Apie Dieva (19)
Anomis dienomis, Dievas rinko voveruskas su kelmuciais, o aukstieji kunigai ir rasto aiskintojai pinigus baznycioj. Nes darbus reikia perpus pasidalinti.
Anomis dienomis, spaudos draudimo gadynei uzejus, visiems is naujo katekizma beskaitant, Dievas zvake uzsideges pradejo leisti pogrindzio laikrasti Dievo Balsas. Ir ko tik jam I galva neateidavo.
Anomis dienomis, kol aukstieji kunigai ir rasto aiskintojai Siluvoj is sakyklos skaite tikintiesiems Dievo laiskus. Tas tik pecius kilojo is nustebimo.
Anomis dienomis Dievas dare ka panorejes. Paskui ateje teologai pasake, kad Dievui nera negalimu dalyku ir Dievas turejo ju klausyti.
Anomis dienomis Dievas deliojo ant grybu samanas ir uzmirso sekmadieni nueiti i baznycia. Ir is to paaiskeja kodel isganymas baznycioj yra taip sunkiai pasiekiamas.
Anomis dienomis Dievas sukure tokius aukstuosius kunigus ir rasto aiskintojus kuriu net pats negalejo pakelti. Ir taip atsirado rupintojelis.
Anomis dienomis lezbietes su Kastyciu ir bedieviais rinko grybus, dziovino ir dejo i barkscius. Bet juk mes zinom kad matys jie dangu kaip savo ausis, tai ko cia taip stengtis?
Anomis dienomis teologai kepe blynus, netycia sumaise recepta ir gavos sakramentai. Bet negi ismesi.
Anomis dienomis blusos irgi uodai gere krauja, nes dar nebuvo atejes laikas nekruvinoms aukoms. O paskui atejo laikas nekruvinoms aukoms ir krauja pradejo gerti aukstieji kunigai ir rasto aiskintojai.
Anomis dienomis nutiko dar daug dalyku, kuriu nei aprasyti negalima, todel apie tai bus parasyta kita karta.
2009 m. rugsėjo 28 d., pirmadienis
2009 m. rugsėjo 11 d., penktadienis
Idedamas ka tik Kauno Dienoj pasirodes http://kauno.diena.lt/naujienos/nuomones/r-kausas-apie-lytinius-santykius-meile-ir-sautuva-237686
naujas autoriaus opusas (cia keliais sakiniais ilgesnis)
Download the original attachment
Apie lytinius santykius, meilę ir šautuvą
O štai ir naujas įstatymas apie lytinius santykius, hmmm… Ir kaip čia neprisiminsi klasikos: "cекс: что-то новое или мы давно этим занимаемся"? Niekad nesenstanti tema, ivairiausio plauko ideologams parankiasias budas iskreiptu budu pasipelnyti. Butinai noriu dalyvauti.
Kaip šiandien atsimenu, kieme keistai "sukibusius" du šunis ir kaimynką berėkiančią per langą:
- Pilkit vandens ant jų, pilkit.
Taip prasidėjo mano lytinis auklėjimas. Gatvė ir vyresni kiemo vaikai pasirūpino likusių spragų užpildymu:
a) Vyrams yra skirta tureti apie 2000 erekciju per gyvenima. Skaitliukas užsivedė, turbūt, 8-oje klasėje. Vėliau skaičių pamečiau. Apytiksliais duomenimis jau greit turėčiau kvotą išnaudoti.
b) Onanizmas nepaprastai kenkia inkstams, gali nudziuti dešinė (arba kairė, priklausomai, ar esi kairiarankis ar dešiniarankis) ranka, arba gali apakti. Besiartinant prie 50-ties man jau reikia akinių, taigi, belieka stebėtis gatvės išmintim. Iš tiesų, anonizmas yra lėtai veikiantis nuodas.
Paskui mane auklėjo seminarija. Atvirai pasakius, dabar net sunku susigaudyt, ką aš ten apie lytinius santykius išmokau. Vieną vertus buvo pasakyta, Dievas sukūrė žmogų veistis ir daugintis, ir apvaldyti pasaulį, o paskui penkerius metus mokė, kaip viso šito išvengti. Turiu omeny pirmąją sakinio dalį. Atsimenu kaip šiandien, seminarijon apsilankęs vienas ką tik pabaigęs Panevėžio vyskupijos vikaras mums, akis išpūtusiems seminaristams, kambary pravedė seminarą, kurio pagrindinė mintis buvo maždaug tokia: jeigu lytiniais santykiais užsiiminėji ant kieto paviršiaus, giliau lenda. Kaip čia neatsiminsi. Seminarijoj dar buvo grupė klierikų, kurie tik apie moteris užsiminus. paniekinamai supurkšdavo ir delniukais užsidengdavo burnas. Taigi, paskui mes, vargšai moteriškos giminės gerbėjai, paslapčia kambary susimetę svarstydavom, o kaip homoseksualai praranda skaistybę? Dabar vienas garbingas Kaišiadorių vyskupijos klebonas, o tada seminaristas, giliai įkvėpęs pasakė:
- Kai pirmą kart nusišika.
Ir taip, pamažu, bet užtikrintai, sužinojau apie lytinius santykius viską. Iš draugų ir pažįstamų. Be to, ir pats aplink skleidžiau, ką išmokęs. Sakot, eik tu išsiplaut burnos niekų nerašinėjęs? Jau lekiu. Tik paliksiu pradaras vonios duris, kad galėčiau paprieštarauti. Jau vien todėl, kad naujasis įstatymas apie nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos man pilnai pritaria: pagaliau mūsų valdžia suprato, kur šuo pakastas. Nėr geresnio mokytojo, kaip nieko nemokymas. Žmonės patys susižinos viską, ko jiems reikia. Kur ta mano dantų pasta? Dalykai patys savaime išsiprendžia, kai apsimeti kad jų nėra. Pažiurėkit į katalikų bažnyčią. Juk ji suformavo vakarų pasaulio moralę ir vertybių sistemą. O ar esat girdėję kada apie lytinius santykius iš sakyklos? Na, nebent kartais apie pasileidusį ir pragaro link beriedantį pasaulį, bet užtat šalutiniais kanalais iš kartos į karta lašino gyvybės eleksyrą. Antraip, iš kur tiek savo lytiškumo išsigandusių jaunų žmonių Lietuvoj? Paskui gerbiamasis Ministras pirmininkas, krikščionis demokratas, visai teisingai pareiškė, kad reiktų uždrausti ne tik homoseksualius, bet ir visokius kitokius lytinius santykius. Čia tai aš suprantu ir pritariu. Lytiniai santykiai tik prokreacijai. Kaip dabar atsimenu mokymą apie Santuokos Sakramentą: jis būna arba panaudotas arba nepanaudotas. Kad aiškiau būtų, turėjom ir pavyzdį: susituokė pora, vos išėjo iš bažnyčios, kai fašistai (mokiaus tarybiniais laikais, dabar turbūt sako rusai) paėmė vargšą vaikiną tiesiai nuo didžiųjų durų fronto darbams. Santuoka nepanaudota, jaunoji gali čia pat ištekėti už pabrolio ir panaudoti. Vėliau, kai pas mane ateidavo poros šnekėtis dėl sutuoktuvių, būdavo labai paprasta: jeigu tu nebuvai bažnyčioj susituokęs pirmą kartą, nežiūrint to, kad turi trejetą vaikų iš pirmosios santuokos, tuokis kiek tau patinka, nes santuoka nepanaudota bažnyčios akyse ir tie vaikai kaip ir neegzistuoja. Taigi, lytiniai santykiai yra apie panaudojimą arba nepanaudojimą. Ką čia daug aiskinti? Taip pat ir apie lytines ligas. Jos atsiranda ir užsibaigia kartu su lytiniais santykiais, taigi, yra viens nuo kito neatsiejami, o susirgti lytine liga ir atsidurti vendispancery, tą visi žinojo, buvo baisiausia gėda. Todėl geriau nė už ką neprisipažint ir gydytis pačiam, dedant ant tos vietos trauklapius arba, jeigu nepadėjo, permiegant su nekalta mergaite. Taip man senais gerais laikais paaiškino išsikvietę draugiškam pokalbiui KGB, o juk jie viską žinojo. Todėl disonansu man suskamba šiandieninės kalbos apie meilę ir tarpusavio santykių ugdymą. Tarsi duodama suprasti, kad dvieju žmonių tarpusavio ryšys yra kažkas daugiau, negu lytinis panaudotas arba nepanaudotas aktas. Juokdariai. Todėl pilnai pritariu tautos viešam svarstymui, ar kandidatė į prezidentes kartais nėra lesbiete. Gaila, nebėra KGB, tie tai tikrai žinotų. Nes, jeigu jos seksualinė orientacija neteisinga, o ji vistiek ją naudoja, tai kaip ji gali prezidentaut? Juk tuomet ji visiškai kitokia, negu visi normalūs žmonės. Arba, jeigu ji nėra katalikė, nevalgo cepelinų ir negroja kanklėm, tai kokia ji lietuvė?
Ir apie kokias meiles ir tarpusavio ryšio kūrimą čia šnekama? Tas lytinis auklėjimas yra graži priedanga, Trojos eržilas, kapitalistų atvežtas prie Gedimino pilies ir paliktas, kad išmindžiotų mūsų rūtų darželius ir sutryptų įgimtas lietuviškas krikščioniškas dorybes. Žmonės, atsikvošėkit! Tegyvuoja Nepilnamečių apsaugos įstatymas! Šalin informaciją ir švietimą apie lytinius santykius! Tegyvuoja lietuvių liaudies pasakos! Šalin supuvę vakarai! Ir leiskite man užsikišti pirštą už diržo ir garsiai jų pusėn nusijuokti. Va taip: - Cha cha cha!
naujas autoriaus opusas (cia keliais sakiniais ilgesnis)
Download the original attachment
Apie lytinius santykius, meilę ir šautuvą
O štai ir naujas įstatymas apie lytinius santykius, hmmm… Ir kaip čia neprisiminsi klasikos: "cекс: что-то новое или мы давно этим занимаемся"? Niekad nesenstanti tema, ivairiausio plauko ideologams parankiasias budas iskreiptu budu pasipelnyti. Butinai noriu dalyvauti.
Kaip šiandien atsimenu, kieme keistai "sukibusius" du šunis ir kaimynką berėkiančią per langą:
- Pilkit vandens ant jų, pilkit.
Taip prasidėjo mano lytinis auklėjimas. Gatvė ir vyresni kiemo vaikai pasirūpino likusių spragų užpildymu:
a) Vyrams yra skirta tureti apie 2000 erekciju per gyvenima. Skaitliukas užsivedė, turbūt, 8-oje klasėje. Vėliau skaičių pamečiau. Apytiksliais duomenimis jau greit turėčiau kvotą išnaudoti.
b) Onanizmas nepaprastai kenkia inkstams, gali nudziuti dešinė (arba kairė, priklausomai, ar esi kairiarankis ar dešiniarankis) ranka, arba gali apakti. Besiartinant prie 50-ties man jau reikia akinių, taigi, belieka stebėtis gatvės išmintim. Iš tiesų, anonizmas yra lėtai veikiantis nuodas.
Paskui mane auklėjo seminarija. Atvirai pasakius, dabar net sunku susigaudyt, ką aš ten apie lytinius santykius išmokau. Vieną vertus buvo pasakyta, Dievas sukūrė žmogų veistis ir daugintis, ir apvaldyti pasaulį, o paskui penkerius metus mokė, kaip viso šito išvengti. Turiu omeny pirmąją sakinio dalį. Atsimenu kaip šiandien, seminarijon apsilankęs vienas ką tik pabaigęs Panevėžio vyskupijos vikaras mums, akis išpūtusiems seminaristams, kambary pravedė seminarą, kurio pagrindinė mintis buvo maždaug tokia: jeigu lytiniais santykiais užsiiminėji ant kieto paviršiaus, giliau lenda. Kaip čia neatsiminsi. Seminarijoj dar buvo grupė klierikų, kurie tik apie moteris užsiminus. paniekinamai supurkšdavo ir delniukais užsidengdavo burnas. Taigi, paskui mes, vargšai moteriškos giminės gerbėjai, paslapčia kambary susimetę svarstydavom, o kaip homoseksualai praranda skaistybę? Dabar vienas garbingas Kaišiadorių vyskupijos klebonas, o tada seminaristas, giliai įkvėpęs pasakė:
- Kai pirmą kart nusišika.
Ir taip, pamažu, bet užtikrintai, sužinojau apie lytinius santykius viską. Iš draugų ir pažįstamų. Be to, ir pats aplink skleidžiau, ką išmokęs. Sakot, eik tu išsiplaut burnos niekų nerašinėjęs? Jau lekiu. Tik paliksiu pradaras vonios duris, kad galėčiau paprieštarauti. Jau vien todėl, kad naujasis įstatymas apie nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos man pilnai pritaria: pagaliau mūsų valdžia suprato, kur šuo pakastas. Nėr geresnio mokytojo, kaip nieko nemokymas. Žmonės patys susižinos viską, ko jiems reikia. Kur ta mano dantų pasta? Dalykai patys savaime išsiprendžia, kai apsimeti kad jų nėra. Pažiurėkit į katalikų bažnyčią. Juk ji suformavo vakarų pasaulio moralę ir vertybių sistemą. O ar esat girdėję kada apie lytinius santykius iš sakyklos? Na, nebent kartais apie pasileidusį ir pragaro link beriedantį pasaulį, bet užtat šalutiniais kanalais iš kartos į karta lašino gyvybės eleksyrą. Antraip, iš kur tiek savo lytiškumo išsigandusių jaunų žmonių Lietuvoj? Paskui gerbiamasis Ministras pirmininkas, krikščionis demokratas, visai teisingai pareiškė, kad reiktų uždrausti ne tik homoseksualius, bet ir visokius kitokius lytinius santykius. Čia tai aš suprantu ir pritariu. Lytiniai santykiai tik prokreacijai. Kaip dabar atsimenu mokymą apie Santuokos Sakramentą: jis būna arba panaudotas arba nepanaudotas. Kad aiškiau būtų, turėjom ir pavyzdį: susituokė pora, vos išėjo iš bažnyčios, kai fašistai (mokiaus tarybiniais laikais, dabar turbūt sako rusai) paėmė vargšą vaikiną tiesiai nuo didžiųjų durų fronto darbams. Santuoka nepanaudota, jaunoji gali čia pat ištekėti už pabrolio ir panaudoti. Vėliau, kai pas mane ateidavo poros šnekėtis dėl sutuoktuvių, būdavo labai paprasta: jeigu tu nebuvai bažnyčioj susituokęs pirmą kartą, nežiūrint to, kad turi trejetą vaikų iš pirmosios santuokos, tuokis kiek tau patinka, nes santuoka nepanaudota bažnyčios akyse ir tie vaikai kaip ir neegzistuoja. Taigi, lytiniai santykiai yra apie panaudojimą arba nepanaudojimą. Ką čia daug aiskinti? Taip pat ir apie lytines ligas. Jos atsiranda ir užsibaigia kartu su lytiniais santykiais, taigi, yra viens nuo kito neatsiejami, o susirgti lytine liga ir atsidurti vendispancery, tą visi žinojo, buvo baisiausia gėda. Todėl geriau nė už ką neprisipažint ir gydytis pačiam, dedant ant tos vietos trauklapius arba, jeigu nepadėjo, permiegant su nekalta mergaite. Taip man senais gerais laikais paaiškino išsikvietę draugiškam pokalbiui KGB, o juk jie viską žinojo. Todėl disonansu man suskamba šiandieninės kalbos apie meilę ir tarpusavio santykių ugdymą. Tarsi duodama suprasti, kad dvieju žmonių tarpusavio ryšys yra kažkas daugiau, negu lytinis panaudotas arba nepanaudotas aktas. Juokdariai. Todėl pilnai pritariu tautos viešam svarstymui, ar kandidatė į prezidentes kartais nėra lesbiete. Gaila, nebėra KGB, tie tai tikrai žinotų. Nes, jeigu jos seksualinė orientacija neteisinga, o ji vistiek ją naudoja, tai kaip ji gali prezidentaut? Juk tuomet ji visiškai kitokia, negu visi normalūs žmonės. Arba, jeigu ji nėra katalikė, nevalgo cepelinų ir negroja kanklėm, tai kokia ji lietuvė?
Ir apie kokias meiles ir tarpusavio ryšio kūrimą čia šnekama? Tas lytinis auklėjimas yra graži priedanga, Trojos eržilas, kapitalistų atvežtas prie Gedimino pilies ir paliktas, kad išmindžiotų mūsų rūtų darželius ir sutryptų įgimtas lietuviškas krikščioniškas dorybes. Žmonės, atsikvošėkit! Tegyvuoja Nepilnamečių apsaugos įstatymas! Šalin informaciją ir švietimą apie lytinius santykius! Tegyvuoja lietuvių liaudies pasakos! Šalin supuvę vakarai! Ir leiskite man užsikišti pirštą už diržo ir garsiai jų pusėn nusijuokti. Va taip: - Cha cha cha!
2009 m. rugsėjo 8 d., antradienis
Apie Dieva (17)
Primename, kad Vysk Tamkeviciui pareikalavus, savaitrastis Literatura ir Menas buvo priversti serija Apie Dieva isvaryti I gatve.
Ana diena aukstiesiems kunigams rasto aiskintojams bevaziuojant I Siluva, kelia perbego juodi katinai ir seniausios profesijos atstoves. Ir po to juos parase spauda, bet ne katinus ir seniausios profesijos atstoves.
Anomis dienomis, jau visai netoli Siluvos, teologai su aukstaisiais kunigais/rasto aiskintojais rode kelia i sviesu rytoju. Juodi katinai su seniausios profesijos atstovem ju paklause, o butu ko gero Siluva ir pravaziave.
Anomis dienomis, teologai su aukstaisiais kunigais/rasto aiskintojais, apsizerge stumtrauki, jojo i sviesia ateiti. Pakeliui isvyde Siluva sustojo pasimelsti. Ir taip 400 metu. O kad ji vis verkia ir verkia.
Anomis dienomis Vatikano Bankas kartu su kitais pasieke liepto gala kad net Dievas jam negalejo padeti. Tai pasiunte ji i Siluva daryti rinkliavu. Ir taip tikintieji padare stebukla.
Anomis dienomis, Dievas, kartu su daktaru Aiskauda atvyko I Siluvos jubilieju, bet visi lauke stebuklo ir daktaras turejo gerokai pasidarbuoti ir net keleta isgydyti.
Anomis dienomis buvo atrasti nekaltai pradeti rykliai ir tai yra gera zinia teologams ir aukstiesiems kunigams/rasto aiskintojams, nes jei tik uzsinori, tai ir yra imanoma.
Anomis dienomis, Siluvoj atradus skrynia, geriau ja buvo iskart ir vel uzkasti.
Anomis dienomis, Marijai graudziomis asaromis beverkiant, pasirode aukstieji kunigai ir rasto aiskintojai ir padare stebukla.
Anomis dienomis, Dieva palike kasti bulviu, Betygalos tikintieji vaziavo i Siluva ir prase Dieva kad padetu bulves nukasti.
Primename, kad Vysk Tamkeviciui pareikalavus, savaitrastis Literatura ir Menas buvo priversti serija Apie Dieva isvaryti I gatve.
Ana diena aukstiesiems kunigams rasto aiskintojams bevaziuojant I Siluva, kelia perbego juodi katinai ir seniausios profesijos atstoves. Ir po to juos parase spauda, bet ne katinus ir seniausios profesijos atstoves.
Anomis dienomis, jau visai netoli Siluvos, teologai su aukstaisiais kunigais/rasto aiskintojais rode kelia i sviesu rytoju. Juodi katinai su seniausios profesijos atstovem ju paklause, o butu ko gero Siluva ir pravaziave.
Anomis dienomis, teologai su aukstaisiais kunigais/rasto aiskintojais, apsizerge stumtrauki, jojo i sviesia ateiti. Pakeliui isvyde Siluva sustojo pasimelsti. Ir taip 400 metu. O kad ji vis verkia ir verkia.
Anomis dienomis Vatikano Bankas kartu su kitais pasieke liepto gala kad net Dievas jam negalejo padeti. Tai pasiunte ji i Siluva daryti rinkliavu. Ir taip tikintieji padare stebukla.
Anomis dienomis, Dievas, kartu su daktaru Aiskauda atvyko I Siluvos jubilieju, bet visi lauke stebuklo ir daktaras turejo gerokai pasidarbuoti ir net keleta isgydyti.
Anomis dienomis buvo atrasti nekaltai pradeti rykliai ir tai yra gera zinia teologams ir aukstiesiems kunigams/rasto aiskintojams, nes jei tik uzsinori, tai ir yra imanoma.
Anomis dienomis, Siluvoj atradus skrynia, geriau ja buvo iskart ir vel uzkasti.
Anomis dienomis, Marijai graudziomis asaromis beverkiant, pasirode aukstieji kunigai ir rasto aiskintojai ir padare stebukla.
Anomis dienomis, Dieva palike kasti bulviu, Betygalos tikintieji vaziavo i Siluva ir prase Dieva kad padetu bulves nukasti.
2009 m. rugpjūčio 10 d., pirmadienis
Apie Dieva (15)
Anomis dienomis lezbietes su paskenduole ir bedieviais tarkavo morkas su obuoliais ir spaude sunka. Aukstieji kunigai/rasto aiskintojai rase Biblija ir is jos bande ispausti Dievo zodi.
Anomis dienomis seniausios profesijos atstoves zvejojo teologus ir aukstuosius kunigus rasto aiskintojus, bet nieko nepagavo. Todel paskui turejo plaukti Kastytis ir istrauke pilna tinkla.
Anomis dienomis Dievas, pasikvietes seniausios profesijos atstoves, bedievius, Paskenduole ir aukstuosius kunigus rasto aiskintojus, svente savo gimtadieni ir pute zvakutes ant torto ir gere sampana ir buvo jiems gera. Ir aukstieji kunigai rasto aiskintojai is to gerumo paskelbe Geraja Naujiena ir kaip visi eis i pragara.
Anomis dienomis Dievas su nykstukais ir raganom gere ramuneliu arbata ir kalbejosi apie rinkimus ir nauja valdzia. O paskui atejo aukstieji kunigai rasto aiskintojai ir uzvire kose, nes mane kad dabar bus ju valdzia.
Anomis dienomis Dievas su pakaruokliais ir Paskenduole rymojo prie lango ir prisipilde saulelydziu. Nes saule paniro i vandeni kaip per Velines ir visi juos prisimine.
Anomis dienomis Dievas tyliai vaiksciojo po rudeni ir lapai jam cezejo po kojom. Renginy taip pat dalyvavo aukstieji kunigai rasto aiskintojai ir teologai.
Anomis dienomis, sauleta diena, Dievas vaiksciojo po palmem ir klauses vandenyno, bet teologai jam pasake kad dabar yra Velines ir jis turi vaikscioti po lietu ir liudeti kartu su visais.
Anomis dienomis Dievas stebejos, kaip aukstiesiems kunigams rasto aiskintojams lengva susitart su mirusiaisiais ir pasizymejo uzrasu knygutej: Neleist prie gyvuju.
Anomis dienomis Didysis Liudesys uzpuole zemes gyventojus ir Dievas ilgai turejo juos guosti ir raminti, sekti jiems pasakas pries miega, apkamsyti kaldra ir pabuciuoti. Aukstieji kunigai rasto aiskintojai irgi bande listi buciuoti, bet Dievas juos sudraude o spauda aprase.
Anomis dienomis zemes gyventojai ejo per dykyne ir susitiko Didiji Liudesi. Teologai su aukstaisiais kunigais rasto aiskintojais jiems sake: Jus esat aukos ir jus reikia isgelbeti. Bet gyventojai pamate prieky bemojanti ranka Dieva ir suprato dar ne viska padare kad sau padeti.
Anomis dienomis lezbietes su paskenduole ir bedieviais tarkavo morkas su obuoliais ir spaude sunka. Aukstieji kunigai/rasto aiskintojai rase Biblija ir is jos bande ispausti Dievo zodi.
Anomis dienomis seniausios profesijos atstoves zvejojo teologus ir aukstuosius kunigus rasto aiskintojus, bet nieko nepagavo. Todel paskui turejo plaukti Kastytis ir istrauke pilna tinkla.
Anomis dienomis Dievas, pasikvietes seniausios profesijos atstoves, bedievius, Paskenduole ir aukstuosius kunigus rasto aiskintojus, svente savo gimtadieni ir pute zvakutes ant torto ir gere sampana ir buvo jiems gera. Ir aukstieji kunigai rasto aiskintojai is to gerumo paskelbe Geraja Naujiena ir kaip visi eis i pragara.
Anomis dienomis Dievas su nykstukais ir raganom gere ramuneliu arbata ir kalbejosi apie rinkimus ir nauja valdzia. O paskui atejo aukstieji kunigai rasto aiskintojai ir uzvire kose, nes mane kad dabar bus ju valdzia.
Anomis dienomis Dievas su pakaruokliais ir Paskenduole rymojo prie lango ir prisipilde saulelydziu. Nes saule paniro i vandeni kaip per Velines ir visi juos prisimine.
Anomis dienomis Dievas tyliai vaiksciojo po rudeni ir lapai jam cezejo po kojom. Renginy taip pat dalyvavo aukstieji kunigai rasto aiskintojai ir teologai.
Anomis dienomis, sauleta diena, Dievas vaiksciojo po palmem ir klauses vandenyno, bet teologai jam pasake kad dabar yra Velines ir jis turi vaikscioti po lietu ir liudeti kartu su visais.
Anomis dienomis Dievas stebejos, kaip aukstiesiems kunigams rasto aiskintojams lengva susitart su mirusiaisiais ir pasizymejo uzrasu knygutej: Neleist prie gyvuju.
Anomis dienomis Didysis Liudesys uzpuole zemes gyventojus ir Dievas ilgai turejo juos guosti ir raminti, sekti jiems pasakas pries miega, apkamsyti kaldra ir pabuciuoti. Aukstieji kunigai rasto aiskintojai irgi bande listi buciuoti, bet Dievas juos sudraude o spauda aprase.
Anomis dienomis zemes gyventojai ejo per dykyne ir susitiko Didiji Liudesi. Teologai su aukstaisiais kunigais rasto aiskintojais jiems sake: Jus esat aukos ir jus reikia isgelbeti. Bet gyventojai pamate prieky bemojanti ranka Dieva ir suprato dar ne viska padare kad sau padeti.
2009 m. rugpjūčio 5 d., trečiadienis
Download the original attachment
Provokacija
Aš jums labai nuoširdžiai noriu pasakyti, vien jau pasižiūrėjęs į tuos savim patenkintus žmones suima nuoširdus pavydas. Turiu prieš save pasidėjęs Charles Ponzi, Bernie Madoff ir Allen Stanford nuotraukas. Jūs manęs paklausit, kam? Ir ko čia pavydėt? Ir aš jums atsakysiu: todėl, kad tokie žmonės kaip jie, stumia pasaulį į priekį, suteikia visuomenei viltį, ragina ir įkvepia mus peršokti aplinkybių sustatytus barjerus, pakilti į dar neregėtas sąmonės aukštumas. Ar užtenka? Kraipot galvas netikėdami. Leiskite tęsti. Raudoni, iš entuziazmo net spindintys paminėtų asmenų veidžiukai. Taip ir norėtųs pabūt šalia tokių arba bent jau slapčia prisiliesti prie tos pasisekimu spindinčios auros, ar pasišildyt nuo jų besklindančiame nepajudinamame pasitikėjime savim. Arba prisėst prie jų stalo, paspaust ranką ir tiesiai paklaust: kaip tu sugebėjai, iš kur tiek jėgų ir drąsos? Mums, paprastiems mirtingiesiems, kasdien suklumpantiems prieš visagalę visuomenės nustatytų normų sistemą, vis iš naujo atsimušantiems į sunkią šalčiu ir betonu dvelkiančią tikrovę, išmokytiems gyventi pagal socialinio prisitaikymo principą, prislėgtiems kasdienybės rutinos, snarglinų vaikų nosių ir nepatenkintų sutuoktinių, minėti žmonės yra šviežaus vėjo gūsis. Jie mums dangaus atsiųsti priminti ir sužadinti vilčiai, nutrint riboms, kurias tik mes patys sau nubrėžėm. Tas noras nelaukt amžinojo atlygio, bet pasiimt jį jau čia ir dabar. Peršokt privalomą, (o ir kas jį nustatė?) laukimo laikotarpį ir, neklausiant kitų nuomonės, patiems sau atsilygint už drąsą. Nes ribos galioja tik tiems, kurie jomis tiki. Charles Ponzi, italu imigrantas Bostone, dirbęs padavėju, vėliau sesele ir banko klerku, 1919-1920-aisiais atvėrė mums visiems akis dar nematytu bizniu. Jūs raukotės? Kodėl? Jis netapo pakelės plėšiku anei alchemiku, nors, jeigu pasektume jų geneologini medį, be abejonės rastume giminystės ryšių. Nesimato pragertų veidų anei gremėzdiškų kumščių nei žiūrint į Bernie Madoff ar Allan Stanford fotografijas. Gaila neteko matyti Kasanovos nei Kagliostro, anei Saint Žermeno paveikslų, bet nei kiek neabejoju, kad atrastume giminingų bruožų - jiems visada aukso amžius. Jie nepasitenkina išgirdę žodi "ne". Jų entuziazmo neužmuša pridvisęs valdiškų įstaigų oras. Įstatymai jų rankose tampa pirmaprade kūrybine medžiaga. Ponzi, susirinkęs tiems laikams (XX amžiaus pradžia) nežmoniškai didelę 10.000.000 dolerių sumą, Madoff 50 milijardų ir Stanford 5 milijardus dolerių niekam neleido užmušti savo svajonių. Žinoma, dabar, kai žymėtos kortos atverstos, mes visa gerkle šaukiam: - "Ir kaip mes galėjom patikėt?!" Stanford kompanijos direktorių taryboj "dirba" ir du aštuoniasdešimtmečiai, kurių vienas, dėl ištikusio paralyžiaus, jau aštuoneri metai kaip nebekalba!? Bet juk daugiau kaip 20 metų gyvenom tikėjimu ir šviesia viltim, kad yra žmonių, kurie nepavaldus Visatos dėsniams. Ar mums pasidarys lengviau dabar? Praradus viltį? Tiesa, kartu su savo gyvenimo santaupomis. Bet ko verti pinigai, palyginus su tikėjimu? Juk patys, netgi girdėdami specialistų įspėjimus, ėjom ir prašėm tų, kurie "asmeniškai pažinojo Bernie" būti priimami į išrinktųjų būrį. Prisipažinkim pagaliau, ne pinigai mums rūpėjo, bet noras bent paliest išrinktųjų šešėlį, žinot, kad paslaptinga ranka, paimanti jūsų gyvenimo santaupas, yra iš aukščiau. Jūs, kurie nepasitenkinot Supermenų, Spidermanų ir Ironmanų įkvepiančiais žygdarbiais kino teatruose, turėtumet liautis aimanavę ir pakelt aukščiau galvas, nes norėjot daugiau. Kino filmų herojai, svieto lygintojai, užklijave pleistrą ant vietinės reikšmės žaizdų ir išnyke horizonte iki kito karto, geriau tinka žemės kurmiams, kuriuos dangiškos šviesos troškulys pasiekia tik retais prašviesėjimo momentais ir kurie lengvai pasitenkina nuvažiavę į kazino arba nusipirkę loterijos bilietą ir taip numaldę kiekviename iš mūsų slypintį absoliutumo troškulį. Šviesa jiems pavojinga.
- Bet mes paskendę nevilty, - pasakysit, - mūsų viltys žlugo net nespėjusios išsipildyt. Tie trumpalaikio pasaulio kunigaikščiai, kaip žaltvykslės mąsinę sekti ir net pamiršti biurgerišką atsargumą, pasirodo, buvo iš anksto pasmerkti žūčiai. Dabar jų paslaptys atspėtos.
Netiesa.
Ne, tai jūs neišlaikėt bandymo. Nors ir ėjot su išrinktaisiais iki jų galo, bet užmiršot, kad tai jų galas, bet ne jūsų. O pagaliau, argi tai galas? Juk tai, ką reikėjo įrodyti ir buvo įrodyta. Žmogui, pasiryžusiam užvaldyti pasaulį gali sutrukdyti tik jis pats. Tikėjimo tikslas yra vest, o ne atvest, beribių tolių troškulys yra nepasotinamas, jūs naivūs, nosim betraukantys ir vidury kelio sustoję netikėliai. Jūs, niekingi pamokslų klausytojai, prieš miegą kalbantys maldeles, beatodairiškai beieškantys ženklu pažymėtų išrinktųjų, kad galėtumėt apie juos apsivyniot kaip žirniai ir taip kilt aukštyn. Dabar, kai tapot liudininkais ir savo akimis pamatėt, kai jums pirštu prikišamai buvo parodytos jūsų pačių galimybės, siuntat, nes nebegalit užsimerkt ir apsimest, kad niekas neįvyko. 50 milijardų. Suvokimas, kad tesat vienas iš tų nulių, bet ne skaičius prieky, neleidžia jums ramiai miegot. "Sutrypt sukčius", - garsiai rėkiat, kad kiti matytų, o paskui slapčia nusiperkat loterijos bilietą ir kalbat maldeles, kad už jus jūsų darbus nudirbtų kiti.
Provokacija
Aš jums labai nuoširdžiai noriu pasakyti, vien jau pasižiūrėjęs į tuos savim patenkintus žmones suima nuoširdus pavydas. Turiu prieš save pasidėjęs Charles Ponzi, Bernie Madoff ir Allen Stanford nuotraukas. Jūs manęs paklausit, kam? Ir ko čia pavydėt? Ir aš jums atsakysiu: todėl, kad tokie žmonės kaip jie, stumia pasaulį į priekį, suteikia visuomenei viltį, ragina ir įkvepia mus peršokti aplinkybių sustatytus barjerus, pakilti į dar neregėtas sąmonės aukštumas. Ar užtenka? Kraipot galvas netikėdami. Leiskite tęsti. Raudoni, iš entuziazmo net spindintys paminėtų asmenų veidžiukai. Taip ir norėtųs pabūt šalia tokių arba bent jau slapčia prisiliesti prie tos pasisekimu spindinčios auros, ar pasišildyt nuo jų besklindančiame nepajudinamame pasitikėjime savim. Arba prisėst prie jų stalo, paspaust ranką ir tiesiai paklaust: kaip tu sugebėjai, iš kur tiek jėgų ir drąsos? Mums, paprastiems mirtingiesiems, kasdien suklumpantiems prieš visagalę visuomenės nustatytų normų sistemą, vis iš naujo atsimušantiems į sunkią šalčiu ir betonu dvelkiančią tikrovę, išmokytiems gyventi pagal socialinio prisitaikymo principą, prislėgtiems kasdienybės rutinos, snarglinų vaikų nosių ir nepatenkintų sutuoktinių, minėti žmonės yra šviežaus vėjo gūsis. Jie mums dangaus atsiųsti priminti ir sužadinti vilčiai, nutrint riboms, kurias tik mes patys sau nubrėžėm. Tas noras nelaukt amžinojo atlygio, bet pasiimt jį jau čia ir dabar. Peršokt privalomą, (o ir kas jį nustatė?) laukimo laikotarpį ir, neklausiant kitų nuomonės, patiems sau atsilygint už drąsą. Nes ribos galioja tik tiems, kurie jomis tiki. Charles Ponzi, italu imigrantas Bostone, dirbęs padavėju, vėliau sesele ir banko klerku, 1919-1920-aisiais atvėrė mums visiems akis dar nematytu bizniu. Jūs raukotės? Kodėl? Jis netapo pakelės plėšiku anei alchemiku, nors, jeigu pasektume jų geneologini medį, be abejonės rastume giminystės ryšių. Nesimato pragertų veidų anei gremėzdiškų kumščių nei žiūrint į Bernie Madoff ar Allan Stanford fotografijas. Gaila neteko matyti Kasanovos nei Kagliostro, anei Saint Žermeno paveikslų, bet nei kiek neabejoju, kad atrastume giminingų bruožų - jiems visada aukso amžius. Jie nepasitenkina išgirdę žodi "ne". Jų entuziazmo neužmuša pridvisęs valdiškų įstaigų oras. Įstatymai jų rankose tampa pirmaprade kūrybine medžiaga. Ponzi, susirinkęs tiems laikams (XX amžiaus pradžia) nežmoniškai didelę 10.000.000 dolerių sumą, Madoff 50 milijardų ir Stanford 5 milijardus dolerių niekam neleido užmušti savo svajonių. Žinoma, dabar, kai žymėtos kortos atverstos, mes visa gerkle šaukiam: - "Ir kaip mes galėjom patikėt?!" Stanford kompanijos direktorių taryboj "dirba" ir du aštuoniasdešimtmečiai, kurių vienas, dėl ištikusio paralyžiaus, jau aštuoneri metai kaip nebekalba!? Bet juk daugiau kaip 20 metų gyvenom tikėjimu ir šviesia viltim, kad yra žmonių, kurie nepavaldus Visatos dėsniams. Ar mums pasidarys lengviau dabar? Praradus viltį? Tiesa, kartu su savo gyvenimo santaupomis. Bet ko verti pinigai, palyginus su tikėjimu? Juk patys, netgi girdėdami specialistų įspėjimus, ėjom ir prašėm tų, kurie "asmeniškai pažinojo Bernie" būti priimami į išrinktųjų būrį. Prisipažinkim pagaliau, ne pinigai mums rūpėjo, bet noras bent paliest išrinktųjų šešėlį, žinot, kad paslaptinga ranka, paimanti jūsų gyvenimo santaupas, yra iš aukščiau. Jūs, kurie nepasitenkinot Supermenų, Spidermanų ir Ironmanų įkvepiančiais žygdarbiais kino teatruose, turėtumet liautis aimanavę ir pakelt aukščiau galvas, nes norėjot daugiau. Kino filmų herojai, svieto lygintojai, užklijave pleistrą ant vietinės reikšmės žaizdų ir išnyke horizonte iki kito karto, geriau tinka žemės kurmiams, kuriuos dangiškos šviesos troškulys pasiekia tik retais prašviesėjimo momentais ir kurie lengvai pasitenkina nuvažiavę į kazino arba nusipirkę loterijos bilietą ir taip numaldę kiekviename iš mūsų slypintį absoliutumo troškulį. Šviesa jiems pavojinga.
- Bet mes paskendę nevilty, - pasakysit, - mūsų viltys žlugo net nespėjusios išsipildyt. Tie trumpalaikio pasaulio kunigaikščiai, kaip žaltvykslės mąsinę sekti ir net pamiršti biurgerišką atsargumą, pasirodo, buvo iš anksto pasmerkti žūčiai. Dabar jų paslaptys atspėtos.
Netiesa.
Ne, tai jūs neišlaikėt bandymo. Nors ir ėjot su išrinktaisiais iki jų galo, bet užmiršot, kad tai jų galas, bet ne jūsų. O pagaliau, argi tai galas? Juk tai, ką reikėjo įrodyti ir buvo įrodyta. Žmogui, pasiryžusiam užvaldyti pasaulį gali sutrukdyti tik jis pats. Tikėjimo tikslas yra vest, o ne atvest, beribių tolių troškulys yra nepasotinamas, jūs naivūs, nosim betraukantys ir vidury kelio sustoję netikėliai. Jūs, niekingi pamokslų klausytojai, prieš miegą kalbantys maldeles, beatodairiškai beieškantys ženklu pažymėtų išrinktųjų, kad galėtumėt apie juos apsivyniot kaip žirniai ir taip kilt aukštyn. Dabar, kai tapot liudininkais ir savo akimis pamatėt, kai jums pirštu prikišamai buvo parodytos jūsų pačių galimybės, siuntat, nes nebegalit užsimerkt ir apsimest, kad niekas neįvyko. 50 milijardų. Suvokimas, kad tesat vienas iš tų nulių, bet ne skaičius prieky, neleidžia jums ramiai miegot. "Sutrypt sukčius", - garsiai rėkiat, kad kiti matytų, o paskui slapčia nusiperkat loterijos bilietą ir kalbat maldeles, kad už jus jūsų darbus nudirbtų kiti.
2009 m. liepos 14 d., antradienis
Patarimai (ne)sustojusioms
Jeigu kada iš pietų Kalifornijos važiuosit į Nevadą, būtinai turėsit kirst Mohavės dykumą. Tai nykus, nuobodus ir gerokai apkrautas kelias. O jeigu važiuojat naktį viena (prietelkos vaikui temperatūra) ir visai nesimato pakelės reklaminių stendų, (Victoria Secret pradejo gaminti 32C išmieros liemenukus, pagaliau!) ramiai nuobodulį galit padaugint iš keturių. Aišku, jūs galit sustot Escondido, ten, kur Š. Marčiulionis turėjo namą ir Victorville, vienoj vietoj tiek luzerių niekur nepamatysi, tarp kitko, ir…
Atsiprašau, čia mano mobilus:
- Alio alio, kaip tik važiavau pro tą kalną, pro tą kur atrodo kaip, nu žinai… Čia visada trūkinėja ryšys… Gal užkliuva… Cha cha cha… Kaip tik pralėkiau Barstow, aha, ne... šiandien nebuvau sustojus. Geriau neprimink, kiekvieną kartą pagalvojus myžtelnu į kelnes, atsiminus, kaip tie du apuokai prakaitavo, kai susikėliau koją ant kojos… aš tau jau vieną kartą sakiau, Basic Instinct tik ilgose kelionėse, kad būtų patogu. Nori, kad tam karšty man viskas ten iššustų? Kad jau užsiminiau, kur arčiausia vieta sustot nusisysiot? Ne, dar nerodo Yermo. Ai, sustosiu bet kur. Dar nepapasakojai, kaip tau sekės vakar vakare. Tik nesakyk, kad vėl tas pats… Negalėjai dar jaunesnio susirast?! Juk jis dar motinos papų nepamiršęs, o tu su savo lendi. Tai gal pažindyk jį, ar ką jau. Tu visą laiką kaip ne visos. Ko moteriai reikia? Kartok su manim: Reeeikia muskulų, jėgos, kad saugotų ir ant rankų galėtų panešti... Gerai, gerai, retai taip tebūna, nebent tik iki lovos, bet vis tiek… O tu? Ir, aišku, pradėjai jam pasakot apie save… Tai geriau galėjai jam papurkšt į akis musių nuodų. Visi jie egoistai ir nori girdėt tik apie save. Aš tau šimtą kartų sakiau: reikėjo pasilaikyt savo pirmajį... Pavyduolis? Negaliu patikėt, kad tu man taip pasakei… dar pakartok… nu dar karta… Kaip tas vienas sakė: neturėk kitų dievų tik mane vieną, ane? Jų pusę meilės sudaro pavydas… ką? Todėl, kad neleidi man pabaigt… O kitą pusę skrandis… Tik tu man nesakyk, kad jau pamiršai, kaip pati net jo triusikams ir laikraščiui pavydėdavai… Ką būčiau darius? Būčiau pradėjus apie tuos jo draugus suktis. Nėra geresnių vaistų mirštančiai meilei, kaip pavydas, aš tau garantuoju, o paskui tik pakurstyk karts nuo karto ir eis kaip per sviestą. Dviguba nauda: sugadini jo virškinimo sistemą ir pargriauni morališkai… Nesimaivyk tik… Žinai, kokia geriausia namų simfonija? Kantrybė ir pastovus kartojimas. Pašokinės, pašokinės, o paskui pradės gerintis. Visi jie tokie - baisiai karingi, kol neužsinori… O žinai, ką neseniai per radiją girdėjau? Kažkokia Maria Louisa sakė: "Jeigu pirmą kartą nepasisekė, dar paverk." Senamadiška, bet teisinga… Kaip kaip? Jei gali pasiekt lūpdažiu, kam tuščiai aušint burną?… Geras… Jei gyvenimas būtų gražus, kam reiktų tos išminties. Bet jei būtų išmintingas, vis tiek turėtų veržtis į grožį, šventa teisybė. Užtat jie visad ir sugrįžta, nors kartais ir paryčiui... Oi, žiūrėk, jau Las Vegas. Taip ir nenusimyžiojau. Užeisiu į kokią vestuvių koplyčią, tos per naktį atidarytos, tuo pačiu maldelę sukalbėsiu prieš eidama į kazino. Gerai, gerai, gražiai elgsiuos… ir apatinius apsimausiu koplyčios tualete… gerai, prieš maldas apsimausiu. Aha, skambink. Ate.
Jeigu kada iš pietų Kalifornijos važiuosit į Nevadą, būtinai turėsit kirst Mohavės dykumą. Tai nykus, nuobodus ir gerokai apkrautas kelias. O jeigu važiuojat naktį viena (prietelkos vaikui temperatūra) ir visai nesimato pakelės reklaminių stendų, (Victoria Secret pradejo gaminti 32C išmieros liemenukus, pagaliau!) ramiai nuobodulį galit padaugint iš keturių. Aišku, jūs galit sustot Escondido, ten, kur Š. Marčiulionis turėjo namą ir Victorville, vienoj vietoj tiek luzerių niekur nepamatysi, tarp kitko, ir…
Atsiprašau, čia mano mobilus:
- Alio alio, kaip tik važiavau pro tą kalną, pro tą kur atrodo kaip, nu žinai… Čia visada trūkinėja ryšys… Gal užkliuva… Cha cha cha… Kaip tik pralėkiau Barstow, aha, ne... šiandien nebuvau sustojus. Geriau neprimink, kiekvieną kartą pagalvojus myžtelnu į kelnes, atsiminus, kaip tie du apuokai prakaitavo, kai susikėliau koją ant kojos… aš tau jau vieną kartą sakiau, Basic Instinct tik ilgose kelionėse, kad būtų patogu. Nori, kad tam karšty man viskas ten iššustų? Kad jau užsiminiau, kur arčiausia vieta sustot nusisysiot? Ne, dar nerodo Yermo. Ai, sustosiu bet kur. Dar nepapasakojai, kaip tau sekės vakar vakare. Tik nesakyk, kad vėl tas pats… Negalėjai dar jaunesnio susirast?! Juk jis dar motinos papų nepamiršęs, o tu su savo lendi. Tai gal pažindyk jį, ar ką jau. Tu visą laiką kaip ne visos. Ko moteriai reikia? Kartok su manim: Reeeikia muskulų, jėgos, kad saugotų ir ant rankų galėtų panešti... Gerai, gerai, retai taip tebūna, nebent tik iki lovos, bet vis tiek… O tu? Ir, aišku, pradėjai jam pasakot apie save… Tai geriau galėjai jam papurkšt į akis musių nuodų. Visi jie egoistai ir nori girdėt tik apie save. Aš tau šimtą kartų sakiau: reikėjo pasilaikyt savo pirmajį... Pavyduolis? Negaliu patikėt, kad tu man taip pasakei… dar pakartok… nu dar karta… Kaip tas vienas sakė: neturėk kitų dievų tik mane vieną, ane? Jų pusę meilės sudaro pavydas… ką? Todėl, kad neleidi man pabaigt… O kitą pusę skrandis… Tik tu man nesakyk, kad jau pamiršai, kaip pati net jo triusikams ir laikraščiui pavydėdavai… Ką būčiau darius? Būčiau pradėjus apie tuos jo draugus suktis. Nėra geresnių vaistų mirštančiai meilei, kaip pavydas, aš tau garantuoju, o paskui tik pakurstyk karts nuo karto ir eis kaip per sviestą. Dviguba nauda: sugadini jo virškinimo sistemą ir pargriauni morališkai… Nesimaivyk tik… Žinai, kokia geriausia namų simfonija? Kantrybė ir pastovus kartojimas. Pašokinės, pašokinės, o paskui pradės gerintis. Visi jie tokie - baisiai karingi, kol neužsinori… O žinai, ką neseniai per radiją girdėjau? Kažkokia Maria Louisa sakė: "Jeigu pirmą kartą nepasisekė, dar paverk." Senamadiška, bet teisinga… Kaip kaip? Jei gali pasiekt lūpdažiu, kam tuščiai aušint burną?… Geras… Jei gyvenimas būtų gražus, kam reiktų tos išminties. Bet jei būtų išmintingas, vis tiek turėtų veržtis į grožį, šventa teisybė. Užtat jie visad ir sugrįžta, nors kartais ir paryčiui... Oi, žiūrėk, jau Las Vegas. Taip ir nenusimyžiojau. Užeisiu į kokią vestuvių koplyčią, tos per naktį atidarytos, tuo pačiu maldelę sukalbėsiu prieš eidama į kazino. Gerai, gerai, gražiai elgsiuos… ir apatinius apsimausiu koplyčios tualete… gerai, prieš maldas apsimausiu. Aha, skambink. Ate.
2009 m. liepos 7 d., antradienis
PASLAPTINGO NEPAZISTAMOJO GERANORIŠKI PATARIMAI SUSTOJUSIEMS NAKTĮ DYKUMOJ नुसिम्य्ज्त
Jei kada važiuosite iš pietų Kalifornijos į Nevadą ir kirsite Šešėlių Slėnį, nesustokit dykvietėj nusimyžt, ypač naktį. Nors ir kaip nekaltai tai atrodytų. Net po penkių valandų sėdėjimo prie vairo, net jei pradedat muistytis ir dėlioti sėdynę nuo vieno pusrutulio ant kito. Tada geriau stabtelt Barstow, Mojave’s dykumos vidury, lyg tam tyčia čia pastatytam dideliam logistikos centre, su McDonaldais, Starbuck’sais ir, atitinkamai, viešom išvietėm: uždaras ciklas, pažįstama aplinka, būtent tai, kas reikalinga saugumui ir gerbuviui uztikrinti. Bus ten aplink ir žmonių, tokių pat keleivių kaip ir jūs, besimankštinančių, t.y. juokingai beskeryčiojančių rankomis ar šiaip darančių pritūpimus ir paskubom praryjančių greitmaistį. Jie net gali prabėgom paklausti, kaip jums sekasi. Paklauskit jų to paties, pakalbėkit apie orą ir benzino kainas. Atsiminkit: svarbiausia išlikti komforto zonoj, neiškrist iš srauto, tekėt su visais ir nerizikuot sustot. Geriausia kelionėj negert arba gert gryną vandenį, nes kava kaip mat pradės veržtis laukan ir jūs turėsit stabtelt Šešėlių Slėny. Viskas prasideda labai nekaltai: akys panūsta ieškoti išvažiavimo. Vis dar renkatės. Vėliau, spaudimui šlapimo puslėj tolydžio didėjant, atitinkamai mažėja reikalavimų sąrašas ir jūs nebe tokie išrankūs, tad galų gale pasukat į pirmą pasitaikiusį išvažiavimą, kuris virsta tamsoj paskendusiu keliukščiu. Sustabdot mašiną, sukeltam smelio dulkių sūkuriui besisklaidant, akimis susirandat kaktusą, nes taip jau įprasta: reikia šlapintis ant kažko. Natūralu, polinkis dominuoti ir apvaldyti ― jūs vis dar pažįstamoj aplinkoj, bet pavojaus zona jau čia pat. Kaktusas, ką ir besakyti, žmogaus dydžio, laiko vieną ranką iškėlęs, tarsi norėtų kažko paklausti ar stabdytų mašinas. Sakau jums, tai spąstai. Ir, žinoma, jūs padarot klaidą: išjungiat variklį ir užgesinat mašinos šviesas. Tyla ir tamsa aplink, per kūną nubėga lengvas šiurpulys ir, jeigu žaistume žaidimą šilta-šalta, kur indikatorius šilta reiškia artėjimą prie ieškomo objekto, dabar iš visos gerklės reikėtų surikti: "Karšta! Jūs jau pavojaus zonoj!" Atsistojat prie kaktuso taip, kad būtų pavėjui. Dar spėjat išleisti džiugų palengvėjimo atodūsį ir to pasekoj, kaip kad įprasta, kai palengvėja, panūstat užversti galvą aukštyn. Paskutiniai lašai nuvarva jau ant batų, bet jūs to nebejaučiat. Ar dabar jums aišku, kodėl paskutinę minutę, visai netikėtai, susidarius nepalankioms aplinkybėms, nebegalėjo važiuoti draugai ir taip likote vienas? Ir kad tas šiknius kaktusas visai nieko nenorėjo paklausti, bet rodė viršun, į tą gelmę? Ir kurių galų reikėjo važiuot naktį? Spąstai. Išpuolis suplanuotas ir paruoštas iš anksto. O gelmė, tik to ir telaukus, pasičiumpa jūsų žvilgsnį. Ir ne tik jį, nes akys, persipildę dangaus ir tylos, staiga pradeda ašaroti. Tai nuo dulkių, pasakot sau, nuo dulkių ir nuo įtempto žiūrėjimo tamsoj į kelią. Tačiau jūs vis dar tebežiūrit, nes žiūrėti norisi. Tik stovėt ir galvą užvertus žiūrėt. Ir jei manytumėt, kad tai tas pats, kas saulėtą vasaros dieną gulėti pievoj ir skaičiuoti plaukiančius, į naminius gyvūnus panašius debesis, tai labai klystumėt. Sakau jums, viskas žymiai pavojingiau, negu iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti. Žmonės, visai net nepagalvoję, išstato save baisioms organizmo perkrovoms, kai prieš akimirką lėkę 130 km/h greičiu staiga sustoja, išjungia kūno autopilotą ir pažvelgia viršun. Galiu jums priminti, sklinda tokie gandai: pavargę žmonės važiuoja į dykumą ir jos tylą pasislėpti nuo greitkelių ir nuo triukšmingų bendrakeleivių. Sakoma, kad ta gelmė iš tikro yra mumyse ir dangus ― tik jos atspindys. Ir ašaros tai tik pradžia. Iš kur, jūsų manymu, atsiranda tie gatvių sankryžose bestovį ir beskelbią pranašai, iš kur tie keistuoliai, degančiais žvilgsniais priverčiantys jus paspartinti žingsnį ir vengti su jais akių kontakto. Iš kur, pagaliau, tie nurimę, pilni užsispyrusio tikrumo ir dažniausiai visai nešnekūs piliečiai, šalia kurių norisi pabūti ir jų tylos paklausyti? Sakau jums, jie įsileido, o gal, pagal kitų aiškinimus, atpažino gelmę. Bet ar jiems nuo to geriau?
Matau, jūs neramiai trepsit sagstydamiesi klyną ir mostaguojat laisva ranka, nes visiškai neaišku, ką su ta patirtim daryti. Dievaži, atrodot kaip tas kaktusas. Ne ne, nenoriu iš jūsų pasijuokti. Visai priešingai ― pilnai jus suprantu. Dar daugiau: Esu isitikinęs jūsų pasipiktinimo teisėtumu: juk tenorėjot nusišvilpt! Neverta nusiminti. Galiu patarti, kaip iš susidariusios padėties garbingai, nepažeidžiant savo orumo, pasitraukti. Pažadėkit sau grįžę nusipirkt knygą "Dvidešimt būdų kaip atrasti sielos ramybę" arba kitą panašią. Arba nueikit į muziejų, pagaliau į bažnyčią. Arba pradėkit sportuot ir laikytis dietos. Ar padės? Matau netikrumą jūsų veide. Patikėkit manimi. Draugai, pastebėję jūsų sunerimusį žvilgsnį kiekvieną kart besiartinant prie pisuaro, būtinai paklaus, kas atsitiko. Ir ką jūs jiems pasakysit? "Nuėjau nežinia kur, pamačiau nežinia ką?" A? Arba apie šiurpulius per visą kūną? Va tada, aš jums pažadu, jūs išgirsit tikrą tylą, kai jūsų kolegos susižvalgys tarpusavy ir klausiamai i jus pažvelgs. Gal net pradės jūsų vengti. Ar tikrai to norit? Taip ir maniau. Vėliau jums gali šaut galvon pradėt rašyt eilėraščius, bet tai praeis, greičiausiai po trečio ar ketvirto bandymo. Nebūkit naivūs, tai neaprašoma. Leiskit, padėsiu jums susirast mašiną, va taip va, atsargiai, neįlipkit į savo šlapimą. Dabar pasukit raktelį. Va, matot, variklis dirba kaip laikrodis, jūs vėl pažįstamoj aplinkoj, jūsų gyvenimas vėl teka įprasta vaga. Ką? Pažvelgti jums į akis? Gerai. Neeee. Nėr ten jokios gelmės. Patikėkit manim, jeigu ji ten būtų, tikrai jums pasakyčiau. Miražai, oazės, gelmės ― prišneka žmonės nežinia ko. Na ką jūs, neverta dėkoti. Visad galit kreiptis, patarimai nemokami.
Nulėkė kaip akis išdegęs. Matyt jau bus paskutinis šią naktį. Kvailys. "Pažvelk man į akis”. Che che che.
Aušta. Ir man jau metas. Nušliausiu kur nusnūst.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
