Nesakykite, kaip mums gyventi, tai mes nesakysim, kur jums eiti
Noris tikėti, yra kažkur tie patys teisingiausi, paskutiniai ir nebeužginčijami žodžiai, bet jų nieks nei matęs, nei girdėjęs ir dėl to filosofai yra liūdni, klerui už prekystalių gerai sekas matematika, o poetai palaipsniui virsta prozininkais. Išsiblaškiusioms sieloms visa tai, ne kitaip. Galbūt kartais, bet labai retai, pasiseka prisėlint ir žvilgtert į grožį, kuris nei moralus, nei teisingas, bet ir tas turi tendenciją keistis, kaip ta pati moralė (daryk ką nori, jei su skoniu ir elegantiškai), priklausomai nuo geografinės platumos ir ilgumos. Kaip matot, reikalai yra gerokai suknisti ir todėl nieks neapsaugotas nuo pasidavimo pagundai savo paradigmas, laimes ir teisybes paskelbti vienintelėmis ir unikaliomis. Todėl dabar aš būsiu visiškai politiškai nekorektiškas (jautrumas grožiui gadina moralę), t. y. neglotniai tarškėsiu apie laimę ir teisybę, kaip per televiziją, kuri yra politiškai korektiška, nors užsiima lygiai tuo pačiu: dabar šūdo malimo pusvalandis apie masinę migraciją, genderizmą, feminizmą, multikultūralizmą, politinį korektiškumą, žmogaus teises, centralizaciją, standartizavimą, kontinentalizmą, kultūrinį marksizmą, dešinįjį (kairysis vadintinas teisėtu pykčiu) ekstremizmą etc. ir kaip mums ir vėl reiks keistis, nes jau tik šast ir prisistatė nauji gelbėtojai, nešini paskutinėm, pačiom teisingiausiom žiniom, ir tuoj pastatys mūsų savimonę į vietą ir nukreips teisinga linkme identiteto paieškas.
Jeigu mus ko išmokė ar bent jau turėjo išmokyt istorija, tai neprašinėt kitų leidimo būt laimingiems, bet tvot gerai atsivėdėjus į marmūzę tiems, kurie pasiskelbia supratę ar iš aukščiau gavę amžinų tiesų originalus, t. y. kurie net nusišikt be ideologijos ar Dešimt Dievo įsakymų nesugeba. Tvot su skoniu ir elegantiškai, kad nepasirodytum užsidaręs ir abejingas. O dabar prie reikalo.
Palikit mus ramybėj. Eikit jūs kitur šikt. Nustokit varstyt mūsų duris, idant mus sukategorintumėt ir sustereotipintumėt. Čiuožkit pasuokt apie širdis ir meiles į mišką pas mešką. Mūsų lauko šikutkės jau seniai turėjo išpjaustytas širdeles, tai ne jūsų suideologizuotiunisex šikinykai. Taigi daiktus mes galim ir mokam pavadint ir savo kalba. Kokie jau mes ten esam, tokie: lietaus, purvo, nepriteklių ir vargo užauginti. Netelpantys visažinių nustatytuos padorumo rėmuos ir teisingos teisybės kalvės žaizdran. Ir gerai, ir pabučiuokit mums į rūrą. Palikit mus ramybėj su mūsų kraujiniais vėdarais ant stalo, tyliu kietakaktiškumu veide, rusiškom dainom Palangoj ir trijų dienų pakasynom, grybais ir uogom, gražiausiom moterim pasauly, naiviu tikėjimu, kad kitur geriau, žemaičių valgiais, pagamintais tamsoje, ir numirėliais, vežiojamais iš Sibiro.
Dievai mato, mes bandėm ir bandėm. Viską darėm, kad tik kiti būtų patenkinti, kad tik mes priklausytumėm, kad tik būtumėm dalis koordinuotų pastangų pagerinant žmoniją. Buvom gavę Galingų žodžių ir Didingų simbolių iš tų žinančių, kas mums geriausia, žinančių pačius teisingiausius žodžius. Iš Vakarų atėjo Rytai, kai krikščionybė mums, paskutiniams Europos pagonims, ta krikščionybė, kur mums perlaužė stuburą, pasakė visą ir paskutinę teisybę, po kurios jau nebėr kur: apie baisų žvėrį mumyse, apie nuodėmę dar negimus, apie mūsų įgimtą nelabumą ir nevertumą, beprasmybę ir tuštybę žemėj ir laimę danguj, ir kad dabar taip bus per amžius amen. Nuo tada nustojo mums sektis, bet pasidarė nueik nežinia kur, atnešk nežinia ką, susimaišė mums protas, ir išėjom apgraibom kvanklinėt po svetimas dykumas maudžiančia siela, beviltiškai bandydami užpildyt senųjų savo dievų formos skylę širdy. Bet kiek toli su svetimu kryžium ir savęs baime nueisi, teisybės link žemyn nuo skardžio. Nebuvom ir netapom mes niekad krikščionimis: stengėmės, deklaravom ir garsiai išpažinom, obuoliu springom, o netapom. Pesimistais mes pasidarėm, ne krikščionim. Uždėjom rūpintojėliui erškėčių vainiką, bet toliau mūsų pagoniška siela mums neleido, nes šaknys mūsų nei iš Rytų, nei iš Vakarų, bet nežmoniškai stipriai įsikibusios toj gelmėj, iš kur esam atėję, kur dalykai dar nepalytėti nei kalbos, nei rankų. Negalim mes gyvent svetimo gyvenimo ir tai yra labai nuoširdu ir turi gydomųjų savybių, jeigu sugebi tai sau prisipažinti, užuot išpažintį atlikinėjęs prie klausyklos, beviltiškai besiblaškydamas tam dabar jau ir lietuviškų šventų vyskupų šešėly, toj išsikvėpusioj barokinėj iliuzijoj.
O paskui buvo komunizmas, kuris buvo ne už kalnų ir jau greitai. Rojus žemėj, kai kuriems Sibire, o viskas, kas likę, darbo žmogui, t. y. nedaug, bet pigiai. Lozungai ir kalbos, kosmonautai, danguj neradę Dievo, ir Leninas, gyvesnis už visus gyvuosius. Mes dar turėjom jėgų gintis, mat’ tvoju, tos kalbos nubėgdavo mumis kaip vanduo nuo žąsies. Ir kas jom tikėjo, kas skaitė tuos pirmus laikraščių puslapius, tik paskutinį, kur buvo apie „Žalgirį“ ir krepšinį, buvom mes ir jie, ribos labai aiškios, kerštaudami vogėm mes iš jų, o iš tikro tik iš savęs, vis sunkiau darės susigaudyt, lyg ir norėjos į Vakarus, o mus siuntė į Rytus, nes Lietuvoj rojaus kaip nebuvo, taip nebuvo, tik tas nenumaldomas ilgesys.
