(trumpa pjesė)
Dalyvaujantys asmenys:
AUTORIUS, rašantis Šedevrus
REDAKTORIUS, tarp kūjo ir priekalo
TĖVAS FAKU, vietinės religinės bendruomenės vyresnysis
Veiksmas vyksta negyvenamoj saloj, po palme, Kitoj planetoj.
Autorius neatsako už atsitiktinius vardų, vietovių ar aplinkybių sutapimus.
Gaivus ankstyvas rytas. Iš tolo matyti kitiečiai. Kamera pamažu pritraukia vaizdą artyn. Autorius kasosi pakaušį auksine plunksna, žiūri į kylančią saulę:
– Štai, tuojau parašysiu Šedevrą, kokio pasaulis dar nematė, – pakiliai ištaria. Susikaupęs rašo. Tėvas Faku po palme kalba maldeles, per petį žvilgčiodamas į Autoriaus kūrybą. Nusivylęs linguoja galva.
– Argi tam pačiam Dievas suteikė protą? – retoriškai klausia.
Giliai atsidūsta ir vėl pasineria maldon. Tuo tarpu Redaktorius dar tik keliasi. Jis giliai nusižiovauja, pasirąžo ir atsistoja prie palmės nugara į Autorių ir Tėvą Faku. Girdėti čiurlenimas.
– Argi ne graži diena išaušo? – pramerkia akis Tėvas Faku, kreipdamasis į savo kaimenę.
Kupinu meilės žvilgsniu nužvelgia abu.
– Taip, Dievas mus kviečia priimti dovaną ir jį pagarbinti, – tęsia, klausiamai žiūrėdamas. Autorius tuo metu vilgo sūriam vandeny nosinę ir deda sau ant plikės. Redaktorius, dar mieguistas, smarkiau negu įprasta ranka trukteli užtrauktuką ir aikteli:
– Kad jį kur velnias!
– Ne taip, sūnau, ne taip, – dantis sukandęs prataria Tėvas.
– Tarp kitko, seniai norėjau su pačiu pasikalbėti, nurijęs skaudulį kreipiasi į Redaktorių Tėvas Faku. Viena akim žvilgteri į Autorių, bet tas vėl rašo Šedevrą ir nieko aplink nemato ir negirdi. Tėvas pamoja ranka, kviesdamas Redaktorių už palmės. Abu sumerkia kojas į šiltą įlankos vandenį. Auksinės žuvytės nosimis baksnoja jų pėdas. Ant koralų rifo įsitaisęs pelikanas įdėmiai stebi skaidrų vandens paviršių. Tėvas Faku atsiremia alkūne į dar nespėjusį įkaisti smėlį, pasemia saują ir lėtai išleidžia iš delno.
– Primena smėlio laikrodį, – šypteli Redaktoriui. – Taip bėga Dievo mums dovanotas laikas. Turėsim duot ataskaitą už kiekvieną minutę.
Redaktorius neramiai krusteli. Pasižiūri į rašaluotas rankas, paskui į laikrodį, kabantį ant palmės.
– Reikia naują numerį ruošti, gal jau Autorius bus pabaigęs Šedevrą, – sumurma lyg sau, nori stotis, bet Tėvas rankos mostu pasodina jį atgal:
– Apie tuos jo šedevrus…, – žvilgsniu gręžia Redaktorių, bet čia pat šypsena nušviečia jo veidą. – Šedevras jau parašytas, mielasis, – įkvėpimo pagautas ranka mosteli aplink, – tik ar mes mokam skaityt?
Girdėt bangelių tekšenimas į koralų rifą. Pelikanas, šūktelėjimo pabaidytas, išskleidžia sparnus, atsigręžia į kalbantįjį ir krypuodamas sutrepsi, ieškodamas patogesnės padėties.
– Ar mes visi mokame įsiklausyti? – jau tyliai ištaria, galva mostelėdamas Autoriaus link ir kviesdamas Redaktorių pažvelgti ton pusėn.
O toje pusėje Autorius, mosikuodamas rankom, laksto pirmyn ir atgal, garsiai juokiasi ir sako kalbą dviem krabams. Pelikanas koja pasikrapšto galvą.
– Kai kurie iš mūsų prarado pirmykštį nekaltumą, sūnau, – Tėvas Faku švelniai paliečia Redaktoriaus petį ir tęsia:
– Jų lūpomis prabilo netiesa. Dieviška liepsna, paslėpta kiekvieno mūsų širdies gelmėj, nebepajėgdama prasiskverbti paviršiun ir šviesti kitiems, nerimu degina jų vidurius. Jie neberanda ramybės.
Ir žiūrėdamas kažkur pro šalį pridūrė:
– Visa laimė, kad dar esam mes, sugebantys atskirti tiesą nuo melo, išlaikę Dievo malonę ir neatstūmę jo palaiminimo.
Redaktorius neramiai pasimuisto, tarsi norėdamas nuo peties nusipurtyti uždėtą ranką.
– Man suprantamas jūsų rūpestis, Tėve, – atsargiai rinkdamas žodžius ištaria. – Dieviška šviesa ir tiesos žinojimas yra didžiulė dovana, kurią ne kiekvienas iš mūsų turi.
Vėl žvilgteli į autorių. Tas, vienoj rankoj laikydamas Šedevrą ir iš jo skaitydamas, kita diriguoja bangų mūšai.
– Atvirai pasakius, nesu tikras, kad pats tokią dovaną būčiau gavęs, – ištaria Redaktorius ir giliai atsikvepia.
Pro šalį skersomis prabėga Autoriaus išbaidyti krabai. Jis pats rašo ant smėlio ir žiūri į bangeles, užrašą nusinešančias pasidalint su kitais.
– Kiekvienam, kuris ieško, bus duota, – Tėvo Faku žodžiai sustingę sunkiai pakimba ore virš palmės. – Man suteikta galia laiminu tave, sūnau, – tačiau vidury sakinio ranka, tarsi apsunkus, sustingsta: staiga pašokęs Redaktorius purtosi nuo kelnių smėlį.
– Esu jums labai dėkingas. Turėsiu jūsų žodžius omeny.
– Mielas broli, yra tik viena tiesa, – staiga pasunkėjusiu balsu ištaria Tėvas Faku.
– Tačiau mūsų laikraštyje ją ištaria daug skirtingų balsų, – Redaktorius pasižiūri aukštyn į saulę ir prisimerkia. – Mielas tėve, tikiu, kad jūsų maldos pasieks tų, kuriems skirtos, širdis ir išvaduos dievišką ugnį.
– Gerbiamas Redaktoriau, – religijos atstovas pasikeitusiu aštriu tonu pašoka nuo smėlio, – mano maldos visada pasiekia tikslą ir rezultatų aš sulaukiu kur kas greičiau, nei jūs manote. Kartais maldų net nereikia, užtenka telefono skambučio.
Pelikanas tuo tarpu staigiu galvos mostu griebia pro šalį plaukiančia žuvį. Dar kurį laiką jo snapo sterblėj matyti spurdėjimas. Tėvas Faku ironiškai pažvelgia į Redaktorių. Pelikanas klyktelėjęs nusituština į vandenį.
Dieviška saulė vienodai nusileidžia ant visų trijų pagrindinių veikėjų galvų ir šnypšdama panyra į vandenį. Autorius, po galva pasidėjęs Šedevrą, užmiega. Redaktorius sunkiai parimęs įsistebeilija į tamsą ir laukia aušros. Tėvas Faku paskęsta maldoj. Baigias trumpa kitiečių diena.
Uždanga. Plojimai.
