2019 m. gegužės 12 d., sekmadienis

Rolandas Kaušas. Anomis dienomis (III)
Anomis dienomis aukštieji kunigai su rašto aiškintojais mylėjo bažnyčią labiau nei Dievą, o celibatą kaip save patį. Ir tai buvo gera.
Anomis dienomis Dievas dirbo vairuotoju kepykloj ir rytais išvežiodavo šviežią duoną. Jam labai patikdavo papypint, kad vaikai pamojuotų per langą. Bet jiems pirma reikėjo išmokt katekizmą, todėl jam atėmė teises.
Anomis dienomis Dievas važiavo iš taško A į tašką B, bet ne ten pasuko ir atvažiavo į tašką G. Ten rado permanentiškai pasipiktinusius aukštuosius kunigus su rašto aiškintojais. Atvažiavom, pagalvojo Dievas.
Anomis dienomis Dievas ir užsimerkęs galėdavo pasakyti, ar čia saulėtekis, ar saulėlydis.
Anomis dienomis, per Kalėdas, Dievas šventė savo gimimo dieną. Prie stalo sėdėjo seniausios profesijos atstovai, Paskenduolė ir kiti itin neverti asmenys. Aukštieji kunigai su rašto aiškintojais kuitėsi zakristijoj ir iš principo nedalyvavo.
Anomis dienomis aukštieji kunigai su rašto aiškintojais vaikėsi po šventorių klapčiukus, bet atėjo JK ir pasakė: nuo šiandien žmones žvejosi.
Anomis dienomis, labai anksti, Dievas su Kindziuliu ėjo meškeriot ir pagavo lydį. Nes žmones nuo 8 iki 17 val. vakaro meškeriojo aukštieji kunigai su rašto aiškintojais.
Anomis dienomis paskutinei vakarienei buvo patiekta silkės, cepelinų su spirgais ir daug naminio alaus, nes lietuvių į bažnyčią kitaip nė už ką nebutum nuvaręs.
Anomis dienomis Dievas su astronomu Šmukštaru bažnyčioj ieškojo Prasmės, bet ta jau buvo išėjus. Tada nusipirko alaus ir šventoriuj po liepom susėdę rimtai pasišnekėjo apie moteris ir #metoo judėjimą. O klebonas skambino varpais.
Anomis dienomis aukštieji kunigai su rašto aiškintojais, užsidėję dideles kepures, meldėsi už pašaukimus ir darė rinkliavą. Todėl Dievui buvo sunku nuspręsti, ko jie iš tikrųjų nori.
Anomis dienomis gyvenime buvo privalomų dalykų ir šiaip nelabai svarbių, bet paskui aukštieji kunigai su rašto aiškintojais prirašė visokių knygų ir žmonėms nuo akių tarsi žvynai nukrito.
Anomis dienomis žmonės nebeturėjo iš ko aukoti ir aukštieji kunigai su rašto aiškintojais turėjo jų nekęsti už dyką.
Anomis dienomis, t. y. vieną gražią dieną, Dievas sukūrė pasaulį. Aukštieji kunigai su rašto aiškintojais kaipmat sudarė kainoraštį ir pakabino matomoj vietoj.
Anomis dienomis Dievas sudarinėjo pavargusių institucijų sąrašą ir atrado už klausyklos pelėsį.
Anomis dienomis, kai pasaulis dar buvo plokščias ir neoliberalus, Dievas nugriovė Babelio bokštą ir išmokė lietuvius kalbėt lietuviškai.
Anomis dienomis Kapitalizmas su Demokratija nusprendė skirtis, bet pirma reikėjo palaidot Globalizaciją. O juodą darbą visada turėjo daryt vietiniai. Ypač tai mokėjo daryt lietuviai, nes jau buvo palaidoję globalistus kryžiuočius. Aukštieji kunigai su rašto aiškintojais įvykius stebėjo iš už kampo.
Anomis dienomis Dievas rašė tiesiai ant kreivų linijų ir visas išsipeckiojo. Jau geriau jis būtų ėmęs ir pavertęs duoną Kristaus kūnu, tarpusavy šnibždėjos aukštieji kunigai su rašto aiškintojais.
Anomis dienomis aukštieji kunigai su rašto aiškintojais prigulė pailsėt lietuviškoj pievoj ir taip baisu jiems pasidarė, taip baisu. Nes nieko nereikėjo suprast ir garbint.
Anomis dienomis Dievas su Basanavičium čiulpė varveklius ir stebėjo, kaip bunda lietuvių tauta ir baloj čirškia žvirbliai. Vakarai mums padės, sakė aukštieji kunigai su rašto aiškintojais, nes kaip tik toj pusėj buvo Vatikano bankelis.
Anomis dienomis aukštieji kunigai su rašto aiškintojais ant elektros laidų rikiavo brolius, juodvarniais lakstančius, bet elektra čia niekuo dėta, nes reikėjo jiems evangelizuot pasaulį. Ir vis dėlto saugumo reikalavimų reikia laikytis.
Anomis dienomis Paskenduolė, susigarbiniavusi plaukus, taip lakstė vandens paviršiumi, kad net rūko. Aukštieji kunigai su rašto aiškintojais tik galvas kraipė, nes niekam dar taip po išpažinties nebuvo nutikę.
Anomis dienomis Antarktidoje vyko šaltasis karas su kinais, bet aukštieji kunigai su rašto aiškintojais karštai meldėsi ir reikalai sušilo.
Anomis dienomis aukštieji kunigai su rašto aiškintojais ir vėl karštai melsdamiesi sustabdė pasaulinį atšilimą, nes, kaip skelbia raštai, du pliusai duoda minusą.
Anomis dienomis aukštieji kunigai su rašto aiškintojais atlaidams virė šaltieną ir šiaip visokius gėrimus, ir juos pradėjo veikti traukos dėsnis.
Anomis dienomis, smarkiai griaudžiant ir pilant kaip iš kibiro, Dievas su bedieviais bandė išskleisti lietsargį, o aukštiesiems kunigams su rašto aiškintojais liepė semti iš arkos vandenį, bet tie tik persižegnojo ir nuėjo vandens paviršiumi, kaip skelbia raštai.
Anomis dienomis Dievas pagydė raupsuotąjį, bet tam, einančiam gatve ir šlovinančiam Dievą, ant galvos nukrito varveklis. Nes velnias šaudo, o Dievas kulkas gaudo.

Spektaklio „Liučė čiuožia“ (rež. O. Koršunovas) scena. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Spektaklio „Liučė čiuožia“ (rež. O. Koršunovas) scena. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

2018 m. spalio 15 d., pirmadienis

Rolandas Kaušas. Anomis dienomis
Anomis dienomis aukštieji kunigai ir rašto aiškintojai varė Dievą į medį. Bet šiandien jau taip nėra. Nes jis jau medyje.
Anomis dienomis aukštieji kunigai su rašto aiškintojais užvirė tokią košę, kad net Dievas negalėjo išsrėbti.
Anomis dienomis aukštiesiems kunigams ir rašto aiškintojams besėdint Palangos vyrų pliaže, moterų pliaže apsireiškė Dievas. Ir jau ne pirmą kartą jis taip pasielgia.
Autoriaus autoportretas
Subodh Gupta darbas. Ievos Mikalkevičiūtės nuotraukos.
Anomis dienomis aukštieji kunigai su rašto aiškintojais rūpinosi dangaus karalyste, nes visa kita bus pridėta, bet Dievas ne taip viską suprato ir užsisakė dar vieną alaus.
Anomis dienomis aukštieji kunigai su rašto aiškintojais, užsidėję dideles kepures, mosikuodami ilgomis lazdomis sakė ypač svarbius dalykus. Dievas nespėjo visko užsirašyti ir todėl vėliau jam labai atsirūgo.
Anomis dienomis aukštieji kunigai su rašto aiškintojais stebėjo iš debesies kyšančias Dievo kojas ir supratę, kad gavo ženklą, padarė rinkliavą.
Anomis dienomis Dievas aukštųjų kunigų ir rašto aiškintojų restorane norėjo užsisakyti duonos, nužengusios iš dangaus, bet bebuvo likęs tik patiekalas „Palaidokit Mane su Kunigu“.
Anomis dienomis, paryčiui, aukštieji kunigai su rašto aiškintojais šėrė gyvulius, laistė agurkus ir taip jiems ilgu pasidarė. Bet paskui jie stipriai papusryčiavo ir viskas stojo savo vietosna.
Anomis dienomis Dievas su lesbietėmis, gėjais ir seniausios profesijos atstovėmis pasirašė slaptus protokolus ir aukštiesiems kunigams su rašto aiškintojais ilgai užtruko, kol iki jų prisikasė.
Anomis dienomis kad sužydo pieva, kad sužydo, kur tik akys užmato, ir taip buvo gera, bet jau buvo laikas į bažnyčią, kaip Dievo prisakyta.
Anomis dienomis astronomas Šmukštaras pamatė Dievą, bet aukštieji kunigai su rašto aiškintojais jį sugėdino.
Anomis dienomis Kindziulis, Dievas ir Paskenduolė ieškojo grybų, o aukštieji kunigai su rašto aiškintojais ieškojo Dievo ir grybą pjovė.
Anomis dienomis (duris buvo sukausčiusi baimė) pasirodė Dievas pilna kuprine alaus, rūkytos skumb­rės ir naminės duonos ir visus nuramino sakydamas: „Imkit ir valgykit.“ O paskui dar išdalijo po raugintą agurką ir baimę kaip ranka nuėmė.
Anomis dienomis Dievas su Maironiu, sumerkę kojas Dubyson, tyliai grožėjosi besimaudančiais Dievo sutvėrimais, o aukštieji kunigai su rašto aiškintojais zujo aplink, bandydami tylą pasukti palankia vaga.
Anomis dienomis seniausios profesijos atstovės pasikvietė Dievą į svečius, bet aukštieji kunigai su rašto aiškintojais tokio skyrelio Biblijoje nesurado ir todėl atstovus pasikviesdavo tik niekam nematant.
Anomis dienomis, gūdžią rudens dieną, neblaivus Pričkus šnekino sulytą šunį. Visai kaip aš, pasakė Dievas, bet tyliai tyliai, kad aukštieji kunigai su rašto aiškintojais neišgirstų.
Anomis dienomis, prasidėjus Trečiajam pasauliniam karui, Dievas nebežinojo, kur dėtis, ir išjungė šviesą. Bet aukštieji kunigai su rašto aiškintojais mokėjo pašventinti ir tamsą.
Anomis dienomis aukštieji kunigai su rašto aiškintojais beldėsi į duris ir klausinėjo Dievo, ar jis vartęs Bibliją. T. y. Dievo žodį. Bet Dievas apsimetė, kad jie ne ten pataikę.
Anomis dienomis, kai Dievas dar buvo jaunas ir nebijojo garsiai juoktis, aukštieji kunigai su rašto aiškintojais pripiešė jam barzdą ir išvadino jį „tėve mūsų“.
Anomis dienomis aukštieji kunigai su rašto aiškintojais suskėlė tokį pamokslą, kad net įsivarė rakštį ten kur nesueina. Todėl Dievas į sakyklą niekad ir nelipdavo.
Anomis dienomis, senatvei durysna pasibeldus ir žvaigždžių spindesiui danguje išblankus, bedieviai, seniausios profesijos atstovės ir Paskenduolė rikiavosi prie kelio, kuriuo turėjo praeiti išganytojas, nes jau greit turėjo mokėti dividendus.
Anomis dienomis aukštieji kunigai su rašto aiškintojais kur buvę, kur nebuvę auklėjo Dievą, mokė jį gerų manierų, t. y. užsisagstyti visas sutanos sagas ir nekalbėti pilna burna, bet tas kur buvęs, kur nebuvęs ir vėl, žiūrėk, į debesis bevėpsąs.
Anomis dienomis aukštieji kunigai su rašto aiškintojais įdavė Dievui rankosna 10 Dievo įsakymų ir liepė visiems jų laikytis. Ir taip prasidėjo linksmieji kalneliai.
Anomis dienomis anksti kėlę aukštieji kunigai su rašto aiškintojais, patikrinę banko sąskaitas, taip pasižiūrėjo į Dievą, kad tam net pagaugai per nugarą nuėjo.
Anomis dienomis, Rūpintojėlis sėdėjo prie kelio nuliūdęs ir jam viskas ne kaip atrodė, bet aukštieji kunigai su rato aiškintojais jam uždėjo kryžių, ir tam kaipmat akyse prašviesėjo.

2018 m. rugpjūčio 17 d., penktadienis


Apie šūdvabalį ir Sizifą
 Istablišmento pastangos įrodyt teisėtai išrinkto prezidento Trump kolaboravimą su bolševikais primena Adomo ir Ievos nuodėmę danguje, ant kurios pastatyta Katalikų Bažnyčia. Šiandien mes žinom, kad tokie asmenys,  Adomas su Ieva, neegzistavo. Panašiai yra ir su Trump kolaboravimu, kurį jau kone du metai vis bando įrodyti istablišmentas. Sizifo tai  darbas-  įrodyt neegzistuojančius dalykus. Nebent labai norėtum tikėti: Jeigu vis dar tiria, matyt kažką turi.
 Juolab kai paaiškėja kad visa turima kaltinamoji informacija, ant kurios pastatytas tyrimo procesas-per tarpininkus užsakyta, nupirkta H. Clinton (už $12 milijonų , iš tų pačių bolševikų), ir paleista pasaulin via fake news. Istablišmento veikla nebuvo jau tokia beprasmė. Nuo vilko ant meškos, taip sakant. Kolaboravimo su bolševikais faktas kaip ant delno. Gerai suorganizuotas, veikiantis valstybė valstybėj principu. Istablišmentas nėra pratęs bėgt žemyn, juolab būt vejamas iš paskos užsispyrusių faktų. Taigi, kad būtų lengviau, užsiima horizontalią poziciją, dabar jau ridenant rutulį be aiškios krypties, juo mintant ir į jį dedant kiaušinius, idant veikla nenutrūktų. Kantriai kenčiant šūdinų rankų kvapą, nes tik riedulį paleidus, gyvenimas nebetenka prasmės. Mėšlas tampa ridentojo dalimi. Liūdna žiūrėt ir į kampą save užsispietusius demokratus, nes ridenimas tapo partijos programa, išlaužta iš piršto, bet tvirta kaip plienas, kuri skambėtų maždaug taip: tot kto nosit Adidas, zavtra rodinu prodast. Pastarąja demokratai, matyt, ir bandys nukaut Trump 2020 rinkimuose.
Tuo tarpu Amerikos prezidentas, pats to nesuprasdamas, ir toliau griauna nusistovėjusį įsitikinimą, kad be profesionalų politikų nieks kitas pasaulio reikalų  neišspręs. Taigi IVY lygos išauklėti berniukai, vieninteliai žiną kaip elgtis ir kur tą rutulį stumt, sprendžiant pagal neapykantos lygį prezidentui, triedžia į kelnes: profesionalas politikas, jau ir taip be šalia pridėto keiksmo stokojantis turinio, pasirodo visai net nėra reikalingas. Ypač kai visuotinė pasaulio tvarka yra atsidūrusi posūkio taške ir reikia out of the box sprendimų, o profesionalų baimė išlįsti iš burbulo-nenugalima.
Trump, išjudinęs iš mirties taško Izraelio, Irano ir Šiaurės Korėjos reikalus, silpnumo valandėlei užpuolus, naiviai ( kvailys, geriau dalintųsi rūpestėliais lovoj su Melanija), pasiskundė Putinui apie istablišmento be pertraukos skleidžiamą tvaiką, (nusisamdžius FBI). Tai kas, kad tai teisybė. Gerai kad čia pareina įspūdingi ekonominiai šalies duomenys ir Trump keliasi nuo terapinės sofkutės: kur čia nepasigirsi. Ši liūdna mėšlo stumdytojams žinia palydima šiurpios statistikos: amerikiečiams labiausiai rūpi šalies ekonomika, t.y. (koks siurprizas), savo pačių gerbūvis. Tuo tarpu tirpstančių gerbėju gretas, (mėlynoji banga), kai kurie būsimi demokratų į prezidentus kandidatai, tarsi ką tik grįžę iš Marso, bando pastiprint žinia, kad reiktų kelt mokesčius (Nancy Pelosi). Toks yra realybės supratimas, kai sudedi visus kiaušinius į, ir diena iš dienos matai prieš save tik… tą patį nugleizotą rutulį. Sapnas apie nepakeičiamumą ir reikalingumą kaip ir baigės, o atsibust baisu ir nesinori.
Idomu yra stebėt ir istablišmento, įskaitant demokratus, susirūpinimą bolševikais ir jų veiklą. Šaltojo karo metu demokratai dare viską, kad sutrukdytų prezidentui Reagan spausti raudonuosius į kampą: boikotuojant Strateginę Gynybos Iniciatyvą, palaikant sovietų inicijuotą branduolinio ginklavimosi užšaldymą, prieštaraujant gynybinių branduolinių raketų dislokavimui Vakarų Europoje. Tą litaniją galėtų vainikuoti pasipiktinimas, (tik tu jų neužpykink), Reigan raginimu nugriauti Berlyno sieną. Demokratų spykeris Jim Wright oficialiai raginimą pavadino “sugadintą galimybę dviejų šalių santykiuose įvykti dramatiškam lūžiui”. Demokratai suokalbiškai tylėjo, Obamai veidmainiškai sulaužant susitarimą su Čekija ir Lenkija ten dislokuoti gynybines raketas, palikus partnerius likimo valiai. Vien tam kad įtiktų Maskvai. Šnekėdamas į užmirštą išjungti mikrofoną, maždaug taip pažadėjo Putinui- Kai tik pasibaigs rinkimai, brolau. Tada tai pabendradarbiausim. Ir taip raudonieji, demokratams kovojant už draugišką bendrabūvį, rovė demokratijos daigus tiek savo darže, tiek aneksuodami kaimyninių šalių teritorijas. Jie ir toliau užmušinėja opozicijos lyderius, nuodija rezistentus, numušinėja keleivinius lėktuvus, ginkluoja Talibaną ir kelia sumaištį internetinėj erdvėj. Ir jei rutulio stūmikai išties susirūpintų bolševikų veikla, o ne mėšlo skleidimu aplinkui, visi giliau įkvėptų. Gal net pagalvotų apie politikų reikalingumą. Juokauju.


Nebūk vyras
Ir jeigu Harvardo universitetas neturi jokių abejonių, kad žmogaus lytiškumas kasdien keičiasi, tai Teksaso Universitetas yra pilnas tikėjimo, kad vyriškumas visai pelnytai įrašytinas į psichinių sutrikimų katalogus. Vyriškumas kaip diagnozė- še tau boba ir Devintinės.Terapijos ir Protinių Sutrikimų Centras universitete galų gale nusprendė pasirūpinti vyrais, (seniai laikas), ir čiupo juos tiesiai už... ragų: Vyrai kenčia, kai jų rolė apibrėžiama kaip tas, kuris uždirba duoną šeimai arba jam reikia ryžtis būti sėkmingu gyvenime. Prisipažinkit stukačiai, kuris mane paskundėt? Pasakymas Būk vyras yra tiesiog užgaulu. Norite rūpintis kitais, būti aktyvus gyvenime, tiesiai šviesiai klausiama? Ir švelniai stumtelnama reikiama kryptimi: Ar nepagalvojote, kad kai kurie vyriškumui priskiriami atributai gali būti pavojingi. Tradicinės vyriškumo idėjos patalpina vyrą į ribojančias dėžutes, neleidžiančias emociškai išsivystyti ir... išvysti savyje moterį. Tai dabar vadinama ribotu vyriškumu. Aha. Nepriekabiauk prie moterų, verčiau apsikabink moterį savyje. Šalia pridėtas prierašas: Organizuojama Balsai Prieš Smurtą organizacijos prie UT, mat išimtinai vyrai yra smurtautojai, gruboki sutvėrimai, nejautrūs skausmui artimo savo ir nuo to gydytini. Išdalintuose informaciniuose bukletuose tiesiai šviesiai,  (juk specialistai), paaiškinama kaip jaustis:“ Jei esi vyriškos giminės studentas Teksaso Universitete ir tai skaitai, tikimės kad informacija padės nesijausti kaltam, buvus tokio vyriškumo apibrėžimo dalimi, bet padės jums rasti jėgų sulaužyti tą uždarą ratą...programa dar neturi vadovaujančio personalo...bet universitetas greitu laiku tikisi turėti „sveiko vyriškumo koordinatorių““. Aha. Skubėk skubėk namo Kastyti, apsikabink tą moteriškumą, kol koordintorius neapkabino.  Arba bent jau nulėk nuogas gatvėj paglėbesčiuot medžių.
Galima rasti ir daugiau panašių studijų apie po antrojo pasaulinio karo vyrą-šeimos maitintoją- dinozaurą. Brown Universitetas siūlo studentams vyrams saugią erdvę (safe space), kur jie galėtų atsikratyti „nuodingo vyriškumo“, pagalbos grupėje pasvarstyti apie neteisingo vyriškumo padarytą žalą ir mokytis užuojautos (ir dėl to studijos kainuoja $73.000 per metus- kova už lytį turi prisitaikyti prie ekonominių aplinkybių). Programai vadovauja universiteto Sveikatos Departamentas, kuris taip pat siūlo terapiją studentams, kenčiantiems nuo persivalgymo, narkotikų ir kitokių protinių-emocinių sutrikimų. Jau seniai įtariau, kad mano akivaizdžiai akis drąskanti tendencija rūpintis šeimos gerbūvių prie gero neprives ir reiks man gert tabletes, gal net ir sirupą. O ir klyzma, bet tik saugioj erdėj, būtų ne pro šalį.
Taip besidžiaugiant uždaros saugios erdvės teikiamais privalumais ir visaip besirūpinant, mane ištinka regėjimas: O kažin kaip ten buvo su ta Eurovizija apie ateities viziją? Juk laimėjo tokia ne iš kelmo spirta moteriškė, triukšmingai pasiuntus visus ant trijų raidžių. Kone nukrentu nuo saugios sėdynės susijaudinęs, iš rankų išslysta ir nepasiekiamai toli nurieda tualetinis popierius: Jeigu jau kažkam, dėl kažkokių paslaptingų priežąsčių arba progreso, to reikia, pervadinkim vyrus moterim, o moteris vyrais ir viskas išsispręs. Nei priešybių kova ir vienybė, nei proletariato antagonizmas ar apokalipsė, bet va kokia Eurovizija: moterys sudaužys vyrų širdis su jais permiegoję ir iš ryto kaip niekur nieko išvirtę lauk per duris. Garsiai riaugėdamos žiūrės krepšinį, gers pieną tiesiai iš pakelių, spjaudysis sau po kojom ir laikys mišias.  O vyrai vis stengsis palenkt moteriškas širdis savo pusėn kepdami ir virdami. Jausis nesuprasti ir neįvertinti kiaurą dieną namų ruošoj skendę, verks įsikniaubę į skreitą, rąžydami nuskalbtas rankeles...Kiek pinigų sutaupyta, kiek nesusipratimų išvengta, nei tau #metoo, nei tau #fuckyou, nei moterims ieškot kelnėse vyriškumo, nei vyrams džiugiai čiupinėt savo naujas krūtines. Viskas jau seniai pačiupinėta. Tiesiai šviesiai aš jums sakau: jeigu man neskirs už tai Nobelio premijos, tai tik dėl to, kad nebeliks piktų ir agresyvių vyrų, sukeliančių karus ir paskui taikos premijas skiriančių. Tik moterys, kurios vietoj karo rinksis šaldytuvą. Ir po to apie lytis galės spręsti tik tie, kurie jas turi. Sutarta?
Bet aš pasitikiu šiandienos mokslo vyrais, t.y. moterimis: Štai po 70 metų jie rado Hitlerio dantį Berlyne. Tas įrodo, kad jis, kaip buvo teigta, negyvena Mėnuly. Nes kuriam galui jam tada dantis ant Žemės laikyt. Ir visai ne jį dar 1961 Kenedis turėjo galvoj sakydamas: Mes užlaipinsim žmogų ant Mėnulio. Tai tik tarpinė stotelė. Tikslas- patalpint vyrą moterų tualete. Su visu turiniu. Matot ryšį? Genialumas paprastume. Mokslininkas Neil Gemmell išlekia ieškot Nesės Loch ežere. Ir suras, nes mokslas reikalauja aukų. Bet labiausiai aš pasitikėčiau Santa Klaros universitetu, kuris siūlo The Joy of Garbage klasę. Studentams, (tame tarpe ir sveiko vyriškumo koordinatoriams, čia dar vienas iš mano genialių pasiūlymu), siūloma pasineršti šiukšlyne. Pasijuntu geriau: mano vyriškumas, t.y. moteriškumas- patikimose rankose. Dabar tik svarbu neskrist pernelyg arti saulės.

