Arba
Teisingesnė pasaka
Šis opusas skirtas visiems, kurie dantis sukandę prieš miegą turėdavo klausytis „neteisingų“ pasakų. Kaip Kastytis gali kvėpuoti po vandeniu, kaip nutukęs paršelis gali pabėgti nuo ilgų distancijų bėgiko vilko, kaip Jonukas su Grytute, iškepę raganą krosnyj, gali ilgai ir, svarbiausia, laimingai gyventi, kaip Raudonkepuraitė iškart neatpažįsta lovoj gulinčio vilko ir, užuot tėškus karštą buljoną apgavikui tiesiai į akis ir neatsigręždama puolus laukan, uždavinėja kvailus klausimus: „Senele, o kodėl tavo tokios didelės ausys?“Vilkas, matyt, svarstąs savo širdyje, su kuo geriau valgyti anūkę – su grybų padažu ar su šviežiom salotom – kantriai atsakinėja į klausimus, užuot iškart prarijęs įkyrią mergiūkštę.
Norint perduoti mitą šiandienai, reikia pačiam būti su juo akis į akį sąmonės lygmenyje susidūrus. Deja, autorius nėra vienas iš tų, bet užtat turi pretenzijų parašyti teisingą pasaką.
Taigi, gyveno kartą senelis ir senelė…
Baigę grėbt šieną seserys ir broliai, grėblius ir šakes ant pečių užsikėlę, dainuodami lietuvių (taigi savo) liaudies dainas, lėtais tvirtais žemdirbių žingsniais Basanavičiaus al. nuėjo prie vandens – tais laikais Palangoj vasarą pajury dar užtekdavo vietos ir vietiniams. Čia mes turim pastebėti, kad anais laikais žmonija jautėsi didelio, tam tikrą savimonę turinčio organizmo, vadinamo gamta, dalimi, t. y., Vidurio Rytų mitais pasirėmus jiems dar nebuvo išaiškinta apie išvarymą iš rojaus ir kad esą jie tik keleiviai svetimam, nesvetingam krašte, kur turi vieni kitus užmušinėti, kad išliktų. Todėl natūralu, kad jausdavo poreikį prie gamtos prisišlieti ir energija pasikrauti, bet jokių būdu nešiukšlinti. Nusimetė prakaitu ir šviežio šieno kvapo mišiniu (dezodorantai, naikinantys ozoną, dar nebuvo madoj. Juos atstodavo prakaituotos pažastys, t. y., egzistavo harmonija) prikvipusius viršutinius drabužius. Pasirodė ražienų subraižytos blauzdos, visiškai skutimosi peiliuko neregėjusiais plaukais. Berneliams jos sukeldavo atitinkamus jausmus. Merginos gi, užuodę bernelių pažastų kvapą, žinodavo susiradę tinkamą šeimos židinio gynėją. Be to, tokių ir seksualinė orientacija būdavo aiški, taigi, buvo išvengiama nemalonių nesusipratimų. O ir paplūdimius dalinti į vyrų ir moterų nebuvo mados, nes moralė buvo taip sureguliuota, kad berneliai, tik mergelių sijonams aukščiau kelių pasikėlus, tuojau kukliai nuleisdavo akis ir gėdos raudonio padažytais žandais puldavo į krūmus slėptis. Todėl žymiai vėliau parašyta Paskenduolės istorija į tautos per amžius sukauptos energijos archetipinius klodus negali pretenduoti, o ir šiaip labai panašu, kad yra iš piršto išlaužta. Jau nešneku apie Baltušį, tarybinei moralei pardavusį vasaras.
Taigi, mergelėms iš marškinių išsinėrus ir sūrian vandenin panirus, o berneliams salietra atsiduodančiais delnais akeles užsidengus, kaip čia buvęs prisistatė žaltys ir patogiai įsitaisė vienos iš grėbėjėlių, vardu Eglė, marškiniuos. Pastabesni skaitytojai jau turbūt susivokė, kad jei berneliai per tarpupirštį žiūrėdami būtų lavinę savo estetinius jausmus, kaipmat būtų žaltį pastebėję ir, marškinius sugriebę, krūmuosna nekaltą sutvėrimą iškratę. T. y., pagal harmoningo sugyvenimo taisykles, ir pagal kitas, kurios tą roplių giminės gyvį laikė šventu, visiškai priešingai, negu krikščionybės skelbėjai, vargšą gyvį dėl savo asmeninių interesų įsūdę nelabųjų tarpan.
Taigi, visuotinei energijai atsivėrę ir kūnus tuo pačiu nusimazgoję, pašiurpusiom nuo vandens gaivos ir vakaro vėsos grožybėm, mergelės skubino vėl drabužiuosna panirti. Mados juos kasdien keisti dar nebuvo. Tačiau dėl tokio ekologiško toliaregiškumo žmonės nesirgo gripais ir alergijom. Griebė savo marškinius ir Eglė, bet čia pat metė juos atgal ant smėlio, išvydus iš rankovės išlendantį žaltį, visai tokį pat, kaip nupieštas vaistinėj ant buteliukų. Bet žaltys, mergelę išvydęs, visai nesutriko. Dar daugiau – atsikrenkštė ir gryna lietuvių kalba taip prabilo:
– Garbė Jėzui Kristui, – kas tik paliudija jį buvus paveiktą naujų religinių judėjimų. Į tai Eglė, kiek nustebus, bet visai neišsigandus (nes įsitikinimas, kad moterys yra bailūs sutvėrimai, ypač biją pelių, vorų ar tarakonų, yra baisus pramanas, nuvalkiotas patriarchalinės visuomenės stereotipas ir mes jokiu būdu čia jo netoleruosim) gražiai žemaitiskai taip atsakė:
– A mun saka?
Kad tolimesnis dialogas būtų visiems suprantamas, t. y., leidę pajusti žemaitiskos tarmės grožį ir subtilumą, toliau, idant pagerbtume kitas etnines mažumas, nes jos yra lygiai taip pat svarbios kuriant kultūrinius tautos klodus, kalbėsim literatūrine kalba, t. y., kaip laikraščiuos. Čia pat paaiškėjo, kad žaltys turi labai rimtų ketinimų, t. y., nori Eglę imti už pačią.
Gerbiamieji skaitytojai, kad ir kaip čia stengtumės būti politiškai korektiški ir teisingi, nepažeisti šliužų teisių ir gerbti juos dėl jų pačių, o ne dėl gydomųjų savybių, turime jums pasakyti, kad tais laikais, nesant nei televizorių anei emailų, Eglė, kad ir kaip apsiskaičius, išsilavinus ir emancipuota buvo, taip širdyje pagalvojo: „Kažin, ar jis gyvena užsienyje?..“ Tačiau iškart pajuto širdyje kažkokį sunkumą, jai tarsi žvynai nuo akių nukrito (ir čia visiškai nėra užuomina į žalčio kūno dangą, greičiau anatominis intarpas) ir ji pagalvojo teisingai: „Kažin, ką tėvužėlis pasakys?“ Nes kad ir kaip viliojančiai tas pasiūlymas būtų skambėjęs platesnių horizontų išsiilgusiai kaimo mergaitei, tėvų žodis, ir tai neklijuojant čia jokių etikečių ir nepradedant diskusijų apie jauno žmogaus išskleistus sparnus ir senosios kartos suglaustus, buvo paskutinis. Arba, giliau pasikapsčius, Eglė dar nebuvo atpažinusi savyje tu archetipinių, ją vairuojančių jėgų, verčiančių besąlygiškai paklusti ir, savaime aišku, nebuvo su jomis sudariusi taikos sutarties, taigi pasitenkino Socialiniu Prisitaikymu vadinamu elgesiu. Be to, nemačiusiai XXX filmų, kur tai daroma su arkliu arba su šunim, t. y. novatoriškai aukštai iškeliant standartų kartelę, kilusi širdyje sumaištis Eglei neleido pastebėti viso galimo sandėrio potencialo, t. y., kontraktų su televizijų studijomis, nuotraukos pirmam Panelės žurnalo puslapy, Gineso rekordų knygos, etc. Ir čia nėra nieko nuostabaus, nes prakaituotos pažastys, kaip jau minėta, tais laikais visada būdavo siejamos išimtinai su giminės pratęsimu ir darbo jėgos ūkio darbams gaminimu, t. y., niekas nekovojo už negimusią gyvybę net ir jai gimus. Žmogus buvo regimas kaip įrankis, o ne kaip mažoji Visata. Taigi Eglės atsakymas, kurį daugelis skaitytojų jau žino, buvo padiktuotas ne jaunatviško vėjavaikiškumo, pabrėžiu: ne vėjavaikiškumo arba pragmatiško išskaičiavimo, bet šešėlinės sąmonės pusės, t. y., mergaitė elgėsi taip, kad įtiktų tėvams ir už tai būtų pamaitinta ir gautų virš galvos stogą, taip svarbų išlikimui. O čia kaip tik ir šaltis jau skverbėsi gilyn į kūną, o kas nori susirgti plaučių uždegimu per patį šienavežį.
Gavęs teigiamą atsakymą, žaltys pakėlė skrybėlę, mandagiai atsisveikino ir dingo tamsoj. Galima būtų klausti, kaip jis pajūry atsidūrė, nes, specialistų teigimu, žalčiai smėlio anei sūrumo nemėgsta, o be to, ir skrybėlių nenešioja, bet patys turit suprasti, kad tai buvo kitoks, šnekantis, sūrumą mėgstantis ir į paskutinį mados šauksmą atsiliepiantis šliužas. Skaitydami kitų tautų pasakas, biblijas ir padavimus jais juk tikim, tai kodėl saviškiais turėtume abejoti? Juk prakalbus parabolėm, simboliais ir mitais, neaiškūs dalykai paaiškėja, vaikai užmiega, o dvasiškiai pradeda atlikinėti šventus pinigų rinkimo ritualus.
Eglės tikrai būta jaunos mergaitės, dar visiškai nepatyrusios, kitaip ji būtų žinojus, kad šnekantis žaltys ir dar taip meistriškai mokantis pasinaudoti kitiems nepalankiomis aplinkybėmis, yra dalykas rimtas ir nedelsdama kreipusis į vidaus reikalų pareigūną, bet argi kas galėtu ją smerkti už jaunystę ir pasidavimą kolektyvinės pasąmonės nenugalimai jėgai?
Taigi vakare, ir ko čia stebėtis, tik šaukštus į batvinių bliūdą sumerkus, kieme pasigirdo šnypštimas ir išgąsdintų naminių gyvulių baubimas irgi žviegimas, ir apskritai kilo didelis ermyderis. Persigandęs per duris įvirto piemuo ir pareiškė, kad jo darbo aprašyme žalčiai nebuvo paminėti, taigi jis jau geriau pasiimsiąs kirvelį* ir eisiąs namo. Tokios insubordinacijos paakintas, tėvas iškišo galvą laukan ir, pamatęs visą kiemą pilną žalčių, mandagiai – nes turėjo rodyti gerą pavyzdį savo sūnums ir tokiu būdu pratęsti hierarchinę vyriškos lyties individų dominavimo liniją – šliužų paklausė, kam turi būti dėkingas už tokį neišpasakytą pagarbos ir dėmesio ženklą. Gavęs atsakymą rūsčiai pažiūrėjo į Eglę, tarsi norėdamas pasakyti: „Sakiau tau – mažiau tų knygų skaityk“ – posakis „šaukštai po pietų“ dar nebuvo išrastas.
Po to parimęs kurį laiką svarstė žmonijos suartėjimo su likusia gamtos dalimi galimybes, perspektyvas ir galimas legalias pažado nesilaikymo pasekmes. Tai paliudija senajam Lietuvos kaime ne tik astronomą Šmukštarą ir naktibaldą Giedraitį, betgi ir gilaus kaimo sermėgom apsivilkusius artojus gebėjus giliai mąstyti beigi daryti giliamintiškas išvadas. Kaip žinome, būdamas progresyvus ir jau seniai atsisakęs senųjų pagoniškų dievų bei matydamas kur kas geresnes perspektyvas ten, kur trys dievai yra lygu vienam dievui, t. y., matematika priskiriama literatūros sričiai, šeimos galva greitai sumetė, kad moralę, kaip ir matematiką, šitokiam reikalui prispaudus (žaltys juk yra velnio sėkla), irgi galima pasukti reikiama linkme, t. y., atėjo laikas dvigubiems standartams. Taip atradęs tvirtą atramą moraliniam sprendimui, apmąstymus užbaigė ir ryžtingai ėmėsi veikti: gerai prigirdė žalčius pienu, aptaisė nuotakos rūbais amo netekusią samdytą mergą ir išstūmė per duris. Čia mums derėtų pašnekėti apie samdinių teises Lietuvos kaime, nes, tarp mūsų šnekant, vargšė mergaitė nieku gyvu nesvajojo būtent tokiu būdu išgarsėti. Ir čia mes, gink Dieve, nenorim pasakyti, kad samdiniai rinkdamiesi būtų buvę prastesni, kaip ir jų toliau daržinės nesiekiantys horizontai. Anaiptol, tikėjimas dangišku atlygiu po mirties kėlė jų mintis aukštybėsna ir darė juos nepasiekiamus pigioms šios žemės vilionėms.
Geroką kelio gabalą nulėkę, žalčiai liovės dainavę, nes apsižiūrėjo esą apgauti – gegutė, svetiman lizdan kiaušinius sudėjus, aišku, būtinai turėjo įkišti liežuvį:
– Samdinę vietoj jaunosios vežasi, samdinę…
Šliužai, mergą pakeliui išleidę, palinkėjo jai kovoti už savo teises jau šios žemės karalystėj, dangų pasiliekant kaip atsarginį planą, giliai į plaučius netraukiant išnaudotojų paruošto opiumo liaudžiai. Ir nuo tada samdinė pradėjo švęsti Gegužės Pirmąją ir atidarė raudonų vėliavų sukirpimo ir siuvimo kombinatą. Vėliau prasidėjus industrinė revoliucija Lietuvą rado jau pribrendusią socialiniams pasikeitimams, lygioms teisėms ir keturiems komunarams.
Žalčiai tuo tarpu, savo pačių kalbos samdinei įkvėpti, ryžtingai nulėkė atgal, norėdami pažiūrėti Eglės tėvui į akis, nes tik tiesa gali mus išlaisvinti, t. y., naiviai tikėdamiesi aną sugėdinti.
Pamatęs kiemą pilną žalčiu, tėvas, supratęs patarlės melo kojos trumpos teisingumą ir išsigandęs legalių, visai su morale nesusijusių, bet didžia dalim religijos sričiai priklausančių pasekmių, išleido Eglę kelionėn, nes moteriškos lyties asmenys, ypač nekalti** (lytiniai santykiai, neįrodytais duomenimis, kenkia mėsos kokybei), pagal seną ir nerašytą, taigi archetipinį paprotį, visad būdavo aukojami pabaisoms, slibinams ir nykštukams, nes turėjo kažkokių, mums iki šiol nežinomų, maistinių savybių jų nemalonei numaldyti. O be to, moteriškos lyties asmenys, kaip kad mokė naujieji religiniai judėjimai, dažniausiai dėl visko ir būdavo kalti, bent jau netiesiogiai, kaip ir šiuo atveju. Noriu pastebėti, kad niekur neminimi tie vėplos Eglės broliai, tradiciškai pasibalnojantys bėrus žirgus ir galandantys kirvius irgi kalavijus aštrius. Tas pažeistas amžinasis balansas tarp silpnų, savo nuomonės neturinčių, kūno formom manipuliuojančių ir absoliučiai priklausomų mergaičių ir raumeningų, situaciją kontroliuojančių vyrukų truputį neramina. Bet žiūrėkim, kas bus toliau.
Čia pasakojimas perkelia mus į povandeninius rūmus, turbūt Baltijos jūros dugne. Aplink plaukioja pavaldinės žuvys. Eglė sėdi prie ratelio, kaip ir priklauso keturių vaikų motinai. Praleisti, arba suinteresuotų asmenų tam tyčia sunaikinti, patys mieliausi vyriškai širdžiai momentai, tie, kur dar prieš vaikų atsiradimą. Užtat Eglė, kaip minėta, jau visai kitokia, jau nebe paauglė. Tai tik paryškina keistai supintos siūlus verpiančios šeimos židinio saugotojos ir kartu vejančios minties giją apie galimybę ištrūkti paviršiun (dar kartą leidžianti mums pasijuokti iš mūsų elgesio „laisvumo“, tik pasąmonei žinant tikruosius mūsų elgesio motyvus) linijos. Čia išryškėja mūsų civilizacijos ribotumas, kur po ilgos ir nelygios kovos abiejų lyčių atstovai apsimestinai gerbia vienas kito lygias teises, santuokoj manosi auginą ir stipriną tarpusavio ryšį. Tačiau Eglė, užauginta toj tikrojoj, civilizacijos nesubjaurotoj visuomenėj, kur vyrai, begaliniai egoistai***, būtų buvę nepataisomai sužaloti išgirdę moteris turint savo asmeninių minčių ir planų, jokiu būdu šitos klaidos nebūtų padarius. Todėl ji, lyg tarp kitko, Žilvinui – toks yra jos vyro vardas – užsimena: „Mano tėvai jau seni, gal reikėtų juos pamatyt“, kol tas galų gale supranta, apie ką ji šneka. Spėkit iš trijų kartų, ar išleido? Ir ne tik dėl to, kad prisiminė pamario ūkininkų verdamos žuvienės kvapą. Vyriškas nuosavybės jausmas, kuris sudaro apie pusę jo meilės, yra paties savininko tąsa, žmonos užkariavimo priminimas. Juk netgi vienas iš barzdotų Dievų yra rimtu veidu pareiškęs: „Aš esu tavo Viešpats ir Dievas. Neturėk kitų, tik mane vieną.“
Taigi, jūrų valdovas, turėdamas aiškią intenciją jos niekada neišleisti, prisako žmonai atlikti tris darbus – lygių teisių iliuzija, diplomatinis triukas. Žilvinas jau manosi laimėjęs. Naivuolis, matyt, pirmą kartą vedęs, įsivelia į kovą, kurią pralaimėti yra pasmerktas jau nuo akmens amžiaus. Suverpti šilkų kuodelį, sunešioti geležines kurpes, užmaišyti lauktuvėms ragaišį rėty – cha cha cha, zuikių dainos. Čia Eglė pademonstruoja savo giminei charakteringą kantrybę ir išmonę kovojant su nedideliais ir, atrodytų, niekad nesibaigiančiais kasdienybės peršėjimais. Nulekia pas povandeninę žiniuonę ir kaipmat gauna reikiamą, per amžius paslapčia, vyrams nieko nenujaučiant, sukauptą informaciją. Paskutinis reikalavimas, t. y., ragaišis – netiesioginė nuoroda į Lietuvoj paplitusią Adomo ir Ievos su obuoliu legendą: moterys, jau seniai supratę galinčios valdyti vyrus per pilvus, taip sistemiškai gadina jų virškinimo traktus ir moralę. Žilvino atveju regime atvirkštinę perspektyvą: iš pasąmonės plaukiantis poreikis išprovokuoti Eglę jį apgauti ir taip save nubausti už pirmykštį nusikaltimą, užmiršti gėrį ir blogį ir sugrįžti į pirmykštį nekaltumą. Argi tai ne ironiška? Užmarštis neateina, gėris vėluoja, užtat blogis kaipmat prisistato: Eglė įkiša kuodelį ir kurpes į ugnį, o ragaišį iškepa pasinaudodama elementariąja chemija.
Dabar apie „Tik niekam nesakyk“. Čia jau toks naudotas ir pernaudotas anachronizmas. Žilvinas, turbūt slapčia apsidžiaugęs, kad pralaimėjo kovą su pačia, toliau degraduoja ir tęsia kelionę susinaikinimo kryptim: užprogramuoja savo vaikus jį išduoti. Paaiškinęs, kaip jį kviesti viešnagei pasibaigus (užuomina apie kraują tik patvirtina Žilvino sadomazochistinius polinkius), griežtai perspėja:
– O jūs, vaikai, šiukštu neprasitarkit, kaip mane šaukti reikia.
Padavime apie Jėzų Kristų nors tiesiai pasakoma: „Dar triskart gaidžiui neužgiedojus mane išduosi“ – vadinasi, dar nuo amžių amžinųjų Petras paslaptingų jėgų buvo pasmerktas išduoti. Ir nieko čia nepakeisi, vietos improvizacijai ir laisvai valiai nepalikta ir mes tai galim suprasti. Bet Žilvino nepatyrimas tiesiog ausis drasko. Taip žaisti su vaikų ir žmonos paslaptingom pasąmoninėm jėgom, sudarant laisvo pasirinkimo iliuziją! Neišmanėliškumas tiesiog erzinte erzina. Atseit, palieka jiems pasirinkimą. Noris ropštis tekstan ir šaukte šaukti:
– Ką tu čia, povandenine pabaisa, nusigaruoji?! Patylėtum geriau, jeigu nežinai, kaip su vaikais atsisveikinti, – bet ar tokiam ką pasakysi?
Ir taip Eglė su vaikais išneria iš vandens tiesiai į namiškių glėbį. Geria ir valgo, kaip Lietuvoj pripratę, paskui valgo ir geria, lyg būtų svečių iš Amerikos sulaukę. Ir tada tiems broliams, kurie nė piršto nepajudino Eglę iš namų išvežant, staiga sukyla kaltės ir pavydo jausmai, kuriuos jie, sprendžiant iš stiprumo, seniai ir giliai savyje nešiojo. Žinoma, vietoj to, kad internalizuotų, savy susivoktų, sau atleistų ir su savim susitaikytų, nusprendžia išlieti pykti ant nekaltų. Matom vieną baisiausių užspausto pykčio sužalotų žmonių siautėjimų. Vedasi tuos paauglius į mišką, grasina, primuša. Priedanga gera: reikia išklausti slaptažodį, kaip žaltį šaukti. Ko tik girtas, savo sielą sužalojęs žmogus nesugalvos, kad tik neprisiimtų atsakomybės, kad tik išvengtų savianalizės ir neprisipažintų suklydus. Metų metais širdis ėdę kaltės ir pavydo jausmai išvirsta į begėdišką egzekuciją. Girti, alkoholio iškraipyti snukiai tamsiam miške, jų seilės, tyškančios ant nekaltų vaikų veidų. Vargšė mergaitė neišlaiko ir pasako. Argi tai neprimena kitos jaunutės mergaitės pajūry? Ir kas gi ją galėtų kaltinti? Sužvėrėję nulekia prie vandens, išsikviečia žaltį ir dalgiais sukapoja. Taip Žilvinas savo pasiekia. Panašiai gimsta ir kitų tautų išganymo istorijos. Broliams, deja, iki išganymo dar toli. Kad taip lengvai galėtum atsikratyti kaltės ir pavydo naštos… Kažkada net rankos nepakėlus seseriai apginti, o vėliau taip ir likus kaimo gūdumoj, turbūt taip save baudžiant, net vidurinės nebaigus, ėjus iš įkalinimo įstaigos į išblaivinimo ir atgal. O čia dar Eglės emailai iš po vandenio: „šiandien tapau povandens valdove“; „šiandien man gimė sūnus“; „važiuoju su vyru turistinėn kelionėn, skandint laivų į Bermudų Trikampį“, etc. Kur berasi labiau nusikaltusią? Broliai turbūt grįžta namo ir geria iki sąmonės praradimo, kad atsibustų kruvinom panagėm dar didesniam skausmui.
Paskui atplaukia kraujo puta: vyriškis, kitaip negu moteris, niekada savo negalavimų ramiai nepriims, bet informuos visatą apie savo skausmus, net jeigu jau būtų nebegyvas, pvz. – kaip JK rodo savo žaizdas apaštalui Tomui.
Eglė vaikus prakeikia. Deja, obuolys nuo obels netoli rieda, tamsa garsiai nusijuokia: lygiai kaip ir broliai, ji, užuot sumurdžius jų galvas jų pačių vėmaluosna, atsigręžia prieš nekaltus. Negrįžtamai prarandama galimybė galų gale atsitiesti ir pažiūrėti į akis toms tamsiosioms jėgoms, galimybė galų gale išgyventi savo tragediją, galimybė turėti vietinį išganytoją, galimybė perduoti ateinančioms lietuvių kartoms išdidumo ir savigarbos slėpinį. Ne, kartu su trim paršiukais Eglė pabėga ir po jos šakomis šlapinasi pro šalį skuodžią zuikiai.
Ar visa ši apgaulės, žiaurumo ir išdavystės prisotinta drama tam, kad paaiškintų vaikams, iš kur atsirado medžiai ir kuo jie skirias?
Taip.
* Baltušis, „Parduotos vasaros“, II tomas
** Nekaltas – neturėjęs lytinių santykių. Turėjęs yra savaime kaltas. Pastarieji yra naudotini tik giminės pratęsimui. Plačiau apie tai skaityti Katalikų Bažnyčios Katekizme ir ginekologijos vadovėlyje.
***teisėtas savęs be galo mylėjimas, dažniausiai slepiąs giliai išlavintą dvasinį ir emocinį asmens charakterį.
