Apie Dieva (15)
Anomis dienomis lezbietes su paskenduole ir bedieviais tarkavo morkas su obuoliais ir spaude sunka. Aukstieji kunigai/rasto aiskintojai rase Biblija ir is jos bande ispausti Dievo zodi.
Anomis dienomis seniausios profesijos atstoves zvejojo teologus ir aukstuosius kunigus rasto aiskintojus, bet nieko nepagavo. Todel paskui turejo plaukti Kastytis ir istrauke pilna tinkla.
Anomis dienomis Dievas, pasikvietes seniausios profesijos atstoves, bedievius, Paskenduole ir aukstuosius kunigus rasto aiskintojus, svente savo gimtadieni ir pute zvakutes ant torto ir gere sampana ir buvo jiems gera. Ir aukstieji kunigai rasto aiskintojai is to gerumo paskelbe Geraja Naujiena ir kaip visi eis i pragara.
Anomis dienomis Dievas su nykstukais ir raganom gere ramuneliu arbata ir kalbejosi apie rinkimus ir nauja valdzia. O paskui atejo aukstieji kunigai rasto aiskintojai ir uzvire kose, nes mane kad dabar bus ju valdzia.
Anomis dienomis Dievas su pakaruokliais ir Paskenduole rymojo prie lango ir prisipilde saulelydziu. Nes saule paniro i vandeni kaip per Velines ir visi juos prisimine.
Anomis dienomis Dievas tyliai vaiksciojo po rudeni ir lapai jam cezejo po kojom. Renginy taip pat dalyvavo aukstieji kunigai rasto aiskintojai ir teologai.
Anomis dienomis, sauleta diena, Dievas vaiksciojo po palmem ir klauses vandenyno, bet teologai jam pasake kad dabar yra Velines ir jis turi vaikscioti po lietu ir liudeti kartu su visais.
Anomis dienomis Dievas stebejos, kaip aukstiesiems kunigams rasto aiskintojams lengva susitart su mirusiaisiais ir pasizymejo uzrasu knygutej: Neleist prie gyvuju.
Anomis dienomis Didysis Liudesys uzpuole zemes gyventojus ir Dievas ilgai turejo juos guosti ir raminti, sekti jiems pasakas pries miega, apkamsyti kaldra ir pabuciuoti. Aukstieji kunigai rasto aiskintojai irgi bande listi buciuoti, bet Dievas juos sudraude o spauda aprase.
Anomis dienomis zemes gyventojai ejo per dykyne ir susitiko Didiji Liudesi. Teologai su aukstaisiais kunigais rasto aiskintojais jiems sake: Jus esat aukos ir jus reikia isgelbeti. Bet gyventojai pamate prieky bemojanti ranka Dieva ir suprato dar ne viska padare kad sau padeti.
2009 m. rugpjūčio 10 d., pirmadienis
2009 m. rugpjūčio 5 d., trečiadienis
Download the original attachment
Provokacija
Aš jums labai nuoširdžiai noriu pasakyti, vien jau pasižiūrėjęs į tuos savim patenkintus žmones suima nuoširdus pavydas. Turiu prieš save pasidėjęs Charles Ponzi, Bernie Madoff ir Allen Stanford nuotraukas. Jūs manęs paklausit, kam? Ir ko čia pavydėt? Ir aš jums atsakysiu: todėl, kad tokie žmonės kaip jie, stumia pasaulį į priekį, suteikia visuomenei viltį, ragina ir įkvepia mus peršokti aplinkybių sustatytus barjerus, pakilti į dar neregėtas sąmonės aukštumas. Ar užtenka? Kraipot galvas netikėdami. Leiskite tęsti. Raudoni, iš entuziazmo net spindintys paminėtų asmenų veidžiukai. Taip ir norėtųs pabūt šalia tokių arba bent jau slapčia prisiliesti prie tos pasisekimu spindinčios auros, ar pasišildyt nuo jų besklindančiame nepajudinamame pasitikėjime savim. Arba prisėst prie jų stalo, paspaust ranką ir tiesiai paklaust: kaip tu sugebėjai, iš kur tiek jėgų ir drąsos? Mums, paprastiems mirtingiesiems, kasdien suklumpantiems prieš visagalę visuomenės nustatytų normų sistemą, vis iš naujo atsimušantiems į sunkią šalčiu ir betonu dvelkiančią tikrovę, išmokytiems gyventi pagal socialinio prisitaikymo principą, prislėgtiems kasdienybės rutinos, snarglinų vaikų nosių ir nepatenkintų sutuoktinių, minėti žmonės yra šviežaus vėjo gūsis. Jie mums dangaus atsiųsti priminti ir sužadinti vilčiai, nutrint riboms, kurias tik mes patys sau nubrėžėm. Tas noras nelaukt amžinojo atlygio, bet pasiimt jį jau čia ir dabar. Peršokt privalomą, (o ir kas jį nustatė?) laukimo laikotarpį ir, neklausiant kitų nuomonės, patiems sau atsilygint už drąsą. Nes ribos galioja tik tiems, kurie jomis tiki. Charles Ponzi, italu imigrantas Bostone, dirbęs padavėju, vėliau sesele ir banko klerku, 1919-1920-aisiais atvėrė mums visiems akis dar nematytu bizniu. Jūs raukotės? Kodėl? Jis netapo pakelės plėšiku anei alchemiku, nors, jeigu pasektume jų geneologini medį, be abejonės rastume giminystės ryšių. Nesimato pragertų veidų anei gremėzdiškų kumščių nei žiūrint į Bernie Madoff ar Allan Stanford fotografijas. Gaila neteko matyti Kasanovos nei Kagliostro, anei Saint Žermeno paveikslų, bet nei kiek neabejoju, kad atrastume giminingų bruožų - jiems visada aukso amžius. Jie nepasitenkina išgirdę žodi "ne". Jų entuziazmo neužmuša pridvisęs valdiškų įstaigų oras. Įstatymai jų rankose tampa pirmaprade kūrybine medžiaga. Ponzi, susirinkęs tiems laikams (XX amžiaus pradžia) nežmoniškai didelę 10.000.000 dolerių sumą, Madoff 50 milijardų ir Stanford 5 milijardus dolerių niekam neleido užmušti savo svajonių. Žinoma, dabar, kai žymėtos kortos atverstos, mes visa gerkle šaukiam: - "Ir kaip mes galėjom patikėt?!" Stanford kompanijos direktorių taryboj "dirba" ir du aštuoniasdešimtmečiai, kurių vienas, dėl ištikusio paralyžiaus, jau aštuoneri metai kaip nebekalba!? Bet juk daugiau kaip 20 metų gyvenom tikėjimu ir šviesia viltim, kad yra žmonių, kurie nepavaldus Visatos dėsniams. Ar mums pasidarys lengviau dabar? Praradus viltį? Tiesa, kartu su savo gyvenimo santaupomis. Bet ko verti pinigai, palyginus su tikėjimu? Juk patys, netgi girdėdami specialistų įspėjimus, ėjom ir prašėm tų, kurie "asmeniškai pažinojo Bernie" būti priimami į išrinktųjų būrį. Prisipažinkim pagaliau, ne pinigai mums rūpėjo, bet noras bent paliest išrinktųjų šešėlį, žinot, kad paslaptinga ranka, paimanti jūsų gyvenimo santaupas, yra iš aukščiau. Jūs, kurie nepasitenkinot Supermenų, Spidermanų ir Ironmanų įkvepiančiais žygdarbiais kino teatruose, turėtumet liautis aimanavę ir pakelt aukščiau galvas, nes norėjot daugiau. Kino filmų herojai, svieto lygintojai, užklijave pleistrą ant vietinės reikšmės žaizdų ir išnyke horizonte iki kito karto, geriau tinka žemės kurmiams, kuriuos dangiškos šviesos troškulys pasiekia tik retais prašviesėjimo momentais ir kurie lengvai pasitenkina nuvažiavę į kazino arba nusipirkę loterijos bilietą ir taip numaldę kiekviename iš mūsų slypintį absoliutumo troškulį. Šviesa jiems pavojinga.
- Bet mes paskendę nevilty, - pasakysit, - mūsų viltys žlugo net nespėjusios išsipildyt. Tie trumpalaikio pasaulio kunigaikščiai, kaip žaltvykslės mąsinę sekti ir net pamiršti biurgerišką atsargumą, pasirodo, buvo iš anksto pasmerkti žūčiai. Dabar jų paslaptys atspėtos.
Netiesa.
Ne, tai jūs neišlaikėt bandymo. Nors ir ėjot su išrinktaisiais iki jų galo, bet užmiršot, kad tai jų galas, bet ne jūsų. O pagaliau, argi tai galas? Juk tai, ką reikėjo įrodyti ir buvo įrodyta. Žmogui, pasiryžusiam užvaldyti pasaulį gali sutrukdyti tik jis pats. Tikėjimo tikslas yra vest, o ne atvest, beribių tolių troškulys yra nepasotinamas, jūs naivūs, nosim betraukantys ir vidury kelio sustoję netikėliai. Jūs, niekingi pamokslų klausytojai, prieš miegą kalbantys maldeles, beatodairiškai beieškantys ženklu pažymėtų išrinktųjų, kad galėtumėt apie juos apsivyniot kaip žirniai ir taip kilt aukštyn. Dabar, kai tapot liudininkais ir savo akimis pamatėt, kai jums pirštu prikišamai buvo parodytos jūsų pačių galimybės, siuntat, nes nebegalit užsimerkt ir apsimest, kad niekas neįvyko. 50 milijardų. Suvokimas, kad tesat vienas iš tų nulių, bet ne skaičius prieky, neleidžia jums ramiai miegot. "Sutrypt sukčius", - garsiai rėkiat, kad kiti matytų, o paskui slapčia nusiperkat loterijos bilietą ir kalbat maldeles, kad už jus jūsų darbus nudirbtų kiti.
Provokacija
Aš jums labai nuoširdžiai noriu pasakyti, vien jau pasižiūrėjęs į tuos savim patenkintus žmones suima nuoširdus pavydas. Turiu prieš save pasidėjęs Charles Ponzi, Bernie Madoff ir Allen Stanford nuotraukas. Jūs manęs paklausit, kam? Ir ko čia pavydėt? Ir aš jums atsakysiu: todėl, kad tokie žmonės kaip jie, stumia pasaulį į priekį, suteikia visuomenei viltį, ragina ir įkvepia mus peršokti aplinkybių sustatytus barjerus, pakilti į dar neregėtas sąmonės aukštumas. Ar užtenka? Kraipot galvas netikėdami. Leiskite tęsti. Raudoni, iš entuziazmo net spindintys paminėtų asmenų veidžiukai. Taip ir norėtųs pabūt šalia tokių arba bent jau slapčia prisiliesti prie tos pasisekimu spindinčios auros, ar pasišildyt nuo jų besklindančiame nepajudinamame pasitikėjime savim. Arba prisėst prie jų stalo, paspaust ranką ir tiesiai paklaust: kaip tu sugebėjai, iš kur tiek jėgų ir drąsos? Mums, paprastiems mirtingiesiems, kasdien suklumpantiems prieš visagalę visuomenės nustatytų normų sistemą, vis iš naujo atsimušantiems į sunkią šalčiu ir betonu dvelkiančią tikrovę, išmokytiems gyventi pagal socialinio prisitaikymo principą, prislėgtiems kasdienybės rutinos, snarglinų vaikų nosių ir nepatenkintų sutuoktinių, minėti žmonės yra šviežaus vėjo gūsis. Jie mums dangaus atsiųsti priminti ir sužadinti vilčiai, nutrint riboms, kurias tik mes patys sau nubrėžėm. Tas noras nelaukt amžinojo atlygio, bet pasiimt jį jau čia ir dabar. Peršokt privalomą, (o ir kas jį nustatė?) laukimo laikotarpį ir, neklausiant kitų nuomonės, patiems sau atsilygint už drąsą. Nes ribos galioja tik tiems, kurie jomis tiki. Charles Ponzi, italu imigrantas Bostone, dirbęs padavėju, vėliau sesele ir banko klerku, 1919-1920-aisiais atvėrė mums visiems akis dar nematytu bizniu. Jūs raukotės? Kodėl? Jis netapo pakelės plėšiku anei alchemiku, nors, jeigu pasektume jų geneologini medį, be abejonės rastume giminystės ryšių. Nesimato pragertų veidų anei gremėzdiškų kumščių nei žiūrint į Bernie Madoff ar Allan Stanford fotografijas. Gaila neteko matyti Kasanovos nei Kagliostro, anei Saint Žermeno paveikslų, bet nei kiek neabejoju, kad atrastume giminingų bruožų - jiems visada aukso amžius. Jie nepasitenkina išgirdę žodi "ne". Jų entuziazmo neužmuša pridvisęs valdiškų įstaigų oras. Įstatymai jų rankose tampa pirmaprade kūrybine medžiaga. Ponzi, susirinkęs tiems laikams (XX amžiaus pradžia) nežmoniškai didelę 10.000.000 dolerių sumą, Madoff 50 milijardų ir Stanford 5 milijardus dolerių niekam neleido užmušti savo svajonių. Žinoma, dabar, kai žymėtos kortos atverstos, mes visa gerkle šaukiam: - "Ir kaip mes galėjom patikėt?!" Stanford kompanijos direktorių taryboj "dirba" ir du aštuoniasdešimtmečiai, kurių vienas, dėl ištikusio paralyžiaus, jau aštuoneri metai kaip nebekalba!? Bet juk daugiau kaip 20 metų gyvenom tikėjimu ir šviesia viltim, kad yra žmonių, kurie nepavaldus Visatos dėsniams. Ar mums pasidarys lengviau dabar? Praradus viltį? Tiesa, kartu su savo gyvenimo santaupomis. Bet ko verti pinigai, palyginus su tikėjimu? Juk patys, netgi girdėdami specialistų įspėjimus, ėjom ir prašėm tų, kurie "asmeniškai pažinojo Bernie" būti priimami į išrinktųjų būrį. Prisipažinkim pagaliau, ne pinigai mums rūpėjo, bet noras bent paliest išrinktųjų šešėlį, žinot, kad paslaptinga ranka, paimanti jūsų gyvenimo santaupas, yra iš aukščiau. Jūs, kurie nepasitenkinot Supermenų, Spidermanų ir Ironmanų įkvepiančiais žygdarbiais kino teatruose, turėtumet liautis aimanavę ir pakelt aukščiau galvas, nes norėjot daugiau. Kino filmų herojai, svieto lygintojai, užklijave pleistrą ant vietinės reikšmės žaizdų ir išnyke horizonte iki kito karto, geriau tinka žemės kurmiams, kuriuos dangiškos šviesos troškulys pasiekia tik retais prašviesėjimo momentais ir kurie lengvai pasitenkina nuvažiavę į kazino arba nusipirkę loterijos bilietą ir taip numaldę kiekviename iš mūsų slypintį absoliutumo troškulį. Šviesa jiems pavojinga.
- Bet mes paskendę nevilty, - pasakysit, - mūsų viltys žlugo net nespėjusios išsipildyt. Tie trumpalaikio pasaulio kunigaikščiai, kaip žaltvykslės mąsinę sekti ir net pamiršti biurgerišką atsargumą, pasirodo, buvo iš anksto pasmerkti žūčiai. Dabar jų paslaptys atspėtos.
Netiesa.
Ne, tai jūs neišlaikėt bandymo. Nors ir ėjot su išrinktaisiais iki jų galo, bet užmiršot, kad tai jų galas, bet ne jūsų. O pagaliau, argi tai galas? Juk tai, ką reikėjo įrodyti ir buvo įrodyta. Žmogui, pasiryžusiam užvaldyti pasaulį gali sutrukdyti tik jis pats. Tikėjimo tikslas yra vest, o ne atvest, beribių tolių troškulys yra nepasotinamas, jūs naivūs, nosim betraukantys ir vidury kelio sustoję netikėliai. Jūs, niekingi pamokslų klausytojai, prieš miegą kalbantys maldeles, beatodairiškai beieškantys ženklu pažymėtų išrinktųjų, kad galėtumėt apie juos apsivyniot kaip žirniai ir taip kilt aukštyn. Dabar, kai tapot liudininkais ir savo akimis pamatėt, kai jums pirštu prikišamai buvo parodytos jūsų pačių galimybės, siuntat, nes nebegalit užsimerkt ir apsimest, kad niekas neįvyko. 50 milijardų. Suvokimas, kad tesat vienas iš tų nulių, bet ne skaičius prieky, neleidžia jums ramiai miegot. "Sutrypt sukčius", - garsiai rėkiat, kad kiti matytų, o paskui slapčia nusiperkat loterijos bilietą ir kalbat maldeles, kad už jus jūsų darbus nudirbtų kiti.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