2018 m. balandžio 28 d., šeštadienis

ROLANDAS KAUŠAS

Viena Ivano Denisovičiaus diena pagal Harvardo universitetą:


…lytiškumas gali keistis kasdien, o sakyti, kad tai netiesa,
reiškia prievartą…

Ken Shepherd, „The Washington Times“ (2017.IV.20)

Ankstų rytą pakirdęs Ivanas Denisovičius pasijuto esąs niekatrosios lyties čiainiku. Išsilavinę piliečiai tą subrendusią ir formą įgavusią nuojautą mokėtų grakščiai pavadinti, nes visai panašiai yra nutikę kitam herojui, tapusiam vabalu. Bet mums ir taip viskas aišku: mūsų herojus iš vakaro gėrė daug arbatos, nors tuo niekaip negalima paaiškinti pastelinės spalvos gėlyčių ant pilvo. Atsargiai pasijudino, idant skystis viduj nesiteliuškuotų, iškėlė kojas iš lovos – reikėjo skubintis: šeima rytmečiais mėgdavo susėsti prie arbatos puodelio. Šalia lovoje sukrutėjo žmona, pasirąžė ir pramerkė vieną akį. Ivanas Denisovičius meiliai nužvelgė gyvenimo draugę: juk dar vakar kūrė ateities planus ir net buvo pažadėjęs prilupti. Nurijo gerklę užspaudusį gniutulą. Gerai, kad tebėra snapelis, per kurį išbėga, staigiai sumetė. Tai išspręs didžiąją dalį šeiminio gyvenimo problemų.
– Kur taip anksti? – lyg būtų perskaičius jo minčių giją, pertraukė pati. – Pagulėk dar, – ir patapšnojo delnu šalia savęs. Kad būtų iškalbingiau, lyg netyčia iš po kaldros iškišo vieną nuogą blauzdą, įprastą sekmadienio rytmečio pokalbio dalyvę.
Argi ji nieko nemato, sumaištis kaip verdantis vanduo nuplikė visą Ivano Denisovičiaus esybę. Juk gėlytes tikrai turėtų pastebėti, ji taip jas mėgsta. Tos gėlės ant pilvo net suteikia tam tikro patogumo, pagalvojo apie sutaupytus pinigus: kaip čiainikui, jam mąstėsi visai neblogai.
– Aš tuoj, tik pašildysiu vandens, – trumpai pratarė, kaip, jo manymu, atsakytų save gerbiantis niekatrosios lyties čiainikas, pusryčių architektas.
– Kas tau? – erekcijos viena akim neišvydus, antrą pramerkė pati. Be aistros raudonai spalvai, tokiam pokyčiui vertybių skalėje turėjo būti nepaprastai svari priežastis. – Vėl prieš miegą laikraščius skaitei? – pradėjo nuo galbūt pačios svarbiausios.
Ji visada tokia, nenori tiesiai sakyt ir gąsdint, susigraudino Ivanas-
-čiainikas, meiliai nužvelgdamas iškištas grožybes. Jautė, kaip viduj pradėjo kaist vanduo. Gal net į virtuvę eit nereiks, sumetė. Kas čia norės sėdėt ant dujinės ankstų savaitgalio rytą. O dabar va iš lovos tiesiai ant stalo. Atsargiai atsistojo ir, kaip įpratęs, pasuko link tualeto. Bet pusiaukelėje blaiviai ir šaltai įvertino situaciją: kam tau išpilt, jeigu ir vėl reiks įpilt – genderizmas dar tik prasidėjo, bet privalumai jau matės net dangčio nepakėlus…
Apie vienuoliktą tądien jis jautėsi esąs moteriškosios lyties krienu ir visą valandą vaikščiojo apsiašarojęs: be chromosomų Y pasaulis atrodė lyg Bagdado senamiestis. Yra daugiau lyčių negu dvi, bandė ramintis. Ne visi jie tokie.
Dvyliktą – antras belytis patiekalas „Stiklių“ restorane. Dėjo jį burnon kas netingėjo, įskaitant kunigus. Viskas priklauso nuo išorinių ir vidinių lytinių organų, hormonų ir chromosomų, kentė dantis sukandęs Ivanas Denisovičius. Nepadėjo net tai, kad apie antrą jis jau buvo kompotas su razinkom, kurį taip mėgo ir kuriuo užgerdavo desertą, jo buvusį kaimyną. Tas buvo išdidus, matyt, tądien aseksualinės orientacijos ir net nesiteikė pasisveikint. Aiškiai buvo prifarširuotas hormonų blokuotojų.
Trečią, saulutei žvelgiant vakarop, jis buvo gender fluid šamas upėje: lytiškumas nuolat keičiasi, net kas valandą, guodė save, kramtydamas ūso galą. Dukart į tą patį neįbrisi. Bet užtat kiek pozicijų dar neišbandyta, ir visos po gėrio ir blogio pažinimo medžiu Harvardo universiteto kiemely.
Tamsūs lytinio binariškumo tai buvo laikai, apie šeštą pasijutęs transprožektorium ir pamatęs tunelio gale šviesą, pagalvojo: atsilikusi visuomenė, tik dvi lytys jiems tebuvo galvoj. Kas galvoj, nebūtinai turi jaustis tarp kojų. „Bybį dėjau, du minty“ – ne visad tiesa, nors gražiai skamba, šauniai atrodo ant pastato sienos ir byloja apie kūno ir minties vienovę. Taip pat buvo ir vabalui, bet analogijų čia jokių mes nedarysim.
Aštuntą, jau visai sutemus, t. y. beveik išsiblaivius nuo biologinio esencializmo, t. y. kai pažiūrėjęs tarp kojų galėdavai daryt išvadas, o ir pasirinkimų, tiesą pasakius, nebuvo prūdai, t. y. tik du – ir tie patys niekingi, jis buvo anatomijos vadovėlis vienuoliktai klasei. Nebuvo jo skaitęs, tik apžiūrėjęs paveikslėlius. Apie tai bylojo ir jo asmeniškai paliktas prierašas po iliustracija: pizė.
Apie vidurnaktį jis jau nebežinojo, kas esąs. Buvo jam taip nutikę ir anksčiau, aplaisčius algą ar po Žolinės atlaidų. Bet čia jau buvo kitaip: neaiškumas buvo žymiai aiškesnis. Lyg būtum ieškojęs ko nepametęs ir atradęs. Mažas nieko lopinėlis, vakuumas, kitaip pasakius, iš nieko sukurtas ir atgal į nieką atvirtęs, kaip Gedimino kalnas.
Čia mes viską, t. y. nieką, ir paliksim, nes mums, niekingiems 97 % blauzdų mėgėjų, tokia laimė neduota. Nei suprast, nei pasidžiaugt. Taip ir mirsim trys kilometrai nuo vietos, kurioj gimėm.



0

2018 m. kovo 8 d., ketvirtadienis

ROLANDAS KAUŠAS

Jūs eikit tiesiai, o mes eisim kur reikia


Prieš diagnozuodamas save sergant depresija ar turint žemą savivertės lygį, pirma apsidairyk aplink: gal tave paprasčiausiai supa šikniai.
                                                                                 Sigmund Freud

Amerikos prezidentas kasmet rėžia „State of the Union“ kalbą. Šįmet Trumpo eilė. Keistas tas prezidentas: paklius istorijon dėl neįprasto užsispyrimo ištesėti, ką pažadėjęs, ir garsaus sakymo, ką iš tikro galvoja. Kitą dieną po kalbos pareina skaičiai: 85 % respublikonų ir… 42 % demokratų kalba patiko. Tuojau pat galvon ateina lenkų karvė, perbėgus pas bizonus…
Trumpą būtų galima palyginti su bizonu, t. y., anot kai kurių apžvalgininkų, primityviu mąstytoju gėrio ir blogio kategorijomis porceliano parduotuvėj (čia tokia autoriaus fantazija). Bizonas bizonu, bet kaip, po galais, mes toje porceliano parduotuvėj atsidūrėm? Pilnoj spygaujančių, lengvai pažeidžiamų, lyg ką tik iš „Twitter“ išdraugintų trapių piliečių, pripratintų kalbėt tik pašnibždom ir tik iš anksto paslaugių dėdžių ir tetų parašytus ir cenzūros patikrintus politkorektiškus, apvalainus žodžius, kur lygybės, pasirinkimo laisvės, žmogaus teisių kristalai sudėlioti ant dogmatiškai išgverusių lentynų, prikaltų kito kelio nėra mantrinėm vinim. Kur daug šnekėjimo ir nieko nepasakymo ir 50 pilkų atspalvių („Oskarai“ teikiami tik pagal veido spalvą), kur įprasta tept zelionkę ant vėžiu sergančio, nes svarbiau yra kaip atrodo, o ne kad pasveiktų, pavadinimas svarbiau nei turinys, poezija vertinama pagal poeto kelnių kantą, o krepšininko talentas – pagal tai, kaip dažnai jis muša žmoną (savo). Taip būtų galima apibūdinti tuos subtilius (suprask – neprimityvius) diplomatinius trepsėjimus aplink porcelianą ir kaip efektyviai jie padeda (-ėjo) išspręsti kad ir taip dažnai minimą dulkių nusėstą (kiekvienam atspalviui po metelius) Jeruzalės problemą. Atsimenu, Schwarzeneggeris, politikas neprofesionalas, tapo Kalifornijos gubernatorium, pasiraitojo rankoves ir ruošės padirbėt (tikrai) ir… nuskendo biurokratijos jūroj. Dar spėjo pavadint politikus sissys (mižniais), prieš nuskęsdamas desperacijos vandenyse. Ach kaip Kalifornijos senatoriai buvo įsižeidę, kaip jie grąžė rankeles, vartė akeles plikais užpakaliais belakstydami po privatų pliažą: kaip jis išdrįso prabilt apie karaliaus nuogybę, nutraukt permanentinę masturbaciją (suprask – gerą gyvenimą). Ech, mano miela Kalifornija su pusiau išvyniotais porceliano dirbiniais ant casting couch ir žvaigždėmis, susirūpinusiomis lygybe ir teisybe iš privačių pliažų. Ach tu sūnau palaidūne gubernatoriau Schwarzeneggeri, suabejojęs (ir dėl to užknistas) begalinių diskusijų, niekur nevedančių ginčų ir kabinėjimosi prie žodžių nauda. Demoralizuotas, praradęs bet kokią viltį, tikėjimą ir kryptį, nuleistom rankom sugrįžęs Holivudan, kur tikras pasaulis su tikrom vertybėm. Bet prezidento taip lengvai į protą neatvesi. „Americans are dreamers too“, – kaip ir įpratęs, nevyniodamas į vatą užgauliojimų, pareiškė ataskaitos metu. Kamera perbėgo ideologinių šešėlių migla aptrauktais demokratų veidais. Gaila, dreamers yra postideologinė visuomenė. Entuziazmu springstantys respublikonai pjovė grybą, nors jau atsistoję (tik politikai vienu metu sugeba ploti ir už nugaros laikyti špygą).
Nežinau, ar kas šiais laikais beatsimena istoriją apie Gordijo mazgą. Pasak senų knygų, buvęs toks – neatmezgamas, be pradžios ir pabaigos. Kas tik bandė, niekam nepavyko atnarpliot. Beje, laimingasis atnarpliotojas turėjęs tapt visos Azijos valdovu. Pro šalį užkariavimo tikslais lėkęs Aleksandras Makedonietis panūdo išbandyt laimę. Ilgai pasikankinęs išsitraukė kardą ir… problema buvo išspręsta. Ir tikrai: tapo jis visos Azijos valdovu.
Jei užkietėjusius vidurius bandai suminkštint burbulų pūtimu ir ideologine retorika… natūralu, kad esi labai nelaimingas ir neišsipildęs, nors susikaupusios dujos padeda susikurti kilimo aukštyn iliuziją. Juk akivaizdu, kad dabartinėj situacijoj seni metodai nebeveikia. Nieks nebeduoda prizo už tai, kad atbėgai paskutinis. Į duris pasibeldžia (va taip: tuk tuk) tikras pasaulis, ne tas paralelinis, skaitmeninis, kur tu esi very special and deserve anything you want(kaip rodo „Facebook“, „Instagram“ ir senelis Holivudas, gryčioj sekantis pasakas mažiesiems).
