Rolandas Kaušas. Anomis dienomis

Anomis dienomis aukštieji kunigai ir rašto aiškintojai varė Dievą į medį. Bet šiandien jau taip nėra. Nes jis jau medyje.

Anomis dienomis aukštieji kunigai su rašto aiškintojais užvirė tokią košę, kad net Dievas negalėjo išsrėbti.

Anomis dienomis aukštiesiems kunigams ir rašto aiškintojams besėdint Palangos vyrų pliaže, moterų pliaže apsireiškė Dievas. Ir jau ne pirmą kartą jis taip pasielgia.

Subodh Gupta darbas. Ievos Mikalkevičiūtės nuotraukos.

Anomis dienomis aukštieji kunigai su rašto aiškintojais rūpinosi dangaus karalyste, nes visa kita bus pridėta, bet Dievas ne taip viską suprato ir užsisakė dar vieną alaus.

Anomis dienomis aukštieji kunigai su rašto aiškintojais, užsidėję dideles kepures, mosikuodami ilgomis lazdomis sakė ypač svarbius dalykus. Dievas nespėjo visko užsirašyti ir todėl vėliau jam labai atsirūgo.

Anomis dienomis aukštieji kunigai su rašto aiškintojais stebėjo iš debesies kyšančias Dievo kojas ir supratę, kad gavo ženklą, padarė rinkliavą.

Anomis dienomis Dievas aukštųjų kunigų ir rašto aiškintojų restorane norėjo užsisakyti duonos, nužengusios iš dangaus, bet bebuvo likęs tik patiekalas „Palaidokit Mane su Kunigu“.

Anomis dienomis, paryčiui, aukštieji kunigai su rašto aiškintojais šėrė gyvulius, laistė agurkus ir taip jiems ilgu pasidarė. Bet paskui jie stipriai papusryčiavo ir viskas stojo savo vietosna.

Anomis dienomis Dievas su lesbietėmis, gėjais ir seniausios profesijos atstovėmis pasirašė slaptus protokolus ir aukštiesiems kunigams su rašto aiškintojais ilgai užtruko, kol iki jų prisikasė.

Anomis dienomis kad sužydo pieva, kad sužydo, kur tik akys užmato, ir taip buvo gera, bet jau buvo laikas į bažnyčią, kaip Dievo prisakyta.

Anomis dienomis astronomas Šmukštaras pamatė Dievą, bet aukštieji kunigai su rašto aiškintojais jį sugėdino.

Anomis dienomis Kindziulis, Dievas ir Paskenduolė ieškojo grybų, o aukštieji kunigai su rašto aiškintojais ieškojo Dievo ir grybą pjovė.

Anomis dienomis (duris buvo sukausčiusi baimė) pasirodė Dievas pilna kuprine alaus, rūkytos skumb­rės ir naminės duonos ir visus nuramino sakydamas: „Imkit ir valgykit.“ O paskui dar išdalijo po raugintą agurką ir baimę kaip ranka nuėmė.

Anomis dienomis Dievas su Maironiu, sumerkę kojas Dubyson, tyliai grožėjosi besimaudančiais Dievo sutvėrimais, o aukštieji kunigai su rašto aiškintojais zujo aplink, bandydami tylą pasukti palankia vaga.

Anomis dienomis seniausios profesijos atstovės pasikvietė Dievą į svečius, bet aukštieji kunigai su rašto aiškintojais tokio skyrelio Biblijoje nesurado ir todėl atstovus pasikviesdavo tik niekam nematant.

Anomis dienomis, gūdžią rudens dieną, neblaivus Pričkus šnekino sulytą šunį. Visai kaip aš, pasakė Dievas, bet tyliai tyliai, kad aukštieji kunigai su rašto aiškintojais neišgirstų.

Anomis dienomis, prasidėjus Trečiajam pasauliniam karui, Dievas nebežinojo, kur dėtis, ir išjungė šviesą. Bet aukštieji kunigai su rašto aiškintojais mokėjo pašventinti ir tamsą.

Anomis dienomis aukštieji kunigai su rašto aiškintojais beldėsi į duris ir klausinėjo Dievo, ar jis vartęs Bibliją. T. y. Dievo žodį. Bet Dievas apsimetė, kad jie ne ten pataikę.

Anomis dienomis, kai Dievas dar buvo jaunas ir nebijojo garsiai juoktis, aukštieji kunigai su rašto aiškintojais pripiešė jam barzdą ir išvadino jį „tėve mūsų“.

Anomis dienomis aukštieji kunigai su rašto aiškintojais suskėlė tokį pamokslą, kad net įsivarė rakštį ten kur nesueina. Todėl Dievas į sakyklą niekad ir nelipdavo.

Anomis dienomis, senatvei durysna pasibeldus ir žvaigždžių spindesiui danguje išblankus, bedieviai, seniausios profesijos atstovės ir Paskenduolė rikiavosi prie kelio, kuriuo turėjo praeiti išganytojas, nes jau greit turėjo mokėti dividendus.

Anomis dienomis aukštieji kunigai su rašto aiškintojais kur buvę, kur nebuvę auklėjo Dievą, mokė jį gerų manierų, t. y. užsisagstyti visas sutanos sagas ir nekalbėti pilna burna, bet tas kur buvęs, kur nebuvęs ir vėl, žiūrėk, į debesis bevėpsąs.

Anomis dienomis aukštieji kunigai su rašto aiškintojais įdavė Dievui rankosna 10 Dievo įsakymų ir liepė visiems jų laikytis. Ir taip prasidėjo linksmieji kalneliai.

Anomis dienomis anksti kėlę aukštieji kunigai su rašto aiškintojais, patikrinę banko sąskaitas, taip pasižiūrėjo į Dievą, kad tam net pagaugai per nugarą nuėjo.

Anomis dienomis, Rūpintojėlis sėdėjo prie kelio nuliūdęs ir jam viskas ne kaip atrodė, bet aukštieji kunigai su rato aiškintojais jam uždėjo kryžių, ir tam kaipmat akyse prašviesėjo.

Apie šūdvabalį ir Sizifą

 Istablišmento pastangos įrodyt teisėtai išrinkto prezidento Trump kolaboravimą su bolševikais primena Adomo ir Ievos nuodėmę danguje, ant kurios pastatyta Katalikų Bažnyčia. Šiandien mes žinom, kad tokie asmenys,  Adomas su Ieva, neegzistavo. Panašiai yra ir su Trump kolaboravimu, kurį jau kone du metai vis bando įrodyti istablišmentas. Sizifo tai  darbas-  įrodyt neegzistuojančius dalykus. Nebent labai norėtum tikėti: Jeigu vis dar tiria, matyt kažką turi.

