Kuo Gražulis skirias nuo žvirblio

Neužtenka pasakyt, kad taip yra, ir nutaisius atitinkamą veido išraišką skėstelti rankom. Lieka neaišku - tai yra gerai ar blogai, teisinga ar neteisinga. Ir dėl to viskas komplikuojas ir kelia daug nepatogumo aplinkiniams. Nes reikia surast moralę visur, net ir tokioj vietoj kaip sėdynė. Tuo mes skiriamės nuo žvirblių. Tai kas, kad jie nešas plakatus su vaivorykštėm ir širdim. Juk vis tiek viskas baigias lovoj. Taip yra. Taip mums sako amžinų tiesų žinotojai ir religija. O ir kas gali geriau žinot apie miegamąjį.

Verta ar neverta užtarti Sodomą, klausia autorius(-ė) („Š. A.“, VII.26). Aš irgi. Ar kas nors bent jau skaitėt tą knygą? Bibliją? O tie, kurie skaitė, matyt, kaip visad, pusiau užsimerkę. Nes kai reikia ką nors nušaut, visad primerki akį, kad netrukdytų kas aplinkui. Pateikiu čia ir dabar, taip sakant, ne otchodia ot kassy, kad nebūtų nesusipratimų: Maldauju, mano broliai, nesielkite nedorai! Žiūrėkite, aš turiu dvi dukteris, kurios dar nėra pažinusios vyro. Leiskite man jas jums atvesti, darykite su jomis, kas jums patinka, tik nedarykite nieko aniems vyrams  (Pr 19, 7-8)”. Ar jūs manot, biblijos dievas rankom už galvos susiėmė išgirdęs tokį pasiūlymą? Nieko panašaus. Net nemirktelėjo. Lyg nebūtų išgirdęs. Nes nepalyginti svarbiau yra stebėt, ką du suaugę žmonės veikia miegamajam, negu vaikų tvirkinimas. Iš tikro tai sena ir rafinuota pramoga atitinkamuose sluoksniuose. A, teisybė, vaikų tvirkinimas irgi.

Tai kurie čia labiau save tenkino „Baltic Pride“ parado metu iškreiptu būdu? Ar tie, kur padargas užpakaly, ar tie, kur smegenyse? Man įdomus dar vienas fenomenas: tie, kuriems nebuvo vietos okupuotoj Lietuvoj, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių buvo persekiojami, dabar yra pirmose persekiotojų eilėse. Ar čia toks vėlyvas noras atsigriebt puolant silpnesnius, taip sakant, ar čia noras bet kokia kaina ir toliau būt auka? Klausimas retorinis.

Žinot ką, man Pilėnai šiuo atveju skamba kur kas patraukliau. Ten mūsiškiai gynės nuo jūsiškių su biblijom po pažastim. Neišmetė nė vieno už tvoros.

P.S. Beje, skubu užpatentuot: jau įkurta Sėdynės partija. Ji turėtų suvienyti visus beieškančius išminties, tiesos it trašos. Vojeristai ir vaikučių mylėtojai, idant sutrumpėtų procesas, partijon registruojasi artimiausiame policijos poskyryje.

Supraskit nesuprantančius

Mes gimėm, užaugom ir gyvenom kitokiais laikais. Pasauly, į kurį atnešdavo gandras. Paskui vaikus laikydavo vaikais kiek įmanoma ilgiau. Jie turėdavo būt paklusnūs, žinot savo vietą, nesimaišyt vyresniems po kojų ir prie šventinio stalo, stot į nurodytas aukštąsias mokyklas, pageidautina - į mediciną, tuoktis laikui atėjus, turėt vaikų, laikyt savo vaikus vaikais kiek įmanoma ilgiau. Skyrybos ir abortai buvo mūsų teisės. Dar būdavo visos šeimos ir po vieną fotografija su numirėliu grabe. Mirtis buvo išrišimas, Vėlinės - šventė, pasipriešinimas sistemai ir mūsų stiprybė. Šiandien yra seksualinė edukacija iš Vakarų ir vaikai iš vamzdelių, dirbtiniai apsėklinimai, dveji tėvai ir dvejos motinos, moterų teisės, vaikų gynimo komitetai, emancipacija ir kremacija. Ir užtat nebėr kam fotografuotis prie atidaryto grabo, ir nebėr kur užmest žemės saujos, nes nieks nebeturi laiko mirčiai ir jos šventimui. Nebent tik susirinkt kaip žuvims per nerštą per Vėlines.

Viešai demonstruojami dalykai, mes tą žinojom, buvo neteisingi. Todėl buvom išmokyti žygiuot per Spalio revoliucijos metines viešai, o Kūčių vakarienę valgyt paslapčia. Mūsų laikais buvo daug dalykų, kurių negalima buvo rodyti ir garsiai sakyti. Arba reikėjo daryt pasislėpus, puse lūpų. Antraip galėjai būt nubaustas ir uždarytas į psichiatrinę, kad nebeliktų vietos pasislėpti. Susigūžt ir laukt buvo mūsų stiprybė. Tapt nuodėmės ir nevertumo auka - išeitis.

Mes šiandien puolam neteisingų žmonių demonstracijas, nes yra baisu žiūrėti į tą neatsargumą: taip galima susitikt save patį. Tai nuo ilgo tylėjimo ir laimės žiburio, toli ir ne mums uždegto. Todėl mes kentėjom ir brukom save į tamsą, gilyn. Tai gerai matyti veiduose, nespalvotose fotografijose prie grabo ir ateities. Šiandien jūs gyvenat, lyg nebūtų rytojaus. Panorėję net renkatės išeit iš gyvenimo, nes jūsų laimė esat jūs patys. Ir nebelikę Dievo baimės nei dangaus, nei pragaro, ir žmonės patys renkas, kur ir kaip jiems būt laimingiems. Ir nuotraukose gražūs žmonės paikai šypsosi, ir gyvenimas jiems visai nerieda į pragarmę, o tik vyksta.

Mus vežė į Sibirą, jūs tremiat save į Vakarus. Mums Dievas leisdavo vogt iš rusų valdžios, jūs vagiat iš savos. Mūsų laikais nedaug kas pinigų turėjo, o jei ir turėjo, už juos nelabai kas buvo nusipirkt. Dabar už pinigus gali nusipirkt viską, net ir tuos, kur leidžia pinigus. Mūsų laikais malonumų buvo nedaug, bet buvo leista gert, todėl reikėjo švęst, laidotuves ir vestuves reikėjo švęst dvi tris dienas, susitikt ir ilgai viens kitą ragint valgyt ir pakelt taurelę. Ir šnekėt pradėdavom gal tik po trečios ar ketvirtos, nelygu kiek giliai save buvom ištrėmę. Šiandien šneka visi ir bet ką, net būdami blaivūs, ir veidaknygėj skelbia, ką valgė pietums, deda savo nuotraukas ir linki viens kitam labos nakties. Nes tai, matyt, kažkaip yra svarbu, kaip ir parodyt kuo daugiau nuogo kūno ir leist kitiems akimis pažįst pripūstas krūtis. O gyvenimas nuo to tik daros vis lėkštesnis, ir spauda užsimušdama ieško paslapčių, bet gelmėj belikę tik dujos.

 Mūsų laikais kairiarankiai turėdavo būt perdirbti, nes buvo nedera rašyt kaire ranka. Kairė buvo blogai ir nieks tavęs neklausė, ar tu nori rašyt dešine. Ir taip visi judėjo į vieną pusę, grūsdavos iš ryto į autobusą ir važiuodavo į darbą nuo aštuonių iki penkių. Tikėjom visą gyvenimą, kad tai yra vienintelis galimas pasaulis, su aiškiai apibrėžtom darbo vietom nuo aštuonių iki penkių, su aiškiai apibrėžtom gyvenamosiom vietom, kur reikės praleist visą likusį laiką ir kitaip nebus. Ribos ir vienakryptiškumas saugojo mus nuo pertekliaus ir depresijos. Šiandien visi turi savo skirtingas nuomones, skirtingas seksualines orientacijas ir bilietus į Angliją, ir nieks nebejuda į priekį, tik į plotį, nuo dietų, depresijos ir baimės stokos. Aiškumas ir paprastumas dingo kartu su moliniais kunigaikščiais nuo sienų ir tėvynės meile. Mums dainavo „Moj adres ne dom i ne ulica, moj adres Sovetskij Sojuz“, bet mes gyvenom Lietuvoj. Buvo ten ir čia, mes ir jie. Jūs dainuojat „Eurovizijoj“ ir šokat Europos Unijoj. O Lietuvoj begyvena tik prisiminimai ir nemokantys šokt ir dainuot pagal kito dūdelę. Ir jauties užspiestas į kampą, ir vis sunkiau beatskirt savus nuo svetimų ir tada kandi tam, kuris arčiausiai.

Mes skaitėm Mikaldos knygą, jūs žiūrit „Star Wars“: įvairiausio plauko gyvybės, su straubliais ir be galvų, kvėpuojantys per burną ir per šikinę, žiūrintys per nosį ir su pasitenkinimu valgantys mėšlą. Kur tėvynės nelikę, žemėlapių su Lietuvos vardu nebėr, kur žmonija į save nebepanaši, tautos, lyties ir rasės nė kvapo, kaip ir bendros amžinos ir absoliučios tvarkos visiems. Net Mikaldos knygoj taip neparašyta, net pranašai nedrįso taip toli pažvelgti.

Gyvenom mes Lietuvos laikais, paskui prie sovietų, o dabar tik gyvenam. Anksčiau buvo sunkūs ir nepatogūs laikai, bet mes tikėjomes, kad ateitis bus, vėl bus kaip vakar. Dabar, rodos, ateities iš viso nebėr, o dabarty nebėr mūsų. Ir mes kabom ore, niekieno žemėj, ir mums sunku tai vadint Lietuva.

 

ROLANDAS KAUŠAS

– Noriu, kad tu man atlaikytum mišias, – sako N.

Pasako ir nutyla. Jam reikia atgaut kvapą. Man irgi. Klausiamai į jį žiūriu. Atvirai pasakius, net nežinau, ką sakyti. N atsimerkia ir mane stebi. Jo išbalęs veidas kasdien vis labiau nyksta baltos pagalvės fone. Tik juodi plaukai ir akys dar gyvi. N jau kuris laikas nebeturi jėgų atsikelt iš lovos. Tik liežuvis ir smegenys veikia be priekaištų. Tuo pat metu, kažkieno žiauriu sumanymu, jis visiškai sąmoningas, matyt, kad galėtų stebėti savo mirimo procesą.

„Pernelyg gerai veikia“, – sakau sau ir susierzinęs stebiu ligonį. Siauros N akys dar labiau susiaurėja. Tai iš pasitenkinimo, matant mane suglumusį. Ir dar dėl to, kad jis kinas. Kinas katalikas, kas jau savaime yra tam tikra anomalija. Nereikėtų daryt tokių drastiškų šuolių ir juokint žmonių. Tai mano nuomonė, kuria esu su N pasidalinęs. N, savo ruožtu, yra išsakęs ir savąją, kurią būtų galima sutraukti į kultūrinius rėmus peršokančią lietuvišką išmintį: juokiasi puodas, kad katilas juodas – N žino kai kuriuos mano gyvenimo faktus. Kaip ir aš jo. Mes esam geri bičiuliai. Verta paminėt ir N profesiją: juvelyras. Mano nuomone, tai trečia akių siaurumo priežastis, dėl kurios jis nesiginčija, tik sako galįs mane matyti kiaurai ir neprisimerkęs.

Taip mes abu kurį laiką tylim. Girdis, kaip pro šalį sunkiai dūsaudama važiuoja šiukšlių mašina.

– Paskambinsiu tavo parapijos kunigui, – atsargiai pradedu…

– Tu gal neprigirdi šiandien, – sukrizena N. Arba jam ir vėl trūksta oro. Kai susipažinom, N dar vaikščiojo. Dabar jam jau sunku ir kalbėt.

– Aš noriu, kad tai padarytum tu, – pasitaiso deguonies vamzdelį, išsišakojantį abiejose šnervėse.