Džiugu, kad čia galiu pacituot ir lietuvį politiką Izidorių Tamošaitį: „Tvirta asmenybė nesiremia daugumos nuomone, nesidangsto partija, nekalba tautos vardu… Ji neturi būti nei genialiai protinga, nei iškilti savo dorumu, bet stipria valia, kuri stichiškai, galbūt net iki galo nesuprasdama visko, siekia istorijoje dar neapsireiškusio tikslo.“
O tuo metu… ar „Make America Great Again“ yra blogai (kad netaptų shithole)? Ar „America First“ yra blogai (ar mes dabar turim jaustis kalti, kad mums gerai)? Ar ekonominis nacionalizmas blogai (nebeleisim tiems kinams mūsų maustyt)? Ar tas sugrįžęs žodinis realizmas (vulgarus, seksistinis, rasistinis ir demagogiškas) yra taip jau blogai (suprantu, nepatogu)? Ar manot, kad Holivudo mėšlas būtų išplaukęs paviršiun, jei ir toliau būtumėm gyvenę kaip pripratę: viena sakyt, kita daryt. Juk „New York Times“ seniai turėjo visą informaciją apie Weinsteiną, juk visa Los Andželo grietinėlė puikiai žinojo, kas dedas ant casting couch. Pabėgo lenkiška karvė nebeapsikentus, pabėgo gyvent su bizonais.
Ir čia mes, kaip buvo pasiūlyta, pašnekėkim apie prozaką. Nes tai yra tiesiogiai susiję su tuo, kas ką tik pasakyta. Prozakas, pagal tuos pat tyrimų rezultatus, padeda tik 28 % (ir vėl tie užsispyrę skaičiai) depresija sergančių. Ir šito priežastis akivaizdžiai byloja, kad vadinamoji depresija visai nėra depresija. Ir pradėta tą reiškinį vadinti demoralizacija. Pastaroji paprastai taikoma specifinėms ekstremalioms situacijoms, tokioms kaip nepagydomo vėžio diagnozė ar kalėjimo kamera, bet šiandien ją gali sukelti ir patologinė tapusi kultūrinė terpė arba, geriau, jeigu jau kalbam tiesiai šviesiai, tai, kuo ji virto: sociopatinė politinė mašina (shithole), kurstomaekonominių prioritetų ir psichologinės manipuliacijos. Demoralizacija yra egzistencinis sutrikimas, susijęs su asmens gyvenimo kelrodžių netekimu, psichologinė-dvasinė krizė, tūlam piliečiui praradus orientaciją, nebesugebant rasti tikslo, prasmės ir savęs realizavimo priemonių. Tokia būsena paprastai lydima pykčio, frustracijos, nevilties ar sarkazmo. Depresija čia niekuo dėta, nes kalbama ne apie cheminių procesų sutrikimą smegenyse, bet apie realistišką atsaką į realią gyvenimo situaciją. Melavimo ir veidmainystės kultūra daro viską, kad bet kokį kelrodį ar žemėlapį iš žmogaus nagų išluptų. Šiandieninis žmogus, skirtingai nuo tų primityvių praėjusio šimtmečio senių, niekingai gliaudžiusių šventoriuj saulėgrąžas, nepajėgus identifikuoti jokios gyvenimo filosofijos ar bent keleto kelrodžių gyvenimo taisyklių. Lėkštas ir trapus kitados žmogum buvusio, o dabar vartotoju tapusio asmens tapatumas lengvai fragmentuojamas, nudvasinamas ir, pritaikius atitinkamus algoritmus, parduodamas turguj. Va tokie čia ne visai cheminiai procesai.
Stebėti pasitikėjimą praradusių ir dvesiančių medijų, negalinčių suprast, kad jų laikas praėjo: jie nebeiškelia, neberenka ir nebenusodina prezidentų, konvulsijas yra atgrasu. Šlykščios politinės valdžios manipuliacijos verčia vemt. Tie seni Trumpo atveju nebeveikiantys kompromitavimo metodai ir demonizacija atrodo pasigailėjimo verti ir atsigręžia prieš pačius jų vartotojus. Ir aš iš visos širdies tikiuosi, kad Clintonų klano užmačios bus atskleistos ir memuarus jie rašys, kaip ir priklauso: uždaroj, griežtai kontroliuojamoj erdvėj, sėdėdami ant šikano, nes per tokius kaip jie amerikiečiai spjaudos atsivertę laikraščius, griebias prozako ir avansu kiša jį burnon nepilnamečiams. Organizacijos, tokios kaip UNESCO ir panašios, daros graudžiai juokingos, kai bando įkąst jas maitinančion rankon, užstrigusios status quo ir susirūpinusios labiau savo išlikimu nei ko nors sprendimu. Ir visi kiti panašūs, patogiai įsitaisę prie Amerikos tešmens, kaišiojantys mums panosėn vargšų kenčiančių vaikų nuotraukas ir besispjaudantys įkvepiančiais lozungais, tegul eina… ir susiranda tikrus darbus. Mažiau putų, daugiau seilių, anot seno provincijos klebono. Vaikai, nematydami veidmainysčių, bus kur kas laimingesni ir išvengs prozako, o ir mums visiems akyse prašviesės. Kitas žingsnis turėtų būt kultūrinė revoliucija: perkošiant politinį procesą, ekonomiką, darbo sampratą, šeimos reikšmę. Ir būtų gerai, kad tai atsitiktų anksčiau negu vėliau, kol neužgriuvo globali katastrofa ir valdžion neatėjo tikri diktatoriai.


