Patys brangiausi bananai
Pati sako, šitie mūsų kieme augantys bananai yra patys brangiausi pasaulyje. Dėl sąnaudų, iš kurių svarbiausias – vanduo. Pietinėj Kalifornijoj lyja gal šešiskart per metus. Geriausiu atveju. Bet, užuot nerimavęs, esu slapčia linkęs didžiuotis: brangiausi, mūsų kieme. Šalia žemės drebėjimų ir saulėlydžių. Be to, nors tai ir nėra pakankama priežastis ant jų liet vandenį, bananmedžiai man primena grybus ir šeimos metus: skleidžia po žeme šaknų tinklą, vėliau iš jo ratu aplink save leidžia daigus. Viens iš kito, tarsi teleskopinė meškerė, iš tų daigų lenda lapai, paskui jie tampa kamienu. Gal po metų, t. y. gerokai pasvarstęs, vietoj lapo bananmedis išleidžia kekę. Aš suprantu tuos ilgus svarstymus. Gerai suprantu. Kekė yra tai, dėl ko bananmedis gyvena. Jis yra vienkartinis augalas.
– Aš jau noriu išvažiuot mokytis, – po vakarienės kieme, sėdėdamas prie šalia to bananmedžio pastatyto stalo, sako mums sūnus.
Jam septyniolika, ką tik baigė vidurinę. Rankom išgąstingai sumosikuoja kaimyno palmės. Lyg apie tai anksčiau nebūtų girdėjusios. Mes, likusieji, tvirčiau įsikimbam į kėdes.
Tarp pirštų sūnus laiko smilkstantį motinos nupirktą cigarą. Tai yra antras pagal svarbumą noras. Kažkaip paslaptingai, kaip neatsiejamai po žeme susinarpliojusios ir daigus laukan bekaišiojančios bananmedžio šaknys, cigaras yra susijęs su įvaizdžiu ir laisve. Be to, internete sūnus neseniai išstudijavo alkoholio rūšis. Pavyzdžiui, kuo skirias brendis nuo konjako ir viskio. Man jie visi vienodai apybjauriai. Užtat vargšas vaikas turi remtis patikimesniais informacijos šaltiniais. Ir degustacijos tikslais namie turimom atsargom. Pusiau legaliai, t. y. tėvams stebint, ruoštis studento gyvenimui. „Trejos devynerios“, kaip koks žemės drebėjimas, jį gerokai nupurto. Sakė palieka geriausią įspūdį. Mano manymu, geras skonis. Pradėtas alaus butelis ant stalo pasiklysta tarp lėkščių ir jo nebedomina. Tai kažkaip nuvilia.
– Pasigailėk savo smegenų, – sako pati. – Jos dar vystos. Suspėsi.
Aiškiai jaučias dar ne viską per tuos ilgus metus padarius.
Mums jis atrodo labai jaunas ir nepatyręs. Tas mūsų suaugęs vaikas, kuriam septyniolika.
– Pažadėk, kad būsi protingas, – tarsi griebias už šiaudo pati.
Matyt, jai nepadeda net ir pačios nupirktas cigaras sūnaus rankoj, kurį reikia nuolat traukt, kad neužgestų. O juk tai ugdo atsakomybės jausmą.
Stoja tyla. Tik girdis, kaip didelius bananmedžio lapus sklaido lengvas vėjelis. Lyg kokią knygą. Bet ne bananų kekę. Ji didelė ir sunki, išlindus iš koto ir nusvirus žemyn. Bananai dar žali, bet jau su savo kryptim. Reiktų tikros audros juos pajudint. Bet čia, kieme, ramu, tik girdis bananmedis, mūsų tylėjimas ir matos brangus saulėlydis. Virš stalo kartu su cigaro dūmais kabo mūsų nuogąstavimai, patarimai ir išsiskyrimo nuojauta.
– Negaliu patikėt, kad greit tavęs čia nebebus, – galų gale suranda tuos žodžius tarp cigaro dūmų pati.
O gal tai aš. Saulė garsiai pliumpteli į Ramųjį vandenyną. Cigaro pelenai ant kiemo betono. Pasaulio pabaiga jau čia pat.
– Noriu būt bananmedžiu, – sakau, – tiesiog nuolankiai priimt, kas skirta, tik mažas vaidmuo kito žmogaus gyvenime, ir saulės belikęs griežinėlis.
Užsimerkiu, bet daros tik dar sunkiau, turi žiūrėt tiesiai liūdesiui į akis. Atsiranda ir nebelieka, sakau sau vis dar užsimerkęs. Galų gale ir saulė išnaudos savo energiją, bus tamsu ir šalta. Materija išgaruos begalinėj erdvėj ir visata bus tuščia ir apleista iki laikų pabaigos… Bet kas man ta šalta visata su žvaigždėm ir planetom. Tie septyniolika metų, pasirodo, yra žymiai svarbiau. Ir užmerktos akys, atrodė, kad taip bus visada, žemė po kojom, šaknys ir daigai. Atveriu akis. Bet laikas dirba viršvalandžius, net ir užsimerkus: saulės jau nebėr. Jeigu žinočiau kodėl, būtų lengviau. Bet pasaulis jau pasibaigęs. O liūdesys vis dar čia.
– Žymiai paprasčiau būtų tų bananų nusipirkt parduotuvėj, – susumuoja pati, išjudindama sustojusią visatą. Ir mes einam plaut lėkščių.
– Aš jau noriu išvažiuot mokytis, – po vakarienės kieme, sėdėdamas prie šalia to bananmedžio pastatyto stalo, sako mums sūnus.
Jam septyniolika, ką tik baigė vidurinę. Rankom išgąstingai sumosikuoja kaimyno palmės. Lyg apie tai anksčiau nebūtų girdėjusios. Mes, likusieji, tvirčiau įsikimbam į kėdes.
Tarp pirštų sūnus laiko smilkstantį motinos nupirktą cigarą. Tai yra antras pagal svarbumą noras. Kažkaip paslaptingai, kaip neatsiejamai po žeme susinarpliojusios ir daigus laukan bekaišiojančios bananmedžio šaknys, cigaras yra susijęs su įvaizdžiu ir laisve. Be to, internete sūnus neseniai išstudijavo alkoholio rūšis. Pavyzdžiui, kuo skirias brendis nuo konjako ir viskio. Man jie visi vienodai apybjauriai. Užtat vargšas vaikas turi remtis patikimesniais informacijos šaltiniais. Ir degustacijos tikslais namie turimom atsargom. Pusiau legaliai, t. y. tėvams stebint, ruoštis studento gyvenimui. „Trejos devynerios“, kaip koks žemės drebėjimas, jį gerokai nupurto. Sakė palieka geriausią įspūdį. Mano manymu, geras skonis. Pradėtas alaus butelis ant stalo pasiklysta tarp lėkščių ir jo nebedomina. Tai kažkaip nuvilia.
– Pasigailėk savo smegenų, – sako pati. – Jos dar vystos. Suspėsi.
Aiškiai jaučias dar ne viską per tuos ilgus metus padarius.
Mums jis atrodo labai jaunas ir nepatyręs. Tas mūsų suaugęs vaikas, kuriam septyniolika.
– Pažadėk, kad būsi protingas, – tarsi griebias už šiaudo pati.
Matyt, jai nepadeda net ir pačios nupirktas cigaras sūnaus rankoj, kurį reikia nuolat traukt, kad neužgestų. O juk tai ugdo atsakomybės jausmą.
Stoja tyla. Tik girdis, kaip didelius bananmedžio lapus sklaido lengvas vėjelis. Lyg kokią knygą. Bet ne bananų kekę. Ji didelė ir sunki, išlindus iš koto ir nusvirus žemyn. Bananai dar žali, bet jau su savo kryptim. Reiktų tikros audros juos pajudint. Bet čia, kieme, ramu, tik girdis bananmedis, mūsų tylėjimas ir matos brangus saulėlydis. Virš stalo kartu su cigaro dūmais kabo mūsų nuogąstavimai, patarimai ir išsiskyrimo nuojauta.
– Negaliu patikėt, kad greit tavęs čia nebebus, – galų gale suranda tuos žodžius tarp cigaro dūmų pati.
O gal tai aš. Saulė garsiai pliumpteli į Ramųjį vandenyną. Cigaro pelenai ant kiemo betono. Pasaulio pabaiga jau čia pat.
– Noriu būt bananmedžiu, – sakau, – tiesiog nuolankiai priimt, kas skirta, tik mažas vaidmuo kito žmogaus gyvenime, ir saulės belikęs griežinėlis.
Užsimerkiu, bet daros tik dar sunkiau, turi žiūrėt tiesiai liūdesiui į akis. Atsiranda ir nebelieka, sakau sau vis dar užsimerkęs. Galų gale ir saulė išnaudos savo energiją, bus tamsu ir šalta. Materija išgaruos begalinėj erdvėj ir visata bus tuščia ir apleista iki laikų pabaigos… Bet kas man ta šalta visata su žvaigždėm ir planetom. Tie septyniolika metų, pasirodo, yra žymiai svarbiau. Ir užmerktos akys, atrodė, kad taip bus visada, žemė po kojom, šaknys ir daigai. Atveriu akis. Bet laikas dirba viršvalandžius, net ir užsimerkus: saulės jau nebėr. Jeigu žinočiau kodėl, būtų lengviau. Bet pasaulis jau pasibaigęs. O liūdesys vis dar čia.
– Žymiai paprasčiau būtų tų bananų nusipirkt parduotuvėj, – susumuoja pati, išjudindama sustojusią visatą. Ir mes einam plaut lėkščių.