Paskutinio žodžio svarba, matyt, tiesiogiai proporcinga suvartoto deguonies kiekiui. Taisyk netaisęs, oro vis tiek trūksta. O aparatas ir taip jau varinėja ar ne penkis litrus deguonies.

– Galiu tau pašokt ant stalo, – darkart bandau laimę.

N ir vėl sukrizena, azijietiškai kampuotai. Humoro jausmo tik užuomazgos, o ir juoktis jiems neduota, pykstu ant kino dėl keliamų nepatogumų.

– Tam yra profesionalų, – sako N.

O gal ir turi jie tą humoro jausmą, keičiu mintyse nuomonę. Kinas, katalikas ir dar juvelyras. Juokingiau nesugalvosi.

– Juk tu nori tikros religinės patirties, – bandau apeliuot į vienintelę likusią sveiką N kūno vietą. – Pats pagalvok. Aš nebeatstovauju tai religijai, negana to, esu jos suspenduotas, t. y. eisiu tiesiai į pragarą. Kur jau čia man mišias belaikyt.

Apie pragarą mes su N irgi jau esam kalbėję. Kaip ir daugelis atsivertėlių azijiečių, į tikėjimo tiesų rinkinį jis žiūri selektyviai. Jo kultūroj tokio dalyko nėra, vadinasi, pragaras neegzistuoja.

– Tau gerai, – sakau, turėdamas omeny jo religines ir kultūrines nuostatas, – o kas man bus? Pasiųs ten kartu su gėjais, išsiskyrusiais ir visais nekatalikais net neatsiklausę.

– Tai nelabai kas ir pasikeis, ko tau rūpintis, – spaudžia mane į kampą N.

Svarstymai apie pragaro nebuvimą mus ir suartino. Mišios išskirs. Ironiška.

– Bet juk aš tais dalykais netikiu, – metu paskutinį kozirį, nes atrodo, kad N tikrai nejuokauja. – Juk tu nori tam tikros produkto kokybės, o ne tik spektaklio, – dar pridedu.

N nieko nesako, tik užsimerkia ir sunkiai šnopuoja. Matyt, tai išgirdusi, įeina jo žmona ir deda ant ligonio piršto deguonies matuoklį. Nematau tų skaičių, bet matau jos sunerimusią veido išraišką. Paskui pasižiūri į mane. Priekaištingai. Ar čia tas atvejis iš Biblijos, kai atidarė duris dėl įkyrumo, klausiu savęs. Arba antgamtinių jėgų. Pats nežinau, kieno klausiu, bet man reikia kažkokio pagrindo po kojom. Jausti prasmę… Žmonai paprasčiau: čia lovoj guli love of her life ir ji bet ką padarys, kad tik jam palengvėtų, bandau racionalizuot.

– Tu esi jo draugas, – sušnypščia eidama pro šalį. – Jis dėl tavęs viską padarytų.

Lyg būtų perskaičiusi mano mintis. Pašiurpsta oda. Kambarys, rods, vis labiau pildosi įtampos, lyg prieš audrą, pakibęs tarp gyvybės ir mirties, stumia lauk asmeniškumus, teisingumus, dangų, pragarą ir kitas smulkmenas. Jame guli mirštantis žmogus. Jo nedaug belikę, būtent tiek, kad užtektų išmušti iš pusiausvyros…

Kambarin sugrįžta N žmona, deda ant staliuko prie lovos padėklą su duonos rieke lėkštutėj ir taurę, pilną tamsiai rausvo skysčio. Rankose ji laiko knygą. Uždega drakono burnoj įstrigusią žvakę. Paglosto vyrui galvą, užsideda akinius. N atsimerkia ir paėmęs glaudžia jos delną sau prie lūpų. Man kažkaip pasidaro šviesiau, nors nieks užuolaidų ir neatitraukė. Ir aš netikėtai užsinoriu čia būti, tų dviejų drąsių didelių žmonių draugėj. Būti kartu erdvėj, pilnoj šviesos ir naštos lengvumo. Ir aiškumo taip pat, nes moteris skaito knygą ir aš suprantu kiekvieną tos čaižios ir šokinėjančios kalbos žodį. Po kurio laiko ji nutyla, pažiūri į mane ir akimirkai prasiveria galimybė būt didesniam. Paimu duonos riekę, atlaužiu gabaliuką ir dedu ligoniui į burną. Moteris greit išaižo iš popieriaus šiaudelį, deda jį į taurę. Prinešu ją prie N. Tas patraukia kelis gurkšnius. Matau, kaip kurį laiką burnoj palaikęs nuryja. Vėl atsimerkia. Akimis susiranda žmoną ir lėtai mirkteli. N žmona lengvai paliečia mano ranką. Aš linkteliu galvą ligoniui. Ramybė lėtai nusėda aplink lovą. Mes ir vėl čia, šviesiam kambary su užtrauktom užuolaidom, kur parpia deguonies aparatas.

– Ačiū, kad leidot man paėjėt kartu, – tyliai sakau. – Dabar aš jau eisiu sau.

N mosteli ranka, tarsi sakytų:

– Eik.

Ir aš išeinu.

Julian

Julian miestelis įsikūręs pietinėj Kalifornijoj, valanda kelio į rytus nuo San Diego, kalnagubrio uodegoj, pusantro kilometro aukšty. Julian plačiai žinomas savo obuolių pyragais, arklių rančiomis ir kvapą gniaužiančiais vaizdais. Atsirado tačiau jis kalnuos dėl visai skirtingų, su obelim ir vaizdais visai nesusijusių priežąsčių, t.y. dėl aukso. Tiesiogine to žodžio prasme. Dar ir šiandien, susimokėję, galit apsilankyt buvusiose kasyklose, pasijot rėčiu iškastą gruntą, o paskui suvalgyt aukso ieškotojo vakarienę, įrodant kad auksas baigės, o aukso ieškotojai ne. Julian išlieka traukos centru hill billy‘iams, kurių anglišką apibrėžimą, istorijos rėčio persijotą, ilgai nelaukęs pateikiu: who lives in the hills, has no means to speak of, dresses as he can, talks as he pleases, drinks whiskey when he gets it, and fires off his revolver as the fancy takes him. Dar gyvena čia žmonės, pabėgę nuo miesto kamšaties ir triukšmo, mėgstantys ramybę ir lėtą gyvenimo būdą. Turi čia savo stovyklavietes skautai, įvairiausio plauko bažnyčios ir organizacijos. Apie dvidešimt mylių šiauriau, arčiau Ramonos miestelio, savu laiku yra buvus nudistų kolonija. Nieko nuostabaus tad, kad karts nuo karto čia pabando įsikurti ir Waldeno tipo žmonės, t.y. žengiantys dar žingsnį ar du į šalį nuo visuotinai priimtų normų, arčiau gamtos pilna to žodžio prasme ir aukso, kiek jo galima išsijot sąmonės ir pasąmonės kasyklose. Prieš kurį laiką vienas iš tokių Julian apylinkėse nusipirko žemės sklypą, giliai įkvėpė kalnų oro ir apsidairė aplinkui: Ekonomikos, technikos, politikų, spektaklių, ideologijų, pranašų ir kaimynų nesimatė nei kvapo. Aplink buvo tik vietiniai, nedidukai kalifornijos ąžuoliukai, irgi būdingi toms aukštumoms krūmynai, išdžiūvus žolė ir uolos. Po gilaus įkvėpimo, sekantis normalaus piliečio žingsnis, rodos, turėjo būt namo statymas, kanalizacijos tiesimas, gyvulių užsiveisimas, obelų sodinimas, poilsiavietės įkūrimas ar kitoks visuomenei ir individui naudingas užsiėmimas. Nes juk visiems aišku, kad laisvė neišvengiamai turi būt susijus su materialinės gerovės siekimu. Bet piliečio būta nušokusio nuo bėgių, kaip kad laikrašty vėliau buvo parašyta. Vienas iš tų tipų, visai nesuinteresuotų gamtos apvaldymu, progresu ir visuomenei naudinga veikla. Nežiūrint pakvaišimo, panašu kad buvo jis apmąstęs viską iš anksto ir veikė pagal planą. Pradžiai nusimetė drabužius ir pradėjo vaikštinėti po savo valdas kaip ką tik gimęs. Kadangi naktys kalnuos šaltos, vietinės faunos sąskaita, t.y. iš voverių ir zuikių kailiukų pasidarė sau apdarą. Mito jis ant laužo virtom gilėm, surinktom šaknim, krūmokšnių lapais ir dar galai žino kuo. Nepatvirtintais duomenim, t.y. jeigu žiūronai nemeluoja, kepė jis ir gyvačių kiaušinius. Paskui atėjo metas pamąstyti apie būstą. Buvo matyt girdėjęs apie kažkada čia gyvenusius indėnus. Gal net, prieš išsirengdamas, apsilankė vietiniam muziejuj, kur matė iš molio drėbtas jų pirkeles. Prasidėjo statybos. Vienu žodžiu elgėsi jis lyg būtų ką atradęs. Bet gyvenimas Julian nuo to nesustojo. Kaimynai, kurių nesimatė, matė viską. Viltys, kad savo valdose besiknaisiodamas atvykėlis ieško aukso pamažu nyko. Netgi buvo panašu, kad ruošias čia įsikurti ilgam. Jų šventa ramybė, saulėlydžiai ir savęs stebėjimas televizoriaus ekrane po sunkių dienos darbų prarado vertė, o viskis skonį. Per žiūronus neryškiai matomas nuogas žmogus ardė nustatytą tvarką labiau negu vanduo uolas šaltą kalnų naktį. O čia dar trijų paršiukų namelis kaimynystėje? Nereikėjo net jokių vaizdą priartinančių prietaisų, kad galėtum įsivaizduot Julian apylinkėse bekrentančias ir taip nukritusias nekilnojamo turto kainas. Be to, buvo neaišku kur jis tuštinas, nes jei šlapimo dvokas pradės baidyt turistus, tai kas tada pirks vietinių gyventojų iš medžio išdrožtas meškas ir vietinesnius vietinius, t.y.indėnus? Taip, užuodę ateitį, suinteresuoti asmenys parašė laiškelį apie aukso neieškojimą vietinei savivaldybei. Tie, paspjaudę rankove pasiblizgino batus, prisisegė pistoletus ir paseilėję pirštą atsivertė vietinių taisyklių ir kodų rinkinį. O ten juodu ant balto buvo parašyta apie kanalizaciją, civilizaciją ir namų statymo kodeksą. Grynas oras irgi buvo savivaldybės nuosavybė ir jokiu būdu negalėjo būt nesusipratėlių teršiamas. Taigi parašė ir registruotu paštu pasiuntė jam laiškelį, idant užtikrint nepertraukiamą komunikacijos grandinę. Laiškelis kalbėjo apie miesto nustatytą tvarką, paklusnumą beigi iracionalų geismą valdyti. Be to, kadangi savivaldybė labai gerai nusimanė apie poilsį, laisvadienius ir ankstyvą užsitarnautą pensiją, dosniai davė atvykėliui laiko reikalams sutvarkyti. Buvo paruošta dirva ilgalaikiam susirašinėjimui, teisėjų samdymui, nuomonių apsikeitimui ir simpoziumams apie šlapimą ir atšilimą. Tik didžiausias neišmanėlis galėjo nepastebėt suteiktos galimybės įprasmint žmogišką egzitenciją. Dėja, užuot neribotam laikui užkonservavęs statybas ir atsidėjęs atsakomųjų laiškų rašymui irgi kodų, taisyklų ir paklusnumo kontempliavimui, išsišokėlis kaip niekur nieko užbaigė molinę gryčią ir tyliai atšventė įkurtuves, t.y. įsistatė iš žagarų supintas duris. Be to, pasisiuvo naują kepurę: žiemos sezonas buvo ne už kalnų. Tokie, pusantro kilometro aukšty išretėjusiam deguony neregėti tempai, dar labiau sudrumstė kaimynų ramybę ir susiaurino pasirinkimo laisvę: o ką dabar daryt? Savivaldybė, nepagarbos giliai įskaudinta, ilgai nelaukus, t.y. atsargiai ir neeikvodama jėgų, atsiuntė priešpriešpaskutinį perspėjimą. Situacija grėsė pavirst nekontroliuojamu chaosu, aukso ieškojimu ir nepramatomom aplinkybėm. Be to aplink jau pradėjo šmirinėt visokių teisių gynėjai ir okupuotojai. Ir nors tai gerai atsiliepė vietinei ekonomikai, miestelio geram vardui ne. Taigi neužilgo, palikus ramybėj grėsmės nekeliančias ir saviraišką skatinančias vietinių muštynes, išsišokėlio valdose pasirodė policija. Žmogus, užsiėmęs ne pilietinę(t.y. aukso ieškotojo) bet jogos poziciją, taikiai sėdėjo ant lapų krūvos ir introspektyviai analizavo supantį pasaulį. Ąžuolo viršūnėj įsitaisęs vanagas įdėmiai stebėjo teritoriją. Aplink sutūpę kiškiai laukė meditacijos rezultatų. Rankas laikydami ant pistoletų dėklų,atsargiai statydami kojas, idant neįmint į auksą, ir uosdami galimą oro užteršimą, tvarkos prižiūrėtojai, niekam geriau neatėjus į galvą, t.y. kaip įpratę, pareikalavo vairuotojo pažymėjimo. Keistas žmogus pareiškė dokumentų ir mėsos atsisakęs tuo pačiu metu, t.y.prieš keletą mėnesių. Pakvietė svečius prisėst. Gyvo vegetaro akivaizdoj pirmą kart atsidūrę, policininkai sunerimo ir pradėjo smarkiai prakaituot. Geras susirūpinusio ir išsigandusio žmogaus kvapas, priimtinas visuomenei ir savivaldybei. Nieko blogo, išskyrus poziciją neužuodę, tvarkos saugotojai pareikalavo ano bent pasakyt savo vardą. Pilietis prisistatė esąs Vakarų Vėjas. Čia pareigūnams ir atsivėrė akys: Žmogus aiškai buvo apsirūkęs žole. Po kojom pasijuto pažįstami Julian uolynai: Jie visi taip sako, o paskui išsirengia ir lenda bučiuotis. Džiaugsmu nesitverdami, teisingumo saugotojai giliai įkvėpė galimai šlapimu užteršto oro ir, atsargiai statydami kojas, pakvietė kailiniuotą žmogų laiko mašinon su švyturėliais, idant tokiu būdu pasijustų tebesąs medžiaginės aplinkos dalimi ir visuomenės su tualetais nariu: būtinas ir neišvengiamas judesys norint užtikrinti visuotinį gėrį. Vėliau viskas ėjo kaip sviestu patepta: nevykėlis buvo dešifruotas, diagnozuotas kaip netikęs gyventi ekonominį gyvenimą ir neutralizuotas, t.y. gamta liko apsaugota. Nes mes jau gyvenam laisvam pasauly, kur visuotinė gerovė ir auksas ranka pasiekiama.

 

Aš esu kurs esu

 Už lango, nuo pat ankstyvo ryto, vyksta kolibrių, vietinių dar vadinamų humming birds, muštynės. Ir kas galėtų pagalvot, kad tokie maži ir nekaltai atrodantys Dievo sutvėrimai, tik prašvitus, griebtųsi prievartos konfliktams išspręsti. Atrodo per dienas siurbčiodamas nektarą turėtum būt maloniai apspangęs ir numot ranka(sparnu) į gyvenimo nesklandumus. Ypač sekmadienio rytą. Gal čia taip jiems dėl keleto vardų, identiteto krizė? Mūšis vyksta kaimyno Petro(vardas išverstas) medy, kurio pavadinimo nieks nežino. Negana to, kad nesileidžia identifikuojamas, medis dar ir žydi aštriai raudonais plaušais, traukte traukdamas tuos mažus paukščius nepaukščius ir keldamas jų tarpe nesantaiką, mojuodamas raudona spalva prieš jų snapus, žadina kraujo troškulį ir koridą. Taigi sekmadienio rytas lauke pilnas nesusipratimų ir netikrumo. Nieko kito ir nelaukiau. Visa laimė, kambario vidų jis pasiekia jau praradęs pusę energijos: keltis ar dar pagulėt nėra toks jau sunkus klausimas laisvą valią turinčiam. Dienotvarkė viduj išskydus, rėmo nelikę. Aš ne kolibris, pasidžiaugiu. Ranka paliečiu laptop‘ą. Tas šiltas kaip koks katinas. Girdis kaip tyliai stumdo šilumą jo ventiliatorius. Rodos tuoj pradęs murkt. Laptop‘o viduj karai, pornografija ir facebook. Jei atsiverstum, kaip mat pasijustum kaltas. Dėl karų irgi. Imu džiaugtis nesąmoningom akimirkom...per vėlu. Sekmadienio klastą supratau jau seniai: Ilsėkis, žinoma, jei manai turįs pakankamai tam laiko. Neria kilpą ant kaklo ir klausia ar neveržia. Nuodai pradeda veikt: Galėčiau tapti kažkuo, o vietoj To... To nežinot gali tik kolibriai. Sekmadienis nuodingesnis už medį be pavadinimo. Klastingas iki paskutinio lašo. Bet aš galiu pasirinkt. Palieku vieną ranką ant užversto laptop‘o ir vėl užsimerkiu. Pažiūrėjus pro langą atrodys kad esu vienas iš tų tvirtų žmonių, ramiai galinčių gulėt lovoj ir nesirūpint. Gulėt ir tiek. Aš stiprus, kartoju sau. Ir ramus. Darysiu ką norėsiu...stop, laiku pajuntu apgaulę. Pagrūmoju pirštu nematomoms jėgoms. Aš stiprus, pradedu iš naujo. Ir ramus. Nieko nedarysiu ir nesijausiu kaltas. Va dabar teisingai. Trys neiginiai šalia viens kito gali ramiai sugyvent, gal ir aš kaip nors... Vrrrum, pro šalį už lango pralekia apglušęs Dievo sutvėrimas. Iš kur jam žinot kas čia daros. Į kokią beviltišką padėtį esam padėti/numesti...nematomų jėgų, gal net paties Dievo. Užsimerkiu. Gal taip Būsiu mažiau matomas ir nekris į akis dvasinė ubagystė. Bet sekmadienio keliama graužatis dėl netapimo atranda kelią per tamsą ir nusijuokia man tiesiai į akis. Sulaikau kvėpavimą. Nes kaltės jausmas matyt pakliūva vidun ir per orą. Paskui kraujas išnešioja jį po visą organizmą. Nėr kito paaiškinimo. Iš kur tada jis atsiranda? Giliai giliai, kiekvienoj lastelėj, sąmonėj ir kvėpavimo organuos?

