Apie Banginius , Lietu ir Kina

Lietus, dėl visko yra kaltas lietus ir sušalęs vėjas nuo Aliaskos, neįprastas šiose geografinese platumose. Jis atpučia net ir banginius, o tai yra dideli sutvėrimai ir reikia būt labai piktam, kad juos pajudintum. Banginiai, retsykiais plačiom kaip ližė uodegom tekšnodami San Diego vandenis, plaukia šilumos link. Oro sąlygos plaukimui labai nepalankios, net ir iškišus iš vandens galvą, jiems turėtų matytis tik kitas vanduo ir visai nebeaišku, kodėl moteriškė per radiją kalba apie orą. Jo tarp lietaus čiurkšlių mažai belikę - taip atrodo per langą ir vis noris tualetan. Galima būtų nusipirkti bilietą ir laivu plaukti pažiūrėti banginių, bet jei taip ir toliau lis, jie greit ir taip bus čia. Be to, banginiai neturi pasirinkimo, vėjas juos pučia Meksikos linkui, o mes turim, todėl šiandien važiuosim į kiną, 8-tu greitkeliu rytų pusėn, kur prekybos centras. Į patį rytinį seansą, nes namie šalta. Reik tikėtis, banginiai jau bus praplaukę pro šalį ir netrikdys eismo. Rytinis seansas, pasirodo, yra pigiausias, tik $6 vienam asmeniui. Mergaitė palinki gero žiūrėjimo, mes jai palinkim nesušalt ir neriam erdvion šilton salėn, kvepiančion šviežiais spragintais kukurūzais ir pažadėtais kinematografiniais burtais. Užrašas ant mūsų bilietų skelbia, kad žiūrėsim Šerloką Holmsą. Atžala jau nebe pirmą kartą atsargiai teiraujas, ar ten bus zombių su vampyrais. Jam atsakome, kad jau nuo šešių ryto jis prisišaudė kompiuteriniuose žaidimuose ir jam jau pačiam išvarvėję akys, todėl dabar atėjęs metas kultūrai ir švietimui ir kad tai yra šeimos laikas ir kad dabar, nori jis to ar ne, bus taip. Lietus išplovė kalbos minkštumą ir sugrąžino senus primirštus papročius: visi kartu nueinam į tualetą, kad paskui nereiktų. Kino teatras yra dviejų aukštų ir turi bene 15 kino salių. Įsmunkam į vieną, kur rodo Šerloką Holmsą. Dar tik reklama, salė pustuštė, todėl geriausios vietos, kur ant geležinių turėklų galima susikelti kojas, atitenka mums. Salėj šilta ir jauku, ant aplinkinių kėdžių išdėliojam drėgnas striukes, susikeliam kojas ir pasijuntam kaip namie. Šiuo atveju tai yra neteisinga, bet posakį naudoju avansu, kai vėl sušils. Pats laikas pažvelgt į ekraną. Ten jau kuris laikas rodoma reklama apie USA Army. Raumeningi vyrukai ir, kad viskas būtų politiškai teisinga, kažkuo juodu ištepliotais veidais merginos, dėl to irgi panašios į vyrukus, šokinėja iš lėktuvų, plaukia vandeniu, paskui vėl, rankose laikydami ginklus, šokinėja per kliūtis… ir išgelbsti civilius gyventojus iš degančiu namų. Jeigu išgelbsti vaiką, perduoda jį tiesiai į sužavėtos blondinės rankas, jeigu suaugusį, tai abu šoka per langą iš liepsnų ant tam tyčia pripūstos pagalvės ir kurį laiką jų nematyti. Jeigu nebūtų šokinėję per kliūtis, būtų išgelbėję greičiau, topteli galvon. Atsargiai pažiūriu į atžalą, ar jam kartais nekyla noras su automatu rankoj gelbėt žmonijos. Tas žiovauja. Gerai. Tarpuose tarp gelbėjimu, matyti baltos raidės juodam fone: Grūdink charakterį, vėliau: Grūdink valią. Užrašai palydimi atitinkama muzika. Jeigu ją paleistų dar garsiau, gautum trūkį. Todėl muzikinius tarpus prasėdzžu išsižiojęs. Reklama tęsias gal 10 minučių ir jau turėtų pasirodyt Spider Man, bet vietoj to matyti kylančios saulės apšviesti ryžtingi naujų rekrūtų veidai. Atžala sulaužo reklamos sukurtą idiliją dar kartą pabandydamas mus įkalbėti išleisti jį žiūrėti tikrai įdomių filmų, bet jam pasiulome grūdinti valią ir charakterį. Prasideda kino filmų anonsas. Galėtum pagalvoti vėl iš naujo bežiūrįs USA Army reklaminį klipą. Bruce Vilis jau kažkelintą kartą gelbsti pasaulį, kiti aktoriai, kuriuos žinau iš matymo, bet niekaip negaliu prisiminti pavardžių, irgi gelbsti, tik jiems sekas prasčiau. Benicio del Toro, antram filme, tačiau, nekaip baigias: jis net treškėdamas pavirsta vilkolakiu ir mėnesienos šviesoj apauga gaurais. Atžala kaip mat atsigauna ir palinksta į priekį, kad geriau matytų. Mes su pačia paniekinamai purkštelim, aš dėl to, kad irgi turiu gaurų ant krūtinės. Ji uždeda savo delną ant manojo ir mes taip žiūrim, kas bus toliau. O toliau, jau dar kitam filme, Higher Power užpyksta ant žmonijos ir atsiunčia blogus angelus padaryt tvarkos. Apie tai praneša žemas gergždantis balsas iš garsiakalbių. Geriau jau ta Higher Power pasirūpintų lietum, ateina šventvagiška mintis, bet reklama baigias. Dabar rūpestingasis ekranas liepia nutildyti visus aparatus, išnešti laukan kūdikius, o gaisro metu nebėgti, bet palengva eiti prie Exit pažymėtų durų. Aš tai nei už ką nebėgčiau, ir tada mane išgelbėtų USA Army blondinės, gal net tos pačios, kur buvo reklamoj. Bet paklūstu ir išleidžiu nepasitenkinimą Higher Power už durų, kad netrukdytų aplinkiniams. Jų visai nedaug, tik patys drąsiausi, sugebėję prasibrauti per vandens čiurkšles. Dabar, jau šiek tiek apdžiuvę, pradžiai jie siurbčioja iš milžiniško dydžio popierinių puodų soft drinks, kad paskui lengviau būtų įsirašyt į USA Army. Greitai kino teatre sėdėsim vienutėlaičiai.

Ekrane pasirodo Šerlokas Holmsas. Reikia labai įdėmiai žiūrėti, kad jį pamatytum, nes jis jau savaitė kaip nesiplovęs galvos, apšepęs ir apimtas depresijos sėdi kambary ir šaudo į sieną. Prie tokio aš nepratęs. Jį vaidina aktorius, kuris vaidina Iron Man. Užtat dr. Watson toks, kaip priklauso: su skrybėle, lazdele rankoj ir gerom manierom, žodžiu, tikras džentelmenas. Jis atidaro langą ir išvėdiną Šerloko Holmso kambarį. Lango atidarymas sutampa su paslaptingų dalykų pradžia Londone. Kamera išlenda per langą laukan, kur toks negeras žmogus, naudodamasis antgamtinių jėgų pagalba, galabija jaunas merginas ir sėja aplink paniką. Visai teisėtai jį pakaria ir dr.Watson, kad būtų tikriau, patikrina pakaruoklio pulsą, kurio nėra. Štai čia ir prasideda. Atbėga persigandęs kapinių sargas ir paskelbia matęs pakaruoklį prisikėlusį. Tą patvirtina ir tuščia kapo duobė. Dar vėliau pamatom blogietį tikrai prisikėlusi, net su kaklaraiščiu, slaptam susirinkime, kur jis paskelbia naują tvarką ir planus paimti valdžią į savo rankas: iš pradžių vietiniu masteliu, o jau paskui ir plačiau. Nesuprantu, kur žiūri Vatikanas, nes čia copy right pažeidimas lįste lenda akysna. A, tiesa, jie dabar žiūri Avatar, kad kitiems pasakytų nežiūrėt. Bet man asmeniškai baisiausia yra tai, kad filmas, rodos, vis labiau klimpsta į mistiką, juodas jėgas ir nepanašu, kad depresijos apimtas, pasišiaušęs, nešvariais, susiglamžiusiais drabužiais žmogus galėtų tiems prietarams pasipriešinti ir demaskuoti dar vieną Mesiją. Todėl čia viešai ir turiu atsiprašyt režisieriaus ir scenaristo už tikėjimo stoką. Prašau man atleisti. Net ir būdamas ne pačios geriausios formos, Šerlokas Holmsas sugeba išnarpliot mistinę raizgalynę ir padėt į vietą Mesiją. Žmogaus protas ir valia nugali, tamsybininkai ištraukiami į šviesą, kur jų funkcionavimas nebetenka prasmės. Užuomina filmo pabaigoj sako, kad savo eilės jau laukia kitas išganytojas. Ko gero, būtų labai gerai, kad į pasaulį neateitų taika ir ramybė, nes kas gi po to norės į US Army?

Ekranas pradeda rodyt raides, susirenkam išdžiuvusius drabužius ir apsnudusią atžalą ir drožiam atgal, iš kur atėję, t.y., į didžiąją salę. Tačiau, už lango tebepila lietus. Motina gamta niekais verčia žmonijos proto ir valios sugebėjimus. Vėjo nešamas pro šalį pralekia raitelis be galvos sulaužytu lietsargiu. Ach šitaip. Mes dar pamatysim. Ant kulno apsisukę, sutartinai patraukiam priešingon pusėn nuo išėjimo, t.y., bufeto link. Nesam mes jau tokie pirštu penimi. Dantis už dantį, akis už akį. Čia mes drąsūs ir mūsų sugebėjimų niekas nekvestionuoja. Atžalos nuostolius kompensuoja pica ir jau anksčiau minėtas už jį patį didesnis soft drink puodas. Jam dar tik 13 ir nieks jo į kariuomenę nepaims, ko jie ten nebūtų į tą gėrima pridėję. Pati, su savim pakovojus, išsirenka… kitokia picą, o man atitenka čipsų dėžė su lydyto sūrio kaušeliu - patiekalas, vadinamas nacios. Gėrimų aš sriūbtelsiu iš tų dviejų didelių puodų. Paprastai tiek nevalgom, bet čia principo reikalas. Malonumas kainuoja $38.00 ir yra žymiai malonesnis, negu ėjimas laukan, kur banginiai ir išdidi gamta. Tegu dabar žiūri į mus pro langą. Taip apsiginklavę ir nepraradę savo orumo, patraukiam ilgu koridorium, skaitydami bėgančius užrašus virš kino salių durų.
The Tooth fairy skamba neblogai, be to, reikia kažkur pavalgyt. Sugūžam vidun. Bedažant čipsus į sūrį paaiškėja, apie ką čia bus. Ledo ritulininkas garsėja tuo, kad grubiai žaidžia ir išmušinėja kitiems dantis. Iš čia ir tooth fairy. Tiems, kurie pažįstami tik su Kalėdu Seniu, galiu paaiškinti, kad minėta asaba surenka iš po pagalvių iškritusius pieninius dantis ir jų vietoj palieka dolerius. Kupiūros po pagalve dydis paprastai kažkodėl yra tiesiogiai proporcingas šeimos pajamom ir kodėl taip yra, galėtų suprast tik Šerlokas Holmsas. Bet jis liko kitoj salėj. Tyliai su pačia pasiginčijam, kaip reiktų kino filmo pavadinimą išversti. Mano manymu, geriausiai tiktų Pieninių Dantų Fėja, bet kartu su čipsų treškėjimu aš jau ir taip keliu pernelyg daug triukšmo, o visus tuos dalykus kartu su kūdikiais reikėjo palikti už durų.

