Meditacija apie rūką

Jeigu rimti žmonės jums sako rašyt apie rūką, tai geriau neatidėliot, bet sėst ir rašyt.

Jis ateina anksti ryte, dar prieš saulei patekant, panardina pilkšvam lengvume palmių kepures ir mažais lašiukais nusėda ant stiklo ir galvoj. Kaip jis pakliūva galvon ankstyvą rytą, nėra taip lengva paaiškinti. Gal per atvirą langą. Tada geriausia pirštų galais lengvai liečiant savo veidą stikle pajusti drėgmę. Rūkas lange ir rūkas galvoj, jūs dar spėjat nusistebėt, žiūrėdamas į save, ašarotiems pirštams stikliniu veidu slystant žemyn, bet tuojau mintys nuo drėgmės ištįžta, panirdamos rūko nešamam pro šalį lengvam nerime. Atvaizdas stikle dabar į jus dar panašesnis, su pirštų dryžėm per vidurį. Tokius palieka liūdesys arba atsitrenkusių į širdies dugną praradimų aidas. O rūkas palengva renkas į ašaras ir dryžėm teka žemyn. Tai jaudina. Jūs ūmai pasijuntat vienišas ir panūdęs artumo, priglaudžiat veidą prie stiklo ir užsimerkiat. Pasidaro dar tyliau. Nenumatytas šalutinis rūko poveikis. Apsidairot aplink. Taip seniai čia nebūta. Tarsi pabusdamas iš miego drėgnais nedrąsiais pirštais sklaidot rūko užuolaidas. Kaip įpratęs, kad geriau būtų matyt, žengiat žingsnį į priekį. Nuo drėgmes aptirpę proto konstrukcijos, judesio pažadintos kaip mat atsigauna ir vejas apie kojas. Ne, būnant niekur nereikia eiti, tyliai pasigirsta. Tik stovėt ir klausyt savo kvėpavimo. Gerai, instinktyviai jausdami, kad reikia klausyt, atsakot. Ano pasaulio regėjimai nenoriai traukias į tamsius kampus, ten kur laikrodžiai, nuotraukos ir vienintelės tikros tiesos. Jėga, jūsų pačių, saugumo ir komforto dėlei pastatyta saugot šventos ramybės, negalėdama patikėt, klausiamai žiūri jums į akis: angelas prie skardžio sergintis vaiką atleidžiamas iš pareigų? O kas filtruos, kontroliuos ir užtikrins jūsų sielos saugumą? Dabar tik neišsigąst, bet klausytis, atsimenat ir giliai įkvepiat. Libido išdainuoja sielos meniu. Ach taip, jūs nemėgstat savęs, esat ne toks, kokiu reikėtų būti. Jausmas seniai nematomų rankų pasėtas. Atpažintas pašaipiai jus stebi, bet nesitraukia. Jūsų pačių užsiaugintas ir galų gale virtęs demonu, jums nebepavaldžia jėga. Štai iš kur atsiranda velniai, norit pasakyt… ir, juk toks nelabūjų darbas, suprantat, kad jau esat apgautas: įveltas į begalines proto dėliones… Mintys ištrūkę į laisvę matuoja ir sveria, teisia ir pateisina. Smarkiai trankydamos durim kelia triukšmą ir žadina dieną. Rūkas pradeda sklaidytis. Man nereikia dalių, ieškau vienintelio ir nedalomo, sunerimstat. Mes tik sutvarkysim tą chaosą aplink, sako mintys. Čia tiek aistrų, kaitos, neapibrėžtumo ir neužbaigtų tikrovių. Įsismaginusios nuplėšia medicininiu pleistru užklijuotą sielos kampą ir pasimato šviesos ruoželis. Reikia ieškot šviesos ten, kur skauda, sužeidimai yra pakeliui, vėl girdit. Jausmai, neišmokę meluot ir todėl pavojingi, šviesoj kaip mat koncentruojas ant skruostų ir tiesa priartėja. Ypač labiausiai skaudamos vietos. Ar tikrai nori būt atsimerkęs, saves klausinejat. Kodėl ten taip šviesu, vis dar nesat tikras. Nėra kito kelio, jums vėl tyliai atsakoma. Jau daros sunku atskirti tą balsą nuo savojo. O gal tai ir yra jūsų balsas. Taip seniai čia nebuvot. Ar iš pradžių truputį paskaudės, o paskui nieko nebejausiu, neramiai pasimuistot atsiminęs dantisto kabinetą. Bet šviesa nebesiduoda klausinėjama, tik kantriai plikom rankom pradeda rankiot nuo skaudulių gremėzdiškai protingus paaiškinimus. Pasirodo nuogi jausmai, nei geri nei blogi, jūsų kūnas ir kraujas, dalis ir nuosavybė. Dabar reikia juos nuimt nuo kryžiaus, nes pats juos ten ir prikalėt troškimu to, ko neturit ir prisirišimu prie turėjimo vinim. Ir jokių nuskausminančių. Pamažu kaip medžio luobas trupa šalin tai, kas liko po susitikimo su pasauliu. Liekat tik jūs. Jau reikia prisimerkt, nes kas gi galėjo pagalvot…vėl giliai įkvepiat, svarstymai pamažu liaujas maitinęsi rytojaus pažadais ir užmiršta vakar dieną. Tvirtai sugniaužti kumščiai paleidžia pirštus, o jūs atleidžiat sau, jūsų paslaptingam pašnekovui… Išvaduoti jausmai paleidžia į laisvę garsus ir pasigirsta lygus ritmingas kvėpavimas. Dabar jūs pats esat rūkas ir slenkat palmių viršūnėm sustojusiam laike, atpažindamas save. Jums nieko nereikia daryti, tik būti. Visa, kas reikalinga, yra jumyse. Visada ten buvo. Jūs įkvepiat rytmetį, giliai iškvepiat ir atsimerkiat. Vandenynas žiūri į jus per langą ryškiai mėlynom akim. Išaušo nepaprastai graži diena.