Amerikietiški kalneliai

Kas galėjo pagalvot: Amerikoj ir vėl aukso karštligė. Kažkada geltonasis metalas suteikė doleriui vertę, doleris, savo ruoštu, suteikė vertę kam tik reikėjo. Vėliau, kai tapo aišku, kad USA neturi tiek aukso, kad supirkt visus apyvartoj esančius dolerius, Nixon'as pareiškė, kad USA vyriausybė, ne auksas, yra tas garantas. Seni geri laikai. Tada žmonės stovėdavo prieš fotoaparatą už diržo užsikišę nykštį ir atkišę vieną koją į priekį laukdavo išskrendant paukščiuko. Šiandien už $250 gali nusipirkt vieną auksinį ($1). Tai įrodo, kad vyriausybė ir doleris yra neatsiejamai susiję. Prieš kurį laiką vienas (1) kongresmenas įsigudrino būt nutvertas šaldytuvo kameroj belaikantis šimtą tūkstančių grynais. Mat gavo kyšį. Žinoma galima būtų ginčytis dėl saugojimo vietos, bet, bet kuriuo atveju, taip tvirtai pasitikintį doleriu kongresmeną reiktų nešiot ant rankų. Juk galėjo kyšį imt auksu. Bet verčiau rinkos būt apnuogintas ir visų pajuokai išstatytas,t.y. likt neatsiejamai susirišęs su vyriausybe, t.y. savim padengtu doleriu. Vadinčiau tai nepaperkamu patriotizmu. Tai ir yra Nixon'o minimas garantas. Bet ne. Sodina jį šaltojon, matyt nori išsaugot geresniems laikams, idant nesugestų ir būtų pavyzdžiu ateinančioms kartoms. Arba kol jį, kaip apaštalą, dieviška šviesa sargams į akis paspiginus, paleis teisingumo infliaciją. Nes yra šiam pasauly nesikeičiančių dalykų. O Dievas išvis gali daryt ką nori. Tuo tarpu galima būtų į vakuojančias nepaperkamų kongresmenų kėdes susodint iphon'us arba ipod'us. Nes ir jie yra visiškai nereikalingi, o tačiau mums jų nepaprastai reikia. Bet kur tau. Atrodytų tokia pažangi nacija, o devyniasdešimt trys procentai amerikiečių, be perstojo minkantys ipod'us ir iphon'us, šlykštis automatiniais autoatsakovais. Atseit gyvas balsas verčia amerikiečius jaustis vertinamais klientais. Prieš vėją nepapūsi, net ir su progresu. Net jei pūstum ten kur nesueina. Bet apie organizuotas religijas mes šiandien nešnekėsim. O apie šnekėjimą būtinai. Ypač jeigu šnekama su intonacija ir mokama suskelt bajerį. Kad Obama sako, būktai užsienis nepasitiki mūsų politikais, o ne sugebėjumu apmokėt skolas, tai jo reikalas. Jam bajerį suskelt visad buvo problema. Bet negalima ginčytis dėl Obamos važinėjimo autobusu po Ajovas ir kitas provincijas, kur amerikiečiams trūksta pramogų, ir šnekėjimo per langus, naudos. Kad jį vėl išrinktų į kėdę. Ir kad jis vėl savo griešnu kūnu padengtų dolerį. Obamai iš paskos Warren Buffet, doras žmogus, siuntinėja laiškus, prašydamas pagailėt jo ir kitų panašių, priklausančių vienam procentui dorų ir turtingų. Sako: patys pagalvokit. Moku aš septynis milijonus dolerių mokesčių. Gal ir atrodo daug, bet tai yra septyniolika procentų nuo mano metinių pajamų. Mano šlavėja daugiau mokesčių moka. Sumažinti mokesčiai turtingiesiems nepadidina kuriamų darbų skaičiaus biedniesiems. Todėl aš blogai jaučiuos ir noriu mokėt daugiau. Balsas tyruose, per kuriuos lekia Obamos autobusas. Pastarasis, išgirdęs tik paskutinę prašymo dalį, per autobuso langą pyškina rožančių: darbas...darbas...darbas, ir tie kad dygsta kairėj ir dešinėj, kaip grybai po lietaus.Taip jis kuria darbo vietas prieš rinkimus. Ir važiuoja kuo toliau nuo nuogu doleriu apsisiautusio kongreso. Nes anas, kongresas, dėl nepaaiškinamų priežąsčių, baisiai nepopuliarus. Pavyzdžiui jeigu nori eit pašaudyt kongresmenų, turi užsirašyt į eilę. Amžinatilsi Osama, ir tas turėtų gerokai palaukt. O šešiasdešimt du procentai rinkėjų pakelėj bando pagaut besileidžiančius muilo burbulus ir nustebę rodo į prezidentą pirštais. Bet Obamą, kaip nekaltos mergaitės iš musulmonų dangaus, lydi septyniasdešimt du automobiliai tokių pat nuogų palydovų, tai iš kur jam žinot kad jis, USA vyrausybė, niekuo nepadengtas. Taip net galima pradėt juoktis iš apsirengusių. Kartu su akcijų birža, kuri jau seniai juokias. Tai yra pono Dievo buvimo įrodymas, tas abejingas, šaltas juokas. Ir gerosios močiutės Lietuvoj jau mezga vilnones kojines ir siūs tą labdarą Amerikon. Ypač vyriausybei, kad nors kiek savo griešnus kūnus prisidengtų. Kadangi pasaulio pabaiga, ačiu Dievui, jau ne už kalnų, šįkart rugsėjo dvidešimt pirmą, (tas evangeliškasis krikščionis tikrai turi žinoti, ne pirmą kartą skelbia) aš Obamos vietoj liaučiaus važinėjęs, apsiaučiau tas kojines, pradėčiau vaikščiot pėsčiom ir juoktis kartu su šešiasdešimt šešiais procentais. Taip lengviau surast Ameriką ir joj taurujį metalą. Pėščiom ir grynam ore.

　
Amerikietiški kalneliai
Kas galėjo pagalvot: Amerikoj ir vėl aukso karštligė. Kažkada geltonasis metalas suteikė doleriui vertę, doleris, savo ruoštu, suteikė vertę kam tik reikėjo. Vėliau, kai tapo aišku, kad USA neturi tiek aukso, kad supirkt visus apyvartoj esančius dolerius, Nixon'as pareiškė, kad USA vyriausybė, ne auksas, yra tas garantas. Seni geri laikai. Tada žmonės stovėdavo prieš fotoaparatą už diržo užsikišę nykštį ir atkišę vieną koją į priekį laukdavo išskrendant paukščiuko. Šiandien už $250 gali nusipirkt vieną auksinį ($1). Tai įrodo, kad vyriausybė ir doleris yra neatsiejamai susiję. Prieš kurį laiką vienas (1) kongresmenas įsigudrino būt nutvertas šaldytuvo kameroj belaikantis šimtą tūkstančių grynais. Mat gavo kyšį. Žinoma galima būtų ginčytis dėl saugojimo vietos, bet, bet kuriuo atveju, taip tvirtai pasitikintį doleriu kongresmeną reiktų nešiot ant rankų. Juk galėjo kyšį imt auksu. Bet verčiau rinkos būt apnuogintas ir visų pajuokai išstatytas,t.y. likt neatsiejamai susirišęs su vyriausybe, t.y. savim padengtu doleriu. Vadinčiau tai nepaperkamu patriotizmu. Tai ir yra Nixon'o minimas garantas. Bet ne. Sodina jį šaltojon, matyt nori išsaugot geresniems laikams, idant nesugestų ir būtų pavyzdžiu ateinančioms kartoms. Arba kol jį, kaip apaštalą, dieviška šviesa sargams į akis paspiginus, paleis teisingumo infliaciją. Nes yra šiam pasauly nesikeičiančių dalykų. O Dievas išvis gali daryt ką nori. Tuo tarpu galima būtų į vakuojančias nepaperkamų kongresmenų kėdes susodint iphon'us arba ipod'us. Nes ir jie yra visiškai nereikalingi, o tačiau mums jų nepaprastai reikia. Bet kur tau. Atrodytų tokia pažangi nacija, o devyniasdešimt trys procentai amerikiečių, be perstojo minkantys ipod'us ir iphon'us, šlykštis automatiniais autoatsakovais. Atseit gyvas balsas verčia amerikiečius jaustis vertinamais klientais. Prieš vėją nepapūsi, net ir su progresu. Net jei pūstum ten kur nesueina. Bet apie organizuotas religijas mes šiandien nešnekėsim. O apie šnekėjimą būtinai. Ypač jeigu šnekama su intonacija ir mokama suskelt bajerį. Kad Obama sako, būktai užsienis nepasitiki mūsų politikais, o ne sugebėjumu apmokėt skolas, tai jo reikalas. Jam bajerį suskelt visad buvo problema. Bet negalima ginčytis dėl Obamos važinėjimo autobusu po Ajovas ir kitas provincijas, kur amerikiečiams trūksta pramogų, ir šnekėjimo per langus, naudos. Kad jį vėl išrinktų į kėdę. Ir kad jis vėl savo griešnu kūnu padengtų dolerį. Obamai iš paskos Warren Buffet, doras žmogus, siuntinėja laiškus, prašydamas pagailėt jo ir kitų panašių, priklausančių vienam procentui dorų ir turtingų. Sako: patys pagalvokit. Moku aš septynis milijonus dolerių mokesčių. Gal ir atrodo daug, bet tai yra septyniolika procentų nuo mano metinių pajamų. Mano šlavėja daugiau mokesčių moka. Sumažinti mokesčiai turtingiesiems nepadidina kuriamų darbų skaičiaus biedniesiems. Todėl aš blogai jaučiuos ir noriu mokėt daugiau. Balsas tyruose, per kuriuos lekia Obamos autobusas. Pastarasis, išgirdęs tik paskutinę prašymo dalį, per autobuso langą pyškina rožančių: darbas...darbas...darbas, ir tie kad dygsta kairėj ir dešinėj, kaip grybai po lietaus.Taip jis kuria darbo vietas prieš rinkimus. Ir važiuoja kuo toliau nuo nuogu doleriu apsisiautusio kongreso. Nes anas, kongresas, dėl nepaaiškinamų priežąsčių, baisiai nepopuliarus. Pavyzdžiui jeigu nori eit pašaudyt kongresmenų, turi užsirašyt į eilę. Amžinatilsi Osama, ir tas turėtų gerokai palaukt. O šešiasdešimt du procentai rinkėjų pakelėj bando pagaut besileidžiančius muilo burbulus ir nustebę rodo į prezidentą pirštais. Bet Obamą, kaip nekaltos mergaitės iš musulmonų dangaus, lydi septyniasdešimt du automobiliai tokių pat nuogų palydovų, tai iš kur jam žinot kad jis, USA vyrausybė, niekuo nepadengtas. Taip net galima pradėt juoktis iš apsirengusių. Kartu su akcijų birža, kuri jau seniai juokias. Tai yra pono Dievo buvimo įrodymas, tas abejingas, šaltas juokas. Ir gerosios močiutės Lietuvoj jau mezga vilnones kojines ir siūs tą labdarą Amerikon. Ypač vyriausybei, kad nors kiek savo griešnus kūnus prisidengtų. Kadangi pasaulio pabaiga, ačiu Dievui, jau ne už kalnų, šįkart rugsėjo dvidešimt pirmą, (tas evangeliškasis krikščionis tikrai turi žinoti, ne pirmą kartą skelbia) aš Obamos vietoj liaučiaus važinėjęs, apsiaučiau tas kojines, pradėčiau vaikščiot pėsčiom ir juoktis kartu su šešiasdešimt šešiais procentais. Taip lengviau surast Ameriką ir joj taurujį metalą. Pėščiom ir grynam ore.
　

APIE DIEVA

Anomis dienomis Dievas, bedieviai, seniausios profesijos atstovai irgi lezbietes gere alu ir smarkiai sypsojos. Nes labai yra lengva pakliut i bloga kompanija.

Anomis dienomis Dievas ir seniausios profesijos atstoves keites zenkliukais ir baksnojo viens kita alkunem. Bet taip tikrai ilgai nesites, nes juk yra ir Vatikano zenkliuku.

Anomis dienomis Dievo neileido i baznycia, bet jis pats del to yra kaltas.

Anomis dienomis Dieva su Paskenduole isvare is baznycios, nes yra daug pasauktuju, bet mazai isrinktuju.

Anomis dienomis Dievas, placiai issketes rankas, ejo per pasauli. Taip teses kol jam aukstieji kunigai su rasto aiskintojais neiteike tinko i rankas ir nepasake: Nuo siol tu zmones zvejosi. Nes viskas turi but pagal Dievo zodi.

Anomis dienomis Dievas sedejo baznycioj ir lauke gerosios naujienos. Kiek veliau, klapciukams pradrasejus, sedo ir gerosios naujienos skelbejai.

Anomis dienomis Dievas piese danguj vaivorykste, o gejai su lezbietem laike apacioj dazus. Butu nelaike, butu jiems taip neatsitike.

Anomis dienomis, isleidus nepilnameciu apsaugos istatyma, aukstieji kunigai su rasto aiskintojais puole ginti nepilnameciu, kad net dulkes ruko. Todel negalima sakyti, kad nepilnameciai yra palikti Dievo valiai.

Anomis dienomis daug zmoniu susirupino materialiniais dalykais ir del to aukstieji kunigai su rasto aiskintojais labai sunerimo. Nes juk tie istekliai nera begaliniai.

Anomis dienomis buvo daug pamokslaujanciu ir nuo to labai pagerejo gyvenimas. O paskui ir tikintieji pradejo laukt pagerejimo.

Anomis dienomis aukstieji kunigai su rasto aiskintojais taip smarkiai laikes celibato, kad susitryne nuospaudas. Tada Dievas pamate kad tai yra gera ir pasiule isleist nepilnameciu apsaugos istatyma.

Anomis dienomis Dievas sedejo baznycioj ir zvelge i savo atvaizdus: O buvo kaip nulietas. Tada pasikviete bedievius su seniausios profesijos atstovem pasiziureti. Bet tie nieko neismane apie mena ir labai nuliudo.

Anomis dienomis Dievas su Seniu Salciu ciulpe atlaidinius saldainius ir apsalo jiems sirdys ir Dievas sugalvojo ilist per kamina per pati pakylejima. Tada jis gavo su kietu daiktu per veida ir suprato kokia galinga yra rozanciaus malda.

Anomis dienomis aukstieji kunigai su rasto aiskintojais desertui uzsisake uzdrausto vaisiaus. O paskui uzdraude ir visiems kitiems valgyti.

Anomis dienomis toks Jezus Kristus eme uzdrausta vaisiu, lauze ir dave sakydamas: Imkite ir valgykite jo visi. O paskui paaiskejo, kad meniu buvo neteisingai sudarytas, bet jau buvo saukstai po pietu.

Anomis dienomis aukstieji kunigai su rasto aiskintojais dalino vaistus nuo homoseksualizmo: Tam dave, tam dave, o patiems ir nebeliko. Bego bego aukstieji kunigai su rasto aiskintojais, nes sportas yra sveikata.

Anomis dienomis zaide Dievas saskem su Seniu Salciu. O aukstieji kunigai su rasto aiskintojais ziurejo per rakto skyle ir mane kad Senis Saltis kalbas su savim ir bade pirstu sau i smilkinius.

Anuo metu Dievo valiai buvo palikta viskas: gandrai, rupuzes, nusidejeliai ir net Paskenduole. Bet dalykai turi but suorganizuoti, nes kitaip neaisku kas eis i dangu.

Anomis dienomis pakvipo siera is aukstieji kunigai su rasto aiskintojais paskelbe kad jau. Ir taip baiges ju viespatyste.

Anomis dienomis reikalai ir morale taip pagedo, kad reikejo nei begt nei rekt. Taip sakant viskas ejo velniop. Ir dar niekad taip prastai nebuvo buve. Ir teko Dievui keltis nuo stalo kur gere arbata su bedieviais ir geju porom beigi paskenduole, atsiprasyt ir eit imtis grieztu priemoniu, nes tvarka turi buti.

Koncertas 6/5/2011 San Diege. Martynas dainuoja Rush daina Closer to the heart. Maloniai prasom paklausyti. Aciu. http://www.youtube.com/watch?v=zLr01tHbhJ8&feature=mfu_in_order&list=UL

Traukos dėsnis pagal Leliją ir kiti nutikimai

2011 04 22

ROLANDAS KAUŠAS

Lelija sėdi savo kėdutėj. Prieš ją ant specialaus padėkliuko išdėlioti mokslinio tyrimo objektai: spalvotas barškutis, kimštas liūtukas, medinis šaukštas ir dar keletas. Lelija nustveria barškutį, prineša prie kėdės šono, kur baigiasi padėklas, ir paleidžia. Tik eksperimentuojant galima suprasti, ar daiktas pavaldus traukos dėsniui. Barškutis krinta žemyn. Vadinasi, pavaldus.

– Ooo, – sako Lelija, iš džiaugsmo sumataruodama kojom ir rankom.

Tik eksperimentuojant galima suprasti, ar visus daiktus veikia Žemės trauka. Todėl dabar liūto eilė. Liūtas, prie eksperimentų nepratęs, bando priešintis ir prireikia abiejų Lelijos rankyčių jam pastumti nuo briaunos. Liūtas ne kyla viršun, bet lekia žemėn. Lelija sako aba. Visi atradėjai turi pasakyti kažką tokio, kad ateinančios kartos galėtų juos cituoti. Pavyzdžiui: „O vis dėlto ji sukasi.“ Kiti, pagalbiniai, eksperimento dalyviai, beviltiškai mostaguojantys rankom, be perstojo kilojantys daiktus nuo žemės ir dėliojantys juos atgal, nėra verti paminėti, nes absoliučiai neturi fantazijos, nesuvokia esą istorijos kūrimo dalyviai ir niekuo neprisideda prie mokslo ir šiaip pasaulio progreso.

Lelija turi pasislėpusi laikrodį, bet tik ji viena žino, kur jis yra. Tai tikrai nėra didelis laikrodis, pavyzdžiui, su svarsčiais, nes toks matytųsi, ypač jeigu būtų paslėptas po Lelijos lovyte. Turime atmesti ir saulės laikrodžio galimybę, nes kiekvieną naktį, 1.30 val., mėnuliui draugiškai šviečiant, Lelija keliasi atlikti svarbių dalykų. Taip pat nieks nežino, kada Lelija laikrodį prisuka arba pakeičia baterijas, nes neteko matyti ją tą veiksmą atliekant. Net ir tada, kai visi niurnėdami pastumia savo laiką valanda į priekį, Lelija, net laikraščių neskaičiusi, paslapčia, nesileisdama į diskusijas, pasuka savąjį pati pirmoji ir vėl keliasi 1.30 val. Šiaip ar taip, ilgos jos tėvų, kaimynų ir močiutės paieškos eina niekais. Laikrodžio nepavyksta rasti. Tas reiškinys tik patvirtina Leliją turint paslaptingų ryšių su laiko matavimo prietaisais. Skirtingai nuo didelių žmonių, vis ieškančių priežasčių iš realybės pabėgti į sapnų karalystę ir pramiegoti svarbius dalykus. Laikrodžiai, kuriuose telpa akiniai, mėnulis ir vabalas su aštuoniom kojom, matosi tik suinteresuotiems asmenims.

Lelija stebisi. Iš pat ryto, tik atsimerkusi, Lelija išpučia akis ir nustebusi garsiai sako:

– Oooo!

Aiškiai matyti, kaip aplink viskas, net ir oras, tiesiog suspurda iš pasitenkinimo ir pradeda grumdytis tarpusavy, kad tik pakliūtų Lelijos akiratin. Labiausiai Lelija stebisi dulkių siurbliu, medžiais ir raudona gitara. Bet ne mažesnę nuostabą jai sukelia ir brolis, varna, kompiuterio klaviatūra ir namų apyvokos daiktai. Paskui ateina eilė kaimynui Publijui ir jo akiniams, sūpynėms, šuniukams ir po krepšinio aikštelę besiblaškantiems vyrukams.

– Oooo, – sako Lelija ir pasižiūri į didelius žmones, norėdama pasitikrinti, ar jie mato tą patį, o jeigu mato, tai kodėl nesistebi.

– O, – sako dideli žmonės ir iškart pagalvoja, ką reiks virt vakarienei.

Tuo tarpu dalykai tiesiog lipte aplimpa Leliją ir prašosi pamatomi. Gėlytės pakeliui į parką ir ypač pravažiuojančios mašinos. Tos specialiai sukte suka ratais, pralekia ir sugrįžta, mirkčiodamos raudonom šviesytėm, kad tik Lelija jas pastebėtų. Lelija pastebi ir yra pasiruošusi lėkt joms iš paskos, nes yra smagu stebėtis. Paukščiai, sulaukę savo eilės, ekspromtu surengia koncertą, varna eukalipte atlieka solo partiją ir paskui nusklendžia dangum. Ja, galvą užvertus, mostaguojant abiem rankom, reikia stebėtis ypač ilgai. Kaimynų šuo Garfildas, iškišęs tamsiai mėlyną liežuvį, nepatikliai apuosto mažą žmogiuką ir nuo to Lelijai net amą atima: ko tik būna šiam pasauly! Ji, kiek leidžia nuo stebėjimosi apsaugantys diržai, persisveria į priekį:

– Au au? – pasitikrina.

Garfildas atsuka nugarą ir nerangiai pakelia koją. Stebėtis jam trukdo artritas. Be to, jis jau viską matė.

O paskui tas viskas aplink nepastebimai aprimsta ir nutyla, ir tik tada dideli žmonės pastebi, kad Lelija, prisipildžiusi dalykų, užmigo. Mažam kumštely, kad nenutrūktų ryšys, ji vis dar laiko gėlytę. Dalykai aplink, pirštą prie lūpų pridėję, viens kitą tildo ir kantriai laukia mažos mergaitės pabudimo. Dideli žmonės, stebėjimosi išvarginti, greit griebiasi naudingos veiklos.

Martynas dainuoja Led Zeppelin :http://www.youtube.com/watch?v=V5nyjd4_mDk&feature=mfu_in_order&list=UL

Apie žvaigždes

Ir vėl naktis. Kaip ir praeitą kartą. Mane žadina ir sako jau laikas keltis ir važiuot. Laikrodis rodo 12:30. Bet tai tik laikas. O man reikia krintančios žvaigždės. Krepšys, jau iš anksto paruoštas susitikimui, ramiai laukia savo eilės. žmonėms sunkiau, jie pilni svarstymų jausmų ir neramumo. 12:50. Mes jau mašinoj, lauke. Spaudžiu garažo uždariklį ir kol durys leidžias žemyn, akimis ieškau danguj ženklų. Bet dangus šiąnakt apsitraukęs, be žvaigždžių ir nelinkęs bendrauti. Jau, jau, mane ragina, jau reiks greit susitikt ir Prius vaiduokliškai tyliai nusklendžia tuščia gatve, per pravirą langą drėgna šiluma klijuoja mums trims rasą ant veido. Mes žinom kur važiuot: nuo kalno žemyn, paskui slėniu, paskui vėl atgal į kalną.Visai netoli, bet viskas nepažįstama šiąnakt, lyg pirmą kartą važiuotumėm. Toks yra atstumas nuo mūsu trijų iki niekad nesutikto žmogaus. Miestas mieguistai, be garso markstos kaip katinas, galiu prisiekt kad ant jo ūsų galų matytis pieno lašiukai. Prašau važiuok atsargiai, Ji mane perspėja. O man atrodė kad važiuojam labai švelniai, per lengvą rūką, tiesiog plaukiam ir mintys kazkur toli nulėkę, jau ten, kur reikia susitikt, toli nuo namų jaukumo, tarp žvaigždžių, kurių šiąnakt nesimato. Aš jau taip noriu ją pamatyt, Ji man sako. Ir aš, galvoju. Labai. Ir noris užsimerkt kad pamatyt, bet šviesoforo akis man šelmiškai merkia, linkėdama gero kelio. Padangos jaukiai šnekas su keliu, mus veda į dar niekad neregėtas vietas ir tik iš tamsoj šviečiancių skaičių galim suprasti kad pirmyn: 01:10.

Nenoriu viena būt laukiamąjam, man sako. Tikrai, laukiamąjam jau būta. Ir visų kartu ir po vieną. Todėl dabar tryse mašina garaže braižom ratus aukštyn. Gera kryptis, taip galėčiau važiuot ir važiuot. Bet kai skaičius ant sienos parodo 5, kilimas baigias: čia yra vietų. Tenka sustot pakeliui į dangų, prie pat lifto durų. Virš galvos matyt sunkus šešto aukšto betono luitas. Lifto durys tykiai atsidaro, kaip į kosminį laivą, tik nesurūksta dūmai. Atžala tįsia su savim pledą ir pagalvę. Man tenka sunkusis krepšys ir matyt dėl to liftas važiuoja žemyn. Truputį neramu, nes tolstam nuo žvaigždžių.

Palaukit, 01:30 minučių mums sako moteris, apsirengus pižama su meškiukais ir pildo formas. Mintyse ją atleidžiu iš darbo. Tada ji pareikalauja pasirašyt. Ir taip mes pasirašom save kertelėn su užuolaida ir laidais, prijungtais prie aparato, kuris sujungia dangų su žeme. Kantriai laukiam kol mus suskaičiuos ir tai pavaro laiką į priekį: 01:40. Aparatas kas penkios minutės ant lapo tatuiruoja laiptus į dangų. Ji sako kad tai dar visai pakenčiama. Ar atsimeni ką reikės daryt, Ji manes klausia ir aš linkčioju galva, nors toj galvoj visiskai tuščia. Nevisai. Atžala jau mokos skustis barzdą, kazkodėl sukas mintys, reikia patempt odą kad neįsipjautum, labai atsargiai, mintyse jį pradedu mokyt, labai atsargiai...nes visokių dalykų gali atsitikti...kraujas...skausmas...As jau nebegaliu, Ji man sako, bet čia kaip tik pasirodo žmonės, kurie viską gali ir nuveda mus į tam skirtą kambarį. čia mes susitiksim. Atžala įsitaiso ant sofos, bet neilgam, nes jam noris būt ten kur nėra šaukimo ir įtempto kvėpavimo: ahu ahu ahu ahi. Aš turiu sakyt ahu ahu ahu ahi, kad kvėpavimas būtų ritmingas ir kad skausmas nepaimtų viršaus. Ne aš vienas. Aparatas, atsekęs iš paskos, išbado energingai kylanti skausmą ant jos veido. Sukaupęs valią bandau akim pastumt tatuiruotę pakalnėn, bet skausmas yra kazkaip susijęs su žvaigzdėm. Užmiršai kvėpuot, man šaukia į veidą ir laikrodis parodo 03:00. Ji paleidžia mano ranką ir giliai atsidūsta. Iki kito karto. Po kokios minutės gal. Nes tie skausmai dabar lipa viens ant kito. Pertraukom užsimerkiu ir bandau paverst susitikimų kambarį pieva, pilna šiltos saulės ir čirškiančių žiogų. Arba mišku su rasos lašiukais ant zuikių kopūstų. Jeigu pakeli galvą, matai šviesą, prasimušančią per medžių šakas... Aštriai beldžia į duris, bet ne genys. Ateina moteris apsivilkus mėlynu kombinzonu ir klausia ar nenorėtumėm Epidiural, nuskausminančių tiesiai į stuburą. Aš norėčiau. Ji linkčioja galva ir sako man: Pavargau jau. Kaip mat reikia pasirašyt kad pavargom. Kambary prieblanda, tik groja muzika, kurią specialiai susitikimo progai įsirašėm. Išjunk tą muziką, Ji man reikliai sako. Tikrai, namie tai buvo visai kita muzika. O dabar mes esam ant laiptų į dangų. Tada vidun įvairuoja vežimaitis su visokiais prietaisiais ir skausmas išeina. Jis lieka tik ant veido, mažose raukšlytėse tarp Jos lūpų kampučių. 04:30. Tai ką man dabar daryt, dar klausiu dėl kambary sumažėjusios įtampos ir mano vaidmens. Tu sėdėk ant sofos, nurodo viską žinantys žmonės vietą be skausmo. Dabar galėčiau net pavalgyt, sako Ji prašviesėjusiu veidu. Matyt juokauja. Staiga prisimenu. Išlekiu koridoriun, paskui į vestibiulį. Atžala su visom pagalvem ir pledais įsitaisęs ant kėdžiu, kelia galvą: Ar jau? Skamba lygiai kaip ar jau į mokyklą iš ryto. Iprastas rytinis klausimas. Bet už lango dar tamsu. Mobilusis telefonas parodo 05:00. Ne, sakau, dar ne. Kambary aparatas, dabar igavęs dar daugiau teisių, braizo kalėdinę eglutę. Stumk, stumk, ragina iš visų pusių. Ji giliai įkvepia. Neturiu ko prarast, prislenku artyn ir įsikimbu į jos ranką. Jau nebestumk, balsai kaitalioja nuomonę. Pailsėk iki kito karto. Aparatas užbaigia piešt eglutę. Dar vieną kart nežymiai šoktelna viršun, ištatuiruoja zuikį po egle ir nukrenta ant dugno…Paglostau jos galva. Ji žiuri tiesiai prieš save. Ten ant sienos kabo paveikslas. Matai, sako man, lelijos. Linkčioju galva lelijoms. Reikia gerai įsižiurėt kad jas pamatytum. Tai turbūt ramus Ventos užutekis...Stumk, stumk, supuolę pagelbininkai, apsirengę vaikiškom pižamom pakyla atakon ir Ji, įsikibus į mano ranką, sulaiko orą. Jau matos, jau matos, dar pastumk šaukia aplink balsai, jau visai užsimiršę, tikra futbolo komanda. Ar tikrai matos, Ji susiranda mane akim? Linkčioju galva. Jeigu dabar ką nors galėčiau matyt, tikrai pasakyčiau daugiau. Kambary išretėjęs oras, o tai tegali reikšti kad kylam aukštyn. Viena iš futbolistų, vilkinti mėlynu kombinezonu, laiko pirštinėtas rankas lyg būtų pasiruošus gaudyt kamuolį. ...o paskui, kaip mažas upelis, išvinguriuoja žmogeliukas. Jis nepriklauso futbolo komandai, nors pakliūva tiesiai į vartininkės rankas. Ta idėmiai ateivį apžiūrinėja, kiloja jo rankas ir kojas. Mes tavęs irgi labai laukėm, siunčiu žmogeliukui signalus, kad tas žinotų: ne visi čia mes futbolistai. Nežymiai praveriu užuolaidą ir saulės šviesa nuplieskia kambarį. Naktis pasibaigus. Žmogeliukas ta proga praveria burną ir paleidžia dūdas. Dangus nukrenta ant žemės. Užuolaida man iškrenta iš rankų. 08:30.

Sveika atvykus, mano žvaigždute.