- Aš esu kurs esu, deguonies trūkumas verčia greit padaryt išvadas. Be to pats sau esu tai kartojęs daugelį kartų. Pats sau tinginys ir darbštuolis vienoj vietoj, viešai deklaruoju. Nestatau namų ir nevedu tautos. Ko jūs iš manęs norit? Klausimas sekmadieniui ir jį pasiuntusiems. Atsakymo kaip visad- jokio. Tik girdis neidentifikuotų jėgų prisukti ir paleisti kolibriai.

-Aš galiu ir nusišnypšt, ką darysit nebetekę terpės tarpt, iš paskutinių bandau išlaikyt orumą.

Vis labiau trūksta oro. Kraujas lekia per organizmą tik šiaip sau, iš įpratimo, be nuodų. Nepriklausomybė beveik ranka pasiekiama.

- Labai gražu, ironizuoju. Mušimai tęsis kol sutvirtės moralė? Neturit geresnių būdų žmogui parklupdyt? . ..

-Kas nustatė kad pasivartymas lovoj yra nusikaltimas, viską supaprastinęs, jeigu kartais turėčiau reikalą su mažiau išsivysčiusio intelekto būtybėm, klausiu prieš įkvėpdamas, nes įkvėpęs objektyviai mąstyt nebegalėsiu. Aplink tylu, kaip sekmadienio rytą. Pasiduodu ir priverstinai įkvepiu nuodų. Bet tegu nesijaučia pastatę mane į vietą. Ateis pirmadienis ir užkrioks žadintuvas. Tada šoksiu į kelnes be jokių identiteto ir pašaukimo krizių. Įsiliesiu į mašinų srautą, giliai įkvėpsiu išmetamų dujų ir parodysiu pirštą(flip the bird, atsiprašau kolibrių, nieko čia asmeniško), be eilės į greitkelį bandančiam prasmukt piliečiui:

- Fuck you, čia tau ne korida. Ir atsargiai, mintyse, išmetamoms dujoms sklindant po organizmą, tą patį parodysiu sekmadienį užsiundžiusioms ir bicepsus mano lastelėse bedemonstruojančioms neįvardintoms kosminėms jėgoms: aš esu kurs esu...

 

 

Politine Apžvalga 7

 

Ir vėl man rūpestis. Vis per tą progresą. Va tuoj nubraukiu trupinius nuo stalo ir pašnekėsim vyriškai...Lietuviai patys žudos, tai rodo išskirtinį ryžtingumą ir drasą, jeigu kam neaišku. Pažink save vadinasi. Amerikiečiai šaudo kitus: aiški auklėjimo spraga ir skystakiaušiškumas: dėl visko kalti tie kiti. Va patratinsiu į prekybos centrą nuėjęs ir palengvės. Terapija vadinasi. O kas žiūrės gyvenimui į akis aš jūsų klausiu? Ne taves klausiu...išneškit jį. Va ir arabai pradės kitus naikint vietoj to kad šauniai susisprogdintų. Dingsta gražios tradicijos. Jau nekalbant apie stilių. Ypač jeigu susisprogdina moteris. Tik timpt virvelę tarp kojų. Kur kas įspūdingiau nei apglušusiam ambasadoriui su plyta per makaulę. Nugalabint ambasadorių kiekvienas gali. Nugalėt save, va kur menas.

Žiūrėk, Irano prezidentas per televizorių Alibabai ir keturiasdešimt plėšikų New York’e kalba apie moralę. Nes jei esi priverstas tyliai gamintis bombikę, jautiesi nuskriaustas. Va kai jau rankose vartalioji veikiantį pavyzdį, tada pasakai visiems ką iš tikro galvoji. Tokia nauja strategija: Iš pradžių tu kankinys, paskui ant laužo degini netikėlius. Netikėtas posūkis…Lėk svajone…

…Mergaite, ar turit ko gaminto ant atviros ugnies? Rūkyti šonkauliukai tiks…Lietuviams vidinė drama yra svarbu. Poetų ir rudens tauta mes esam. Savivertė ir grybai yra mūsų stiprioji pusė. Amerikiečiai greičiau linkę sukelt viešoj vietoj dramą kitiems. Visuomenė turi pasijust kalta nepastebėjus ir neįvertinus. Štai, pavyzdžiui, šokikai nuo tiltų. Reikia kad kokios dvi mylios mašinų po apačia sustotų, t.y.būtinai iš ryto, kai į darbą visi. Prisistatytų šimtas psichologų…ir tu nuo Palangos tilto šokai gaudyt žuvytės? Gerai padarei. Padėk galvelę, dar nusnūsk…Paskui laikraščiai parašo kodėl norėjo šokti, bet nešoko. Jeigu jau tu užsidėjai išeigines kelnes ir penkis rožančius ant kaklo, tai privalai šokt. Nes tūkstančiai žmonių į darbą nenuvažiavo, policija su gaisrine ir greitąja atlėkė. Jausk atsakomybę. Bet kur tau. O lietuviai viską daro tyliai ir preciziškai. Tai rodo intencijų grynumą.

Žiūrėk, Izraelio premjeras kaip gražiai piešti bemokąs. Iškart pasidaro aišku: anksčiau mest bombą yra pigiau negu vėliau. Aš esu tvirtai įsitikinęs, kad branduolinis karas sugrąžintų žmonių gyvenimuosna tikslą, viltį ir pasirinkimo laisvę. Nes gi dabar kas belikę: Maxima, Wallmart ir gerbūvis. Jeigu rimti vyrai rimtai ruošias susinaikint, tas turėtų įkvėpt likusius kandidatus į susinaikinimą. Tai, netgi sakyčiau, tikra prabanga, jeigu gali rinktis: pats nušoki nuo tilto ar tave pastumia prezidentai su premjerais. Vadinas einama teisingu keliu. Gaila žinoma, kad nieks nepastebi mūsų tautiečių kuklaus indėlio progreso labui. Mergaite, dar po vieną, už rimtus vyrus ir kad kelias į progresą nedulkėtų.

Nuotrauka: autorius sapnuoja kad miega

  Sapnuoju praeitą naktį, vaziuojam mes su Zuoku, tamsu kaip tanke, aš jam ir sakau:

-Man rods Lietuvoj piliečių teisės yra mindžiojamos. Jis man sako:

-Važiuojam pažiūrėsim. Nulekiam Gedimino prospektu prie Katedros aikštės, akurat. Vien tik pareigos. Aplink mindžikuoja ir rankom skėsčioja susirūpinę piliečiai. Kai kurie, iš įtampos, myžčioja ant varpinės.Tada aš užlipu ant tanko...aš ir nežinojau iš pradžių kad tankas, paskui tik aišku pasidarė, kitą kartą kelk ranką jeigu nori ką paklaust užuot pertraukinėjęs...tai ir sakau: Ant tanko vietos nedaug, nes ten jau stovi tauta. Apačioj, kaip visad, turintys aukščiausius pasitikėjimo reitingus: seimas, gaisrininkai ir dvasininkija. Iškėlę rankas į dangų. Man pasidaro taip visų trijų gaila: Ir vėl, galvoju, jie ant žemiausio laiptelio, skriaudžiami ir niekinami ir nieks jų nesupranta. Dangaus keršto šaukianti situacija.

-Taip toliau tęstis negali, konkrečiai sakau tautai. Metas seimą ir dvasiškiją nuo pareigų atleist. Tegul atsikvepia ir pasidžiaugia savo darbo vaisiais. O tai jie vis užsiėmę ir kiti turi džiaugtis. Kur buvęs kur nebuvęs pasirodo N. Norvilas N.su badmintono raketėm. Bus negerai, galvoju. Ir ištikro:

-Leiskit jiems žaist, sako burnos nepravėręs. Grybauskaitė su Zuoku pastumia į šalį šaškes.

-Gerai, galvoju. Drąsus vyriškis, galvoju. Tik kam taip tiesmukiškai, galvoju. Būtinai dabar išduot visas paslaptis. Dar betrūksta kad pasakytų mūsų alubario pavadinimą. Pabandau įsivaizduot Kubilių su dvasiškiais prie savo staliuko. Gražiškių klebonas net su savo ginklų kolekcija. Pasidaro lengviau. Saviškiai. Įtampa atlėgsta.

-Matas, sakau. Zuokas sukrykščia, matyt iš džiaugsmo ir šoka nuo tanko į minią nuskriaustųjų ieškot kandidatų į prezidentus. Po akimirkos matau jį, jau nuogą ir be pinigų, draugiškai besišnekučiuojantį su policija apie neklystamumą ir neatsiskaitomybę. Štai kur šuolis į dar nematytą erdvę, praregiu. Spontaniškas ir be jokių apskaičiavimų. Kaip ką tik gimęs, grįžo į nekaltumo būseną. Išskyrus, aišku, gimtąją nuodėmę. Pradedu rengtis ir aš, bet tie iš apačios man rodo ženklus, mol tu šok taip, nieko tokio, bus gerai ir su drabužiais. Ir piniginės neužmiršk. Nespėju sumosuot rankom, kaip pasirodo Dievas ...kaip buvo apsirengęs? Dar durniau gali paklaust?!... Kaip bažnyčioj, su tokiu baltu chalatu ir kryželiu ant kaklo. Aišku kad Dievas katalikas, kaip kitaip...Dievas ir sako:

-Ar kvietėt? Dvasiškiai su seimūnais irgi gaisrininkais kažko susimėto, pasikąso sėdimąsias ir atrodo akivaizdžiai nustebę.

-Užmokėta, sako Dievas, nesulaukęs atsakymo ir pradeda atvirą išganymo sesiją. Iš pradžių išgano varguolius, t.y. tuos, kur ant žemiausio laiptelio, t.y. seimūnus su gaisrininkais ir dvasiškija. Kaip išgano? Pats tu stebūklinga lazdelė. ..eik burnos išsiplaut...Aš irgi vis galvodavau. O pasirodo visai paprastai. Pabučiuoja kiekvieną ir tie atvirsta į žmones ir baigias jų vargai ir dejonės. Tada stovi jie kaip pabučiuoti, paskui atsikvoši ir suvokia padėties beviltiškumą: žemiau jau nebėr kur. Todėl nusprendžia iki dvyliktos niekam nesirodyt. Juk buvo atveju kai ...Paskui ateina laikas rinkt Prezidentą ir Dievas žvalgos aplink ką čia tokį patepus, pažiūri į mane... Atsibudau išprakaitavęs, čiupt, piniginė vietoj. Ačiu Dievui. Alaus visiems. Už Prezidento sveikatą.

 

Politinė apžvalga 5 (su moraliniais nukrypimais)

Astravo vardas žinomas nuo 1468 metų. Būtent tada Jurgis Goštautas Astravo dvare pastatydino pirmąją katalikų bažnyčią. Taip laikrašty parašyta. O jeigu spauda sako, vadinas teisybė.Mergaite, šiandien alus kažkoks išdūkęs. Kokiais metais darytas? Tai ir sakau: nei ta bažnyčia ką blogo daro nei ką. Ar būtinai jau ją dabar reikia griaut ir statyt atominę elektrinę? Juk gali paskui atsitikt kaip nuo vilko ant meškos. Tos baimės, tie nepasitikėjimai šiais laikais gali žmogų išvaryt iš proto. O juk ir viena ir kita nori skleist aplink šviesą ir šilumą. Ar1468 ar 2014, viskas tik dėl žmonijos gerovės. Atominė ir bažnyčia, spauda ir politika. Bet čia ir visa intriga. Kai nei iš šio nei iš to, bac ir visuomenė pakeičia nuomonę. Iš tiesų sakau jums: Moralinės įgriuvos atsiranda staigiai. Nebūna nebūna, o paskui staigiai tik šast ir yra. Kaip smegduobė Vilniuj. Čia rimtas pokalbis šiąnakt bus. Mergaite dar po tris to paties šviežumo. Kad išvengt įgriuvų. Iš tiesų sakau jums: Jeigu tau šviečia antgamtinė šviesa, kaip tu nei iš šio nei iš to gali pareikšt; Ne, dabar man tamsią naktį kelią nušvies atomai. Fenomenas. Štai kas čia yra. Kas ta moralė? Tu ką, bėgdavai iš tikybos? Mūsų rankos ilgos. Kai žmogus nori ir negali tuo pačiu metu. Bedieviai tą pavadintų visuomenės sąmonės lūžiais. T.y. nori, gali, darai. Nesąmonė. Nori negali yra žymiai rimtesnis ir stabilesnis pagrindas po kojom. Nes tu tada nepuoli ieškot išeičių atominėse elektrinėse. Ne ne... Leiskit man užgert šitą teiginį...Nepuoli griaut nuo 1468 seniai nusistovėjusios, iš amžių glūdumų...Kas sukelia netikėtas moralines smegduobes? Aiškinu: Netikėti sprogimai saulėje. Toms saulės bangoms mus pasiekt prireikia šimtmečių, bet tik akimirkų sugriaut moralei. Taip antgamtinę šviesą pakeičia saulės šviesa. Pamatysit. Prieis prie to, kad net pradės naudot saulės energiją vietoj atominės. Bet tas dar toli, reikia naujo lūžio. Neduok Dieve tie lūžiai. Va nebebus Astrave bažnyčios, pamatysit kas bus. Pasaulio pabaiga ateis, bus jums atominė energija kai kepsit pragare. Nebėr daugiau už ką gert. Nebent už Lukašenkos lemputę ir akių prasikrapštymą..

 

 

 

.

 

 

 

 

Tai va dabar jau prasidės. Nes jeigu vienu metu atranda Šv. Jono Krikštytojo ausį Bulgarijoj ir Adidas išleidžia sportbačius su vergų grandinėm, gero nesitikėk. Ir Mikalda sakė, vėliau ir Majai sakė, ir Jurga Ivanauskaitė pasirodžius prie savo paminklo sakė: Bus blogas grybų derlius šiemet. Dar po vieną už grybus. Nes jeigu vis dar sakysi kaip grybai po lietaus, o jų, grybų po lietaus, nebus, gyvenimas, praradęs ideologinį pagrindą, pereis į postmodernizmą su visom iš to išplaukiančiom pasėkmėm. Visų pirma susilpnės valstybės pamatai. Nuo paskirų individų. Va pažiūrėk į tą: po trijų bokalų vyro ir moters santuokoj gyvenantis žmogus turi pajusti potraukį filosofijai , o ne važiuot į Rygą. Vertybių susilpnėjimas akivaizdus. Antra- smuks moralė. Žiū Europarlamentaras Uspakichas tebepjauna grybą apie neliečiamybę. O kur plaukai dingo, jeigu nieks tavęs neliečia, prašom man pasakyti. Aha, nežinai ką sakyt. Jeigu valstybė pastatyta ant tvirtų ideologinių pamatų, tautą vakare iš ganyklos suvarei į tvartelį, duris balkiu užrėmei ir gali ramiai miegoti. Nei plaukas nuo galvos nenukris. Šiais laikais tauta tave už plaukų ir į teismą. Aiškiai postmodernizmas. Nee...už postmodernizmą negersiu, susuks nelaboji. Plaukai gali kristi ir nuo atominės elektrinės. Dar nesuprojektuota? Baik tu zyst. Vistiek gali kristi. Kaip tik dėl to. Va už seimą tai aš mielai. Nes iš pradžių reikia išrinkt seimūnus, paskui jie turi tartis su japonų kompanija, kur daro kasetinius magnetofonus ir atomines elektrines. Paskui perrinkt seimūnus. Paskui jie turi iš naujo susitart. Žinot kiek energijos Lietuvos labui seimo nariai atiduoda? Atominė atominėm, bet va seimūnai-jėga. Kad taip tą energiją parduot lenkams. Arba iškeist į ką nors. Arba tyliai naktį per tvorą... Grybauji, sakot man? Aš tuoj jums įrodysiu. Mergaite, mums dar po vieną, o tam individualų kibirą, taškos aplinkui. Jeigu statysi atominę ant objektyvios tiesos, o tų šiandien Gariūnuos iš po skverno dar gali gaut, iš Lenkijos su rožančiais atveža, pamatai neatlaikys ir aušinimo čainikai perkais. Jeigu statysi ant ideologijos, bus kaip valdovų rūmai. Vardinu privalumus: statybos niekad nereiks baigt. Žmonėms galim bus sekt pasakas, energiją gamins atsakingi asmenys per televizorių ir ES siųsdama pinigus nugriovimui. Atkreipkit dėmesį į pastatą šalia rūmų. Nežinai kas tas yr? Ir per Velykas užkąst reikia. Galvojat jiems lengva kaip voverei rate. Priklaupi-atsistoji-vėl savo darai. Užtat kiek energijos. Tai ir sakau: Seimūnai juda, visuomenė praranda amą, televizoriai šneka, ES pinigai pro šalį plaukia. Energija. Ką aš žinau kada ir  kur pinigai nusės. Sako intelektualinių posūkių šiais laikais nebėr. Drįstu prieštarauti. Jeigu pamatytum kokius posūkius tie pinigai daro, šauktum kaip tie žmonės pasišiaušusiais plaukais į sūpynes įsodinti ir nufilmuoti. Tik įsivaizduokit purslus, besitaškančius ant sienų, tik paklausykit kaip tirta ideologiniai pamatai nuo pinigų srovės,... Ei tu, turėk sąžinės, nors laukan išeitum. Mergaite, ar turit grybų patiekalų. Neturit? Jau prasidėjo. Aš savo teisių neleisiu pažeidinėt. Grreit dar po vieną o po to skųstiss Suvienytoms Nacijoms ir Prezidentei. Užžž grybbbų karą ir Tyyytuvėnų Piligrrrimų Centrą.