PASLAPTINGO NEPAZISTAMOJO GERANORIŠKI PATARIMAI SUSTOJUSIEMS NAKTĮ DYKUMOJ नुसिम्य्ज्त

Jei kada važiuosite iš pietų Kalifornijos į Nevadą ir kirsite Šešėlių Slėnį, nesustokit dykvietėj nusimyžt, ypač naktį. Nors ir kaip nekaltai tai atrodytų. Net po penkių valandų sėdėjimo prie vairo, net jei pradedat muistytis ir dėlioti sėdynę nuo vieno pusrutulio ant kito. Tada geriau stabtelt Barstow, Mojave’s dykumos vidury, lyg tam tyčia čia pastatytam dideliam logistikos centre, su McDonaldais, Starbuck’sais ir, atitinkamai, viešom išvietėm: uždaras ciklas, pažįstama aplinka, būtent tai, kas reikalinga saugumui ir gerbuviui uztikrinti. Bus ten aplink ir žmonių, tokių pat keleivių kaip ir jūs, besimankštinančių, t.y. juokingai beskeryčiojančių rankomis ar šiaip darančių pritūpimus ir paskubom praryjančių greitmaistį. Jie net gali prabėgom paklausti, kaip jums sekasi. Paklauskit jų to paties, pakalbėkit apie orą ir benzino kainas. Atsiminkit: svarbiausia išlikti komforto zonoj, neiškrist iš srauto, tekėt su visais ir nerizikuot sustot. Geriausia kelionėj negert arba gert gryną vandenį, nes kava kaip mat pradės veržtis laukan ir jūs turėsit stabtelt Šešėlių Slėny. Viskas prasideda labai nekaltai: akys panūsta ieškoti išvažiavimo. Vis dar renkatės. Vėliau, spaudimui šlapimo puslėj tolydžio didėjant, atitinkamai mažėja reikalavimų sąrašas ir jūs nebe tokie išrankūs, tad galų gale pasukat į pirmą pasitaikiusį išvažiavimą, kuris virsta tamsoj paskendusiu keliukščiu. Sustabdot mašiną, sukeltam smelio dulkių sūkuriui besisklaidant, akimis susirandat kaktusą, nes taip jau įprasta: reikia šlapintis ant kažko. Natūralu, polinkis dominuoti ir apvaldyti ― jūs vis dar pažįstamoj aplinkoj, bet pavojaus zona jau čia pat. Kaktusas, ką ir besakyti, žmogaus dydžio, laiko vieną ranką iškėlęs, tarsi norėtų kažko paklausti ar stabdytų mašinas. Sakau jums, tai spąstai. Ir, žinoma, jūs padarot klaidą: išjungiat variklį ir užgesinat mašinos šviesas. Tyla ir tamsa aplink, per kūną nubėga lengvas šiurpulys ir, jeigu žaistume žaidimą šilta-šalta, kur indikatorius šilta reiškia artėjimą prie ieškomo objekto, dabar iš visos gerklės reikėtų surikti: "Karšta! Jūs jau pavojaus zonoj!" Atsistojat prie kaktuso taip, kad būtų pavėjui. Dar spėjat išleisti džiugų palengvėjimo atodūsį ir to pasekoj, kaip kad įprasta, kai palengvėja, panūstat užversti galvą aukštyn. Paskutiniai lašai nuvarva jau ant batų, bet jūs to nebejaučiat. Ar dabar jums aišku, kodėl paskutinę minutę, visai netikėtai, susidarius nepalankioms aplinkybėms, nebegalėjo važiuoti draugai ir taip likote vienas? Ir kad tas šiknius kaktusas visai nieko nenorėjo paklausti, bet rodė viršun, į tą gelmę? Ir kurių galų reikėjo važiuot naktį? Spąstai. Išpuolis suplanuotas ir paruoštas iš anksto. O gelmė, tik to ir telaukus, pasičiumpa jūsų žvilgsnį. Ir ne tik jį, nes akys, persipildę dangaus ir tylos, staiga pradeda ašaroti. Tai nuo dulkių, pasakot sau, nuo dulkių ir nuo įtempto žiūrėjimo tamsoj į kelią. Tačiau jūs vis dar tebežiūrit, nes žiūrėti norisi. Tik