2013 m. kovo 14 d., ketvirtadienis


Julian

Julian miestelis įsikūręs pietinėj Kalifornijoj, valanda kelio į rytus nuo San Diego, kalnagubrio uodegoj, pusantro kilometro aukšty. Julian plačiai žinomas savo obuolių pyragais, arklių rančiomis ir kvapą gniaužiančiais vaizdais. Atsirado tačiau jis kalnuos dėl visai skirtingų, su obelim ir vaizdais visai nesusijusių priežąsčių, t.y. dėl aukso. Tiesiogine to žodžio prasme. Dar ir šiandien, susimokėję, galit apsilankyt buvusiose kasyklose, pasijot rėčiu iškastą gruntą, o paskui suvalgyt aukso ieškotojo vakarienę, įrodant kad auksas baigės, o aukso ieškotojai ne. Julian išlieka traukos centru hill billy‘iams, kurių anglišką apibrėžimą, istorijos rėčio persijotą, ilgai nelaukęs pateikiu: who lives in the hills, has no means to speak of, dresses as he can, talks as he pleases, drinks whiskey when he gets it, and fires off his revolver as the fancy takes him. Dar gyvena čia žmonės, pabėgę nuo miesto kamšaties ir triukšmo, mėgstantys ramybę ir lėtą gyvenimo būdą. Turi čia savo stovyklavietes skautai, įvairiausio plauko bažnyčios ir organizacijos. Apie dvidešimt mylių šiauriau, arčiau Ramonos miestelio, savu laiku yra buvus nudistų kolonija. Nieko nuostabaus tad, kad karts nuo karto čia pabando įsikurti ir Waldeno tipo žmonės, t.y. žengiantys dar žingsnį ar du į šalį nuo visuotinai priimtų normų, arčiau gamtos pilna to žodžio prasme ir aukso, kiek jo galima išsijot sąmonės ir pasąmonės kasyklose. Prieš kurį laiką vienas iš tokių Julian apylinkėse nusipirko žemės sklypą, giliai įkvėpė kalnų oro ir apsidairė aplinkui: Ekonomikos, technikos, politikų, spektaklių, ideologijų, pranašų ir kaimynų nesimatė nei kvapo. Aplink buvo tik vietiniai, nedidukai kalifornijos ąžuoliukai, irgi būdingi toms aukštumoms krūmynai, išdžiūvus žolė ir uolos. Po gilaus įkvėpimo, sekantis normalaus piliečio žingsnis, rodos, turėjo būt namo statymas, kanalizacijos tiesimas, gyvulių užsiveisimas, obelų sodinimas, poilsiavietės įkūrimas ar kitoks visuomenei ir individui naudingas užsiėmimas. Nes juk visiems aišku, kad laisvė neišvengiamai turi būt susijus su materialinės gerovės siekimu. Bet piliečio būta nušokusio nuo bėgių, kaip kad laikrašty vėliau buvo parašyta. Vienas iš tų tipų, visai nesuinteresuotų gamtos apvaldymu, progresu ir visuomenei naudinga veikla. Nežiūrint pakvaišimo, panašu kad buvo jis apmąstęs viską iš anksto ir veikė pagal planą. Pradžiai nusimetė drabužius ir pradėjo vaikštinėti po savo valdas kaip ką tik gimęs. Kadangi naktys kalnuos šaltos, vietinės faunos sąskaita, t.y. iš voverių ir zuikių kailiukų pasidarė sau apdarą. Mito jis ant laužo virtom gilėm, surinktom šaknim, krūmokšnių lapais ir dar galai žino kuo. Nepatvirtintais duomenim, t.y. jeigu žiūronai nemeluoja, kepė jis ir gyvačių kiaušinius. Paskui atėjo metas pamąstyti apie būstą. Buvo matyt girdėjęs apie kažkada čia gyvenusius indėnus. Gal net, prieš išsirengdamas, apsilankė vietiniam muziejuj, kur matė iš molio drėbtas jų pirkeles. Prasidėjo statybos. Vienu žodžiu elgėsi jis lyg būtų ką atradęs. Bet gyvenimas Julian nuo to nesustojo. Kaimynai, kurių nesimatė, matė viską. Viltys, kad savo valdose besiknaisiodamas atvykėlis ieško aukso pamažu nyko. Netgi buvo panašu, kad ruošias čia įsikurti ilgam. Jų šventa ramybė, saulėlydžiai ir savęs stebėjimas televizoriaus ekrane po sunkių dienos darbų prarado vertė, o viskis skonį. Per žiūronus neryškiai matomas nuogas žmogus ardė nustatytą tvarką labiau negu vanduo uolas šaltą kalnų naktį. O čia dar trijų paršiukų namelis kaimynystėje? Nereikėjo net jokių vaizdą priartinančių prietaisų, kad galėtum įsivaizduot Julian apylinkėse bekrentančias ir taip nukritusias nekilnojamo turto kainas. Be to, buvo neaišku kur jis tuštinas, nes jei šlapimo dvokas pradės baidyt turistus, tai kas tada pirks vietinių gyventojų iš medžio išdrožtas meškas ir vietinesnius vietinius, t.y.indėnus? Taip, užuodę ateitį, suinteresuoti asmenys parašė laiškelį apie aukso neieškojimą vietinei savivaldybei. Tie, paspjaudę rankove pasiblizgino batus, prisisegė pistoletus ir paseilėję pirštą atsivertė vietinių taisyklių ir kodų rinkinį. O ten juodu ant balto buvo parašyta apie kanalizaciją, civilizaciją ir namų statymo kodeksą. Grynas oras irgi buvo savivaldybės nuosavybė ir jokiu būdu negalėjo būt nesusipratėlių teršiamas. Taigi parašė ir registruotu paštu pasiuntė jam laiškelį, idant užtikrint nepertraukiamą komunikacijos grandinę. Laiškelis kalbėjo apie miesto nustatytą tvarką, paklusnumą beigi iracionalų geismą valdyti. Be to, kadangi savivaldybė labai gerai nusimanė apie poilsį, laisvadienius ir ankstyvą užsitarnautą pensiją, dosniai davė atvykėliui laiko reikalams sutvarkyti. Buvo paruošta dirva ilgalaikiam susirašinėjimui, teisėjų samdymui, nuomonių apsikeitimui ir simpoziumams apie šlapimą ir atšilimą. Tik didžiausias neišmanėlis galėjo nepastebėt suteiktos galimybės įprasmint žmogišką egzitenciją. Dėja, užuot neribotam laikui užkonservavęs statybas ir atsidėjęs atsakomųjų laiškų rašymui irgi kodų, taisyklų ir paklusnumo kontempliavimui, išsišokėlis kaip niekur nieko užbaigė molinę gryčią ir tyliai atšventė įkurtuves, t.y. įsistatė iš žagarų supintas duris. Be to, pasisiuvo naują kepurę: žiemos sezonas buvo ne už kalnų. Tokie, pusantro kilometro aukšty išretėjusiam deguony neregėti tempai, dar labiau sudrumstė kaimynų ramybę ir susiaurino pasirinkimo laisvę: o ką dabar daryt? Savivaldybė, nepagarbos giliai įskaudinta, ilgai nelaukus, t.y. atsargiai ir neeikvodama jėgų, atsiuntė priešpriešpaskutinį perspėjimą. Situacija grėsė pavirst nekontroliuojamu chaosu, aukso ieškojimu ir nepramatomom aplinkybėm. Be to aplink jau pradėjo šmirinėt visokių teisių gynėjai ir okupuotojai. Ir nors tai gerai atsiliepė vietinei ekonomikai, miestelio geram vardui ne. Taigi neužilgo, palikus ramybėj grėsmės nekeliančias ir saviraišką skatinančias vietinių muštynes, išsišokėlio valdose pasirodė policija. Žmogus, užsiėmęs ne pilietinę(t.y. aukso ieškotojo) bet jogos poziciją, taikiai sėdėjo ant lapų krūvos ir introspektyviai analizavo supantį pasaulį. Ąžuolo viršūnėj įsitaisęs vanagas įdėmiai stebėjo teritoriją. Aplink sutūpę kiškiai laukė meditacijos rezultatų. Rankas laikydami ant pistoletų dėklų,atsargiai statydami kojas, idant neįmint į auksą, ir uosdami galimą oro užteršimą, tvarkos prižiūrėtojai, niekam geriau neatėjus į galvą, t.y. kaip įpratę, pareikalavo vairuotojo pažymėjimo. Keistas žmogus pareiškė dokumentų ir mėsos atsisakęs tuo pačiu metu, t.y.prieš keletą mėnesių. Pakvietė svečius prisėst. Gyvo vegetaro akivaizdoj pirmą kart atsidūrę, policininkai sunerimo ir pradėjo smarkiai prakaituot. Geras susirūpinusio ir išsigandusio žmogaus kvapas, priimtinas visuomenei ir savivaldybei. Nieko blogo, išskyrus poziciją neužuodę, tvarkos saugotojai pareikalavo ano bent pasakyt savo vardą. Pilietis prisistatė esąs Vakarų Vėjas. Čia pareigūnams ir atsivėrė akys: Žmogus aiškai buvo apsirūkęs žole. Po kojom pasijuto pažįstami Julian uolynai: Jie visi taip sako, o paskui išsirengia ir lenda bučiuotis. Džiaugsmu nesitverdami, teisingumo saugotojai giliai įkvėpė galimai šlapimu užteršto oro ir, atsargiai statydami kojas, pakvietė kailiniuotą žmogų laiko mašinon su švyturėliais, idant tokiu būdu pasijustų tebesąs medžiaginės aplinkos dalimi ir visuomenės su tualetais nariu: būtinas ir neišvengiamas judesys norint užtikrinti visuotinį gėrį. Vėliau viskas ėjo kaip sviestu patepta: nevykėlis buvo dešifruotas, diagnozuotas kaip netikęs gyventi ekonominį gyvenimą ir neutralizuotas, t.y. gamta liko apsaugota. Nes mes jau gyvenam laisvam pasauly, kur visuotinė gerovė ir auksas ranka pasiekiama.

 

2 komentarai:

Eglė rašė...

Mielas Rolandai, Jūs mąstytojas.Geriausi palinkėjimai Jums ir Jūsų šeimai nuo kukliosios Lietuvos dalies.

Anonimiškas rašė...

Prasom rasyti didelemis raidemis, nes neimanoma izlibinti. As neesu kukli dalis.