Apie Dieva (2)
Anomis dienomis Dievas uzpirko Misias uz visos savo placios gimines gyvuosius ir mirusius. Susirinko visi(apie 2500), tame tarpe ir nezinomas Dievas, o atvyke teologai trynesi rankas ir taip tarpusavyje kalbejo:
-Dabar bus mustynes.
Bet Dievas juos sugedino ir nuo to laiko jie ieskojo priezasties ji suimti.
Anomis dienomis nykstukai su raganom gere liepziedziu arbata su medum ir ziurejo I dangu, bet teologai buvo grieztai uzdraude Dievui su jais prasideti ir nurode kokias vietas Sv.Raste skaityti.
Anomis dienomis Dievui nebuvo negalimu dalyku. Ir teologai pasake jam ko jis negali daryti. Tai Dievas taip ir dare.
Anomis dienomis Dievas su Raudonkepuraite ejo aplankyti sergancios seneles ir nese jai dziovintu slyvu. Is uz krumu pasirode teologai paklause kur jie beeina. Viska suzinoje, trumpesniu keliu nukure pas senele. Dievui su Raudonkepuraite galu gale pasiekus tiksla ir pasibeldus, is uz duru pasigirdo seneles balsas:
-As jusu neisileisiu, nes jus pries Velykas neatsilikot ispazinties ir nepriejot Sventos Komunijos.
Ir po to senele ilgai ir laimingai gyveno.
Anomis dienomis teologai apkaltino Dieva esa jis velniu priedes. Ir Dievas ilgai turejo aiskintis spaudos atstovams. Net suprakaitavo.
Anomis dienomis teologai patikrino Dievo saskaita Vatikano banke. Po to ilgai girdejos verksmas ir dantu griezimas. Ir Dievas turejo ju viesai atsiprasyti o paskui dar ir guosti.
Anomis dienomis teologai uzdraude barona Miunchauzena laidoti su kunigu. Tai paskui Dievas turejo vargo su juo danguj.
Anomis dienomis Dievas su Karsonu skraide. Ateje teologai pritaise Karsonui prie nugaros Dievo duota kryziu ir liepe nesti. Ir nuo tos dienos Dievas pradejo vartyt stalus sventykloj, nes neturejo draugu.
Anomis dienomis lietuviai barzdociai sedejo apie lauza ir aiskinos santykius su Dievu. Ateje teologai, pries tai sociai pavaisinti, imete Dieva I lauza ir nuo tos dienos tas kalnas vadinas 3 Kryziu kalnu.
Anomis dienomis Dievas varte stalus sventykloj. Ateje teologai atsinese schema kaip geriausiai vartyt ir padidint produktyvuma. Bet Dievas sake, kad jis tik nori islieti pykti.
Anomis dienomis teologai su Poncijum Pilotu skrido lektuvu ir svarste kas yra tiesa. Tik Dievas sedejo salia ir nenorejo svarstyti. Mat dar nebuvo isgeres rytines kavos.
Anomis dienomis teologai isvede nauja Dievu veisle. Dievas atejes tik krapstes pakausi ir kazka myke panosej.
Anomis dienomis teologai isaiskino Dievui, kad 2+2=4, paaiskino kaip katekizme rasti atsakymus, paskyre ji budinciu ir ramiai nuejo miegoti. Jau geriau butu nenueje.
Anomis dienomis Dievas su bedieviais ir seniausios profesijos atstovemis kalbejosi. Praeidami teologai pamerke aki damoms, bet apsimete, kad Dievo nepazista ir veliau jam isaiskino, su kuo jis turi bendrauti.
Anomis dienomis teologai isaiskino Dievui apie dvigubus standartus ir pademonstravo kaip tai veikia. Ir tada Dievas pirma karta iskarse jiems kaili.
2009 m. birželio 16 d., antradienis
2009 m. birželio 1 d., pirmadienis
Ballroom Blitz
Per duris girdis, kaip mušamieji, Ballroom Blitz ritmu, kala vinukus į karštą, perdžiuvusį orą. Kyštelnu galvą vidun, bet ten Sweet grupės anei kvapo. Bet užtat vidury salės matyti metalinis, pilkos spalvos karstas su rankenėlėm. Pusiau pravertas. Prieangy, prie sienos priklijuota medinė plokštė man tiesia ranką: Welcome to Macedonia Missionary Baptist Church. Aha, tiek tesugalvoju sau pasakyt, vadinas just like that: Macedonia. Bet įvykiai rutuliuojas greitai ir pašnekesiai su savimi baptistų misionierių bažnyčioj visai nerekomenduojami. Susėdę suoluose žmonės, baltaodžių nematau, iškėlę į viršų rankas, skambiais balsais palaiko būgnininką: That's wright, man, …Alright now… Ritmas pažįstamas ir užkrečiantis, mano kojos pačios nori kilnotis. Bet aš pasidalinęs ir kita dalim susigūžęs, todėl einu mažiausio pasipriešinimo keliu: pradedu svarstyt apie rasinius galunių kilnojimo skirtumus. Toks mano elgesys kaip mat patraukia dėmesį: stotinga gražuolė, su kauge banguotų plaukų ant galvos, sėdinti paskutiniam suole, arčiausiai durų, mane skvarbiai nužiūri savo giliom aksominėm akim. Kone loštelnu atgal, kad neužkliudyčiau jos blakstienų. Žinau, žinau, liūliuojamas aksomo jūros bangų, mintyse ieškau pasiteisinimo irklų, bet manes prašė ateit, sakė būtinai lauks. Kad butu tikriau, zvalgaus aplinkui. Lyg būtų išgirdus, pasislenka ir nagų galiukais pabarbena į medinį suolo paviršių - kaip tik vieta mano sėdynei. Hi, prisikišęs, kad išgirstų šūktelnu. Ji vėl įdėmiai į mane pažiūri, akim pasodina ir šypteli. Ir iškart, o varge, mane, aksome paskendusį, pamiršta. Alright, alright, - paragina būgnininką ranka. Mano emocinis invalidumas kaip ant delno: pasijuntu apleistas, bet nenugalėtas ir vėl nusidedu, šįkart hamletiškais galvojimais: kelti rankas ar nekelti. Bet Ballroom Blitz su nabašninku vidury salės yra čia ir dabar. Matau, kaip Danijos princas aidint būgnams, sukdamas kaukolę virš galvos, pasileidžia šokti aplink pirmapradi laužą. Paskelbiu kapituliaciją ir, suspendavęs tą nebereikalingą kūno dalį, kuri apie galvojima, užsimerkęs puolu į bedugnę: pradedu mušti ritmą koja, judėti stuomeniu ir man visai gerai sekas. Saldusis Sweet bepročio regėjimas jau manyje pradeda pildytis…Ir as jau beveik galiu prisipazinti kad nesu del nieko tikras ir as jau nebebijau kitu akivaizdoj saves ir man nebereikia leidimu, ir as jau pasiryzes eit nugalet drakonus ir isdauzyt langus ir as valgau tuos riebius hamburgerius ir riebalai man teka tarp pirstu kai suleidziu I juos dantis ir taukuotom rankom ciumpu kaimyne… Oh, yeah, it was like lightning, And the music was soothing, And they all started grooving… Suprakaitavusiam būgnininkui paraginimo, tuo tarpu, absoliučiai nereikia. Tarsi krioklys jis nugarma žemyn, paskui nematoma ranka vėl jį iškelia paviršiun ir tėškus juo per mušamųjų lėkštę, mūsų orgiją užbaigia. Dalyvių rankos nusileidžia. Laiku spėju sustabdyti koją ir gaunu komplimentą: mano kaimynė įteikia man savo Memorial Service bukleta. O kodėl neturėtų, juk grojau grupėj. Tik ne