Antrasis Advento sekmadienis (I dalis)

Liuobiau ta diena karves, kaip visada. O jau Zaloji tokia nerami, tokia nerami. Ar tai bimbalai su gyliais ja apipuole, ar pas jauti laikas. Vandens kibira isvertus, lenciugas kelis kartus apie akmeni apsivijes. Pakasiau ranka tarp ragu, tai kad paziurejo I mane, visai kaip Juozapas vakaruskoj: gailiai ir prasanciai. Pries nepagada, tetuselis vis sakydavo, o jau jo zodziai visad I dangu, kartu su smilkalu. Pakasiau dar Zalosios sukaitusia nugara ir buvau benueinanti buliaus perkelt, tik netiketai is pakrumes pasigirdo balsas: - Marija! Nukaitau visa. Ar tik nebus Juozapas. Tas toks stukorius. Jam vis tik ignybt ar kokia blevyzga pasakyt. O dabar matai ka is krumu sugalvojes, selmis toks. Nusibraukiau rankas i prijuoste. Neee. Ne taip tetuselis mane moke: Mergaites turtai pakrumiais nesimeto ir akys jos nuleistos. Greit per peti zvilgterejau atgal. Geriau jau nebuciau. Stovejo ten vyriskis baltu svarku bevilkįs, toks panasus i Betygalos virsaiti, tik dar prasmatnesnis. Greit pasitaisiau skareles kutosiukus ir, kaip mokyta, nuleidau akeles. O tas atsikrenkste, uzsikiso nyksti uz dirzo, ispute krutine ir pastate viena koja priekin: - Marija! - nugriaudejo is pakrumio. Baugu pasidare, dangus niaukstytis pradejo. Net karves nustojo rupsnoti zole ir suziuro i medziu virsunes. O anas tese: - Sveika, malonemis apdovanotoji, Viespats su tavimi. Atsargiai, aukstai keldamas kojas apejo karvasudi ir tese: - Nebijok, Marija. Tu radai malone pas Dieva. Zaloji, vaikydama bimbalus, sumosavo galva ir uodega trinktelejo sau per sonus. Kaip isgasdintas zvirblis, ponaitis soko i sali, uzkliuvo uz lenciugo ir issitiese paslikas. As tuo metu stebejausi ta keista ir nesuprantama kalba ir svarsciau savo sirdyje, ka ji galetu reiksti. - As, ponas, kreipiausi i svarka besivalanti, mergaite dar vidurines nebaigus, bet man tamstos sneka skamba kaip vertimas is anglu kalbos, pasakiau nuolankiai. Pagalvojus dar pridejau: - O bijoti man nera ko. As pati viena galiu buliu perkelti, ir pakeliau akis i nepazistamaji. Anas placiai nusisiepe. Jo burnoj kazinkas zybtelejo, rodos net isgirdau garsa: - Cinkt. Ir toliau tese: - Stai tu pradesi isciose ir pagimdysi sunu, kuri pavadinsi Jezumi. Taip ir pasake. Dabar jau visai lietuviskai. Pajutau, kaip kraujas musa man galvon: - Ar tai tamsta manai, kad as paprasta kaimo mergaite, tai su manimi gali elgtis kaip nori?!
Zemyn leidosi rukas, daresi vis nejaukiau, krumuose nutilo zvirbliai. Nezinau kas tamsta moke ir augino, bet ponas esat storzievis. Karviu as su tamsta neganiau ir vaiku as su jumis pakrumej nedirbsiu. Net nepajutau, kaip visa uzkaitau ir pakeliau balsa. Kudlius, iki siol tykiai tupejes salia, suurzge. Tolumoj pasigirdo perkuno trenksmas. Niaukstesi ir rodesi, kad didelis debesis leidziasi zemyn. Izulusis ponas neramiai pazvelge i laikrodi, o paskui i besileidzianti debesi, giliai ikvepe ir subere kaip zirnius is siena : - Jis viespataus Jokubo namams per amzius ir jo viespatavimui nebus galo, snekejo lyg is rasto, lyg ne man o kazkam kitam, tarsi atsakinetu mintinai ismokta pamoka ir bijotu praleisti koki zodi. Pasidare jo gaila. Matyt ne visi zmogui namie. Argi kas, budamas sveiko proto, gali tokius dalykus siulyti pirma karta matomai merginai. Nebent kokiam dideliam mieste, kur nebelike tikejimo. Vienas Dievas tezino kas cia daros: - Eik sau is kur atejes, meldziamasai, kiek galedama svelniau pasakiau. Eik, ir man jau metas. Ar zinai kur tavo namai? Kodel pati isleido viena? Taciau keistasis ponas, rodydamas ranka i debesi, isgasdintu balsu subliuvo: - Sventoji Dvasia nuzengs ant taves ir auksciausiojo galybe pridengs tave savo seseliu, net pritupe is to susijaudinimo. Toka jaunas ir grazus, o toks nelaimingas, pagalvojau. Ir staiga man tarsi zvynai nuo akiu nukrito: - Tai tamsta turbut esi apseklintojas is Nemaksciu. Seniai laukem. Zaloji jau kuris laikas kaip zylioja, ramybes neranda, lengviau atsikvepiau ir paskiau karvei: - Ziurek, tavo kavalierius atvaziavo. Bet per anksti mano apsidziaugta. Staiga pajutau, tarsi daugybe lipniu pirstu lakstytu mano kunu: krutine ir strenomis, keltu sijona ir sagstytu sagas. Galiu prisiekti, kad salimais isgirdau greita alsavima. Ponaitis stovejo karvasudy ir purvinom rankom glamze savo graziojo svarko skverna: - Sakyk, stai as Viespaties tarnaite, teesie man pagal tavo zodi, tryne viena i kita savo meslinus batus. - Gelbekit, surikau. Kudliau, paimk. Šunelis jau ir taip lakste aplink ir bande sugauti debesi dantimis...