Didžiausia pasaulio religija
Taip jau yra ir nieko čia nepadarysi – ištisus metus jis tave iš šalies stebi, užsirašo viską į knygą ir gruodžio 24-osios naktį sužinai, kaip tavo elgesys buvo įvertintas. T. y. randi po egle dovaną. Arba ne. Susidaro įspūdis, kad vertinimo sistema nėra labai jau griežta, nes apsijuokti prieš liudininkus, nieko po egle neradus, asmeniškai dar neteko. Nors, mano nuomone, yra buvę metų, kai dovanų vertas nebuvau. Be to, žinau ir, reikalui esant, galėčiau prikišamai nurodyti ir kitus dovanų nevertus asmenis. Tokia neįprasta vertinimo sistema (tai nieks nesiųs į pragarą?) kelia teisėtą susirūpinimą. Ir smalsumą.
Paveikslai ir portretai mums pateikia tokį vaizdą: raudonskruostis, pražilęs, gana aukštas, tuktelėjęs, bet šiaip jau sveikai atrodantis, besišypsantis, savimi patenkintas ir pasitikintis vyriškis. Jaunatviškos dvasios, nors jau akivaizdžiai perkopęs penkiasdešimt, mėgsta vaikus, sodina juos ant kelių, šnekina, klausosi deklamuojamų eilėraščių. Nors gausiai susitikinėja su mažamečiais, neteko girdėti apie kokias dviprasmybes ar užuominų apie nepilnamečių tvirkinimą. Trumpai pasakius, tokie faktai istorikų niekada nebuvo užfiksuoti. Tiesa, susidomėjimą suaugusiomis dailiosios lyties atstovėmis yra ne kartą pademonstravęs. Apie tai byloja sukurtos giesmės ir filmai. Bet ar už tai mes galėtumėm jį teisti? Nors jis pirmas ir pradėjo sąrašus sudarinėt?
Visi čia išvardinti faktai neleidžia mums abejoti Kalėdų Senelio egzistavimu. Aš pats asmeniškai turiu nuotrauką: prie naujametinės eglutės, kiek sunerimęs (nelabai pavykęs eilių „Tupi žvirblis kamine…“ deklamavimas), sėdžiu jam ant kelių. Sunku būtų abejoti ir jo dieviškumu. Visi kriterijai įvykdyti su kaupu: buvimas vienu metu keliose vietose, dovanų padauginimas, mūsų visų minčių ir elgesio žinojimas, ilga ir stabili santuoka. Beje, skirtingai negu visos kitos dievybės, save pačios dievais pasiskelbusios, Kalėdų Senelis niekad savęs dievu nevadino – manykit sau ką tik norit. Jam, rodos, žymiai įdomesni esam mes ir dovanų dalinimas. Neteko girdėt, kad būt reikalavęs maldų, aukų, smilkalų irgi adoracijų. Kas išties sukelia tam tikrų komplikacijų ir didelį netikrumo jausmą. Juk prieš akis neturint bent jau mažiausiai kokių dešimties įsakymų ar komunizmo statytojo moralinio kodekso ir žinant savo įgimtą nelabumą (pagarba kitiems dievams, nepamirštantiems mums apie tai nuolat priminti), visad išlieka pavojus rasti po egle švilpaujantį vėją. Net kyla pavydas, pagalvojus apie kleboną rinkliavos metu: juk jeigu iš tavęs pinigus paėmė, vadinasi, elgiesi teisingai. Antraip argi imtų? Štai jums ir kompasas, ir kelrodė žvaigždė, ir tiesi kaip antkapio kryžius moralė.
Jeigu Kalėdų Senelis atrodytų paliegęs ir nusipasninkavęs, pasislėpęs urve nuo pasaulio tuštybės (kaip kad visos dievybės, gal išskyrus graikų (užtai graikų tikintieji ir pasiskyrė sau per metus dviejų mėnesių atostogas: kokie dievai, tokie ir tikintieji)), ir mums būtų ant širdies ramiau ir galvoj mažiau rūko: nešk kryžių, o visa kita bus pridėta. Va čia tai būtų viskas aišku: mušim, kol pasitaisysi. Pasijunti šio to vertas esąs. O dovanas gausi anoj pusėj. Užtat ir nubarsto eglės šakom taką iki grabo; suprask, išėjo dovanų atsiimt. Bet ne. Mūsiškis būtinai turi išgerti statines pieno ir suraityti kalnus jam paliktų pyragaičių. O paskui didesnė Žemės rutulio gyventojų dalis gruodžio 25-osios rytą paknopstom lekia po egle ieškot dovanų. Ir randa. Neaišku, už ką. Tarsi viskas būtų palikta mūsų pačių valiai: būk geras. Didžiausia pasaulio religija be katekizmo, kryžių, klausyklų irgi kataklizmų. Su raudonskruosčiu, sveikos psichikos dievu, kuris visus apdovanoja ir nieko nereikalauja mainais. Kur reikia būt geresniems šiaip sau, be jokios rimtesnės priežasties. Ir aš jus myliu ir linkiu jums linksmų švenčių.