Ekrane pradeda vystytis siužetas. Ledo ritulininkas yra žmogus sužeista siela, praradęs pasitikėjimą savim, ko pasekoj jis užmušinėja kitų dvasią ir dangsto savo žaizdas demonstruodamas raumenis. Jis net pasako mažai mergaitei, kad tokio stverimo kaip tooth fairy nėra ir būti negali. Negana to, nudžiauna iš po pagalvės fėjos paliktus pinigus, kad susimokėtų už savo ir savo sėbrų picą ir alų. Tai darydamas jis gražiai šypsos. Picos klausimu, tai jo eita teisingu keliu, bet Mintyse pasižymiu: pasakyk N kad nueitų pasižiūrėt The Tooth fairy. Tik visiškas tamsuolis gali nežinoti, kad panašus elgesys užtraukia dangaus kerštą, bet ledo ritulininkas galvoja tik apie seksą su mergaitės mama ir jeigu taip tęstusi, pražiopsotų gyvenime žymiai svarbesnius dalykus. Taip mano scenaristas. Su juo uždaroj kompanijoj, prie alaus, galima būtų ir pasiginčyti. Mūsų tuščios maisto dėžės keliauja po sėdynėm, didžiuliai popieriniai kruzai su soft drinks patogiai įsitaiso ant sėdynių rankenų, specialiai tam padarytose įdubose. Prikimštais pilvais mes pasiruošę stebėt ledo ritulininko dramą. Vargšui išauga sparnai, bet ne erelio ir net ne angelo, o fėjos. Atitinkamoj kontoroj, kaip Šuriko nuotykiuos, jam perskaito verdiktą: dvi savaitės sunkiųjų fėjų darbų. Paskiria socialinį darbuotoją, kad pravestų instruktažą ir išmokytų dantų keitimo doleriais gudrybių. Suprask: išmušinėt lengva, bet pabandyk juos surinkt. Gal dėl to, kad pavalgiau, bet ledo ritulininkas man patiko. Net ir jo išvaizda kelia pasitikėjimą. Buvęs profesionalus imtynininkas, pravarde Rock, samoietes ir juodo žmogaus mišinys su plačia šypsena veide. Neperlenkę lazdos, juokai nenuvažiavo ten, kur reikia juoktis dėl to, kad aktorius pargriuvo. Situacijos lengvai rutuliojos viena iš kitos, o ne dėl to, kad taip reikėjo scenaristui. Buvo ir happy end: ledo ritulininkas pasveikusia siela vėl pradeda rimtai žaist, o ne stumdytis. Nedrąsus ir kitų skriaudžiamas berniukas viešai scenoj sugroja gitara, (atžala man šnibžda kad jis negroja, tik imituoja, o jis tuos dalykus išmano; aš jam sušnibždu, kad ne tai čia svarbu), socialinis darbuotojas-fėja įgyvendina seną svajonę ir pats pradeda keisti dantis į dolerius, visiems šviečia saulė.

Tik ne mums. Išeinam iš kino salės. Dabar iš lauko per langą mus apžiurinėja žuvys, matyt turistės iš Čikagos, ir kažką vienos kitoms sako, nes iš burnų joms eina burbulai ir kyla į viršų. Geras ženklas. Reiškia, viršuj dar yra oro. Tik pamanykit. Vėl atsistojam į eilę. Šįkart nusiperkam Kalėdų Senio maišo dydžio spragintų kukurūzų, apipiltų sūriu sviestu, terbą. Atžala gauna dėžutę tokių ledų, kuriuos, kaip saldainius įsimeti po vieną į burną. Kadangi pirkom large kategorijos puodus, juos soft drink'ais pripildo už dyką. Esam sotūs ir sušilę, valia visai nusilpus, ir, kad nesiblaškytume, paleidžiam atžalą į laisvę. Jis nulekia žiūrėt tikrai gerų filmų, t.y., Legion.

Mes susirandam kino salę taikiu Leap Year pavadinimu. Sukišam su pačia rankas į riebų kukurūzų maišą. Šįkart ekrane graži mergina valiūkiškai riesta nosyte ir didelėm akim padeda pardavinėt nekilnojamą turtą. Teisingiau pasakius, jį pripildo baldais ir visokiais kitais gražiais dalykais, "kad potencialus pirkėjai pamatytų galimybes". Įvykus pardavimui, visa butaforija išnešama, lygiai kaip kad nusipirkęs alaus negauni kartu ir jį reklamavusios merginos. Matyt, netikrų vaizdinių kūrimas paveikia ir jos vidinį gyvenimą: nuo pat pradžių mums duodama suprasti, kad jos mylimasis nėra būtent tai, ko jai reikia, tačiau nekilnojamojo turto dekoratorė nenori to sau pripažinti ir net ryžtasi važiuoti pas jį į Airiją ir, pagal seną keliamųjų metų tradiciją, kuri suteikia merginai teisę Vasario 29-tųjų pasipiršti savo išrinktajam, ryžtasi lemiamam žingsniui. Čia ir prasideda. Norėdama pasiekti tikslą, perskrenda vandenyną, aukštais kulnais avėdama išbraido vešlias Airijos provincijos pievas, tiesiogine prasme išsivolioja purve (čia salė dūsta iš juoko, o man mergaitės gaila, nes ji neturi pasiėmusi drabužių pasikeitimui, dar gaus plaučių uždegimą), vien tam, arba, kaip gerai, kad suvoktų mylinti visai kitą. Tai terapinė kelionė, kurion vykusiai prikaišiota nepaprastai gražių Airijos pajūrio vaizdų. Tikras mylimasis panašus į Keviną Kostnerį, net ir kalba prieš tai ilgai reikšmingai pažiūrėjęs. Pažiurėjimo beveik ir užtektų, nes pusė jo airiskos kalbos vistiek negali suprasti. Druskos nugriaužtom lūpom išeinam laukan. Mergaitė surado savo tikrą meilę. Mes ieškom savosios. Atžalos aplink nesimato, reikėjo neduot to soft drink neštis, jau, turbūt, bus įsirašęs į legionierius. Einam gelbėt, bet velnią ten jį tamsoj rasi. Ekrane žmonija kovoja už išlikimą. Ir gerai. Tegul atžala pratinas. Laukan iš kino salės išėję pasižiurim per langą, paskui bufeto pusėn ir nusipurtom: kukurūzų maišas dar pusiau pilnas, pati nešas didįjį soft drink puodą, kad jau visiškai apsėmus, galėtų parodyt, kad mes su jais, su vandens gyventojais, saviškiai, taip sakant. Galvoj nelikę jokių minčių, tarsi ten būtų priliję. Ėjimo kryptis kaip ir pasibaigė, tai pirma nueinam į tualetą, o po to patraukiam į kiną.

Youth in Revolt yra mūsų sekantis taikinys. Labai į temą, nes atžalai jau trylika. Kamera lėtai slenka kambario sienom, girdėti intensyvus šnopavimas. Pasigirsta palaikymo šūksniai iš salės. Dabar ekrane matos judanti kaldra. Paskui kaldra nulekia ant žemės, iš paskos nulekia ant grindų ir (suprask porno) žurnalas. Jaunuolis sėdi ant lovos krašto ir maunas apatinius. Rankų nenusiplovęs skuba pasakot savo istoriją: vis dar neturėjęs moters, looser'is (paprastai parodoma pridedant prie kaktos ištiestą plaštaką delnu į priekį, nykštį atkraginus, likusius pirštus laikant kartu ištiestus), nieks jo nesupranta, mėgsta klausytis Frank Sinatros. Iš motinos, kuri pavaizduota kaip tipiška white trash, jokios pagalbos nėra, bet užtat netikėtai vaikinukas susitinka Ją. Ji gyvena su savo tėvais, religiniais fanatikais, apsiklijavus kambarį Jean Paul Belmondo nuotraukomis ir svajoja pabėgti į Paryžių. Tačiau Ji anaiptol nėra naivi provincijos mergaitė, bet, greičiau, panaši į gundytoją Lolitą. Jau ko verta Jos inicijuota kremo nuo saulės tepimo ant nugaros scena. Net akmenį sujaudintų. Vidury filmo Ji tampa panaši į tėvų nuskriaustą auką ir mes turim jos gailėtis ir, jau pabaigoj, meilės išgydyta, tampa dekabristo žmona. Jaunuolis, tačiau, jokių transformacijų, išskyrus nekaltybės praradimą žiūrovų akivaizdoj, nepatiria. Išlieka naivus idealistas iki galo. Kad butų kartu, porelei reikia įveikti daugybę kliūčių, tame tarpe ir sudeginti pusę Malibu. Kaip romantiška, sako Ji, išgirdus apie prie jos kojų sudėtą auką. Maištas baigiasi areštu, ne taip, kaip daugumoj filmų, kur policija nepastebi gatvėm nuklotų lavonų ir mašinų lektynių didmiesčio gatvėmis. Testosterono siautėjimas net ir policijos nepalieka abejingos. Ar tu manęs lauksi daug metu? - pabaigoj virpančiu balsu klausia jis, policijai dedant antrankius. Kvaileli, - atsako ji, - po trijų mėnesių tave vistiek išleis, juk tu nepilnametis. Vienu žodziu, lauks. Taip ir baigias.

Lauke jau tamsu, bet ne nuo drumzlino vandens, o dėl to, kad atėjo naktis. Atžala veržias pažiūrėti dar vieno filmo, bet greičiau iš principo, negu tikro fizinio noro, nes gavęs neigiamą atsakymą, tuojau pasiduoda. Kad taip būtų visad.

Kas dar? Lietus pagaliau liovės.