2013 m. rugsėjo 22 d., sekmadienis


Supraskit nesuprantančius

Mes gimėm, užaugom ir gyvenom kitokiais laikais. Pasauly, į kurį atnešdavo gandras. Paskui vaikus laikydavo vaikais kiek įmanoma ilgiau. Jie turėdavo būt paklusnūs, žinot savo vietą, nesimaišyt vyresniems po kojų ir prie šventinio stalo, stot į nurodytas aukštąsias mokyklas, pageidautina - į mediciną, tuoktis laikui atėjus, turėt vaikų, laikyt savo vaikus vaikais kiek įmanoma ilgiau. Skyrybos ir abortai buvo mūsų teisės. Dar būdavo visos šeimos ir po vieną fotografija su numirėliu grabe. Mirtis buvo išrišimas, Vėlinės - šventė, pasipriešinimas sistemai ir mūsų stiprybė. Šiandien yra seksualinė edukacija iš Vakarų ir vaikai iš vamzdelių, dirbtiniai apsėklinimai, dveji tėvai ir dvejos motinos, moterų teisės, vaikų gynimo komitetai, emancipacija ir kremacija. Ir užtat nebėr kam fotografuotis prie atidaryto grabo, ir nebėr kur užmest žemės saujos, nes nieks nebeturi laiko mirčiai ir jos šventimui. Nebent tik susirinkt kaip žuvims per nerštą per Vėlines.

Viešai demonstruojami dalykai, mes tą žinojom, buvo neteisingi. Todėl buvom išmokyti žygiuot per Spalio revoliucijos metines viešai, o Kūčių vakarienę valgyt paslapčia. Mūsų laikais buvo daug dalykų, kurių negalima buvo rodyti ir garsiai sakyti. Arba reikėjo daryt pasislėpus, puse lūpų. Antraip galėjai būt nubaustas ir uždarytas į psichiatrinę, kad nebeliktų vietos pasislėpti. Susigūžt ir laukt buvo mūsų stiprybė. Tapt nuodėmės ir nevertumo auka - išeitis.

Mes šiandien puolam neteisingų žmonių demonstracijas, nes yra baisu žiūrėti į tą neatsargumą: taip galima susitikt save patį. Tai nuo ilgo tylėjimo ir laimės žiburio, toli ir ne mums uždegto. Todėl mes kentėjom ir brukom save į tamsą, gilyn. Tai gerai matyti veiduose, nespalvotose fotografijose prie grabo ir ateities. Šiandien jūs gyvenat, lyg nebūtų rytojaus. Panorėję net renkatės išeit iš gyvenimo, nes jūsų laimė esat jūs patys. Ir nebelikę Dievo baimės nei dangaus, nei pragaro, ir žmonės patys renkas, kur ir kaip jiems būt laimingiems. Ir nuotraukose gražūs žmonės paikai šypsosi, ir gyvenimas jiems visai nerieda į pragarmę, o tik vyksta.

Mus vežė į Sibirą, jūs tremiat save į Vakarus. Mums Dievas leisdavo vogt iš rusų valdžios, jūs vagiat iš savos. Mūsų laikais nedaug kas pinigų turėjo, o jei ir turėjo, už juos nelabai kas buvo nusipirkt. Dabar už pinigus gali nusipirkt viską, net ir tuos, kur leidžia pinigus. Mūsų laikais malonumų buvo nedaug, bet buvo leista gert, todėl reikėjo švęst, laidotuves ir vestuves reikėjo švęst dvi tris dienas, susitikt ir ilgai viens kitą ragint valgyt ir pakelt taurelę. Ir šnekėt pradėdavom gal tik po trečios ar ketvirtos, nelygu kiek giliai save buvom ištrėmę. Šiandien šneka visi ir bet ką, net būdami blaivūs, ir veidaknygėj skelbia, ką valgė pietums, deda savo nuotraukas ir linki viens kitam labos nakties. Nes tai, matyt, kažkaip yra svarbu, kaip ir parodyt kuo daugiau nuogo kūno ir leist kitiems akimis pažįst pripūstas krūtis. O gyvenimas nuo to tik daros vis lėkštesnis, ir spauda užsimušdama ieško paslapčių, bet gelmėj belikę tik dujos.

 Mūsų laikais kairiarankiai turėdavo būt perdirbti, nes buvo nedera rašyt kaire ranka. Kairė buvo blogai ir nieks tavęs neklausė, ar tu nori rašyt dešine. Ir taip visi judėjo į vieną pusę, grūsdavos iš ryto į autobusą ir važiuodavo į darbą nuo aštuonių iki penkių. Tikėjom visą gyvenimą, kad tai yra vienintelis galimas pasaulis, su aiškiai apibrėžtom darbo vietom nuo aštuonių iki penkių, su aiškiai apibrėžtom gyvenamosiom vietom, kur reikės praleist visą likusį laiką ir kitaip nebus. Ribos ir vienakryptiškumas saugojo mus nuo pertekliaus ir depresijos. Šiandien visi turi savo skirtingas nuomones, skirtingas seksualines orientacijas ir bilietus į Angliją, ir nieks nebejuda į priekį, tik į plotį, nuo dietų, depresijos ir baimės stokos. Aiškumas ir paprastumas dingo kartu su moliniais kunigaikščiais nuo sienų ir tėvynės meile. Mums dainavo „Moj adres ne dom i ne ulica, moj adres Sovetskij Sojuz“, bet mes gyvenom Lietuvoj. Buvo ten ir čia, mes ir jie. Jūs dainuojat „Eurovizijoj“ ir šokat Europos Unijoj. O Lietuvoj begyvena tik prisiminimai ir nemokantys šokt ir dainuot pagal kito dūdelę. Ir jauties užspiestas į kampą, ir vis sunkiau beatskirt savus nuo svetimų ir tada kandi tam, kuris arčiausiai.

Mes skaitėm Mikaldos knygą, jūs žiūrit „Star Wars“: įvairiausio plauko gyvybės, su straubliais ir be galvų, kvėpuojantys per burną ir per šikinę, žiūrintys per nosį ir su pasitenkinimu valgantys mėšlą. Kur tėvynės nelikę, žemėlapių su Lietuvos vardu nebėr, kur žmonija į save nebepanaši, tautos, lyties ir rasės nė kvapo, kaip ir bendros amžinos ir absoliučios tvarkos visiems. Net Mikaldos knygoj taip neparašyta, net pranašai nedrįso taip toli pažvelgti.

Gyvenom mes Lietuvos laikais, paskui prie sovietų, o dabar tik gyvenam. Anksčiau buvo sunkūs ir nepatogūs laikai, bet mes tikėjomes, kad ateitis bus, vėl bus kaip vakar. Dabar, rodos, ateities iš viso nebėr, o dabarty nebėr mūsų. Ir mes kabom ore, niekieno žemėj, ir mums sunku tai vadint Lietuva.

 

Komentarų nėra: