Download the original attachment
Provokacija
Aš jums labai nuoširdžiai noriu pasakyti, vien jau pasižiūrėjęs į tuos savim patenkintus žmones suima nuoširdus pavydas. Turiu prieš save pasidėjęs Charles Ponzi, Bernie Madoff ir Allen Stanford nuotraukas. Jūs manęs paklausit, kam? Ir ko čia pavydėt? Ir aš jums atsakysiu: todėl, kad tokie žmonės kaip jie, stumia pasaulį į priekį, suteikia visuomenei viltį, ragina ir įkvepia mus peršokti aplinkybių sustatytus barjerus, pakilti į dar neregėtas sąmonės aukštumas. Ar užtenka? Kraipot galvas netikėdami. Leiskite tęsti. Raudoni, iš entuziazmo net spindintys paminėtų asmenų veidžiukai. Taip ir norėtųs pabūt šalia tokių arba bent jau slapčia prisiliesti prie tos pasisekimu spindinčios auros, ar pasišildyt nuo jų besklindančiame nepajudinamame pasitikėjime savim. Arba prisėst prie jų stalo, paspaust ranką ir tiesiai paklaust: kaip tu sugebėjai, iš kur tiek jėgų ir drąsos? Mums, paprastiems mirtingiesiems, kasdien suklumpantiems prieš visagalę visuomenės nustatytų normų sistemą, vis iš naujo atsimušantiems į sunkią šalčiu ir betonu dvelkiančią tikrovę, išmokytiems gyventi pagal socialinio prisitaikymo principą, prislėgtiems kasdienybės rutinos, snarglinų vaikų nosių ir nepatenkintų sutuoktinių, minėti žmonės yra šviežaus vėjo gūsis. Jie mums dangaus atsiųsti priminti ir sužadinti vilčiai, nutrint riboms, kurias tik mes patys sau nubrėžėm. Tas noras nelaukt amžinojo atlygio, bet pasiimt jį jau čia ir dabar. Peršokt privalomą, (o ir kas jį nustatė?) laukimo laikotarpį ir, neklausiant kitų nuomonės, patiems sau atsilygint už drąsą. Nes ribos galioja tik tiems, kurie jomis tiki. Charles Ponzi, italu imigrantas Bostone, dirbęs padavėju, vėliau sesele ir banko klerku, 1919-1920-aisiais atvėrė mums visiems akis dar nematytu bizniu. Jūs raukotės? Kodėl? Jis netapo pakelės plėšiku anei alchemiku, nors, jeigu pasektume jų geneologini medį, be abejonės rastume giminystės ryšių. Nesimato pragertų veidų anei gremėzdiškų kumščių nei žiūrint į Bernie Madoff ar Allan Stanford fotografijas. Gaila neteko matyti Kasanovos nei Kagliostro, anei Saint Žermeno paveikslų, bet nei kiek neabejoju, kad atrastume giminingų bruožų - jiems visada aukso amžius. Jie nepasitenkina išgirdę žodi "ne". Jų entuziazmo neužmuša pridvisęs valdiškų įstaigų oras. Įstatymai jų rankose tampa pirmaprade kūrybine medžiaga. Ponzi, susirinkęs tiems laikams (XX amžiaus pradžia) nežmoniškai didelę 10.000.000 dolerių sumą, Madoff 50 milijardų ir Stanford 5 milijardus dolerių niekam neleido užmušti savo svajonių. Žinoma, dabar, kai žymėtos kortos atverstos, mes visa gerkle šaukiam: - "Ir kaip mes galėjom patikėt?!" Stanford kompanijos direktorių taryboj "dirba" ir du aštuoniasdešimtmečiai, kurių vienas, dėl ištikusio paralyžiaus, jau aštuoneri metai kaip nebekalba!? Bet juk daugiau kaip 20 metų gyvenom tikėjimu ir šviesia viltim, kad yra žmonių, kurie nepavaldus Visatos dėsniams. Ar mums pasidarys lengviau dabar? Praradus viltį? Tiesa, kartu su savo gyvenimo santaupomis. Bet ko verti pinigai, palyginus su tikėjimu? Juk patys, netgi girdėdami specialistų įspėjimus, ėjom ir prašėm tų, kurie "asmeniškai pažinojo Bernie" būti priimami į išrinktųjų būrį. Prisipažinkim pagaliau, ne pinigai mums rūpėjo, bet noras bent paliest išrinktųjų šešėlį, žinot, kad paslaptinga ranka, paimanti jūsų gyvenimo santaupas, yra iš aukščiau. Jūs, kurie nepasitenkinot Supermenų, Spidermanų ir Ironmanų įkvepiančiais žygdarbiais kino teatruose, turėtumet liautis aimanavę ir pakelt aukščiau galvas, nes norėjot daugiau. Kino filmų herojai, svieto lygintojai, užklijave pleistrą ant vietinės reikšmės žaizdų ir išnyke horizonte iki kito karto, geriau tinka žemės kurmiams, kuriuos dangiškos šviesos troškulys pasiekia tik retais prašviesėjimo momentais ir kurie lengvai pasitenkina nuvažiavę į kazino arba nusipirkę loterijos bilietą ir taip numaldę kiekviename iš mūsų slypintį absoliutumo troškulį. Šviesa jiems pavojinga.
- Bet mes paskendę nevilty, - pasakysit, - mūsų viltys žlugo net nespėjusios išsipildyt. Tie trumpalaikio pasaulio kunigaikščiai, kaip žaltvykslės mąsinę sekti ir net pamiršti biurgerišką atsargumą, pasirodo, buvo iš anksto pasmerkti žūčiai. Dabar jų paslaptys atspėtos.
Netiesa.
Ne, tai jūs neišlaikėt bandymo. Nors ir ėjot su išrinktaisiais iki jų galo, bet užmiršot, kad tai jų galas, bet ne jūsų. O pagaliau, argi tai galas? Juk tai, ką reikėjo įrodyti ir buvo įrodyta. Žmogui, pasiryžusiam užvaldyti pasaulį gali sutrukdyti tik jis pats. Tikėjimo tikslas yra vest, o ne atvest, beribių tolių troškulys yra nepasotinamas, jūs naivūs, nosim betraukantys ir vidury kelio sustoję netikėliai. Jūs, niekingi pamokslų klausytojai, prieš miegą kalbantys maldeles, beatodairiškai beieškantys ženklu pažymėtų išrinktųjų, kad galėtumėt apie juos apsivyniot kaip žirniai ir taip kilt aukštyn. Dabar, kai tapot liudininkais ir savo akimis pamatėt, kai jums pirštu prikišamai buvo parodytos jūsų pačių galimybės, siuntat, nes nebegalit užsimerkt ir apsimest, kad niekas neįvyko. 50 milijardų. Suvokimas, kad tesat vienas iš tų nulių, bet ne skaičius prieky, neleidžia jums ramiai miegot. "Sutrypt sukčius", - garsiai rėkiat, kad kiti matytų, o paskui slapčia nusiperkat loterijos bilietą ir kalbat maldeles, kad už jus jūsų darbus nudirbtų kiti.

Patarimai (ne)sustojusioms
Jeigu kada iš pietų Kalifornijos važiuosit į Nevadą, būtinai turėsit kirst Mohavės dykumą. Tai nykus, nuobodus ir gerokai apkrautas kelias. O jeigu važiuojat naktį viena (prietelkos vaikui temperatūra) ir visai nesimato pakelės reklaminių stendų, (Victoria Secret pradejo gaminti 32C išmieros liemenukus, pagaliau!) ramiai nuobodulį galit padaugint iš keturių. Aišku, jūs galit sustot Escondido, ten, kur Š. Marčiulionis turėjo namą ir Victorville, vienoj vietoj tiek luzerių niekur nepamatysi, tarp kitko, ir…
Atsiprašau, čia mano mobilus:
- Alio alio, kaip tik važiavau pro tą kalną, pro tą kur atrodo kaip, nu žinai… Čia visada trūkinėja ryšys… Gal užkliuva… Cha cha cha… Kaip tik pralėkiau Barstow, aha, ne... šiandien nebuvau sustojus. Geriau neprimink, kiekvieną kartą pagalvojus myžtelnu į kelnes, atsiminus, kaip tie du apuokai prakaitavo, kai susikėliau koją ant kojos… aš tau jau vieną kartą sakiau, Basic Instinct tik ilgose kelionėse, kad būtų patogu. Nori, kad tam karšty man viskas ten iššustų? Kad jau užsiminiau, kur arčiausia vieta sustot nusisysiot? Ne, dar nerodo Yermo. Ai, sustosiu bet kur. Dar nepapasakojai, kaip tau sekės vakar vakare. Tik nesakyk, kad vėl tas pats… Negalėjai dar jaunesnio susirast?! Juk jis dar motinos papų nepamiršęs, o tu su savo lendi. Tai gal pažindyk jį, ar ką jau. Tu visą laiką kaip ne visos. Ko moteriai reikia? Kartok su manim: Reeeikia muskulų, jėgos, kad saugotų ir ant rankų galėtų panešti... Gerai, gerai, retai taip tebūna, nebent tik iki lovos, bet vis tiek… O tu? Ir, aišku, pradėjai jam pasakot apie save… Tai geriau galėjai jam papurkšt į akis musių nuodų. Visi jie egoistai ir nori girdėt tik apie save. Aš tau šimtą kartų sakiau: reikėjo pasilaikyt savo pirmajį... Pavyduolis? Negaliu patikėt, kad tu man taip pasakei… dar pakartok… nu dar karta… Kaip tas vienas sakė: neturėk kitų dievų tik mane vieną, ane? Jų pusę meilės sudaro pavydas… ką? Todėl, kad neleidi man pabaigt… O kitą pusę skrandis… Tik tu man nesakyk, kad jau pamiršai, kaip pati net jo triusikams ir laikraščiui pavydėdavai… Ką būčiau darius? Būčiau pradėjus apie tuos jo draugus suktis. Nėra geresnių vaistų mirštančiai meilei, kaip pavydas, aš tau garantuoju, o paskui tik pakurstyk karts nuo karto ir eis kaip per sviestą. Dviguba nauda: sugadini jo virškinimo sistemą ir pargriauni morališkai… Nesimaivyk tik… Žinai, kokia geriausia namų simfonija? Kantrybė ir pastovus kartojimas. Pašokinės, pašokinės, o paskui pradės gerintis. Visi jie tokie - baisiai karingi, kol neužsinori… O žinai, ką neseniai per radiją girdėjau? Kažkokia Maria Louisa sakė: "Jeigu pirmą kartą nepasisekė, dar paverk." Senamadiška, bet teisinga… Kaip kaip? Jei gali pasiekt lūpdažiu, kam tuščiai aušint burną?… Geras… Jei gyvenimas būtų gražus, kam reiktų tos išminties. Bet jei būtų išmintingas, vis tiek turėtų veržtis į grožį, šventa teisybė. Užtat jie visad ir sugrįžta, nors kartais ir paryčiui... Oi, žiūrėk, jau Las Vegas. Taip ir nenusimyžiojau. Užeisiu į kokią vestuvių koplyčią, tos per naktį atidarytos, tuo pačiu maldelę sukalbėsiu prieš eidama į kazino. Gerai, gerai, gražiai elgsiuos… ir apatinius apsimausiu koplyčios tualete… gerai, prieš maldas apsimausiu. Aha, skambink. Ate.

PASLAPTINGO NEPAZISTAMOJO GERANORIŠKI PATARIMAI SUSTOJUSIEMS NAKTĮ DYKUMOJ नुसिम्य्ज्त

Jei kada važiuosite iš pietų Kalifornijos į Nevadą ir kirsite Šešėlių Slėnį, nesustokit dykvietėj nusimyžt, ypač naktį. Nors ir kaip nekaltai tai atrodytų. Net po penkių valandų sėdėjimo prie vairo, net jei pradedat muistytis ir dėlioti sėdynę nuo vieno pusrutulio ant kito. Tada geriau stabtelt Barstow, Mojave’s dykumos vidury, lyg tam tyčia čia pastatytam dideliam logistikos centre, su McDonaldais, Starbuck’sais ir, atitinkamai, viešom išvietėm: uždaras ciklas, pažįstama aplinka, būtent tai, kas reikalinga saugumui ir gerbuviui uztikrinti. Bus ten aplink ir žmonių, tokių pat keleivių kaip ir jūs, besimankštinančių, t.y. juokingai beskeryčiojančių rankomis ar šiaip darančių pritūpimus ir paskubom praryjančių greitmaistį. Jie net gali prabėgom paklausti, kaip jums sekasi. Paklauskit jų to paties, pakalbėkit apie orą ir benzino kainas. Atsiminkit: svarbiausia išlikti komforto zonoj, neiškrist iš srauto, tekėt su visais ir nerizikuot sustot. Geriausia kelionėj negert arba gert gryną vandenį, nes kava kaip mat pradės veržtis laukan ir jūs turėsit stabtelt Šešėlių Slėny. Viskas prasideda labai nekaltai: akys panūsta ieškoti išvažiavimo. Vis dar renkatės. Vėliau, spaudimui šlapimo puslėj tolydžio didėjant, atitinkamai mažėja reikalavimų sąrašas ir jūs nebe tokie išrankūs, tad galų gale pasukat į pirmą pasitaikiusį išvažiavimą, kuris virsta tamsoj paskendusiu keliukščiu. Sustabdot mašiną, sukeltam smelio dulkių sūkuriui besisklaidant, akimis susirandat kaktusą, nes taip jau įprasta: reikia šlapintis ant kažko. Natūralu, polinkis dominuoti ir apvaldyti ― jūs vis dar pažįstamoj aplinkoj, bet pavojaus zona jau čia pat. Kaktusas, ką ir besakyti, žmogaus dydžio, laiko vieną ranką iškėlęs, tarsi norėtų kažko paklausti ar stabdytų mašinas. Sakau jums, tai spąstai. Ir, žinoma, jūs padarot klaidą: išjungiat variklį ir užgesinat mašinos šviesas. Tyla ir tamsa aplink, per kūną nubėga lengvas šiurpulys ir, jeigu žaistume žaidimą šilta-šalta, kur indikatorius šilta reiškia artėjimą prie ieškomo objekto, dabar iš visos gerklės reikėtų surikti: "Karšta! Jūs jau pavojaus zonoj!" Atsistojat prie kaktuso taip, kad būtų pavėjui. Dar spėjat išleisti džiugų palengvėjimo atodūsį ir to pasekoj, kaip kad įprasta, kai palengvėja, panūstat užversti galvą aukštyn. Paskutiniai lašai nuvarva jau ant batų, bet jūs to nebejaučiat. Ar dabar jums aišku, kodėl paskutinę minutę, visai netikėtai, susidarius nepalankioms aplinkybėms, nebegalėjo važiuoti draugai ir taip likote vienas? Ir kad tas šiknius kaktusas visai nieko nenorėjo paklausti, bet rodė viršun, į tą gelmę? Ir kurių galų reikėjo važiuot naktį? Spąstai. Išpuolis suplanuotas ir paruoštas iš anksto. O gelmė, tik to ir telaukus, pasičiumpa jūsų žvilgsnį. Ir ne tik jį, nes akys, persipildę dangaus ir tylos, staiga pradeda ašaroti. Tai nuo dulkių, pasakot sau, nuo dulkių ir nuo įtempto žiūrėjimo tamsoj į kelią. Tačiau jūs vis dar tebežiūrit, nes žiūrėti norisi. Tik stovėt ir galvą užvertus žiūrėt. Ir jei manytumėt, kad tai tas pats, kas saulėtą vasaros dieną gulėti pievoj ir skaičiuoti plaukiančius, į naminius gyvūnus panašius debesis, tai labai klystumėt. Sakau jums, viskas žymiai pavojingiau, negu iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti. Žmonės, visai net nepagalvoję, išstato save baisioms organizmo perkrovoms, kai prieš akimirką lėkę 130 km/h greičiu staiga sustoja, išjungia kūno autopilotą ir pažvelgia viršun. Galiu jums priminti, sklinda tokie gandai: pavargę žmonės važiuoja į dykumą ir jos tylą pasislėpti nuo greitkelių ir nuo triukšmingų bendrakeleivių. Sakoma, kad ta gelmė iš tikro yra mumyse ir dangus ― tik jos atspindys. Ir ašaros tai tik pradžia. Iš kur, jūsų manymu, atsiranda tie gatvių sankryžose bestovį ir beskelbią pranašai, iš kur tie keistuoliai, degančiais žvilgsniais priverčiantys jus paspartinti žingsnį ir vengti su jais akių kontakto. Iš kur, pagaliau, tie nurimę, pilni užsispyrusio tikrumo ir dažniausiai visai nešnekūs piliečiai, šalia kurių norisi pabūti ir jų tylos paklausyti? Sakau jums, jie įsileido, o gal, pagal kitų aiškinimus, atpažino gelmę. Bet ar jiems nuo to geriau?
Matau, jūs neramiai trepsit sagstydamiesi klyną ir mostaguojat laisva ranka, nes visiškai neaišku, ką su ta patirtim daryti. Dievaži, atrodot kaip tas kaktusas. Ne ne, nenoriu iš jūsų pasijuokti. Visai priešingai ― pilnai jus suprantu. Dar daugiau: Esu isitikinęs jūsų pasipiktinimo teisėtumu: juk tenorėjot nusišvilpt! Neverta nusiminti. Galiu patarti, kaip iš susidariusios padėties garbingai, nepažeidžiant savo orumo, pasitraukti. Pažadėkit sau grįžę nusipirkt knygą "Dvidešimt būdų kaip atrasti sielos ramybę" arba kitą panašią. Arba nueikit į muziejų, pagaliau į bažnyčią. Arba pradėkit sportuot ir laikytis dietos. Ar padės? Matau netikrumą jūsų veide. Patikėkit manimi. Draugai, pastebėję jūsų sunerimusį žvilgsnį kiekvieną kart besiartinant prie pisuaro, būtinai paklaus, kas atsitiko. Ir ką jūs jiems pasakysit? "Nuėjau nežinia kur, pamačiau nežinia ką?" A? Arba apie šiurpulius per visą kūną? Va tada, aš jums pažadu, jūs išgirsit tikrą tylą, kai jūsų kolegos susižvalgys tarpusavy ir klausiamai i jus pažvelgs. Gal net pradės jūsų vengti. Ar tikrai to norit? Taip ir maniau. Vėliau jums gali šaut galvon pradėt rašyt eilėraščius, bet tai praeis, greičiausiai po trečio ar ketvirto bandymo. Nebūkit naivūs, tai neaprašoma. Leiskit, padėsiu jums susirast mašiną, va taip va, atsargiai, neįlipkit į savo šlapimą. Dabar pasukit raktelį. Va, matot, variklis dirba kaip laikrodis, jūs vėl pažįstamoj aplinkoj, jūsų gyvenimas vėl teka įprasta vaga. Ką? Pažvelgti jums į akis? Gerai. Neeee. Nėr ten jokios gelmės. Patikėkit manim, jeigu ji ten būtų, tikrai jums pasakyčiau. Miražai, oazės, gelmės ― prišneka žmonės nežinia ko. Na ką jūs, neverta dėkoti. Visad galit kreiptis, patarimai nemokami.
Nulėkė kaip akis išdegęs. Matyt jau bus paskutinis šią naktį. Kvailys. "Pažvelk man į akis”. Che che che.
Aušta. Ir man jau metas. Nušliausiu kur nusnūst.

Apie Dieva (2)

Anomis dienomis Dievas uzpirko Misias uz visos savo placios gimines gyvuosius ir mirusius. Susirinko visi(apie 2500), tame tarpe ir nezinomas Dievas, o atvyke teologai trynesi rankas ir taip tarpusavyje kalbejo:
-Dabar bus mustynes.
Bet Dievas juos sugedino ir nuo to laiko jie ieskojo priezasties ji suimti.

Anomis dienomis nykstukai su raganom gere liepziedziu arbata su medum ir ziurejo I dangu, bet teologai buvo grieztai uzdraude Dievui su jais prasideti ir nurode kokias vietas Sv.Raste skaityti.

Anomis dienomis Dievui nebuvo negalimu dalyku. Ir teologai pasake jam ko jis negali daryti. Tai Dievas taip ir dare.

Anomis dienomis Dievas su Raudonkepuraite ejo aplankyti sergancios seneles ir nese jai dziovintu slyvu. Is uz krumu pasirode teologai paklause kur jie beeina. Viska suzinoje, trumpesniu keliu nukure pas senele. Dievui su Raudonkepuraite galu gale pasiekus tiksla ir pasibeldus, is uz duru pasigirdo seneles balsas:
-As jusu neisileisiu, nes jus pries Velykas neatsilikot ispazinties ir nepriejot Sventos Komunijos.
Ir po to senele ilgai ir laimingai gyveno.

Anomis dienomis teologai apkaltino Dieva esa jis velniu priedes. Ir Dievas ilgai turejo aiskintis spaudos atstovams. Net suprakaitavo.

Anomis dienomis teologai patikrino Dievo saskaita Vatikano banke. Po to ilgai girdejos verksmas ir dantu griezimas. Ir Dievas turejo ju viesai atsiprasyti o paskui dar ir guosti.

Anomis dienomis teologai uzdraude barona Miunchauzena laidoti su kunigu. Tai paskui Dievas turejo vargo su juo danguj.

Anomis dienomis Dievas su Karsonu skraide. Ateje teologai pritaise Karsonui prie nugaros Dievo duota kryziu ir liepe nesti. Ir nuo tos dienos Dievas pradejo vartyt stalus sventykloj, nes neturejo draugu.

Anomis dienomis lietuviai barzdociai sedejo apie lauza ir aiskinos santykius su Dievu. Ateje teologai, pries tai sociai pavaisinti, imete Dieva I lauza ir nuo tos dienos tas kalnas vadinas 3 Kryziu kalnu.

Anomis dienomis Dievas varte stalus sventykloj. Ateje teologai atsinese schema kaip geriausiai vartyt ir padidint produktyvuma. Bet Dievas sake, kad jis tik nori islieti pykti.

Anomis dienomis teologai su Poncijum Pilotu skrido lektuvu ir svarste kas yra tiesa. Tik Dievas sedejo salia ir nenorejo svarstyti. Mat dar nebuvo isgeres rytines kavos.

Anomis dienomis teologai isvede nauja Dievu veisle. Dievas atejes tik krapstes pakausi ir kazka myke panosej.

Anomis dienomis teologai isaiskino Dievui, kad 2+2=4, paaiskino kaip katekizme rasti atsakymus, paskyre ji budinciu ir ramiai nuejo miegoti. Jau geriau butu nenueje.

Anomis dienomis Dievas su bedieviais ir seniausios profesijos atstovemis kalbejosi. Praeidami teologai pamerke aki damoms, bet apsimete, kad Dievo nepazista ir veliau jam isaiskino, su kuo jis turi bendrauti.

Anomis dienomis teologai isaiskino Dievui apie dvigubus standartus ir pademonstravo kaip tai veikia. Ir tada Dievas pirma karta iskarse jiems kaili.

Ballroom Blitz
Per duris girdis, kaip mušamieji, Ballroom Blitz ritmu, kala vinukus į karštą, perdžiuvusį orą. Kyštelnu galvą vidun, bet ten Sweet grupės anei kvapo. Bet užtat vidury salės matyti metalinis, pilkos spalvos karstas su rankenėlėm. Pusiau pravertas. Prieangy, prie sienos priklijuota medinė plokštė man tiesia ranką: Welcome to Macedonia Missionary Baptist Church. Aha, tiek tesugalvoju sau pasakyt, vadinas just like that: Macedonia. Bet įvykiai rutuliuojas greitai ir pašnekesiai su savimi baptistų misionierių bažnyčioj visai nerekomenduojami. Susėdę suoluose žmonės, baltaodžių nematau, iškėlę į viršų rankas, skambiais balsais palaiko būgnininką: That's wright, man, …Alright now… Ritmas pažįstamas ir užkrečiantis, mano kojos pačios nori kilnotis. Bet aš pasidalinęs ir kita dalim susigūžęs, todėl einu mažiausio pasipriešinimo keliu: pradedu svarstyt apie rasinius galunių kilnojimo skirtumus. Toks mano elgesys kaip mat patraukia dėmesį: stotinga gražuolė, su kauge banguotų plaukų ant galvos, sėdinti paskutiniam suole, arčiausiai durų, mane skvarbiai nužiūri savo giliom aksominėm akim. Kone loštelnu atgal, kad neužkliudyčiau jos blakstienų. Žinau, žinau, liūliuojamas aksomo jūros bangų, mintyse ieškau pasiteisinimo irklų, bet manes prašė ateit, sakė būtinai lauks. Kad butu tikriau, zvalgaus aplinkui. Lyg būtų išgirdus, pasislenka ir nagų galiukais pabarbena į medinį suolo paviršių - kaip tik vieta mano sėdynei. Hi, prisikišęs, kad išgirstų šūktelnu. Ji vėl įdėmiai į mane pažiūri, akim pasodina ir šypteli. Ir iškart, o varge, mane, aksome paskendusį, pamiršta. Alright, alright, - paragina būgnininką ranka. Mano emocinis invalidumas kaip ant delno: pasijuntu apleistas, bet nenugalėtas ir vėl nusidedu, šįkart hamletiškais galvojimais: kelti rankas ar nekelti. Bet Ballroom Blitz su nabašninku vidury salės yra čia ir dabar. Matau, kaip Danijos princas aidint būgnams, sukdamas kaukolę virš galvos, pasileidžia šokti aplink pirmapradi laužą. Paskelbiu kapituliaciją ir, suspendavęs tą nebereikalingą kūno dalį, kuri apie galvojima, užsimerkęs puolu į bedugnę: pradedu mušti ritmą koja, judėti stuomeniu ir man visai gerai sekas. Saldusis Sweet bepročio regėjimas jau manyje pradeda pildytis…Ir as jau beveik galiu prisipazinti kad nesu del nieko tikras ir as jau nebebijau kitu akivaizdoj saves ir man nebereikia leidimu, ir as jau pasiryzes eit nugalet drakonus ir isdauzyt langus ir as valgau tuos riebius hamburgerius ir riebalai man teka tarp pirstu kai suleidziu I juos dantis ir taukuotom rankom ciumpu kaimyne… Oh, yeah, it was like lightning, And the music was soothing, And they all started grooving… Suprakaitavusiam būgnininkui paraginimo, tuo tarpu, absoliučiai nereikia. Tarsi krioklys jis nugarma žemyn, paskui nematoma ranka vėl jį iškelia paviršiun ir tėškus juo per mušamųjų lėkštę, mūsų orgiją užbaigia. Dalyvių rankos nusileidžia. Laiku spėju sustabdyti koją ir gaunu komplimentą: mano kaimynė įteikia man savo Memorial Service bukleta. O kodėl neturėtų, juk grojau grupėj. Tik ne Sweet, o Šiaulių 5-os vidurinės. Paslaptinga nepažįstamąja kvepiąs bukletas ragina švęsti Mr. N Jr (Junior) Gyvenimą. Life Celebration vadinasi. Dabar aš jau mokytas: tvirtai atsiremiu nugara į suolo atlošą. Jeigu galėčiau, užsidėčiau ir saugos diržą. Gyvo jus manes nepaimsit. Galiu ir švęst. Ir kaip tik laiku: iš už širmos pasirodo balta mantija apsisiautęs žmogus su didele juodos spalvos knyga po pažasčia. Pastumdo pirštu ant nosies akinius. Bukletas skelbia, kad tai yra Reverend M.W. iš New Bethel Baptist Church. Ok man, just do it, - mintyse jį paraginu ir suleidžiu nagus į suolo medį. Bet pastorius šiandien taikiai nusiteikęs ir netgi pavadina visus broliais ir seserimis. Paskui paskaito ištrauką iš Biblijos. Paaiškina, kad tai nėra šiaip sau knyga. Mano kaimynė šūktelna "Amen". Parodo pirštu į lubas. Mintyse užsidedu paukščiuką - kai tik nutils pritarimo šūksniai, reiks atsargiai pažiūrėt, kas ten yra, bet dabar pastorius sako, kad ta knyga yra Nojaus laivas, į kurį mes, nusidėjėliai, esam pakviesti. God bless you, man, - įsivaizduojama ranka tykštelnu per jo mano vaizduotėje pripūstą petį. Jeigu neklystu, ten visus kvietė po du. Gal tada reiktų eit su savo kaimyne iš dešinės. Bet pastorius moka skaityt mano mintis ir kaip mat mane demaskuoja: nusidėjėliai ten nepaklius. Smarkiai vartau nematomos biblijos puslapius, bet tik tam kad laimėčiau laiko ir susigaudyčiau savyje. Mano kaimynė pastoriui ir vėl smarkiai pritaria ir aš pasijuntu išduotas, bet niekam apie tai garsiai nesakau. Ypač savo kaimynei. Ir išvis ta knyga, jeigu būtų apie gyvenimo šventimą, sakau, turėtų irgi būti baltos spalvos - užverčiu garsiai pokšteldamas, kad aksominių akių šeimininkė išgirstų, - su pliažu ir palmėm ant viršelio. O iš tikro tai ji apie mirtį, tik dviejų spalvų gyvenimo dramą ir velnius. O velniais aš ir taip netikiu. Sviedžiu bibliją priekin, ta nusklendžia palube ir iš jos ant tikinčiųjų galvų pabyra nereikalingi žodziai. Protesto ženklan paleidžiu suolą ir demonstratyviai susidedu rankas ant krūtinės. Bet pastorius taip lengvai nesiruošia pasiduot. Susipranta per smarkiai užlenkęs ir pradeda suokt apie velionį. Tikriausiai tam, kad mane užliūliuotų, kad galų gale iškelčiau rankas viršun, kaip pasiduodamas, kad leisčiausi nuvedamas į dangišką mėlynę, kur jau yra amžinatilsis. Ir iš tikro, pasirodo velionio būta tikro angelo. Dėl visa ko kilsteriu ir metu aki karsto linkui: Gal būsiu atėjęs ne į tą bažnyčią. Bet ne: karste guli tas pats žmogus, tik rimtą veidą nutaisęs. Net išsižioju beklausydamas pastoriaus. Nežinau, kokią jis dvasinę akademiją baigė, bet aš ten irgi noriu. Velionis, trečią žmoną bemušdamas iškeliavęs į dangų, pasirodo, visa gyvenimą mokėsi mylėti. Bjot znacit liubit - galų gale atsirado žmogus, atvėręs man akis ir leidęs suprasti šventų raštų prasmę. Pasiduodamas iškeliu rankas į viršų ir, atsivertimo ženklan, ruošiuos iš visos širdies užgiedot "Aleliuja", bet pastorius tokius kietasprandžius kaip aš pažįsta kaip nuluptus. Duria pirštu į mano pusę, bet ne tam, kad paklaustų ar aš įsirašiau i Raudonąją Armiją:
- Ar tu apgailėjai savo nuodėmes?!
Ir kaip mat pastato mane į vietą, t.y., vėl įsitveriu suolo krašto ir mano pirstai iklimpsta ten priklijuotoj kramtomoj gumoj. Šiurpai nubėga kūnu, as is paskos. Paskutinio teismo tonacijoje pradedu laikytis protokolo: slidinėdamas ant vorų, mano asmeniskai vaikystėj nutraukytom kojom, mintim lekiu užžėlusiom sąžines penklinėm, užkliūvu už ne pagal paskirtį naudojamo matraso mokyklos sporto salėj po šokių ir išsitiesiu kaip ilgas. Dabar jau nuodėmės virtinėm lekia man prieš akis, stumdosi, surgriūva viena ant kitos, daro nepadorius judesius ir įžūliai vaiposi. Štai viena jų, apsivilkus vienuolišku abitu, pamaldžiai susidėjus rankas žvelgia dangun, paskui pamerkia man akį. Oh shit…
- Ar Jėzaus kraujas buvo pralietas perniek? - net pasistiebdamas ant pirštų galų ir tarsi dar labiau patamsėjęs, matyt išraudęs, pastorius paleidžia dar vieną vėjo gūsį, bet jau dabar kiton suolų pusėn ir aš galiu atsikvėpti: phuuuu. kad jį kur.
Mano kaimynė, rankas viršun iškėlus, visa prakaituota, kilnoja nuo suolo savo apvalumus ir vėl krenta atgal. Matyt, ją irgi tempia žemyn nuodėmės. Gerai, kad ne aš vienas toks - dar palankiau ją nužvelgiu. Čia, matyt, nusidėjėliams skirtas suolas gale bažnyčios. Bet ne: That's wright brother, girdžiu šūksnį iš kitos pusės ir man širdis atlėgsta, prisipildo dieviška malone. Štai, kas mus visus vienija ir pastiprina: mūsų nuodėmės. Nebėra nei balto, anei juodo, nei vergo, anei šeimininko - prisimenu juodą knygą. Yra tik nusidėjėliai. Giliai atsikvepiu. Ir kaip tik laiku:
- Aleliuja, - pagaliau suteikia man leidimą pastorius ir aš, didžiai save nustebindamas, pusbalsiu atsiliepiu:
- Aleliuja.
Mano kaimynė griebia mano ranką ir iškelia viršun. Ir taip aš, matyt, laimimas amžinybei. Ramina mintis- sėdžiu prie krašto.
Bukletas, tarsi iš anksto būtų žinojęs apie mano atsivertimą, pasirodo, užsakė mano mėgstamą Going up Yonder, parašytą Charles Ray. Šįkart mušamieji elgias švelniai, bet užtat dainininkė balsu siekia dangaus. Gali tuo garsu tarsi kopėčiom lipt aukštyn. Arba vaikščiot vandens paviršium. Kelio man atgal vis tiek nebėr ir aš lipu, nes jos negali nesiklausyt. Tas lipimas, jeigu nebūtų į atsivertusiuju roju, galėtum pagalvoti, veda kažkur širdies gilumon. Atvirai pasakius, jeigu Jėzus Kristus prakaituota sauja manes nelaikytų už rankos, mielai ten pasilikčiau, bet daina baigias, grižtu atgal į nusidėjėlių suolą ir iškart pasiilgstu dangaus.
Prasideda dalis, pavadinta Remarks. Pastaba prie jos rekomenduoja: Please limit to two minutes. Sprendžiant iš visko, apribojimo nereiktų, nes visų velionio dorybių, kad ir kiek besistengtum, išvardinti nepavyks. Pirmasis amžinatilsio švento gyvenimo liudytojas prieina prie karsto, įsitveria jo, gerokai supurto ir paklausia, ar nabašninkas jį girdi. Liudytojas labai nekantrus, net negavęs atsakymo, pareiškia kad taip, nors aš galėčiau prisiekt, kad karste esantysis net necyptelėjo. O gal čia man tik ausys užneštos nuo būgnų. Toks malonus bendravimas tęsiasi ir toliau, prie karsto eina vis nauji velionio dorybių gerbėjai ir pastorius tik keletą jų nuo grabo turi nuvaikyti mosuodamas akiniais. Ryškėjant vis naujiems amžinatilsio šioj žemėj atsiekimams, aš vis labiau panyru desperacijon: nematyt man dangaus. Tas šventasis, palikęs šeimos ir draugų atminty neišdildomus pedsakus, pernelyg aukštai iškėlė kvalifikacinę kartelę. Hamletas, su kaukole rankoj ir nusivylimu veide, prisėda man iš kairės, ten kur nėra suolo. Mes abu, vieninteliai balti žmonės baptistų misionierių bažnyčioj, vėl atkrintam atgal į nuodėmingą stovį, gaišdami laiką amžinųjų kalčių meditacijomis. Mano kaimynė, tačiau, Hamletą ignoruoja. Savo grožybėm mane kone švelniai stumteli iš suolo, aš, savo ruožtu, atsitrenkiu į Hamletą, tas išmeta kaukolę iš rankų ir ji garsiai barškėdama nurieda grindim: Laikas daryti Parting View, t.y., eit atsisveikint su amžinatilsiu. Kiti jau eina. Matyt tas barškesys atkreipia visų dėmesį. Negana to, kad atsivedžiau vaiduoklį ir apmastymais drumsčiau pamaldas, akivaizdžiai esu pažeidęs dress code. Mano nemokėjimas švęst gyvenimo badyte bado akis: džentelmenai apsirėdę juodais ir baltais kostiumais, juodais štibletais su balta juostele per vidurį ir be jos, laku supurkštais plaukais arba su skrybėlėm. Comm'on now, aš tik žmogus, važiuojantis iš taško A į tašką B, susinepatoginu, tik norėjau pareikšt užuojautą, aiškinuos ir vėl, bet mano paties žodžių aidas pasiklysta pernelyg komplikuotuos, katalikiškai suformuotos sąžinės labirintuos ir laukan neištrūksta. Taciau cia pat ateina pagalba: Kam tiek galvoti, jei kur kas geresnių rezultatų gali atsiekti naujomis kelnėmis? - nuoširdžiai klausia manes Hamletas, ir ikisa pirsta i kaukoles aki. Atradimo džiaugsmo pagautas, sutvirtėjusiu žingsniu žengiu į priekį. Kaip Kolumbas prisiartinu prie karsto. Velionis, pernelyg užveržtu kaklaraiščiu, jau viena koja danguj, aiškiai nori iškeliauti.
- Tu jau eik, eik, - sakau jam, - atsigręžiu ir jau be jokių komplikacijų panyru šalia stovinčios ir mane pakvietusios ateiti našlės giliam glėby. Ballroom blitz. Laikas pareikšt užuojautą.

Vatikanas leidzia moterims buti sveicaru gvardieciais
Pagaliau


O stai mus pasieke ilgai laukta dziugi naujiena: Vatikanas leis moterims buti Sveicaru Gvardieciais. Ir ka dabar pasakysit jus, niekingi bezdetojai pakampese su N.Vasiliauskaite priesaky? Cia jums ne pavardes suvienodint ir ne apie prokreacija. Cia apie rimtus dalykus, t.y. apie sventos popieziaus ramybes saugojima. As jums rimtai pasakysiu: Moteru kunigyste, palyginus su salmu, papuostu raudonom plunksnom ir spalvingom kelnem, yra niekis. Moteriai, tai silpnosios lyties atstovei sautuvo i rankas patikejimas byloja apie didziuli pasitikejima ir belieka tik pasigereti Vatikano pareigunu lygiu teisiu horizontais. Taip atskiriant kulturines priemaisas nuo tikro krikscionisko mokymo. Juk tamsioji pasaulio puse mato moteri tik su samciu rankoj. O Vatikanas sugebejo iziureti muskieta. Ir jeigu lygiu teisiu advokatai dar liks nepatenkinti, tai tegu jie eina s….Tas istorines ir socialines aplinkybes perzengias ir precedento neturintis sprendimas iskele moteri I neregetas aukstumas. Sekit jums lygiu teisiu gynejai. Dabar vepsosit is uz kampo ir varvinsit seile. Juk noretumet taip isdidziai pakele galvas prazygiuoti Sv. Petro aikste ir atiduoti pagarba is aukstybiu jus laiminanciam popieziui. As net nedristu garsiai pasakyti, bet tas pirmasis zingsnis atveria moterims ir kitas iki siol nematytas neregetas galimybes. Pavyzdziui dirbti Vatikano vairuotojomis. Tiesa uniforma ne tokia puosni, bet uztat galima lakuotis nagus ir aveti aukstakulnius. O ir ko gi daugiau joms…atsiprasau, ne tai norejau pasakyti. Tik norejau paryskinti, kad ir atsakingus postus uzimdamos, jos isliks grazios ir elegantiskos, bus, anot Sv. Tevo, meiles, taikos ir zmogaus orumo kurejomis. Tos, kurios nesioja akinius ir turi makslinius laipsnius, I vairuotojas turbut netiktu, bet gal but tokioms galima butu patiketi rinkliavu pinigus suskaiciuoti, tokiu budu islaisvinant kunigus nuo to nemalonaus triuso ir atpalaiduodamos ju meiles ir uolumo dali mazuteliu naudai. Zinoma, vistiek atsirastu niekingu ramybes drumsteju: duok jiems seimininkiu profsajunga. Arba klausinejanciu, kuo vyriska prigimtis skiriasi nuo moteriskos. O juk Jezaus laikais butu uzteke I tokias grieztai paziureti. Del tokiu niekniekiu tiek daug triuksmo? Ir kaip jiems sazine leidzia? Juk XXI amzius. Tik pagalvokit: Dievas issirinko buti gvardieciais tik vyrus. Nes juk yra labai akivaizdu, kad pagal Dievo plana, tik vyru prigimtys tinka kariavimui ir uzmusinejimams. Nes juk jie yra sukurti I Dievo atvaizda ir panasuma, o moterys yra sukurtos gimdyti vaikams. Ir toks yra Dievo planas. Mes cia kalbam apie dvi skirtingas prigimtis, gerbiamieji. Susigaudykit viena kart. Neziurint to, kad moterys yra absoliuciai tokios pat kaip vyrai, ju prigimtys yra skirtingos, nes Kurejas padare jas, kad papildytu vyrus. Jus paklausit: tai ar lytis vaidina esmini vaidmeni tampant popieziaus Sveicaru Gvardieciu arba kunigais? Kas svarbiau: zmogiskumas ar lytis? Stai cia ir gludi didysis atsakymas: jau nebe. Apie tai ir yra mus pasiekusi Geroji Naujiena. Moterims jau leista buti gvardieciais ir nesioti pustas spalvingas kelnes iki keliu. Jus manes paklausit: O tai kaip su ta moteru kunigyste ir profsajungom? Jus ir vel prie savo. Juk pasake JP2 tiesiai sviesiai, kad baznycia neturi teises jusu sventinti kunigais ir liaukites apie tai net maste. Tai yra tikejimo tiesa. Nieko ziuriu jus nesupratot. Nu ir kaip tai pazeidzia moteru kilnuma ir lygias teises? Ar nuo to moterys jaucias nesukurtos I Dievo atvaizda ir panasuma? Bet juk tai tokie niekai. Juk jeigu Popiezius su vyskupais be moteru pagalbos sugeba nuspresti ar leisti daryti abortus ar ne, tai kodel gi jie negali nuspresti tokiu menku klausimu? Stai taip pagaliau popiezius atgaus ramybe: Teises sulygintos ir jas saugos Sveicaru Gvardieciai moterys.
Esame istorinio perejimo nuo Vyrai murai azuolai, mergos terbos bezdalai, prie Ant Nemuno kranto dainas apie laime, dainuoja lietuvis giliai is sirdies.

Autorius sulauke pageidavimu pakartoti serija Apie Dieva nuo pradziu. Kodel gi ne. Pageidavimus bei pasiulymus rasykite po tekstu arba tiesogiai autoriui. Emaila galite rasti paziureje autoriaus profili.

Apie Dieva (1)
1. Anomis dienomis Dievas nusispjovė. Ir kaip mat atsirado religijos.
–Oho, nusistebejo Dievas. Ir nuo to laiko spjaude tik tam nustatytose vietose.
2. Anomis dienomis Dievas gėrė alų su Kąstyčiu. Čia prisistatė teologai, ir, nuriję seilę, klausė:
- Ar Dievas gali sukurti toki dideli bokala, kurio negalėtų išgerti? Dievas sukūrė ir visą išgėrė. Ir teologai liko it musę kandę.
3.Anomis dienomis Dievas pasakė teologams:
- Eikit jūs po velnių. Ir teologai atsidūrė eilės gale.
4. Anomis dienomis Dievas su Kąstyčiu meškeriojo ir pagavo auksinę žuvelę, kur išpildo tris norus. Dar aniems neissiziojus, prieję teologai Dievą perspėjo ir taip išgelbėjo jo gerą vardą. Auksinė žuvelė tik galvą iš nuostabos kraipe.
5. Anomis dienomis į duris paskambino. Dievas atidarė:
- Garbė Jėzui Kristui, pasakė teologai.
- Matyt bus sumaise adresus, pagalvojo Dievas.
6. Anomis dienomis Dievas jautėsi vienišas. Ir taip tęsėsi, kol žmonės sugrįžo iš bažnyčios.
7. Anomis dienomis tokia IVS iš Čikagos nuoširdžiai Dievu tikėjo. Ir nieko teologai čia negalėjo padaryti.
8. Anomis dienomis teologai pasakė:
- Dievas yra meilė. Ir nuo tos dienos Dievas tapo meile.
9.Anomis dienomis Dievas, labai pavargęs, važiavo maršrutiniu autobusu iš Kelmės į Tytuvėnus. Ir Jėzus Kristus užleido jam vietą. Paskui jį dar nukryžiavo.
10. Anomis dienomis Dievas, su Apaštaliniu Vizitu, lankėsi Klausučių Ulytėlej. Apaštalinis Vizitas sėdėjo susiraukęs, kad čia toks užkampis. O Dievui nors ir kuolą ant galvos tašyk, jam visur gerai.
11. Anomis dienomis žmonėms buvo linksma. Ir Dievas nusprendė taip viską ir palikti.
12. Anomis dienomis Dievas nuėjo apžiurėt Šv. Teresės relikvijų, nes daug apie jas buvo girdėjęs. Ir iki ašarų susigraudino pamatęs tų žmonių didelį tikėjimą.
13. Anomis dienomis Dievas buvo linksmas. Ir nieks neišdrįso jo perspėti. Isskyrus teologus.
14. Anomis dienomis Dievas norėjo padėt tokiam žmogui pabėgt nuo vienatvės. Paskui uždusę abu ilgai iš savęs kad juokės, kad juokės.
15. Anomis dienomis Dievas išmetė kauliukus, kad sužinotų savo valią. Taip buvo žymiai patogiau. Bet teologai grieztai ji perspejo.
16. Anomis dienomis Dievas bandė suklysti ir labai lengvai jam pasisekė, nes prieš tai jau buvo sukuręs teologus.
17. Anomis dienomis Dievas numirė ir, nuėjęs į paštą, išsiuntė visiems telegramą. O tai paskui visiems buvo juoko.