 Juolab kai paaiškėja kad visa turima kaltinamoji informacija, ant kurios pastatytas tyrimo procesas-per tarpininkus užsakyta, nupirkta H. Clinton (už $12 milijonų , iš tų pačių bolševikų), ir paleista pasaulin via fake news. Istablišmento veikla nebuvo jau tokia beprasmė. Nuo vilko ant meškos, taip sakant. Kolaboravimo su bolševikais faktas kaip ant delno. Gerai suorganizuotas, veikiantis valstybė valstybėj principu. Istablišmentas nėra pratęs bėgt žemyn, juolab būt vejamas iš paskos užsispyrusių faktų. Taigi, kad būtų lengviau, užsiima horizontalią poziciją, dabar jau ridenant rutulį be aiškios krypties, juo mintant ir į jį dedant kiaušinius, idant veikla nenutrūktų. Kantriai kenčiant šūdinų rankų kvapą, nes tik riedulį paleidus, gyvenimas nebetenka prasmės. Mėšlas tampa ridentojo dalimi. Liūdna žiūrėt ir į kampą save užsispietusius demokratus, nes ridenimas tapo partijos programa, išlaužta iš piršto, bet tvirta kaip plienas, kuri skambėtų maždaug taip: tot kto nosit Adidas, zavtra rodinu prodast. Pastarąja demokratai, matyt, ir bandys nukaut Trump 2020 rinkimuose.

Tuo tarpu Amerikos prezidentas, pats to nesuprasdamas, ir toliau griauna nusistovėjusį įsitikinimą, kad be profesionalų politikų nieks kitas pasaulio reikalų  neišspręs. Taigi IVY lygos išauklėti berniukai, vieninteliai žiną kaip elgtis ir kur tą rutulį stumt, sprendžiant pagal neapykantos lygį prezidentui, triedžia į kelnes: profesionalas politikas, jau ir taip be šalia pridėto keiksmo stokojantis turinio, pasirodo visai net nėra reikalingas. Ypač kai visuotinė pasaulio tvarka yra atsidūrusi posūkio taške ir reikia out of the box sprendimų, o profesionalų baimė išlįsti iš burbulo-nenugalima.

Trump, išjudinęs iš mirties taško Izraelio, Irano ir Šiaurės Korėjos reikalus, silpnumo valandėlei užpuolus, naiviai ( kvailys, geriau dalintųsi rūpestėliais lovoj su Melanija), pasiskundė Putinui apie istablišmento be pertraukos skleidžiamą tvaiką, (nusisamdžius FBI). Tai kas, kad tai teisybė. Gerai kad čia pareina įspūdingi ekonominiai šalies duomenys ir Trump keliasi nuo terapinės sofkutės: kur čia nepasigirsi. Ši liūdna mėšlo stumdytojams žinia palydima šiurpios statistikos: amerikiečiams labiausiai rūpi šalies ekonomika, t.y. (koks siurprizas), savo pačių gerbūvis. Tuo tarpu tirpstančių gerbėju gretas, (mėlynoji banga), kai kurie būsimi demokratų į prezidentus kandidatai, tarsi ką tik grįžę iš Marso, bando pastiprint žinia, kad reiktų kelt mokesčius (Nancy Pelosi). Toks yra realybės supratimas, kai sudedi visus kiaušinius į, ir diena iš dienos matai prieš save tik… tą patį nugleizotą rutulį. Sapnas apie nepakeičiamumą ir reikalingumą kaip ir baigės, o atsibust baisu ir nesinori.

Idomu yra stebėt ir istablišmento, įskaitant demokratus, susirūpinimą bolševikais ir jų veiklą. Šaltojo karo metu demokratai dare viską, kad sutrukdytų prezidentui Reagan spausti raudonuosius į kampą: boikotuojant Strateginę Gynybos Iniciatyvą, palaikant sovietų inicijuotą branduolinio ginklavimosi užšaldymą, prieštaraujant gynybinių branduolinių raketų dislokavimui Vakarų Europoje. Tą litaniją galėtų vainikuoti pasipiktinimas, (tik tu jų neužpykink), Reigan raginimu nugriauti Berlyno sieną. Demokratų spykeris Jim Wright oficialiai raginimą pavadino “sugadintą galimybę dviejų šalių santykiuose įvykti dramatiškam lūžiui”. Demokratai suokalbiškai tylėjo, Obamai veidmainiškai sulaužant susitarimą su Čekija ir Lenkija ten dislokuoti gynybines raketas, palikus partnerius likimo valiai. Vien tam kad įtiktų Maskvai. Šnekėdamas į užmirštą išjungti mikrofoną, maždaug taip pažadėjo Putinui- Kai tik pasibaigs rinkimai, brolau. Tada tai pabendradarbiausim. Ir taip raudonieji, demokratams kovojant už draugišką bendrabūvį, rovė demokratijos daigus tiek savo darže, tiek aneksuodami kaimyninių šalių teritorijas. Jie ir toliau užmušinėja opozicijos lyderius, nuodija rezistentus, numušinėja keleivinius lėktuvus, ginkluoja Talibaną ir kelia sumaištį internetinėj erdvėj. Ir jei rutulio stūmikai išties susirūpintų bolševikų veikla, o ne mėšlo skleidimu aplinkui, visi giliau įkvėptų. Gal net pagalvotų apie politikų reikalingumą. Juokauju.

Nebūk vyras

Ir jeigu Harvardo universitetas neturi jokių abejonių, kad žmogaus lytiškumas kasdien keičiasi, tai Teksaso Universitetas yra pilnas tikėjimo, kad vyriškumas visai pelnytai įrašytinas į psichinių sutrikimų katalogus. Vyriškumas kaip diagnozė- še tau boba ir Devintinės.Terapijos ir Protinių Sutrikimų Centras universitete galų gale nusprendė pasirūpinti vyrais, (seniai laikas), ir čiupo juos tiesiai už... ragų: Vyrai kenčia, kai jų rolė apibrėžiama kaip tas, kuris uždirba duoną šeimai arba jam reikia ryžtis būti sėkmingu gyvenime. Prisipažinkit stukačiai, kuris mane paskundėt? Pasakymas Būk vyras yra tiesiog užgaulu. Norite rūpintis kitais, būti aktyvus gyvenime, tiesiai šviesiai klausiama? Ir švelniai stumtelnama reikiama kryptimi: Ar nepagalvojote, kad kai kurie vyriškumui priskiriami atributai gali būti pavojingi. Tradicinės vyriškumo idėjos patalpina vyrą į ribojančias dėžutes, neleidžiančias emociškai išsivystyti ir... išvysti savyje moterį. Tai dabar vadinama ribotu vyriškumu. Aha. Nepriekabiauk prie moterų, verčiau apsikabink moterį savyje. Šalia pridėtas prierašas: Organizuojama Balsai Prieš Smurtą organizacijos prie UT, mat išimtinai vyrai yra smurtautojai, gruboki sutvėrimai, nejautrūs skausmui artimo savo ir nuo to gydytini. Išdalintuose informaciniuose bukletuose tiesiai šviesiai,  (juk specialistai), paaiškinama kaip jaustis:“ Jei esi vyriškos giminės studentas Teksaso Universitete ir tai skaitai, tikimės kad informacija padės nesijausti kaltam, buvus tokio vyriškumo apibrėžimo dalimi, bet padės jums rasti jėgų sulaužyti tą uždarą ratą...programa dar neturi vadovaujančio personalo...bet universitetas greitu laiku tikisi turėti „sveiko vyriškumo koordinatorių““. Aha. Skubėk skubėk namo Kastyti, apsikabink tą moteriškumą, kol koordintorius neapkabino.  Arba bent jau nulėk nuogas gatvėj paglėbesčiuot medžių.

Galima rasti ir daugiau panašių studijų apie po antrojo pasaulinio karo vyrą-šeimos maitintoją- dinozaurą. Brown Universitetas siūlo studentams vyrams saugią erdvę (safe space), kur jie galėtų atsikratyti „nuodingo vyriškumo“, pagalbos grupėje pasvarstyti apie neteisingo vyriškumo padarytą žalą ir mokytis užuojautos (ir dėl to studijos kainuoja $73.000 per metus- kova už lytį turi prisitaikyti prie ekonominių aplinkybių). Programai vadovauja universiteto Sveikatos Departamentas, kuris taip pat siūlo terapiją studentams, kenčiantiems nuo persivalgymo, narkotikų ir kitokių protinių-emocinių sutrikimų. Jau seniai įtariau, kad mano akivaizdžiai akis drąskanti tendencija rūpintis šeimos gerbūvių prie gero neprives ir reiks man gert tabletes, gal net ir sirupą. O ir klyzma, bet tik saugioj erdėj, būtų ne pro šalį.

Taip besidžiaugiant uždaros saugios erdvės teikiamais privalumais ir visaip besirūpinant, mane ištinka regėjimas: O kažin kaip ten buvo su ta Eurovizija apie ateities viziją? Juk laimėjo tokia ne iš kelmo spirta moteriškė, triukšmingai pasiuntus visus ant trijų raidžių. Kone nukrentu nuo saugios sėdynės susijaudinęs, iš rankų išslysta ir nepasiekiamai toli nurieda tualetinis popierius: Jeigu jau kažkam, dėl kažkokių paslaptingų priežąsčių arba progreso, to reikia, pervadinkim vyrus moterim, o moteris vyrais ir viskas išsispręs. Nei priešybių kova ir vienybė, nei proletariato antagonizmas ar apokalipsė, bet va kokia Eurovizija: moterys sudaužys vyrų širdis su jais permiegoję ir iš ryto kaip niekur nieko išvirtę lauk per duris. Garsiai riaugėdamos žiūrės krepšinį, gers pieną tiesiai iš pakelių, spjaudysis sau po kojom ir laikys mišias.  O vyrai vis stengsis palenkt moteriškas širdis savo pusėn kepdami ir virdami. Jausis nesuprasti ir neįvertinti kiaurą dieną namų ruošoj skendę, verks įsikniaubę į skreitą, rąžydami nuskalbtas rankeles...Kiek pinigų sutaupyta, kiek nesusipratimų išvengta, nei tau #metoo, nei tau #fuckyou, nei moterims ieškot kelnėse vyriškumo, nei vyrams džiugiai čiupinėt savo naujas krūtines. Viskas jau seniai pačiupinėta. Tiesiai šviesiai aš jums sakau: jeigu man neskirs už tai Nobelio premijos, tai tik dėl to, kad nebeliks piktų ir agresyvių vyrų, sukeliančių karus ir paskui taikos premijas skiriančių. Tik moterys, kurios vietoj karo rinksis šaldytuvą. Ir po to apie lytis galės spręsti tik tie, kurie jas turi. Sutarta?

Bet aš pasitikiu šiandienos mokslo vyrais, t.y. moterimis: Štai po 70 metų jie rado Hitlerio dantį Berlyne. Tas įrodo, kad jis, kaip buvo teigta, negyvena Mėnuly. Nes kuriam galui jam tada dantis ant Žemės laikyt. Ir visai ne jį dar 1961 Kenedis turėjo galvoj sakydamas: Mes užlaipinsim žmogų ant Mėnulio. Tai tik tarpinė stotelė. Tikslas- patalpint vyrą moterų tualete. Su visu turiniu. Matot ryšį? Genialumas paprastume. Mokslininkas Neil Gemmell išlekia ieškot Nesės Loch ežere. Ir suras, nes mokslas reikalauja aukų. Bet labiausiai aš pasitikėčiau Santa Klaros universitetu, kuris siūlo The Joy of Garbage klasę. Studentams, (tame tarpe ir sveiko vyriškumo koordinatoriams, čia dar vienas iš mano genialių pasiūlymu), siūloma pasineršti šiukšlyne. Pasijuntu geriau: mano vyriškumas, t.y. moteriškumas- patikimose rankose. Dabar tik svarbu neskrist pernelyg arti saulės.

ROLANDAS KAUŠAS

2018 04 20

Viena Ivano Denisovičiaus diena pagal Harvardo universitetą:

…lytiškumas gali keistis kasdien, o sakyti, kad tai netiesa,

reiškia prievartą…

Ken Shepherd, „The Washington Times“ (2017.IV.20)

Ankstų rytą pakirdęs Ivanas Denisovičius pasijuto esąs niekatrosios lyties čiainiku. Išsilavinę piliečiai tą subrendusią ir formą įgavusią nuojautą mokėtų grakščiai pavadinti, nes visai panašiai yra nutikę kitam herojui, tapusiam vabalu. Bet mums ir taip viskas aišku: mūsų herojus iš vakaro gėrė daug arbatos, nors tuo niekaip negalima paaiškinti pastelinės spalvos gėlyčių ant pilvo. Atsargiai pasijudino, idant skystis viduj nesiteliuškuotų, iškėlė kojas iš lovos – reikėjo skubintis: šeima rytmečiais mėgdavo susėsti prie arbatos puodelio. Šalia lovoje sukrutėjo žmona, pasirąžė ir pramerkė vieną akį. Ivanas Denisovičius meiliai nužvelgė gyvenimo draugę: juk dar vakar kūrė ateities planus ir net buvo pažadėjęs prilupti. Nurijo gerklę užspaudusį gniutulą. Gerai, kad tebėra snapelis, per kurį išbėga, staigiai sumetė. Tai išspręs didžiąją dalį šeiminio gyvenimo problemų.

– Kur taip anksti? – lyg būtų perskaičius jo minčių giją, pertraukė pati. – Pagulėk dar, – ir patapšnojo delnu šalia savęs. Kad būtų iškalbingiau, lyg netyčia iš po kaldros iškišo vieną nuogą blauzdą, įprastą sekmadienio rytmečio pokalbio dalyvę.

Argi ji nieko nemato, sumaištis kaip verdantis vanduo nuplikė visą Ivano Denisovičiaus esybę. Juk gėlytes tikrai turėtų pastebėti, ji taip jas mėgsta. Tos gėlės ant pilvo net suteikia tam tikro patogumo, pagalvojo apie sutaupytus pinigus: kaip čiainikui, jam mąstėsi visai neblogai.

– Aš tuoj, tik pašildysiu vandens, – trumpai pratarė, kaip, jo manymu, atsakytų save gerbiantis niekatrosios lyties čiainikas, pusryčių architektas.

– Kas tau? – erekcijos viena akim neišvydus, antrą pramerkė pati. Be aistros raudonai spalvai, tokiam pokyčiui vertybių skalėje turėjo būti nepaprastai svari priežastis. – Vėl prieš miegą laikraščius skaitei? – pradėjo nuo galbūt pačios svarbiausios.

Ji visada tokia, nenori tiesiai sakyt ir gąsdint, susigraudino Ivanas-
-čiainikas, meiliai nužvelgdamas iškištas grožybes. Jautė, kaip viduj pradėjo kaist vanduo. Gal net į virtuvę eit nereiks, sumetė. Kas čia norės sėdėt ant dujinės ankstų savaitgalio rytą. O dabar va iš lovos tiesiai ant stalo. Atsargiai atsistojo ir, kaip įpratęs, pasuko link tualeto. Bet pusiaukelėje blaiviai ir šaltai įvertino situaciją: kam tau išpilt, jeigu ir vėl reiks įpilt – genderizmas dar tik prasidėjo, bet privalumai jau matės net dangčio nepakėlus…

Apie vienuoliktą tądien jis jautėsi esąs moteriškosios lyties krienu ir visą valandą vaikščiojo apsiašarojęs: be chromosomų Y pasaulis atrodė lyg Bagdado senamiestis. Yra daugiau lyčių negu dvi, bandė ramintis. Ne visi jie tokie.

Dvyliktą – antras belytis patiekalas „Stiklių“ restorane. Dėjo jį burnon kas netingėjo, įskaitant kunigus. Viskas priklauso nuo išorinių ir vidinių lytinių organų, hormonų ir chromosomų, kentė dantis sukandęs Ivanas Denisovičius. Nepadėjo net tai, kad apie antrą jis jau buvo kompotas su razinkom, kurį taip mėgo ir kuriuo užgerdavo desertą, jo buvusį kaimyną. Tas buvo išdidus, matyt, tądien aseksualinės orientacijos ir net nesiteikė pasisveikint. Aiškiai buvo prifarširuotas hormonų blokuotojų.

Trečią, saulutei žvelgiant vakarop, jis buvo gender fluid šamas upėje: lytiškumas nuolat keičiasi, net kas valandą, guodė save, kramtydamas ūso galą. Dukart į tą patį neįbrisi. Bet užtat kiek pozicijų dar neišbandyta, ir visos po gėrio ir blogio pažinimo medžiu Harvardo universiteto kiemely.

Tamsūs lytinio binariškumo tai buvo laikai, apie šeštą pasijutęs transprožektorium ir pamatęs tunelio gale šviesą, pagalvojo: atsilikusi visuomenė, tik dvi lytys jiems tebuvo galvoj. Kas galvoj, nebūtinai turi jaustis tarp kojų. „Bybį dėjau, du minty“ – ne visad tiesa, nors gražiai skamba, šauniai atrodo ant pastato sienos ir byloja apie kūno ir minties vienovę. Taip pat buvo ir vabalui, bet analogijų čia jokių mes nedarysim.

Aštuntą, jau visai sutemus, t. y. beveik išsiblaivius nuo biologinio esencializmo, t. y. kai pažiūrėjęs tarp kojų galėdavai daryt išvadas, o ir pasirinkimų, tiesą pasakius, nebuvo prūdai, t. y. tik du – ir tie patys niekingi, jis buvo anatomijos vadovėlis vienuoliktai klasei. Nebuvo jo skaitęs, tik apžiūrėjęs paveikslėlius. Apie tai bylojo ir jo asmeniškai paliktas prierašas po iliustracija: pizė.

Apie vidurnaktį jis jau nebežinojo, kas esąs. Buvo jam taip nutikę ir anksčiau, aplaisčius algą ar po Žolinės atlaidų. Bet čia jau buvo kitaip: neaiškumas buvo žymiai aiškesnis. Lyg būtum ieškojęs ko nepametęs ir atradęs. Mažas nieko lopinėlis, vakuumas, kitaip pasakius, iš nieko sukurtas ir atgal į nieką atvirtęs, kaip Gedimino kalnas.

Čia mes viską, t. y. nieką, ir paliksim, nes mums, niekingiems 97 % blauzdų mėgėjų, tokia laimė neduota. Nei suprast, nei pasidžiaugt. Taip ir mirsim trys kilometrai nuo vietos, kurioj gimėm.

0

Kiti tekstai, kuriuos parašė ROLANDAS KAUŠAS:

Viena Ivano Denisovičiaus diena pagal Harvardo universitetą: 
Jūs eikit tiesiai, o mes eisim kur reikia 
Nesakykite, kaip mums gyventi, tai mes nesakysim, kur jums eiti 
Paskutinis bulius 
Didžiausia pasaulio religija 
Legenda apie padalintą sielą 
Patys brangiausi bananai 
Į ateitį šviesią per ateitį šviesią trekšt trekšt 
Viva Las Vegas 
Skrydis virš gegutės lizdo 

ROLANDAS KAUŠAS

2018 03 02

Jūs eikit tiesiai, o mes eisim kur reikia

Prieš diagnozuodamas save sergant depresija ar turint žemą savivertės lygį, pirma apsidairyk aplink: gal tave paprasčiausiai supa šikniai.

                                                                                 Sigmund Freud

Amerikos prezidentas kasmet rėžia „State of the Union“ kalbą. Šįmet Trumpo eilė. Keistas tas prezidentas: paklius istorijon dėl neįprasto užsispyrimo ištesėti, ką pažadėjęs, ir garsaus sakymo, ką iš tikro galvoja. Kitą dieną po kalbos pareina skaičiai: 85 % respublikonų ir… 42 % demokratų kalba patiko. Tuojau pat galvon ateina lenkų karvė, perbėgus pas bizonus…

