ROLANDAS KAUŠAS

2017 07 07

Paskutinis bulius

Pravėrus duris didelė moteris mane atidžiai nuo galvos iki kojų apžiūri ir glaudžiau susupa savo dideles paslaptis chalatan. Aišku. Paslaptys skirtos ne man. Pasitraukus praleidžia vidun, sau už nugaros užtrenkia duris ir parodo ranka priekin. Kelio atgal nebėr, einu priekin, kur parodytas. Eit visai netoli. Miegamajam, lovoj, guli mažas žmogus. Po gausybe įrėmintų nuotraukų su buliais ir matadoru. Matadoras visur tas pats, buliai, matyt, skirtingi. Matadoras azijietis, didele plaukų kupeta ant galvos. Jaunas, grakščiai pasitempęs, toks panašus į balerūną ir savim pasitikintis…

– Aš buvau jo šukuosenų modeliuotoja, – pagavus mano susidomėjusį žvilgsnį tylą nutraukia moteriškė, plačiai nusišypso ir paleidžia iš rankų chalatą. Tas irgi pradeda atitinkamai šypsotis.

Pagarbiai ją apžiūriu: ne kiekvieną dieną sutiksi tokios retos profesijos žmogų. Jau noriu klaust apie matadorą ir kaip jam baigės, bet moteris skaito mano mintis ir idant negaištume laiko, griebia jautį už ragų:

– Dabar nebėr ko modeliuot, – glosto vyriškio pliką galvą, kartu pastatydama mane į vietą, t. y. kad matadorai gali mirt ir lovoj, pusiau nukvakę.

Tikrai, vyriškis lovoj irgi azijietis. Beje, tai vienintelis panašumas, kurį galiu atrast, vėl žiūrėdamas į nuotraukas. Jos žymiai įdomesnės negu galų gale Alzheimerio buliaus lovon pargriautas matadoras. Mano turimom žiniom, toj pozicijoj būt jam likę šeši mėnesiai ar mažiau. Bet moteris, matyt, nėra linkus taip ilgai laukti.

– Kiek kartų vežėm taksi atgal iš Tichuanos sulaužytais šonkauliais, meluodavom sveikatos draudimo kompanijoms, kad jis nuo laiptų nukrito, – bosu sugriaudi moteriškė, žengdama žingsnį artyn ir merkdama man akį.

Matyt, tam, kad ir aš būčiau to mažo suokalbio dalyvis. Besišypsantis chalatas irgi, rodos, linkęs priimt suokalbininką išskėstom rankom ir rodo daugiau, negu tokiais atvejais priklauso. Matadoras abejingai stebi lubas: mirs lovoj, kaip koks generolas. Didelė moteris viena ranka pasimodeliuoja sau plaukus, kita kažką nuima man nuo peties. Ranka sunki. Girdžiu, kaip suošia korida. Nei aš grakščiai nuaugęs, nei savim pasitikintis, siunčiu žinutes telepatiniu būdu moters pusėn. Taip pat ir su buliais neturiu nieko bendro… Tuo tarpu chalatas suokalbiškai apnuogina dar ir vieną petį. Ryšys yra.

– Bulių reikdavo nusipirkt pačiam, – moteriškė vis labiau įsijaučia. – Kainuodavo 1 000 dolerių.

Suklūstu. Kaina skamba pamaloninančiai: jeigu jau už tūkstantį. Be to, ir kainos nuo to laiko turėtų būt sukilusios. Kol galutinai nesusitarėm, pasislenku arčiau abejingojo matadoro. Ne dėl to, kad pasiteiraučiau apie kainą. Greičiau dėl moralinės paramos.

– Kodėl smaigsto durklus į sprandą? – greit bandau susirinkt informaciją dėl visa ko, jeigu nesutartumėm dėl kainos ir tektų susiremt.

– Ten širdis, – sako didelė moteris ir vaizdumo dėlei abiem rankom pradeda ieškot savosios. Sekas jai sunkiai, dėl to kalta įspūdingo dydžio krūtinė.

– Geri matadorai pataiko iš pirmo karto, – taip ir neradus kalba toliau, merkdama man akį. – Už tai gauni buliaus ausis ir uodegą. Vadinasi perfect kill, – nesiliauja informavus. – Bet tokių yra labai mažai. Dažniausiai gauni tik vieną ausį. Dešinę, – prideda ir kambary pasidaro trošku.

Langai uždaryti, užuolaidos užtrauktos. Jeigu ir šaukčiau, ne ką tepadėtų. Tokie pareiškimai, įlėkę per vieną ausį, per kitą neišlekia. Blogiausiu atveju ausį galima prisiūti, lenda mintis į galvą. Tada liktų tik moralinė trauma.

– Kaip aš į jį žiūrėdavau, – vėl susiima abiem rankom už vietos, kur turėtų būt širdis.

Apžiūri nuotraukas ant sienos, pabučiuoja savo pirštų galiukus ir jais paliečia matadoro veidą nuotraukoj. Jau labai jai anas prie širdies. Mano akivaizdoj vyksta drama. Labai didelė drama.

– Ar žinai, kad ta kova – tai mistinis ritualas: tarp žmogaus ir žvėries, žmogaus su pačiu savimi, Kristaus su demonu?

Tema būtų įdomi ir netgi intriguojanti, kitokioms aplinkybėms susiklosčius, raudona nosinaite mojuodamos pralekia mintys. Bet kur tas Kristus, kai jo reikia, čia jau aš pats sau sakau, pavydžiai nulydėjęs mintis į tolį. Jos ten nulėks, pasislėps ir sugrįš, kai nereikia. O kur man dėtis?

Moteriškė pasirausia stalčiuj ir ištraukia kažką panašaus į šventą paveikslėlį. Matyt, idant pabrėžtų mistinę mūsų susitikimo pusę. Jei kartais būčiau vienas iš tų, lėtai susigaudančių situacijoj. Paduoda man ir stebi. Ir tikrai: ten nupiešti pirmieji krikščionys, koliziejuj kovojantys su liūtais, t. y. palikti likimo valiai. Nedidelė man paguoda. Kitoje pusėje matadoro vardas, kovos data ir vieta. Jėzaus ir ten nė kvapo. Ir kas galėjo pagalvot, kad viskas taip susikomplikuos.

– Visad žinodavau, kad sugrįš, – sako man, įdėmiai stebėdama, ar supratau tą gilią mistinę prasmę.

Esu paliktas likimo valiai, kur čia nesuprasi. Bet kodėl aš, spygteli vidinis balsas, gilios prasmės neįžiūrėjęs. O gal aš visai ne aš, akimirką aptemsta protas ir nušvinta galimybė peržengt save ir praplėst sąmonę ne psichotropinėmis medžiagomis. Gal aš – matadoras su durklu rankoj, minia, sulaikius kvapą…

– O paskui mes mylėdavomės, – sako ji ir užmerkia akis.

Bet labai neilgam, matyt, kad neišleistų manęs iš akių. Liežuviu sudrėkina savo putlias lūpas. O mano rankos tuščios, nei durklo, nei raudonos skraistės. Ir net dėl kainos nesusitarta. Matadoro lova pristumta prie sienos, ratu neapibėgsi. Minia sulaikius kvapą laukia… Girdžiu buliaus šnopavimą. Ne, čia tik vyriškis lovoje įraudusiu, įtampos kupinu veidu, lyg stumtų akmenį į kalną. Kelias į žūtbūtinį mūšį? Dar kiek pakovojęs, bet tik su savim, lengviau atsikvepia ir nurimsta. Sodrus, gyvenimo svorio kupinas kvapas pasklinda aplinkui. Didelė moteris, staiga sumažėjus, apeina mane ratu ir praveria langą. Glaudžiai susisupa chalatan: skersvėjis traukte traukia lauk romantiką. Korida eina netikėta linkme, t. y. į pabaigą. Giliai įkvepiu ir slapčia dėkingai merkiu matadorui akį.

Didelė moteris, prieš užverdama duris, atsidūsta.

– Tau dar nepapasakojau, kaip, prieš išleisdami bulių į areną, kartais jam į lytinius organus įvarydavom adatą, – sako.

2013 07 05

Supraskit nesuprantančius

ROLANDAS KAUŠAS

Mes gimėm, užaugom ir gyvenom kitokiais laikais. Pasauly, į kurį atnešdavo gandras. Paskui vaikus laikydavo vaikais kiek įmanoma ilgiau. Jie turėdavo būt paklusnūs, žinot savo vietą, nesimaišyt vyresniems po kojomis ir prie šventinio stalo, stot į nurodytas aukštąsias mokyklas, pageidautina – į mediciną, tuoktis laikui atėjus, turėt vaikų, laikyt savo vaikus vaikais kiek įmanoma ilgiau. Skyrybos ir abortai buvo mūsų teisės. Dar būdavo visos šeimos ir po vieną fotografija su numirėliu grabe. Mirtis buvo išrišimas, Vėlinės – šventė, pasipriešinimas sistemai ir mūsų stiprybė. Šiandien yra seksualinė edukacija iš Vakarų ir vaikai iš vamzdelių, dirbtiniai apsėklinimai, du tėvai ir dvi motinos, moterų teisės, vaikų gynimo komitetai, emancipacija ir kremacija. Ir užtat nebėr kam fotografuotis prie atidaryto grabo, ir nebėr kur užmest žemės saujos, nes nieks nebeturi laiko mirčiai ir jos šventimui. Nebent tik susirinkt kaip žuvims per nerštą per Vėlines.

Viešai demonstruojami dalykai, mes tą žinojom, buvo neteisingi. Todėl buvom išmokyti žygiuot per Spalio revoliucijos metines viešai, o Kūčių vakarienę valgyt paslapčia. Mūsų laikais buvo daug dalykų, kurių negalima buvo rodyti ir garsiai sakyti. Arba reikėjo daryt pasislėpus, puse lūpų. Antraip galėjai būt nubaustas ir uždarytas į psichiatrinę, kad nebeliktų vietos pasislėpti. Susigūžt ir laukt buvo mūsų stiprybė. Tapt nuodėmės ir nevertumo auka – išeitis.

Mes šiandien puolam neteisingų žmonių demonstracijas, nes yra baisu žiūrėti į tą neatsargumą: taip galima susitikt save patį. Tai nuo ilgo tylėjimo ir laimės žiburio, toli ir ne mums uždegto. Todėl mes kentėjom ir brukom save į tamsą, gilyn. Tai gerai matyti veiduose, nespalvotose fotografijose prie grabo ir ateities. Šiandien jūs gyvenat, lyg nebūtų rytojaus. Panorėję net renkatės išeit iš gyvenimo, nes jūsų laimė esat jūs patys. Ir nebelikę Dievo baimės nei dangaus, nei pragaro, ir žmonės patys renkas, kur ir kaip jiems būt laimingiems. Ir nuotraukose gražūs žmonės paikai šypsosi, ir gyvenimas jiems visai nerieda į pragarmę, o tik vyksta.

Mus vežė į Sibirą, jūs tremiat save į Vakarus. Mums Dievas leisdavo vogt iš rusų valdžios, jūs vagiat iš savos. Mūsų laikais nedaug kas pinigų turėjo, o jei ir turėjo, už juos nelabai kas buvo nusipirkt. Dabar už pinigus gali nusipirkt viską, net ir tuos, kur leidžia pinigus. Mūsų laikais malonumų buvo nedaug, bet buvo leista gert, todėl reikėjo švęst, laidotuves ir vestuves reikėjo švęst dvi tris dienas, susitikt ir ilgai viens kitą ragint valgyt ir pakelt taurelę. Ir šnekėt pradėdavom gal tik po trečios ar ketvirtos, nelygu kiek giliai save buvom ištrėmę. Šiandien šneka visi ir bet ką, net būdami blaivūs, ir veidaknygėj skelbia, ką valgė pietums, deda savo nuotraukas ir linki viens kitam labos nakties. Nes tai, matyt, kažkaip yra svarbu, kaip ir parodyt kuo daugiau nuogo kūno ir leist kitiems akimis pažįst pripūstas krūtis. O gyvenimas nuo to tik daros vis lėkštesnis, ir spauda užsimušdama ieško paslapčių, bet gelmėj belikusios tik dujos.

Mūsų laikais kairiarankiai turėdavo būt perdirbti, nes nederėjo rašyt kaire ranka. Kairė buvo blogai ir nieks tavęs neklausė, ar tu nori rašyt dešine. Ir taip visi judėjo į vieną pusę, grūsdavos iš ryto į autobusą ir važiuodavo į darbą nuo aštuonių iki penkių. Tikėjom visą gyvenimą, kad tai yra vienintelis galimas pasaulis su aiškiai apibrėžtom darbo vietom nuo aštuonių iki penkių, su aiškiai apibrėžtom gyvenamosiom vietom, kur reikės praleist visą likusį laiką ir kitaip nebus. Ribos ir vienakryptiškumas saugojo mus nuo pertekliaus ir depresijos. Šiandien visi turi savo skirtingas nuomones, skirtingas seksualines orientacijas ir bilietus į Angliją, ir nieks nebejuda į priekį, tik į plotį – nuo dietų, depresijos ir baimės stokos. Aiškumas ir paprastumas dingo kartu su moliniais kunigaikščiais nuo sienų ir tėvynės meile. Mums dainavo „Moj adres ne dom i ne ulica, moj adres Sovetskij Sojuz“, bet mes gyvenom Lietuvoj. Buvo ten ir čia, mes ir jie. Jūs dainuojat „Eurovizijoj“ ir šokat Europos Unijoj. O Lietuvoj begyvena tik prisiminimai ir nemokantys šokt ir dainuot pagal kito dūdelę. Ir jauties užspeistas kampe, ir vis sunkiau beatskirt savus nuo svetimų ir tada kandi tam, kuris arčiausiai.

Mes skaitėm Mikaldos knygą, jūs žiūrit „Star Wars“: įvairiausio plauko gyvybės, su straubliais ir be galvų, kvėpuojantys per burną ir per šikinę, žiūrintys per nosį ir su pasitenkinimu valgantys mėšlą. Kur tėvynės nelikę, žemėlapių su Lietuvos vardu nebėr, kur žmonija į save nebepanaši, tautos, lyties ir rasės nė kvapo, kaip ir bendros amžinos ir absoliučios tvarkos visiems. Net Mikaldos knygoj taip neparašyta, net pranašai nedrįso taip toli pažvelgti.

Gyvenom mes Lietuvos laikais, paskui prie sovietų, o dabar tik gyvenam. Anksčiau buvo sunkūs ir nepatogūs laikai, bet mes tikėjomės, kad ateitis bus, vėl bus kaip vakar. Dabar, rodos, ateities iš viso nebėr, o dabarty nebėr mūsų. Ir mes kabom ore, niekieno žemėj, ir mums sunku tai vadint Lietuva.

0