2014 m. gegužės 21 d., trečiadienis

ROLANDAS KAUŠAS

Į ateitį šviesią per ateitį šviesią trekšt trekšt

Ką tik gimusių ir šiukšliadėžėse pamestų kūdikių lavonai, vaikų namų ištvirkinti auklėtiniai, nebeištvėrę patyčių ir pasikorę mokiniai, kalbos apie moterų teisę rūkyt besilaukiant. Šventos kalėdinės pasakos apie šimtus išpjautų kūdikių ir velykinės – apie paklaikusį senį, vidiniam balsui paraginus ant žagarų krūvos aukojantį savo sūnų. O kaip paskutinis lašas ciklą uždaro žinutės apie užmuštus ir sužalotus vaikus pėsčiųjų perėjose. Po vieną ar du per mėnesį ir dabar, atšilus, turbūt dar padaugės. Pirmą beviltiško pykčio bangą pergalėjęs, mintyse paklausi to pizduko prie vairo:
– Ir kur jau tu, šūdo krūva, taip lėkei? Tau kažkur kitur reikia būt. Čia tik praeinantys ir dėmesio neverti dalykai.
Ėjo gatve žmogelis, dar turintis tikėjimo, jog mums svarbu, kad jis nueitų. Mokytojai, tėvai, policininkai jai (jam) pasakė nebijot, eit drąsiai. Pėsčiųjų perėja yra tokia saugi vieta, kur pagal visuotinį suaugusių žmonių susitarimą būsi praleistas, kelias tau bus atviras. Tu eik, kur tau reikia.
Jie patikėjo ir ėjo.
Ir dabar tiems žmogeliams, jeigu jie išliko gyvi, atrodo, kad dėdėms ir tetoms nusišvilpt ant jų. Žmogeliai tiek verti, kiek ant priekinio mašinos stiklo prikibę uodai. Dėdės ir tetos turi svarbių reikalų ir tikslų, net gali vieną kitą vaiką tiems svarbiems reikalams ir tikslams paaukot ir sutraiškyt. O paskui vandens papurškę valytuvais nuvalyt, kruvinus peilius nušluostyt, šiukšlių dėžių turinį sąvartynan išvežt, pakaruoklius su kunigu palaidot. Taip jus iškreiptu būdu myli Kristus.
Paskui kažkaip tikies, kaip pripratęs, visuomenės reakcijos. Nes juk tie žmogiukai yra svarbiausia ir brangiausia, ką mes turim. Štai tuoj įvyks demonstracija už nesugriautą, sveiką, tikinčią ir savimi pasitikinčią ateitį. Juk gėjai ir lesbietės eina, darbo žmonės eina, aplink bažnyčias kažkur eina. Negimusias gyvybes gina, Putiną smerkia, rūkymo žalą demaskuoja. Lankos maldyklose, skaityklose, valgyklose, paskaitose ir sporto salėse. Kuria sielų ir imigrantų gelbėjimo komitetus ir politines platformas. Tai negi neišeis su plakatais ir vėliavom ir argi nešauks per garsiakalbius: „Mes jus mylim, vaikai. Mes norim, kad jūs toli nueitumėt.“
Ir Kristus mus myli, ir politikai prieš rinkimus. Mes savo ruožtu mylim tėvynę, cepelinus ir per Vėlines numirėlius. Tiek tos meilės aplink, apie ją chorų karai šaukia ant jūros kranto ir atplaukia raudona puta: „Už Lietuvą, vyrai.“
Tie vaikai, rodos, ir patys užauga, ką tu jiems bedarytum.
Mūsų ateitis yra Europos Sąjungoj ir NATO. Su saulės energija ir vėjo jėgainėm. Su euru ir lygiom teisėm „Eurovizijoj“. Ir reikia greitai lėkt per sankryžas ir pėsčiųjų perėjas, kad ten suspėtume. Ten pasakys, kas mes esam, o kolei kas mašinos važiuoja pačios iš savęs. Ir veža mus tolyn nuo savęs, nuo tikslo.
Ir žmogiukams nebėra kur dėtis, kaip tik užaugt, gaut vairuotojo pažymėjimus, teisę balsuoti ir aukoti pėsčiųjų perėjoj ir bažnyčioj. Be tikėjimo teisės.

Komentarų nėra: