"Expectations" by Marty Kausas. More original songs at www.martykausas.c...

Apie Dieva (2)

1. Anomis dienomis Dievas nusispjovė. Ir kaip mat atsirado religijos.

–Oho, nusistebejo Dievas. Ir nuo to laiko spjaude tik tam nustatytose vietose.

2. Anomis dienomis Dievas gėrė alų su Kąstyčiu. Čia prisistatė teologai, ir, nuriję seilę, klausė:

- Ar Dievas gali sukurti toki dideli bokala, kurio negalėtų išgerti? Dievas sukūrė ir visą išgėrė. Ir teologai liko it musę kandę.

3.Anomis dienomis Dievas pasakė teologams:

- Eikit jūs po velnių. Ir teologai atsidūrė eilės gale.

4. Anomis dienomis Dievas su Kąstyčiu meškeriojo ir pagavo auksinę žuvelę, kur išpildo tris norus. Dar aniems neissiziojus, prieję teologai Dievą perspėjo ir taip išgelbėjo jo gerą vardą. Auksinė žuvelė tik galvą iš nuostabos kraipe.

5. Anomis dienomis į duris paskambino. Dievas atidarė:

- Garbė Jėzui Kristui, pasakė teologai.

- Matyt bus sumaise adresus, pagalvojo Dievas.

6. Anomis dienomis Dievas jautėsi vienišas. Ir taip tęsėsi, kol žmonės sugrįžo iš bažnyčios.

7. Anomis dienomis tokia IVS iš Čikagos nuoširdžiai Dievu tikėjo. Ir nieko teologai čia negalėjo padaryti.

8. Anomis dienomis teologai pasakė:

- Dievas yra meilė. Ir nuo tos dienos Dievas tapo meile.

9.Anomis dienomis Dievas, labai pavargęs, važiavo maršrutiniu autobusu iš Kelmės į Tytuvėnus. Ir Jėzus Kristus užleido jam vietą. Paskui jį dar nukryžiavo.

10. Anomis dienomis Dievas, su Apaštaliniu Vizitu, lankėsi Klausučių Ulytėlej. Apaštalinis Vizitas sėdėjo susiraukęs, kad čia toks užkampis. O Dievui nors ir kuolą ant galvos tašyk, jam visur gerai.

11. Anomis dienomis žmonėms buvo linksma. Ir Dievas nusprendė taip viską ir palikti.

12. Anomis dienomis Dievas nuėjo apžiurėt Šv. Teresės relikvijų, nes daug apie jas buvo girdėjęs. Ir iki ašarų susigraudino pamatęs tų žmonių didelį tikėjimą.

13. Anomis dienomis Dievas buvo linksmas. Ir nieks neišdrįso jo perspėti. Isskyrus teologus.

14. Anomis dienomis Dievas norėjo padėt tokiam žmogui pabėgt nuo vienatvės. Paskui uždusę abu ilgai iš savęs kad juokės, kad juokės.

15. Anomis dienomis Dievas išmetė kauliukus, kad sužinotų savo valią. Taip buvo žymiai patogiau. Bet teologai grieztai ji perspejo.

16. Anomis dienomis Dievas bandė suklysti ir labai lengvai jam pasisekė, nes prieš tai jau buvo sukuręs teologus.

17. Anomis dienomis Dievas numirė ir, nuėjęs į paštą, išsiuntė visiems telegramą. O tai paskui visiems buvo juoko.

DE PROFUNDIS

APIE DIEVĄ

Rolandas Kaušas

[skaityti komentarus]

* * *

Anomis dienomis Dievas užpirko Mišias už visos savo plačios giminės gyvuosius ir mirusiuosius. Susirinko visi (apie 2500), tarp jų ir nežinomas Dievas, o atvykę teologai trynė rankas ir taip tarpusavyje kalbėjo:

– Dabar bus muštynės.

Bet Dievas juos sugėdino, ir nuo to laiko šie ieškojo dingsties jį suimti.

* * *

Anomis dienomis Dievui nebuvo negalimų dalykų. Teologai jam prisakė, ko jis negalįs daryti. Tai Dievas taip ir darė.

* * *

Anomis dienomis Dievas su Raudonkepuraite ėjo aplankyti sergančios senelės ir nešė jai džiovintų slyvų. Iš už krūmų pasirodę teologai paklausė, kur jie beeiną. Viską sužinoję, trumpesniu keliu nukūrė pas senelę. Dievui su Raudonkepuraite galų gale pasiekus tikslą ir pasibeldus, iš už durų pasigirdo senelės balsas:

– Aš jūsų neįsileisiu, nes jūs prieš Velykas neatlikot išpažinties ir nepriėjot Komunijos.

Ir nuo tada senelė ilgai ir laimingai gyveno.

* * *

Anomis dienomis teologai apkaltino Dievą, esą jis velnių priėdęs. Dievas ilgai turėjo aiškintis spaudos atstovams. Net suprakaitavo.

* * *

Anomis dienomis teologai patikrino Dievo sąskaitą Vatikano banke. Po to ilgai girdėjos verksmai ir dantų griežimas. Ir Dievas turėjo jų viešai atsiprašyti, o pas kui dar ir guosti.

* * *

Anomis dienomis teologai uždraudė baroną Miunchauzeną laidoti su kunigu. Tai paskui Dievas turėjo vargo su juo danguj.

* * *

Anomis dienomis Dievas skraidė su Karlsonu. Atėję teologai pritaisė Karlsonui prie nugaros Dievo duotą kryžių ir liepė nešti. Nuo tos dienos Dievas įniko vartyti stalus šventykloj, nes nebeturėjo draugo.

* * *

Anomis dienomis Dievas vartė stalus šventykloj. Atėję teologai atsinešė schemelę, kaip geriausia vartyti ir padidinti našumą. Bet Dievas sakė, kad jis tik norėjęs išlieti pyktį.

* * *

Anomis dienomis teologai su Pontijum Pilotu skrido lėktuvu ir svarstė, kas yra tiesa. Tik Dievas sėdėjo šalia ir nesileido į ginčus. Mat dar nebuvo išgėręs rytinės kavos.

* * *

Anomis dienomis teologai išvedė naują Dievų veislę. Dievas atėjęs tik krapštęs pakaušį ir kažką mykė panosėj.

* * *

Anomis dienomis teologai išaiškino Dievui, kad 2 + 2 = 4, paaiškino, kaip katekizmuose rasti visus atsakymus, paskyrė jį budinčiu ir ramiai nuėjo miegoti. Jau geriau būtų nėję.

* * *

Anomis dienomis Dievas kalbėjosi su bedieviais ir seniausios profesijos atstovėmis. Praeidami pro šalį, teologai pamerkė akį damoms, bet apsimetė, kad Dievo nepažįsta, o vėliau jam išaiškino, su kuo jis turįs bendrauti.

* * *

Anomis dienomis teologai išaiškino Dievui apie dvigubus standartus ir pademonstravo, kaip tai veikia. Tada Dievas pirmą kartą iškaršė jiems kailį.

2010-11-03ROLANDAS KAUŠAS32 komentarai

(trumpa pjesė)

Dalyvaujantys asmenys:

AUTORIUS, rašantis Šedevrus

REDAKTORIUS, tarp kūjo ir priekalo

TĖVAS FAKU, vietinės religinės bendruomenės vyresnysis

Veiksmas vyksta negyvenamoj saloj, po palme, Kitoj planetoj.

Autorius neatsako už atsitiktinius vardų, vietovių ar aplinkybių sutapimus.

Gaivus ankstyvas rytas. Iš tolo matyti kitiečiai. Kamera pamažu pritraukia vaizdą artyn. Autorius kasosi pakaušį auksine plunksna, žiūri į kylančią saulę:

– Štai, tuojau parašysiu Šedevrą, kokio pasaulis dar nematė, – pakiliai ištaria. Susikaupęs rašo. Tėvas Faku po palme kalba maldeles, per petį žvilgčiodamas į Autoriaus kūrybą. Nusivylęs linguoja galva.

– Argi tam pačiam Dievas suteikė protą? – retoriškai klausia.

Giliai atsidūsta ir vėl pasineria maldon. Tuo tarpu Redaktorius dar tik keliasi. Jis giliai nusižiovauja, pasirąžo ir atsistoja prie palmės nugara į Autorių ir Tėvą Faku. Girdėti čiurlenimas.

– Argi ne graži diena išaušo? – pramerkia akis Tėvas Faku, kreipdamasis į savo kaimenę.

Kupinu meilės žvilgsniu nužvelgia abu.

– Taip, Dievas mus kviečia priimti dovaną ir jį pagarbinti, – tęsia, klausiamai žiūrėdamas. Autorius tuo metu vilgo sūriam vandeny nosinę ir deda sau ant plikės. Redaktorius, dar mieguistas, smarkiau negu įprasta ranka trukteli užtrauktuką ir aikteli:

– Kad jį kur velnias!

– Ne taip, sūnau, ne taip, – dantis sukandęs prataria Tėvas.

– Tarp kitko, seniai norėjau su pačiu pasikalbėti, nurijęs skaudulį kreipiasi į Redaktorių Tėvas Faku. Viena akim žvilgteri į Autorių, bet tas vėl rašo Šedevrą ir nieko aplink nemato ir negirdi. Tėvas pamoja ranka, kviesdamas Redaktorių už palmės. Abu sumerkia kojas į šiltą įlankos vandenį. Auksinės žuvytės nosimis baksnoja jų pėdas. Ant koralų rifo įsitaisęs pelikanas įdėmiai stebi skaidrų vandens paviršių. Tėvas Faku atsiremia alkūne į dar nespėjusį įkaisti smėlį, pasemia saują ir lėtai išleidžia iš delno.

– Primena smėlio laikrodį, – šypteli Redaktoriui. – Taip bėga Dievo mums dovanotas laikas. Turėsim duot ataskaitą už kiekvieną minutę.

Redaktorius neramiai krusteli. Pasižiūri į rašaluotas rankas, paskui į laikrodį, kabantį ant palmės.

– Reikia naują numerį ruošti, gal jau Autorius bus pabaigęs Šedevrą, – sumurma lyg sau, nori stotis, bet Tėvas rankos mostu pasodina jį atgal:

– Apie tuos jo šedevrus…, – žvilgsniu gręžia Redaktorių, bet čia pat šypsena nušviečia jo veidą. – Šedevras jau parašytas, mielasis, – įkvėpimo pagautas ranka mosteli aplink, – tik ar mes mokam skaityt?

Girdėt bangelių tekšenimas į koralų rifą. Pelikanas, šūktelėjimo pabaidytas, išskleidžia sparnus, atsigręžia į kalbantįjį ir krypuodamas sutrepsi, ieškodamas patogesnės padėties.

– Ar mes visi mokame įsiklausyti? – jau tyliai ištaria, galva mostelėdamas Autoriaus link ir kviesdamas Redaktorių pažvelgti ton pusėn.

O toje pusėje Autorius, mosikuodamas rankom, laksto pirmyn ir atgal, garsiai juokiasi ir sako kalbą dviem krabams. Pelikanas koja pasikrapšto galvą.

– Kai kurie iš mūsų prarado pirmykštį nekaltumą, sūnau, – Tėvas Faku švelniai paliečia Redaktoriaus petį ir tęsia:

– Jų lūpomis prabilo netiesa. Dieviška liepsna, paslėpta kiekvieno mūsų širdies gelmėj, nebepajėgdama prasiskverbti paviršiun ir šviesti kitiems, nerimu degina jų vidurius. Jie neberanda ramybės.

Ir žiūrėdamas kažkur pro šalį pridūrė:

– Visa laimė, kad dar esam mes, sugebantys atskirti tiesą nuo melo, išlaikę Dievo malonę ir neatstūmę jo palaiminimo.

Redaktorius neramiai pasimuisto, tarsi norėdamas nuo peties nusipurtyti uždėtą ranką.

– Man suprantamas jūsų rūpestis, Tėve, – atsargiai rinkdamas žodžius ištaria. – Dieviška šviesa ir tiesos žinojimas yra didžiulė dovana, kurią ne kiekvienas iš mūsų turi.

Vėl žvilgteli į autorių. Tas, vienoj rankoj laikydamas Šedevrą ir iš jo skaitydamas, kita diriguoja bangų mūšai.

– Atvirai pasakius, nesu tikras, kad pats tokią dovaną būčiau gavęs, – ištaria Redaktorius ir giliai atsikvepia.

Pro šalį skersomis prabėga Autoriaus išbaidyti krabai. Jis pats rašo ant smėlio ir žiūri į bangeles, užrašą nusinešančias pasidalint su kitais.

– Kiekvienam, kuris ieško, bus duota, – Tėvo Faku žodžiai sustingę sunkiai pakimba ore virš palmės. – Man suteikta galia laiminu tave, sūnau, – tačiau vidury sakinio ranka, tarsi apsunkus, sustingsta: staiga pašokęs Redaktorius purtosi nuo kelnių smėlį.

– Esu jums labai dėkingas. Turėsiu jūsų žodžius omeny.

– Mielas broli, yra tik viena tiesa, – staiga pasunkėjusiu balsu ištaria Tėvas Faku.

– Tačiau mūsų laikraštyje ją ištaria daug skirtingų balsų, – Redaktorius pasižiūri aukštyn į saulę ir prisimerkia. – Mielas tėve, tikiu, kad jūsų maldos pasieks tų, kuriems skirtos, širdis ir išvaduos dievišką ugnį.

– Gerbiamas Redaktoriau, – religijos atstovas pasikeitusiu aštriu tonu pašoka nuo smėlio, – mano maldos visada pasiekia tikslą ir rezultatų aš sulaukiu kur kas greičiau, nei jūs manote. Kartais maldų net nereikia, užtenka telefono skambučio.

Pelikanas tuo tarpu staigiu galvos mostu griebia pro šalį plaukiančia žuvį. Dar kurį laiką jo snapo sterblėj matyti spurdėjimas. Tėvas Faku ironiškai pažvelgia į Redaktorių. Pelikanas klyktelėjęs nusituština į vandenį.

Dieviška saulė vienodai nusileidžia ant visų trijų pagrindinių veikėjų galvų ir šnypšdama panyra į vandenį. Autorius, po galva pasidėjęs Šedevrą, užmiega. Redaktorius sunkiai parimęs įsistebeilija į tamsą ir laukia aušros. Tėvas Faku paskęsta maldoj. Baigias trumpa kitiečių diena.

Uždanga. Plojimai.

2010-09-22ROLANDAS KAUŠAS94 komentarai

Arba

Teisingesnė pasaka

Šis opusas skirtas visiems, kurie dantis sukandę prieš miegą turėdavo klausytis „neteisingų“ pasakų. Kaip Kastytis gali kvėpuoti po vandeniu, kaip nutukęs paršelis gali pabėgti nuo ilgų distancijų bėgiko vilko, kaip Jonukas su Grytute, iškepę raganą krosnyj, gali ilgai ir, svarbiausia, laimingai gyventi, kaip Raudonkepuraitė iškart neatpažįsta lovoj gulinčio vilko ir, užuot tėškus karštą buljoną apgavikui tiesiai į akis ir neatsigręždama puolus laukan, uždavinėja kvailus klausimus: „Senele, o kodėl tavo tokios didelės ausys?“

Vilkas, matyt, svarstąs savo širdyje, su kuo geriau valgyti anūkę – su grybų padažu ar su šviežiom salotom – kantriai atsakinėja į klausimus, užuot iškart prarijęs įkyrią mergiūkštę.

Norint perduoti mitą šiandienai, reikia pačiam būti su juo akis į akį sąmonės lygmenyje susidūrus. Deja, autorius nėra vienas iš tų, bet užtat turi pretenzijų parašyti teisingą pasaką.

Taigi, gyveno kartą senelis ir senelė…

Baigę grėbt šieną seserys ir broliai, grėblius ir šakes ant pečių užsikėlę, dainuodami lietuvių (taigi savo) liaudies dainas, lėtais tvirtais žemdirbių žingsniais Basanavičiaus al. nuėjo prie vandens – tais laikais Palangoj vasarą pajury dar užtekdavo vietos ir vietiniams. Čia mes turim pastebėti, kad anais laikais žmonija jautėsi didelio, tam tikrą savimonę turinčio organizmo, vadinamo gamta, dalimi, t. y., Vidurio Rytų mitais pasirėmus jiems dar nebuvo išaiškinta apie išvarymą iš rojaus ir kad esą jie tik keleiviai svetimam, nesvetingam krašte, kur turi vieni kitus užmušinėti, kad išliktų. Todėl natūralu, kad jausdavo poreikį prie gamtos prisišlieti ir energija pasikrauti, bet jokių būdu nešiukšlinti. Nusimetė prakaitu ir šviežio šieno kvapo mišiniu (dezodorantai, naikinantys ozoną, dar nebuvo madoj. Juos atstodavo prakaituotos pažastys, t. y., egzistavo harmonija) prikvipusius viršutinius drabužius. Pasirodė ražienų subraižytos blauzdos, visiškai skutimosi peiliuko neregėjusiais plaukais. Berneliams jos sukeldavo atitinkamus jausmus. Merginos gi, užuodę bernelių pažastų kvapą, žinodavo susiradę tinkamą šeimos židinio gynėją. Be to, tokių ir seksualinė orientacija būdavo aiški, taigi, buvo išvengiama nemalonių nesusipratimų. O ir paplūdimius dalinti į vyrų ir moterų nebuvo mados, nes moralė buvo taip sureguliuota, kad berneliai, tik mergelių sijonams aukščiau kelių pasikėlus, tuojau kukliai nuleisdavo akis ir gėdos raudonio padažytais žandais puldavo į krūmus slėptis. Todėl žymiai vėliau parašyta Paskenduolės istorija į tautos per amžius sukauptos energijos archetipinius klodus negali pretenduoti, o ir šiaip labai panašu, kad yra iš piršto išlaužta. Jau nešneku apie Baltušį, tarybinei moralei pardavusį vasaras.

Taigi, mergelėms iš marškinių išsinėrus ir sūrian vandenin panirus, o berneliams salietra atsiduodančiais delnais akeles užsidengus, kaip čia buvęs prisistatė žaltys ir patogiai įsitaisė vienos iš grėbėjėlių, vardu Eglė, marškiniuos. Pastabesni skaitytojai jau turbūt susivokė, kad jei berneliai per tarpupirštį žiūrėdami būtų lavinę savo estetinius jausmus, kaipmat būtų žaltį pastebėję ir, marškinius sugriebę, krūmuosna nekaltą sutvėrimą iškratę. T. y., pagal harmoningo sugyvenimo taisykles, ir pagal kitas, kurios tą roplių giminės gyvį laikė šventu, visiškai priešingai, negu krikščionybės skelbėjai, vargšą gyvį dėl savo asmeninių interesų įsūdę nelabųjų tarpan.

Taigi, visuotinei energijai atsivėrę ir kūnus tuo pačiu nusimazgoję, pašiurpusiom nuo vandens gaivos ir vakaro vėsos grožybėm, mergelės skubino vėl drabužiuosna panirti. Mados juos kasdien keisti dar nebuvo. Tačiau dėl tokio ekologiško toliaregiškumo žmonės nesirgo gripais ir alergijom. Griebė savo marškinius ir Eglė, bet čia pat metė juos atgal ant smėlio, išvydus iš rankovės išlendantį žaltį, visai tokį pat, kaip nupieštas vaistinėj ant buteliukų. Bet žaltys, mergelę išvydęs, visai nesutriko. Dar daugiau – atsikrenkštė ir gryna lietuvių kalba taip prabilo:

– Garbė Jėzui Kristui, – kas tik paliudija jį buvus paveiktą naujų religinių judėjimų. Į tai Eglė, kiek nustebus, bet visai neišsigandus (nes įsitikinimas, kad moterys yra bailūs sutvėrimai, ypač biją pelių, vorų ar tarakonų, yra baisus pramanas, nuvalkiotas patriarchalinės visuomenės stereotipas ir mes jokiu būdu čia jo netoleruosim) gražiai žemaitiskai taip atsakė:

– A mun saka?

Kad tolimesnis dialogas būtų visiems suprantamas, t. y., leidę pajusti žemaitiskos tarmės grožį ir subtilumą, toliau, idant pagerbtume kitas etnines mažumas, nes jos yra lygiai taip pat svarbios kuriant kultūrinius tautos klodus, kalbėsim literatūrine kalba, t. y., kaip laikraščiuos. Čia pat paaiškėjo, kad žaltys turi labai rimtų ketinimų, t. y., nori Eglę imti už pačią.

Gerbiamieji skaitytojai, kad ir kaip čia stengtumės būti politiškai korektiški ir teisingi, nepažeisti šliužų teisių ir gerbti juos dėl jų pačių, o ne dėl gydomųjų savybių, turime jums pasakyti, kad tais laikais, nesant nei televizorių anei emailų, Eglė, kad ir kaip apsiskaičius, išsilavinus ir emancipuota buvo, taip širdyje pagalvojo: „Kažin, ar jis gyvena užsienyje?..“ Tačiau iškart pajuto širdyje kažkokį sunkumą, jai tarsi žvynai nuo akių nukrito (ir čia visiškai nėra užuomina į žalčio kūno dangą, greičiau anatominis intarpas) ir ji pagalvojo teisingai: „Kažin, ką tėvužėlis pasakys?“ Nes kad ir kaip viliojančiai tas pasiūlymas būtų skambėjęs platesnių horizontų išsiilgusiai kaimo mergaitei, tėvų žodis, ir tai neklijuojant čia jokių etikečių ir nepradedant diskusijų apie jauno žmogaus išskleistus sparnus ir senosios kartos suglaustus, buvo paskutinis. Arba, giliau pasikapsčius, Eglė dar nebuvo atpažinusi savyje tu archetipinių, ją vairuojančių jėgų, verčiančių besąlygiškai paklusti ir, savaime aišku, nebuvo su jomis sudariusi taikos sutarties, taigi pasitenkino Socialiniu Prisitaikymu vadinamu elgesiu. Be to, nemačiusiai XXX filmų, kur tai daroma su arkliu arba su šunim, t. y. novatoriškai aukštai iškeliant standartų kartelę, kilusi širdyje sumaištis Eglei neleido pastebėti viso galimo sandėrio potencialo, t. y., kontraktų su televizijų studijomis, nuotraukos pirmam Panelės žurnalo puslapy, Gineso rekordų knygos, etc. Ir čia nėra nieko nuostabaus, nes prakaituotos pažastys, kaip jau minėta, tais laikais visada būdavo siejamos išimtinai su giminės pratęsimu ir darbo jėgos ūkio darbams gaminimu, t. y., niekas nekovojo už negimusią gyvybę net ir jai gimus. Žmogus buvo regimas kaip įrankis, o ne kaip mažoji Visata. Taigi Eglės atsakymas, kurį daugelis skaitytojų jau žino, buvo padiktuotas ne jaunatviško vėjavaikiškumo, pabrėžiu: ne vėjavaikiškumo arba pragmatiško išskaičiavimo, bet šešėlinės sąmonės pusės, t. y., mergaitė elgėsi taip, kad įtiktų tėvams ir už tai būtų pamaitinta ir gautų virš galvos stogą, taip svarbų išlikimui. O čia kaip tik ir šaltis jau skverbėsi gilyn į kūną, o kas nori susirgti plaučių uždegimu per patį šienavežį.

Gavęs teigiamą atsakymą, žaltys pakėlė skrybėlę, mandagiai atsisveikino ir dingo tamsoj. Galima būtų klausti, kaip jis pajūry atsidūrė, nes, specialistų teigimu, žalčiai smėlio anei sūrumo nemėgsta, o be to, ir skrybėlių nenešioja, bet patys turit suprasti, kad tai buvo kitoks, šnekantis, sūrumą mėgstantis ir į paskutinį mados šauksmą atsiliepiantis šliužas. Skaitydami kitų tautų pasakas, biblijas ir padavimus jais juk tikim, tai kodėl saviškiais turėtume abejoti? Juk prakalbus parabolėm, simboliais ir mitais, neaiškūs dalykai paaiškėja, vaikai užmiega, o dvasiškiai pradeda atlikinėti šventus pinigų rinkimo ritualus.

Eglės tikrai būta jaunos mergaitės, dar visiškai nepatyrusios, kitaip ji būtų žinojus, kad šnekantis žaltys ir dar taip meistriškai mokantis pasinaudoti kitiems nepalankiomis aplinkybėmis, yra dalykas rimtas ir nedelsdama kreipusis į vidaus reikalų pareigūną, bet argi kas galėtu ją smerkti už jaunystę ir pasidavimą kolektyvinės pasąmonės nenugalimai jėgai?

Taigi vakare, ir ko čia stebėtis, tik šaukštus į batvinių bliūdą sumerkus, kieme pasigirdo šnypštimas ir išgąsdintų naminių gyvulių baubimas irgi žviegimas, ir apskritai kilo didelis ermyderis. Persigandęs per duris įvirto piemuo ir pareiškė, kad jo darbo aprašyme žalčiai nebuvo paminėti, taigi jis jau geriau pasiimsiąs kirvelį* ir eisiąs namo. Tokios insubordinacijos paakintas, tėvas iškišo galvą laukan ir, pamatęs visą kiemą pilną žalčių, mandagiai – nes turėjo rodyti gerą pavyzdį savo sūnums ir tokiu būdu pratęsti hierarchinę vyriškos lyties individų dominavimo liniją – šliužų paklausė, kam turi būti dėkingas už tokį neišpasakytą pagarbos ir dėmesio ženklą. Gavęs atsakymą rūsčiai pažiūrėjo į Eglę, tarsi norėdamas pasakyti: „Sakiau tau – mažiau tų knygų skaityk“ – posakis „šaukštai po pietų“ dar nebuvo išrastas.

Po to parimęs kurį laiką svarstė žmonijos suartėjimo su likusia gamtos dalimi galimybes, perspektyvas ir galimas legalias pažado nesilaikymo pasekmes. Tai paliudija senajam Lietuvos kaime ne tik astronomą Šmukštarą ir naktibaldą Giedraitį, betgi ir gilaus kaimo sermėgom apsivilkusius artojus gebėjus giliai mąstyti beigi daryti giliamintiškas išvadas. Kaip žinome, būdamas progresyvus ir jau seniai atsisakęs senųjų pagoniškų dievų bei matydamas kur kas geresnes perspektyvas ten, kur trys dievai yra lygu vienam dievui, t. y., matematika priskiriama literatūros sričiai, šeimos galva greitai sumetė, kad moralę, kaip ir matematiką, šitokiam reikalui prispaudus (žaltys juk yra velnio sėkla), irgi galima pasukti reikiama linkme, t. y., atėjo laikas dvigubiems standartams. Taip atradęs tvirtą atramą moraliniam sprendimui, apmąstymus užbaigė ir ryžtingai ėmėsi veikti: gerai prigirdė žalčius pienu, aptaisė nuotakos rūbais amo netekusią samdytą mergą ir išstūmė per duris. Čia mums derėtų pašnekėti apie samdinių teises Lietuvos kaime, nes, tarp mūsų šnekant, vargšė mergaitė nieku gyvu nesvajojo būtent tokiu būdu išgarsėti. Ir čia mes, gink Dieve, nenorim pasakyti, kad samdiniai rinkdamiesi būtų buvę prastesni, kaip ir jų toliau daržinės nesiekiantys horizontai. Anaiptol, tikėjimas dangišku atlygiu po mirties kėlė jų mintis aukštybėsna ir darė juos nepasiekiamus pigioms šios žemės vilionėms.

Geroką kelio gabalą nulėkę, žalčiai liovės dainavę, nes apsižiūrėjo esą apgauti – gegutė, svetiman lizdan kiaušinius sudėjus, aišku, būtinai turėjo įkišti liežuvį:

– Samdinę vietoj jaunosios vežasi, samdinę…

Šliužai, mergą pakeliui išleidę, palinkėjo jai kovoti už savo teises jau šios žemės karalystėj, dangų pasiliekant kaip atsarginį planą, giliai į plaučius netraukiant išnaudotojų paruošto opiumo liaudžiai. Ir nuo tada samdinė pradėjo švęsti Gegužės Pirmąją ir atidarė raudonų vėliavų sukirpimo ir siuvimo kombinatą. Vėliau prasidėjus industrinė revoliucija Lietuvą rado jau pribrendusią socialiniams pasikeitimams, lygioms teisėms ir keturiems komunarams.

Žalčiai tuo tarpu, savo pačių kalbos samdinei įkvėpti, ryžtingai nulėkė atgal, norėdami pažiūrėti Eglės tėvui į akis, nes tik tiesa gali mus išlaisvinti, t. y., naiviai tikėdamiesi aną sugėdinti.

Pamatęs kiemą pilną žalčiu, tėvas, supratęs patarlės melo kojos trumposteisingumą ir išsigandęs legalių, visai su morale nesusijusių, bet didžia dalim religijos sričiai priklausančių pasekmių, išleido Eglę kelionėn, nes moteriškos lyties asmenys, ypač nekalti** (lytiniai santykiai, neįrodytais duomenimis, kenkia mėsos kokybei), pagal seną ir nerašytą, taigi archetipinį paprotį, visad būdavo aukojami pabaisoms, slibinams ir nykštukams, nes turėjo kažkokių, mums iki šiol nežinomų, maistinių savybių jų nemalonei numaldyti. O be to, moteriškos lyties asmenys, kaip kad mokė naujieji religiniai judėjimai, dažniausiai dėl visko ir būdavo kalti, bent jau netiesiogiai, kaip ir šiuo atveju. Noriu pastebėti, kad niekur neminimi tie vėplos Eglės broliai, tradiciškai pasibalnojantys bėrus žirgus ir galandantys kirvius irgi kalavijus aštrius. Tas pažeistas amžinasis balansas tarp silpnų, savo nuomonės neturinčių, kūno formom manipuliuojančių ir absoliučiai priklausomų mergaičių ir raumeningų, situaciją kontroliuojančių vyrukų truputį neramina. Bet žiūrėkim, kas bus toliau.

Čia pasakojimas perkelia mus į povandeninius rūmus, turbūt Baltijos jūros dugne. Aplink plaukioja pavaldinės žuvys. Eglė sėdi prie ratelio, kaip ir priklauso keturių vaikų motinai. Praleisti, arba suinteresuotų asmenų tam tyčia sunaikinti, patys mieliausi vyriškai širdžiai momentai, tie, kur dar prieš vaikų atsiradimą. Užtat Eglė, kaip minėta, jau visai kitokia, jau nebe paauglė. Tai tik paryškina keistai supintos siūlus verpiančios šeimos židinio saugotojos ir kartu vejančios minties giją apie galimybę ištrūkti paviršiun (dar kartą leidžianti mums pasijuokti iš mūsų elgesio „laisvumo“, tik pasąmonei žinant tikruosius mūsų elgesio motyvus) linijos. Čia išryškėja mūsų civilizacijos ribotumas, kur po ilgos ir nelygios kovos abiejų lyčių atstovai apsimestinai gerbia vienas kito lygias teises, santuokoj manosi auginą ir stipriną tarpusavio ryšį. Tačiau Eglė, užauginta toj tikrojoj, civilizacijos nesubjaurotoj visuomenėj, kur vyrai, begaliniai egoistai***, būtų buvę nepataisomai sužaloti išgirdę moteris turint savo asmeninių minčių ir planų, jokiu būdu šitos klaidos nebūtų padarius. Todėl ji, lyg tarp kitko, Žilvinui – toks yra jos vyro vardas – užsimena: „Mano tėvai jau seni, gal reikėtų juos pamatyt“, kol tas galų gale supranta, apie ką ji šneka. Spėkit iš trijų kartų, ar išleido? Ir ne tik dėl to, kad prisiminė pamario ūkininkų verdamos žuvienės kvapą. Vyriškas nuosavybės jausmas, kuris sudaro apie pusę jo meilės, yra paties savininko tąsa, žmonos užkariavimo priminimas. Juk netgi vienas iš barzdotų Dievų yra rimtu veidu pareiškęs: „Aš esu tavo Viešpats ir Dievas. Neturėk kitų, tik mane vieną.“

Taigi, jūrų valdovas, turėdamas aiškią intenciją jos niekada neišleisti, prisako žmonai atlikti tris darbus – lygių teisių iliuzija, diplomatinis triukas. Žilvinas jau manosi laimėjęs. Naivuolis, matyt, pirmą kartą vedęs, įsivelia į kovą, kurią pralaimėti yra pasmerktas jau nuo akmens amžiaus. Suverpti šilkų kuodelį, sunešioti geležines kurpes, užmaišyti lauktuvėms ragaišį rėty – cha cha cha, zuikių dainos. Čia Eglė pademonstruoja savo giminei charakteringą kantrybę ir išmonę kovojant su nedideliais ir, atrodytų, niekad nesibaigiančiais kasdienybės peršėjimais. Nulekia pas povandeninę žiniuonę ir kaipmat gauna reikiamą, per amžius paslapčia, vyrams nieko nenujaučiant, sukauptą informaciją. Paskutinis reikalavimas, t. y., ragaišis – netiesioginė nuoroda į Lietuvoj paplitusią Adomo ir Ievos su obuoliu legendą: moterys, jau seniai supratę galinčios valdyti vyrus per pilvus, taip sistemiškai gadina jų virškinimo traktus ir moralę. Žilvino atveju regime atvirkštinę perspektyvą: iš pasąmonės plaukiantis poreikis išprovokuoti Eglę jį apgauti ir taip save nubausti už pirmykštį nusikaltimą, užmiršti gėrį ir blogį ir sugrįžti į pirmykštį nekaltumą. Argi tai ne ironiška? Užmarštis neateina, gėris vėluoja, užtat blogis kaipmat prisistato: Eglė įkiša kuodelį ir kurpes į ugnį, o ragaišį iškepa pasinaudodama elementariąja chemija.

Dabar apie „Tik niekam nesakyk“. Čia jau toks naudotas ir pernaudotas anachronizmas. Žilvinas, turbūt slapčia apsidžiaugęs, kad pralaimėjo kovą su pačia, toliau degraduoja ir tęsia kelionę susinaikinimo kryptim: užprogramuoja savo vaikus jį išduoti. Paaiškinęs, kaip jį kviesti viešnagei pasibaigus (užuomina apie kraują tik patvirtina Žilvino sadomazochistinius polinkius), griežtai perspėja:

– O jūs, vaikai, šiukštu neprasitarkit, kaip mane šaukti reikia.

Padavime apie Jėzų Kristų nors tiesiai pasakoma: „Dar triskart gaidžiui neužgiedojus mane išduosi“ – vadinasi, dar nuo amžių amžinųjų Petras paslaptingų jėgų buvo pasmerktas išduoti. Ir nieko čia nepakeisi, vietos improvizacijai ir laisvai valiai nepalikta ir mes tai galim suprasti. Bet Žilvino nepatyrimas tiesiog ausis drasko. Taip žaisti su vaikų ir žmonos paslaptingom pasąmoninėm jėgom, sudarant laisvo pasirinkimo iliuziją! Neišmanėliškumas tiesiog erzinte erzina. Atseit, palieka jiems pasirinkimą. Noris ropštis tekstan ir šaukte šaukti:

– Ką tu čia, povandenine pabaisa, nusigaruoji?! Patylėtum geriau, jeigu nežinai, kaip su vaikais atsisveikinti, – bet ar tokiam ką pasakysi?

Ir taip Eglė su vaikais išneria iš vandens tiesiai į namiškių glėbį. Geria ir valgo, kaip Lietuvoj pripratę, paskui valgo ir geria, lyg būtų svečių iš Amerikos sulaukę. Ir tada tiems broliams, kurie nė piršto nepajudino Eglę iš namų išvežant, staiga sukyla kaltės ir pavydo jausmai, kuriuos jie, sprendžiant iš stiprumo, seniai ir giliai savyje nešiojo. Žinoma, vietoj to, kad internalizuotų, savy susivoktų, sau atleistų ir su savim susitaikytų, nusprendžia išlieti pykti ant nekaltų. Matom vieną baisiausių užspausto pykčio sužalotų žmonių siautėjimų. Vedasi tuos paauglius į mišką, grasina, primuša. Priedanga gera: reikia išklausti slaptažodį, kaip žaltį šaukti. Ko tik girtas, savo sielą sužalojęs žmogus nesugalvos, kad tik neprisiimtų atsakomybės, kad tik išvengtų savianalizės ir neprisipažintų suklydus. Metų metais širdis ėdę kaltės ir pavydo jausmai išvirsta į begėdišką egzekuciją. Girti, alkoholio iškraipyti snukiai tamsiam miške, jų seilės, tyškančios ant nekaltų vaikų veidų. Vargšė mergaitė neišlaiko ir pasako. Argi tai neprimena kitos jaunutės mergaitės pajūry? Ir kas gi ją galėtų kaltinti? Sužvėrėję nulekia prie vandens, išsikviečia žaltį ir dalgiais sukapoja. Taip Žilvinas savo pasiekia. Panašiai gimsta ir kitų tautų išganymo istorijos. Broliams, deja, iki išganymo dar toli. Kad taip lengvai galėtum atsikratyti kaltės ir pavydo naštos… Kažkada net rankos nepakėlus seseriai apginti, o vėliau taip ir likus kaimo gūdumoj, turbūt taip save baudžiant, net vidurinės nebaigus, ėjus iš įkalinimo įstaigos į išblaivinimo ir atgal. O čia dar Eglės emailai iš po vandenio: „šiandien tapau povandens valdove“; „šiandien man gimė sūnus“; „važiuoju su vyru turistinėn kelionėn, skandint laivų į Bermudų Trikampį“, etc. Kur berasi labiau nusikaltusią? Broliai turbūt grįžta namo ir geria iki sąmonės praradimo, kad atsibustų kruvinom panagėm dar didesniam skausmui.

Paskui atplaukia kraujo puta: vyriškis, kitaip negu moteris, niekada savo negalavimų ramiai nepriims, bet informuos visatą apie savo skausmus, net jeigu jau būtų nebegyvas, pvz. – kaip JK rodo savo žaizdas apaštalui Tomui.

Eglė vaikus prakeikia. Deja, obuolys nuo obels netoli rieda, tamsa garsiai nusijuokia: lygiai kaip ir broliai, ji, užuot sumurdžius jų galvas jų pačių vėmaluosna, atsigręžia prieš nekaltus. Negrįžtamai prarandama galimybė galų gale atsitiesti ir pažiūrėti į akis toms tamsiosioms jėgoms, galimybė galų gale išgyventi savo tragediją, galimybė turėti vietinį išganytoją, galimybė perduoti ateinančioms lietuvių kartoms išdidumo ir savigarbos slėpinį. Ne, kartu su trim paršiukais Eglė pabėga ir po jos šakomis šlapinasi pro šalį skuodžią zuikiai.

Ar visa ši apgaulės, žiaurumo ir išdavystės prisotinta drama tam, kad paaiškintų vaikams, iš kur atsirado medžiai ir kuo jie skirias?

Taip.

* Baltušis, „Parduotos vasaros“, II tomas

** Nekaltas – neturėjęs lytinių santykių. Turėjęs yra savaime kaltas. Pastarieji yra naudotini tik giminės pratęsimui. Plačiau apie tai skaityti Katalikų Bažnyčios Katekizme ir ginekologijos vadovėlyje.

***teisėtas savęs be galo mylėjimas, dažniausiai slepiąs giliai išlavintą dvasinį ir emocinį asmens charakterį.

O stai baznytininkai suarde Ausros Vartus(musu visu, Lietuvos kulturos nuosavybe)- padare juos "moderniais" ir dabar, vengdami atsakomybes, neisduoda kieno nurodymu "tvarka" buvo padaryta. Zinoma, kaip visad baznytiniai aparacikai jaucias auksciau istatymo. Jie atsakingi tik Dievui :)(kuris retai i ju reikalus kisas) ir panasu, visai apie juos kaip tokius uzmirso. Gal dabar dar atiduokim baznytininkams is Jonu baznycia Universiteto kieme. Gales ten laikyti malkas ar siaip zemes ukio padargus. Nes siaip plugo rankena is kisenes islindus ir jau seniai visiems ir be Ausros Vartu matos.

Pagaliau (Vatikanas ir moterys)

2010-09-01ROLANDAS KAUŠAS144 komentarai

O štai mus pasiekė ilgai laukta džiugi naujiena: Vatikanas leis moterims būti šveicarų gvardiečiais. Ir ką dabar pasakysit jūs, niekingi bezdėtojai pakampėse su N. Vasiliauskaite priešaky? Čia jums ne pavardės suvienodint ir ne apie prokreaciją. Čia apie rimtus dalykus, t. y., apie šventos popiežiaus ramybės saugojimą. Aš jums rimtai pasakysiu: moterų kunigystė, palyginus su šalmu, papuoštu raudonom plunksnom ir spalvingom kelnėm, yra niekis. Moteriai, tai silpnosios lyties atstovei, šautuvo į rankas patikėjimas byloja apie didžiulį pasitikėjimą ir belieka tik pasigėrėti Vatikano pareigūnų lygių teisių horizontais. Taip atskiriant kultūrines priemaišas nuo tikro krikščioniško mokymo. Juk tamsioji pasaulio pusė mato moterį tik su samčiu rankoj. O Vatikanas sugebėjo įžiūrėti muškietą. Ir jeigu lygių teisių advokatai dar liks nepatenkinti, tai tegu jie eina š… Tas istorines ir socialines aplinkybes peržengęs ir precedento neturintis sprendimas iškėlė moterį į neregėtas aukštumas. Šekit jums, lygių teisių gynėjai. Dabar vėpsosit iš už kampo ir varvinsit seilę. Juk norėtumėt taip išdidžiai pakėlę galvas pražygiuoti Šv. Petro aikšte ir atiduoti pagarbą iš aukštybių jus laiminančiam popiežiui. Aš net nedrįstu garsiai pasakyti, bet tas pirmasis žingsnis atveria moterims ir kitas, iki šiol nematytas neregėtas galimybes. Pavyzdžiui, dirbti Vatikano vairuotojomis. Tiesa, uniforma ne tokia puošni, bet užtat galima lakuotis nagus ir avėti aukštakulnius. O ir ko gi daugiau joms… atsiprašau, ne tai norėjau pasakyti. Tik norėjau paryškinti, kad ir atsakingus postus užimdamos, jos išliks gražios ir elegantiškos, bus, anot Šv. Tėvo, meilės, taikos ir žmogaus orumo kūrėjos. Tos, kurios nešioja akinius ir turi mokslinius laipsnius, į vairuotojas turbūt netiktų, bet galbūt joms būtų galima patikėti rinkliavų pinigus suskaičiuoti, tokiu būdu išlaisvinant kunigus nuo to nemalonaus triūso ir išlaisvinant meilės ir uolumo dalį mažutėlių naudai. Žinoma, vistiek atsirastų niekingų ramybės drumstėjų – duok jiems šeimininkių profsąjungą, arba klausinėjančių, kuo vyriška prigimtis skiriasi nuo moteriškos. O juk Jėzaus laikais būtų užtekę į tokias griežtai pažiūrėti. Dėl tokių niekniekių tiek daug triukšmo? Ir kaip jiems sąžinė leidžia? Juk XXI amžius. Tik pagalvokit, Dievas išsirinko būti gvardiečiais tik vyrus, nes juk yra labai akivaizdu, kad pagal Dievo planą tik vyrų prigimtis tinka kariauti ir užmušinėti, nes juk jie yra sukurti pagal Dievo atvaizdą ir panašumą, o moterys yra sukurtos gimdyti vaikus. Ir toks yra Dievo planas. Mes čia kalbam apie dvi skirtingas prigimtis, gerbiamieji. Susigaudykit vienąkart. Nežiūrint to, kad moterys yra absoliučiai tokios pat kaip vyrai, jų prigimtis yra skirtinga, nes Kūrėjas padarė jas vyrams papildyti. Jūs paklausit: tai ar lytis vaidina esminį vaidmenį tampant popiežiaus šveicarų gvardiečiu arba kunigu? Kas svarbiau: žmogiškumas ar lytis? Štai čia ir glūdi didysis atsakymas: jau nebe. Apie tai ir yra mus pasiekusi Geroji Naujiena. Moterims jau leista būti gvardiečiais ir nešioti pūstas spalvingas kelnes iki kelių. Jūs manęs paklausit: o tai kaip su ta moterų kunigyste ir profsajungom? Jūs ir vėl prie savo. Juk pasakė JP2 tiesiai šviesiai, kad bažnyčia neturi teisės moterų šventinti į kunigus, ir liaukites apie tai net mąstę. Tai yra tikėjimo tiesa. Nieko, žiūriu, jūs nesupratot. Na, ir kaip tai pažeidžia moterų kilnumą ir lygias teises? Ar nuo to moterys jaučiasi nesukurtos pagal Dievo atvaizdą ir panašumą? Bet juk tai tokie niekai. Juk jeigu Popiežius su vyskupais be moterų pagalbos sugeba nuspręsti, ar leisti daryti abortus, ar ne, tai kodėl gi jie negali nuspręsti tokiu menku klausimu? Štai taip pagaliau popiežius atgaus ramybę – teisės sulygintos ir jas saugos šveicarų gvardietės moterys.

Esame istorinio perėjimo nuo „vyrai-mūrai-ąžuolai, mergos-terbos-bezdalai“ prie „ant Nemuno kranto dainas apie laimę, dainuoja lietuvis giliai iš širdies“ pakriūtėje.

Tai muziejus ar ne?

2010-08-18ROLANDAS KAUŠAS58 komentarai

Atidarant bažnytinio paveldo muziejų, kardinolas Joachimas Meisneris nenorėjo sutikti bažnyčią esant muziejumi. Apibrėžimas, kurį kardinolas pateikė, vesdamas katekizaciją Lietuvos Prezidentei ir garbingiems svečiams (keista, juk kardinolų mokykloje turėtų pamokyti, kad aukšti pareigūnai panašiuose renginiuose lankosi iš mandagumo ir noro palaikyti draugiškus santykius, o ne tikėjimo žinių troškulio, juk net ir kardinolai darbo metu nekalba rožančiaus), klampokas: bažnyčia yra pasaulio pasikeitimas kelyje į Dievo karalystę. Išeitų, kad tai yra veiksmas, pakibęs tarp žemės ir dangaus. Apie ją galima sužinoti tik iš to, kas liko jai pralėkus. Tie likučiai yra materialus dalykas ir pakliūva muziejun. Nors patys irgi nėra bažnyčia. Atvirai pasakius ir visiškai nenorint kardinolo įžeisti, vis dėlto norisi pagarbiai paprieštarauti: ar tai, kas yra ir nėra tuo pat metu, tai, kas yra ir kairėj, ir dešinėj tą pačią akimirką, nėra panašiau į ufonautus ir sniego žmogų? Jo pėdsakai irgi lyg matyti, kaip ir ufonautų sudužęs laivas, kažkieno matytas, bet dabar jau dingęs. Nežinau, kaip buvimas ir nebuvimas tuo pat metu įrodo, kad bažnyčia nėra muziejus. Bet jeigu būtų, pasidarytų ant širdies lengviau: muziejus yra tikras ir pagarbos vertas dalykas. Tačiau bažnyčia akivaizdžiai vis tebeieško savo vietos, yra judesys, kurį gal kada ateityje galės užfiksuoti aparatai, nors šiandien tokių dar neturim. Gal dėl to, kol aparatas bus išrastas, Europos Parlamentas nusprendė iš Italijos mokyklų pašalinti kryžius, nes jie, be kita ko, yra ir ką tik pralėkusios nematomos bažnyčios ženklai. Tai yra iš vaiduoklių ar neatpažintų objektų pasaulio. Turbūt juos padės atgal, kai tik bažnyčia galų gale apsispręsm, kur ji iš tikro yra. O kolei kas turime Halloweeną. Stipresnių įspūdžių mėgėjai gali eiti naktį pasivaikščioti po kapines. Taigi, kryžiai, iki sueis laiko pilnatvė, matyt, atsidurs muziejuje.

Galbūt tas nežinojimas, kur dėtis, paskutiniu metu paskatino Vatikaną aktyviai susidomėti Visata. Kažkada už tokį smalsumą sukūrenę Džordaną Bruno (jis manė egzistuojant kitus gyvenamus pasaulius) ir nutildę Galilėjų (šis teigė Žemę nesant Visatos centru), kurie taip pat, manyčiau, yra nematomos visur ir niekur esančios bažnyčios veiklos likučiai, taigi laisvai galėtų atsidurti eksponatų tarpe, bažnyčia dabar bando save surasti ir plačiojoje Visatoje. Galbūt net ir atrasti ten pražuvusių sielų ir eksportuoti dalį savo produkcijos į Dangų, kaip, pavyzdžiui, išganymą ir rojų. Tikrai, gal marsiečių akis geriau treniruota ir jie sugebės įžiūrėti dideliu greičiu judančius objektus ir jų naudą.

Ilgą laiką mums buvo tvirtinama, kad bažnyčią galima surasti, o galbūt netgi ir nutverti už skverno moralės saugojimo srityje. Kalbėdama apie dorą ir tikėjimą, ji netgi nebuvo klaidinga. Tačiau paskutiniu metu vis dažniau girdim šneką, kad dideliu greičiu lėkdama ji nebeturi laiko domėtis gerumu arba blogumu. Turbūt muziejuje atsidūrė ir katekizmas su bažnyčios tiesomis, kur parašyta apie Dievą, už blogį baudžiantį, o už gerumą atlyginantį. Dabar ji prajodinėja tikėjimo arkliuką. Ir čia ji vis dar neklaidinga. Ką gi, matyt, dėl doros buvo suklysta, o gal dideliu greičiu lėkdama bažnyčia kaip kometa trupa, praranda savo turinį ir dėl trinties greit išnyks negrįžtamai. Gal ji, toliaregiškai numatydama savo baigtį, jau dabar siunčia mums regimus ženklus, galų gale pakliūvančius po stiklu. Todėl siūlau, kad ji būtų muziejumi, į kurį gali ateiti, prisėsti ir nutilti. Stebintis pažiūrėti, o gal net, prižiūrėtojui nusisukus, ir paliesti ranka. Juk negi išmesi visas per šimtmečius sukauptus šventų žmonių kaulus, Turino drobules, Konstantino testamentą, vinis nuo tikro kryžiaus, kūdikėlio Jėzaus apipjaustymo likutį ir kitus stebuklingus daiktus. Jie būtinai turi būti prieinami ir matomi visiems. Juk tiek žmonių prie jų ir dėl jų buvo suklupę. Dabar lauksime, kol tas Browno knygoje aprašytas ir tikrai egzistuojąs aparatas Šveicarijoje, bandantis atrasti dalelę, įgalinančią visas kitas egzistuoti, šalia Dievo pastebės ir bažnyčią, kantriai nešančią savo kryžių, nors kolei kas toks vaizdas tik muziejinė retenybė. Bet čia jau visai kita istorija.

010-08-04ROLANDAS KAUŠAS47 komentarai

VIENO VEIKSMO VIETINĖS REIKŠMĖS DRAMA
(su budistinėmis priemaišomis ir milžiniškomis pasekmėmis)

Užrašė Rolandas Kaušas

Here in middle age my hearth has found the Way,
And now I dwell at the foot of the mountain.
When moved by the spirit, I wander,
All alone, drinking the beauty around me.
I walk until I come to a river or lake,
Then sit and watch the gathering clouds.
And some day I will meet an old woodcutter,
To talk, and laugh, and never return.

Vidurio amžiaus sulaukus, mano širdis praregėjo,
Ir dabar aš gyvenu kalno papėdėj.
Kartais, sielos pastūmėtas, klajoju,
Visiškai vienas, gerdamas mane supantį grožį.
Vaikštau, kol pasiekiu upę ar ežerą,
Tada atsisėdu ir stebiu besirenkančius debesis.
Vieną gražią dieną aš sutiksiu seną medkirtį,
Kad šnekėčiausi, juokčiaus ir niekad nebesugrįžčiau.

Wang Wei

Veikiantieji asmenys:

Po palme, žaibo ištiktas žmogus
Karmen Elektra, tokia moteriškė
Protas, pilietis
Vėjas, dalyvis

Anomis dienomis, po palmei dideliu šaukštu bekabinant košę su spirgais ir besidžiaugiant gyvenimu, žaibas iš giedro dangaus nutvieskė jam sąmonę: kad, atseit, esąs jis, kaipo toks, vienintelis ir nepakartojamas ir nėr daugiau tokio panašaus pasauly. Ir tai čia dar ne viskas: kad nieks daugiau jam negali padėt nueit savojo, o taigi unikalaus kelio, kaip tik jis pats. Ir, kas visų blogiausia, kad po palmės vienintelei ir unikaliai natai nenuskambėjus, pasaulis negalės nuskambėt savo tikruoju akordu. Nusipurtė ir padėjo šaukštą: akimirkos žavesys išsiklaidė kaip dūmas, nors, aišku, galėjo čia prisidėt ir skersvėjis.

– Jeigu kas būtų taip pasakęs prieš gerą dvidešimtmetį, kai dar buvo laikas filosofuot, – taip sau mintijo, – kai dar vietoj šaukšto rankoj laikydavau Starkosbutelį, o Geluvos ežeras po to būdavo iki kelių, būtų visai kita kalba. Bet dabar?! – atžagaria ranka pamaišė košę, bet apetitas ir su juo neatsiejamai susijus pakili nuotaika buvo dingę.

– Ir kodėl esu pasmerktas visą laiką galvoti vis naujus dalykus ir siųsti save į visokius naujumo pavojus? – graudžiai svarstė. Apsižvalgė aplinkui: anūkai kieme niurkė šunį, pati pincetu traukė iš apgamo ant kaklo plaukus.

– Už ką? – paklausė nežinia ko, nes Dievo nėra. – Kodėl negalėčiau čia sau ir toliau patogiai sėdėti ir galvoti vis apie tą patį, arba geriau išvis negalvoti? – užsisvajojo. – Kodėl visą laiką turiu keistis?

Nejučiom griebėsi senos gudrybės: triskart trys lygu devyni, du plius du lygu keturi. Truputį palengvėjo.

– Po nakties ateis diena, po dienos ateis naktis, visada taip buvo ir bus, niūniavo sau panosėj, niekas nesikeis, rytoj 8:00 AM vėl į darbą, kaip ir visada.

Jau pasimatė palaimingosios rutinos uodegos galas. Po palme ištiesė ranką, tačiau šlykščioji pasąmonė nesiliovė transliavus sąmonei nesąmonių.

– Ieškok nežinomo ir naujo, – sakė ji. Po palme gailiai akimis nulydėjo nerimo tėkmės nešamą proto sumaniai suręstą užtvanką.

– Kaip trijų paršiukų namelis, – pagalvojo. Iš paskos, stengdamasis neatsilikti, nusiyrė ir šaukštas su košės dubeniu.

– Aš gyvenu, kad valgyčiau, gyvo manęs nepaimsit! – ūmai pajuto jėgų antplūdį ir įsijungė televizorių. Tas pripildė kambarį jaukaus suglebimo: laikas čia tekėjo taip, kad po palmei nebuvo gaila za bescelno prožytye gody, jis buvo politically correct, be to, leidosi pagreitinamas, sulėtinamas ar net ir sustabdomas pulto mygtukais. O kas svarbiausia – ėjo seniai visų numintais ir gerai apšviestais takais ir vedėsi su savimi minią ekspertų ir šiaip pakeleivių, kad, gink Dieve, kurio nėra, nepasijustum vienas.

– Phuuu, – atsipūtė po palme, pasijutęs saugus ištikimų draugų būry. Karmen Elektra televizijos ekrane kaip tik matavosi naują maudymosi kostiumėlį ir meiliai, tik jam vienam, šypsojosi.

Jau košė su spirgučiais buvo beatgaunanti skonį ir rutinos ir iš jos išplaukiančios palaimos ilgi pirštai buvo bepradedą daryti kaklo ir pečių masažą, kai Karmen liovėsi demonstravusi krūtinę ir pravėrė burną. Ūmai po palmei pasidarė gaila savęs ir senąjį ir gerąjį egzistencinį liūdesį, pasislėpusi alaus bokalo putoje, pakeitė drastiška kančia: kūrinijos netobulumas draskyte draskė akis ir nebuvo tokių žodžių, kurie išsakytų viską ir iki galo. Tiesa, eilinį kartą vikstelėjusi uodega, nusprūdo nuo papūstų Karmen lūpyčių ir prašapo nežinioje. Atrodė, tarsi Naujųjų Metų rytą stovėtum draugų parvestas ir atremtas į sieną ir nežinotum, kas atsitiks, kai motina pravers namų duris. Tik grožis, tik jis leidosi adoruojamas, galima buvo prisiliesti prie jo šleifo pirštų galiukais. Po palme paglostė televizoriaus ekraną. Karmen meiliai šyptelėjo.

– Tarsi stovėtum prie uždarų durų, – mintyse pakartojo po palme. – Čia jau tik nuojauta, nežinios palydovė, gali padėti. Ir aistra, nepavaldi protui. Ir neužbaigtumai, ir jausmas…

– Meeeilė, – po palme giliai atsiduso. Karmen pamerkė jam akį.

– Ne ta meilė, – susierzino po palme. – Kur aš čia buvau? Aha – tik jie, tie aukščiau paminėti dalykai gali atverti duris, už kurių slepiasi nauja ir dar nepatirta.

Net suprakaitavo iš susijaudinimo:

– Nes jos jau yra toje paslaptyje! – staiga jam viskas galutinai paaiškėjo.

– Pasiųsk ką nors, kad paskui žinotum, kaip ten nueiti, – klastingai pasufleravo protas. – O aš pradėjau rašyt poeziją, – dar pasigyrė. – Nueik nežinia kur, atnešk nežinia ką… Ir tu laisvalaikiu galėtum pabandyt. Kad ir taip: ir vieną baisią dieną susitiksi save patį… Va, sėsk ant sofos ir…

– Mano ištikimasis drauge, gurkštelėjęs iš bokalo ir nusibraukęs prakaitą nuo kaktos, patetiškai prabilo po palme. – Tu ištikimai gynei mane nuo nemalonių ir žeidžiančių tiesų. Darei tai, kad apsaugotum mane nuo manęs paties, – slapčia apžiūrėjo save veidrody ir pamerkė kitam po palmei akį. Atsigręžęs, kad atrodytų dar vyriškiau, pamerkė akį ir Karmen.

– Bet dabar turiu eiti savo keliu, – ranka atmetė atgal plaukus ir didvyriškai pažvelgė į horizontą. Ten prasidėjo reklaminė pauzė: Dantų pasta AquaFresh nuves jus ten, kur nieks dar nebuvo. Apžiūrėjo savo sportbačius, įsikišo kišenėn žemėlapį. Perjungė televizijos kanalą.

– O kur tas yr? – apsimetė kvailiuku protas. Paskui, pamatęs, kad taip lengvai po palmės iš vėžių neišmuš, metė paskutinį kozirį:

– Ten nieks negali nueiti. Gali būti tik pakeliui, bet ne Ten.

– Bet aš negaliu kitaip, – ožiavosi po palme, – iš paslėpsnių man ateina noras susijungt su visuma. Ne, palauk, iš pasąmonės, – viduj kiek pasikuitęs, pakeitė nuomonę.

– Juk tau visad viskas būdavo aišku, – pajutęs po palmės svyravimą ir užuodęs iš susijaudinimo suprakaitavusias pažastis, stūmė arčiau supamą kėdę protas. – Priežastis–pasekmė, laikas eina tiesia linija, geometrija. Juk dar Spinoza sakė…

– Tai kodėl man taip ilgu kartais pasidaro, – po palme sušniurksėjo nosim ir įsistebeilijo į užrašą ant savo maršakinėlių: Life’s a bitch. Later on you die.

– Nenoriu, – sumekeno. – Matai, – kažkam pasakė, – kaip laikas eina. Mano laikas. Užsimetė kuprinę.

– Noriu suskambėti, – tepratarė. Pravėrė duris ir atsidūrė vienas prieš vėją.

– O maniau, bus iškart už durų, – kiek nusivylęs pasakė, gal vėjui. Tas krovė į rietuvę debesis ir neturėjo laiko kalbėtis. Po palme, pakėlęs galvą, įsistebeilijo į dangų. Jokių slaptų ženklų nebuvo matyti.

– Tai kur gi man dabar eiti? – paklausė nežinia ko, nes Dievo nėra. Ištiesė rankas į priekį, tarsi norėtų pačiupinėti orą ar būtų aklas. Buvo girdėti, kaip anoj pusėj, bandydamas išsiveržti laukan, duris spardo protas:

– Žiūrėk, ką per 64 kanalą rodo, – girdėjo.

– Karmen papai netikri, – kažkaip netikėtai suradęs jėgų po palme iškošė pro dantis ir žengė žingsnį į priekį. Visuma atrodė kaip San Diegas naktį, tik buvo šiek tiek karščiau. – Kaži, ar čia būsiu pataikęs? – truktelėjo pečiais. – Eisiu nuo sankryžos iki kol prašvis, – nusprendė.

Liudininkai sakosi matę gatve žingsniuojantį žmogų. Ėjo jis lėtai, tuščiomis rankomis, šnekino praeivius, prisidėjęs delną prie kaktos skaitė pakelės reklamų stendus. Dažnai niūniuodavo negirdėtas melodijas ir tada žmonės sekdavo jam iš paskos, norėdami išgirsti jas iki galo. Tačiau melodijos neturėdavo pabaigos. Kartais kartu su juo žingsniuojantį ir niūniuojantį žmonės matydavo Dievą. Bet paskui jų keliai išsiskirdavo iki kito karto. Retsykiais jis sėdėdavo kelkrašty ir stebėdavo skubančius pro šalį, išgyvendamas vienišumo melodiją. O kartais, visai atvirkščiai, srautan įsiliedavo ir patirdavo bendrumo su kitais džiugesį. Atrodė, kad žino kažkokią paslaptį ir dėl to neprašo kitų leidimo būti laimingam. Apie tai paklaustas sakė, kad visa, kas reikalinga galutiniam suskambėjimui, yra jame, tik dar nėra viso to atradęs. Kad atrastum, – sakė, – tereikia leisti sau nutilti ir klausytis, kristi kaip akmuo ežero dugnan, leisti melodijai jį traukti į save. Tada galų gale suskambėsi.

Taip darėsi kasdien vis tylesnis ir nepastebimesnis, kol pagaliau ištirpo tarsi lėktuvo drūžė dangaus mėlynėj. Žmonės sakosi girdėję tylų, lengvą lyg varpelio skambesį, praeivio paskutinės mirties jiems įduotą į Kelią.

Iš policijos protokolo.

2:00 AM pilietis Protas informavo apie nuogą žmogų, Balboa parke glėbesčiuojantį medžius. Nuvykus įtariamasis buvo rastas besėdįs ant suolo, kalbąsis su žuvėdromis. Vedamas automobilin nesipriešino, sakėsi tik jis pats galįs save areštuoti. Vėliau, jau vežant, iš bagažinės buvo girdėti dainavimas. Nuovadoje bagažinę atidarius, piliečio nerasta. Turbūt iškrito laukan važiuojant per duobę.