2015 m. kovo 7 d., šeštadienis

Ar visada kunigo naudą velniai gaudo?

Pasvarstymai iš šalies
Klausei, kas man gyvenimas, – siena,
bet aš galynėjuos.
Sužeistas vėjas yra mano siela,
sužeistas vėjas. S. Geda

Ta istorija vis labiau panašėja į Kunigo naudą velniai gaudo. Todėl norėtųsi šį tą pasakyt.
Į seminariją Sigitas Matusevičius atėjo kaip mielas, draugiškas vaikinas. Mokėmės kartu trejetą metų, aš buvau dvejais kursais vyresnis. Atsimenu jo gerą būdą, šiek tiek nedrąsų norą pritapti. Tais laikais seminarijon eidavo vedami aiškiai suvoktos meilės Tėvynei ir Dievui. Jis buvo vienas iš tokių. Kuriems sunkiausia. Jautriems ir labai nuoširdžiai viską priimantiems.
Žinoma bažnyčios vadybininkai tai paneigs, bet sunku tikėti kad nieks nežinojo apie kun. Sigito ir jo šeimininkės santykius. Jau net ir tikintiesiems, o jau ką ten kalbėt apie smalsius pašaliečius turbūt senokai nekyla toks klausimas: ar kunigai laikosi celibato? Ypač kai vėlyvą naktį, su kunigu besišnekant telefonu, gretimais pasigirsta ir šeimininkės balsas (paminėta straipsny).
Šiuo atveju reikia žiūrėti visai kita kryptim, ne tai kad pro šalį, nes tas jau ir be mūsų yra daroma, o greičiau ieškant priežąsčių ir galimų sprendimo būdų, t.y. kad kunigai, galutinai susipainioję, turėtų kur įsikibt. Nieks ir nesitiki, kad vyskupijų kūrijos, kiek žinau, vis dar kunigų už akių tebevadinamos motinom kūrvijom, ims ir atidarys archyvus ir pasidalins medžiaga.  Tą pravardžiavimą paminiu ne kad linksmiau būtų, bet dėl to, kad jis atspindi tą nepasitikėjimo nuotaiką ir patriarchaliniu modeliu tebegrindžiamus santykius. Kad tam yra pagrindo, matyti iš skubotų kūrijos pareiškimų apie psichinę kunigo diagnozę, visai neturint tam įrodymų: t.y atsiribojant, neprisiimant jokios atsakomybės už savo kritusį narį. Munduro švara yra svarbiau. Antra vertus juk ir neprikabinsi ant kiekvienos klebonijos lentelės su užrašu: Prieš pakeldamas prieš save ranka, skambink tokiu ir tokiu telefono numeriu...
Žinoma rizikuodamas, bet galiu pateikti jums tokį scenarijų. Žinant, kad šeimininkė iš Kauno, galima būtų manyti, kad susipažino Sigitui dar tebesimokant seminarijoje. Mergina, turbūt, iš tikinčios šeimos, laikosi arčiau bažnyčios. Vyresni kunigai jaunai merginai ne tokie idomūs, kaip jauni, energingi klierikai. Vienija tikėjimas, idealai, amžius.  Merginos tėvams toks ryšys irgi atrodo visai priimtinas ir saugus: juk klierikas. Atsiranda simpatija ir žingsnis po žingsnio visi tie imantrūs irodinėjimai apie celibato vertę ir kilnumą nueina šuniui ant uodegos. Jau nuo pat pradžių tas ryšys yra slepiamas. Ir ne tik nuo kitų akių. Nėra lengva, ir netgi žymiai sunkiau yra rasti taiką su pačiu savimi. Abiems, tiek klierikui ar kunigui, tiek jo draugei yra aiškiai pasakyta: jūsų ryšys yra nuodėmingas. Turi mylėti Kristų nepadalinta širdimi. Antra vertus, tas ryšys abiems atrodo toks...tyras, pakylėjantis, nuspalvinantis gyvenimą visom imanomom spalvom. Nuo to ir Dievo meilė įgauną naują gelmę. Kur tas blogis? Šitoj vietoj visai pilnai suprasiu tuos, kurie pasakys: tai palik tą klierikystę ar kunigystę ir ženykis. Kai kurie taip ir padaro. Bet dauguma jaučiasi pašaukti būti kunigais. Net ir mylėdami. Kai kurios merginos, nematydamos perspektyvų, šioje vietoje irgi pasitaukia. Noris turėt šeimą, atsiranda nuovargis nuo to kasdienio slapstymosi ir žeminančios padėties. Titulas šeimininkė, nors ir su mylimu žmogum, toli gražu nėra panašus į svajonių išsipildymą. Bet kitos ryžtąsi. Dvi mylinčios, idealų pilnos širdis. Tokios visada suranda išeitį ar pakankamą pateisinimą savo būviui: ne nuodėmė, nes mes viens kitą mylim, celibatas yra neteisėtas ir Dievas to nenori, kiti kur naktį bažnyčioj susituokia, t.y. priima santuokos sakramentą, tarsi apeidami tą nusikaltimo barjerą, treti paprasčiausiai surambėja. Dar kiti, pavargę nuo to sukimosi užburtam rate ir niekaip negalėdami apsiprast, pradeda ieškot užsimiršimo alkoholy arba narkotikuos.
O viešumoj, tuo tarpu, vieni apsimetinėja, kad laikosi celibato, kiti, vadybininkai,  apsimeta tikį, kad taip ir yra. Ir tik viešumon problemoms iškilus, paskubomis bando sukurpti politiškai teisingą atsakymą.
Paskui, su amžium, mažėja idealizmas, gyvenimas įneša pataisų, visokiausių buitinių prievolių, senstančių tėvų ir ta, kuri yra pasiruošus su tavim eit į pasaulio kraštą, vieną gražią dieną paklausia:
 -O kas bus jei tu numirsi ir aš, atidavus tau savo gyvenimą, liksiu be nieko, tik su savo mergautine pavarde?
Apie šią dramą nieks niekad nekalba. Idant jos išvengt, daroma paprasčiau: tos jau nebe pirmos jaunystės moteriškės, dažniausiai bevaikės, be draugų (nes reikėjo slapstytis), giminių, geriau negu kiti matančių situaciją ir nujaučiančių kas po ja slepiasi, pašiepiamos. Jų statusas visuomenėje gravituoja tarp laisvo elgesio ir svetimo turto pasigviešusio asmens. Tos kunigų draugės ir šeimininkės visad lieka kaltos. Nes suvedžiojo, atėmė iš tikinčiųjų, užbūrė, kėsinosi į bažnyčios gerą (nesuprantamas susirūpinimas, skelbiant nepadalintą bažnyčios atsidavimą Kristui). Šalia viso to situaciją pasūdant teologiniais argumentais apie pirmąjį nusidėjimą ir Ievos kaltę.
Bet kartais ateina diena, kai kova su savim, dievais ir žmonių rašytais įstatymais pasiekia kulminaciją, kai laikinai apmalšinta bet nenugalėta dviprasmybė sprogdina iš vidaus ir giliai įsodintas kaltės jausmas parklupdo ant kelių: Jis užsiminė jaunystėje suklydęs, nusidėjęs Dievui, mylėjęs, ir belieka tik ta viena išeitis. Jeigu kun. Sigitas mieliau kalbėjosi su savo motinos prižiūrėtoja ir jai bandė atsiverti, rodo į dar vieną skaudulį: Jis neturėjo kuo pasitikėti savų konfratrų tarpe. Kas mus veda prie tam tikrų apibendrinimų.
Pažiūrėjau LKB tinklalapį. Ten daug susirūpinimo gamtos nelaimėmis Filipinuose, padėtim Ukrainoje ir gėrėjimusi popiežium. Vilkaviškio vyskupija turi Pasišventusių Našlių Asociaciją, kur narės, nebe pirmos jaunystės damos, ryžtasi laikytis celibato. Dar keletas kitų draugijų, kurioms vadovauja kunigai. Skelbiami rekolekcijų laikai ir datos. Kunigams kaip žmonėms ten nieko nematyti. Sergančių sielų gydytojų likimas yra pačių sergančiųjų reikalas. Esu matęs savižudybių prevencijos numerį Lietuvoje, tikrai toks yra, bet tai argi dėsi tokį į vyskupijos puslapį, dėl tų pačių priežąsčių: munduras neleidžia. Čia tik sveiki, absoliučiai atsidavę ir nenuilstantys Kristaus sekėjai, gausiai susirinkę už kunigą Sigitą laikyt mišių. Reikia tikėtis bent jau kokia konferencija buvo pravesta. Apie tai ką daryt, jeigu nieko nebegali daryt. Pasikvietus profesionalą. O juk derėtų vyskupijoms turėti psichologą, gal kokį saviškį išmokslinti, ne išpažinčių klausyti, ar rekolekcijoms pravedinėti, bet padėti susipainiojusiems, nes pati kunigystė, pakabinta tarp dangaus ir žemės, yra iki šiol sunkiai nusakoma vieta net ir patiems dvasiškiams.


Komentarų nėra: