Julian
Julian miestelis
įsikūręs pietinėj Kalifornijoj, valanda kelio į rytus nuo San Diego,
kalnagubrio uodegoj, pusantro kilometro aukšty. Julian plačiai žinomas savo
obuolių pyragais, arklių rančiomis ir kvapą gniaužiančiais vaizdais. Atsirado
tačiau jis kalnuos dėl visai skirtingų, su obelim ir vaizdais visai nesusijusių
priežąsčių, t.y. dėl aukso. Tiesiogine to žodžio prasme. Dar ir šiandien,
susimokėję, galit apsilankyt buvusiose kasyklose, pasijot rėčiu iškastą gruntą,
o paskui suvalgyt aukso ieškotojo vakarienę, įrodant kad auksas baigės, o aukso
ieškotojai ne. Julian išlieka traukos centru hill billy‘iams, kurių anglišką
apibrėžimą, istorijos rėčio persijotą, ilgai nelaukęs pateikiu: who lives in the hills, has no means to
speak of, dresses as he can, talks as he pleases, drinks whiskey when he gets
it, and fires off his revolver as the fancy takes him. Dar gyvena čia žmonės, pabėgę nuo miesto
kamšaties ir triukšmo, mėgstantys ramybę ir lėtą gyvenimo būdą. Turi čia savo
stovyklavietes skautai, įvairiausio plauko bažnyčios ir organizacijos. Apie
dvidešimt mylių šiauriau, arčiau Ramonos miestelio, savu laiku yra buvus
nudistų kolonija. Nieko nuostabaus tad, kad karts nuo karto čia pabando
įsikurti ir Waldeno tipo žmonės, t.y. žengiantys dar žingsnį ar du į šalį nuo
visuotinai priimtų normų, arčiau gamtos pilna to žodžio prasme ir aukso, kiek
jo galima išsijot sąmonės ir pasąmonės kasyklose. Prieš kurį laiką vienas iš
tokių Julian apylinkėse nusipirko žemės sklypą, giliai įkvėpė kalnų oro ir
apsidairė aplinkui: Ekonomikos, technikos, politikų, spektaklių, ideologijų,
pranašų ir kaimynų nesimatė nei kvapo. Aplink buvo tik vietiniai, nedidukai
kalifornijos ąžuoliukai, irgi būdingi toms aukštumoms krūmynai, išdžiūvus žolė
ir uolos. Po gilaus įkvėpimo, sekantis normalaus piliečio žingsnis, rodos,
turėjo būt namo statymas, kanalizacijos tiesimas, gyvulių užsiveisimas, obelų
sodinimas, poilsiavietės įkūrimas ar kitoks visuomenei ir individui naudingas
užsiėmimas. Nes juk visiems aišku, kad laisvė neišvengiamai turi būt susijus su
materialinės gerovės siekimu. Bet piliečio būta nušokusio nuo bėgių, kaip kad
laikrašty vėliau buvo parašyta. Vienas iš tų tipų, visai nesuinteresuotų gamtos
apvaldymu, progresu ir visuomenei naudinga veikla. Nežiūrint pakvaišimo, panašu
kad buvo jis apmąstęs viską iš anksto ir veikė pagal planą. Pradžiai nusimetė
drabužius ir pradėjo vaikštinėti po savo valdas kaip ką tik gimęs. Kadangi
naktys kalnuos šaltos, vietinės faunos sąskaita, t.y. iš voverių ir zuikių
kailiukų pasidarė sau apdarą. Mito jis ant laužo virtom gilėm, surinktom
šaknim, krūmokšnių lapais ir dar galai žino kuo. Nepatvirtintais duomenim, t.y.
jeigu žiūronai nemeluoja, kepė jis ir gyvačių kiaušinius. Paskui atėjo metas
pamąstyti apie būstą. Buvo matyt girdėjęs apie kažkada čia gyvenusius indėnus.
Gal net, prieš išsirengdamas, apsilankė vietiniam muziejuj, kur matė iš molio
drėbtas jų pirkeles. Prasidėjo statybos. Vienu žodžiu elgėsi jis lyg būtų ką
atradęs. Bet gyvenimas Julian nuo to nesustojo. Kaimynai, kurių nesimatė, matė
viską. Viltys, kad savo valdose besiknaisiodamas atvykėlis ieško aukso pamažu
nyko. Netgi buvo panašu, kad ruošias čia įsikurti ilgam. Jų šventa ramybė,
saulėlydžiai ir savęs stebėjimas televizoriaus ekrane po sunkių dienos darbų
prarado vertė, o viskis skonį. Per žiūronus neryškiai matomas nuogas žmogus
ardė nustatytą tvarką labiau negu vanduo uolas šaltą kalnų naktį. O čia dar trijų
paršiukų namelis kaimynystėje? Nereikėjo net jokių vaizdą priartinančių
prietaisų, kad galėtum įsivaizduot Julian apylinkėse bekrentančias ir taip
nukritusias nekilnojamo turto kainas. Be to, buvo neaišku kur jis tuštinas, nes
jei šlapimo dvokas pradės baidyt turistus, tai kas tada pirks vietinių
gyventojų iš medžio išdrožtas meškas ir vietinesnius vietinius, t.y.indėnus?
Taip, užuodę ateitį, suinteresuoti asmenys parašė laiškelį apie aukso
neieškojimą vietinei savivaldybei. Tie, paspjaudę rankove pasiblizgino batus,
prisisegė pistoletus ir paseilėję pirštą atsivertė vietinių taisyklių ir kodų
rinkinį. O ten juodu ant balto buvo parašyta apie kanalizaciją, civilizaciją ir
namų statymo kodeksą. Grynas oras irgi buvo savivaldybės nuosavybė ir jokiu
būdu negalėjo būt nesusipratėlių teršiamas. Taigi parašė ir registruotu paštu
pasiuntė jam laiškelį, idant užtikrint nepertraukiamą komunikacijos grandinę.
Laiškelis kalbėjo apie miesto nustatytą tvarką, paklusnumą beigi iracionalų
geismą valdyti. Be to, kadangi savivaldybė labai gerai nusimanė apie poilsį,
laisvadienius ir ankstyvą užsitarnautą pensiją, dosniai davė atvykėliui laiko
reikalams sutvarkyti. Buvo paruošta dirva ilgalaikiam susirašinėjimui, teisėjų
samdymui, nuomonių apsikeitimui ir simpoziumams apie šlapimą ir atšilimą. Tik
didžiausias neišmanėlis galėjo nepastebėt suteiktos galimybės įprasmint žmogišką
egzitenciją. Dėja, užuot neribotam laikui užkonservavęs statybas ir atsidėjęs
atsakomųjų laiškų rašymui irgi kodų, taisyklų ir paklusnumo kontempliavimui, išsišokėlis
kaip niekur nieko užbaigė molinę gryčią ir tyliai atšventė įkurtuves, t.y.
įsistatė iš žagarų supintas duris. Be to, pasisiuvo naują kepurę: žiemos
sezonas buvo ne už kalnų. Tokie, pusantro kilometro aukšty išretėjusiam deguony
neregėti tempai, dar labiau sudrumstė kaimynų ramybę ir susiaurino pasirinkimo
laisvę: o ką dabar daryt? Savivaldybė, nepagarbos giliai įskaudinta, ilgai
nelaukus, t.y. atsargiai ir neeikvodama jėgų, atsiuntė priešpriešpaskutinį
perspėjimą. Situacija grėsė pavirst nekontroliuojamu chaosu, aukso ieškojimu ir
nepramatomom aplinkybėm. Be to aplink jau pradėjo šmirinėt visokių teisių
gynėjai ir okupuotojai. Ir nors tai gerai atsiliepė vietinei ekonomikai,
miestelio geram vardui ne. Taigi neužilgo, palikus ramybėj grėsmės nekeliančias
ir saviraišką skatinančias vietinių muštynes, išsišokėlio valdose pasirodė
policija. Žmogus, užsiėmęs ne pilietinę(t.y. aukso ieškotojo) bet jogos
poziciją, taikiai sėdėjo ant lapų krūvos ir introspektyviai analizavo supantį
pasaulį. Ąžuolo viršūnėj įsitaisęs vanagas įdėmiai stebėjo teritoriją. Aplink
sutūpę kiškiai laukė meditacijos rezultatų. Rankas laikydami ant pistoletų
dėklų,atsargiai statydami kojas, idant neįmint į auksą, ir uosdami galimą oro
užteršimą, tvarkos prižiūrėtojai, niekam geriau neatėjus į galvą, t.y. kaip
įpratę, pareikalavo vairuotojo pažymėjimo. Keistas žmogus pareiškė dokumentų ir
mėsos atsisakęs tuo pačiu metu, t.y.prieš keletą mėnesių. Pakvietė svečius
prisėst. Gyvo vegetaro akivaizdoj pirmą kart atsidūrę, policininkai sunerimo ir
pradėjo smarkiai prakaituot. Geras susirūpinusio ir išsigandusio žmogaus kvapas,
priimtinas visuomenei ir savivaldybei. Nieko blogo, išskyrus poziciją neužuodę,
tvarkos saugotojai pareikalavo ano bent pasakyt savo vardą. Pilietis prisistatė
esąs Vakarų Vėjas. Čia pareigūnams ir atsivėrė akys: Žmogus aiškai buvo
apsirūkęs žole. Po kojom pasijuto pažįstami Julian uolynai: Jie visi taip sako,
o paskui išsirengia ir lenda bučiuotis. Džiaugsmu nesitverdami, teisingumo
saugotojai giliai įkvėpė galimai šlapimu užteršto oro ir, atsargiai statydami
kojas, pakvietė kailiniuotą žmogų laiko mašinon su švyturėliais, idant tokiu
būdu pasijustų tebesąs medžiaginės aplinkos dalimi ir visuomenės su tualetais
nariu: būtinas ir neišvengiamas judesys norint užtikrinti visuotinį gėrį.
Vėliau viskas ėjo kaip sviestu patepta: nevykėlis buvo dešifruotas,
diagnozuotas kaip netikęs gyventi ekonominį gyvenimą ir neutralizuotas, t.y.
gamta liko apsaugota. Nes mes jau gyvenam laisvam pasauly, kur visuotinė gerovė
ir auksas ranka pasiekiama.
