Apie skirtingus mato vienetus
Ir atsitik tu man - viena po kito atsiverčiau keletą straipsnių. Matyt, apvaizdos šitaip buvo patvarkyta. Sigito Parulskio Budelių tauta ir Claudio Hummes Privalome ne smerkti pasaulį, bet jį gelbėti. Parulskis išsakė savo liudesį dėl tautos. Ten yra ir tradicinis anksčiau taip nebuvo, ir kad nebėra į ką atsiremti darant sprendimus vis ieškant savo vargano gyvenimo prasmės. Pabaigoj padaro išvadą: neleiskim savo gabumams nueiti perniek. Darykim ką geriausiai sugebam. Taigi, iš pradžių lyg ir nusivylęs, vėliau atranda išganymą žiūrėdamas tiesai į akis. Nuotraukoj Parulskio veidas butent toks, kokio reiktų, norint pradėt reklamuot lietuvių tauta - Samdomi Žudikai & Co. Toks, pasak rašytojo, yra tikrasis lietuvių pašaukimas. Kardinolas Hummes, savo ruožtu, nuotraukoj gražiai šypsos (jau šypsos, tuoj dainuos) ir atrodo kaip laimingas, žinantis atsakymus į visus Parulskio iškeltus klausimus, žmogus. Tik paduok jam tuos nusivylusius ir viltį praradusius. Gaila, kad nuotraukoj nesimato kardinolo rankų, nes jis garantuotai laiko gelbėjimo ratą arba meiliai glosto galveles nepilnamečiams. Įdomu, ar Prulskis skaitė Hummes straipsnį ir dar įdomiau, ar Hummes bent jau akimis permetė, ką Parulskis parašęs, nes joks profesionalas negaletų praleisti tokios progos evangelizacijai. Suinteresuotoms pusėms išreiškus pageidavimą, galėčiau juos abu supažindint, kad bent jau apsikeistų biznio kortelėm. Ką gali žinot.
Bet prie reikalo. Parulskis sako: Lietuviai naikina kultūrą, spjauna į etiką ir dorą, į visus krikščioniškus pagrindus iš viršaus. Atėjo visuomeninio, politinio ir etinio chaoso laikai. Kardinolas net ant pirštų galų pasistiebęs bando jį perrėkti: Ši kultūra persmelkta reliatyvizmu, neigiančiu absoliučias ir transcendentines tiesas, griaunanti moralės pagrindus ir atmetanti religiją. Negana to, ji yra vartotojiška, gašli, palaida ir lėbaujanti. Uff, net prakaitą reikia nusibraukt, kol tas visas blogybes išvardini. Kardinolas sako, kad nyksta tiesos troškimas. Paskaičius Parulskį, visai nepanašu. Visas jo rašinys yra apie tiesos troškulį. Taigi, ir šitoj vietoj abiejų keliai sutampa. Ir kaip po to nepulsi skaityt, ką tas Vatikano diplomatas turi pasakyt. Juk informacija gali pakeisti lietuvių tautos likimą(t.y. tapt samdomais zudikais) ir nuramint Parulskį. Tiesa, kyla klausimas, kodėl kardinolas ir jo pirmtakai iki šiol to nepadarė, per tuos 600 metų? Bet tai provokacinis klausimas, į kurį mes kiekvienam pašlemėkui sušvilpus nepulsim atsakinėti. Be to, Parulskis 600 metų dar ir neišgyveno. Kardinolas šitaip sako: Jėzus Kristus yra tiesa, mes jį pažįstame kaip visuotinį Logosa, išmintį, kuri viska nušviečia ir viska paaiškina. Nu ir..? Stovit užsimerkę ir laukiat. Pasigirsta Hummes pažeriamu motyvacinių citatų iš Biblijos sliukstelejimas per langa. Taip sakant, zdelaj sam.
Ir staiga, matyt vėl apvaizdos patvarkymu, ateina man praregėjimas: Parulskiui, akivaizdžiai skauda, jis nuo širdgėlos nebėga, įsileidžia ją širdin. Dar daugiau, tai jau jo esaties dalis. Ji ten jam kaip pastovus priminimas, skaudulys dėl tautos ir saves paties, nebežinančio, kur dėtis nuo neteisybės, chaoso ir nevilties. Kardinolo straipsny kaip tik pasigendu šitos dalies - buvimo. Jis gražiais terminais įvardinęs išrikiuoja skaudulius, o paskui… pakviečiami pretendentai į išganytojus. Jie traukia kiškį iš kepurės. Ten, kur Parulskis yra skaudžiai gyvas, kardinolo išvis nėra. Ten, kur Parulskis susitikinėja su savo pragarme, Kardinolas mikliai išlaviruoja, pereina vandenį, nesušlapęs kojų. Akivaizdus tikinčio žmogaus pranašumas. Nesėkite Dievo seklos pro klebonijų langus – sako jis, saugiai pasiekęs kitą krantą. Padalija 200 metų senumo šventųjų relikvijų, paskui užbarsto Naujo, 2000 metų senumo, Testamento druska. Jeigu kas netyčia galvojot sėdėt po kardinolo langu, laukdami atsakymų, siūlyčiau užsidėti šalmą- Biblija yra storoka knyga, jeigu kas nesat matę. Paskui, apokaliptinio žvėries akivaizdoj, Parulskis, ir aš tik galiu spėti, kaip žmogui turi skaudėt tai ištariant, pasako, kad mes esam žmogžudžių tauta. Va čia, būtent šitoj vietoj, graikai pradėjo rašyt tragedijas. Apie žmogų, kančios akivaizdoj. Noriu būt banalus dabar… prisimenu garsų teismo procesą ir žmogžudžio motiną teismo salėj. Kamera stambiu planu pritraukia jos veidą, skaitomas nuosprendis sūnui. Idant stiprių įspudžių mėgėjai galėtų pasitenkinti. Bet ne, verkimas ir ranku grąžymas jau seniai pereitas etapas, dabar tik akys nuolankiai sugeria nuosprendi. Jos vaikui. Parulskis sako: Mes, mums. Budelių tauta vistiek yra sava tauta. Vatikanas su savo tarnais yra kažkur anoj pusėj lango. Parulskis per savo skausmą yra pakeliui, Vatikanas su citatom yra velniai žino kur. Nebent panorėtumėt luktert dar 600 metų, kol už klebonijos lango patekės saulė ir ateis Šiandien.