Antrasis Advento sekmadienis (I dalis)

Liuobiau ta diena karves, kaip visada. O jau Zaloji tokia nerami, tokia nerami. Ar tai bimbalai su gyliais ja apipuole, ar pas jauti laikas. Vandens kibira isvertus, lenciugas kelis kartus apie akmeni apsivijes. Pakasiau ranka tarp ragu, tai kad paziurejo I mane, visai kaip Juozapas vakaruskoj: gailiai ir prasanciai. Pries nepagada, tetuselis vis sakydavo, o jau jo zodziai visad I dangu, kartu su smilkalu. Pakasiau dar Zalosios sukaitusia nugara ir buvau benueinanti buliaus perkelt, tik netiketai is pakrumes pasigirdo balsas: - Marija! Nukaitau visa. Ar tik nebus Juozapas. Tas toks stukorius. Jam vis tik ignybt ar kokia blevyzga pasakyt. O dabar matai ka is krumu sugalvojes, selmis toks. Nusibraukiau rankas i prijuoste. Neee. Ne taip tetuselis mane moke: Mergaites turtai pakrumiais nesimeto ir akys jos nuleistos. Greit per peti zvilgterejau atgal. Geriau jau nebuciau. Stovejo ten vyriskis baltu svarku bevilkįs, toks panasus i Betygalos virsaiti, tik dar prasmatnesnis. Greit pasitaisiau skareles kutosiukus ir, kaip mokyta, nuleidau akeles. O tas atsikrenkste, uzsikiso nyksti uz dirzo, ispute krutine ir pastate viena koja priekin: - Marija! - nugriaudejo is pakrumio. Baugu pasidare, dangus niaukstytis pradejo. Net karves nustojo rupsnoti zole ir suziuro i medziu virsunes. O anas tese: - Sveika, malonemis apdovanotoji, Viespats su tavimi. Atsargiai, aukstai keldamas kojas apejo karvasudi ir tese: - Nebijok, Marija. Tu radai malone pas Dieva. Zaloji, vaikydama bimbalus, sumosavo galva ir uodega trinktelejo sau per sonus. Kaip isgasdintas zvirblis, ponaitis soko i sali, uzkliuvo uz lenciugo ir issitiese paslikas. As tuo metu stebejausi ta keista ir nesuprantama kalba ir svarsciau savo sirdyje, ka ji galetu reiksti. - As, ponas, kreipiausi i svarka besivalanti, mergaite dar vidurines nebaigus, bet man tamstos sneka skamba kaip vertimas is anglu kalbos, pasakiau nuolankiai. Pagalvojus dar pridejau: - O bijoti man nera ko. As pati viena galiu buliu perkelti, ir pakeliau akis i nepazistamaji. Anas placiai nusisiepe. Jo burnoj kazinkas zybtelejo, rodos net isgirdau garsa: - Cinkt. Ir toliau tese: - Stai tu pradesi isciose ir pagimdysi sunu, kuri pavadinsi Jezumi. Taip ir pasake. Dabar jau visai lietuviskai. Pajutau, kaip kraujas musa man galvon: - Ar tai tamsta manai, kad as paprasta kaimo mergaite, tai su manimi gali elgtis kaip nori?!
Zemyn leidosi rukas, daresi vis nejaukiau, krumuose nutilo zvirbliai. Nezinau kas tamsta moke ir augino, bet ponas esat storzievis. Karviu as su tamsta neganiau ir vaiku as su jumis pakrumej nedirbsiu. Net nepajutau, kaip visa uzkaitau ir pakeliau balsa. Kudlius, iki siol tykiai tupejes salia, suurzge. Tolumoj pasigirdo perkuno trenksmas. Niaukstesi ir rodesi, kad didelis debesis leidziasi zemyn. Izulusis ponas neramiai pazvelge i laikrodi, o paskui i besileidzianti debesi, giliai ikvepe ir subere kaip zirnius is siena : - Jis viespataus Jokubo namams per amzius ir jo viespatavimui nebus galo, snekejo lyg is rasto, lyg ne man o kazkam kitam, tarsi atsakinetu mintinai ismokta pamoka ir bijotu praleisti koki zodi. Pasidare jo gaila. Matyt ne visi zmogui namie. Argi kas, budamas sveiko proto, gali tokius dalykus siulyti pirma karta matomai merginai. Nebent kokiam dideliam mieste, kur nebelike tikejimo. Vienas Dievas tezino kas cia daros: - Eik sau is kur atejes, meldziamasai, kiek galedama svelniau pasakiau. Eik, ir man jau metas. Ar zinai kur tavo namai? Kodel pati isleido viena? Taciau keistasis ponas, rodydamas ranka i debesi, isgasdintu balsu subliuvo: - Sventoji Dvasia nuzengs ant taves ir auksciausiojo galybe pridengs tave savo seseliu, net pritupe is to susijaudinimo. Toka jaunas ir grazus, o toks nelaimingas, pagalvojau. Ir staiga man tarsi zvynai nuo akiu nukrito: - Tai tamsta turbut esi apseklintojas is Nemaksciu. Seniai laukem. Zaloji jau kuris laikas kaip zylioja, ramybes neranda, lengviau atsikvepiau ir paskiau karvei: - Ziurek, tavo kavalierius atvaziavo. Bet per anksti mano apsidziaugta. Staiga pajutau, tarsi daugybe lipniu pirstu lakstytu mano kunu: krutine ir strenomis, keltu sijona ir sagstytu sagas. Galiu prisiekti, kad salimais isgirdau greita alsavima. Ponaitis stovejo karvasudy ir purvinom rankom glamze savo graziojo svarko skverna: - Sakyk, stai as Viespaties tarnaite, teesie man pagal tavo zodi, tryne viena i kita savo meslinus batus. - Gelbekit, surikau. Kudliau, paimk. Šunelis jau ir taip lakste aplink ir bande sugauti debesi dantimis...