Trumpą būtų galima palyginti su bizonu, t. y., anot kai kurių apžvalgininkų, primityviu mąstytoju gėrio ir blogio kategorijomis porceliano parduotuvėj (čia tokia autoriaus fantazija). Bizonas bizonu, bet kaip, po galais, mes toje porceliano parduotuvėj atsidūrėm? Pilnoj spygaujančių, lengvai pažeidžiamų, lyg ką tik iš „Twitter“ išdraugintų trapių piliečių, pripratintų kalbėt tik pašnibždom ir tik iš anksto paslaugių dėdžių ir tetų parašytus ir cenzūros patikrintus politkorektiškus, apvalainus žodžius, kur lygybės, pasirinkimo laisvės, žmogaus teisių kristalai sudėlioti ant dogmatiškai išgverusių lentynų, prikaltų kito kelio nėra mantrinėm vinim. Kur daug šnekėjimo ir nieko nepasakymo ir 50 pilkų atspalvių („Oskarai“ teikiami tik pagal veido spalvą), kur įprasta tept zelionkę ant vėžiu sergančio, nes svarbiau yra kaip atrodo, o ne kad pasveiktų, pavadinimas svarbiau nei turinys, poezija vertinama pagal poeto kelnių kantą, o krepšininko talentas – pagal tai, kaip dažnai jis muša žmoną (savo). Taip būtų galima apibūdinti tuos subtilius (suprask – neprimityvius) diplomatinius trepsėjimus aplink porcelianą ir kaip efektyviai jie padeda (-ėjo) išspręsti kad ir taip dažnai minimą dulkių nusėstą (kiekvienam atspalviui po metelius) Jeruzalės problemą. Atsimenu, Schwarzeneggeris, politikas neprofesionalas, tapo Kalifornijos gubernatorium, pasiraitojo rankoves ir ruošės padirbėt (tikrai) ir… nuskendo biurokratijos jūroj. Dar spėjo pavadint politikus sissys (mižniais), prieš nuskęsdamas desperacijos vandenyse. Ach kaip Kalifornijos senatoriai buvo įsižeidę, kaip jie grąžė rankeles, vartė akeles plikais užpakaliais belakstydami po privatų pliažą: kaip jis išdrįso prabilt apie karaliaus nuogybę, nutraukt permanentinę masturbaciją (suprask – gerą gyvenimą). Ech, mano miela Kalifornija su pusiau išvyniotais porceliano dirbiniais ant casting couch ir žvaigždėmis, susirūpinusiomis lygybe ir teisybe iš privačių pliažų. Ach tu sūnau palaidūne gubernatoriau Schwarzeneggeri, suabejojęs (ir dėl to užknistas) begalinių diskusijų, niekur nevedančių ginčų ir kabinėjimosi prie žodžių nauda. Demoralizuotas, praradęs bet kokią viltį, tikėjimą ir kryptį, nuleistom rankom sugrįžęs Holivudan, kur tikras pasaulis su tikrom vertybėm. Bet prezidento taip lengvai į protą neatvesi. „Americans are dreamers too“, – kaip ir įpratęs, nevyniodamas į vatą užgauliojimų, pareiškė ataskaitos metu. Kamera perbėgo ideologinių šešėlių migla aptrauktais demokratų veidais. Gaila, dreamers yra postideologinė visuomenė. Entuziazmu springstantys respublikonai pjovė grybą, nors jau atsistoję (tik politikai vienu metu sugeba ploti ir už nugaros laikyti špygą).

Nežinau, ar kas šiais laikais beatsimena istoriją apie Gordijo mazgą. Pasak senų knygų, buvęs toks – neatmezgamas, be pradžios ir pabaigos. Kas tik bandė, niekam nepavyko atnarpliot. Beje, laimingasis atnarpliotojas turėjęs tapt visos Azijos valdovu. Pro šalį užkariavimo tikslais lėkęs Aleksandras Makedonietis panūdo išbandyt laimę. Ilgai pasikankinęs išsitraukė kardą ir… problema buvo išspręsta. Ir tikrai: tapo jis visos Azijos valdovu.

Jei užkietėjusius vidurius bandai suminkštint burbulų pūtimu ir ideologine retorika… natūralu, kad esi labai nelaimingas ir neišsipildęs, nors susikaupusios dujos padeda susikurti kilimo aukštyn iliuziją. Juk akivaizdu, kad dabartinėj situacijoj seni metodai nebeveikia. Nieks nebeduoda prizo už tai, kad atbėgai paskutinis. Į duris pasibeldžia (va taip: tuk tuk) tikras pasaulis, ne tas paralelinis, skaitmeninis, kur tu esi very special and deserve anything you want(kaip rodo „Facebook“, „Instagram“ ir senelis Holivudas, gryčioj sekantis pasakas mažiesiems).

Džiugu, kad čia galiu pacituot ir lietuvį politiką Izidorių Tamošaitį: „Tvirta asmenybė nesiremia daugumos nuomone, nesidangsto partija, nekalba tautos vardu… Ji neturi būti nei genialiai protinga, nei iškilti savo dorumu, bet stipria valia, kuri stichiškai, galbūt net iki galo nesuprasdama visko, siekia istorijoje dar neapsireiškusio tikslo.“

O tuo metu… ar „Make America Great Again“ yra blogai (kad netaptų shithole)? Ar „America First“ yra blogai (ar mes dabar turim jaustis kalti, kad mums gerai)? Ar ekonominis nacionalizmas blogai (nebeleisim tiems kinams mūsų maustyt)? Ar tas sugrįžęs žodinis realizmas (vulgarus, seksistinis, rasistinis ir demagogiškas) yra taip jau blogai (suprantu, nepatogu)? Ar manot, kad Holivudo mėšlas būtų išplaukęs paviršiun, jei ir toliau būtumėm gyvenę kaip pripratę: viena sakyt, kita daryt. Juk „New York Times“ seniai turėjo visą informaciją apie Weinsteiną, juk visa Los Andželo grietinėlė puikiai žinojo, kas dedas ant casting couch. Pabėgo lenkiška karvė nebeapsikentus, pabėgo gyvent su bizonais.

Ir čia mes, kaip buvo pasiūlyta, pašnekėkim apie prozaką. Nes tai yra tiesiogiai susiję su tuo, kas ką tik pasakyta. Prozakas, pagal tuos pat tyrimų rezultatus, padeda tik 28 % (ir vėl tie užsispyrę skaičiai) depresija sergančių. Ir šito priežastis akivaizdžiai byloja, kad vadinamoji depresija visai nėra depresija. Ir pradėta tą reiškinį vadinti demoralizacija. Pastaroji paprastai taikoma specifinėms ekstremalioms situacijoms, tokioms kaip nepagydomo vėžio diagnozė ar kalėjimo kamera, bet šiandien ją gali sukelti ir patologinė tapusi kultūrinė terpė arba, geriau, jeigu jau kalbam tiesiai šviesiai, tai, kuo ji virto: sociopatinė politinė mašina (shithole), kurstomaekonominių prioritetų ir psichologinės manipuliacijos. Demoralizacija yra egzistencinis sutrikimas, susijęs su asmens gyvenimo kelrodžių netekimu, psichologinė-dvasinė krizė, tūlam piliečiui praradus orientaciją, nebesugebant rasti tikslo, prasmės ir savęs realizavimo priemonių. Tokia būsena paprastai lydima pykčio, frustracijos, nevilties ar sarkazmo. Depresija čia niekuo dėta, nes kalbama ne apie cheminių procesų sutrikimą smegenyse, bet apie realistišką atsaką į realią gyvenimo situaciją. Melavimo ir veidmainystės kultūra daro viską, kad bet kokį kelrodį ar žemėlapį iš žmogaus nagų išluptų. Šiandieninis žmogus, skirtingai nuo tų primityvių praėjusio šimtmečio senių, niekingai gliaudžiusių šventoriuj saulėgrąžas, nepajėgus identifikuoti jokios gyvenimo filosofijos ar bent keleto kelrodžių gyvenimo taisyklių. Lėkštas ir trapus kitados žmogum buvusio, o dabar vartotoju tapusio asmens tapatumas lengvai fragmentuojamas, nudvasinamas ir, pritaikius atitinkamus algoritmus, parduodamas turguj. Va tokie čia ne visai cheminiai procesai.

Stebėti pasitikėjimą praradusių ir dvesiančių medijų, negalinčių suprast, kad jų laikas praėjo: jie nebeiškelia, neberenka ir nebenusodina prezidentų, konvulsijas yra atgrasu. Šlykščios politinės valdžios manipuliacijos verčia vemt. Tie seni Trumpo atveju nebeveikiantys kompromitavimo metodai ir demonizacija atrodo pasigailėjimo verti ir atsigręžia prieš pačius jų vartotojus. Ir aš iš visos širdies tikiuosi, kad Clintonų klano užmačios bus atskleistos ir memuarus jie rašys, kaip ir priklauso: uždaroj, griežtai kontroliuojamoj erdvėj, sėdėdami ant šikano, nes per tokius kaip jie amerikiečiai spjaudos atsivertę laikraščius, griebias prozako ir avansu kiša jį burnon nepilnamečiams. Organizacijos, tokios kaip UNESCO ir panašios, daros graudžiai juokingos, kai bando įkąst jas maitinančion rankon, užstrigusios status quo ir susirūpinusios labiau savo išlikimu nei ko nors sprendimu. Ir visi kiti panašūs, patogiai įsitaisę prie Amerikos tešmens, kaišiojantys mums panosėn vargšų kenčiančių vaikų nuotraukas ir besispjaudantys įkvepiančiais lozungais, tegul eina… ir susiranda tikrus darbus. Mažiau putų, daugiau seilių, anot seno provincijos klebono. Vaikai, nematydami veidmainysčių, bus kur kas laimingesni ir išvengs prozako, o ir mums visiems akyse prašviesės. Kitas žingsnis turėtų būt kultūrinė revoliucija: perkošiant politinį procesą, ekonomiką, darbo sampratą, šeimos reikšmę. Ir būtų gerai, kad tai atsitiktų anksčiau negu vėliau, kol neužgriuvo globali katastrofa ir valdžion neatėjo tikri diktatoriai.

Rolandas Kaušas. Amerikietiški kalneliai

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Gražu čia pas mus ir miela: kai tolimuose progreso šviesos nenutviekstuose kraštuose Kristijonas Donelaitis sužvarbusį lietuvį ragina į kakalio glėbį, rudenėlis pietinėj Kalifornijoje žvilgčioja pro atvirą langą. Po ilgos sausros lietaus palaistyta žemė, giliai atsidusus, nedviprasmiškai primins: metas užsiimti ekoseksualumais ‒ laižyti žolę, tuoktis su vandenynu, užsiiminėti seksu su medžiais ir ieškoti žemės klitorio, nes tai pati naujausia geroji naujiena, kurią paskelbė seksologijos daktarė Annie Sprinkle. Ekoseksualumu vadinasi.

Mes keičiam pavarą, sako Annie. Buvo Motina Gamta, dabar bus Gamta Meilužė. Seksologija ir ekologija susilieja. Ok. Tai turėtų būti ypač aktualu kietakakčiams, ant išnykimo ribos esantiems šaltakraujams lietuviams. Kodėl mums nesusituokti su ežeru? Jeigu nesugebėsime pasinaudoti net šia proga, tai nebėra daugiau ką kaltinti. Ant pečiaus sėdėdamas tautos neišgelbėsi.

Apie mums aktualią emigraciją – dar žodelį kitą, nes, pasirodo, JAV gyvena milijonai nelegalų. Statistiškai 30 % jų susiję su kriminaline veikla, taigi atvažiuoja tik rinktinė publika. Iki šiol policininkas, nutvėręs tokį, turėdavo greit nusigręžti kiton pusėn ir pradėti švil­pauti, o pasieniečiai privalėjo kertančius sieną pasivyti ir paspausti ranką. Pasirodo, prieš tokį mielą bendrabūvį pasisako Konstitucija ir įstatymai. Ir kas būtų galėjęs pagalvoti. Kai kuriuos tautų draugystės propaguotojus patirties pasidalijimo tikslais net sugalvota iš­emigruoti namo. Dangaus keršto besišaukiantis poelgis. Tad nenuostabu išgirsti giliai įskaudintos Meksikos vyriausybės rūpestį: nelegaliai JAV gyvenantiems savo piliečiams suteiksime legalią pagalbą. Poeto vertas gestas, gal net Hillary Clinton plunksnos. Mes visa širdimi su tavim, Meksika.

Pakelkite ranką, kas norite su manim eiti griauti stovylų? Progą pasimankštinti mums suteikia kairiųjų inicijuota pastanga peržiūrėti JAV istoriją. Amerikos pilietinio karo 1862–1865 m. generolas Robertas E. Lee pakliuvo pačion perversmų uragano akin. Pasirodo, kai mes Lietuvoje vedami kairių pažiūrų raudonųjų kilom prieš carą, generolas pasisakė už vergovę. ESPN ta proga pademonstravo gražią iniciatyvą ir Robertui Lee uždraudė komentuoti amerikietiškojo futbolo rungtynes. Kitąkart tas azijietis žinos, kaip pasirinkti sau vardą ir pavardę. Visi gudrūs kelti sumaištį. Ta proga turėtume uždrausti gatvėse rodytis Vytautams, nes ekspansionistiniai kunigaikščio tikslai visiems aiškūs ir absoliučiai nepriimtini. Meilė ir medžių glėbesčiavimas mūs žingsnius telydi.

Visuotinio teisingumo bangos nešama viena ponia ruošiasi paduoti į teismą „McDonald’s“. Priežastis rimta: darbuotojai prilupo jos sūnų, bandžiusį apiplėšti greitmaisčio užeigą. Neteisybės įskaudinta moteriškė teigia, jog prilupo ne šiaip sau, o dėl to, kad yra rasistai. Motinos meilė viską nugali.

Ar esate girdėję apie Hillary Clinton? Talentinga rašytoja, kurios net ji pati nėra skaičius. Rimtai rekomenduoju paskutinį opusą lietuviui pažįstama tema „lakštingala negali nečiulbėti“. Kandidatė į prezidentus pagaliau nebeturi ko slėpti: „Kas atsitiko?“ – klausia ji. Stoja nejauki tyla. Grupė „Antis“ jau seniai klausimą yra nagrinėjus ir atsakymą pateikus: „Ne tau, Martynai, mėlynas dangus.“

Rusų paveikti rinkimai mums jau seniai neduoda ramybės. Žmogaus tautybė JAV dabar nustatoma pagal tai, ar kišosi į rinkimų procesą. Aš kišausi, net ėjau balsuoti. Žinau dar keletą. Reiks keisti pasą. Ta proga galėtume prisiminti pilietį, duodantį teisman „Fruitloom“ apatinio trikotažo kompaniją. Priežastis rimta. Vyriški apatiniai, pagaminti minėtos, matyt, rusų, kompanijos, pakreipė piliečio brangiausią turtą neteisinga kryptimi.

Nukentėjusysis tvirtino, jog vos tik savo pasididžiavimą parodys prisiekusiesiems tarėjams teismo salėje, jie iškart stos jo pusėn. Taip, jeigu tarėjai bus rusai. Tada reikalai pakryps teisinga linkme. Jei ne, grabas ištiesins.

P. S. Kur jau ištisus metus žiūri Donaldo Trumpo ryšių su rusais tyrėjai? Proto bokštai, reikia žiūrėti giliau, apa­tiniuose.

Dar Karlas Marxas su Friedrichu Engelsu sakė, kad kapitalistų nagai į save riesti. O gal ir K. Donelaitis. Pasirodo ‒ klydo. Projektas, išlyginsiąs kapitalistinius nelygumus, yra toks: kiekvienam JAV suaugusiajam kas mėnesį duoti po 1000 dolerių, ir baigtas kriukis. Kartu su K. Donelaičiu kapitalistų labai atsiprašome: abu norime būti kapitalistai.

Jūs, sąžinę pardavę, už 900 dolerių perkate naują „iPhone“. Labai gera idėja, nes šis telefonas atsirakina tik pažiūrėjęs jums į veidą. Jeigu policijai ar šiaip teisingumo organams kada parūps sužinoti, kas viduje, nebereikės ten brautis per gvaltą. Užteks pažiūrėti į veidą... Gal net pavyks išvengti smurto prie „McDonald’s“.

O štai rubuilis Rocketmanas mums ramybės tikrai neduos. Tikriausiai prog­resas jam galvą apsuko: duok daugiau raketų ir kad skristų jos kuo toliau. Jezusmarja, duokit žmogui keletą raketų. Turint tokį vardą, neturėti raketų... Kiekvienam kantrybė sprogtų.

ROLANDAS KAUŠAS

2017 10 20

Nesakykite, kaip mums gyventi, tai mes nesakysim, kur jums eiti

Noris tikėti, yra kažkur tie patys teisingiausi, paskutiniai ir nebeužginčijami žodžiai, bet jų nieks nei matęs, nei girdėjęs ir dėl to filosofai yra liūdni, klerui už prekystalių gerai sekas matematika, o poetai palaipsniui virsta prozininkais. Išsiblaškiusioms sieloms visa tai, ne kitaip. Galbūt kartais, bet labai retai, pasiseka prisėlint ir žvilgtert į grožį, kuris nei moralus, nei teisingas, bet ir tas turi tendenciją keistis, kaip ta pati moralė (daryk ką nori, jei su skoniu ir elegantiškai), priklausomai nuo geografinės platumos ir ilgumos. Kaip matot, reikalai yra gerokai suknisti ir todėl nieks neapsaugotas nuo pasidavimo pagundai savo paradigmas, laimes ir teisybes paskelbti vienintelėmis ir unikaliomis. Todėl dabar aš būsiu visiškai politiškai nekorektiškas (jautrumas grožiui gadina moralę), t. y. neglotniai tarškėsiu apie laimę ir teisybę, kaip per televiziją, kuri yra politiškai korektiška, nors užsiima lygiai tuo pačiu: dabar šūdo malimo pusvalandis apie masinę migraciją, genderizmą, feminizmą, multikultūralizmą, politinį korektiškumą, žmogaus teises, centralizaciją, standartizavimą, kontinentalizmą, kultūrinį marksizmą, dešinįjį (kairysis vadintinas teisėtu pykčiu) ekstremizmą etc. ir kaip mums ir vėl reiks keistis, nes jau tik šast ir prisistatė nauji gelbėtojai, nešini paskutinėm, pačiom teisingiausiom žiniom, ir tuoj pastatys mūsų savimonę į vietą ir nukreips teisinga linkme identiteto paieškas.

Jeigu mus ko išmokė ar bent jau turėjo išmokyt istorija, tai neprašinėt kitų leidimo būt laimingiems, bet tvot gerai atsivėdėjus į marmūzę tiems, kurie pasiskelbia supratę ar iš aukščiau gavę amžinų tiesų originalus, t. y. kurie net nusišikt be ideologijos ar Dešimt Dievo įsakymų nesugeba. Tvot su skoniu ir elegantiškai, kad nepasirodytum užsidaręs ir abejingas. O dabar prie reikalo.

Palikit mus ramybėj. Eikit jūs kitur šikt. Nustokit varstyt mūsų duris, idant mus sukategorintumėt ir sustereotipintumėt. Čiuožkit pasuokt apie širdis ir meiles į mišką pas mešką. Mūsų lauko šikutkės jau seniai turėjo išpjaustytas širdeles, tai ne jūsų suideologizuotiunisex šikinykai. Taigi daiktus mes galim ir mokam pavadint ir savo kalba. Kokie jau mes ten esam, tokie: lietaus, purvo, nepriteklių ir vargo užauginti. Netelpantys visažinių nustatytuos padorumo rėmuos ir teisingos teisybės kalvės žaizdran. Ir gerai, ir pabučiuokit mums į rūrą. Palikit mus ramybėj su mūsų kraujiniais vėdarais ant stalo, tyliu kietakaktiškumu veide, rusiškom dainom Palangoj ir trijų dienų pakasynom, grybais ir uogom, gražiausiom moterim pasauly, naiviu tikėjimu, kad kitur geriau, žemaičių valgiais, pagamintais tamsoje, ir numirėliais, vežiojamais iš Sibiro.

Dievai mato, mes bandėm ir bandėm. Viską darėm, kad tik kiti būtų patenkinti, kad tik mes priklausytumėm, kad tik būtumėm dalis koordinuotų pastangų pagerinant žmoniją. Buvom gavę Galingų žodžių ir Didingų simbolių iš tų žinančių, kas mums geriausia, žinančių pačius teisingiausius žodžius. Iš Vakarų atėjo Rytai, kai krikščionybė mums, paskutiniams Europos pagonims, ta krikščionybė, kur mums perlaužė stuburą, pasakė visą ir paskutinę teisybę, po kurios jau nebėr kur: apie baisų žvėrį mumyse, apie nuodėmę dar negimus, apie mūsų įgimtą nelabumą ir nevertumą, beprasmybę ir tuštybę žemėj ir laimę danguj, ir kad dabar taip bus per amžius amen. Nuo tada nustojo mums sektis, bet pasidarė nueik nežinia kur, atnešk nežinia ką, susimaišė mums protas, ir išėjom apgraibom kvanklinėt po svetimas dykumas maudžiančia siela, beviltiškai bandydami užpildyt senųjų savo dievų formos skylę širdy. Bet kiek toli su svetimu kryžium ir savęs baime nueisi, teisybės link žemyn nuo skardžio. Nebuvom ir netapom mes niekad krikščionimis: stengėmės, deklaravom ir garsiai išpažinom, obuoliu springom, o netapom. Pesimistais mes pasidarėm, ne krikščionim. Uždėjom rūpintojėliui erškėčių vainiką, bet toliau mūsų pagoniška siela mums neleido, nes šaknys mūsų nei iš Rytų, nei iš Vakarų, bet nežmoniškai stipriai įsikibusios toj gelmėj, iš kur esam atėję, kur dalykai dar nepalytėti nei kalbos, nei rankų. Negalim mes gyvent svetimo gyvenimo ir tai yra labai nuoširdu ir turi gydomųjų savybių, jeigu sugebi tai sau prisipažinti, užuot išpažintį atlikinėjęs prie klausyklos, beviltiškai besiblaškydamas tam dabar jau ir lietuviškų šventų vyskupų šešėly, toj išsikvėpusioj barokinėj iliuzijoj.

O paskui buvo komunizmas, kuris buvo ne už kalnų ir jau greitai. Rojus žemėj, kai kuriems Sibire, o viskas, kas likę, darbo žmogui, t. y. nedaug, bet pigiai. Lozungai ir kalbos, kosmonautai, danguj neradę Dievo, ir Leninas, gyvesnis už visus gyvuosius. Mes dar turėjom jėgų gintis, mat’ tvoju, tos kalbos nubėgdavo mumis kaip vanduo nuo žąsies. Ir kas jom tikėjo, kas skaitė tuos pirmus laikraščių puslapius, tik paskutinį, kur buvo apie „Žalgirį“ ir krepšinį, buvom mes ir jie, ribos labai aiškios, kerštaudami vogėm mes iš jų, o iš tikro tik iš savęs, vis sunkiau darės susigaudyt, lyg ir norėjos į Vakarus, o mus siuntė į Rytus, nes Lietuvoj rojaus kaip nebuvo, taip nebuvo, tik tas nenumaldomas ilgesys.

Bet juk turi rojus kažkur būt, mes taip buvom išmokyti, kad reikia galų gale pakliūt į dangų, vienąkart metuose atlikus velykinę ir pažadėjus daugiau taip nedaryt. Ir vėl laikai keitės. Guodėmės: esam Europos centras, bet nepaliko jausmas – greičiau periferija ir sąvartynas, nes tas laisvasis pasaulis kartu su Vakarų demokratija suverčia čia savo nevykusių eksperimentų atliekas. Kartu su daniškų kiaulių srutom dabar ateina nauji kryžeiviai, jau šįkart ne kibirais rožančių nešini, ne, pasirodo, geroji naujiena, ta krikščionybė, kur išdraskė gyvastį mums širdy, ir nebuvo taip jau gerai. Ne, tik Biblija ir sifilis. Nė visų šalių taip ir nesusivieniję proletarai. Ir tie prašovė pro šalį. Paskutinė ir neapskundžiama tiesa nebuvo paskutinė, kaip anksčiau manyta, ne, greičiau gražus sapnas, bet dabar mes jau žinom, šįkart tikrai žinom, kaip turi būt, ateitis jau čia pat, suvienytoj žmonijoj be sienų, kur mes būsim belyčiai (ta biologija nuo ideologijos nelabai ir skirias, o jau tarias tai tikrai panašiai), laisvi nuo rūpesčių, kančių ir istorinės sąmonės (atsargiai, piktas šuo), dalinsimės savo pigia, nors ir esam gimę nuostabūs, darbo jėga (liumpenproletariatas su prievole ant pečių būt laimingas). Belieka būt smalsiems gyvenimo nuotykiui be glitimo, bet chalaliniam ir košeriniam, be laktozės, bet biodinamiškam, saulės energijos užaugintam ir nedidinančiam anglies dvideginio taršos, visas vaivorykštės spalvas turinčiam. Laisvė ir autentiškumas, visiems išdalins jų po vieną, o tam geriausiai tinka bevardystė, nes vardai įkalina. Tik gimusiems mums duos numerį, visiems tą patį, t. y. jokios diskriminacijos. Taigi, visi būsim numeris 1. Vaikai eis į mokyklą tris dienas per metus, o likusiu laiku išgirs, kokie yra nuostabūs, t. y. jeigu 16-os sulaukę dar tebebus baltieji, heteroseksualūs vyrai, bus izoliuoti, nes tai yra užgaulu. Įsivaizduokit laisvę nuo tautos, kalbos, kultūros, kurioj užaugot, ir savų tradicijų (paskutinis Vilniaus oro uoste, prašom užgesint Lietuvoj šviesą). Nauji katekizmai ir nauji šventieji. Neužgaulūs, neseksistiniai ar nediskriminuojantys. Ir duosim jums abstrakčius standartus, kurių nereikia pasiekt: tai bus jūsų tikslas. Pardavėjai tie patys, tik prekės kitos, mašinos varžtelis ar vartotojas, vertė unikali.

Gal ką ne taip būsiu pasakęs (pleval ja, Kostia, s Eifelevoj bašni na golovy bespečnych parižan), prabočykit jūs, inovacijų šerpai, madų evangelistai, skaitmeninio pasaulio pranašai ir eiliniai pretendentai į naujus šeimininkus, bet mums reikia atsigaut. Mums vėl reikia save susirast tarp tų griuvenų, nuolaužų, nuojautų, trupinių ir likučių, save tokius mažus su didele istorija. Reikia bėgt lauk iš kreivų veidrodžių karalystės, nuo kokiam reikia būt į kas esam, iš dykumos atgal į savo lietų, klausyt, gal dar išgirsim tą šnarėjimą, tą kuždesį. Taigi priversim dureles kuriam laikui, bet tai nėra mūsų tikslas, tik priemonė, kad paskui, savyje susigaudę, kuo didžiuotis atradę ir savęs nebesigėdindami, vėl galėtumėm kartu kurti geresnį pasaulį. Nesirūpinkit, mes jus pakviesim apsilankyt ir pakvėpuot tyru oru ir atsigert neužteršto vandens. Atsikėlę iš ryto ir nusprendę, kokios lyties ar orientacijos tą dieną esat, galėsit eit pasižmonėt tarp vyrų ir moterų, ne socialinės inžinerijos nužiestų, bet kaip motina pagimdė. Žinau, jums kils pagunda užsiimt evangelizacija arba sprogdinimais, bet mes, jūsų išmokyti, jums žvakelę uždegsim. Galėsit parymot ir pakraipyt galvelėm: žiūrėk tu man, o manėm, išnyks jie, nes neturi kiaušių. Matyt, ir vėl būsim suklydę.