2010 m. rugpjūčio 21 d., šeštadienis

Atidarant bažnytinio paveldo muziejų, kardinolas Joachimas Meisneris nenorėjo sutikti bažnyčią esant muziejumi. Apibrėžimas, kurį kardinolas pateikė, vesdamas katekizaciją Lietuvos Prezidentei ir garbingiems svečiams (keista, juk kardinolų mokykloje turėtų pamokyti, kad aukšti pareigūnai panašiuose renginiuose lankosi iš mandagumo ir noro palaikyti draugiškus santykius, o ne tikėjimo žinių troškulio, juk net ir kardinolai darbo metu nekalba rožančiaus), klampokas: bažnyčia yra pasaulio pasikeitimas kelyje į Dievo karalystę. Išeitų, kad tai yra veiksmas, pakibęs tarp žemės ir dangaus. Apie ją galima sužinoti tik iš to, kas liko jai pralėkus. Tie likučiai yra materialus dalykas ir pakliūva muziejun. Nors patys irgi nėra bažnyčia. Atvirai pasakius ir visiškai nenorint kardinolo įžeisti, vis dėlto norisi pagarbiai paprieštarauti: ar tai, kas yra ir nėra tuo pat metu, tai, kas yra ir kairėj, ir dešinėj tą pačią akimirką, nėra panašiau į ufonautus ir sniego žmogų? Jo pėdsakai irgi lyg matyti, kaip ir ufonautų sudužęs laivas, kažkieno matytas, bet dabar jau dingęs. Nežinau, kaip buvimas ir nebuvimas tuo pat metu įrodo, kad bažnyčia nėra muziejus. Bet jeigu būtų, pasidarytų ant širdies lengviau: muziejus yra tikras ir pagarbos vertas dalykas. Tačiau bažnyčia akivaizdžiai vis tebeieško savo vietos, yra judesys, kurį gal kada ateityje galės užfiksuoti aparatai, nors šiandien tokių dar neturim. Gal dėl to, kol aparatas bus išrastas, Europos Parlamentas nusprendė iš Italijos mokyklų pašalinti kryžius, nes jie, be kita ko, yra ir ką tik pralėkusios nematomos bažnyčios ženklai. Tai yra iš vaiduoklių ar neatpažintų objektų pasaulio. Turbūt juos padės atgal, kai tik bažnyčia galų gale apsispręsm, kur ji iš tikro yra. O kolei kas turime Halloweeną. Stipresnių įspūdžių mėgėjai gali eiti naktį pasivaikščioti po kapines. Taigi, kryžiai, iki sueis laiko pilnatvė, matyt, atsidurs muziejuje.

Galbūt tas nežinojimas, kur dėtis, paskutiniu metu paskatino Vatikaną aktyviai susidomėti Visata. Kažkada už tokį smalsumą sukūrenę Džordaną Bruno (jis manė egzistuojant kitus gyvenamus pasaulius) ir nutildę Galilėjų (šis teigė Žemę nesant Visatos centru), kurie taip pat, manyčiau, yra nematomos visur ir niekur esančios bažnyčios veiklos likučiai, taigi laisvai galėtų atsidurti eksponatų tarpe, bažnyčia dabar bando save surasti ir plačiojoje Visatoje. Galbūt net ir atrasti ten pražuvusių sielų ir eksportuoti dalį savo produkcijos į Dangų, kaip, pavyzdžiui, išganymą ir rojų. Tikrai, gal marsiečių akis geriau treniruota ir jie sugebės įžiūrėti dideliu greičiu judančius objektus ir jų naudą.

Ilgą laiką mums buvo tvirtinama, kad bažnyčią galima surasti, o galbūt netgi ir nutverti už skverno moralės saugojimo srityje. Kalbėdama apie dorą ir tikėjimą, ji netgi nebuvo klaidinga. Tačiau paskutiniu metu vis dažniau girdim šneką, kad dideliu greičiu lėkdama ji nebeturi laiko domėtis gerumu arba blogumu. Turbūt muziejuje atsidūrė ir katekizmas su bažnyčios tiesomis, kur parašyta apie Dievą, už blogį baudžiantį, o už gerumą atlyginantį. Dabar ji prajodinėja tikėjimo arkliuką. Ir čia ji vis dar neklaidinga. Ką gi, matyt, dėl doros buvo suklysta, o gal dideliu greičiu lėkdama bažnyčia kaip kometa trupa, praranda savo turinį ir dėl trinties greit išnyks negrįžtamai. Gal ji, toliaregiškai numatydama savo baigtį, jau dabar siunčia mums regimus ženklus, galų gale pakliūvančius po stiklu. Todėl siūlau, kad ji būtų muziejumi, į kurį gali ateiti, prisėsti ir nutilti. Stebintis pažiūrėti, o gal net, prižiūrėtojui nusisukus, ir paliesti ranka. Juk negi išmesi visas per šimtmečius sukauptus šventų žmonių kaulus, Turino drobules, Konstantino testamentą, vinis nuo tikro kryžiaus, kūdikėlio Jėzaus apipjaustymo likutį ir kitus stebuklingus daiktus. Jie būtinai turi būti prieinami ir matomi visiems. Juk tiek žmonių prie jų ir dėl jų buvo suklupę. Dabar lauksime, kol tas Browno knygoje aprašytas ir tikrai egzistuojąs aparatas Šveicarijoje, bandantis atrasti dalelę, įgalinančią visas kitas egzistuoti, šalia Dievo pastebės ir bažnyčią, kantriai nešančią savo kryžių, nors kolei kas toks vaizdas tik muziejinė retenybė. Bet čia jau visai kita istorija.

2010 m. rugpjūčio 14 d., šeštadienis

VIENO VEIKSMO VIETINĖS REIKŠMĖS DRAMA
(su budistinėmis priemaišomis ir milžiniškomis pasekmėmis)

Užrašė Rolandas Kaušas

Here in middle age my hearth has found the Way,
And now I dwell at the foot of the mountain.
When moved by the spirit, I wander,
All alone, drinking the beauty around me.
I walk until I come to a river or lake,
Then sit and watch the gathering clouds.
And some day I will meet an old woodcutter,
To talk, and laugh, and never return.

Vidurio amžiaus sulaukus, mano širdis praregėjo,
Ir dabar aš gyvenu kalno papėdėj.
Kartais, sielos pastūmėtas, klajoju,
Visiškai vienas, gerdamas mane supantį grožį.
Vaikštau, kol pasiekiu upę ar ežerą,
Tada atsisėdu ir stebiu besirenkančius debesis.
Vieną gražią dieną aš sutiksiu seną medkirtį,
Kad šnekėčiausi, juokčiaus ir niekad nebesugrįžčiau.

Wang Wei

Veikiantieji asmenys:

Po palme, žaibo ištiktas žmogus
Karmen Elektra, tokia moteriškė
Protas, pilietis
Vėjas, dalyvis

Anomis dienomis, po palmei dideliu šaukštu bekabinant košę su spirgais ir besidžiaugiant gyvenimu, žaibas iš giedro dangaus nutvieskė jam sąmonę: kad, atseit, esąs jis, kaipo toks, vienintelis ir nepakartojamas ir nėr daugiau tokio panašaus pasauly. Ir tai čia dar ne viskas: kad nieks daugiau jam negali padėt nueit savojo, o taigi unikalaus kelio, kaip tik jis pats. Ir, kas visų blogiausia, kad po palmės vienintelei ir unikaliai natai nenuskambėjus, pasaulis negalės nuskambėt savo tikruoju akordu. Nusipurtė ir padėjo šaukštą: akimirkos žavesys išsiklaidė kaip dūmas, nors, aišku, galėjo čia prisidėt ir skersvėjis.

– Jeigu kas būtų taip pasakęs prieš gerą dvidešimtmetį, kai dar buvo laikas filosofuot, – taip sau mintijo, – kai dar vietoj šaukšto rankoj laikydavau Starkosbutelį, o Geluvos ežeras po to būdavo iki kelių, būtų visai kita kalba. Bet dabar?! – atžagaria ranka pamaišė košę, bet apetitas ir su juo neatsiejamai susijus pakili nuotaika buvo dingę.

– Ir kodėl esu pasmerktas visą laiką galvoti vis naujus dalykus ir siųsti save į visokius naujumo pavojus? – graudžiai svarstė. Apsižvalgė aplinkui: anūkai kieme niurkė šunį, pati pincetu traukė iš apgamo ant kaklo plaukus.

– Už ką? – paklausė nežinia ko, nes Dievo nėra. – Kodėl negalėčiau čia sau ir toliau patogiai sėdėti ir galvoti vis apie tą patį, arba geriau išvis negalvoti? – užsisvajojo. – Kodėl visą laiką turiu keistis?

Nejučiom griebėsi senos gudrybės: triskart trys lygu devyni, du plius du lygu keturi. Truputį palengvėjo.

– Po nakties ateis diena, po dienos ateis naktis, visada taip buvo ir bus, niūniavo sau panosėj, niekas nesikeis, rytoj 8:00 AM vėl į darbą, kaip ir visada.