Apie skirtingus mato vienetus
Ir atsitik tu man - viena po kito atsiverčiau keletą straipsnių. Matyt, apvaizdos šitaip buvo patvarkyta. Sigito Parulskio Budelių tauta ir Claudio Hummes Privalome ne smerkti pasaulį, bet jį gelbėti. Parulskis išsakė savo liudesį dėl tautos. Ten yra ir tradicinis anksčiau taip nebuvo, ir kad nebėra į ką atsiremti darant sprendimus vis ieškant savo vargano gyvenimo prasmės. Pabaigoj padaro išvadą: neleiskim savo gabumams nueiti perniek. Darykim ką geriausiai sugebam. Taigi, iš pradžių lyg ir nusivylęs, vėliau atranda išganymą žiūrėdamas tiesai į akis. Nuotraukoj Parulskio veidas butent toks, kokio reiktų, norint pradėt reklamuot lietuvių tauta - Samdomi Žudikai & Co. Toks, pasak rašytojo, yra tikrasis lietuvių pašaukimas. Kardinolas Hummes, savo ruožtu, nuotraukoj gražiai šypsos (jau šypsos, tuoj dainuos) ir atrodo kaip laimingas, žinantis atsakymus į visus Parulskio iškeltus klausimus, žmogus. Tik paduok jam tuos nusivylusius ir viltį praradusius. Gaila, kad nuotraukoj nesimato kardinolo rankų, nes jis garantuotai laiko gelbėjimo ratą arba meiliai glosto galveles nepilnamečiams. Įdomu, ar Prulskis skaitė Hummes straipsnį ir dar įdomiau, ar Hummes bent jau akimis permetė, ką Parulskis parašęs, nes joks profesionalas negaletų praleisti tokios progos evangelizacijai. Suinteresuotoms pusėms išreiškus pageidavimą, galėčiau juos abu supažindint, kad bent jau apsikeistų biznio kortelėm. Ką gali žinot.
Bet prie reikalo. Parulskis sako: Lietuviai naikina kultūrą, spjauna į etiką ir dorą, į visus krikščioniškus pagrindus iš viršaus. Atėjo visuomeninio, politinio ir etinio chaoso laikai. Kardinolas net ant pirštų galų pasistiebęs bando jį perrėkti: Ši kultūra persmelkta reliatyvizmu, neigiančiu absoliučias ir transcendentines tiesas, griaunanti moralės pagrindus ir atmetanti religiją. Negana to, ji yra vartotojiška, gašli, palaida ir lėbaujanti. Uff, net prakaitą reikia nusibraukt, kol tas visas blogybes išvardini. Kardinolas sako, kad nyksta tiesos troškimas. Paskaičius Parulskį, visai nepanašu. Visas jo rašinys yra apie tiesos troškulį. Taigi, ir šitoj vietoj abiejų keliai sutampa. Ir kaip po to nepulsi skaityt, ką tas Vatikano diplomatas turi pasakyt. Juk informacija gali pakeisti lietuvių tautos likimą(t.y. tapt samdomais zudikais) ir nuramint Parulskį. Tiesa, kyla klausimas, kodėl kardinolas ir jo pirmtakai iki šiol to nepadarė, per tuos 600 metų? Bet tai provokacinis klausimas, į kurį mes kiekvienam pašlemėkui sušvilpus nepulsim atsakinėti. Be to, Parulskis 600 metų dar ir neišgyveno. Kardinolas šitaip sako: Jėzus Kristus yra tiesa, mes jį pažįstame kaip visuotinį Logosa, išmintį, kuri viska nušviečia ir viska paaiškina. Nu ir..? Stovit užsimerkę ir laukiat. Pasigirsta Hummes pažeriamu motyvacinių citatų iš Biblijos sliukstelejimas per langa. Taip sakant, zdelaj sam.
Ir staiga, matyt vėl apvaizdos patvarkymu, ateina man praregėjimas: Parulskiui, akivaizdžiai skauda, jis nuo širdgėlos nebėga, įsileidžia ją širdin. Dar daugiau, tai jau jo esaties dalis. Ji ten jam kaip pastovus priminimas, skaudulys dėl tautos ir saves paties, nebežinančio, kur dėtis nuo neteisybės, chaoso ir nevilties. Kardinolo straipsny kaip tik pasigendu šitos dalies - buvimo. Jis gražiais terminais įvardinęs išrikiuoja skaudulius, o paskui… pakviečiami pretendentai į išganytojus. Jie traukia kiškį iš kepurės. Ten, kur Parulskis yra skaudžiai gyvas, kardinolo išvis nėra. Ten, kur Parulskis susitikinėja su savo pragarme, Kardinolas mikliai išlaviruoja, pereina vandenį, nesušlapęs kojų. Akivaizdus tikinčio žmogaus pranašumas. Nesėkite Dievo seklos pro klebonijų langus – sako jis, saugiai pasiekęs kitą krantą. Padalija 200 metų senumo šventųjų relikvijų, paskui užbarsto Naujo, 2000 metų senumo, Testamento druska. Jeigu kas netyčia galvojot sėdėt po kardinolo langu, laukdami atsakymų, siūlyčiau užsidėti šalmą- Biblija yra storoka knyga, jeigu kas nesat matę. Paskui, apokaliptinio žvėries akivaizdoj, Parulskis, ir aš tik galiu spėti, kaip žmogui turi skaudėt tai ištariant, pasako, kad mes esam žmogžudžių tauta. Va čia, būtent šitoj vietoj, graikai pradėjo rašyt tragedijas. Apie žmogų, kančios akivaizdoj. Noriu būt banalus dabar… prisimenu garsų teismo procesą ir žmogžudžio motiną teismo salėj. Kamera stambiu planu pritraukia jos veidą, skaitomas nuosprendis sūnui. Idant stiprių įspudžių mėgėjai galėtų pasitenkinti. Bet ne, verkimas ir ranku grąžymas jau seniai pereitas etapas, dabar tik akys nuolankiai sugeria nuosprendi. Jos vaikui. Parulskis sako: Mes, mums. Budelių tauta vistiek yra sava tauta. Vatikanas su savo tarnais yra kažkur anoj pusėj lango. Parulskis per savo skausmą yra pakeliui, Vatikanas su citatom yra velniai žino kur. Nebent panorėtumėt luktert dar 600 metų, kol už klebonijos lango patekės saulė ir ateis Šiandien.

Apie Dieva (19)

Anomis dienomis, Dievas rinko voveruskas su kelmuciais, o aukstieji kunigai ir rasto aiskintojai pinigus baznycioj. Nes darbus reikia perpus pasidalinti.

Anomis dienomis, spaudos draudimo gadynei uzejus, visiems is naujo katekizma beskaitant, Dievas zvake uzsideges pradejo leisti pogrindzio laikrasti Dievo Balsas. Ir ko tik jam I galva neateidavo.

Anomis dienomis, kol aukstieji kunigai ir rasto aiskintojai Siluvoj is sakyklos skaite tikintiesiems Dievo laiskus. Tas tik pecius kilojo is nustebimo.

Anomis dienomis Dievas dare ka panorejes. Paskui ateje teologai pasake, kad Dievui nera negalimu dalyku ir Dievas turejo ju klausyti.

Anomis dienomis Dievas deliojo ant grybu samanas ir uzmirso sekmadieni nueiti i baznycia. Ir is to paaiskeja kodel isganymas baznycioj yra taip sunkiai pasiekiamas.

Anomis dienomis Dievas sukure tokius aukstuosius kunigus ir rasto aiskintojus kuriu net pats negalejo pakelti. Ir taip atsirado rupintojelis.

Anomis dienomis lezbietes su Kastyciu ir bedieviais rinko grybus, dziovino ir dejo i barkscius. Bet juk mes zinom kad matys jie dangu kaip savo ausis, tai ko cia taip stengtis?

Anomis dienomis teologai kepe blynus, netycia sumaise recepta ir gavos sakramentai. Bet negi ismesi.

Anomis dienomis blusos irgi uodai gere krauja, nes dar nebuvo atejes laikas nekruvinoms aukoms. O paskui atejo laikas nekruvinoms aukoms ir krauja pradejo gerti aukstieji kunigai ir rasto aiskintojai.

Anomis dienomis nutiko dar daug dalyku, kuriu nei aprasyti negalima, todel apie tai bus parasyta kita karta.

Idedamas ka tik Kauno Dienoj pasirodes http://kauno.diena.lt/naujienos/nuomones/r-kausas-apie-lytinius-santykius-meile-ir-sautuva-237686
naujas autoriaus opusas (cia keliais sakiniais ilgesnis)
Download the original attachment
Apie lytinius santykius, meilę ir šautuvą
O štai ir naujas įstatymas apie lytinius santykius, hmmm… Ir kaip čia neprisiminsi klasikos: "cекс: что-то новое или мы давно этим занимаемся"? Niekad nesenstanti tema, ivairiausio plauko ideologams parankiasias budas iskreiptu budu pasipelnyti. Butinai noriu dalyvauti.
Kaip šiandien atsimenu, kieme keistai "sukibusius" du šunis ir kaimynką berėkiančią per langą:
- Pilkit vandens ant jų, pilkit.
Taip prasidėjo mano lytinis auklėjimas. Gatvė ir vyresni kiemo vaikai pasirūpino likusių spragų užpildymu:
a) Vyrams yra skirta tureti apie 2000 erekciju per gyvenima. Skaitliukas užsivedė, turbūt, 8-oje klasėje. Vėliau skaičių pamečiau. Apytiksliais duomenimis jau greit turėčiau kvotą išnaudoti.
b) Onanizmas nepaprastai kenkia inkstams, gali nudziuti dešinė (arba kairė, priklausomai, ar esi kairiarankis ar dešiniarankis) ranka, arba gali apakti. Besiartinant prie 50-ties man jau reikia akinių, taigi, belieka stebėtis gatvės išmintim. Iš tiesų, anonizmas yra lėtai veikiantis nuodas.
Paskui mane auklėjo seminarija. Atvirai pasakius, dabar net sunku susigaudyt, ką aš ten apie lytinius santykius išmokau. Vieną vertus buvo pasakyta, Dievas sukūrė žmogų veistis ir daugintis, ir apvaldyti pasaulį, o paskui penkerius metus mokė, kaip viso šito išvengti. Turiu omeny pirmąją sakinio dalį. Atsimenu kaip šiandien, seminarijon apsilankęs vienas ką tik pabaigęs Panevėžio vyskupijos vikaras mums, akis išpūtusiems seminaristams, kambary pravedė seminarą, kurio pagrindinė mintis buvo maždaug tokia: jeigu lytiniais santykiais užsiiminėji ant kieto paviršiaus, giliau lenda. Kaip čia neatsiminsi. Seminarijoj dar buvo grupė klierikų, kurie tik apie moteris užsiminus. paniekinamai supurkšdavo ir delniukais užsidengdavo burnas. Taigi, paskui mes, vargšai moteriškos giminės gerbėjai, paslapčia kambary susimetę svarstydavom, o kaip homoseksualai praranda skaistybę? Dabar vienas garbingas Kaišiadorių vyskupijos klebonas, o tada seminaristas, giliai įkvėpęs pasakė:
- Kai pirmą kart nusišika.
Ir taip, pamažu, bet užtikrintai, sužinojau apie lytinius santykius viską. Iš draugų ir pažįstamų. Be to, ir pats aplink skleidžiau, ką išmokęs. Sakot, eik tu išsiplaut burnos niekų nerašinėjęs? Jau lekiu. Tik paliksiu pradaras vonios duris, kad galėčiau paprieštarauti. Jau vien todėl, kad naujasis įstatymas apie nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos man pilnai pritaria: pagaliau mūsų valdžia suprato, kur šuo pakastas. Nėr geresnio mokytojo, kaip nieko nemokymas. Žmonės patys susižinos viską, ko jiems reikia. Kur ta mano dantų pasta? Dalykai patys savaime išsiprendžia, kai apsimeti kad jų nėra. Pažiurėkit į katalikų bažnyčią. Juk ji suformavo vakarų pasaulio moralę ir