Apie žvaigždes

Ir vėl naktis. Kaip ir praeitą kartą. Mane žadina ir sako jau laikas keltis ir važiuot. Laikrodis rodo 12:30. Bet tai tik laikas. O man reikia krintančios žvaigždės. Krepšys, jau iš anksto paruoštas susitikimui, ramiai laukia savo eilės. žmonėms sunkiau, jie pilni svarstymų jausmų ir neramumo. 12:50. Mes jau mašinoj, lauke. Spaudžiu garažo uždariklį ir kol durys leidžias žemyn, akimis ieškau danguj ženklų. Bet dangus šiąnakt apsitraukęs, be žvaigždžių ir nelinkęs bendrauti. Jau, jau, mane ragina, jau reiks greit susitikt ir Prius vaiduokliškai tyliai nusklendžia tuščia gatve, per pravirą langą drėgna šiluma klijuoja mums trims rasą ant veido. Mes žinom kur važiuot: nuo kalno žemyn, paskui slėniu, paskui vėl atgal į kalną.Visai netoli, bet viskas nepažįstama šiąnakt, lyg pirmą kartą važiuotumėm. Toks yra atstumas nuo mūsu trijų iki niekad nesutikto žmogaus. Miestas mieguistai, be garso markstos kaip katinas, galiu prisiekt kad ant jo ūsų galų matytis pieno lašiukai. Prašau važiuok atsargiai, Ji mane perspėja. O man atrodė kad važiuojam labai švelniai, per lengvą rūką, tiesiog plaukiam ir mintys kazkur toli nulėkę, jau ten, kur reikia susitikt, toli nuo namų jaukumo, tarp žvaigždžių, kurių šiąnakt nesimato. Aš jau taip noriu ją pamatyt, Ji man sako. Ir aš, galvoju. Labai. Ir noris užsimerkt kad pamatyt, bet šviesoforo akis man šelmiškai merkia, linkėdama gero kelio. Padangos jaukiai šnekas su keliu, mus veda į dar niekad neregėtas vietas ir tik iš tamsoj šviečiancių skaičių galim suprasti kad pirmyn: 01:10.

Nenoriu viena būt laukiamąjam, man sako. Tikrai, laukiamąjam jau būta. Ir visų kartu ir po vieną. Todėl dabar tryse mašina garaže braižom ratus aukštyn. Gera kryptis, taip galėčiau važiuot ir važiuot. Bet kai skaičius ant sienos parodo 5, kilimas baigias: čia yra vietų. Tenka sustot pakeliui į dangų, prie pat lifto durų. Virš galvos matyt sunkus šešto aukšto betono luitas. Lifto durys tykiai atsidaro, kaip į kosminį laivą, tik nesurūksta dūmai. Atžala tįsia su savim pledą ir pagalvę. Man tenka sunkusis krepšys ir matyt dėl to liftas važiuoja žemyn. Truputį neramu, nes tolstam nuo žvaigždžių.

Palaukit, 01:30 minučių mums sako moteris, apsirengus pižama su meškiukais ir pildo formas. Mintyse ją atleidžiu iš darbo. Tada ji pareikalauja pasirašyt. Ir taip mes pasirašom save kertelėn su užuolaida ir laidais, prijungtais prie aparato, kuris sujungia dangų su žeme. Kantriai laukiam kol mus suskaičiuos ir tai pavaro laiką į priekį: 01:40. Aparatas kas penkios minutės ant lapo tatuiruoja laiptus į dangų. Ji sako kad tai dar visai pakenčiama. Ar atsimeni ką reikės daryt, Ji manes klausia ir aš linkčioju galva, nors toj galvoj visiskai tuščia. Nevisai. Atžala jau mokos skustis barzdą, kazkodėl sukas mintys, reikia patempt odą kad neįsipjautum, labai atsargiai, mintyse jį pradedu mokyt, labai atsargiai...nes visokių dalykų gali atsitikti...kraujas...skausmas...As jau nebegaliu, Ji man sako, bet čia kaip tik pasirodo žmonės, kurie viską gali ir nuveda mus į tam skirtą kambarį. čia mes susitiksim. Atžala įsitaiso ant sofos, bet neilgam, nes jam noris būt ten kur nėra šaukimo ir įtempto kvėpavimo: ahu ahu ahu ahi. Aš turiu sakyt ahu ahu ahu ahi, kad kvėpavimas būtų ritmingas ir kad skausmas nepaimtų viršaus. Ne aš vienas. Aparatas, atsekęs iš paskos, išbado energingai kylanti skausmą ant jos veido. Sukaupęs valią bandau akim pastumt tatuiruotę pakalnėn, bet skausmas yra kazkaip susijęs su žvaigzdėm. Užmiršai kvėpuot, man šaukia į veidą ir laikrodis parodo 03:00. Ji paleidžia mano ranką ir giliai atsidūsta. Iki kito karto. Po kokios minutės gal. Nes tie skausmai dabar lipa viens ant kito. Pertraukom užsimerkiu ir bandau paverst susitikimų kambarį pieva, pilna šiltos saulės ir čirškiančių žiogų. Arba mišku su rasos lašiukais ant zuikių kopūstų. Jeigu pakeli galvą, matai šviesą, prasimušančią per medžių šakas... Aštriai beldžia į duris, bet ne genys. Ateina moteris apsivilkus mėlynu kombinzonu ir klausia ar nenorėtumėm Epidiural, nuskausminančių tiesiai į stuburą. Aš norėčiau. Ji linkčioja galva ir sako man: Pavargau jau. Kaip mat reikia pasirašyt kad pavargom. Kambary prieblanda, tik groja muzika, kurią specialiai susitikimo progai įsirašėm. Išjunk tą muziką, Ji man reikliai sako. Tikrai, namie tai buvo visai kita muzika. O dabar mes esam ant laiptų į dangų. Tada vidun įvairuoja vežimaitis su visokiais prietaisiais ir skausmas išeina. Jis lieka tik ant veido, mažose raukšlytėse tarp Jos lūpų kampučių. 04:30. Tai ką man dabar daryt, dar klausiu dėl kambary sumažėjusios įtampos ir mano vaidmens. Tu sėdėk ant sofos, nurodo viską žinantys žmonės vietą be skausmo. Dabar galėčiau net pavalgyt, sako Ji prašviesėjusiu veidu. Matyt juokauja. Staiga prisimenu. Išlekiu koridoriun, paskui į vestibiulį. Atžala su visom pagalvem ir pledais įsitaisęs ant kėdžiu, kelia galvą: Ar jau? Skamba lygiai kaip ar jau į mokyklą iš ryto. Iprastas rytinis klausimas. Bet už lango dar tamsu. Mobilusis telefonas parodo 05:00. Ne, sakau, dar ne. Kambary aparatas, dabar igavęs dar daugiau teisių, braizo kalėdinę eglutę. Stumk, stumk, ragina iš visų pusių. Ji giliai įkvepia. Neturiu ko prarast, prislenku artyn ir įsikimbu į jos ranką. Jau nebestumk, balsai kaitalioja nuomonę. Pailsėk iki kito karto. Aparatas užbaigia piešt eglutę. Dar vieną kart nežymiai šoktelna viršun, ištatuiruoja zuikį po egle ir nukrenta ant dugno…Paglostau jos galva. Ji žiuri tiesiai prieš save. Ten ant sienos kabo paveikslas. Matai, sako man, lelijos. Linkčioju galva lelijoms. Reikia gerai įsižiurėt kad jas pamatytum. Tai turbūt ramus Ventos užutekis...Stumk, stumk, supuolę pagelbininkai, apsirengę vaikiškom pižamom pakyla atakon ir Ji, įsikibus į mano ranką, sulaiko orą. Jau matos, jau matos, dar pastumk šaukia aplink balsai, jau visai užsimiršę, tikra futbolo komanda. Ar tikrai matos, Ji susiranda mane akim? Linkčioju galva. Jeigu dabar ką nors galėčiau matyt, tikrai pasakyčiau daugiau. Kambary išretėjęs oras, o tai tegali reikšti kad kylam aukštyn. Viena iš futbolistų, vilkinti mėlynu kombinezonu, laiko pirštinėtas rankas lyg būtų pasiruošus gaudyt kamuolį. ...o paskui, kaip mažas upelis, išvinguriuoja žmogeliukas. Jis nepriklauso futbolo komandai, nors pakliūva tiesiai į vartininkės rankas. Ta idėmiai ateivį apžiūrinėja, kiloja jo rankas ir kojas. Mes tavęs irgi labai laukėm, siunčiu žmogeliukui signalus, kad tas žinotų: ne visi čia mes futbolistai. Nežymiai praveriu užuolaidą ir saulės šviesa nuplieskia kambarį. Naktis pasibaigus. Žmogeliukas ta proga praveria burną ir paleidžia dūdas. Dangus nukrenta ant žemės. Užuolaida man iškrenta iš rankų. 08:30.

Sveika atvykus, mano žvaigždute.