Sweet, o Šiaulių 5-os vidurinės. Paslaptinga nepažįstamąja kvepiąs bukletas ragina švęsti Mr. N Jr (Junior) Gyvenimą. Life Celebration vadinasi. Dabar aš jau mokytas: tvirtai atsiremiu nugara į suolo atlošą. Jeigu galėčiau, užsidėčiau ir saugos diržą. Gyvo jus manes nepaimsit. Galiu ir švęst. Ir kaip tik laiku: iš už širmos pasirodo balta mantija apsisiautęs žmogus su didele juodos spalvos knyga po pažasčia. Pastumdo pirštu ant nosies akinius. Bukletas skelbia, kad tai yra Reverend M.W. iš New Bethel Baptist Church. Ok man, just do it, - mintyse jį paraginu ir suleidžiu nagus į suolo medį. Bet pastorius šiandien taikiai nusiteikęs ir netgi pavadina visus broliais ir seserimis. Paskui paskaito ištrauką iš Biblijos. Paaiškina, kad tai nėra šiaip sau knyga. Mano kaimynė šūktelna "Amen". Parodo pirštu į lubas. Mintyse užsidedu paukščiuką - kai tik nutils pritarimo šūksniai, reiks atsargiai pažiūrėt, kas ten yra, bet dabar pastorius sako, kad ta knyga yra Nojaus laivas, į kurį mes, nusidėjėliai, esam pakviesti. God bless you, man, - įsivaizduojama ranka tykštelnu per jo mano vaizduotėje pripūstą petį. Jeigu neklystu, ten visus kvietė po du. Gal tada reiktų eit su savo kaimyne iš dešinės. Bet pastorius moka skaityt mano mintis ir kaip mat mane demaskuoja: nusidėjėliai ten nepaklius. Smarkiai vartau nematomos biblijos puslapius, bet tik tam kad laimėčiau laiko ir susigaudyčiau savyje. Mano kaimynė pastoriui ir vėl smarkiai pritaria ir aš pasijuntu išduotas, bet niekam apie tai garsiai nesakau. Ypač savo kaimynei. Ir išvis ta knyga, jeigu būtų apie gyvenimo šventimą, sakau, turėtų irgi būti baltos spalvos - užverčiu garsiai pokšteldamas, kad aksominių akių šeimininkė išgirstų, - su pliažu ir palmėm ant viršelio. O iš tikro tai ji apie mirtį, tik dviejų spalvų gyvenimo dramą ir velnius. O velniais aš ir taip netikiu. Sviedžiu bibliją priekin, ta nusklendžia palube ir iš jos ant tikinčiųjų galvų pabyra nereikalingi žodziai. Protesto ženklan paleidžiu suolą ir demonstratyviai susidedu rankas ant krūtinės. Bet pastorius taip lengvai nesiruošia pasiduot. Susipranta per smarkiai užlenkęs ir pradeda suokt apie velionį. Tikriausiai tam, kad mane užliūliuotų, kad galų gale iškelčiau rankas viršun, kaip pasiduodamas, kad leisčiausi nuvedamas į dangišką mėlynę, kur jau yra amžinatilsis. Ir iš tikro, pasirodo velionio būta tikro angelo. Dėl visa ko kilsteriu ir metu aki karsto linkui: Gal būsiu atėjęs ne į tą bažnyčią. Bet ne: karste guli tas pats žmogus, tik rimtą veidą nutaisęs. Net išsižioju beklausydamas pastoriaus. Nežinau, kokią jis dvasinę akademiją baigė, bet aš ten irgi noriu. Velionis, trečią žmoną bemušdamas iškeliavęs į dangų, pasirodo, visa gyvenimą mokėsi mylėti. Bjot znacit liubit - galų gale atsirado žmogus, atvėręs man akis ir leidęs suprasti šventų raštų prasmę. Pasiduodamas iškeliu rankas į viršų ir, atsivertimo ženklan, ruošiuos iš visos širdies užgiedot "Aleliuja", bet pastorius tokius kietasprandžius kaip aš pažįsta kaip nuluptus. Duria pirštu į mano pusę, bet ne tam, kad paklaustų ar aš įsirašiau i Raudonąją Armiją:
- Ar tu apgailėjai savo nuodėmes?!
Ir kaip mat pastato mane į vietą, t.y., vėl įsitveriu suolo krašto ir mano pirstai iklimpsta ten priklijuotoj kramtomoj gumoj. Šiurpai nubėga kūnu, as is paskos. Paskutinio teismo tonacijoje pradedu laikytis protokolo: slidinėdamas ant vorų, mano asmeniskai vaikystėj nutraukytom kojom, mintim lekiu užžėlusiom sąžines penklinėm, užkliūvu už ne pagal paskirtį naudojamo matraso mokyklos sporto salėj po šokių ir išsitiesiu kaip ilgas. Dabar jau nuodėmės virtinėm lekia man prieš akis, stumdosi, surgriūva viena ant kitos, daro nepadorius judesius ir įžūliai vaiposi. Štai viena jų, apsivilkus vienuolišku abitu, pamaldžiai susidėjus rankas žvelgia dangun, paskui pamerkia man akį. Oh shit…
- Ar Jėzaus kraujas buvo pralietas perniek? - net pasistiebdamas ant pirštų galų ir tarsi dar labiau patamsėjęs, matyt išraudęs, pastorius paleidžia dar vieną vėjo gūsį, bet jau dabar kiton suolų pusėn ir aš galiu atsikvėpti: phuuuu. kad jį kur.
Mano kaimynė, rankas viršun iškėlus, visa prakaituota, kilnoja nuo suolo savo apvalumus ir vėl krenta atgal. Matyt, ją irgi tempia žemyn nuodėmės. Gerai, kad ne aš vienas toks - dar palankiau ją nužvelgiu. Čia, matyt, nusidėjėliams skirtas suolas gale bažnyčios. Bet ne: That's wright brother, girdžiu šūksnį iš kitos pusės ir man širdis atlėgsta, prisipildo dieviška malone. Štai, kas mus visus vienija ir pastiprina: mūsų nuodėmės. Nebėra nei balto, anei juodo, nei vergo, anei šeimininko - prisimenu juodą knygą. Yra tik nusidėjėliai. Giliai atsikvepiu. Ir kaip tik laiku:
- Aleliuja, - pagaliau suteikia man leidimą pastorius ir aš, didžiai save nustebindamas, pusbalsiu atsiliepiu:
- Aleliuja.
Mano kaimynė griebia mano ranką ir iškelia viršun. Ir taip aš, matyt, laimimas amžinybei. Ramina mintis- sėdžiu prie krašto.
Bukletas, tarsi iš anksto būtų žinojęs apie mano atsivertimą, pasirodo, užsakė mano mėgstamą Going up Yonder, parašytą Charles Ray. Šįkart mušamieji elgias švelniai, bet užtat dainininkė balsu siekia dangaus. Gali tuo garsu tarsi kopėčiom lipt aukštyn. Arba vaikščiot vandens paviršium. Kelio man atgal vis tiek nebėr ir aš lipu, nes jos negali nesiklausyt. Tas lipimas, jeigu nebūtų į atsivertusiuju roju, galėtum pagalvoti, veda kažkur širdies gilumon. Atvirai pasakius, jeigu Jėzus Kristus prakaituota sauja manes nelaikytų už rankos, mielai ten pasilikčiau, bet daina baigias, grižtu atgal į nusidėjėlių suolą ir iškart pasiilgstu dangaus.
Prasideda dalis, pavadinta Remarks. Pastaba prie jos rekomenduoja: Please limit to two minutes. Sprendžiant iš visko, apribojimo nereiktų, nes visų velionio dorybių, kad ir kiek besistengtum, išvardinti nepavyks. Pirmasis amžinatilsio švento gyvenimo liudytojas prieina prie karsto, įsitveria jo, gerokai supurto ir paklausia, ar nabašninkas jį girdi. Liudytojas labai nekantrus, net negavęs atsakymo, pareiškia kad taip, nors aš galėčiau prisiekt, kad karste esantysis net necyptelėjo. O gal čia man tik ausys užneštos nuo būgnų. Toks malonus bendravimas tęsiasi ir toliau, prie karsto eina vis nauji velionio dorybių gerbėjai ir pastorius tik keletą jų nuo grabo turi nuvaikyti mosuodamas akiniais. Ryškėjant vis naujiems amžinatilsio šioj žemėj atsiekimams, aš vis labiau panyru desperacijon: nematyt man dangaus. Tas šventasis, palikęs šeimos ir draugų atminty neišdildomus pedsakus, pernelyg aukštai iškėlė kvalifikacinę kartelę. Hamletas, su kaukole rankoj ir nusivylimu veide, prisėda man iš kairės, ten kur nėra suolo. Mes abu, vieninteliai balti žmonės baptistų misionierių bažnyčioj, vėl atkrintam atgal į nuodėmingą stovį, gaišdami laiką amžinųjų kalčių meditacijomis. Mano kaimynė, tačiau, Hamletą ignoruoja. Savo grožybėm mane kone švelniai stumteli iš suolo, aš, savo ruožtu, atsitrenkiu į Hamletą, tas išmeta kaukolę iš rankų ir ji garsiai barškėdama nurieda grindim: Laikas daryti Parting View, t.y., eit atsisveikint su amžinatilsiu. Kiti jau eina. Matyt tas barškesys atkreipia visų dėmesį. Negana to, kad atsivedžiau vaiduoklį ir apmastymais drumsčiau pamaldas, akivaizdžiai esu pažeidęs dress code. Mano nemokėjimas švęst gyvenimo badyte bado akis: džentelmenai apsirėdę juodais ir baltais kostiumais, juodais štibletais su balta juostele per vidurį ir be jos, laku supurkštais plaukais arba su skrybėlėm. Comm'on now, aš tik žmogus, važiuojantis iš taško A į tašką B, susinepatoginu, tik norėjau pareikšt užuojautą, aiškinuos ir vėl, bet mano paties žodžių aidas pasiklysta pernelyg komplikuotuos, katalikiškai suformuotos sąžinės labirintuos ir laukan neištrūksta. Taciau cia pat ateina pagalba: Kam tiek galvoti, jei kur kas geresnių rezultatų gali atsiekti naujomis kelnėmis? - nuoširdžiai klausia manes Hamletas, ir ikisa pirsta i kaukoles aki. Atradimo džiaugsmo pagautas, sutvirtėjusiu žingsniu žengiu į priekį. Kaip Kolumbas prisiartinu prie karsto. Velionis, pernelyg užveržtu kaklaraiščiu, jau viena koja danguj, aiškiai nori iškeliauti.
- Tu jau eik, eik, - sakau jam, - atsigręžiu ir jau be jokių komplikacijų panyru šalia stovinčios ir mane pakvietusios ateiti našlės giliam glėby. Ballroom blitz. Laikas pareikšt užuojautą.
Per duris girdis, kaip mušamieji, Ballroom Blitz ritmu, kala vinukus į karštą, perdžiuvusį orą. Kyštelnu galvą vidun, bet ten Sweet grupės anei kvapo. Bet užtat vidury salės matyti metalinis, pilkos spalvos karstas su rankenėlėm. Pusiau pravertas. Prieangy, prie sienos priklijuota medinė plokštė man tiesia ranką: Welcome to Macedonia Missionary Baptist Church. Aha, tiek tesugalvoju sau pasakyt, vadinas just like that: Macedonia. Bet įvykiai rutuliuojas greitai ir pašnekesiai su savimi baptistų misionierių bažnyčioj visai nerekomenduojami. Susėdę suoluose žmonės, baltaodžių nematau, iškėlę į viršų rankas, skambiais balsais palaiko būgnininką: That's wright, man, …Alright now… Ritmas pažįstamas ir užkrečiantis, mano kojos pačios nori kilnotis. Bet aš pasidalinęs ir kita dalim susigūžęs, todėl einu mažiausio pasipriešinimo keliu: pradedu svarstyt apie rasinius galunių kilnojimo skirtumus. Toks mano elgesys kaip mat patraukia dėmesį: stotinga gražuolė, su kauge banguotų plaukų ant galvos, sėdinti paskutiniam suole, arčiausiai durų, mane skvarbiai nužiūri savo giliom aksominėm akim. Kone loštelnu atgal, kad neužkliudyčiau jos blakstienų. Žinau, žinau, liūliuojamas aksomo jūros bangų, mintyse ieškau pasiteisinimo irklų, bet manes prašė ateit, sakė būtinai lauks. Kad butu tikriau, zvalgaus aplinkui. Lyg būtų išgirdus, pasislenka ir nagų galiukais pabarbena į medinį suolo paviršių - kaip tik vieta mano sėdynei. Hi, prisikišęs, kad išgirstų šūktelnu. Ji vėl įdėmiai į mane pažiūri, akim pasodina ir šypteli. Ir iškart, o varge, mane, aksome paskendusį, pamiršta. Alright, alright, - paragina būgnininką ranka. Mano emocinis invalidumas kaip ant delno: pasijuntu apleistas, bet nenugalėtas ir vėl nusidedu, šįkart hamletiškais galvojimais: kelti rankas ar nekelti. Bet Ballroom Blitz su nabašninku vidury salės yra čia ir dabar. Matau, kaip Danijos princas aidint būgnams, sukdamas kaukolę virš galvos, pasileidžia šokti aplink pirmapradi laužą. Paskelbiu kapituliaciją ir, suspendavęs tą nebereikalingą kūno dalį, kuri apie galvojima, užsimerkęs puolu į bedugnę: pradedu mušti ritmą koja, judėti stuomeniu ir man visai gerai sekas. Saldusis Sweet bepročio regėjimas jau manyje pradeda pildytis…Ir as jau beveik galiu prisipazinti kad nesu del nieko tikras ir as jau nebebijau kitu akivaizdoj saves ir man nebereikia leidimu, ir as jau pasiryzes eit nugalet drakonus ir isdauzyt langus ir as valgau tuos riebius hamburgerius ir riebalai man teka tarp pirstu kai suleidziu I juos dantis ir taukuotom rankom ciumpu kaimyne… Oh, yeah, it was like lightning, And the music was soothing, And they all started grooving… Suprakaitavusiam būgnininkui paraginimo, tuo tarpu, absoliučiai nereikia. Tarsi krioklys jis nugarma žemyn, paskui nematoma ranka vėl jį iškelia paviršiun ir tėškus juo per mušamųjų lėkštę, mūsų orgiją užbaigia. Dalyvių rankos nusileidžia. Laiku spėju sustabdyti koją ir gaunu komplimentą: mano kaimynė įteikia man savo Memorial Service bukleta. O kodėl neturėtų, juk grojau grupėj. Tik ne Sweet, o Šiaulių 5-os vidurinės. Paslaptinga nepažįstamąja kvepiąs bukletas ragina švęsti Mr. N Jr (Junior) Gyvenimą. Life Celebration vadinasi. Dabar aš jau mokytas: tvirtai atsiremiu nugara į suolo atlošą. Jeigu galėčiau, užsidėčiau ir saugos diržą. Gyvo jus manes nepaimsit. Galiu ir švęst. Ir kaip tik laiku: iš už širmos pasirodo balta mantija apsisiautęs žmogus su didele juodos spalvos knyga po pažasčia. Pastumdo pirštu ant nosies akinius. Bukletas skelbia, kad tai yra Reverend M.W. iš New Bethel Baptist Church. Ok man, just do it, - mintyse jį paraginu ir suleidžiu nagus į suolo medį. Bet pastorius šiandien taikiai nusiteikęs ir netgi pavadina visus broliais ir seserimis. Paskui paskaito ištrauką iš Biblijos. Paaiškina, kad tai nėra šiaip sau knyga. Mano kaimynė šūktelna "Amen". Parodo pirštu į lubas. Mintyse užsidedu paukščiuką - kai tik nutils pritarimo šūksniai, reiks atsargiai pažiūrėt, kas ten yra, bet dabar pastorius sako, kad ta knyga yra Nojaus laivas, į kurį mes, nusidėjėliai, esam pakviesti. God bless you, man, - įsivaizduojama ranka tykštelnu per jo mano vaizduotėje pripūstą petį. Jeigu neklystu, ten visus kvietė po du. Gal tada reiktų eit su savo kaimyne iš dešinės. Bet pastorius moka skaityt mano mintis ir kaip mat mane demaskuoja: nusidėjėliai ten nepaklius. Smarkiai vartau nematomos biblijos puslapius, bet tik tam kad laimėčiau laiko ir susigaudyčiau savyje. Mano kaimynė pastoriui ir vėl smarkiai pritaria ir aš pasijuntu išduotas, bet niekam apie tai garsiai nesakau. Ypač savo kaimynei. Ir išvis ta knyga, jeigu būtų apie gyvenimo šventimą, sakau, turėtų irgi būti baltos spalvos - užverčiu garsiai pokšteldamas, kad aksominių akių šeimininkė išgirstų, - su pliažu ir palmėm ant viršelio. O iš tikro tai ji apie mirtį, tik dviejų spalvų gyvenimo dramą ir velnius. O velniais aš ir taip netikiu. Sviedžiu bibliją priekin, ta nusklendžia palube ir iš jos ant tikinčiųjų galvų pabyra nereikalingi žodziai. Protesto ženklan paleidžiu suolą ir demonstratyviai susidedu rankas ant krūtinės. Bet pastorius taip lengvai nesiruošia pasiduot. Susipranta per smarkiai užlenkęs ir pradeda suokt apie velionį. Tikriausiai tam, kad mane užliūliuotų, kad galų gale iškelčiau rankas viršun, kaip pasiduodamas, kad leisčiausi nuvedamas į dangišką mėlynę, kur jau yra amžinatilsis. Ir iš tikro, pasirodo velionio būta tikro angelo. Dėl visa ko kilsteriu ir metu aki karsto linkui: Gal būsiu atėjęs ne į tą bažnyčią. Bet ne: karste guli tas pats žmogus, tik rimtą veidą nutaisęs. Net išsižioju beklausydamas pastoriaus. Nežinau, kokią jis dvasinę akademiją baigė, bet aš ten irgi noriu. Velionis, trečią žmoną bemušdamas iškeliavęs į dangų, pasirodo, visa gyvenimą mokėsi mylėti. Bjot znacit liubit - galų gale atsirado žmogus, atvėręs man akis ir leidęs suprasti šventų raštų prasmę. Pasiduodamas iškeliu rankas į viršų ir, atsivertimo ženklan, ruošiuos iš visos širdies užgiedot "Aleliuja", bet pastorius tokius kietasprandžius kaip aš pažįsta kaip nuluptus. Duria pirštu į mano pusę, bet ne tam, kad paklaustų ar aš įsirašiau i Raudonąją Armiją:
- Ar tu apgailėjai savo nuodėmes?!
Ir kaip mat pastato mane į vietą, t.y., vėl įsitveriu suolo krašto ir mano pirstai iklimpsta ten priklijuotoj kramtomoj gumoj. Šiurpai nubėga kūnu, as is paskos. Paskutinio teismo tonacijoje pradedu laikytis protokolo: slidinėdamas ant vorų, mano asmeniskai vaikystėj nutraukytom kojom, mintim lekiu užžėlusiom sąžines penklinėm, užkliūvu už ne pagal paskirtį naudojamo matraso mokyklos sporto salėj po šokių ir išsitiesiu kaip ilgas. Dabar jau nuodėmės virtinėm lekia man prieš akis, stumdosi, surgriūva viena ant kitos, daro nepadorius judesius ir įžūliai vaiposi. Štai viena jų, apsivilkus vienuolišku abitu, pamaldžiai susidėjus rankas žvelgia dangun, paskui pamerkia man akį. Oh shit…
- Ar Jėzaus kraujas buvo pralietas perniek? - net pasistiebdamas ant pirštų galų ir tarsi dar labiau patamsėjęs, matyt išraudęs, pastorius paleidžia dar vieną vėjo gūsį, bet jau dabar kiton suolų pusėn ir aš galiu atsikvėpti: phuuuu. kad jį kur.
Mano kaimynė, rankas viršun iškėlus, visa prakaituota, kilnoja nuo suolo savo apvalumus ir vėl krenta atgal. Matyt, ją irgi tempia žemyn nuodėmės. Gerai, kad ne aš vienas toks - dar palankiau ją nužvelgiu. Čia, matyt, nusidėjėliams skirtas suolas gale bažnyčios. Bet ne: That's wright brother, girdžiu šūksnį iš kitos pusės ir man širdis atlėgsta, prisipildo dieviška malone. Štai, kas mus visus vienija ir pastiprina: mūsų nuodėmės. Nebėra nei balto, anei juodo, nei vergo, anei šeimininko - prisimenu juodą knygą. Yra tik nusidėjėliai. Giliai atsikvepiu. Ir kaip tik laiku:
- Aleliuja, - pagaliau suteikia man leidimą pastorius ir aš, didžiai save nustebindamas, pusbalsiu atsiliepiu:
- Aleliuja.
Mano kaimynė griebia mano ranką ir iškelia viršun. Ir taip aš, matyt, laimimas amžinybei. Ramina mintis- sėdžiu prie krašto.
Bukletas, tarsi iš anksto būtų žinojęs apie mano atsivertimą, pasirodo, užsakė mano mėgstamą Going up Yonder, parašytą Charles Ray. Šįkart mušamieji elgias švelniai, bet užtat dainininkė balsu siekia dangaus. Gali tuo garsu tarsi kopėčiom lipt aukštyn. Arba vaikščiot vandens paviršium. Kelio man atgal vis tiek nebėr ir aš lipu, nes jos negali nesiklausyt. Tas lipimas, jeigu nebūtų į atsivertusiuju roju, galėtum pagalvoti, veda kažkur širdies gilumon. Atvirai pasakius, jeigu Jėzus Kristus prakaituota sauja manes nelaikytų už rankos, mielai ten pasilikčiau, bet daina baigias, grižtu atgal į nusidėjėlių suolą ir iškart pasiilgstu dangaus.
Prasideda dalis, pavadinta Remarks. Pastaba prie jos rekomenduoja: Please limit to two minutes. Sprendžiant iš visko, apribojimo nereiktų, nes visų velionio dorybių, kad ir kiek besistengtum, išvardinti nepavyks. Pirmasis amžinatilsio švento gyvenimo liudytojas prieina prie karsto, įsitveria jo, gerokai supurto ir paklausia, ar nabašninkas jį girdi. Liudytojas labai nekantrus, net negavęs atsakymo, pareiškia kad taip, nors aš galėčiau prisiekt, kad karste esantysis net necyptelėjo. O gal čia man tik ausys užneštos nuo būgnų. Toks malonus bendravimas tęsiasi ir toliau, prie karsto eina vis nauji velionio dorybių gerbėjai ir pastorius tik keletą jų nuo grabo turi nuvaikyti mosuodamas akiniais. Ryškėjant vis naujiems amžinatilsio šioj žemėj atsiekimams, aš vis labiau panyru desperacijon: nematyt man dangaus. Tas šventasis, palikęs šeimos ir draugų atminty neišdildomus pedsakus, pernelyg aukštai iškėlė kvalifikacinę kartelę. Hamletas, su kaukole rankoj ir nusivylimu veide, prisėda man iš kairės, ten kur nėra suolo. Mes abu, vieninteliai balti žmonės baptistų misionierių bažnyčioj, vėl atkrintam atgal į nuodėmingą stovį, gaišdami laiką amžinųjų kalčių meditacijomis. Mano kaimynė, tačiau, Hamletą ignoruoja. Savo grožybėm mane kone švelniai stumteli iš suolo, aš, savo ruožtu, atsitrenkiu į Hamletą, tas išmeta kaukolę iš rankų ir ji garsiai barškėdama nurieda grindim: Laikas daryti Parting View, t.y., eit atsisveikint su amžinatilsiu. Kiti jau eina. Matyt tas barškesys atkreipia visų dėmesį. Negana to, kad atsivedžiau vaiduoklį ir apmastymais drumsčiau pamaldas, akivaizdžiai esu pažeidęs dress code. Mano nemokėjimas švęst gyvenimo badyte bado akis: džentelmenai apsirėdę juodais ir baltais kostiumais, juodais štibletais su balta juostele per vidurį ir be jos, laku supurkštais plaukais arba su skrybėlėm. Comm'on now, aš tik žmogus, važiuojantis iš taško A į tašką B, susinepatoginu, tik norėjau pareikšt užuojautą, aiškinuos ir vėl, bet mano paties žodžių aidas pasiklysta pernelyg komplikuotuos, katalikiškai suformuotos sąžinės labirintuos ir laukan neištrūksta. Taciau cia pat ateina pagalba: Kam tiek galvoti, jei kur kas geresnių rezultatų gali atsiekti naujomis kelnėmis? - nuoširdžiai klausia manes Hamletas, ir ikisa pirsta i kaukoles aki. Atradimo džiaugsmo pagautas, sutvirtėjusiu žingsniu žengiu į priekį. Kaip Kolumbas prisiartinu prie karsto. Velionis, pernelyg užveržtu kaklaraiščiu, jau viena koja danguj, aiškiai nori iškeliauti.
- Tu jau eik, eik, - sakau jam, - atsigręžiu ir jau be jokių komplikacijų panyru šalia stovinčios ir mane pakvietusios ateiti našlės giliam glėby. Ballroom blitz. Laikas pareikšt užuojautą.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