stovėt ir galvą užvertus žiūrėt. Ir jei manytumėt, kad tai tas pats, kas saulėtą vasaros dieną gulėti pievoj ir skaičiuoti plaukiančius, į naminius gyvūnus panašius debesis, tai labai klystumėt. Sakau jums, viskas žymiai pavojingiau, negu iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti. Žmonės, visai net nepagalvoję, išstato save baisioms organizmo perkrovoms, kai prieš akimirką lėkę 130 km/h greičiu staiga sustoja, išjungia kūno autopilotą ir pažvelgia viršun. Galiu jums priminti, sklinda tokie gandai: pavargę žmonės važiuoja į dykumą ir jos tylą pasislėpti nuo greitkelių ir nuo triukšmingų bendrakeleivių. Sakoma, kad ta gelmė iš tikro yra mumyse ir dangus ― tik jos atspindys. Ir ašaros tai tik pradžia. Iš kur, jūsų manymu, atsiranda tie gatvių sankryžose bestovį ir beskelbią pranašai, iš kur tie keistuoliai, degančiais žvilgsniais priverčiantys jus paspartinti žingsnį ir vengti su jais akių kontakto. Iš kur, pagaliau, tie nurimę, pilni užsispyrusio tikrumo ir dažniausiai visai nešnekūs piliečiai, šalia kurių norisi pabūti ir jų tylos paklausyti? Sakau jums, jie įsileido, o gal, pagal kitų aiškinimus, atpažino gelmę. Bet ar jiems nuo to geriau?
Matau, jūs neramiai trepsit sagstydamiesi klyną ir mostaguojat laisva ranka, nes visiškai neaišku, ką su ta patirtim daryti. Dievaži, atrodot kaip tas kaktusas. Ne ne, nenoriu iš jūsų pasijuokti. Visai priešingai ― pilnai jus suprantu. Dar daugiau: Esu isitikinęs jūsų pasipiktinimo teisėtumu: juk tenorėjot nusišvilpt! Neverta nusiminti. Galiu patarti, kaip iš susidariusios padėties garbingai, nepažeidžiant savo orumo, pasitraukti. Pažadėkit sau grįžę nusipirkt knygą "Dvidešimt būdų kaip atrasti sielos ramybę" arba kitą panašią. Arba nueikit į muziejų, pagaliau į bažnyčią. Arba pradėkit sportuot ir laikytis dietos. Ar padės? Matau netikrumą jūsų veide. Patikėkit manimi. Draugai, pastebėję jūsų sunerimusį žvilgsnį kiekvieną kart besiartinant prie pisuaro, būtinai paklaus, kas atsitiko. Ir ką jūs jiems pasakysit? "Nuėjau nežinia kur, pamačiau nežinia ką?" A? Arba apie šiurpulius per visą kūną? Va tada, aš jums pažadu, jūs išgirsit tikrą tylą, kai jūsų kolegos susižvalgys tarpusavy ir klausiamai i jus pažvelgs. Gal net pradės jūsų vengti. Ar tikrai to norit? Taip ir maniau. Vėliau jums gali šaut galvon pradėt rašyt eilėraščius, bet tai praeis, greičiausiai po trečio ar ketvirto bandymo. Nebūkit naivūs, tai neaprašoma. Leiskit, padėsiu jums susirast mašiną, va taip va, atsargiai, neįlipkit į savo šlapimą. Dabar pasukit raktelį. Va, matot, variklis dirba kaip laikrodis, jūs vėl pažįstamoj aplinkoj, jūsų gyvenimas vėl teka įprasta vaga. Ką? Pažvelgti jums į akis? Gerai. Neeee. Nėr ten jokios gelmės. Patikėkit manim, jeigu ji ten būtų, tikrai jums pasakyčiau. Miražai, oazės, gelmės ― prišneka žmonės nežinia ko. Na ką jūs, neverta dėkoti. Visad galit kreiptis, patarimai nemokami.
Nulėkė kaip akis išdegęs. Matyt jau bus paskutinis šią naktį. Kvailys. "Pažvelk man į akis”. Che che che.
Aušta. Ir man jau metas. Nušliausiu kur nusnūst.