2020 m. rugpjūčio 24 d., pirmadienis

 Jūs apsirikote numeriu, pasakė pažįstamas balsas iš už durų

Su amžium vis sunkiau daros iškęsti mąstymo procesą. Ir vis dėl tos patirties, kad nepažįstamą paversti pažįstamu pavyks gal kelioms akimirkoms, o po to visata, kuri nei už ką neleis pamatyt priežąsčių pabaigos, mano pasiskėryčiojimus ignoruodama, abejingai plėsis toliau. Be to, pasirodys, kad visai ne mano pastangų dėka iš ryto pateka saulė. O nepaprastai reikšmingi bandymai susigaudyt viduj, kovos su asmeniniais pasąmonės demonais, glebesčiavimasis su kolektyvinės pasąmonės archetipais, egzistenciniai pasiblaškymai ir kiti lipimai į Kilimandžarą yra tik juokas. Kam? Ar kad plikom rankom pažarstyt pseudoprasmės ir epistemologijas ir užsikrėst kažko žinojimu? T.y. kad nei velnio nieks neaišku. Augalai ir gyvūnai atsirado prieš 543 milijonus metų ir nesiblaškydami atlikinėja savo funkciją. Tūlas Armin Capaul Šveicarijos parlamente reikalauja liautis pjausčius stambiesiems raguočiams ragus: tai esą nenatūralu ir sukelia skausmą. Su jais gyvuliai yra žymiai laimingesni. Ir čia man iškyla teisėtas klausimas: O koks yra tas kulminacinis sąmonės rezultatas ir tikslas? Ar dar yra kas šalia neišsipildymo, nerimo ir elementarių instinktų? Iš kur Biliūnui atrast valios lipti į Kilimandžarą laimės žiburio, kai vienintelis motyvas iš ryto lipti iš lovos yra šlapimo pūslė, o ne pagaugais nuėjęs kūnas, susivokus kad dangus naktį tamsus, nes visata turi ribas? Gerai kad tuo ir baigųsi. Bet ne, vistiek esam verčiami kasdien keltis ir būti gyvi. Rinktis interpretacijas arba faktus. Rinktis Dzeusą, Apoloną, Kovo 8-ą ar krikščionybę. Malonumus ar išsipildymą. Važiuot tiesos link ar laimingumo, į kapitalizmą žmogaus veidu ar, anot K.Marx, provinciško gyvenimo idiotizmą. Buitiškai susierzinti ar egzistenciškai sunerimti. O pasirinkus vistiek beliks nuobodulys, post coitum omne animalium triste est, inercija ir small talk be entuziazmo, kalbant į abejingos visatos nugarą, nebesugebant nustebti, nebelikus patior nei Stairway to Heaven, nei Highway to Hell.

Revoliucijas daro naivūs idealistai, sapnuotojai ir pasakų kūrėjai, tvirtai tikėdami kad jau laikas keist tikrovės sampratą, (laisvė tik pretekstas), o iš tikro tik sugražindami mus į pirminį chaosą, kai dar buvo galima vaikščiot vandens paviršium. Jų vaisius, tinkamo momento sulaukę, skina pragmatikai bankininkai, politikai ir kleras, deklaruodami kažko svarbą, visuotinę pasaulio tvarką, tiesos dominavimą, elgesio normų kontrolę ir bendražmogiškas vertybes. Galiausiai daugumai nurodoma norėti to paties, kas tai laimingai žmonijos daliai viską paverčia pirma komunija ir leidžia per gyvenimą nuegzistuot kartais net kojų nesušlapus. Aiman, racionalumas, kuris turėtų pateisint žmogaus buvimą ir lygtai yra gamtos pagrindas, tikėjimas, kad egzistuoja gamtos ir istorijos dėsniai, ar net išankstinė žmogaus duotis, taip ir neatneša išsivadavimo ir žmonijos suklestėjimo. Dar blogiau: to ką sužinojai, nebegali užmiršti. Cogito, ergo sum, arba žinojimo pamatas, gerbiamasis Dekartai, yra atradimas, atnešęs daugiau sumaišties nei naudos: Jūs apsirikote numeriu, pasakė pažįstamas balsas iš už durų. Gyvendamas šalia Einšteino, daugiau apie Visatą nesužinosi, o iliuzijos jau pavogtos ir kas dabar sukels entuziazmą gyvent ir kvėpuot? Atradimai ir sužinojimai atima viltį ne tik laimingai, bet ir tik gyventi.

Klausimas kaip pabėgt nuo nerimo, sukelto nuojautos, kad ne, nėra jokių gilių ir pilnai patenkinančių atsakymų žmogaus buvimui pateisinti, o taigi ir jokio solidaus pagrindo moralei, prasmėms ir tikslui, yra slidus. O atsakymai nesuteikia nei išminties nei išganymo.

Tada grožis, iš tų svarstymų pasijuokęs, kaip Donelaičio pavasaris, kartu su Šopenhaueriu pažadinęs tokią estetinę sąmonę ir mus iš mūsų pačių akimirkai išvadavęs, bando gelbėt pasaulį. Valia gyventi, užliūliuota tirpstančių varveklių ir pavasarinio saulėto triukšmo, prisnūsta. Bet ar ilgam ta kvapni sužydus pieva? Staiga šast, vidury baltos dienos, gėles beuostant, neuromokslai nuplėšia paskutinį figos lapą ir grožio triūsus pargiaudami juokias: mes tik šimtaprocentiniai galvijai ir vietoj nemirtingos sielos ar savęs, po Adomo ir Ievos lapu tik tuštuma. Visata turi pabaigą. Mintys tik smegenys. Jokių vaiduoklių toj mašinoj. O tikėjais kad nors jau nebus šešėlio ar veidrody atspindžio. Žiūrėk nežiūrėjęs į tą bedugne, nieks atgal nepažvelgs. Tik fizinė ir protinė egzistencija, molekulės. Visa kita tik sociologija. Nebeisim mes vaduot tų užburtų princesių, anei ieškot prasmės,  t.y. viena ranka sukyt perdegusiios lemputės, kita glostant šuns kurio nėra. Taigi grožis, turėjęs išgelbėti pasaulį, reikalauja vis daugiau aukų. Nes jis laikinas, o bjaurumas amžinas. Su ragais ir mes būtume laimingesni.

Net kalba, laikui bėgant, nustoja atspindėjus pasaulį. Kad neteršt Visatos ir vietinio eterio, vietoj jos užtektų naudotis pirštais, kaip Kratilas. Ypač tiktų vidurinis, spaudant klaviatūros klavišus po vieną, akivaizdžiam visatos beprasmiškumui tiesiai į nematomą veidą. Už reikalavimą tikslo ir išsipildymo, palikus likimo valiai prieš ekraną. Tas bent savo veido neslepia: sąmonė užges kartu su smegenim, nuspaudus power off. Laikrodininką keičia super kompiuteris. Jis bijo tik dulkių, bet ne Dievo, nes kelionės, ypač  kelionės laiku, neveda niekur, tik sendina. Ąžuolas stovi šimtus metų. Nieko jis daugiau ir nemoka. Kaip ir Dievas, ir knyga Teorija Apie Viską. Ir belieka, susirinkus retus entuziazmo trupinius, pradėt be jokios rimtos priežąsties bandyt įpaišyt save į gyvenimą.

Nei dievų nei transcendencijų. Šypsotis ir mojuoti ranka nuplaukiančiam laivui. Kartu su Don Kichotu ir Niče, nes būt normaliu - tik beprasmis laiko švaistymas. Arba galima pasileist su Silenu ir Epikuru kelionėn, pakeliui girtuokliaujant ir paleistuvaujant. Tam tyčia ir kad būtų už ką gyvus ir mirusius teisti. Naktį yra tamsu, nes bent jau laikas nėra beribis. Antraip visų žvaigždžių šviesa mus pasiektų ir niekad tamsu nebūtų. Ir išsipildytų amžinoji šviesa jiems tešviečia.

 Sakė tyro veido, mėlynų kaip dangus akių močiutė Ugionyse prie Dubysos, išgirdus iš sakyklos apie Anos Kareninos kančias: Karvutės jai reikėjo, arba gal dviejų. Reliatyvios, bet malonios betarpiškos patirties tiesos. On est bien, làmums čia gerai, išvertus iš  prancūzų. Nėra kito pasirinkimo. Iki menkiausio piršto krustelėjimo. Viskas yra mano: šešėliai ir mielos saviapgavystės. Ir tamsa ir žvaigždęs naktį. Ir bepročiai, destruktyvūs, pilni šešėlių dievai, bet vistiek žadantys išgelbėti. Nepatogūs tikėjimai ir atsitiktinumai. Sapnai, idealai, legendos, pakelės smuklės su užburtom princesėm. Ir Šliogeris, fotografuojantis biteles. Ir rytojus, kuris vakar buvo visai kitoks. Ir sėdėjimas po šakom akacijos baltos, su Volterų ir Tolstojum kapstymasis darže geriausiam iš geriausių pasaulių. Ir sėdėjimas kieme, įsistebeilijus į mėlyną vandenyno horizonto liniją, jaučiantis pasaulio krašto gabaliuko savininku. Villie Nelson, giliai užsitraukęs, sako bliuzas yra trys akordai ir jausmas. Jokių dievų tik transcendencijos. Aukščiausias gėris, šalia prisėdęs, prieštarauja Epikuras. Taip būna dievai.  Trys akordai laikinai numaldyt stepių vilkui, o aplink balta balta kur dairais. Įskaitant tamsiąją mėnulio pusę, visa esu aš. Grožis laikinas, bjaurumas amžinas Ir tas balsas iš už durų mano: Jūs apsirikote numeriu.