Bet juk turi rojus kažkur būt, mes taip buvom išmokyti, kad reikia galų gale pakliūt į dangų, vienąkart metuose atlikus velykinę ir pažadėjus daugiau taip nedaryt. Ir vėl laikai keitės. Guodėmės: esam Europos centras, bet nepaliko jausmas – greičiau periferija ir sąvartynas, nes tas laisvasis pasaulis kartu su Vakarų demokratija suverčia čia savo nevykusių eksperimentų atliekas. Kartu su daniškų kiaulių srutom dabar ateina nauji kryžeiviai, jau šįkart ne kibirais rožančių nešini, ne, pasirodo, geroji naujiena, ta krikščionybė, kur išdraskė gyvastį mums širdy, ir nebuvo taip jau gerai. Ne, tik Biblija ir sifilis. Nė visų šalių taip ir nesusivieniję proletarai. Ir tie prašovė pro šalį. Paskutinė ir neapskundžiama tiesa nebuvo paskutinė, kaip anksčiau manyta, ne, greičiau gražus sapnas, bet dabar mes jau žinom, šįkart tikrai žinom, kaip turi būt, ateitis jau čia pat, suvienytoj žmonijoj be sienų, kur mes būsim belyčiai (ta biologija nuo ideologijos nelabai ir skirias, o jau tarias tai tikrai panašiai), laisvi nuo rūpesčių, kančių ir istorinės sąmonės (atsargiai, piktas šuo), dalinsimės savo pigia, nors ir esam gimę nuostabūs, darbo jėga (liumpenproletariatas su prievole ant pečių būt laimingas). Belieka būt smalsiems gyvenimo nuotykiui be glitimo, bet chalaliniam ir košeriniam, be laktozės, bet biodinamiškam, saulės energijos užaugintam ir nedidinančiam anglies dvideginio taršos, visas vaivorykštės spalvas turinčiam. Laisvė ir autentiškumas, visiems išdalins jų po vieną, o tam geriausiai tinka bevardystė, nes vardai įkalina. Tik gimusiems mums duos numerį, visiems tą patį, t. y. jokios diskriminacijos. Taigi, visi būsim numeris 1. Vaikai eis į mokyklą tris dienas per metus, o likusiu laiku išgirs, kokie yra nuostabūs, t. y. jeigu 16-os sulaukę dar tebebus baltieji, heteroseksualūs vyrai, bus izoliuoti, nes tai yra užgaulu. Įsivaizduokit laisvę nuo tautos, kalbos, kultūros, kurioj užaugot, ir savų tradicijų (paskutinis Vilniaus oro uoste, prašom užgesint Lietuvoj šviesą). Nauji katekizmai ir nauji šventieji. Neužgaulūs, neseksistiniai ar nediskriminuojantys. Ir duosim jums abstrakčius standartus, kurių nereikia pasiekt: tai bus jūsų tikslas. Pardavėjai tie patys, tik prekės kitos, mašinos varžtelis ar vartotojas, vertė unikali.
Gal ką ne taip būsiu pasakęs (pleval ja, Kostia, s Eifelevoj bašni na golovy bespečnych parižan), prabočykit jūs, inovacijų šerpai, madų evangelistai, skaitmeninio pasaulio pranašai ir eiliniai pretendentai į naujus šeimininkus, bet mums reikia atsigaut. Mums vėl reikia save susirast tarp tų griuvenų, nuolaužų, nuojautų, trupinių ir likučių, save tokius mažus su didele istorija. Reikia bėgt lauk iš kreivų veidrodžių karalystės, nuo kokiam reikia būt į kas esam, iš dykumos atgal į savo lietų, klausyt, gal dar išgirsim tą šnarėjimą, tą kuždesį. Taigi priversim dureles kuriam laikui, bet tai nėra mūsų tikslas, tik priemonė, kad paskui, savyje susigaudę, kuo didžiuotis atradę ir savęs nebesigėdindami, vėl galėtumėm kartu kurti geresnį pasaulį. Nesirūpinkit, mes jus pakviesim apsilankyt ir pakvėpuot tyru oru ir atsigert neužteršto vandens. Atsikėlę iš ryto ir nusprendę, kokios lyties ar orientacijos tą dieną esat, galėsit eit pasižmonėt tarp vyrų ir moterų, ne socialinės inžinerijos nužiestų, bet kaip motina pagimdė. Žinau, jums kils pagunda užsiimt evangelizacija arba sprogdinimais, bet mes, jūsų išmokyti, jums žvakelę uždegsim. Galėsit parymot ir pakraipyt galvelėm: žiūrėk tu man, o manėm, išnyks jie, nes neturi kiaušių. Matyt, ir vėl būsim suklydę.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą