Trecioji dalis (paskutine)

Gulejau ant zoles ir ziurejau i debesis. Va tas panasus i mano traktoriu, o anas, su dviem didelem melynom akim, panasus i Marija. Ech, kaip ji moka pasiziureti, taip tarsi netycia mesti zvilgsni per peti. Uzkaistu visas kai ji taip padaro, lyg buciau simta gramu ismetes. Va ir dabar, kai apie ja pagalvojau, sirdis lyg kuvalda pradejo musti krutinej. Tolumoj nugriaudejo perkunas, virs galvos tvenkesi debesys. O mano Marija tokia tyli ir nedrasi. Pasijuntu salia jos kaip azuols. Akys nuleistos, i kitus nei nepazvelgs. O kokia seimininke. Sugurge pilvas kai pagalvojau apie kleckus kur vakar valgem. Tai ir sakau: geresnes visoj apylinkej nerastum. Kazinko tas dangus taip niaukstos? Juk per radija sake, kad bus pagada. Ar ismoks jie kada pasakyt teisybe? Sokau nuo zoles ir isspjoviau smilga, kur buvau isikandes. Reik vaziuot paziuret kaip Marija. Ji dabar kaip tik bus pas karves. Uzkuriau traktoriu. O migla staiga pasidare tokia, kad kelio nematyt. Bet as galiu ir per laukus, po tiesumais. Man taip visada geriausiai. Ir Marijai tiesiai sviesiai pasakiau: - Tekek uz manes, kai baigsi vidurine. Ta tik nuraudo visa kaip zarija, o paskui pasokus pakstelejo i zanda ir pabego. Veliau dar snekejomes ir ziedziuka is dvieju supintu vielikiu jai daviau. Nesioja. Is kur tas ruks toks vidury dienos, lyg butu katins piena paliejes. Rodos isgirdau saukiant ka. A tik nebus Marija? O ko tas suo ten taip draskos? Griebiau astuoniolikos rakta is po sedynes. Dabar jau visai aiskiai pasigirdo: - Gelbekit! Puoliau i ta puse ir atsitrenkiau i kazka minksta. Pamaciau balta svarka ir zmogaus galva: - Marija, riktelejau, dairydamasis aplink. O galva kone suspiege: - Sakyk, stai as Viespaties tarnaite, teesie man pagal tavo zodi. Griebiau galva i rankas ir prikisau rakta; - Ka cia pezi! Kokia tarnaite? Marija, suktelejau. Kazkas salimais susmezavo. Paleidau baltasvarki, tas minkstai znektelejo ant zemes, ir puoliau i prieki. O ten mano Marija. Vajergau. Suknia suplesyta, parvirtus ant zemes. Bus, matyt, bulius pasileides. Suspaudziau rakta saujoj. Juk seniai sakiau: iskastruot, kad butu ramesnis ir zmoniu nepuldinetu. Juk gyvuliui nepaaiskinsi. Pakeliau Marija nuo zemes ir nusinesiau i traktoriu. Apkabino ji mano kakla ir stipriai prisispaude prie krutines. - Viskas bus gerai, Marija, pasakiau. Myliu tave. O ta buliu mes veliau pagausim. Kai migla issisklaidys. Vaziuojam namo.