vertybių sistemą. O ar esat girdėję kada apie lytinius santykius iš sakyklos? Na, nebent kartais apie pasileidusį ir pragaro link beriedantį pasaulį, bet užtat šalutiniais kanalais iš kartos į karta lašino gyvybės eleksyrą. Antraip, iš kur tiek savo lytiškumo išsigandusių jaunų žmonių Lietuvoj? Paskui gerbiamasis Ministras pirmininkas, krikščionis demokratas, visai teisingai pareiškė, kad reiktų uždrausti ne tik homoseksualius, bet ir visokius kitokius lytinius santykius. Čia tai aš suprantu ir pritariu. Lytiniai santykiai tik prokreacijai. Kaip dabar atsimenu mokymą apie Santuokos Sakramentą: jis būna arba panaudotas arba nepanaudotas. Kad aiškiau būtų, turėjom ir pavyzdį: susituokė pora, vos išėjo iš bažnyčios, kai fašistai (mokiaus tarybiniais laikais, dabar turbūt sako rusai) paėmė vargšą vaikiną tiesiai nuo didžiųjų durų fronto darbams. Santuoka nepanaudota, jaunoji gali čia pat ištekėti už pabrolio ir panaudoti. Vėliau, kai pas mane ateidavo poros šnekėtis dėl sutuoktuvių, būdavo labai paprasta: jeigu tu nebuvai bažnyčioj susituokęs pirmą kartą, nežiūrint to, kad turi trejetą vaikų iš pirmosios santuokos, tuokis kiek tau patinka, nes santuoka nepanaudota bažnyčios akyse ir tie vaikai kaip ir neegzistuoja. Taigi, lytiniai santykiai yra apie panaudojimą arba nepanaudojimą. Ką čia daug aiskinti? Taip pat ir apie lytines ligas. Jos atsiranda ir užsibaigia kartu su lytiniais santykiais, taigi, yra viens nuo kito neatsiejami, o susirgti lytine liga ir atsidurti vendispancery, tą visi žinojo, buvo baisiausia gėda. Todėl geriau nė už ką neprisipažint ir gydytis pačiam, dedant ant tos vietos trauklapius arba, jeigu nepadėjo, permiegant su nekalta mergaite. Taip man senais gerais laikais paaiškino išsikvietę draugiškam pokalbiui KGB, o juk jie viską žinojo. Todėl disonansu man suskamba šiandieninės kalbos apie meilę ir tarpusavio santykių ugdymą. Tarsi duodama suprasti, kad dvieju žmonių tarpusavio ryšys yra kažkas daugiau, negu lytinis panaudotas arba nepanaudotas aktas. Juokdariai. Todėl pilnai pritariu tautos viešam svarstymui, ar kandidatė į prezidentes kartais nėra lesbiete. Gaila, nebėra KGB, tie tai tikrai žinotų. Nes, jeigu jos seksualinė orientacija neteisinga, o ji vistiek ją naudoja, tai kaip ji gali prezidentaut? Juk tuomet ji visiškai kitokia, negu visi normalūs žmonės. Arba, jeigu ji nėra katalikė, nevalgo cepelinų ir negroja kanklėm, tai kokia ji lietuvė?
Ir apie kokias meiles ir tarpusavio ryšio kūrimą čia šnekama? Tas lytinis auklėjimas yra graži priedanga, Trojos eržilas, kapitalistų atvežtas prie Gedimino pilies ir paliktas, kad išmindžiotų mūsų rūtų darželius ir sutryptų įgimtas lietuviškas krikščioniškas dorybes. Žmonės, atsikvošėkit! Tegyvuoja Nepilnamečių apsaugos įstatymas! Šalin informaciją ir švietimą apie lytinius santykius! Tegyvuoja lietuvių liaudies pasakos! Šalin supuvę vakarai! Ir leiskite man užsikišti pirštą už diržo ir garsiai jų pusėn nusijuokti. Va taip: - Cha cha cha!

Apie Dieva (17)
Primename, kad Vysk Tamkeviciui pareikalavus, savaitrastis Literatura ir Menas buvo priversti serija Apie Dieva isvaryti I gatve.

Ana diena aukstiesiems kunigams rasto aiskintojams bevaziuojant I Siluva, kelia perbego juodi katinai ir seniausios profesijos atstoves. Ir po to juos parase spauda, bet ne katinus ir seniausios profesijos atstoves.

Anomis dienomis, jau visai netoli Siluvos, teologai su aukstaisiais kunigais/rasto aiskintojais rode kelia i sviesu rytoju. Juodi katinai su seniausios profesijos atstovem ju paklause, o butu ko gero Siluva ir pravaziave.

Anomis dienomis, teologai su aukstaisiais kunigais/rasto aiskintojais, apsizerge stumtrauki, jojo i sviesia ateiti. Pakeliui isvyde Siluva sustojo pasimelsti. Ir taip 400 metu. O kad ji vis verkia ir verkia.

Anomis dienomis Vatikano Bankas kartu su kitais pasieke liepto gala kad net Dievas jam negalejo padeti. Tai pasiunte ji i Siluva daryti rinkliavu. Ir taip tikintieji padare stebukla.

Anomis dienomis, Dievas, kartu su daktaru Aiskauda atvyko I Siluvos jubilieju, bet visi lauke stebuklo ir daktaras turejo gerokai pasidarbuoti ir net keleta isgydyti.

Anomis dienomis buvo atrasti nekaltai pradeti rykliai ir tai yra gera zinia teologams ir aukstiesiems kunigams/rasto aiskintojams, nes jei tik uzsinori, tai ir yra imanoma.

Anomis dienomis, Siluvoj atradus skrynia, geriau ja buvo iskart ir vel uzkasti.

Anomis dienomis, Marijai graudziomis asaromis beverkiant, pasirode aukstieji kunigai ir rasto aiskintojai ir padare stebukla.

Anomis dienomis, Dieva palike kasti bulviu, Betygalos tikintieji vaziavo i Siluva ir prase Dieva kad padetu bulves nukasti.

Apie Dieva (15)

Anomis dienomis lezbietes su paskenduole ir bedieviais tarkavo morkas su obuoliais ir spaude sunka. Aukstieji kunigai/rasto aiskintojai rase Biblija ir is jos bande ispausti Dievo zodi.

Anomis dienomis seniausios profesijos atstoves zvejojo teologus ir aukstuosius kunigus rasto aiskintojus, bet nieko nepagavo. Todel paskui turejo plaukti Kastytis ir istrauke pilna tinkla.

Anomis dienomis Dievas, pasikvietes seniausios profesijos atstoves, bedievius, Paskenduole ir aukstuosius kunigus rasto aiskintojus, svente savo gimtadieni ir pute zvakutes ant torto ir gere sampana ir buvo jiems gera. Ir aukstieji kunigai rasto aiskintojai is to gerumo paskelbe Geraja Naujiena ir kaip visi eis i pragara.

Anomis dienomis Dievas su nykstukais ir raganom gere ramuneliu arbata ir kalbejosi apie rinkimus ir nauja valdzia. O paskui atejo aukstieji kunigai rasto aiskintojai ir uzvire kose, nes mane kad dabar bus ju valdzia.

Anomis dienomis Dievas su pakaruokliais ir Paskenduole rymojo prie lango ir prisipilde saulelydziu. Nes saule paniro i vandeni kaip per Velines ir visi juos prisimine.

Anomis dienomis Dievas tyliai vaiksciojo po rudeni ir lapai jam cezejo po kojom. Renginy taip pat dalyvavo aukstieji kunigai rasto aiskintojai ir teologai.

Anomis dienomis, sauleta diena, Dievas vaiksciojo po palmem ir klauses vandenyno, bet teologai jam pasake kad dabar yra Velines ir jis turi vaikscioti po lietu ir liudeti kartu su visais.

Anomis dienomis Dievas stebejos, kaip aukstiesiems kunigams rasto aiskintojams lengva susitart su mirusiaisiais ir pasizymejo uzrasu knygutej: Neleist prie gyvuju.

Anomis dienomis Didysis Liudesys uzpuole zemes gyventojus ir Dievas ilgai turejo juos guosti ir raminti, sekti jiems pasakas pries miega, apkamsyti kaldra ir pabuciuoti. Aukstieji kunigai rasto aiskintojai irgi bande listi buciuoti, bet Dievas juos sudraude o spauda aprase.

Anomis dienomis zemes gyventojai ejo per dykyne ir susitiko Didiji Liudesi. Teologai su aukstaisiais kunigais rasto aiskintojais jiems sake: Jus esat aukos ir jus reikia isgelbeti. Bet gyventojai pamate prieky bemojanti ranka Dieva ir suprato dar ne viska padare kad sau padeti.

Download the original attachment
Provokacija
Aš jums labai nuoširdžiai noriu pasakyti, vien jau pasižiūrėjęs į tuos savim patenkintus žmones suima nuoširdus pavydas. Turiu prieš save pasidėjęs Charles Ponzi, Bernie Madoff ir Allen Stanford nuotraukas. Jūs manęs paklausit, kam? Ir ko čia pavydėt? Ir aš jums atsakysiu: todėl, kad tokie žmonės kaip jie, stumia pasaulį į priekį, suteikia visuomenei viltį, ragina ir įkvepia mus peršokti aplinkybių sustatytus barjerus, pakilti į dar neregėtas sąmonės aukštumas. Ar užtenka? Kraipot galvas netikėdami. Leiskite tęsti. Raudoni, iš entuziazmo net spindintys paminėtų asmenų veidžiukai. Taip ir norėtųs pabūt šalia tokių arba bent jau slapčia prisiliesti prie tos pasisekimu spindinčios auros, ar pasišildyt nuo jų besklindančiame nepajudinamame pasitikėjime savim. Arba prisėst prie jų stalo, paspaust ranką ir tiesiai paklaust: kaip tu sugebėjai, iš kur tiek jėgų ir drąsos? Mums, paprastiems mirtingiesiems, kasdien suklumpantiems prieš visagalę visuomenės nustatytų normų sistemą, vis iš naujo atsimušantiems į sunkią šalčiu ir betonu dvelkiančią tikrovę, išmokytiems gyventi pagal socialinio prisitaikymo principą, prislėgtiems kasdienybės rutinos, snarglinų vaikų nosių ir nepatenkintų sutuoktinių, minėti žmonės yra šviežaus vėjo gūsis. Jie mums dangaus atsiųsti priminti ir sužadinti vilčiai, nutrint riboms, kurias tik mes patys sau nubrėžėm. Tas noras nelaukt amžinojo atlygio, bet pasiimt jį jau čia ir dabar. Peršokt privalomą, (o ir kas jį nustatė?) laukimo laikotarpį ir, neklausiant kitų nuomonės, patiems sau atsilygint už drąsą. Nes ribos galioja tik tiems, kurie jomis tiki. Charles Ponzi, italu imigrantas Bostone, dirbęs padavėju, vėliau sesele ir banko klerku, 1919-1920-aisiais atvėrė mums visiems akis dar nematytu bizniu. Jūs raukotės? Kodėl? Jis netapo pakelės plėšiku anei alchemiku, nors, jeigu pasektume jų geneologini medį, be abejonės rastume giminystės ryšių. Nesimato pragertų veidų anei gremėzdiškų kumščių nei žiūrint į Bernie Madoff ar Allan Stanford fotografijas. Gaila neteko matyti Kasanovos nei Kagliostro, anei Saint Žermeno paveikslų, bet nei kiek neabejoju, kad atrastume giminingų bruožų - jiems visada aukso amžius. Jie nepasitenkina išgirdę žodi "ne". Jų entuziazmo neužmuša pridvisęs valdiškų įstaigų oras. Įstatymai jų rankose tampa pirmaprade kūrybine medžiaga. Ponzi, susirinkęs tiems laikams (XX amžiaus pradžia) nežmoniškai didelę 10.000.000 dolerių sumą, Madoff 50 milijardų ir Stanford 5 milijardus dolerių niekam neleido užmušti savo svajonių. Žinoma, dabar, kai žymėtos kortos atverstos, mes visa gerkle šaukiam: - "Ir kaip mes galėjom patikėt?!" Stanford kompanijos direktorių taryboj "dirba" ir du aštuoniasdešimtmečiai, kurių vienas, dėl ištikusio paralyžiaus, jau aštuoneri metai kaip nebekalba!? Bet juk daugiau kaip 20 metų gyvenom tikėjimu ir šviesia viltim, kad yra žmonių, kurie nepavaldus Visatos dėsniams. Ar mums pasidarys lengviau dabar? Praradus viltį? Tiesa, kartu su savo gyvenimo santaupomis. Bet ko verti pinigai, palyginus su tikėjimu? Juk patys, netgi girdėdami specialistų įspėjimus, ėjom ir prašėm tų, kurie "asmeniškai pažinojo Bernie" būti priimami į išrinktųjų būrį. Prisipažinkim pagaliau, ne pinigai mums rūpėjo, bet noras bent paliest išrinktųjų šešėlį, žinot, kad paslaptinga ranka, paimanti jūsų gyvenimo santaupas, yra iš aukščiau. Jūs, kurie nepasitenkinot Supermenų, Spidermanų ir Ironmanų įkvepiančiais žygdarbiais kino teatruose, turėtumet liautis aimanavę ir pakelt aukščiau galvas, nes norėjot daugiau. Kino filmų herojai, svieto lygintojai, užklijave pleistrą ant vietinės reikšmės žaizdų ir išnyke horizonte iki kito karto, geriau tinka žemės kurmiams, kuriuos dangiškos šviesos troškulys pasiekia tik retais prašviesėjimo momentais ir kurie lengvai pasitenkina nuvažiavę į kazino arba nusipirkę loterijos bilietą ir taip numaldę kiekviename iš mūsų slypintį absoliutumo troškulį. Šviesa jiems pavojinga.
- Bet mes paskendę nevilty, - pasakysit, - mūsų viltys žlugo net nespėjusios išsipildyt. Tie trumpalaikio pasaulio kunigaikščiai, kaip žaltvykslės mąsinę sekti ir net pamiršti biurgerišką atsargumą, pasirodo, buvo iš anksto pasmerkti žūčiai. Dabar jų paslaptys atspėtos.
Netiesa.
Ne, tai jūs neišlaikėt bandymo. Nors ir ėjot su išrinktaisiais iki jų galo, bet užmiršot, kad tai jų galas, bet ne jūsų. O pagaliau, argi tai galas? Juk tai, ką reikėjo įrodyti ir buvo įrodyta. Žmogui, pasiryžusiam užvaldyti pasaulį gali sutrukdyti tik jis pats. Tikėjimo tikslas yra vest, o ne atvest, beribių tolių troškulys yra nepasotinamas, jūs naivūs, nosim betraukantys ir vidury kelio sustoję netikėliai. Jūs, niekingi pamokslų klausytojai, prieš miegą kalbantys maldeles, beatodairiškai beieškantys ženklu pažymėtų išrinktųjų, kad galėtumėt apie juos apsivyniot kaip žirniai ir taip kilt aukštyn. Dabar, kai tapot liudininkais ir savo akimis pamatėt, kai jums pirštu prikišamai buvo parodytos jūsų pačių galimybės, siuntat, nes nebegalit užsimerkt ir apsimest, kad niekas neįvyko. 50 milijardų. Suvokimas, kad tesat vienas iš tų nulių, bet ne skaičius prieky, neleidžia jums ramiai miegot. "Sutrypt sukčius", - garsiai rėkiat, kad kiti matytų, o paskui slapčia nusiperkat loterijos bilietą ir kalbat maldeles, kad už jus jūsų darbus nudirbtų kiti.