Jau pasimatė palaimingosios rutinos uodegos galas. Po palme ištiesė ranką, tačiau šlykščioji pasąmonė nesiliovė transliavus sąmonei nesąmonių.

– Ieškok nežinomo ir naujo, – sakė ji. Po palme gailiai akimis nulydėjo nerimo tėkmės nešamą proto sumaniai suręstą užtvanką.

– Kaip trijų paršiukų namelis, – pagalvojo. Iš paskos, stengdamasis neatsilikti, nusiyrė ir šaukštas su košės dubeniu.

– Aš gyvenu, kad valgyčiau, gyvo manęs nepaimsit! – ūmai pajuto jėgų antplūdį ir įsijungė televizorių. Tas pripildė kambarį jaukaus suglebimo: laikas čia tekėjo taip, kad po palmei nebuvo gaila za bescelno prožytye gody, jis buvo politically correct, be to, leidosi pagreitinamas, sulėtinamas ar net ir sustabdomas pulto mygtukais. O kas svarbiausia – ėjo seniai visų numintais ir gerai apšviestais takais ir vedėsi su savimi minią ekspertų ir šiaip pakeleivių, kad, gink Dieve, kurio nėra, nepasijustum vienas.

– Phuuu, – atsipūtė po palme, pasijutęs saugus ištikimų draugų būry. Karmen Elektra televizijos ekrane kaip tik matavosi naują maudymosi kostiumėlį ir meiliai, tik jam vienam, šypsojosi.

Jau košė su spirgučiais buvo beatgaunanti skonį ir rutinos ir iš jos išplaukiančios palaimos ilgi pirštai buvo bepradedą daryti kaklo ir pečių masažą, kai Karmen liovėsi demonstravusi krūtinę ir pravėrė burną. Ūmai po palmei pasidarė gaila savęs ir senąjį ir gerąjį egzistencinį liūdesį, pasislėpusi alaus bokalo putoje, pakeitė drastiška kančia: kūrinijos netobulumas draskyte draskė akis ir nebuvo tokių žodžių, kurie išsakytų viską ir iki galo. Tiesa, eilinį kartą vikstelėjusi uodega, nusprūdo nuo papūstų Karmen lūpyčių ir prašapo nežinioje. Atrodė, tarsi Naujųjų Metų rytą stovėtum draugų parvestas ir atremtas į sieną ir nežinotum, kas atsitiks, kai motina pravers namų duris. Tik grožis, tik jis leidosi adoruojamas, galima buvo prisiliesti prie jo šleifo pirštų galiukais. Po palme paglostė televizoriaus ekraną. Karmen meiliai šyptelėjo.

– Tarsi stovėtum prie uždarų durų, – mintyse pakartojo po palme. – Čia jau tik nuojauta, nežinios palydovė, gali padėti. Ir aistra, nepavaldi protui. Ir neužbaigtumai, ir jausmas…

– Meeeilė, – po palme giliai atsiduso. Karmen pamerkė jam akį.

– Ne ta meilė, – susierzino po palme. – Kur aš čia buvau? Aha – tik jie, tie aukščiau paminėti dalykai gali atverti duris, už kurių slepiasi nauja ir dar nepatirta.

Net suprakaitavo iš susijaudinimo:

– Nes jos jau yra toje paslaptyje! – staiga jam viskas galutinai paaiškėjo.

– Pasiųsk ką nors, kad paskui žinotum, kaip ten nueiti, – klastingai pasufleravo protas. – O aš pradėjau rašyt poeziją, – dar pasigyrė. – Nueik nežinia kur, atnešk nežinia ką… Ir tu laisvalaikiu galėtum pabandyt. Kad ir taip: ir vieną baisią dieną susitiksi save patį… Va, sėsk ant sofos ir…

– Mano ištikimasis drauge, gurkštelėjęs iš bokalo ir nusibraukęs prakaitą nuo kaktos, patetiškai prabilo po palme. – Tu ištikimai gynei mane nuo nemalonių ir žeidžiančių tiesų. Darei tai, kad apsaugotum mane nuo manęs paties, – slapčia apžiūrėjo save veidrody ir pamerkė kitam po palmei akį. Atsigręžęs, kad atrodytų dar vyriškiau, pamerkė akį ir Karmen.

– Bet dabar turiu eiti savo keliu, – ranka atmetė atgal plaukus ir didvyriškai pažvelgė į horizontą. Ten prasidėjo reklaminė pauzė: Dantų pasta AquaFresh nuves jus ten, kur nieks dar nebuvo. Apžiūrėjo savo sportbačius, įsikišo kišenėn žemėlapį. Perjungė televizijos kanalą.

– O kur tas yr? – apsimetė kvailiuku protas. Paskui, pamatęs, kad taip lengvai po palmės iš vėžių neišmuš, metė paskutinį kozirį:

– Ten nieks negali nueiti. Gali būti tik pakeliui, bet ne Ten.

– Bet aš negaliu kitaip, – ožiavosi po palme, – iš paslėpsnių man ateina noras susijungt su visuma. Ne, palauk, iš pasąmonės, – viduj kiek pasikuitęs, pakeitė nuomonę.

– Juk tau visad viskas būdavo aišku, – pajutęs po palmės svyravimą ir užuodęs iš susijaudinimo suprakaitavusias pažastis, stūmė arčiau supamą kėdę protas. – Priežastis–pasekmė, laikas eina tiesia linija, geometrija. Juk dar Spinoza sakė…

– Tai kodėl man taip ilgu kartais pasidaro, – po palme sušniurksėjo nosim ir įsistebeilijo į užrašą ant savo maršakinėlių: Life’s a bitch. Later on you die.

– Nenoriu, – sumekeno. – Matai, – kažkam pasakė, – kaip laikas eina. Mano laikas. Užsimetė kuprinę.

– Noriu suskambėti, – tepratarė. Pravėrė duris ir atsidūrė vienas prieš vėją.

– O maniau, bus iškart už durų, – kiek nusivylęs pasakė, gal vėjui. Tas krovė į rietuvę debesis ir neturėjo laiko kalbėtis. Po palme, pakėlęs galvą, įsistebeilijo į dangų. Jokių slaptų ženklų nebuvo matyti.

– Tai kur gi man dabar eiti? – paklausė nežinia ko, nes Dievo nėra. Ištiesė rankas į priekį, tarsi norėtų pačiupinėti orą ar būtų aklas. Buvo girdėti, kaip anoj pusėj, bandydamas išsiveržti laukan, duris spardo protas:

– Žiūrėk, ką per 64 kanalą rodo, – girdėjo.

– Karmen papai netikri, – kažkaip netikėtai suradęs jėgų po palme iškošė pro dantis ir žengė žingsnį į priekį. Visuma atrodė kaip San Diegas naktį, tik buvo šiek tiek karščiau. – Kaži, ar čia būsiu pataikęs? – truktelėjo pečiais. – Eisiu nuo sankryžos iki kol prašvis, – nusprendė.

Liudininkai sakosi matę gatve žingsniuojantį žmogų. Ėjo jis lėtai, tuščiomis rankomis, šnekino praeivius, prisidėjęs delną prie kaktos skaitė pakelės reklamų stendus. Dažnai niūniuodavo negirdėtas melodijas ir tada žmonės sekdavo jam iš paskos, norėdami išgirsti jas iki galo. Tačiau melodijos neturėdavo pabaigos. Kartais kartu su juo žingsniuojantį ir niūniuojantį žmonės matydavo Dievą. Bet paskui jų keliai išsiskirdavo iki kito karto. Retsykiais jis sėdėdavo kelkrašty ir stebėdavo skubančius pro šalį, išgyvendamas vienišumo melodiją. O kartais, visai atvirkščiai, srautan įsiliedavo ir patirdavo bendrumo su kitais džiugesį. Atrodė, kad žino kažkokią paslaptį ir dėl to neprašo kitų leidimo būti laimingam. Apie tai paklaustas sakė, kad visa, kas reikalinga galutiniam suskambėjimui, yra jame, tik dar nėra viso to atradęs. Kad atrastum, – sakė, – tereikia leisti sau nutilti ir klausytis, kristi kaip akmuo ežero dugnan, leisti melodijai jį traukti į save. Tada galų gale suskambėsi.

Taip darėsi kasdien vis tylesnis ir nepastebimesnis, kol pagaliau ištirpo tarsi lėktuvo drūžė dangaus mėlynėj. Žmonės sakosi girdėję tylų, lengvą lyg varpelio skambesį, praeivio paskutinės mirties jiems įduotą į Kelią.

Iš policijos protokolo.

2:00 AM pilietis Protas informavo apie nuogą žmogų, Balboa parke glėbesčiuojantį medžius. Nuvykus įtariamasis buvo rastas besėdįs ant suolo, kalbąsis su žuvėdromis. Vedamas automobilin nesipriešino, sakėsi tik jis pats galįs save areštuoti. Vėliau, jau vežant, iš bagažinės buvo girdėti dainavimas. Nuovadoje bagažinę atidarius, piliečio nerasta. Turbūt iškrito laukan važiuojant per duobę.