Vatikanas leidzia moterims buti sveicaru gvardieciais
Pagaliau
O stai mus pasieke ilgai laukta dziugi naujiena: Vatikanas leis moterims buti Sveicaru Gvardieciais. Ir ka dabar pasakysit jus, niekingi bezdetojai pakampese su N.Vasiliauskaite priesaky? Cia jums ne pavardes suvienodint ir ne apie prokreacija. Cia apie rimtus dalykus, t.y. apie sventos popieziaus ramybes saugojima. As jums rimtai pasakysiu: Moteru kunigyste, palyginus su salmu, papuostu raudonom plunksnom ir spalvingom kelnem, yra niekis. Moteriai, tai silpnosios lyties atstovei sautuvo i rankas patikejimas byloja apie didziuli pasitikejima ir belieka tik pasigereti Vatikano pareigunu lygiu teisiu horizontais. Taip atskiriant kulturines priemaisas nuo tikro krikscionisko mokymo. Juk tamsioji pasaulio puse mato moteri tik su samciu rankoj. O Vatikanas sugebejo iziureti muskieta. Ir jeigu lygiu teisiu advokatai dar liks nepatenkinti, tai tegu jie eina s….Tas istorines ir socialines aplinkybes perzengias ir precedento neturintis sprendimas iskele moteri I neregetas aukstumas. Sekit jums lygiu teisiu gynejai. Dabar vepsosit is uz kampo ir varvinsit seile. Juk noretumet taip isdidziai pakele galvas prazygiuoti Sv. Petro aikste ir atiduoti pagarba is aukstybiu jus laiminanciam popieziui. As net nedristu garsiai pasakyti, bet tas pirmasis zingsnis atveria moterims ir kitas iki siol nematytas neregetas galimybes. Pavyzdziui dirbti Vatikano vairuotojomis. Tiesa uniforma ne tokia puosni, bet uztat galima lakuotis nagus ir aveti aukstakulnius. O ir ko gi daugiau joms…atsiprasau, ne tai norejau pasakyti. Tik norejau paryskinti, kad ir atsakingus postus uzimdamos, jos isliks grazios ir elegantiskos, bus, anot Sv. Tevo, meiles, taikos ir zmogaus orumo kurejomis. Tos, kurios nesioja akinius ir turi makslinius laipsnius, I vairuotojas turbut netiktu, bet gal but tokioms galima butu patiketi rinkliavu pinigus suskaiciuoti, tokiu budu islaisvinant kunigus nuo to nemalonaus triuso ir atpalaiduodamos ju meiles ir uolumo dali mazuteliu naudai. Zinoma, vistiek atsirastu niekingu ramybes drumsteju: duok jiems seimininkiu profsajunga. Arba klausinejanciu, kuo vyriska prigimtis skiriasi nuo moteriskos. O juk Jezaus laikais butu uzteke I tokias grieztai paziureti. Del tokiu niekniekiu tiek daug triuksmo? Ir kaip jiems sazine leidzia? Juk XXI amzius. Tik pagalvokit: Dievas issirinko buti gvardieciais tik vyrus. Nes juk yra labai akivaizdu, kad pagal Dievo plana, tik vyru prigimtys tinka kariavimui ir uzmusinejimams. Nes juk jie yra sukurti I Dievo atvaizda ir panasuma, o moterys yra sukurtos gimdyti vaikams. Ir toks yra Dievo planas. Mes cia kalbam apie dvi skirtingas prigimtis, gerbiamieji. Susigaudykit viena kart. Neziurint to, kad moterys yra absoliuciai tokios pat kaip vyrai, ju prigimtys yra skirtingos, nes Kurejas padare jas, kad papildytu vyrus. Jus paklausit: tai ar lytis vaidina esmini vaidmeni tampant popieziaus Sveicaru Gvardieciu arba kunigais? Kas svarbiau: zmogiskumas ar lytis? Stai cia ir gludi didysis atsakymas: jau nebe. Apie tai ir yra mus pasiekusi Geroji Naujiena. Moterims jau leista buti gvardieciais ir nesioti pustas spalvingas kelnes iki keliu. Jus manes paklausit: O tai kaip su ta moteru kunigyste ir profsajungom? Jus ir vel prie savo. Juk pasake JP2 tiesiai sviesiai, kad baznycia neturi teises jusu sventinti kunigais ir liaukites apie tai net maste. Tai yra tikejimo tiesa. Nieko ziuriu jus nesupratot. Nu ir kaip tai pazeidzia moteru kilnuma ir lygias teises? Ar nuo to moterys jaucias nesukurtos I Dievo atvaizda ir panasuma? Bet juk tai tokie niekai. Juk jeigu Popiezius su vyskupais be moteru pagalbos sugeba nuspresti ar leisti daryti abortus ar ne, tai kodel gi jie negali nuspresti tokiu menku klausimu? Stai taip pagaliau popiezius atgaus ramybe: Teises sulygintos ir jas saugos Sveicaru Gvardieciai moterys.
Esame istorinio perejimo nuo Vyrai murai azuolai, mergos terbos bezdalai, prie Ant Nemuno kranto dainas apie laime, dainuoja lietuvis giliai is sirdies.
2009 m. gegužės 24 d., sekmadienis
2009 m. gegužės 17 d., sekmadienis
Autorius sulauke pageidavimu pakartoti serija Apie Dieva nuo pradziu. Kodel gi ne. Pageidavimus bei pasiulymus rasykite po tekstu arba tiesogiai autoriui. Emaila galite rasti paziureje autoriaus profili.
Apie Dieva (1)
1. Anomis dienomis Dievas nusispjovė. Ir kaip mat atsirado religijos.
–Oho, nusistebejo Dievas. Ir nuo to laiko spjaude tik tam nustatytose vietose.
2. Anomis dienomis Dievas gėrė alų su Kąstyčiu. Čia prisistatė teologai, ir, nuriję seilę, klausė:
- Ar Dievas gali sukurti toki dideli bokala, kurio negalėtų išgerti? Dievas sukūrė ir visą išgėrė. Ir teologai liko it musę kandę.
3.Anomis dienomis Dievas pasakė teologams:
- Eikit jūs po velnių. Ir teologai atsidūrė eilės gale.
4. Anomis dienomis Dievas su Kąstyčiu meškeriojo ir pagavo auksinę žuvelę, kur išpildo tris norus. Dar aniems neissiziojus, prieję teologai Dievą perspėjo ir taip išgelbėjo jo gerą vardą. Auksinė žuvelė tik galvą iš nuostabos kraipe.
5. Anomis dienomis į duris paskambino. Dievas atidarė:
- Garbė Jėzui Kristui, pasakė teologai.
- Matyt bus sumaise adresus, pagalvojo Dievas.
6. Anomis dienomis Dievas jautėsi vienišas. Ir taip tęsėsi, kol žmonės sugrįžo iš bažnyčios.
7. Anomis dienomis tokia IVS iš Čikagos nuoširdžiai Dievu tikėjo. Ir nieko teologai čia negalėjo padaryti.
8. Anomis dienomis teologai pasakė:
- Dievas yra meilė. Ir nuo tos dienos Dievas tapo meile.
9.Anomis dienomis Dievas, labai pavargęs, važiavo maršrutiniu autobusu iš Kelmės į Tytuvėnus. Ir Jėzus Kristus užleido jam vietą. Paskui jį dar nukryžiavo.
10. Anomis dienomis Dievas, su Apaštaliniu Vizitu, lankėsi Klausučių Ulytėlej. Apaštalinis Vizitas sėdėjo susiraukęs, kad čia toks užkampis. O Dievui nors ir kuolą ant galvos tašyk, jam visur gerai.
11. Anomis dienomis žmonėms buvo linksma. Ir Dievas nusprendė taip viską ir palikti.
12. Anomis dienomis Dievas nuėjo apžiurėt Šv. Teresės relikvijų, nes daug apie jas buvo girdėjęs. Ir iki ašarų susigraudino pamatęs tų žmonių didelį tikėjimą.
13. Anomis dienomis Dievas buvo linksmas. Ir nieks neišdrįso jo perspėti. Isskyrus teologus.
14. Anomis dienomis Dievas norėjo padėt tokiam žmogui pabėgt nuo vienatvės. Paskui uždusę abu ilgai iš savęs kad juokės, kad juokės.
15. Anomis dienomis Dievas išmetė kauliukus, kad sužinotų savo valią. Taip buvo žymiai patogiau. Bet teologai grieztai ji perspejo.
16. Anomis dienomis Dievas bandė suklysti ir labai lengvai jam pasisekė, nes prieš tai jau buvo sukuręs teologus.
17. Anomis dienomis Dievas numirė ir, nuėjęs į paštą, išsiuntė visiems telegramą. O tai paskui visiems buvo juoko.
Apie Dieva (1)
1. Anomis dienomis Dievas nusispjovė. Ir kaip mat atsirado religijos.
–Oho, nusistebejo Dievas. Ir nuo to laiko spjaude tik tam nustatytose vietose.
2. Anomis dienomis Dievas gėrė alų su Kąstyčiu. Čia prisistatė teologai, ir, nuriję seilę, klausė:
- Ar Dievas gali sukurti toki dideli bokala, kurio negalėtų išgerti? Dievas sukūrė ir visą išgėrė. Ir teologai liko it musę kandę.
3.Anomis dienomis Dievas pasakė teologams:
- Eikit jūs po velnių. Ir teologai atsidūrė eilės gale.
4. Anomis dienomis Dievas su Kąstyčiu meškeriojo ir pagavo auksinę žuvelę, kur išpildo tris norus. Dar aniems neissiziojus, prieję teologai Dievą perspėjo ir taip išgelbėjo jo gerą vardą. Auksinė žuvelė tik galvą iš nuostabos kraipe.
5. Anomis dienomis į duris paskambino. Dievas atidarė:
- Garbė Jėzui Kristui, pasakė teologai.
- Matyt bus sumaise adresus, pagalvojo Dievas.
6. Anomis dienomis Dievas jautėsi vienišas. Ir taip tęsėsi, kol žmonės sugrįžo iš bažnyčios.
7. Anomis dienomis tokia IVS iš Čikagos nuoširdžiai Dievu tikėjo. Ir nieko teologai čia negalėjo padaryti.
8. Anomis dienomis teologai pasakė:
- Dievas yra meilė. Ir nuo tos dienos Dievas tapo meile.
9.Anomis dienomis Dievas, labai pavargęs, važiavo maršrutiniu autobusu iš Kelmės į Tytuvėnus. Ir Jėzus Kristus užleido jam vietą. Paskui jį dar nukryžiavo.
10. Anomis dienomis Dievas, su Apaštaliniu Vizitu, lankėsi Klausučių Ulytėlej. Apaštalinis Vizitas sėdėjo susiraukęs, kad čia toks užkampis. O Dievui nors ir kuolą ant galvos tašyk, jam visur gerai.
11. Anomis dienomis žmonėms buvo linksma. Ir Dievas nusprendė taip viską ir palikti.
12. Anomis dienomis Dievas nuėjo apžiurėt Šv. Teresės relikvijų, nes daug apie jas buvo girdėjęs. Ir iki ašarų susigraudino pamatęs tų žmonių didelį tikėjimą.
13. Anomis dienomis Dievas buvo linksmas. Ir nieks neišdrįso jo perspėti. Isskyrus teologus.
14. Anomis dienomis Dievas norėjo padėt tokiam žmogui pabėgt nuo vienatvės. Paskui uždusę abu ilgai iš savęs kad juokės, kad juokės.
15. Anomis dienomis Dievas išmetė kauliukus, kad sužinotų savo valią. Taip buvo žymiai patogiau. Bet teologai grieztai ji perspejo.
16. Anomis dienomis Dievas bandė suklysti ir labai lengvai jam pasisekė, nes prieš tai jau buvo sukuręs teologus.
17. Anomis dienomis Dievas numirė ir, nuėjęs į paštą, išsiuntė visiems telegramą. O tai paskui visiems buvo juoko.
2009 m. gegužės 5 d., antradienis
GERESNE POSTILE
Rolandas Kausas
Anomis dienomis, dešimt mergaičių, pasiėmusios žibintus, išėjo pasitikti jaunikio. Penkios iš jų buvo protingos, t.y., labai gerai mokėsi mokykloje ir, šokiams pasibaigus, jas visada kas nors norėdavo palydėti namo. Tos mergaitės aktyviai dalyvavo visuomeninėj veikloj, lankė šokių ratelį ir rimtai ruošėsi studijuoti biznio vadybą arba teisę. Jų nuotraukos kabėjo mokyklos garbės lentoj ir nieks neabejojo, kad joms priklauso tautos ateitis.
Likusios penkios mergaitės buvo paikos, t.y., mokytojos, prieš atiduodamos jų rašomuosius darbus, giliai atsidusdavo. Joms pabandžius įsiterpti į pokalbį, visi atsimindavo turį svarbių reikalų ir pasitraukdavo. Paikosios dažniausiai susigūžusios stovėdavo mokyklos koridoriaus kampe, prieblandoj, ir tyliai, kad niekam neužkliūtų, tarpusavyje šnabždėdavosi. Berniukai į jas žiūrėdavo su panieka arba, geriausiu atveju, ju nepastebėdavo.
Taigi, protingosios mergaitės kartu su žibintais pasiėmė induose ir alyvos. Skautų stovykloj jos dar ne tokių dalykų buvo išmokę. Pavyzdžiui, kaip užsikurti laužą lietuj lyjant arba kaip taisyklingai žygiuoti, kad kuo ilgiau nepavargtum.
Paikosios gi, buvo taip susijaudinę ir sunerimę, kad tik ko ne taip nepadarius, kad joms net į galvą nešovė apsirūpinti papildoma alyvos porcija. Vietoj to, pirmą kartą savo gyvenime, jos leido sau pagalvoti, kad, galbūt, kažkas, pokylio metu jas pakvies šokti! O gal netgi jas pašnekins ir pasiūlys taurę limonado. O ką tada reiks daryti?! Paikosioms mergaitėms net kvapą gniaužė apie tai pagalvojus ir jos nejučia dangstėsi delniukais burnas, lyg būtų šnekinamos ir vaišinamos jau dabar.
Istorija šioje vietoje gerokai susipainioja. Pradžioje mums buvo pasakyta, kad mergaitės ėjo jaunikio pasitikti, tačiau čia pat, tas pats pasakotojas, nei kiek neparaudęs, mums aiškina, kad mergaitės sumigo. Galbūt jos sirgo somnambulizmu ir naktį vaikščiodavo stogais, bet mes nieku gyvu negalėtume patikėti, kad protingosios mergaitės būtų turėję tokių didelių netobulumų. Juodai baltų tekstų autoriai niekada nepadarytų tokios klaidos. Antra vertus, visiškai nesunku būtų patikėti, kad paikosios mergaitės turėjo rimtų sveikatos sutrikimų. Taigi, galbūt, pasakotojas čia stengiasi būti diskretiškas arba, paprasčiausiai, yra šiek tiek išsiblaškęs, o gal net įsimylėjęs. Juk niekas nerašo apie mergaites nei iš šio, nei iš to.
Kaip ten bebūtų, mes tas mergaites paseksime ir pažiūrėsime, kas nutiko vėliau.
O jos, kiek prieš miegą pasišnekėję, sumigo. Teisingiau būtų pasakyti, kad šnekėjosi tik protingosios. Paikųjų jos beveik net nepastebėjo, t.y. stengėsi būti mandagios, nes, šiaip ar taip, buvo tolimos giminaitės. Paikosioms, tačiau, pilnai užteko būti šalia protingųjų ir gerte gerti anų džiugų čiauškėjimą apie berniukus, kaip akivaizdžiai po kelnėm sukieteja jų varpa, kai protingosios apžergia motociklus ir krūtinėmis prisiglaudžia prie jų nugarų ir apie tai, kaip senbernis fizikos mokytojas, pravarde Zuikis, vis pasilieka po pamokų kai kurias dvyliktokes ir tada jie "kartoja kursą".
Skurdžios nuotrūpos iš kino filmų ir perskaitytų knygų nė iš tolo negalėjo prilygti tai informacijai, kuri čia buvo patiekiama ir paikosios, tokios dovanos nė iš tolo nesitikėję, buvo protingosioms nepaprastai dėkingos. Žinoma, jos garsiai to nepasakė, nes kas jos tokios, kad jų būtų klausoma. Mergaitės jau buvo pripratę viską laikyti savo širdelėse, kad nebūtų skaudžiai užgautos ir joms atrodė, kad tokia situacija yra visiškai teisinga - protingi ir gražūs gauna viską ir su kaupu pirmieji, o tokie nevykėliai kaip jos, o jos tikrai žinojo, kad tokios yra, nes joms ne kartą buvo pasakyta, pasitenkina likučiais.
Jaunikis, visai atvirkščiai negu mūsų kraštuose, vėlavo. Vakaras buvo šiltas ir vėlyvas, paukščiai seniai sumigę ir tik dangaus žvaigždės ruošės kasnaktiniams grožio karalienės rinkimams. Mergaičių pokalbiai blėso, jos sugulė ant vis dar šiltos žemės ir įsistebeilijo dangun. Pilnos vakaro pažadų širdys aprimo, dangaus žvaigždžių pastovus ir nesikeičiantis tikrumas atvedė ramybę, o paskui ir miegą.
Iš pasakojimo galime suprasti, kad jaunikis buvo nepaprastai svarbus ir įtakingas asmuo, savo rankose laikąs visų kitų likimus ir vienu žodžiu galįs pakeisti dabartį. Jis garsėjo gerais darbais ir meile nuskriaustiesiems bei mažutėliams. Taigi, vestuvių puota turėjo būti nepaprasta.
Tuo tarpu miegas, kuris buvo beveik toks pat galingas kaip ir minėtasis jaunikis, sekė mergaitėms savo pasakas. Išmintingosios gavo dovanų sapnus apie ilgas kopėčias viršun ir pakeliui pasitaikančius kliuvinius. Jos turėjo nustumti žemyn kliūtis, tačiau rankos staiga apsunko ir protingosios mergaitės negalėjo jų pakelti. Taip pat apsunko ir kojos, rodes, kad jos niekad negalės pasiekti debesyse paskendusio viršaus.
Paikosios, apžergę motociklus ir iš visų jėgų prisiglaudę prie raumeningų mokyklos berniukų nugarų, lėkė gatvėmis. Vėjas plaikstė jų plaukus ir mergaitės vis bandė kaip nors pamatyti, ar jau sukietejusios motociklą vairuojančiųjų varpos. Jos vis labiau spaudėsi prie berniukų nugarų ir dar niekad nepatirtas saldus jausmas plėtėsi visu kunu. Staiga, labai netikėtai, motociklistai atsigręžė ir pasakė:
- Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!
Protingosios tuo metu pajuto, kad nebegali išsilaikyti ant kopėčių ir pradėjo kristi žemyn. Visai prie žemės, bet dar jos nepasiekus, jos taip pat išgirdo balsą, skelbiantį apie jaunikio atėjimą.
Šauksmo išbudintos, paikosios mergaitės, rado savo rankas beliečiancias kuna. Tai buvo nauja patirtis. Jos, greit susitvarkę, kūnuose vis tebejausdamos saldųjį pasitenkinimo jausmą, pašoko nuo žemės. Pabėgę nuo miego, pašoko ir protingosios ir taisėsi žibintus. Ir tik dabar, galutinai išsivadavę iš išdykėlio miego glėbio, paikosios mergaitės susivokė nepasiėmusios induose alyvos atsargai. Giliai atsidusę ir pažiūrėję į žvaigždžių šviesos nutviekstą dangų pagalvojo, kad norėtų atgal į sapną. Tuo metu protingosios susikaupę, kad nei vienas lašelis nenubėgtų pro šalį, pylė alyvą į savo žibintus.
Likusiu mergaiciu alyva baigėsi, žibintai geso. Eilinį vakarą, paikosios griuvinėdamos būtų pasiekę namus tamsoje. Jos buvo pripratę prie panašių atsitikimų ir žinojo, kad už savo kvailumą turi mokėti, bet šįvakar, kiek pabuvę šalia išmintingųjų, slapčia vylėsi įgave šiokių tokių privilegijų ir atrado savyje drąsos I jas kreiptis:
- Prašau, duokite mums alyvos, nes mūsų žibintai gesta. Jau tardamos paskutinius žodžius, savęs susigėdo ir norėjo kone skradžiai žemėn prasmegti. Kas jos tokios, kad joms reikėtų duoti alyvos! Kvailos ir niekam tikę, pagalbos nevertos, taip joms ir reikia. Ir iš tikro. Galutinai atsikratę slogaus sapno likučių, protingosios mergaitės atsakė:
- Kad kartais nepristigtų ir mums ir jums, verčiau nueikite pas prekiautojus ir nusipirkite. Protingųjų rankos ir kojos vėl buvo lengvos ir jokia kliūtis nebūtų jų sulaikiusi pasitikti tokio įžymaus svečio. Tuo labiau tos nevykę giminaitės. Ir kam jos išvis nusprendė dalyvauti ceremonijoje? Geriau būtų sėdėję namie. Atvirai pasakius, protingosios nenorėjo būti pastebėtos kartu su paikosiomis, tai galėjo pakenkti jų prestižui mokykloje.
Nuovokesni skaitytojai jau turbūt susivokė, kad tokiu metu parduotuvės jau buvo uždarytos ir protingosios mergaitės pasiūlė tik tam, kad atsikratytų paikųjų. Įdomiausia yra tai, kad paikosios irgi puikiai žinojo parduotuvės darbo valandas. Tačiau jos bet kokia kaina norėjo priklausyti, dalyvauti tam, iš šalies žiūrint, žiauriam žaidime, netgi savo galutinio pažeminimo kaina ir, siunčiamos parduotuvėn, kurią žinojo esant uždarytą, išbarstyti paskutinius savo orumo likučius. Eidamos jos tylėjo ir tik žvaigždės sekė jų taką, krupteldamos kiekvieną kartą mergaitėms suklupus ar atsitrenkus vienai į kitą.
Protingosios mergaitės, tuo tarpu, prisipildė savo žibintus atsinešta alyva ir kruopščiai nusišluostė rankas į jau iškritusią rasą. Ir pačiu laiku. Su savo pulku pasirodęs jaunikis apgaubė jas šurmuliu ir vyrišku dėmesiu. Niekas net nepastebėjo, kad trūksta penkių paikųjų. Aiman. Kaip visada.
Ir durys buvo uždarytos.
Vėliau, lydimos nevilties ir visiško savim nepasitikėjimo, atėjo ir anos mergaitės ir ėmė prašytis:
- Gerbiamasis, atidaryk, čia mes! Šauktukas čia padėtas tik todėl, kad taip liepia anas pasakotojas. Labai abejotina, kad tos mergaitės dar būtų turėję vidinės jėgos garsiai ištarti žodį. Juo labiau kažko pareikalauti, pasakydamos tą svarbųjį "mes". Garsas labiau panašėjo į aimaną. Mergaitės pakeliui buvo visiškai pametę save.
Jaunikiui, puotos šurmuly tik per stebuklą išgirdus paikąsias, situacijos įvertinimui prireikė akimirkos. Mergaičių nenuovokumas ir nesugebėjimas tinkamai išreikšti pagarbos jį lengvai suerzino:
- Iš tiesų sakau jums, aš jūsų nepažįstu.
Jis tikrai nebūtų jų pažinęs, net jei būtų pravėręs duris.
Dabar, kai apsiniaukusiam danguj pasislėpė žvaigždės, paikųjų mergaičių širdeles apgaubė tamsa ir ten nebeliko nieko. Net nevilties, atvedusios jas prie durų. Net ištikimosios palydovės savigraužos. Mergaitės įsistebeilijo į savo purvinus vestuvinius batelius…
Iš ryto jaunikis su visa savo palyda traukė prie ežero maudytis. Jie linksmai šurmuliavo, dalinosi praeitos nakties įspūdžiais ir iš susivėlusių galvų traukė šiaudus. Ant kranto vestuvininkai rado kruopščiai nuvalytus, puošnius, kažkur matytus batelius. Linksma kompanija greit sumojo, kad gali iš radinio pasidaryti pramogą ir suvaidino Pelenės istoriją - jaunikis vaikštinėjo nuo mergaitės prie mergaitės ir prašė ju batelius pasimatuoti. Krykštavimui nebuvo galo. O paskui batelius paleido ežeran, kur jie, prisisėmę vandens, galų gale paskendo.
Teko girdėti, kad jaunikis vėliau atidavė savo gyvybę už kitus.
Protingosios mergaitės, karts nuo karto išsikrapštydamos iš šukuosenų šiaudus, nieko nebodamos kopė karjeros laiptais aukštyn. Nes jos buvo protingos.
Žvaigždės, kiek paliudėję, vėl pradėjo ruošti grožio konkursus.
Rolandas Kausas
Anomis dienomis, dešimt mergaičių, pasiėmusios žibintus, išėjo pasitikti jaunikio. Penkios iš jų buvo protingos, t.y., labai gerai mokėsi mokykloje ir, šokiams pasibaigus, jas visada kas nors norėdavo palydėti namo. Tos mergaitės aktyviai dalyvavo visuomeninėj veikloj, lankė šokių ratelį ir rimtai ruošėsi studijuoti biznio vadybą arba teisę. Jų nuotraukos kabėjo mokyklos garbės lentoj ir nieks neabejojo, kad joms priklauso tautos ateitis.
Likusios penkios mergaitės buvo paikos, t.y., mokytojos, prieš atiduodamos jų rašomuosius darbus, giliai atsidusdavo. Joms pabandžius įsiterpti į pokalbį, visi atsimindavo turį svarbių reikalų ir pasitraukdavo. Paikosios dažniausiai susigūžusios stovėdavo mokyklos koridoriaus kampe, prieblandoj, ir tyliai, kad niekam neužkliūtų, tarpusavyje šnabždėdavosi. Berniukai į jas žiūrėdavo su panieka arba, geriausiu atveju, ju nepastebėdavo.
Taigi, protingosios mergaitės kartu su žibintais pasiėmė induose ir alyvos. Skautų stovykloj jos dar ne tokių dalykų buvo išmokę. Pavyzdžiui, kaip užsikurti laužą lietuj lyjant arba kaip taisyklingai žygiuoti, kad kuo ilgiau nepavargtum.
Paikosios gi, buvo taip susijaudinę ir sunerimę, kad tik ko ne taip nepadarius, kad joms net į galvą nešovė apsirūpinti papildoma alyvos porcija. Vietoj to, pirmą kartą savo gyvenime, jos leido sau pagalvoti, kad, galbūt, kažkas, pokylio metu jas pakvies šokti! O gal netgi jas pašnekins ir pasiūlys taurę limonado. O ką tada reiks daryti?! Paikosioms mergaitėms net kvapą gniaužė apie tai pagalvojus ir jos nejučia dangstėsi delniukais burnas, lyg būtų šnekinamos ir vaišinamos jau dabar.
Istorija šioje vietoje gerokai susipainioja. Pradžioje mums buvo pasakyta, kad mergaitės ėjo jaunikio pasitikti, tačiau čia pat, tas pats pasakotojas, nei kiek neparaudęs, mums aiškina, kad mergaitės sumigo. Galbūt jos sirgo somnambulizmu ir naktį vaikščiodavo stogais, bet mes nieku gyvu negalėtume patikėti, kad protingosios mergaitės būtų turėję tokių didelių netobulumų. Juodai baltų tekstų autoriai niekada nepadarytų tokios klaidos. Antra vertus, visiškai nesunku būtų patikėti, kad paikosios mergaitės turėjo rimtų sveikatos sutrikimų. Taigi, galbūt, pasakotojas čia stengiasi būti diskretiškas arba, paprasčiausiai, yra šiek tiek išsiblaškęs, o gal net įsimylėjęs. Juk niekas nerašo apie mergaites nei iš šio, nei iš to.
Kaip ten bebūtų, mes tas mergaites paseksime ir pažiūrėsime, kas nutiko vėliau.
O jos, kiek prieš miegą pasišnekėję, sumigo. Teisingiau būtų pasakyti, kad šnekėjosi tik protingosios. Paikųjų jos beveik net nepastebėjo, t.y. stengėsi būti mandagios, nes, šiaip ar taip, buvo tolimos giminaitės. Paikosioms, tačiau, pilnai užteko būti šalia protingųjų ir gerte gerti anų džiugų čiauškėjimą apie berniukus, kaip akivaizdžiai po kelnėm sukieteja jų varpa, kai protingosios apžergia motociklus ir krūtinėmis prisiglaudžia prie jų nugarų ir apie tai, kaip senbernis fizikos mokytojas, pravarde Zuikis, vis pasilieka po pamokų kai kurias dvyliktokes ir tada jie "kartoja kursą".
Skurdžios nuotrūpos iš kino filmų ir perskaitytų knygų nė iš tolo negalėjo prilygti tai informacijai, kuri čia buvo patiekiama ir paikosios, tokios dovanos nė iš tolo nesitikėję, buvo protingosioms nepaprastai dėkingos. Žinoma, jos garsiai to nepasakė, nes kas jos tokios, kad jų būtų klausoma. Mergaitės jau buvo pripratę viską laikyti savo širdelėse, kad nebūtų skaudžiai užgautos ir joms atrodė, kad tokia situacija yra visiškai teisinga - protingi ir gražūs gauna viską ir su kaupu pirmieji, o tokie nevykėliai kaip jos, o jos tikrai žinojo, kad tokios yra, nes joms ne kartą buvo pasakyta, pasitenkina likučiais.
Jaunikis, visai atvirkščiai negu mūsų kraštuose, vėlavo. Vakaras buvo šiltas ir vėlyvas, paukščiai seniai sumigę ir tik dangaus žvaigždės ruošės kasnaktiniams grožio karalienės rinkimams. Mergaičių pokalbiai blėso, jos sugulė ant vis dar šiltos žemės ir įsistebeilijo dangun. Pilnos vakaro pažadų širdys aprimo, dangaus žvaigždžių pastovus ir nesikeičiantis tikrumas atvedė ramybę, o paskui ir miegą.
Iš pasakojimo galime suprasti, kad jaunikis buvo nepaprastai svarbus ir įtakingas asmuo, savo rankose laikąs visų kitų likimus ir vienu žodžiu galįs pakeisti dabartį. Jis garsėjo gerais darbais ir meile nuskriaustiesiems bei mažutėliams. Taigi, vestuvių puota turėjo būti nepaprasta.
Tuo tarpu miegas, kuris buvo beveik toks pat galingas kaip ir minėtasis jaunikis, sekė mergaitėms savo pasakas. Išmintingosios gavo dovanų sapnus apie ilgas kopėčias viršun ir pakeliui pasitaikančius kliuvinius. Jos turėjo nustumti žemyn kliūtis, tačiau rankos staiga apsunko ir protingosios mergaitės negalėjo jų pakelti. Taip pat apsunko ir kojos, rodes, kad jos niekad negalės pasiekti debesyse paskendusio viršaus.
Paikosios, apžergę motociklus ir iš visų jėgų prisiglaudę prie raumeningų mokyklos berniukų nugarų, lėkė gatvėmis. Vėjas plaikstė jų plaukus ir mergaitės vis bandė kaip nors pamatyti, ar jau sukietejusios motociklą vairuojančiųjų varpos. Jos vis labiau spaudėsi prie berniukų nugarų ir dar niekad nepatirtas saldus jausmas plėtėsi visu kunu. Staiga, labai netikėtai, motociklistai atsigręžė ir pasakė:
- Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!
Protingosios tuo metu pajuto, kad nebegali išsilaikyti ant kopėčių ir pradėjo kristi žemyn. Visai prie žemės, bet dar jos nepasiekus, jos taip pat išgirdo balsą, skelbiantį apie jaunikio atėjimą.
Šauksmo išbudintos, paikosios mergaitės, rado savo rankas beliečiancias kuna. Tai buvo nauja patirtis. Jos, greit susitvarkę, kūnuose vis tebejausdamos saldųjį pasitenkinimo jausmą, pašoko nuo žemės. Pabėgę nuo miego, pašoko ir protingosios ir taisėsi žibintus. Ir tik dabar, galutinai išsivadavę iš išdykėlio miego glėbio, paikosios mergaitės susivokė nepasiėmusios induose alyvos atsargai. Giliai atsidusę ir pažiūrėję į žvaigždžių šviesos nutviekstą dangų pagalvojo, kad norėtų atgal į sapną. Tuo metu protingosios susikaupę, kad nei vienas lašelis nenubėgtų pro šalį, pylė alyvą į savo žibintus.
Likusiu mergaiciu alyva baigėsi, žibintai geso. Eilinį vakarą, paikosios griuvinėdamos būtų pasiekę namus tamsoje. Jos buvo pripratę prie panašių atsitikimų ir žinojo, kad už savo kvailumą turi mokėti, bet šįvakar, kiek pabuvę šalia išmintingųjų, slapčia vylėsi įgave šiokių tokių privilegijų ir atrado savyje drąsos I jas kreiptis:
- Prašau, duokite mums alyvos, nes mūsų žibintai gesta. Jau tardamos paskutinius žodžius, savęs susigėdo ir norėjo kone skradžiai žemėn prasmegti. Kas jos tokios, kad joms reikėtų duoti alyvos! Kvailos ir niekam tikę, pagalbos nevertos, taip joms ir reikia. Ir iš tikro. Galutinai atsikratę slogaus sapno likučių, protingosios mergaitės atsakė:
- Kad kartais nepristigtų ir mums ir jums, verčiau nueikite pas prekiautojus ir nusipirkite. Protingųjų rankos ir kojos vėl buvo lengvos ir jokia kliūtis nebūtų jų sulaikiusi pasitikti tokio įžymaus svečio. Tuo labiau tos nevykę giminaitės. Ir kam jos išvis nusprendė dalyvauti ceremonijoje? Geriau būtų sėdėję namie. Atvirai pasakius, protingosios nenorėjo būti pastebėtos kartu su paikosiomis, tai galėjo pakenkti jų prestižui mokykloje.
Nuovokesni skaitytojai jau turbūt susivokė, kad tokiu metu parduotuvės jau buvo uždarytos ir protingosios mergaitės pasiūlė tik tam, kad atsikratytų paikųjų. Įdomiausia yra tai, kad paikosios irgi puikiai žinojo parduotuvės darbo valandas. Tačiau jos bet kokia kaina norėjo priklausyti, dalyvauti tam, iš šalies žiūrint, žiauriam žaidime, netgi savo galutinio pažeminimo kaina ir, siunčiamos parduotuvėn, kurią žinojo esant uždarytą, išbarstyti paskutinius savo orumo likučius. Eidamos jos tylėjo ir tik žvaigždės sekė jų taką, krupteldamos kiekvieną kartą mergaitėms suklupus ar atsitrenkus vienai į kitą.
Protingosios mergaitės, tuo tarpu, prisipildė savo žibintus atsinešta alyva ir kruopščiai nusišluostė rankas į jau iškritusią rasą. Ir pačiu laiku. Su savo pulku pasirodęs jaunikis apgaubė jas šurmuliu ir vyrišku dėmesiu. Niekas net nepastebėjo, kad trūksta penkių paikųjų. Aiman. Kaip visada.
Ir durys buvo uždarytos.
Vėliau, lydimos nevilties ir visiško savim nepasitikėjimo, atėjo ir anos mergaitės ir ėmė prašytis:
- Gerbiamasis, atidaryk, čia mes! Šauktukas čia padėtas tik todėl, kad taip liepia anas pasakotojas. Labai abejotina, kad tos mergaitės dar būtų turėję vidinės jėgos garsiai ištarti žodį. Juo labiau kažko pareikalauti, pasakydamos tą svarbųjį "mes". Garsas labiau panašėjo į aimaną. Mergaitės pakeliui buvo visiškai pametę save.
Jaunikiui, puotos šurmuly tik per stebuklą išgirdus paikąsias, situacijos įvertinimui prireikė akimirkos. Mergaičių nenuovokumas ir nesugebėjimas tinkamai išreikšti pagarbos jį lengvai suerzino:
- Iš tiesų sakau jums, aš jūsų nepažįstu.
Jis tikrai nebūtų jų pažinęs, net jei būtų pravėręs duris.
Dabar, kai apsiniaukusiam danguj pasislėpė žvaigždės, paikųjų mergaičių širdeles apgaubė tamsa ir ten nebeliko nieko. Net nevilties, atvedusios jas prie durų. Net ištikimosios palydovės savigraužos. Mergaitės įsistebeilijo į savo purvinus vestuvinius batelius…
Iš ryto jaunikis su visa savo palyda traukė prie ežero maudytis. Jie linksmai šurmuliavo, dalinosi praeitos nakties įspūdžiais ir iš susivėlusių galvų traukė šiaudus. Ant kranto vestuvininkai rado kruopščiai nuvalytus, puošnius, kažkur matytus batelius. Linksma kompanija greit sumojo, kad gali iš radinio pasidaryti pramogą ir suvaidino Pelenės istoriją - jaunikis vaikštinėjo nuo mergaitės prie mergaitės ir prašė ju batelius pasimatuoti. Krykštavimui nebuvo galo. O paskui batelius paleido ežeran, kur jie, prisisėmę vandens, galų gale paskendo.
Teko girdėti, kad jaunikis vėliau atidavė savo gyvybę už kitus.
Protingosios mergaitės, karts nuo karto išsikrapštydamos iš šukuosenų šiaudus, nieko nebodamos kopė karjeros laiptais aukštyn. Nes jos buvo protingos.
Žvaigždės, kiek paliudėję, vėl pradėjo ruošti grožio konkursus.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