2018 m. sausio 21 d., sekmadienis

Rolandas Kaušas. Amerikietiški kalneliai

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Gražu čia pas mus ir miela: kai tolimuose progreso šviesos nenutviekstuose kraštuose Kristijonas Donelaitis sužvarbusį lietuvį ragina į kakalio glėbį, rudenėlis pietinėj Kalifornijoje žvilgčioja pro atvirą langą. Po ilgos sausros lietaus palaistyta žemė, giliai atsidusus, nedviprasmiškai primins: metas užsiimti ekoseksualumais ‒ laižyti žolę, tuoktis su vandenynu, užsiiminėti seksu su medžiais ir ieškoti žemės klitorio, nes tai pati naujausia geroji naujiena, kurią paskelbė seksologijos daktarė Annie Sprinkle. Ekoseksualumu vadinasi.
Mes keičiam pavarą, sako Annie. Buvo Motina Gamta, dabar bus Gamta Meilužė. Seksologija ir ekologija susilieja. Ok. Tai turėtų būti ypač aktualu kietakakčiams, ant išnykimo ribos esantiems šaltakraujams lietuviams. Kodėl mums nesusituokti su ežeru? Jeigu nesugebėsime pasinaudoti net šia proga, tai nebėra daugiau ką kaltinti. Ant pečiaus sėdėdamas tautos neišgelbėsi.
Apie mums aktualią emigraciją – dar žodelį kitą, nes, pasirodo, JAV gyvena milijonai nelegalų. Statistiškai 30 % jų susiję su kriminaline veikla, taigi atvažiuoja tik rinktinė publika. Iki šiol policininkas, nutvėręs tokį, turėdavo greit nusigręžti kiton pusėn ir pradėti švil­pauti, o pasieniečiai privalėjo kertančius sieną pasivyti ir paspausti ranką. Pasirodo, prieš tokį mielą bendrabūvį pasisako Konstitucija ir įstatymai. Ir kas būtų galėjęs pagalvoti. Kai kuriuos tautų draugystės propaguotojus patirties pasidalijimo tikslais net sugalvota iš­emigruoti namo. Dangaus keršto besišaukiantis poelgis. Tad nenuostabu išgirsti giliai įskaudintos Meksikos vyriausybės rūpestį: nelegaliai JAV gyvenantiems savo piliečiams suteiksime legalią pagalbą. Poeto vertas gestas, gal net Hillary Clinton plunksnos. Mes visa širdimi su tavim, Meksika.
Pakelkite ranką, kas norite su manim eiti griauti stovylų? Progą pasimankštinti mums suteikia kairiųjų inicijuota pastanga peržiūrėti JAV istoriją. Amerikos pilietinio karo 1862–1865 m. generolas Robertas E. Lee pakliuvo pačion perversmų uragano akin. Pasirodo, kai mes Lietuvoje vedami kairių pažiūrų raudonųjų kilom prieš carą, generolas pasisakė už vergovę. ESPN ta proga pademonstravo gražią iniciatyvą ir Robertui Lee uždraudė komentuoti amerikietiškojo futbolo rungtynes. Kitąkart tas azijietis žinos, kaip pasirinkti sau vardą ir pavardę. Visi gudrūs kelti sumaištį. Ta proga turėtume uždrausti gatvėse rodytis Vytautams, nes ekspansionistiniai kunigaikščio tikslai visiems aiškūs ir absoliučiai nepriimtini. Meilė ir medžių glėbesčiavimas mūs žingsnius telydi.
Visuotinio teisingumo bangos nešama viena ponia ruošiasi paduoti į teismą „McDonald’s“. Priežastis rimta: darbuotojai prilupo jos sūnų, bandžiusį apiplėšti greitmaisčio užeigą. Neteisybės įskaudinta moteriškė teigia, jog prilupo ne šiaip sau, o dėl to, kad yra rasistai. Motinos meilė viską nugali.
Ar esate girdėję apie Hillary Clinton? Talentinga rašytoja, kurios net ji pati nėra skaičius. Rimtai rekomenduoju paskutinį opusą lietuviui pažįstama tema „lakštingala negali nečiulbėti“. Kandidatė į prezidentus pagaliau nebeturi ko slėpti: „Kas atsitiko?“ – klausia ji. Stoja nejauki tyla. Grupė „Antis“ jau seniai klausimą yra nagrinėjus ir atsakymą pateikus: „Ne tau, Martynai, mėlynas dangus.“
Rusų paveikti rinkimai mums jau seniai neduoda ramybės. Žmogaus tautybė JAV dabar nustatoma pagal tai, ar kišosi į rinkimų procesą. Aš kišausi, net ėjau balsuoti. Žinau dar keletą. Reiks keisti pasą. Ta proga galėtume prisiminti pilietį, duodantį teisman „Fruitloom“ apatinio trikotažo kompaniją. Priežastis rimta. Vyriški apatiniai, pagaminti minėtos, matyt, rusų, kompanijos, pakreipė piliečio brangiausią turtą neteisinga kryptimi.
Nukentėjusysis tvirtino, jog vos tik savo pasididžiavimą parodys prisiekusiesiems tarėjams teismo salėje, jie iškart stos jo pusėn. Taip, jeigu tarėjai bus rusai. Tada reikalai pakryps teisinga linkme. Jei ne, grabas ištiesins.
P. S. Kur jau ištisus metus žiūri Donaldo Trumpo ryšių su rusais tyrėjai? Proto bokštai, reikia žiūrėti giliau, apa­tiniuose.
Dar Karlas Marxas su Friedrichu Engelsu sakė, kad kapitalistų nagai į save riesti. O gal ir K. Donelaitis. Pasirodo ‒ klydo. Projektas, išlyginsiąs kapitalistinius nelygumus, yra toks: kiekvienam JAV suaugusiajam kas mėnesį duoti po 1000 dolerių, ir baigtas kriukis. Kartu su K. Donelaičiu kapitalistų labai atsiprašome: abu norime būti kapitalistai.
Jūs, sąžinę pardavę, už 900 dolerių perkate naują „iPhone“. Labai gera idėja, nes šis telefonas atsirakina tik pažiūrėjęs jums į veidą. Jeigu policijai ar šiaip teisingumo organams kada parūps sužinoti, kas viduje, nebereikės ten brautis per gvaltą. Užteks pažiūrėti į veidą... Gal net pavyks išvengti smurto prie „McDonald’s“.
O štai rubuilis Rocketmanas mums ramybės tikrai neduos. Tikriausiai prog­resas jam galvą apsuko: duok daugiau raketų ir kad skristų jos kuo toliau. Jezusmarja, duokit žmogui keletą raketų. Turint tokį vardą, neturėti raketų... Kiekvienam kantrybė sprogtų.