Su kuo valgytas Iskunigis

Jau seniai yra pribrendes laikas parasyti apie asmenis, Lietuvoj vadinamus meiliais iskunigiu, santuresniais, t.y. pusiau isverstais ekskunigu, o ypac suinteresuotu asmenu judosiu vardais(asmeniskai esu girdejes viena vyskupa taip sakant) …Judas tas Rolandas Kaušas. Is interneto komentaru.Be paraso. Lygiai tam paciam lygmeny turime cicilika, benkarta, mergos vaika, susidejelius ir bedievius. Tie seni nematomos rupestingos rankos paseti (kazi kas taip galejo padaryti?) grudeliai uzaugo ir subujojo musu derlingoj tevynes zemej ir dabar, anot biblijos, nesa simteriopa derliu: esam tolerantiski, atviri kitokioms nuomonems, geri kaimynai. Svarbu mums isgirsti ir kito nuomone.

Pilnai pritariu: mergos vaikai ir panasus tu vardu yra pilnai nusipelne. Juk gime baznycios nepalaimintam rysy ir uz tai turi buti nubausti. Lygiai kaip ir iskunigiai, matyt protui aptemus tos pat palaimos atsisake. Kiek suprantu, ir jeigu klysciau, prasau mane pataisyti, ilga laika Kataliku Baznyciai buvo patiketa formuoti musu tevynes kulturini ir moralini gyvenima. Kas patikejo nera aisku, bet matyt buvo ismintingi zmones, nes nuo to laiko viskas musu gimtinej ejo kaip sviestu patepta. Dristu manyti, tie uzvardijimai kazkaip turetu buti susije su Romos Kataliku Baznycia Lietuvoje, juodai balto ekrano televizoriais ir Marijos radijo programa Kas ne su mumis tas pries mus. Nera istoriskai nustatyta, ar meilieji benkartas, iskunigis, mergos vaikas ir panasus uzvardinimai atsirado panasiu laiku kaip mazybiniai kunigelis, vyskupelis ir sventieji tevai ir pan. Bet sunku butu patiketi, kad beformuodama viesaja nuomone ir besirupindama morale, baznycia butu praziopsojus ir panasioj tautos sielos raiskoj, t.y. ivardinti nuo vienintelio tiesaus ir sviesaus kelio nuklydusius, butu nesudalyvavus. Juk karsta meile saviesiems neturetu cia ir dabar pasibaigti. Gamta megsta lygsvara. T.y. turetu jie kazkaip vadinti be jos palaiminimo gimusius ar kitokia nuomone turincius, jeigu tokiu, apsaugok Dieve, pasitaikytu. Atsimenu seminarijoj dalindavomes kraupiom nuogirdom: Kaip Ragausko zmona, velionio, gudzia nakti apsisiautusio juoda mantija beklaidziojancio, be to zibanciom akim(svarbi detale), paraginta, turi surinkti ir sudeginti visas jo ateistine tema parasytas knygas. Kol tas nebus ivykdyta, Ragauskas dangu regesias kaip savo ausis. Oho, galvodavom, visdelto koks Dievas gailestingas. Nei kiek ne geriau sekes V.M.Putinui, kuris, anot labai konfidencialiu saltiniu, ant vinies sutana pasikabines, tik I ja ziuredaves ir net zmonos prie saves neprisileisdaves, taip jam buve gaila, kad tiesiog save grauzte sugrauzes del prarastos kunigystes. O visos tos kalbos apie iskunigiu ispazintis pries mirti, mus klierikus paveikdavo labiau negu gasdinimai pragaru. Meiles kunigystei karstis kaip mat pakildavo isgirdus apie drasusuji pasiryzeli nuodemklausi. Tik perzenges nusidejelio namu slenksti, jis pajusdaves sieros smarve, ka jau ten bekalbeti apie ispazinties turini, kuris, kaip taisykle, budavo, argi nenuostabu, susijes su nepaprastu gailesciu, sirdpersa, ranku grazymu ir tikru pragaru jau siame gyvenime. Tas folkloras, ismaningai atitinkamu instituciju ir suinteresuotu asmenu paretusuotas, sklido ir placiai skleides, formuodamas musu tautini mentaliteta, kurdamas aplink taika, meile ir tarpusavio pasitikejima.

Bet prie reikalo, tusciai burnos neausinus. Jums leidus pateiksiu dvylika istatymu apie iskunigius. Dvylika kad nebuciau apkaltintas kopijavimu.

1. Iskunigiams galima prikisamai pirstu nurodyti kaip elgtis. Tokia teise jiems suteike nematoma ranka, ta pati, kur pasejo taikos ir meiles grudus. Bet Baznycia amzina, o propogandos " geniju" greitai niekas neprisimins. Pasiraso: fu, komjaunuoliai.

2.Visi zino kaip iskunigiai turi elgtis, isskyrus pacius iskunigius. …atgailok, be paraso.

3. Iskunigiai yra padare didziule neatitaisoma klaida(nediskutuotina) Gal geriau Kausas kritiskai ivertintu savo gyvenima ir klaidas? nepasirase

4. Iskunigiai neturi teises keisti savo paziuru ir tono. marods, ypac iskunigiui nedera samprotauti apie enciklikas tokiu tonu. Pasiraso pasi. Arba …. Vargselis. gaila man Taves. kazkada klausiau Tavo pamokslu Kaune dabar skaitau sita marazma ir negaliu patiketi kad tai parasei Tu...pasiraso kunigas Rimantas.

5. Iskunigiai negali dziaugtis gyvenimu. Jeigu iskunigiai taip bando daryti, iskart tampa sudraudziami. Tu niekad nebusi laimingas ir geriau neapsimetinek. Pasiraso: berankis.

6.Jeigu iskunigiai vistiek gyvena ir dziaugiasi, tai jie tik apsimeta, nes tikrai dziaugtis jie negali. Tavo akys meluoja. O sirdis apsiverkus. Pasiraso: nepazistamoji.

7. Iskunigiai turi pasvesti visa likusi gyvenima atgailai ir maldoms uz savo suklydima. Gailekis ir gal Dievas tau dar atleis. Pasiraso: Kostia

8. Prakeikimas iskunigius lydi kartais net iki triju kartu. …Ir tavo vaikai ir tavo anukai bus prakeikti…: be paraso.

9. Iskunigiai turi zinoti savo vieta. Visi likusieji turi teise jiems ta vieta parodyti: ką gero gali parašyti exkunigas Rolandas Kaušas? Pasiraso: popas.

1. Viskas ka iskunigiai daro kyla is ... yra emociskai angazuotas, tendencingai aiskina dalykus. Faktas, kad ivykde didele klaida, kuri ji slegia ir kuria bando pateisinti, be to: Kazkas sitam autoriui su proteliu nebegerai. Pasiraso skaitytojas.
2. Iskunigiai Kunigyste meta, dar vartojama sutana nusivelka isimtinai del sijono. ..suviliotas sijono, sukūręs žemišką šeimą. Kaipgi jis nesipiktins Dievo Motina ir katalikybės išsaugojimu… Pasiraso: noe (Paaiskinimas: Viena sijona nusivelka del kito sijono, bet siuo atveju nebe ju paciu.t.y. iskunigiu nesiojamo.)
3. Nei vienas istatymas, net pilnai igyvendintas, nepanaikina istatymo #3

Paaiskinimas anksciau ivardintu istatymu: Iskunigiai yra absoliuciai priklausomi nuo is anksto zinomos nuomones ir negali keistis. Ju paziuros turi islikti tokios pat, ypac religines. Iskunigiai automatiskai praranda visuomenes pagarba. Ju tikejimas turi dar labiau sustipreti, kad butu pajegus atgailoti. Visiems aisku ir nekyla jokiu abejoniu, kad iskunigis padare baisia nuodeme ir kai tik pareis jam galas, velniu bus nutistas pragaran. Iskunigiu dziaugsmai yra apsimestiniai, nes kas gi gali dziaugtis palikes baznycia. Bet kokia iskunigiu kaipo tokiu veikla ir rasinejimai yra nieko neverti: straipsnio autorius exkunigas! Pasiraso: pofka

Psichologinis iskunigiu skerspjuvis: turbūt tas pats Rolandas Kaušas, išdavęs savo priesaiką, todėl toks piktas katalikams. Jeigu griesna iskunigi nutvertum ir praraktum jam makaule, ten, anot specialistu, pamatytum didziule raizgalyne. Kiekvienas iskunigio veiksmas, zestas ar zodis skauda tikrai-juk jis pats buves kataliku kunigas. blogas paukstis, kuris i savo lizda (ties jau buvusi) sika. Pasiraso jo. Arba … yra emociskai angazuotas, tendencingai aiskina dalykus. Faktas, kad ivykde didele klaida, kuri ji slegia ir kuria bando pateisinti. Del to susidariusio slegimo iskunigiai yra nepajegus gyventi normalaus gyvenimo. Jie blaskosi nerasdami sau vietos, raso bjaurius rasinius apie savo buvusi lizda ir visaip ji koneveikia, nes jie labai noretu lizdan sugrizti. Bet kadangi, isimtinai del savo kaltes, duris is lauko puses yra uztrenke, laksto aplink kaip sunes….liudnoka, marods, tokia menkysteles dalia - aplot pravaziuojanti traukini, o jam jau nudundejus, myztelet ant begiu, koja pakelus. Pasiraso pasi. Taip ant sventu dalyku myzciodami jie save apgaudineja ir gali laikinai uzsimirsti, bet tik laikinai, nes Neuztenka, kad suklydo kazkada, tai jo uzsispyrimas ir klaidos tesiasi toliau. Oj sunkus bus jam pragaras, jei toliau taip elgsis...Pasiraso: nuomone. Iskunigiu meile moteriai yra veidmainiska, nes isdave meile baznyciai, jie nera pajegus tikrai myleti, o tik apsimeta, tokiu budu psichiskai suzalodami moteriske ir savo vaikus: …tu esi suskis baznycios isdavikas ir tavo vaikai su zmona sviesios dienos nesulauks...pasiraso: tikintieji.

Is viso kas auksciau parasyta, galima daryti isvada, kad nera kitu tiesu, tik ta vienintele, pati tikriausia, kazkada paseta darbsciu rankeliu patikliu zmoniu sielose. Pasirinkdamas kitoki kelia, iskunigis iseina, (del to ir “is”), ten, kur manosi esas darbsciuju rankeliu nebepasiekiamas. Naivuolis. Kaip ir niekur nedinstanti, tik formas keicianti energija, iskunigis yra atpazistamas bet kokiose formose, kaip nesantuokinis vaikas.

Kad iskunigio padarytas zingsnis yra klaidingas, niekam nekyla abejoniu ir mes cia to net nesvarstysim. Todel kiekvienas ju noras ar pastanga pasisakyti turi buti sutiktas kuo nors panasiu: ….liudnoka, marods, tokia menkysteles dalia - aplot pravaziuojanti traukini, o jam jau nudundejus, myztelet ant begiu, koja pakelus, ir isdidziai grizt i buda, neva darba atlikus...pasiraso: pasi. Arba… Taciau tie rasineliai netarnauja Jusu populiarumui, greiciau tik parodo kenciancia siela. Bet Jus to neprisipazinsit. Pasiraso: Salomeja.

Nera surinkta pakankamai duomenu ar myzciojimas ant begiu yra tiesiogiai susijes su sielos kanciom. Taciau Salomeja sio staripsnio autorius turi nuliudinti prisipazindamas: gailestis iskunigius este eda. Jus tik pagalvokit: Jie, prarade moralini komposa ir nebegaledami orientuotis aplinkoj mano kad visos religijos yra vienodos vertes. Jiems atrodo, kad skirtingu seksualiniu orientaciju zmones turi teise gyventi ir dziaugtis. Jie nesislepdami gali apkabinti mylima zmogu ir viesai visiems parodyti savo vaikus. Atvirumo valandelei uzejus, autorius prisipazista: Nieko ner baisiau kaip paciam uzsidirbti pragyvenimui. Ir jau visai protui aptemus: nepilnameciu minkstosios vietos iskunigius domina dazniausiai tik dirzo paemimo tikslais. Sitie ir kiti dar neisvardinti praradimai liudija iskunigiu beribi kentejima ir, kaip vel sako internetinis komentatorius, …pritariu nuomonei, kad sventus kunigus popiezius paskelbia sventaisiais, o nedorus - ismeta is kunigu. Pasirase: sunku patiketi .

PS. Citatos surinktos ir atspauzdintos be autoriu sutikimo

Trecioji dalis (paskutine)

Gulejau ant zoles ir ziurejau i debesis. Va tas panasus i mano traktoriu, o anas, su dviem didelem melynom akim, panasus i Marija. Ech, kaip ji moka pasiziureti, taip tarsi netycia mesti zvilgsni per peti. Uzkaistu visas kai ji taip padaro, lyg buciau simta gramu ismetes. Va ir dabar, kai apie ja pagalvojau, sirdis lyg kuvalda pradejo musti krutinej. Tolumoj nugriaudejo perkunas, virs galvos tvenkesi debesys. O mano Marija tokia tyli ir nedrasi. Pasijuntu salia jos kaip azuols. Akys nuleistos, i kitus nei nepazvelgs. O kokia seimininke. Sugurge pilvas kai pagalvojau apie kleckus kur vakar valgem. Tai ir sakau: geresnes visoj apylinkej nerastum. Kazinko tas dangus taip niaukstos? Juk per radija sake, kad bus pagada. Ar ismoks jie kada pasakyt teisybe? Sokau nuo zoles ir isspjoviau smilga, kur buvau isikandes. Reik vaziuot paziuret kaip Marija. Ji dabar kaip tik bus pas karves. Uzkuriau traktoriu. O migla staiga pasidare tokia, kad kelio nematyt. Bet as galiu ir per laukus, po tiesumais. Man taip visada geriausiai. Ir Marijai tiesiai sviesiai pasakiau: - Tekek uz manes, kai baigsi vidurine. Ta tik nuraudo visa kaip zarija, o paskui pasokus pakstelejo i zanda ir pabego. Veliau dar snekejomes ir ziedziuka is dvieju supintu vielikiu jai daviau. Nesioja. Is kur tas ruks toks vidury dienos, lyg butu katins piena paliejes. Rodos isgirdau saukiant ka. A tik nebus Marija? O ko tas suo ten taip draskos? Griebiau astuoniolikos rakta is po sedynes. Dabar jau visai aiskiai pasigirdo: - Gelbekit! Puoliau i ta puse ir atsitrenkiau i kazka minksta. Pamaciau balta svarka ir zmogaus galva: - Marija, riktelejau, dairydamasis aplink. O galva kone suspiege: - Sakyk, stai as Viespaties tarnaite, teesie man pagal tavo zodi. Griebiau galva i rankas ir prikisau rakta; - Ka cia pezi! Kokia tarnaite? Marija, suktelejau. Kazkas salimais susmezavo. Paleidau baltasvarki, tas minkstai znektelejo ant zemes, ir puoliau i prieki. O ten mano Marija. Vajergau. Suknia suplesyta, parvirtus ant zemes. Bus, matyt, bulius pasileides. Suspaudziau rakta saujoj. Juk seniai sakiau: iskastruot, kad butu ramesnis ir zmoniu nepuldinetu. Juk gyvuliui nepaaiskinsi. Pakeliau Marija nuo zemes ir nusinesiau i traktoriu. Apkabino ji mano kakla ir stipriai prisispaude prie krutines. - Viskas bus gerai, Marija, pasakiau. Myliu tave. O ta buliu mes veliau pagausim. Kai migla issisklaidys. Vaziuojam namo.

Advento sekmadienis (2 dalis)

Angelu idarbinimo agenturos uzsakymu buvau patenkintas. Vienas is Dievu nori pasiusti saukli i Zemes planeta. Uzkampis, tiesa, Pauksciu Tako provincija, bet vistiek darbas. Gavau instrukcijas ir paaiskinimus apie planetos specifika. Gyventojai buna dvieju lyciu ir atskirti juos galima pavyzdziui pagal ugi. Moterys zemesnes ir ju vienintelis tikslas yra isteketi. Vyrai didesni, geria is kartoniniu pakeliu ir visada nori sekso. Net ir ju kunigai, bet jiems negalima, net ir kai suauga. Dar paaiskino, kad ilgos ir sunkios nekuriu asmenu pastangos galu gale dave gausiu vaisiu - nemaza dalis Zemes gyventoju buvo itikinti, kad tik prasideje jau yra nusikalte. Bande paaiskinti smulkiau, bet nesekmingai. Taip ir parasiau anketoje apie paruosimo kelionei kokybe: Jeigu nesugebat paaiskinti, geriau isvis patylekit. Bet viena moteris kazkaip isigudrino gimti nenusikaltus. Klausiau kokie jos atpazinimo zenklai. Gal paimti kraujo megini. Ne, atsake, Dievas pasitiki teologais. Kaip jie pasakys taip ir bus. Vienu zodziu, ta moteris pasirinkta pagimdyti Dieva, ta, kuris mane siuncia. As jums sakau, mane sunku nustebinti, bet kai man pasake, kad kazkokia nauja Dievu atmaina, vadinama Sventa Dvasia, ta moteri apvaisins, sirdin isigavo negera nuojauta. Ne ta Dvasia mane nustebino, ne. Dzeusas visad miglom prisidenges ar kuo pasivertes isdykaudavo. Bet man buvo paaiskinta, kad tam kraste moteris, kuri nesusituokus pradeda tuo uzsiimineti, suprantat ka turiu omenyje, uzmusamos akmenimis. Ir man buvo pasakyta atrodyti kaip vyrui, o tai galiu gauti savo akmenu porcija. Patriarchaline visuomene vadinasi. Taip man paaiskino. Parode ir knyga, kuria veliau parasys tos planetos gyventojai. Ten bus pasakyta, kad ta moteris turejo suzadetini, kas yra gryna teisybe, o paskui paskleis ganda, kad jis buvo senas. Atseit vaikas ne jo. Siaip tai jis nebuvo senas anei ka. Sakau, nesvarus reikalas, labai nekoks scenarijus. O ir moters gaila. As jums atvirai pasakysiu: jau kiek tu pusdieviu isleista i Visata, ar kam nuo to lengviau pasidare. Bet ka as cia dabar. Uzsakymas priimtas, avansas sumoketas. Teksta ismokau ir nulekiau. Dar toki balta spindinti svarka man dave, sake moterims patinka. Be to, aiskiai dave suprasti: patriarchalines visuomenes moterys nuleidusios galveles su viskuo sutinka, taigi jokiu komplikaciju neturetu buti. Kiekvienoj planetoj savi paprociai. Dar norejau paklausti, ar jai nekils minciu laikytis anksciau duotu isakymu, t.y. Nr.6 ir 9, nesvetimauk ir net negalvok apie tai, bet, Dievams geriau matyti. Jiems ne pirmas kartas isakymus palankstyti reikiamon pusen. Teks pasikliauti spindinciu svarku. Ta Zeme man visai patiko, ne taip kaip 8-tam Jupiterio palydove, kur turejau paskelbti 16-kos asmenu vienos prigimties Dieva. Vietiniai siaip ne taip patikejo, bet jau klimatas ten neduok Dieve, t.y. teesie tavo valia. Taip gyvenant gali dar ir ne tuo patiketi. O cia tokos malonios akiai spalvos, i mazus angelus panasus gyviai krumuose komunikuoja. Mergaite kaip tik tapsnojo dideliam zveriui per nugara. Atsisegiau apatine svarko saga, kad viskas butu ciki ciki ir pradejau cituoti teksta. Jau bebaigiant pirma eilute, sirdin eme smelktis itarimas: objektas akis nuleido, bet teksto visa sirdim ir visu protu neprieme. Ok. Dar tik pradzia, save nuraminau. Matau, busit apie tai girdeje. As ir neslepiu: isgasdino mane tas zveris. Bet suemiau save i rankas ir nusprendziau panaudoti daugiau spaudimo. Syptelejau, kaip kad jie iprate matyti per dezutes su paveiksliukais ir, nelaukdamas kol atitoks, triktelejau sakini apie iscias. To ir nereikejo daryt. Musu darbe svarbu neaiskiai kalbeti. Ta merga visai pasiuto. Dabar isivaizduokit visa situacija: Sventa Dvasia jau visai palei zeme, taip sakant, paciame gerume, o ta merguzele kaip ne taip ne. As ir vienaip, ir kitaip. Ir "Bus vadinamas Dievo sunumi", ir "palaiminta tave vadins visos kartos". Ne is vietos. Galiausiai pamane, kad as pas ta zveri atvaziavau. O tu Dieve brangus. Bet tai paklausykit kaip baiges. Atleke toks, aiskiai matyt kad vyras, su skeptru rankoj, bande mane pastumt i sali, bet jus gi zinot, manes taip lengvai neapeisi. Pasigriebe ta savo merga ant ranku ir, spardydamas Sventa Dvasia nuejo is kur atejes. Matyt, kad jam tik seksas galvoj. O man pagaliau kas. As savo teksta pasakiau...

Antrasis Advento sekmadienis (I dalis)

Liuobiau ta diena karves, kaip visada. O jau Zaloji tokia nerami, tokia nerami. Ar tai bimbalai su gyliais ja apipuole, ar pas jauti laikas. Vandens kibira isvertus, lenciugas kelis kartus apie akmeni apsivijes. Pakasiau ranka tarp ragu, tai kad paziurejo I mane, visai kaip Juozapas vakaruskoj: gailiai ir prasanciai. Pries nepagada, tetuselis vis sakydavo, o jau jo zodziai visad I dangu, kartu su smilkalu. Pakasiau dar Zalosios sukaitusia nugara ir buvau benueinanti buliaus perkelt, tik netiketai is pakrumes pasigirdo balsas: - Marija! Nukaitau visa. Ar tik nebus Juozapas. Tas toks stukorius. Jam vis tik ignybt ar kokia blevyzga pasakyt. O dabar matai ka is krumu sugalvojes, selmis toks. Nusibraukiau rankas i prijuoste. Neee. Ne taip tetuselis mane moke: Mergaites turtai pakrumiais nesimeto ir akys jos nuleistos. Greit per peti zvilgterejau atgal. Geriau jau nebuciau. Stovejo ten vyriskis baltu svarku bevilkįs, toks panasus i Betygalos virsaiti, tik dar prasmatnesnis. Greit pasitaisiau skareles kutosiukus ir, kaip mokyta, nuleidau akeles. O tas atsikrenkste, uzsikiso nyksti uz dirzo, ispute krutine ir pastate viena koja priekin: - Marija! - nugriaudejo is pakrumio. Baugu pasidare, dangus niaukstytis pradejo. Net karves nustojo rupsnoti zole ir suziuro i medziu virsunes. O anas tese: - Sveika, malonemis apdovanotoji, Viespats su tavimi. Atsargiai, aukstai keldamas kojas apejo karvasudi ir tese: - Nebijok, Marija. Tu radai malone pas Dieva. Zaloji, vaikydama bimbalus, sumosavo galva ir uodega trinktelejo sau per sonus. Kaip isgasdintas zvirblis, ponaitis soko i sali, uzkliuvo uz lenciugo ir issitiese paslikas. As tuo metu stebejausi ta keista ir nesuprantama kalba ir svarsciau savo sirdyje, ka ji galetu reiksti. - As, ponas, kreipiausi i svarka besivalanti, mergaite dar vidurines nebaigus, bet man tamstos sneka skamba kaip vertimas is anglu kalbos, pasakiau nuolankiai. Pagalvojus dar pridejau: - O bijoti man nera ko. As pati viena galiu buliu perkelti, ir pakeliau akis i nepazistamaji. Anas placiai nusisiepe. Jo burnoj kazinkas zybtelejo, rodos net isgirdau garsa: - Cinkt. Ir toliau tese: - Stai tu pradesi isciose ir pagimdysi sunu, kuri pavadinsi Jezumi. Taip ir pasake. Dabar jau visai lietuviskai. Pajutau, kaip kraujas musa man galvon: - Ar tai tamsta manai, kad as paprasta kaimo mergaite, tai su manimi gali elgtis kaip nori?!
Zemyn leidosi rukas, daresi vis nejaukiau, krumuose nutilo zvirbliai. Nezinau kas tamsta moke ir augino, bet ponas esat storzievis. Karviu as su tamsta neganiau ir vaiku as su jumis pakrumej nedirbsiu. Net nepajutau, kaip visa uzkaitau ir pakeliau balsa. Kudlius, iki siol tykiai tupejes salia, suurzge. Tolumoj pasigirdo perkuno trenksmas. Niaukstesi ir rodesi, kad didelis debesis leidziasi zemyn. Izulusis ponas neramiai pazvelge i laikrodi, o paskui i besileidzianti debesi, giliai ikvepe ir subere kaip zirnius is siena : - Jis viespataus Jokubo namams per amzius ir jo viespatavimui nebus galo, snekejo lyg is rasto, lyg ne man o kazkam kitam, tarsi atsakinetu mintinai ismokta pamoka ir bijotu praleisti koki zodi. Pasidare jo gaila. Matyt ne visi zmogui namie. Argi kas, budamas sveiko proto, gali tokius dalykus siulyti pirma karta matomai merginai. Nebent kokiam dideliam mieste, kur nebelike tikejimo. Vienas Dievas tezino kas cia daros: - Eik sau is kur atejes, meldziamasai, kiek galedama svelniau pasakiau. Eik, ir man jau metas. Ar zinai kur tavo namai? Kodel pati isleido viena? Taciau keistasis ponas, rodydamas ranka i debesi, isgasdintu balsu subliuvo: - Sventoji Dvasia nuzengs ant taves ir auksciausiojo galybe pridengs tave savo seseliu, net pritupe is to susijaudinimo. Toka jaunas ir grazus, o toks nelaimingas, pagalvojau. Ir staiga man tarsi zvynai nuo akiu nukrito: - Tai tamsta turbut esi apseklintojas is Nemaksciu. Seniai laukem. Zaloji jau kuris laikas kaip zylioja, ramybes neranda, lengviau atsikvepiau ir paskiau karvei: - Ziurek, tavo kavalierius atvaziavo. Bet per anksti mano apsidziaugta. Staiga pajutau, tarsi daugybe lipniu pirstu lakstytu mano kunu: krutine ir strenomis, keltu sijona ir sagstytu sagas. Galiu prisiekti, kad salimais isgirdau greita alsavima. Ponaitis stovejo karvasudy ir purvinom rankom glamze savo graziojo svarko skverna: - Sakyk, stai as Viespaties tarnaite, teesie man pagal tavo zodi, tryne viena i kita savo meslinus batus. - Gelbekit, surikau. Kudliau, paimk. Šunelis jau ir taip lakste aplink ir bande sugauti debesi dantimis...

Apie skirtingus mato vienetus
Ir atsitik tu man - viena po kito atsiverčiau keletą straipsnių. Matyt, apvaizdos šitaip buvo patvarkyta. Sigito Parulskio Budelių tauta ir Claudio Hummes Privalome ne smerkti pasaulį, bet jį gelbėti. Parulskis išsakė savo liudesį dėl tautos. Ten yra ir tradicinis anksčiau taip nebuvo, ir kad nebėra į ką atsiremti darant sprendimus vis ieškant savo vargano gyvenimo prasmės. Pabaigoj padaro išvadą: neleiskim savo gabumams nueiti perniek. Darykim ką geriausiai sugebam. Taigi, iš pradžių lyg ir nusivylęs, vėliau atranda išganymą žiūrėdamas tiesai į akis. Nuotraukoj Parulskio veidas butent toks, kokio reiktų, norint pradėt reklamuot lietuvių tauta - Samdomi Žudikai & Co. Toks, pasak rašytojo, yra tikrasis lietuvių pašaukimas. Kardinolas Hummes, savo ruožtu, nuotraukoj gražiai šypsos (jau šypsos, tuoj dainuos) ir atrodo kaip laimingas, žinantis atsakymus į visus Parulskio iškeltus klausimus, žmogus. Tik paduok jam tuos nusivylusius ir viltį praradusius. Gaila, kad nuotraukoj nesimato kardinolo rankų, nes jis garantuotai laiko gelbėjimo ratą arba meiliai glosto galveles nepilnamečiams. Įdomu, ar Prulskis skaitė Hummes straipsnį ir dar įdomiau, ar Hummes bent jau akimis permetė, ką Parulskis parašęs, nes joks profesionalas negaletų praleisti tokios progos evangelizacijai. Suinteresuotoms pusėms išreiškus pageidavimą, galėčiau juos abu supažindint, kad bent jau apsikeistų biznio kortelėm. Ką gali žinot.
Bet prie reikalo. Parulskis sako: Lietuviai naikina kultūrą, spjauna į etiką ir dorą, į visus krikščioniškus pagrindus iš viršaus. Atėjo visuomeninio, politinio ir etinio chaoso laikai. Kardinolas net ant pirštų galų pasistiebęs bando jį perrėkti: Ši kultūra persmelkta reliatyvizmu, neigiančiu absoliučias ir transcendentines tiesas, griaunanti moralės pagrindus ir atmetanti religiją. Negana to, ji yra vartotojiška, gašli, palaida ir lėbaujanti. Uff, net prakaitą reikia nusibraukt, kol tas visas blogybes išvardini. Kardinolas sako, kad nyksta tiesos troškimas. Paskaičius Parulskį, visai nepanašu. Visas jo rašinys yra apie tiesos troškulį. Taigi, ir šitoj vietoj abiejų keliai sutampa. Ir kaip po to nepulsi skaityt, ką tas Vatikano diplomatas turi pasakyt. Juk informacija gali pakeisti lietuvių tautos likimą(t.y. tapt samdomais zudikais) ir nuramint Parulskį. Tiesa, kyla klausimas, kodėl kardinolas ir jo pirmtakai iki šiol to nepadarė, per tuos 600 metų? Bet tai provokacinis klausimas, į kurį mes kiekvienam pašlemėkui sušvilpus nepulsim atsakinėti. Be to, Parulskis 600 metų dar ir neišgyveno. Kardinolas šitaip sako: Jėzus Kristus yra tiesa, mes jį pažįstame kaip visuotinį Logosa, išmintį, kuri viska nušviečia ir viska paaiškina. Nu ir..? Stovit užsimerkę ir laukiat. Pasigirsta Hummes pažeriamu motyvacinių citatų iš Biblijos sliukstelejimas per langa. Taip sakant, zdelaj sam.
Ir staiga, matyt vėl apvaizdos patvarkymu, ateina man praregėjimas: Parulskiui, akivaizdžiai skauda, jis nuo širdgėlos nebėga, įsileidžia ją širdin. Dar daugiau, tai jau jo esaties dalis. Ji ten jam kaip pastovus priminimas, skaudulys dėl tautos ir saves paties, nebežinančio, kur dėtis nuo neteisybės, chaoso ir nevilties. Kardinolo straipsny kaip tik pasigendu šitos dalies - buvimo. Jis gražiais terminais įvardinęs išrikiuoja skaudulius, o paskui… pakviečiami pretendentai į išganytojus. Jie traukia kiškį iš kepurės. Ten, kur Parulskis yra skaudžiai gyvas, kardinolo išvis nėra. Ten, kur Parulskis susitikinėja su savo pragarme, Kardinolas mikliai išlaviruoja, pereina vandenį, nesušlapęs kojų. Akivaizdus tikinčio žmogaus pranašumas. Nesėkite Dievo seklos pro klebonijų langus – sako jis, saugiai pasiekęs kitą krantą. Padalija 200 metų senumo šventųjų relikvijų, paskui užbarsto Naujo, 2000 metų senumo, Testamento druska. Jeigu kas netyčia galvojot sėdėt po kardinolo langu, laukdami atsakymų, siūlyčiau užsidėti šalmą- Biblija yra storoka knyga, jeigu kas nesat matę. Paskui, apokaliptinio žvėries akivaizdoj, Parulskis, ir aš tik galiu spėti, kaip žmogui turi skaudėt tai ištariant, pasako, kad mes esam žmogžudžių tauta. Va čia, būtent šitoj vietoj, graikai pradėjo rašyt tragedijas. Apie žmogų, kančios akivaizdoj. Noriu būt banalus dabar… prisimenu garsų teismo procesą ir žmogžudžio motiną teismo salėj. Kamera stambiu planu pritraukia jos veidą, skaitomas nuosprendis sūnui. Idant stiprių įspudžių mėgėjai galėtų pasitenkinti. Bet ne, verkimas ir ranku grąžymas jau seniai pereitas etapas, dabar tik akys nuolankiai sugeria nuosprendi. Jos vaikui. Parulskis sako: Mes, mums. Budelių tauta vistiek yra sava tauta. Vatikanas su savo tarnais yra kažkur anoj pusėj lango. Parulskis per savo skausmą yra pakeliui, Vatikanas su citatom yra velniai žino kur. Nebent panorėtumėt luktert dar 600 metų, kol už klebonijos lango patekės saulė ir ateis Šiandien.

Apie Dieva (19)

Anomis dienomis, Dievas rinko voveruskas su kelmuciais, o aukstieji kunigai ir rasto aiskintojai pinigus baznycioj. Nes darbus reikia perpus pasidalinti.

Anomis dienomis, spaudos draudimo gadynei uzejus, visiems is naujo katekizma beskaitant, Dievas zvake uzsideges pradejo leisti pogrindzio laikrasti Dievo Balsas. Ir ko tik jam I galva neateidavo.

Anomis dienomis, kol aukstieji kunigai ir rasto aiskintojai Siluvoj is sakyklos skaite tikintiesiems Dievo laiskus. Tas tik pecius kilojo is nustebimo.

Anomis dienomis Dievas dare ka panorejes. Paskui ateje teologai pasake, kad Dievui nera negalimu dalyku ir Dievas turejo ju klausyti.

Anomis dienomis Dievas deliojo ant grybu samanas ir uzmirso sekmadieni nueiti i baznycia. Ir is to paaiskeja kodel isganymas baznycioj yra taip sunkiai pasiekiamas.

Anomis dienomis Dievas sukure tokius aukstuosius kunigus ir rasto aiskintojus kuriu net pats negalejo pakelti. Ir taip atsirado rupintojelis.

Anomis dienomis lezbietes su Kastyciu ir bedieviais rinko grybus, dziovino ir dejo i barkscius. Bet juk mes zinom kad matys jie dangu kaip savo ausis, tai ko cia taip stengtis?

Anomis dienomis teologai kepe blynus, netycia sumaise recepta ir gavos sakramentai. Bet negi ismesi.

Anomis dienomis blusos irgi uodai gere krauja, nes dar nebuvo atejes laikas nekruvinoms aukoms. O paskui atejo laikas nekruvinoms aukoms ir krauja pradejo gerti aukstieji kunigai ir rasto aiskintojai.

Anomis dienomis nutiko dar daug dalyku, kuriu nei aprasyti negalima, todel apie tai bus parasyta kita karta.

Idedamas ka tik Kauno Dienoj pasirodes http://kauno.diena.lt/naujienos/nuomones/r-kausas-apie-lytinius-santykius-meile-ir-sautuva-237686
naujas autoriaus opusas (cia keliais sakiniais ilgesnis)
Download the original attachment
Apie lytinius santykius, meilę ir šautuvą
O štai ir naujas įstatymas apie lytinius santykius, hmmm… Ir kaip čia neprisiminsi klasikos: "cекс: что-то новое или мы давно этим занимаемся"? Niekad nesenstanti tema, ivairiausio plauko ideologams parankiasias budas iskreiptu budu pasipelnyti. Butinai noriu dalyvauti.
Kaip šiandien atsimenu, kieme keistai "sukibusius" du šunis ir kaimynką berėkiančią per langą:
- Pilkit vandens ant jų, pilkit.
Taip prasidėjo mano lytinis auklėjimas. Gatvė ir vyresni kiemo vaikai pasirūpino likusių spragų užpildymu:
a) Vyrams yra skirta tureti apie 2000 erekciju per gyvenima. Skaitliukas užsivedė, turbūt, 8-oje klasėje. Vėliau skaičių pamečiau. Apytiksliais duomenimis jau greit turėčiau kvotą išnaudoti.
b) Onanizmas nepaprastai kenkia inkstams, gali nudziuti dešinė (arba kairė, priklausomai, ar esi kairiarankis ar dešiniarankis) ranka, arba gali apakti. Besiartinant prie 50-ties man jau reikia akinių, taigi, belieka stebėtis gatvės išmintim. Iš tiesų, anonizmas yra lėtai veikiantis nuodas.
Paskui mane auklėjo seminarija. Atvirai pasakius, dabar net sunku susigaudyt, ką aš ten apie lytinius santykius išmokau. Vieną vertus buvo pasakyta, Dievas sukūrė žmogų veistis ir daugintis, ir apvaldyti pasaulį, o paskui penkerius metus mokė, kaip viso šito išvengti. Turiu omeny pirmąją sakinio dalį. Atsimenu kaip šiandien, seminarijon apsilankęs vienas ką tik pabaigęs Panevėžio vyskupijos vikaras mums, akis išpūtusiems seminaristams, kambary pravedė seminarą, kurio pagrindinė mintis buvo maždaug tokia: jeigu lytiniais santykiais užsiiminėji ant kieto paviršiaus, giliau lenda. Kaip čia neatsiminsi. Seminarijoj dar buvo grupė klierikų, kurie tik apie moteris užsiminus. paniekinamai supurkšdavo ir delniukais užsidengdavo burnas. Taigi, paskui mes, vargšai moteriškos giminės gerbėjai, paslapčia kambary susimetę svarstydavom, o kaip homoseksualai praranda skaistybę? Dabar vienas garbingas Kaišiadorių vyskupijos klebonas, o tada seminaristas, giliai įkvėpęs pasakė:
- Kai pirmą kart nusišika.
Ir taip, pamažu, bet užtikrintai, sužinojau apie lytinius santykius viską. Iš draugų ir pažįstamų. Be to, ir pats aplink skleidžiau, ką išmokęs. Sakot, eik tu išsiplaut burnos niekų nerašinėjęs? Jau lekiu. Tik paliksiu pradaras vonios duris, kad galėčiau paprieštarauti. Jau vien todėl, kad naujasis įstatymas apie nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos man pilnai pritaria: pagaliau mūsų valdžia suprato, kur šuo pakastas. Nėr geresnio mokytojo, kaip nieko nemokymas. Žmonės patys susižinos viską, ko jiems reikia. Kur ta mano dantų pasta? Dalykai patys savaime išsiprendžia, kai apsimeti kad jų nėra. Pažiurėkit į katalikų bažnyčią. Juk ji suformavo vakarų pasaulio moralę ir vertybių sistemą. O ar esat girdėję kada apie lytinius santykius iš sakyklos? Na, nebent kartais apie pasileidusį ir pragaro link beriedantį pasaulį, bet užtat šalutiniais kanalais iš kartos į karta lašino gyvybės eleksyrą. Antraip, iš kur tiek savo lytiškumo išsigandusių jaunų žmonių Lietuvoj? Paskui gerbiamasis Ministras pirmininkas, krikščionis demokratas, visai teisingai pareiškė, kad reiktų uždrausti ne tik homoseksualius, bet ir visokius kitokius lytinius santykius. Čia tai aš suprantu ir pritariu. Lytiniai santykiai tik prokreacijai. Kaip dabar atsimenu mokymą apie Santuokos Sakramentą: jis būna arba panaudotas arba nepanaudotas. Kad aiškiau būtų, turėjom ir pavyzdį: susituokė pora, vos išėjo iš bažnyčios, kai fašistai (mokiaus tarybiniais laikais, dabar turbūt sako rusai) paėmė vargšą vaikiną tiesiai nuo didžiųjų durų fronto darbams. Santuoka nepanaudota, jaunoji gali čia pat ištekėti už pabrolio ir panaudoti. Vėliau, kai pas mane ateidavo poros šnekėtis dėl sutuoktuvių, būdavo labai paprasta: jeigu tu nebuvai bažnyčioj susituokęs pirmą kartą, nežiūrint to, kad turi trejetą vaikų iš pirmosios santuokos, tuokis kiek tau patinka, nes santuoka nepanaudota bažnyčios akyse ir tie vaikai kaip ir neegzistuoja. Taigi, lytiniai santykiai yra apie panaudojimą arba nepanaudojimą. Ką čia daug aiskinti? Taip pat ir apie lytines ligas. Jos atsiranda ir užsibaigia kartu su lytiniais santykiais, taigi, yra viens nuo kito neatsiejami, o susirgti lytine liga ir atsidurti vendispancery, tą visi žinojo, buvo baisiausia gėda. Todėl geriau nė už ką neprisipažint ir gydytis pačiam, dedant ant tos vietos trauklapius arba, jeigu nepadėjo, permiegant su nekalta mergaite. Taip man senais gerais laikais paaiškino išsikvietę draugiškam pokalbiui KGB, o juk jie viską žinojo. Todėl disonansu man suskamba šiandieninės kalbos apie meilę ir tarpusavio santykių ugdymą. Tarsi duodama suprasti, kad dvieju žmonių tarpusavio ryšys yra kažkas daugiau, negu lytinis panaudotas arba nepanaudotas aktas. Juokdariai. Todėl pilnai pritariu tautos viešam svarstymui, ar kandidatė į prezidentes kartais nėra lesbiete. Gaila, nebėra KGB, tie tai tikrai žinotų. Nes, jeigu jos seksualinė orientacija neteisinga, o ji vistiek ją naudoja, tai kaip ji gali prezidentaut? Juk tuomet ji visiškai kitokia, negu visi normalūs žmonės. Arba, jeigu ji nėra katalikė, nevalgo cepelinų ir negroja kanklėm, tai kokia ji lietuvė?
Ir apie kokias meiles ir tarpusavio ryšio kūrimą čia šnekama? Tas lytinis auklėjimas yra graži priedanga, Trojos eržilas, kapitalistų atvežtas prie Gedimino pilies ir paliktas, kad išmindžiotų mūsų rūtų darželius ir sutryptų įgimtas lietuviškas krikščioniškas dorybes. Žmonės, atsikvošėkit! Tegyvuoja Nepilnamečių apsaugos įstatymas! Šalin informaciją ir švietimą apie lytinius santykius! Tegyvuoja lietuvių liaudies pasakos! Šalin supuvę vakarai! Ir leiskite man užsikišti pirštą už diržo ir garsiai jų pusėn nusijuokti. Va taip: - Cha cha cha!

Apie Dieva (17)
Primename, kad Vysk Tamkeviciui pareikalavus, savaitrastis Literatura ir Menas buvo priversti serija Apie Dieva isvaryti I gatve.

Ana diena aukstiesiems kunigams rasto aiskintojams bevaziuojant I Siluva, kelia perbego juodi katinai ir seniausios profesijos atstoves. Ir po to juos parase spauda, bet ne katinus ir seniausios profesijos atstoves.

Anomis dienomis, jau visai netoli Siluvos, teologai su aukstaisiais kunigais/rasto aiskintojais rode kelia i sviesu rytoju. Juodi katinai su seniausios profesijos atstovem ju paklause, o butu ko gero Siluva ir pravaziave.

Anomis dienomis, teologai su aukstaisiais kunigais/rasto aiskintojais, apsizerge stumtrauki, jojo i sviesia ateiti. Pakeliui isvyde Siluva sustojo pasimelsti. Ir taip 400 metu. O kad ji vis verkia ir verkia.

Anomis dienomis Vatikano Bankas kartu su kitais pasieke liepto gala kad net Dievas jam negalejo padeti. Tai pasiunte ji i Siluva daryti rinkliavu. Ir taip tikintieji padare stebukla.

Anomis dienomis, Dievas, kartu su daktaru Aiskauda atvyko I Siluvos jubilieju, bet visi lauke stebuklo ir daktaras turejo gerokai pasidarbuoti ir net keleta isgydyti.

Anomis dienomis buvo atrasti nekaltai pradeti rykliai ir tai yra gera zinia teologams ir aukstiesiems kunigams/rasto aiskintojams, nes jei tik uzsinori, tai ir yra imanoma.

Anomis dienomis, Siluvoj atradus skrynia, geriau ja buvo iskart ir vel uzkasti.

Anomis dienomis, Marijai graudziomis asaromis beverkiant, pasirode aukstieji kunigai ir rasto aiskintojai ir padare stebukla.

Anomis dienomis, Dieva palike kasti bulviu, Betygalos tikintieji vaziavo i Siluva ir prase Dieva kad padetu bulves nukasti.

Apie Dieva (15)

Anomis dienomis lezbietes su paskenduole ir bedieviais tarkavo morkas su obuoliais ir spaude sunka. Aukstieji kunigai/rasto aiskintojai rase Biblija ir is jos bande ispausti Dievo zodi.

Anomis dienomis seniausios profesijos atstoves zvejojo teologus ir aukstuosius kunigus rasto aiskintojus, bet nieko nepagavo. Todel paskui turejo plaukti Kastytis ir istrauke pilna tinkla.

Anomis dienomis Dievas, pasikvietes seniausios profesijos atstoves, bedievius, Paskenduole ir aukstuosius kunigus rasto aiskintojus, svente savo gimtadieni ir pute zvakutes ant torto ir gere sampana ir buvo jiems gera. Ir aukstieji kunigai rasto aiskintojai is to gerumo paskelbe Geraja Naujiena ir kaip visi eis i pragara.

Anomis dienomis Dievas su nykstukais ir raganom gere ramuneliu arbata ir kalbejosi apie rinkimus ir nauja valdzia. O paskui atejo aukstieji kunigai rasto aiskintojai ir uzvire kose, nes mane kad dabar bus ju valdzia.

Anomis dienomis Dievas su pakaruokliais ir Paskenduole rymojo prie lango ir prisipilde saulelydziu. Nes saule paniro i vandeni kaip per Velines ir visi juos prisimine.

Anomis dienomis Dievas tyliai vaiksciojo po rudeni ir lapai jam cezejo po kojom. Renginy taip pat dalyvavo aukstieji kunigai rasto aiskintojai ir teologai.

Anomis dienomis, sauleta diena, Dievas vaiksciojo po palmem ir klauses vandenyno, bet teologai jam pasake kad dabar yra Velines ir jis turi vaikscioti po lietu ir liudeti kartu su visais.

Anomis dienomis Dievas stebejos, kaip aukstiesiems kunigams rasto aiskintojams lengva susitart su mirusiaisiais ir pasizymejo uzrasu knygutej: Neleist prie gyvuju.

Anomis dienomis Didysis Liudesys uzpuole zemes gyventojus ir Dievas ilgai turejo juos guosti ir raminti, sekti jiems pasakas pries miega, apkamsyti kaldra ir pabuciuoti. Aukstieji kunigai rasto aiskintojai irgi bande listi buciuoti, bet Dievas juos sudraude o spauda aprase.

Anomis dienomis zemes gyventojai ejo per dykyne ir susitiko Didiji Liudesi. Teologai su aukstaisiais kunigais rasto aiskintojais jiems sake: Jus esat aukos ir jus reikia isgelbeti. Bet gyventojai pamate prieky bemojanti ranka Dieva ir suprato dar ne viska padare kad sau padeti.

Download the original attachment
Provokacija
Aš jums labai nuoširdžiai noriu pasakyti, vien jau pasižiūrėjęs į tuos savim patenkintus žmones suima nuoširdus pavydas. Turiu prieš save pasidėjęs Charles Ponzi, Bernie Madoff ir Allen Stanford nuotraukas. Jūs manęs paklausit, kam? Ir ko čia pavydėt? Ir aš jums atsakysiu: todėl, kad tokie žmonės kaip jie, stumia pasaulį į priekį, suteikia visuomenei viltį, ragina ir įkvepia mus peršokti aplinkybių sustatytus barjerus, pakilti į dar neregėtas sąmonės aukštumas. Ar užtenka? Kraipot galvas netikėdami. Leiskite tęsti. Raudoni, iš entuziazmo net spindintys paminėtų asmenų veidžiukai. Taip ir norėtųs pabūt šalia tokių arba bent jau slapčia prisiliesti prie tos pasisekimu spindinčios auros, ar pasišildyt nuo jų besklindančiame nepajudinamame pasitikėjime savim. Arba prisėst prie jų stalo, paspaust ranką ir tiesiai paklaust: kaip tu sugebėjai, iš kur tiek jėgų ir drąsos? Mums, paprastiems mirtingiesiems, kasdien suklumpantiems prieš visagalę visuomenės nustatytų normų sistemą, vis iš naujo atsimušantiems į sunkią šalčiu ir betonu dvelkiančią tikrovę, išmokytiems gyventi pagal socialinio prisitaikymo principą, prislėgtiems kasdienybės rutinos, snarglinų vaikų nosių ir nepatenkintų sutuoktinių, minėti žmonės yra šviežaus vėjo gūsis. Jie mums dangaus atsiųsti priminti ir sužadinti vilčiai, nutrint riboms, kurias tik mes patys sau nubrėžėm. Tas noras nelaukt amžinojo atlygio, bet pasiimt jį jau čia ir dabar. Peršokt privalomą, (o ir kas jį nustatė?) laukimo laikotarpį ir, neklausiant kitų nuomonės, patiems sau atsilygint už drąsą. Nes ribos galioja tik tiems, kurie jomis tiki. Charles Ponzi, italu imigrantas Bostone, dirbęs padavėju, vėliau sesele ir banko klerku, 1919-1920-aisiais atvėrė mums visiems akis dar nematytu bizniu. Jūs raukotės? Kodėl? Jis netapo pakelės plėšiku anei alchemiku, nors, jeigu pasektume jų geneologini medį, be abejonės rastume giminystės ryšių. Nesimato pragertų veidų anei gremėzdiškų kumščių nei žiūrint į Bernie Madoff ar Allan Stanford fotografijas. Gaila neteko matyti Kasanovos nei Kagliostro, anei Saint Žermeno paveikslų, bet nei kiek neabejoju, kad atrastume giminingų bruožų - jiems visada aukso amžius. Jie nepasitenkina išgirdę žodi "ne". Jų entuziazmo neužmuša pridvisęs valdiškų įstaigų oras. Įstatymai jų rankose tampa pirmaprade kūrybine medžiaga. Ponzi, susirinkęs tiems laikams (XX amžiaus pradžia) nežmoniškai didelę 10.000.000 dolerių sumą, Madoff 50 milijardų ir Stanford 5 milijardus dolerių niekam neleido užmušti savo svajonių. Žinoma, dabar, kai žymėtos kortos atverstos, mes visa gerkle šaukiam: - "Ir kaip mes galėjom patikėt?!" Stanford kompanijos direktorių taryboj "dirba" ir du aštuoniasdešimtmečiai, kurių vienas, dėl ištikusio paralyžiaus, jau aštuoneri metai kaip nebekalba!? Bet juk daugiau kaip 20 metų gyvenom tikėjimu ir šviesia viltim, kad yra žmonių, kurie nepavaldus Visatos dėsniams. Ar mums pasidarys lengviau dabar? Praradus viltį? Tiesa, kartu su savo gyvenimo santaupomis. Bet ko verti pinigai, palyginus su tikėjimu? Juk patys, netgi girdėdami specialistų įspėjimus, ėjom ir prašėm tų, kurie "asmeniškai pažinojo Bernie" būti priimami į išrinktųjų būrį. Prisipažinkim pagaliau, ne pinigai mums rūpėjo, bet noras bent paliest išrinktųjų šešėlį, žinot, kad paslaptinga ranka, paimanti jūsų gyvenimo santaupas, yra iš aukščiau. Jūs, kurie nepasitenkinot Supermenų, Spidermanų ir Ironmanų įkvepiančiais žygdarbiais kino teatruose, turėtumet liautis aimanavę ir pakelt aukščiau galvas, nes norėjot daugiau. Kino filmų herojai, svieto lygintojai, užklijave pleistrą ant vietinės reikšmės žaizdų ir išnyke horizonte iki kito karto, geriau tinka žemės kurmiams, kuriuos dangiškos šviesos troškulys pasiekia tik retais prašviesėjimo momentais ir kurie lengvai pasitenkina nuvažiavę į kazino arba nusipirkę loterijos bilietą ir taip numaldę kiekviename iš mūsų slypintį absoliutumo troškulį. Šviesa jiems pavojinga.
- Bet mes paskendę nevilty, - pasakysit, - mūsų viltys žlugo net nespėjusios išsipildyt. Tie trumpalaikio pasaulio kunigaikščiai, kaip žaltvykslės mąsinę sekti ir net pamiršti biurgerišką atsargumą, pasirodo, buvo iš anksto pasmerkti žūčiai. Dabar jų paslaptys atspėtos.
Netiesa.
Ne, tai jūs neišlaikėt bandymo. Nors ir ėjot su išrinktaisiais iki jų galo, bet užmiršot, kad tai jų galas, bet ne jūsų. O pagaliau, argi tai galas? Juk tai, ką reikėjo įrodyti ir buvo įrodyta. Žmogui, pasiryžusiam užvaldyti pasaulį gali sutrukdyti tik jis pats. Tikėjimo tikslas yra vest, o ne atvest, beribių tolių troškulys yra nepasotinamas, jūs naivūs, nosim betraukantys ir vidury kelio sustoję netikėliai. Jūs, niekingi pamokslų klausytojai, prieš miegą kalbantys maldeles, beatodairiškai beieškantys ženklu pažymėtų išrinktųjų, kad galėtumėt apie juos apsivyniot kaip žirniai ir taip kilt aukštyn. Dabar, kai tapot liudininkais ir savo akimis pamatėt, kai jums pirštu prikišamai buvo parodytos jūsų pačių galimybės, siuntat, nes nebegalit užsimerkt ir apsimest, kad niekas neįvyko. 50 milijardų. Suvokimas, kad tesat vienas iš tų nulių, bet ne skaičius prieky, neleidžia jums ramiai miegot. "Sutrypt sukčius", - garsiai rėkiat, kad kiti matytų, o paskui slapčia nusiperkat loterijos bilietą ir kalbat maldeles, kad už jus jūsų darbus nudirbtų kiti.

Patarimai (ne)sustojusioms
Jeigu kada iš pietų Kalifornijos važiuosit į Nevadą, būtinai turėsit kirst Mohavės dykumą. Tai nykus, nuobodus ir gerokai apkrautas kelias. O jeigu važiuojat naktį viena (prietelkos vaikui temperatūra) ir visai nesimato pakelės reklaminių stendų, (Victoria Secret pradejo gaminti 32C išmieros liemenukus, pagaliau!) ramiai nuobodulį galit padaugint iš keturių. Aišku, jūs galit sustot Escondido, ten, kur Š. Marčiulionis turėjo namą ir Victorville, vienoj vietoj tiek luzerių niekur nepamatysi, tarp kitko, ir…
Atsiprašau, čia mano mobilus:
- Alio alio, kaip tik važiavau pro tą kalną, pro tą kur atrodo kaip, nu žinai… Čia visada trūkinėja ryšys… Gal užkliuva… Cha cha cha… Kaip tik pralėkiau Barstow, aha, ne... šiandien nebuvau sustojus. Geriau neprimink, kiekvieną kartą pagalvojus myžtelnu į kelnes, atsiminus, kaip tie du apuokai prakaitavo, kai susikėliau koją ant kojos… aš tau jau vieną kartą sakiau, Basic Instinct tik ilgose kelionėse, kad būtų patogu. Nori, kad tam karšty man viskas ten iššustų? Kad jau užsiminiau, kur arčiausia vieta sustot nusisysiot? Ne, dar nerodo Yermo. Ai, sustosiu bet kur. Dar nepapasakojai, kaip tau sekės vakar vakare. Tik nesakyk, kad vėl tas pats… Negalėjai dar jaunesnio susirast?! Juk jis dar motinos papų nepamiršęs, o tu su savo lendi. Tai gal pažindyk jį, ar ką jau. Tu visą laiką kaip ne visos. Ko moteriai reikia? Kartok su manim: Reeeikia muskulų, jėgos, kad saugotų ir ant rankų galėtų panešti... Gerai, gerai, retai taip tebūna, nebent tik iki lovos, bet vis tiek… O tu? Ir, aišku, pradėjai jam pasakot apie save… Tai geriau galėjai jam papurkšt į akis musių nuodų. Visi jie egoistai ir nori girdėt tik apie save. Aš tau šimtą kartų sakiau: reikėjo pasilaikyt savo pirmajį... Pavyduolis? Negaliu patikėt, kad tu man taip pasakei… dar pakartok… nu dar karta… Kaip tas vienas sakė: neturėk kitų dievų tik mane vieną, ane? Jų pusę meilės sudaro pavydas… ką? Todėl, kad neleidi man pabaigt… O kitą pusę skrandis… Tik tu man nesakyk, kad jau pamiršai, kaip pati net jo triusikams ir laikraščiui pavydėdavai… Ką būčiau darius? Būčiau pradėjus apie tuos jo draugus suktis. Nėra geresnių vaistų mirštančiai meilei, kaip pavydas, aš tau garantuoju, o paskui tik pakurstyk karts nuo karto ir eis kaip per sviestą. Dviguba nauda: sugadini jo virškinimo sistemą ir pargriauni morališkai… Nesimaivyk tik… Žinai, kokia geriausia namų simfonija? Kantrybė ir pastovus kartojimas. Pašokinės, pašokinės, o paskui pradės gerintis. Visi jie tokie - baisiai karingi, kol neužsinori… O žinai, ką neseniai per radiją girdėjau? Kažkokia Maria Louisa sakė: "Jeigu pirmą kartą nepasisekė, dar paverk." Senamadiška, bet teisinga… Kaip kaip? Jei gali pasiekt lūpdažiu, kam tuščiai aušint burną?… Geras… Jei gyvenimas būtų gražus, kam reiktų tos išminties. Bet jei būtų išmintingas, vis tiek turėtų veržtis į grožį, šventa teisybė. Užtat jie visad ir sugrįžta, nors kartais ir paryčiui... Oi, žiūrėk, jau Las Vegas. Taip ir nenusimyžiojau. Užeisiu į kokią vestuvių koplyčią, tos per naktį atidarytos, tuo pačiu maldelę sukalbėsiu prieš eidama į kazino. Gerai, gerai, gražiai elgsiuos… ir apatinius apsimausiu koplyčios tualete… gerai, prieš maldas apsimausiu. Aha, skambink. Ate.

PASLAPTINGO NEPAZISTAMOJO GERANORIŠKI PATARIMAI SUSTOJUSIEMS NAKTĮ DYKUMOJ नुसिम्य्ज्त

Jei kada važiuosite iš pietų Kalifornijos į Nevadą ir kirsite Šešėlių Slėnį, nesustokit dykvietėj nusimyžt, ypač naktį. Nors ir kaip nekaltai tai atrodytų. Net po penkių valandų sėdėjimo prie vairo, net jei pradedat muistytis ir dėlioti sėdynę nuo vieno pusrutulio ant kito. Tada geriau stabtelt Barstow, Mojave’s dykumos vidury, lyg tam tyčia čia pastatytam dideliam logistikos centre, su McDonaldais, Starbuck’sais ir, atitinkamai, viešom išvietėm: uždaras ciklas, pažįstama aplinka, būtent tai, kas reikalinga saugumui ir gerbuviui uztikrinti. Bus ten aplink ir žmonių, tokių pat keleivių kaip ir jūs, besimankštinančių, t.y. juokingai beskeryčiojančių rankomis ar šiaip darančių pritūpimus ir paskubom praryjančių greitmaistį. Jie net gali prabėgom paklausti, kaip jums sekasi. Paklauskit jų to paties, pakalbėkit apie orą ir benzino kainas. Atsiminkit: svarbiausia išlikti komforto zonoj, neiškrist iš srauto, tekėt su visais ir nerizikuot sustot. Geriausia kelionėj negert arba gert gryną vandenį, nes kava kaip mat pradės veržtis laukan ir jūs turėsit stabtelt Šešėlių Slėny. Viskas prasideda labai nekaltai: akys panūsta ieškoti išvažiavimo. Vis dar renkatės. Vėliau, spaudimui šlapimo puslėj tolydžio didėjant, atitinkamai mažėja reikalavimų sąrašas ir jūs nebe tokie išrankūs, tad galų gale pasukat į pirmą pasitaikiusį išvažiavimą, kuris virsta tamsoj paskendusiu keliukščiu. Sustabdot mašiną, sukeltam smelio dulkių sūkuriui besisklaidant, akimis susirandat kaktusą, nes taip jau įprasta: reikia šlapintis ant kažko. Natūralu, polinkis dominuoti ir apvaldyti ― jūs vis dar pažįstamoj aplinkoj, bet pavojaus zona jau čia pat. Kaktusas, ką ir besakyti, žmogaus dydžio, laiko vieną ranką iškėlęs, tarsi norėtų kažko paklausti ar stabdytų mašinas. Sakau jums, tai spąstai. Ir, žinoma, jūs padarot klaidą: išjungiat variklį ir užgesinat mašinos šviesas. Tyla ir tamsa aplink, per kūną nubėga lengvas šiurpulys ir, jeigu žaistume žaidimą šilta-šalta, kur indikatorius šilta reiškia artėjimą prie ieškomo objekto, dabar iš visos gerklės reikėtų surikti: "Karšta! Jūs jau pavojaus zonoj!" Atsistojat prie kaktuso taip, kad būtų pavėjui. Dar spėjat išleisti džiugų palengvėjimo atodūsį ir to pasekoj, kaip kad įprasta, kai palengvėja, panūstat užversti galvą aukštyn. Paskutiniai lašai nuvarva jau ant batų, bet jūs to nebejaučiat. Ar dabar jums aišku, kodėl paskutinę minutę, visai netikėtai, susidarius nepalankioms aplinkybėms, nebegalėjo važiuoti draugai ir taip likote vienas? Ir kad tas šiknius kaktusas visai nieko nenorėjo paklausti, bet rodė viršun, į tą gelmę? Ir kurių galų reikėjo važiuot naktį? Spąstai. Išpuolis suplanuotas ir paruoštas iš anksto. O gelmė, tik to ir telaukus, pasičiumpa jūsų žvilgsnį. Ir ne tik jį, nes akys, persipildę dangaus ir tylos, staiga pradeda ašaroti. Tai nuo dulkių, pasakot sau, nuo dulkių ir nuo įtempto žiūrėjimo tamsoj į kelią. Tačiau jūs vis dar tebežiūrit, nes žiūrėti norisi. Tik stovėt ir galvą užvertus žiūrėt. Ir jei manytumėt, kad tai tas pats, kas saulėtą vasaros dieną gulėti pievoj ir skaičiuoti plaukiančius, į naminius gyvūnus panašius debesis, tai labai klystumėt. Sakau jums, viskas žymiai pavojingiau, negu iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti. Žmonės, visai net nepagalvoję, išstato save baisioms organizmo perkrovoms, kai prieš akimirką lėkę 130 km/h greičiu staiga sustoja, išjungia kūno autopilotą ir pažvelgia viršun. Galiu jums priminti, sklinda tokie gandai: pavargę žmonės važiuoja į dykumą ir jos tylą pasislėpti nuo greitkelių ir nuo triukšmingų bendrakeleivių. Sakoma, kad ta gelmė iš tikro yra mumyse ir dangus ― tik jos atspindys. Ir ašaros tai tik pradžia. Iš kur, jūsų manymu, atsiranda tie gatvių sankryžose bestovį ir beskelbią pranašai, iš kur tie keistuoliai, degančiais žvilgsniais priverčiantys jus paspartinti žingsnį ir vengti su jais akių kontakto. Iš kur, pagaliau, tie nurimę, pilni užsispyrusio tikrumo ir dažniausiai visai nešnekūs piliečiai, šalia kurių norisi pabūti ir jų tylos paklausyti? Sakau jums, jie įsileido, o gal, pagal kitų aiškinimus, atpažino gelmę. Bet ar jiems nuo to geriau?
Matau, jūs neramiai trepsit sagstydamiesi klyną ir mostaguojat laisva ranka, nes visiškai neaišku, ką su ta patirtim daryti. Dievaži, atrodot kaip tas kaktusas. Ne ne, nenoriu iš jūsų pasijuokti. Visai priešingai ― pilnai jus suprantu. Dar daugiau: Esu isitikinęs jūsų pasipiktinimo teisėtumu: juk tenorėjot nusišvilpt! Neverta nusiminti. Galiu patarti, kaip iš susidariusios padėties garbingai, nepažeidžiant savo orumo, pasitraukti. Pažadėkit sau grįžę nusipirkt knygą "Dvidešimt būdų kaip atrasti sielos ramybę" arba kitą panašią. Arba nueikit į muziejų, pagaliau į bažnyčią. Arba pradėkit sportuot ir laikytis dietos. Ar padės? Matau netikrumą jūsų veide. Patikėkit manimi. Draugai, pastebėję jūsų sunerimusį žvilgsnį kiekvieną kart besiartinant prie pisuaro, būtinai paklaus, kas atsitiko. Ir ką jūs jiems pasakysit? "Nuėjau nežinia kur, pamačiau nežinia ką?" A? Arba apie šiurpulius per visą kūną? Va tada, aš jums pažadu, jūs išgirsit tikrą tylą, kai jūsų kolegos susižvalgys tarpusavy ir klausiamai i jus pažvelgs. Gal net pradės jūsų vengti. Ar tikrai to norit? Taip ir maniau. Vėliau jums gali šaut galvon pradėt rašyt eilėraščius, bet tai praeis, greičiausiai po trečio ar ketvirto bandymo. Nebūkit naivūs, tai neaprašoma. Leiskit, padėsiu jums susirast mašiną, va taip va, atsargiai, neįlipkit į savo šlapimą. Dabar pasukit raktelį. Va, matot, variklis dirba kaip laikrodis, jūs vėl pažįstamoj aplinkoj, jūsų gyvenimas vėl teka įprasta vaga. Ką? Pažvelgti jums į akis? Gerai. Neeee. Nėr ten jokios gelmės. Patikėkit manim, jeigu ji ten būtų, tikrai jums pasakyčiau. Miražai, oazės, gelmės ― prišneka žmonės nežinia ko. Na ką jūs, neverta dėkoti. Visad galit kreiptis, patarimai nemokami.
Nulėkė kaip akis išdegęs. Matyt jau bus paskutinis šią naktį. Kvailys. "Pažvelk man į akis”. Che che che.
Aušta. Ir man jau metas. Nušliausiu kur nusnūst.

Apie Dieva (2)

Anomis dienomis Dievas uzpirko Misias uz visos savo placios gimines gyvuosius ir mirusius. Susirinko visi(apie 2500), tame tarpe ir nezinomas Dievas, o atvyke teologai trynesi rankas ir taip tarpusavyje kalbejo:
-Dabar bus mustynes.
Bet Dievas juos sugedino ir nuo to laiko jie ieskojo priezasties ji suimti.

Anomis dienomis nykstukai su raganom gere liepziedziu arbata su medum ir ziurejo I dangu, bet teologai buvo grieztai uzdraude Dievui su jais prasideti ir nurode kokias vietas Sv.Raste skaityti.

Anomis dienomis Dievui nebuvo negalimu dalyku. Ir teologai pasake jam ko jis negali daryti. Tai Dievas taip ir dare.

Anomis dienomis Dievas su Raudonkepuraite ejo aplankyti sergancios seneles ir nese jai dziovintu slyvu. Is uz krumu pasirode teologai paklause kur jie beeina. Viska suzinoje, trumpesniu keliu nukure pas senele. Dievui su Raudonkepuraite galu gale pasiekus tiksla ir pasibeldus, is uz duru pasigirdo seneles balsas:
-As jusu neisileisiu, nes jus pries Velykas neatsilikot ispazinties ir nepriejot Sventos Komunijos.
Ir po to senele ilgai ir laimingai gyveno.

Anomis dienomis teologai apkaltino Dieva esa jis velniu priedes. Ir Dievas ilgai turejo aiskintis spaudos atstovams. Net suprakaitavo.

Anomis dienomis teologai patikrino Dievo saskaita Vatikano banke. Po to ilgai girdejos verksmas ir dantu griezimas. Ir Dievas turejo ju viesai atsiprasyti o paskui dar ir guosti.

Anomis dienomis teologai uzdraude barona Miunchauzena laidoti su kunigu. Tai paskui Dievas turejo vargo su juo danguj.

Anomis dienomis Dievas su Karsonu skraide. Ateje teologai pritaise Karsonui prie nugaros Dievo duota kryziu ir liepe nesti. Ir nuo tos dienos Dievas pradejo vartyt stalus sventykloj, nes neturejo draugu.

Anomis dienomis lietuviai barzdociai sedejo apie lauza ir aiskinos santykius su Dievu. Ateje teologai, pries tai sociai pavaisinti, imete Dieva I lauza ir nuo tos dienos tas kalnas vadinas 3 Kryziu kalnu.

Anomis dienomis Dievas varte stalus sventykloj. Ateje teologai atsinese schema kaip geriausiai vartyt ir padidint produktyvuma. Bet Dievas sake, kad jis tik nori islieti pykti.

Anomis dienomis teologai su Poncijum Pilotu skrido lektuvu ir svarste kas yra tiesa. Tik Dievas sedejo salia ir nenorejo svarstyti. Mat dar nebuvo isgeres rytines kavos.

Anomis dienomis teologai isvede nauja Dievu veisle. Dievas atejes tik krapstes pakausi ir kazka myke panosej.

Anomis dienomis teologai isaiskino Dievui, kad 2+2=4, paaiskino kaip katekizme rasti atsakymus, paskyre ji budinciu ir ramiai nuejo miegoti. Jau geriau butu nenueje.

Anomis dienomis Dievas su bedieviais ir seniausios profesijos atstovemis kalbejosi. Praeidami teologai pamerke aki damoms, bet apsimete, kad Dievo nepazista ir veliau jam isaiskino, su kuo jis turi bendrauti.

Anomis dienomis teologai isaiskino Dievui apie dvigubus standartus ir pademonstravo kaip tai veikia. Ir tada Dievas pirma karta iskarse jiems kaili.

Ballroom Blitz
Per duris girdis, kaip mušamieji, Ballroom Blitz ritmu, kala vinukus į karštą, perdžiuvusį orą. Kyštelnu galvą vidun, bet ten Sweet grupės anei kvapo. Bet užtat vidury salės matyti metalinis, pilkos spalvos karstas su rankenėlėm. Pusiau pravertas. Prieangy, prie sienos priklijuota medinė plokštė man tiesia ranką: Welcome to Macedonia Missionary Baptist Church. Aha, tiek tesugalvoju sau pasakyt, vadinas just like that: Macedonia. Bet įvykiai rutuliuojas greitai ir pašnekesiai su savimi baptistų misionierių bažnyčioj visai nerekomenduojami. Susėdę suoluose žmonės, baltaodžių nematau, iškėlę į viršų rankas, skambiais balsais palaiko būgnininką: That's wright, man, …Alright now… Ritmas pažįstamas ir užkrečiantis, mano kojos pačios nori kilnotis. Bet aš pasidalinęs ir kita dalim susigūžęs, todėl einu mažiausio pasipriešinimo keliu: pradedu svarstyt apie rasinius galunių kilnojimo skirtumus. Toks mano elgesys kaip mat patraukia dėmesį: stotinga gražuolė, su kauge banguotų plaukų ant galvos, sėdinti paskutiniam suole, arčiausiai durų, mane skvarbiai nužiūri savo giliom aksominėm akim. Kone loštelnu atgal, kad neužkliudyčiau jos blakstienų. Žinau, žinau, liūliuojamas aksomo jūros bangų, mintyse ieškau pasiteisinimo irklų, bet manes prašė ateit, sakė būtinai lauks. Kad butu tikriau, zvalgaus aplinkui. Lyg būtų išgirdus, pasislenka ir nagų galiukais pabarbena į medinį suolo paviršių - kaip tik vieta mano sėdynei. Hi, prisikišęs, kad išgirstų šūktelnu. Ji vėl įdėmiai į mane pažiūri, akim pasodina ir šypteli. Ir iškart, o varge, mane, aksome paskendusį, pamiršta. Alright, alright, - paragina būgnininką ranka. Mano emocinis invalidumas kaip ant delno: pasijuntu apleistas, bet nenugalėtas ir vėl nusidedu, šįkart hamletiškais galvojimais: kelti rankas ar nekelti. Bet Ballroom Blitz su nabašninku vidury salės yra čia ir dabar. Matau, kaip Danijos princas aidint būgnams, sukdamas kaukolę virš galvos, pasileidžia šokti aplink pirmapradi laužą. Paskelbiu kapituliaciją ir, suspendavęs tą nebereikalingą kūno dalį, kuri apie galvojima, užsimerkęs puolu į bedugnę: pradedu mušti ritmą koja, judėti stuomeniu ir man visai gerai sekas. Saldusis Sweet bepročio regėjimas jau manyje pradeda pildytis…Ir as jau beveik galiu prisipazinti kad nesu del nieko tikras ir as jau nebebijau kitu akivaizdoj saves ir man nebereikia leidimu, ir as jau pasiryzes eit nugalet drakonus ir isdauzyt langus ir as valgau tuos riebius hamburgerius ir riebalai man teka tarp pirstu kai suleidziu I juos dantis ir taukuotom rankom ciumpu kaimyne… Oh, yeah, it was like lightning, And the music was soothing, And they all started grooving… Suprakaitavusiam būgnininkui paraginimo, tuo tarpu, absoliučiai nereikia. Tarsi krioklys jis nugarma žemyn, paskui nematoma ranka vėl jį iškelia paviršiun ir tėškus juo per mušamųjų lėkštę, mūsų orgiją užbaigia. Dalyvių rankos nusileidžia. Laiku spėju sustabdyti koją ir gaunu komplimentą: mano kaimynė įteikia man savo Memorial Service bukleta. O kodėl neturėtų, juk grojau grupėj. Tik ne Sweet, o Šiaulių 5-os vidurinės. Paslaptinga nepažįstamąja kvepiąs bukletas ragina švęsti Mr. N Jr (Junior) Gyvenimą. Life Celebration vadinasi. Dabar aš jau mokytas: tvirtai atsiremiu nugara į suolo atlošą. Jeigu galėčiau, užsidėčiau ir saugos diržą. Gyvo jus manes nepaimsit. Galiu ir švęst. Ir kaip tik laiku: iš už širmos pasirodo balta mantija apsisiautęs žmogus su didele juodos spalvos knyga po pažasčia. Pastumdo pirštu ant nosies akinius. Bukletas skelbia, kad tai yra Reverend M.W. iš New Bethel Baptist Church. Ok man, just do it, - mintyse jį paraginu ir suleidžiu nagus į suolo medį. Bet pastorius šiandien taikiai nusiteikęs ir netgi pavadina visus broliais ir seserimis. Paskui paskaito ištrauką iš Biblijos. Paaiškina, kad tai nėra šiaip sau knyga. Mano kaimynė šūktelna "Amen". Parodo pirštu į lubas. Mintyse užsidedu paukščiuką - kai tik nutils pritarimo šūksniai, reiks atsargiai pažiūrėt, kas ten yra, bet dabar pastorius sako, kad ta knyga yra Nojaus laivas, į kurį mes, nusidėjėliai, esam pakviesti. God bless you, man, - įsivaizduojama ranka tykštelnu per jo mano vaizduotėje pripūstą petį. Jeigu neklystu, ten visus kvietė po du. Gal tada reiktų eit su savo kaimyne iš dešinės. Bet pastorius moka skaityt mano mintis ir kaip mat mane demaskuoja: nusidėjėliai ten nepaklius. Smarkiai vartau nematomos biblijos puslapius, bet tik tam kad laimėčiau laiko ir susigaudyčiau savyje. Mano kaimynė pastoriui ir vėl smarkiai pritaria ir aš pasijuntu išduotas, bet niekam apie tai garsiai nesakau. Ypač savo kaimynei. Ir išvis ta knyga, jeigu būtų apie gyvenimo šventimą, sakau, turėtų irgi būti baltos spalvos - užverčiu garsiai pokšteldamas, kad aksominių akių šeimininkė išgirstų, - su pliažu ir palmėm ant viršelio. O iš tikro tai ji apie mirtį, tik dviejų spalvų gyvenimo dramą ir velnius. O velniais aš ir taip netikiu. Sviedžiu bibliją priekin, ta nusklendžia palube ir iš jos ant tikinčiųjų galvų pabyra nereikalingi žodziai. Protesto ženklan paleidžiu suolą ir demonstratyviai susidedu rankas ant krūtinės. Bet pastorius taip lengvai nesiruošia pasiduot. Susipranta per smarkiai užlenkęs ir pradeda suokt apie velionį. Tikriausiai tam, kad mane užliūliuotų, kad galų gale iškelčiau rankas viršun, kaip pasiduodamas, kad leisčiausi nuvedamas į dangišką mėlynę, kur jau yra amžinatilsis. Ir iš tikro, pasirodo velionio būta tikro angelo. Dėl visa ko kilsteriu ir metu aki karsto linkui: Gal būsiu atėjęs ne į tą bažnyčią. Bet ne: karste guli tas pats žmogus, tik rimtą veidą nutaisęs. Net išsižioju beklausydamas pastoriaus. Nežinau, kokią jis dvasinę akademiją baigė, bet aš ten irgi noriu. Velionis, trečią žmoną bemušdamas iškeliavęs į dangų, pasirodo, visa gyvenimą mokėsi mylėti. Bjot znacit liubit - galų gale atsirado žmogus, atvėręs man akis ir leidęs suprasti šventų raštų prasmę. Pasiduodamas iškeliu rankas į viršų ir, atsivertimo ženklan, ruošiuos iš visos širdies užgiedot "Aleliuja", bet pastorius tokius kietasprandžius kaip aš pažįsta kaip nuluptus. Duria pirštu į mano pusę, bet ne tam, kad paklaustų ar aš įsirašiau i Raudonąją Armiją:
- Ar tu apgailėjai savo nuodėmes?!
Ir kaip mat pastato mane į vietą, t.y., vėl įsitveriu suolo krašto ir mano pirstai iklimpsta ten priklijuotoj kramtomoj gumoj. Šiurpai nubėga kūnu, as is paskos. Paskutinio teismo tonacijoje pradedu laikytis protokolo: slidinėdamas ant vorų, mano asmeniskai vaikystėj nutraukytom kojom, mintim lekiu užžėlusiom sąžines penklinėm, užkliūvu už ne pagal paskirtį naudojamo matraso mokyklos sporto salėj po šokių ir išsitiesiu kaip ilgas. Dabar jau nuodėmės virtinėm lekia man prieš akis, stumdosi, surgriūva viena ant kitos, daro nepadorius judesius ir įžūliai vaiposi. Štai viena jų, apsivilkus vienuolišku abitu, pamaldžiai susidėjus rankas žvelgia dangun, paskui pamerkia man akį. Oh shit…
- Ar Jėzaus kraujas buvo pralietas perniek? - net pasistiebdamas ant pirštų galų ir tarsi dar labiau patamsėjęs, matyt išraudęs, pastorius paleidžia dar vieną vėjo gūsį, bet jau dabar kiton suolų pusėn ir aš galiu atsikvėpti: phuuuu. kad jį kur.
Mano kaimynė, rankas viršun iškėlus, visa prakaituota, kilnoja nuo suolo savo apvalumus ir vėl krenta atgal. Matyt, ją irgi tempia žemyn nuodėmės. Gerai, kad ne aš vienas toks - dar palankiau ją nužvelgiu. Čia, matyt, nusidėjėliams skirtas suolas gale bažnyčios. Bet ne: That's wright brother, girdžiu šūksnį iš kitos pusės ir man širdis atlėgsta, prisipildo dieviška malone. Štai, kas mus visus vienija ir pastiprina: mūsų nuodėmės. Nebėra nei balto, anei juodo, nei vergo, anei šeimininko - prisimenu juodą knygą. Yra tik nusidėjėliai. Giliai atsikvepiu. Ir kaip tik laiku:
- Aleliuja, - pagaliau suteikia man leidimą pastorius ir aš, didžiai save nustebindamas, pusbalsiu atsiliepiu:
- Aleliuja.
Mano kaimynė griebia mano ranką ir iškelia viršun. Ir taip aš, matyt, laimimas amžinybei. Ramina mintis- sėdžiu prie krašto.
Bukletas, tarsi iš anksto būtų žinojęs apie mano atsivertimą, pasirodo, užsakė mano mėgstamą Going up Yonder, parašytą Charles Ray. Šįkart mušamieji elgias švelniai, bet užtat dainininkė balsu siekia dangaus. Gali tuo garsu tarsi kopėčiom lipt aukštyn. Arba vaikščiot vandens paviršium. Kelio man atgal vis tiek nebėr ir aš lipu, nes jos negali nesiklausyt. Tas lipimas, jeigu nebūtų į atsivertusiuju roju, galėtum pagalvoti, veda kažkur širdies gilumon. Atvirai pasakius, jeigu Jėzus Kristus prakaituota sauja manes nelaikytų už rankos, mielai ten pasilikčiau, bet daina baigias, grižtu atgal į nusidėjėlių suolą ir iškart pasiilgstu dangaus.
Prasideda dalis, pavadinta Remarks. Pastaba prie jos rekomenduoja: Please limit to two minutes. Sprendžiant iš visko, apribojimo nereiktų, nes visų velionio dorybių, kad ir kiek besistengtum, išvardinti nepavyks. Pirmasis amžinatilsio švento gyvenimo liudytojas prieina prie karsto, įsitveria jo, gerokai supurto ir paklausia, ar nabašninkas jį girdi. Liudytojas labai nekantrus, net negavęs atsakymo, pareiškia kad taip, nors aš galėčiau prisiekt, kad karste esantysis net necyptelėjo. O gal čia man tik ausys užneštos nuo būgnų. Toks malonus bendravimas tęsiasi ir toliau, prie karsto eina vis nauji velionio dorybių gerbėjai ir pastorius tik keletą jų nuo grabo turi nuvaikyti mosuodamas akiniais. Ryškėjant vis naujiems amžinatilsio šioj žemėj atsiekimams, aš vis labiau panyru desperacijon: nematyt man dangaus. Tas šventasis, palikęs šeimos ir draugų atminty neišdildomus pedsakus, pernelyg aukštai iškėlė kvalifikacinę kartelę. Hamletas, su kaukole rankoj ir nusivylimu veide, prisėda man iš kairės, ten kur nėra suolo. Mes abu, vieninteliai balti žmonės baptistų misionierių bažnyčioj, vėl atkrintam atgal į nuodėmingą stovį, gaišdami laiką amžinųjų kalčių meditacijomis. Mano kaimynė, tačiau, Hamletą ignoruoja. Savo grožybėm mane kone švelniai stumteli iš suolo, aš, savo ruožtu, atsitrenkiu į Hamletą, tas išmeta kaukolę iš rankų ir ji garsiai barškėdama nurieda grindim: Laikas daryti Parting View, t.y., eit atsisveikint su amžinatilsiu. Kiti jau eina. Matyt tas barškesys atkreipia visų dėmesį. Negana to, kad atsivedžiau vaiduoklį ir apmastymais drumsčiau pamaldas, akivaizdžiai esu pažeidęs dress code. Mano nemokėjimas švęst gyvenimo badyte bado akis: džentelmenai apsirėdę juodais ir baltais kostiumais, juodais štibletais su balta juostele per vidurį ir be jos, laku supurkštais plaukais arba su skrybėlėm. Comm'on now, aš tik žmogus, važiuojantis iš taško A į tašką B, susinepatoginu, tik norėjau pareikšt užuojautą, aiškinuos ir vėl, bet mano paties žodžių aidas pasiklysta pernelyg komplikuotuos, katalikiškai suformuotos sąžinės labirintuos ir laukan neištrūksta. Taciau cia pat ateina pagalba: Kam tiek galvoti, jei kur kas geresnių rezultatų gali atsiekti naujomis kelnėmis? - nuoširdžiai klausia manes Hamletas, ir ikisa pirsta i kaukoles aki. Atradimo džiaugsmo pagautas, sutvirtėjusiu žingsniu žengiu į priekį. Kaip Kolumbas prisiartinu prie karsto. Velionis, pernelyg užveržtu kaklaraiščiu, jau viena koja danguj, aiškiai nori iškeliauti.
- Tu jau eik, eik, - sakau jam, - atsigręžiu ir jau be jokių komplikacijų panyru šalia stovinčios ir mane pakvietusios ateiti našlės giliam glėby. Ballroom blitz. Laikas pareikšt užuojautą.

Vatikanas leidzia moterims buti sveicaru gvardieciais
Pagaliau


O stai mus pasieke ilgai laukta dziugi naujiena: Vatikanas leis moterims buti Sveicaru Gvardieciais. Ir ka dabar pasakysit jus, niekingi bezdetojai pakampese su N.Vasiliauskaite priesaky? Cia jums ne pavardes suvienodint ir ne apie prokreacija. Cia apie rimtus dalykus, t.y. apie sventos popieziaus ramybes saugojima. As jums rimtai pasakysiu: Moteru kunigyste, palyginus su salmu, papuostu raudonom plunksnom ir spalvingom kelnem, yra niekis. Moteriai, tai silpnosios lyties atstovei sautuvo i rankas patikejimas byloja apie didziuli pasitikejima ir belieka tik pasigereti Vatikano pareigunu lygiu teisiu horizontais. Taip atskiriant kulturines priemaisas nuo tikro krikscionisko mokymo. Juk tamsioji pasaulio puse mato moteri tik su samciu rankoj. O Vatikanas sugebejo iziureti muskieta. Ir jeigu lygiu teisiu advokatai dar liks nepatenkinti, tai tegu jie eina s….Tas istorines ir socialines aplinkybes perzengias ir precedento neturintis sprendimas iskele moteri I neregetas aukstumas. Sekit jums lygiu teisiu gynejai. Dabar vepsosit is uz kampo ir varvinsit seile. Juk noretumet taip isdidziai pakele galvas prazygiuoti Sv. Petro aikste ir atiduoti pagarba is aukstybiu jus laiminanciam popieziui. As net nedristu garsiai pasakyti, bet tas pirmasis zingsnis atveria moterims ir kitas iki siol nematytas neregetas galimybes. Pavyzdziui dirbti Vatikano vairuotojomis. Tiesa uniforma ne tokia puosni, bet uztat galima lakuotis nagus ir aveti aukstakulnius. O ir ko gi daugiau joms…atsiprasau, ne tai norejau pasakyti. Tik norejau paryskinti, kad ir atsakingus postus uzimdamos, jos isliks grazios ir elegantiskos, bus, anot Sv. Tevo, meiles, taikos ir zmogaus orumo kurejomis. Tos, kurios nesioja akinius ir turi makslinius laipsnius, I vairuotojas turbut netiktu, bet gal but tokioms galima butu patiketi rinkliavu pinigus suskaiciuoti, tokiu budu islaisvinant kunigus nuo to nemalonaus triuso ir atpalaiduodamos ju meiles ir uolumo dali mazuteliu naudai. Zinoma, vistiek atsirastu niekingu ramybes drumsteju: duok jiems seimininkiu profsajunga. Arba klausinejanciu, kuo vyriska prigimtis skiriasi nuo moteriskos. O juk Jezaus laikais butu uzteke I tokias grieztai paziureti. Del tokiu niekniekiu tiek daug triuksmo? Ir kaip jiems sazine leidzia? Juk XXI amzius. Tik pagalvokit: Dievas issirinko buti gvardieciais tik vyrus. Nes juk yra labai akivaizdu, kad pagal Dievo plana, tik vyru prigimtys tinka kariavimui ir uzmusinejimams. Nes juk jie yra sukurti I Dievo atvaizda ir panasuma, o moterys yra sukurtos gimdyti vaikams. Ir toks yra Dievo planas. Mes cia kalbam apie dvi skirtingas prigimtis, gerbiamieji. Susigaudykit viena kart. Neziurint to, kad moterys yra absoliuciai tokios pat kaip vyrai, ju prigimtys yra skirtingos, nes Kurejas padare jas, kad papildytu vyrus. Jus paklausit: tai ar lytis vaidina esmini vaidmeni tampant popieziaus Sveicaru Gvardieciu arba kunigais? Kas svarbiau: zmogiskumas ar lytis? Stai cia ir gludi didysis atsakymas: jau nebe. Apie tai ir yra mus pasiekusi Geroji Naujiena. Moterims jau leista buti gvardieciais ir nesioti pustas spalvingas kelnes iki keliu. Jus manes paklausit: O tai kaip su ta moteru kunigyste ir profsajungom? Jus ir vel prie savo. Juk pasake JP2 tiesiai sviesiai, kad baznycia neturi teises jusu sventinti kunigais ir liaukites apie tai net maste. Tai yra tikejimo tiesa. Nieko ziuriu jus nesupratot. Nu ir kaip tai pazeidzia moteru kilnuma ir lygias teises? Ar nuo to moterys jaucias nesukurtos I Dievo atvaizda ir panasuma? Bet juk tai tokie niekai. Juk jeigu Popiezius su vyskupais be moteru pagalbos sugeba nuspresti ar leisti daryti abortus ar ne, tai kodel gi jie negali nuspresti tokiu menku klausimu? Stai taip pagaliau popiezius atgaus ramybe: Teises sulygintos ir jas saugos Sveicaru Gvardieciai moterys.
Esame istorinio perejimo nuo Vyrai murai azuolai, mergos terbos bezdalai, prie Ant Nemuno kranto dainas apie laime, dainuoja lietuvis giliai is sirdies.

Autorius sulauke pageidavimu pakartoti serija Apie Dieva nuo pradziu. Kodel gi ne. Pageidavimus bei pasiulymus rasykite po tekstu arba tiesogiai autoriui. Emaila galite rasti paziureje autoriaus profili.

Apie Dieva (1)
1. Anomis dienomis Dievas nusispjovė. Ir kaip mat atsirado religijos.
–Oho, nusistebejo Dievas. Ir nuo to laiko spjaude tik tam nustatytose vietose.
2. Anomis dienomis Dievas gėrė alų su Kąstyčiu. Čia prisistatė teologai, ir, nuriję seilę, klausė:
- Ar Dievas gali sukurti toki dideli bokala, kurio negalėtų išgerti? Dievas sukūrė ir visą išgėrė. Ir teologai liko it musę kandę.
3.Anomis dienomis Dievas pasakė teologams:
- Eikit jūs po velnių. Ir teologai atsidūrė eilės gale.
4. Anomis dienomis Dievas su Kąstyčiu meškeriojo ir pagavo auksinę žuvelę, kur išpildo tris norus. Dar aniems neissiziojus, prieję teologai Dievą perspėjo ir taip išgelbėjo jo gerą vardą. Auksinė žuvelė tik galvą iš nuostabos kraipe.
5. Anomis dienomis į duris paskambino. Dievas atidarė:
- Garbė Jėzui Kristui, pasakė teologai.
- Matyt bus sumaise adresus, pagalvojo Dievas.
6. Anomis dienomis Dievas jautėsi vienišas. Ir taip tęsėsi, kol žmonės sugrįžo iš bažnyčios.
7. Anomis dienomis tokia IVS iš Čikagos nuoširdžiai Dievu tikėjo. Ir nieko teologai čia negalėjo padaryti.
8. Anomis dienomis teologai pasakė:
- Dievas yra meilė. Ir nuo tos dienos Dievas tapo meile.
9.Anomis dienomis Dievas, labai pavargęs, važiavo maršrutiniu autobusu iš Kelmės į Tytuvėnus. Ir Jėzus Kristus užleido jam vietą. Paskui jį dar nukryžiavo.
10. Anomis dienomis Dievas, su Apaštaliniu Vizitu, lankėsi Klausučių Ulytėlej. Apaštalinis Vizitas sėdėjo susiraukęs, kad čia toks užkampis. O Dievui nors ir kuolą ant galvos tašyk, jam visur gerai.
11. Anomis dienomis žmonėms buvo linksma. Ir Dievas nusprendė taip viską ir palikti.
12. Anomis dienomis Dievas nuėjo apžiurėt Šv. Teresės relikvijų, nes daug apie jas buvo girdėjęs. Ir iki ašarų susigraudino pamatęs tų žmonių didelį tikėjimą.
13. Anomis dienomis Dievas buvo linksmas. Ir nieks neišdrįso jo perspėti. Isskyrus teologus.
14. Anomis dienomis Dievas norėjo padėt tokiam žmogui pabėgt nuo vienatvės. Paskui uždusę abu ilgai iš savęs kad juokės, kad juokės.
15. Anomis dienomis Dievas išmetė kauliukus, kad sužinotų savo valią. Taip buvo žymiai patogiau. Bet teologai grieztai ji perspejo.
16. Anomis dienomis Dievas bandė suklysti ir labai lengvai jam pasisekė, nes prieš tai jau buvo sukuręs teologus.
17. Anomis dienomis Dievas numirė ir, nuėjęs į paštą, išsiuntė visiems telegramą. O tai paskui visiems buvo juoko.

GERESNE POSTILE
Rolandas Kausas
Anomis dienomis, dešimt mergaičių, pasiėmusios žibintus, išėjo pasitikti jaunikio. Penkios iš jų buvo protingos, t.y., labai gerai mokėsi mokykloje ir, šokiams pasibaigus, jas visada kas nors norėdavo palydėti namo. Tos mergaitės aktyviai dalyvavo visuomeninėj veikloj, lankė šokių ratelį ir rimtai ruošėsi studijuoti biznio vadybą arba teisę. Jų nuotraukos kabėjo mokyklos garbės lentoj ir nieks neabejojo, kad joms priklauso tautos ateitis.
Likusios penkios mergaitės buvo paikos, t.y., mokytojos, prieš atiduodamos jų rašomuosius darbus, giliai atsidusdavo. Joms pabandžius įsiterpti į pokalbį, visi atsimindavo turį svarbių reikalų ir pasitraukdavo. Paikosios dažniausiai susigūžusios stovėdavo mokyklos koridoriaus kampe, prieblandoj, ir tyliai, kad niekam neužkliūtų, tarpusavyje šnabždėdavosi. Berniukai į jas žiūrėdavo su panieka arba, geriausiu atveju, ju nepastebėdavo.
Taigi, protingosios mergaitės kartu su žibintais pasiėmė induose ir alyvos. Skautų stovykloj jos dar ne tokių dalykų buvo išmokę. Pavyzdžiui, kaip užsikurti laužą lietuj lyjant arba kaip taisyklingai žygiuoti, kad kuo ilgiau nepavargtum.
Paikosios gi, buvo taip susijaudinę ir sunerimę, kad tik ko ne taip nepadarius, kad joms net į galvą nešovė apsirūpinti papildoma alyvos porcija. Vietoj to, pirmą kartą savo gyvenime, jos leido sau pagalvoti, kad, galbūt, kažkas, pokylio metu jas pakvies šokti! O gal netgi jas pašnekins ir pasiūlys taurę limonado. O ką tada reiks daryti?! Paikosioms mergaitėms net kvapą gniaužė apie tai pagalvojus ir jos nejučia dangstėsi delniukais burnas, lyg būtų šnekinamos ir vaišinamos jau dabar.
Istorija šioje vietoje gerokai susipainioja. Pradžioje mums buvo pasakyta, kad mergaitės ėjo jaunikio pasitikti, tačiau čia pat, tas pats pasakotojas, nei kiek neparaudęs, mums aiškina, kad mergaitės sumigo. Galbūt jos sirgo somnambulizmu ir naktį vaikščiodavo stogais, bet mes nieku gyvu negalėtume patikėti, kad protingosios mergaitės būtų turėję tokių didelių netobulumų. Juodai baltų tekstų autoriai niekada nepadarytų tokios klaidos. Antra vertus, visiškai nesunku būtų patikėti, kad paikosios mergaitės turėjo rimtų sveikatos sutrikimų. Taigi, galbūt, pasakotojas čia stengiasi būti diskretiškas arba, paprasčiausiai, yra šiek tiek išsiblaškęs, o gal net įsimylėjęs. Juk niekas nerašo apie mergaites nei iš šio, nei iš to.
Kaip ten bebūtų, mes tas mergaites paseksime ir pažiūrėsime, kas nutiko vėliau.
O jos, kiek prieš miegą pasišnekėję, sumigo. Teisingiau būtų pasakyti, kad šnekėjosi tik protingosios. Paikųjų jos beveik net nepastebėjo, t.y. stengėsi būti mandagios, nes, šiaip ar taip, buvo tolimos giminaitės. Paikosioms, tačiau, pilnai užteko būti šalia protingųjų ir gerte gerti anų džiugų čiauškėjimą apie berniukus, kaip akivaizdžiai po kelnėm sukieteja jų varpa, kai protingosios apžergia motociklus ir krūtinėmis prisiglaudžia prie jų nugarų ir apie tai, kaip senbernis fizikos mokytojas, pravarde Zuikis, vis pasilieka po pamokų kai kurias dvyliktokes ir tada jie "kartoja kursą".
Skurdžios nuotrūpos iš kino filmų ir perskaitytų knygų nė iš tolo negalėjo prilygti tai informacijai, kuri čia buvo patiekiama ir paikosios, tokios dovanos nė iš tolo nesitikėję, buvo protingosioms nepaprastai dėkingos. Žinoma, jos garsiai to nepasakė, nes kas jos tokios, kad jų būtų klausoma. Mergaitės jau buvo pripratę viską laikyti savo širdelėse, kad nebūtų skaudžiai užgautos ir joms atrodė, kad tokia situacija yra visiškai teisinga - protingi ir gražūs gauna viską ir su kaupu pirmieji, o tokie nevykėliai kaip jos, o jos tikrai žinojo, kad tokios yra, nes joms ne kartą buvo pasakyta, pasitenkina likučiais.
Jaunikis, visai atvirkščiai negu mūsų kraštuose, vėlavo. Vakaras buvo šiltas ir vėlyvas, paukščiai seniai sumigę ir tik dangaus žvaigždės ruošės kasnaktiniams grožio karalienės rinkimams. Mergaičių pokalbiai blėso, jos sugulė ant vis dar šiltos žemės ir įsistebeilijo dangun. Pilnos vakaro pažadų širdys aprimo, dangaus žvaigždžių pastovus ir nesikeičiantis tikrumas atvedė ramybę, o paskui ir miegą.
Iš pasakojimo galime suprasti, kad jaunikis buvo nepaprastai svarbus ir įtakingas asmuo, savo rankose laikąs visų kitų likimus ir vienu žodžiu galįs pakeisti dabartį. Jis garsėjo gerais darbais ir meile nuskriaustiesiems bei mažutėliams. Taigi, vestuvių puota turėjo būti nepaprasta.
Tuo tarpu miegas, kuris buvo beveik toks pat galingas kaip ir minėtasis jaunikis, sekė mergaitėms savo pasakas. Išmintingosios gavo dovanų sapnus apie ilgas kopėčias viršun ir pakeliui pasitaikančius kliuvinius. Jos turėjo nustumti žemyn kliūtis, tačiau rankos staiga apsunko ir protingosios mergaitės negalėjo jų pakelti. Taip pat apsunko ir kojos, rodes, kad jos niekad negalės pasiekti debesyse paskendusio viršaus.
Paikosios, apžergę motociklus ir iš visų jėgų prisiglaudę prie raumeningų mokyklos berniukų nugarų, lėkė gatvėmis. Vėjas plaikstė jų plaukus ir mergaitės vis bandė kaip nors pamatyti, ar jau sukietejusios motociklą vairuojančiųjų varpos. Jos vis labiau spaudėsi prie berniukų nugarų ir dar niekad nepatirtas saldus jausmas plėtėsi visu kunu. Staiga, labai netikėtai, motociklistai atsigręžė ir pasakė:
- Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!
Protingosios tuo metu pajuto, kad nebegali išsilaikyti ant kopėčių ir pradėjo kristi žemyn. Visai prie žemės, bet dar jos nepasiekus, jos taip pat išgirdo balsą, skelbiantį apie jaunikio atėjimą.
Šauksmo išbudintos, paikosios mergaitės, rado savo rankas beliečiancias kuna. Tai buvo nauja patirtis. Jos, greit susitvarkę, kūnuose vis tebejausdamos saldųjį pasitenkinimo jausmą, pašoko nuo žemės. Pabėgę nuo miego, pašoko ir protingosios ir taisėsi žibintus. Ir tik dabar, galutinai išsivadavę iš išdykėlio miego glėbio, paikosios mergaitės susivokė nepasiėmusios induose alyvos atsargai. Giliai atsidusę ir pažiūrėję į žvaigždžių šviesos nutviekstą dangų pagalvojo, kad norėtų atgal į sapną. Tuo metu protingosios susikaupę, kad nei vienas lašelis nenubėgtų pro šalį, pylė alyvą į savo žibintus.
Likusiu mergaiciu alyva baigėsi, žibintai geso. Eilinį vakarą, paikosios griuvinėdamos būtų pasiekę namus tamsoje. Jos buvo pripratę prie panašių atsitikimų ir žinojo, kad už savo kvailumą turi mokėti, bet šįvakar, kiek pabuvę šalia išmintingųjų, slapčia vylėsi įgave šiokių tokių privilegijų ir atrado savyje drąsos I jas kreiptis:
- Prašau, duokite mums alyvos, nes mūsų žibintai gesta. Jau tardamos paskutinius žodžius, savęs susigėdo ir norėjo kone skradžiai žemėn prasmegti. Kas jos tokios, kad joms reikėtų duoti alyvos! Kvailos ir niekam tikę, pagalbos nevertos, taip joms ir reikia. Ir iš tikro. Galutinai atsikratę slogaus sapno likučių, protingosios mergaitės atsakė:
- Kad kartais nepristigtų ir mums ir jums, verčiau nueikite pas prekiautojus ir nusipirkite. Protingųjų rankos ir kojos vėl buvo lengvos ir jokia kliūtis nebūtų jų sulaikiusi pasitikti tokio įžymaus svečio. Tuo labiau tos nevykę giminaitės. Ir kam jos išvis nusprendė dalyvauti ceremonijoje? Geriau būtų sėdėję namie. Atvirai pasakius, protingosios nenorėjo būti pastebėtos kartu su paikosiomis, tai galėjo pakenkti jų prestižui mokykloje.
Nuovokesni skaitytojai jau turbūt susivokė, kad tokiu metu parduotuvės jau buvo uždarytos ir protingosios mergaitės pasiūlė tik tam, kad atsikratytų paikųjų. Įdomiausia yra tai, kad paikosios irgi puikiai žinojo parduotuvės darbo valandas. Tačiau jos bet kokia kaina norėjo priklausyti, dalyvauti tam, iš šalies žiūrint, žiauriam žaidime, netgi savo galutinio pažeminimo kaina ir, siunčiamos parduotuvėn, kurią žinojo esant uždarytą, išbarstyti paskutinius savo orumo likučius. Eidamos jos tylėjo ir tik žvaigždės sekė jų taką, krupteldamos kiekvieną kartą mergaitėms suklupus ar atsitrenkus vienai į kitą.
Protingosios mergaitės, tuo tarpu, prisipildė savo žibintus atsinešta alyva ir kruopščiai nusišluostė rankas į jau iškritusią rasą. Ir pačiu laiku. Su savo pulku pasirodęs jaunikis apgaubė jas šurmuliu ir vyrišku dėmesiu. Niekas net nepastebėjo, kad trūksta penkių paikųjų. Aiman. Kaip visada.
Ir durys buvo uždarytos.
Vėliau, lydimos nevilties ir visiško savim nepasitikėjimo, atėjo ir anos mergaitės ir ėmė prašytis:
- Gerbiamasis, atidaryk, čia mes! Šauktukas čia padėtas tik todėl, kad taip liepia anas pasakotojas. Labai abejotina, kad tos mergaitės dar būtų turėję vidinės jėgos garsiai ištarti žodį. Juo labiau kažko pareikalauti, pasakydamos tą svarbųjį "mes". Garsas labiau panašėjo į aimaną. Mergaitės pakeliui buvo visiškai pametę save.
Jaunikiui, puotos šurmuly tik per stebuklą išgirdus paikąsias, situacijos įvertinimui prireikė akimirkos. Mergaičių nenuovokumas ir nesugebėjimas tinkamai išreikšti pagarbos jį lengvai suerzino:
- Iš tiesų sakau jums, aš jūsų nepažįstu.
Jis tikrai nebūtų jų pažinęs, net jei būtų pravėręs duris.
Dabar, kai apsiniaukusiam danguj pasislėpė žvaigždės, paikųjų mergaičių širdeles apgaubė tamsa ir ten nebeliko nieko. Net nevilties, atvedusios jas prie durų. Net ištikimosios palydovės savigraužos. Mergaitės įsistebeilijo į savo purvinus vestuvinius batelius…
Iš ryto jaunikis su visa savo palyda traukė prie ežero maudytis. Jie linksmai šurmuliavo, dalinosi praeitos nakties įspūdžiais ir iš susivėlusių galvų traukė šiaudus. Ant kranto vestuvininkai rado kruopščiai nuvalytus, puošnius, kažkur matytus batelius. Linksma kompanija greit sumojo, kad gali iš radinio pasidaryti pramogą ir suvaidino Pelenės istoriją - jaunikis vaikštinėjo nuo mergaitės prie mergaitės ir prašė ju batelius pasimatuoti. Krykštavimui nebuvo galo. O paskui batelius paleido ežeran, kur jie, prisisėmę vandens, galų gale paskendo.
Teko girdėti, kad jaunikis vėliau atidavė savo gyvybę už kitus.
Protingosios mergaitės, karts nuo karto išsikrapštydamos iš šukuosenų šiaudus, nieko nebodamos kopė karjeros laiptais aukštyn. Nes jos buvo protingos.
Žvaigždės, kiek paliudėję, vėl pradėjo ruošti grožio konkursus.

Apie Dieva (15)

NB. Sios serijos spauzdinimas, po beveik metu egzistavimo Literaturos ir Meno savaitrastyje, vysk. Tamkeviciui pagrasinus redakcijai, minetame laikrastyje buvo nutrauktas. Dabar bus publikuojamas cia.


Anomis dienomis Dievas klausinejo teologu: Tai jeigu Marija yra mano sunaus motina, ji yra mano zmona? Bijok tu Dievo, sake jam teologai.

Anomis dienomis Dievas tevas su Dievu sunum nuejo I pirti. Sventa Dvasia irgi nuejo, bet jos neileido nei i moteru nei i vyru skyrius, tai taip ir liko nesiprauses/us. Todel yra labai svarbu zinoti savo lyti dar pries einant.

Anomis dienmis teologai priskyre Dievui aukleti dar du tos pacios prigimties atskirus asmenis. Ju vardai buvo dievassunus ir dievassventadvasia. Ir nuo tada Dievas vengdavo teologu.

Anomis dienomis Dievas nuosirdziai aiskino, kad jam ir taip gerai ir nieko netruksta, bet tai ar teologai klausys. Nes jie buvo perskaite biblija ir zinojo kaip istikruju turi buti.

o kur daugiau kalbet

o kur daugiau kalbet

IS KUR ATSIRADO MEDZIAI
Arba
Teisingesne pasaka
Šis opusas skirtas visiems, kurie dantis sukandę, prieš miegą turėdavo klausytis "neteisingų" pasakų. Kaip Kastytis gali kvėpuoti po vandeniu, kaip nutukęs paršelis gali pabėgti nuo ilgų distancijų bėgiko vilko, kaip Jonukas su Grytute, iškepę raganą pečiuj, gali ilgai ir, svarbiausia, laimingai gyventi, kaip Raudonkepuraitė iškart neatpažįsta lovoj gulinčio vilko ir, užuot tėškus karštą buljoną apgavikui tiesiai į akis ir neatsigręždama puolus laukan, uždavinėja kvailus klausimus: Senele, o kodėl tavo tokios didelės ausys?
Vilkas, matyt svarstąs savo širdyje, su kuo geriau valgyti anukę - su grybų padažu ar su šviežiom salotom - kantriai atsakinėja į klausimus, užuot iškart prarijęs įkyrią mergiūkštę.
Norint perduoti mitą šiandienai, reikia pačiam būti su juo akis į akį sąmonės lygyje susidūrus. Deja, autorius nėra vienas iš tų, bet užtat su pretenzijom parašyti teisingą pasaką.
Taigi, gyveno karta senelis ir senelė…
Baigę grėbt šieną seserys ir broliai grėblius ir šakes ant pečių užsikėlę, dainuodami lietuvių (taigi savo) liaudies dainas, lėtais tvirtais žemdirbių žingsniais Basanavičiaus al. nuėjo prie vandens - tais laikais Palangoj vasaros metu pajury dar užtekdavo vietos ir vietiniams. Čia mes turim pastebėti, kad anais laikais žmonija jautėsi didelio, tam tikrą savimonę turinčio organizmo, vadinamo gamta, dalimi, t.y., Vidurio Rytų mitais pasirėmus, jiems dar nebuvo išaiškinta apie išvarymą iš rojaus, ir kad esą jie tik keleiviai svetimam, nesvetingam krašte, kur turi viens kitą užmušinėti dėl išlikimo. Todėl natūralu, kad jausdavo poreikį prie gamtos prisišlieti ir energija pasikrauti, bet jokių būdu nešiukšlinti. Nusimetė prakaitu ir šviežaus šieno kvapo mišiniu (deodorantai, naikinantys ozoną dar nebuvo madoj. Juos, deodorantus, atstodavo prakaituotos pažastys, t.y. , egzistavo harmonija) prikvipusius viršutinius drabužius. Pasirodė ražienų subraižytos blauzdos, visiškai skutimosi peiliuko neregėjusiais plaukais. Berneliams jos sukeldavo atitinkamus jausmus. Merginos gi, užuodę bernelių pažastų kvapą, žinodavo susiradę tinkamą šeimos židinio gynėją. Be to, tokių ir seksualinė orientacija būdavo aiški, taigi, buvo išvengiama nemalonių nesusipratimų. O ir pliažus dalinti į vyrų ir moterų nebuvo mados, nes moralė buvo taip sureguliuota, kad berneliai, tik mergelių sijonams aukščiau kelių pasikėlus, tuojau kukliai nuleisdavo akis ir gėdos raudonio padažytais žandais puldavo į krūmus slėptis. Todėl žymiai vėliau parašyta Paskenduolės istorija į tautos per amžius sukauptos energijos archetipinius klodus negali pretenduoti, o ir šiaip labai panašu, kad yra iš piršto išlaužta. Jau nešneku apie Baltušį, tarybinei moralei pardavusiam vasaras.
Taigi, mergelėms iš marškinių išsinėrus ir surian vandenin panirus, o berneliams salietra atsiduodančiais delnais akeles užsidengus, kaip čia buvęs prisistatė žatys ir patogiai įsitaisė vienos iš grėbėjėlių, vardu Eglė, marškiniuos. Pastabesni skaitytojai jau turbūt susivokė, kad jei berneliai per tarpupirštį žiūrėdami būtų lavinę savo estetinius jausmus, kaip mat būtų žaltį pastebėję ir marškinius sugriebę, krumuosna nekaltą sutverimą iškratę. T.y., pagal harmoningo sugyvenimo taisykles, ir pagal kitas, kurios tą roplių giminės gyvį laikė šventu, visiškai priešingai, negu krikščionybės skelbėjai, vargšą gyvį, vardan savo asmeninių interesų, įsūdę nelabųjų tarpan.
Taigi, visuotinei energijai atsivėrę ir kūnus tuo pačiu nusimazgoję, pašiurpusiom nuo vandens gaivos ir vakaro vėsos grožybėm, mergelės skubino vėl drabužiuosna panirti. Mados juos kasdien keisti dar nebuvo. Dėl tokio ekologiško toliaregiškumo, tačiau, žmonės nesirgo gripais ir alergijom. Griebė savo marškinius ir Eglė, bet čia pat metė juos atgal ant smėlio, išvydus iš rankovės išlendantį žaltį, visai tokį pat, kaip nupieštas vaistinėj ant buteliukų. Žaltys, tačiau, mergelę išvydęs, visai nesutriko. Dar daugiau - atsikrenkštė ir gryna lietuvių kalba taip prabilo:
- Garbė Jėzui Kristui, - kas tik paliudija jį buvus paveiktą naujų religinių judėjimų, į ką Eglė, kiek nustebus, bet visai neišsigandus, nes įsitikinimas, kad moterys yra bailūs sutvėrimai, ypač biją pelių, vorų ar tarakonų, yra baisus pramanas, nuvalkiotas patriarchalinės visuomenės stereotipas ir mes jokiu būdu čia jo netoleruosim, gražiai žemaitiskai taip atsakė:
- A mun saka?
Kad tolimesnis dialogas būtų visiems suprantamas, t.y., leidę pajusti žemaitiskos tarmės grožį ir subtilumą, toliau, idant pagerbtume likusias etnines mažumas, nes jos yra lygiai taip pat svarbios kuriant kultūrinius tautos klodus, kalbėsim literatūrine kalba, t.y., kaip laikraščiuos. Čia pat paaiškėjo, kad žaltys turi labai rimtų ketinimų, t.y., nori Eglę imti už pačią.
Gerbiamieji skaitytojai, kad ir kaip čia stengtumėmės būti politiškai korektiški ir teisingi, nepažeisti šliužų teisių ir gerbti juos dėl jų pačių, o ne dėl gydomųjų savybių, turime jums pasakyti, kad tais laikais, nesant nei televizorių anei e-mailų, Eglė, kad ir kaip apsiskaičius, išsilavinus ir emancipuota buvo, taip širdyje pagalvojo: "Kažin, ar jis gyvena užsienyje?.." Tačiau iškart pajuto širdyje kažkokį sunkumą, jai tarsi žvynai nuo akių nukrito (ir čia visiškai nėra užuomina į žalčio kūno dangą, greičiau anatominis intarpas) ir ji pagalvojo teisingai: "Kažin ką tėvužėlis pasakys?" Nes kad ir kaip vyliojančiai tas pasiūlymas būtų skambėjęs, platesnių horizontų išsiilgusiai kaimo mergaitei, tėvų žodis, ir tai neklijuojant čia jokių etikečių ir nepradedant diskusijų apie jauno žmogaus išskleistus sparnus ir senosios kartos suglaustus, buvo paskutinis. Arba, giliau pasikapsčius, Eglė dar nebuvo atpažinusi savyje tu archetipinių, ją vairuojančių jėgų, verčiančių besąlygiškai paklusti ir, savaime aišku, nebuvo su jomis sudariusi taikos sutarties, taigi pasitenkino Socialiniu Prisitaikymu vadinamu elgesiu. Be to, nemačiusiai XXX filmų, kur tai daroma su arkliu arba su šunim, t.y. novatoriškai aukštai iškeliant standartų kartelę, kilusi širdyje sumaištis Eglei neleido pastebėti viso galimo sandėrio potencialo, t.y., kontraktų su telestudijomis, nuotraukos pirmam Panelės žurnalo puslapy, Gineso rekordų knygos, etc. Ir čia nėra nieko nuostabaus, nes prakaituotos pažastys, kaip jau minėta, tais laikais visada būdavo siejamos išimtinai su giminės pratęsimu ir darbo jėgos ūkio darbams gaminimu, t.y., niekas nekovojo už negimusią gyvybę net ir jai gimus. Žmogus buvo regimas kaip įrankis, o ne kaip mažoji Visata. Taigi Eglės atsakymas, kurį daugelis skaitytojų jau žino, buvo padiktuotas ne jaunatviško vėjavaikiškumo, pabrėžiu: ne vėjavaikiškumo, arba pragmatiško išskaičiavimo, bet šešėlinės sąmonės pusės, t.y., mergaitė elgėsi taip, kad įtiktų tėvams ir už tai būtų pamaitinta ir gautų virš galvos stogą, taip svarbų išlikimui. O čia kaip tik ir šaltis jau skverbėsi gilyn į kūną, o kas nori susirgti plaučių uždegimu per patį šienavežį.
Gavęs teigiamą atsakymą, žaltys pakėlė skrybėlę, mandagiai atsisveikino ir dingo tamsoj. Galima būtų klausti, kaip jis pajury atsidūrė, nes, specialistų teigimu, žalčiai anei smėlio anei sūrumo nemėgsta, o be to ir skrybėlių nenešioja, bet patys turit suprasti, kad tai buvo kitoks, šnekantis, sūrumą mėgstantis ir į paskutinį mados šauksmą atsiliepiantis šliužas. Skaitydami kitų tautų pasakas, biblijas ir padavimus jais juk tikim, tai kodėl saviškiais turėtumėm abejoti? Juk prakalbus parabolėm, simboliais ir mitais, neaiškūs dalykai paaiškėja, vaikai užmiega, o dvasiškiai pradeda atlikinėti šventus pinigų rinkimo ritualus.
Eglės tikrai būta jaunos mergaitės, dar visiškai nepatyrusios, kitaip ji būtų žinojus, kad šnekantis žaltys ir dar taip meistriškai mokantis pasinaudoti kitiems nepalankiomis aplinkybėmis, yra dalykas rimtas ir nedelsdama kreipusis į vidaus reikalų pareiguną, bet argi kas galėtu ją smerkti už jaunystę ir pasidavimą kolektyvinės pasamonės nenugalimai jėgai?
Taigi vakare, ir ko čia stebėtis, tik šaukštus į batvinių bliūdą sumerkus, kieme pasigirdo šnypštimas ir išgąsdintų naminių gyvulių baubimas irgi žviegimas ir apskritai pasikėlė didelis ermyderis. Persigandęs per duris įvirto piemuo ir pareiškė, kad jo darbo aprašyme žalčiai nebuvo paminėti, taigi jis jau geriau pasiimsiąs kirvelį* ir eisiąs namo. Tokios insubordinacijos paakintas, tėvas iškišo galvą laukan ir, pamatęs visą kiemą pilną žalčių, mandagiai, nes turėjo rodyti gerą pavyzdį savo sūnums ir tokiu būdu pratęsti hierarchinę vyriškos lyties individų dominavimo liniją, šliužų paklausė, kam turi būti dėkingas už tokį neišpasakytą pagarbos ir dėmesio ženklą. Gavęs atsakymą rūsčiai pažiūrėjo į Eglę, tarsi norėdamas pasakyti "Sakiau tau maziau tų knygu skaityk": Posakis Saukstai po pietu dar nebuvo israstas.
Po to parimęs kurį laiką svarstė apie žmonijos suartėjimo su likusia gamtos dalimi galimybes, perspektyvas ir galimas legalias pažado nesilaikymo pasekmes. Tai paliudija senajam Lietuvos kaime ne tik astronomą Šmukštarą ir naktibaldą Giedraitį, betgi ir gilaus kaimo sermėgom apsivilkusius artojus gebėjus giliai mąstyti beigi daryti toli siekiančias išvadas. Kaip žinia, būdamas progresyvus ir jau seniai atsisakęs senųjų pagoniškų dievų bei matydamas kur kas geresnes perspektyvas ten, kur trys dievai yra lygu vienam dievui, t.y., matematika priskiriama literatūros sričiai, šeimos galva greitai sumetė, kad moralę, kaip ir matematiką, šitokiam reikalui prispaudus, (žaltys juk yra velnio sėkla), irgi galima pasukti reikiama linkme, t.y., atėjo laikas dvigubiems standartams. Taip atradęs tvirtą atramą moraliniam sprendimui, apmąstymus užbaigė ir ryžtingai ėmėsi veikti: gerai prigirdė žalčius pienu, aptaisė nuotakos rūbais amo netekusią samdytą mergą ir išstūmė per duris. Čia mums derėtų pašnekėti apie samdinių teises Lietuvos kaime, nes, tarp mūsų šnekant, vargšė mergaitė nieku gyvu nesvajojo būtent tokiu būdu išgarsėti. Ir čia mes, gink Dieve, nenorim pasakyti, kad samdiniai savo pasirinkimuose būtų buvę prastesni, kaip ir jų toliau daržinės nesiekiantys horizontai. Anaiptol, tikėjimas dangišku atlygiu po mirties kėlė jų mintis aukštybėsna ir darė juos nepasiekiamus pigioms šios žemės vylionėms.
Geroką kelio gabalą nulėkę, žalčiai liovės dainavę, nes apsižiūrėjo esą apgauti, (gegutė, svetiman lizdan kiaušinius sudėjus, aišku būtinai turėjo įkišti liežuvį):
- Samdinę vietoj jaunosios vežasi, samdinę…
Šliužai, mergą pakeliui išleidę, palinkėjo jai kovoti už savo teises jau šios žemės karalystėj, dangų pasiliekant kaip atsarginį planą, giliai į plaučius netraukiant išnaudotojų paruošto opiumo liaudžiai. Ir nuo tada samdinė pradėjo švęsti Gegužės Pirmąją ir atidarė raudonų vėliavų sukirpimo ir siuvimo kombinatą. Vėliau, prasidėjus industrinė revoliucija, Lietuvą rado jau pribrendusią socialiniams pasikeitimams, lygioms teisėms ir keturiems komunarams.
Žalčiai tuo tarpu, savo pačių kalbos samdinei įkvėpti, ryžtingai nulėkė atgal, norėdami pažiūrėti Eglės tėvui į akis, nes tik tiesa gali mus išlaisvinti, t.y., naiviai tikėdamiesi aną sugėdinti.
Pamatęs kiemą pilną žalčiu, tėvas, savo ruožtu, supratęs patarlės melo kojos trumpos teisingumą ir išsigandęs legalių, visai su morale nesusijusių, bet didžia dalim religijos sričiai priklausančių pasekmių, išleido Eglę kelionėn, nes moteriškos lyties asmenys, ypač nekalti**, (lytiniai santykiai, neįrodytais duomenimis, kenkia mėsos kokybei), pagal seną ir nerašytą, taigi archetipinį paprotį, visad būdavo aukojami pabaisoms, slibinams ir nykštukams, nes turėjo kažkokių, mums iki šiol nežinomų maistinių savybių jų nemalonei numaldyti. O be to, moteriškos lyties asmenys, kaip kad mokė naujieji religiniai judėjimai, dažniausiai dėl visko ir būdavo kalti, bent jau netiesiogiai, kaip ir šiuo atveju. Noriu pastebėti, kad niekur neminimi tie vėplos Eglės broliai, tradiciškai pasibalnojantys bėrus žirgus ir galandantys kirvius irgi kalavijus aštrius. Tas pažeistas, per amžius nustatytas balansas tarp silpnų, savo nuomonės neturinčių, kūno formom manipuliuojančių ir absoliučiai priklausomų mergaičių ir raumeningų, situaciją kontroliuojančių vyrukų truputį neramina. Bet žiurėkim, kas bus toliau.
Čia pasakojimas perkelia mus į povandeninius rūmus, turbūt Baltijos jūros dugne. Aplink plaukioja pavaldinės žuvys. Eglė sėdi prie ratelio, kaip ir priklauso 4-rių vaikų motinai. Praleisti, arba suinteresuotų asmenų tam tyčia sunaikinti, patys mieliausi vyriškai širdžiai momentai, tie, kur dar prieš vaikų atsiradimą. Užtat Eglė, kaip minėta, jau visai kitokia, jau nebe paauglė. Tai tik paryškina keistai supintos siulus verpiančios šeimos židinio saugotojos ir tuo pačiu vejančios minties giją apie galimybę ištrūkti paviršiun, (dar kartą leidžiantis mums pasijuokti iš mūsų elgesio "laisvumo", tik pasąmonei žinant tikruosius mūsų elgesio motyvus), linijos. Čia išryškėja mūsų civilizacijos ribotumas, kur, dėka ilgos ir nelygios kovos, abiejų lyčių atstovai, apsimesdami gerbia vienas kito lygias teises, santuokoj manosi auginą ir stipriną tarpusavio ryšį. Eglė, tačiau, užauginta toj tikrojoj, civilizacijos nesubjaurotoj visuomenėj, kur vyrai, begaliniai egoistai***, būtų buvę nepataisomai sužaloti išgirdę moteris turint savo asmeninių minčių ir planų, jokiu būdu tokios klaidos nebūtų padarius. Todėl ji, lyg tarp kitko, Žilvinui, toks yra jos vyro vardas, užsimena: mano tėvai jau seni, gal reiktų juos pamatyt, - kol tas, galų gale, supranta, apie ką šneka. Spėkit iš trijų kartų, ar išleido? Ir ne tik dėl to, kad prisiminė pamario ūkininkų verdamos žuvienės kvapą. Vyriškas nuosavybės jausmas, kuris sudaro apie pusę jo meilės, yra paties savininko tąsa, žmonos užkariavimo priminimas. Juk netgi vienas iš barzdotų Dievų yra rimtu veidu pareiškes: "Aš esu tavo Viešpats ir Dievas. Neturėk kitų, tik mane vieną."
Taigi, jūrų valdovas, turėdamas aiškią intenciją jos niekada neišleisti, prisako žmonai atlikti tris darbus - lygių teisių iliuzija, diplomatinis triukas. Žilvinas jau manosi laimėjęs. Naivuolis, matyt pirmą kartą vedęs, įsivelia į kovą, kurią pralaimėti yra pasmerktas jau nuo akmens amžiaus. Suverpti šilkų kuodelį, sunešioti geležines kurpes, uzmaisyti lauktuvėms ragaišį rėty - cha cha cha, zuikių dainos. Čia Eglė pademonstruoja savo giminei charakteringą kantrybę ir išmonę, kovojant su nedideliais ir, atrodytų, niekad nesibaigiančiais kasdienybės pershėjimais. Nulekia pas povandeninę žiniuonę ir kaip mat gauna reikiamą, per amžius paslapčia, vyrams nieko nenujaučiant, sukauptą informaciją. Paskutinis reikalavimas, t.y., ragaišis - netiesioginė nuoroda į Adomo ir Ievos Lietuvoj paplitusia legendą su obuoliu: moterys, jau seniai supratę galinčios valdyti vyrus per pilvus, taip sistemiškai gadina jų virškinimo traktus ir moralę. Žilvino atveju regime atvirkštinę perspektyvą: iš pasąmonės plaukiantis poreikis išprovokuoti Eglę jį apgauti ir taip save nubausti už pirmykštį nusikaltimą, užmiršti gerį ir blogį ir sugrįžti į pirmykštį nekaltumą. Argi tai ne ironiška. Užmarštis neateina, gėris vėluoja, užtat blogis kaip mat prisistato: Eglė įkiša kuodelį ir kurpes į ugnį, o ragaišį iškepa pasinaudodama elementariąja chemija.
Dabar apie "Tik niekam nesakyk". Čia jau toks naudotas ir pernaudotas anachronizmas. Žilvinas, turbūt slapčia apsidžiaugęs, kad pralaimėjo kovą su pačia, toliau degraduoja ir tęsia kelionę susinaikinimo kryptim: užprogramuoja savo vaikus jį išduoti. Paaiškinęs kaip jį kviesti viešnagei pasibaigus, (užuomina apie kraują tik patvirtina Žilvino sadomazochistinius polinkius), griežtai perspėja:
- O jūs vaikai, šiukštu neprasitarkit, kaip mane šaukti reikia.
Padavime apie Jėzų Kristų, nors tiesiai pasakoma: "Dar triskart gaidžiui neužgiedojus mane išduosi," - reiškia, dar nuo amžių amžinųjų Petras paslaptingų jėgų buvo pasmerktas išduoti. Ir nieko čia nepakeisi, vietos improvizacijai ir laisvai valiai nepalikta ir mes tai galim suprasti. Bet Žilvino nepatyrimas tiesiog ausis drąsko. Taip žaisti su vaikų ir žmonos paslaptingom pasąmoninėm jėgom, sudarant laisvo pasirinkimo iliuziją. Neišmanėliškumas tiesiog erzinte erzina. Atseit, palieka jiems pasirinkimą. Noris ropštis tekstan ir šaukte šaukti:
- Ką tu čia, povandenine pabaisa, nusigaruoji! Patylėtum geriau, jeigu nežinai, kaip su vaikais atsisveikinti, - bet ar tokiam ką pasakysi?
Ir taip Eglė su vaikais išneria iš vandens tiesiai į namiškių glėbį. Geria ir valgo, kaip Lietuvoj pripratę, paskui valgo ir geria, lyg būtų svečių iš Amerikos sulaukę. Ir tada tiems broliams, kurie nei piršto nepajudino, Eglę iš namų išvežant, staiga sukyla kaltės ir pavydo jausmai, kuriuos jie, sprendžiant iš stiprumo, seniai ir giliai savyje nešiojo. Žinoma, vietoj to, kad internalizuotu, savy susivoktų, sau atleistų ir su savim susitaikytų, nusprendžia išlieti pykti ant nekaltų. Matom vieną baisiausių užspausto pykčio sužalotų žmonių siautėjimą. Vedasi tuos paauglius į mišką, grasina, primuša. Priedanga gera: reikia išklausti slaptažodį, kaip žaltį šaukti. Ko tik girtas, savo sielą sužalojęs žmogus nesugalvos, kad tik neprisiėmus atsakomybės, kad tik išvengus savianalizės ir neprisipažinus suklydus. Metų metais širdis ėdęs kaltės ir pavydo jausmas išvirsta į begėdišką egzekuciją. Girti, alkoholio iškraipyti snukiai tamsiam miške, jų seilės tyškančios ant nekaltų vaikų veidų. Vargšė mergaitė neatlaiko ir pasako. Argi tai neprimena kitos jaunutės mergaitės pajury. Ir kas gi ją galėtų kaltinti? Sužvėrėję nulekia prie vandens, išsikviečia žaltį ir dalgiais sukapoja. Ir taip Žilvinas savo pasiekia. Panašiai gimsta ir kitų tautų išganymo istorijos. Broliams, deja, iki išganymo dar toli. Kad taip lengvai galėtum atsikratyti kaltės ir pavydo naštos. Kažkada net rankos nepakėlus seseriai apginti, o vėliau taip ir likus kaimo gūdumoj, turbut taip save baudžiant, net vidurinės nebaigus, ėjus iš įkalinimo istaigos į išblaivinimo ir atgal. O čia dar Eglės e-mailai iš po vandenio: šiandien tapau povandens valdove; šiandien man gimė sūnus; važiuoju su vyru turistinen kelionen, skandint laivu į Bermudų Trikampį, etc. Kur berasi labiau nusikaltusią. Broliai turbūt grįžta namo ir geria iki samonės praradimo, kad atsibustų kruvinom panagėm dar didesniam skausmui.
Paskui atplaukia kraujo puta: vyriškis, skirtingai negu moteris, niekada savo negalavimų ramiai nepriims, bet informuos visatą apie savo skausmus, net jeigu jau būtų nebegyvas. Pvz., JK rodo savo žaizdas apaštalui Tomui.
Eglė vaikus prakeikia. Deja, obuolys nuo obels netoli rieda, tamsa garsiai nusijuokia: lygiai kaip ir broliai, ji, užuot sumurdžius jų galvas jų pačių vėmaluosna, atsigręžia prieš nekaltus. Negrįžtamai prarandama galimybė galų gale atsitiesti ir pažiurėti į akis toms tamsiosioms jėgoms, galimybė galų gale išgyventi savo tragediją, galimybe tureti vietini isganytoja, galimybė perduoti ateinančioms lietuvių kartoms išdidumo ir savigarbos slėpinį. Ne, kartu su trim paršiukais, Eglė pabėga ir po jos šakomis šlapinasi pro šali bėgą zuikiai.
Ar visa ši apgaulės, žiaurumo ir išdavystės prisotinta drama tam, kad paaiškintų vaikams, iš kur atsirado medžiai ir kuo jie skirias?
Taip.
* Baltušis, Parduotos vasaros, II tomas
** Nekaltas - neturėjęs lytinių santykių. Turejes yra savaime kaltas. Pastarieji yra naudotini tik giminės pratęsimui. Plačiau apie tai skaityti Katalikų Bažnyčios Katekizme ir Ginekologijos vadovėlyje.
***teisetas saves be galo mylejimas, dazniausiai slepias giliai islavinta dvasini ir emocini asmens charakteri