Trecioji dalis (paskutine)

Gulejau ant zoles ir ziurejau i debesis. Va tas panasus i mano traktoriu, o anas, su dviem didelem melynom akim, panasus i Marija. Ech, kaip ji moka pasiziureti, taip tarsi netycia mesti zvilgsni per peti. Uzkaistu visas kai ji taip padaro, lyg buciau simta gramu ismetes. Va ir dabar, kai apie ja pagalvojau, sirdis lyg kuvalda pradejo musti krutinej. Tolumoj nugriaudejo perkunas, virs galvos tvenkesi debesys. O mano Marija tokia tyli ir nedrasi. Pasijuntu salia jos kaip azuols. Akys nuleistos, i kitus nei nepazvelgs. O kokia seimininke. Sugurge pilvas kai pagalvojau apie kleckus kur vakar valgem. Tai ir sakau: geresnes visoj apylinkej nerastum. Kazinko tas dangus taip niaukstos? Juk per radija sake, kad bus pagada. Ar ismoks jie kada pasakyt teisybe? Sokau nuo zoles ir isspjoviau smilga, kur buvau isikandes. Reik vaziuot paziuret kaip Marija. Ji dabar kaip tik bus pas karves. Uzkuriau traktoriu. O migla staiga pasidare tokia, kad kelio nematyt. Bet as galiu ir per laukus, po tiesumais. Man taip visada geriausiai. Ir Marijai tiesiai sviesiai pasakiau: - Tekek uz manes, kai baigsi vidurine. Ta tik nuraudo visa kaip zarija, o paskui pasokus pakstelejo i zanda ir pabego. Veliau dar snekejomes ir ziedziuka is dvieju supintu vielikiu jai daviau. Nesioja. Is kur tas ruks toks vidury dienos, lyg butu katins piena paliejes. Rodos isgirdau saukiant ka. A tik nebus Marija? O ko tas suo ten taip draskos? Griebiau astuoniolikos rakta is po sedynes. Dabar jau visai aiskiai pasigirdo: - Gelbekit! Puoliau i ta puse ir atsitrenkiau i kazka minksta. Pamaciau balta svarka ir zmogaus galva: - Marija, riktelejau, dairydamasis aplink. O galva kone suspiege: - Sakyk, stai as Viespaties tarnaite, teesie man pagal tavo zodi. Griebiau galva i rankas ir prikisau rakta; - Ka cia pezi! Kokia tarnaite? Marija, suktelejau. Kazkas salimais susmezavo. Paleidau baltasvarki, tas minkstai znektelejo ant zemes, ir puoliau i prieki. O ten mano Marija. Vajergau. Suknia suplesyta, parvirtus ant zemes. Bus, matyt, bulius pasileides. Suspaudziau rakta saujoj. Juk seniai sakiau: iskastruot, kad butu ramesnis ir zmoniu nepuldinetu. Juk gyvuliui nepaaiskinsi. Pakeliau Marija nuo zemes ir nusinesiau i traktoriu. Apkabino ji mano kakla ir stipriai prisispaude prie krutines. - Viskas bus gerai, Marija, pasakiau. Myliu tave. O ta buliu mes veliau pagausim. Kai migla issisklaidys. Vaziuojam namo.

Advento sekmadienis (2 dalis)

Angelu idarbinimo agenturos uzsakymu buvau patenkintas. Vienas is Dievu nori pasiusti saukli i Zemes planeta. Uzkampis, tiesa, Pauksciu Tako provincija, bet vistiek darbas. Gavau instrukcijas ir paaiskinimus apie planetos specifika. Gyventojai buna dvieju lyciu ir atskirti juos galima pavyzdziui pagal ugi. Moterys zemesnes ir ju vienintelis tikslas yra isteketi. Vyrai didesni, geria is kartoniniu pakeliu ir visada nori sekso. Net ir ju kunigai, bet jiems negalima, net ir kai suauga. Dar paaiskino, kad ilgos ir sunkios nekuriu asmenu pastangos galu gale dave gausiu vaisiu - nemaza dalis Zemes gyventoju buvo itikinti, kad tik prasideje jau yra nusikalte. Bande paaiskinti smulkiau, bet nesekmingai. Taip ir parasiau anketoje apie paruosimo kelionei kokybe: Jeigu nesugebat paaiskinti, geriau isvis patylekit. Bet viena moteris kazkaip isigudrino gimti nenusikaltus. Klausiau kokie jos atpazinimo zenklai. Gal paimti kraujo megini. Ne, atsake, Dievas pasitiki teologais. Kaip jie pasakys taip ir bus. Vienu zodziu, ta moteris pasirinkta pagimdyti Dieva, ta, kuris mane siuncia. As jums sakau, mane sunku nustebinti, bet kai man pasake, kad kazkokia nauja Dievu atmaina, vadinama Sventa Dvasia, ta moteri apvaisins, sirdin isigavo negera nuojauta. Ne ta Dvasia mane nustebino, ne. Dzeusas visad miglom prisidenges ar kuo pasivertes isdykaudavo. Bet man buvo paaiskinta, kad tam kraste moteris, kuri nesusituokus pradeda tuo uzsiimineti, suprantat ka turiu omenyje, uzmusamos akmenimis. Ir man buvo pasakyta atrodyti kaip vyrui, o tai galiu gauti savo akmenu porcija. Patriarchaline visuomene vadinasi. Taip man paaiskino. Parode ir knyga, kuria veliau parasys tos planetos gyventojai. Ten bus pasakyta, kad ta moteris turejo suzadetini, kas yra gryna teisybe, o paskui paskleis ganda, kad jis buvo senas. Atseit vaikas ne jo. Siaip tai jis nebuvo senas anei ka. Sakau, nesvarus reikalas, labai nekoks scenarijus. O ir moters gaila. As jums atvirai pasakysiu: jau kiek tu pusdieviu isleista i Visata, ar kam nuo to lengviau pasidare. Bet ka as cia dabar. Uzsakymas priimtas, avansas sumoketas. Teksta ismokau ir nulekiau. Dar toki balta spindinti svarka man dave, sake moterims patinka. Be to, aiskiai dave suprasti: patriarchalines visuomenes moterys nuleidusios galveles su viskuo sutinka, taigi jokiu komplikaciju neturetu buti. Kiekvienoj planetoj savi paprociai. Dar norejau paklausti, ar jai nekils minciu laikytis anksciau duotu isakymu, t.y. Nr.6 ir 9, nesvetimauk ir net negalvok apie tai, bet, Dievams geriau matyti. Jiems ne pirmas kartas isakymus palankstyti reikiamon pusen. Teks pasikliauti spindinciu svarku. Ta Zeme man visai patiko, ne taip kaip 8-tam Jupiterio palydove, kur turejau paskelbti 16-kos asmenu vienos prigimties Dieva. Vietiniai siaip ne taip patikejo, bet jau klimatas ten neduok Dieve, t.y. teesie tavo valia. Taip gyvenant gali dar ir ne tuo patiketi. O cia tokos malonios akiai spalvos, i mazus angelus panasus gyviai krumuose komunikuoja. Mergaite kaip tik tapsnojo dideliam zveriui per nugara. Atsisegiau apatine svarko saga, kad viskas butu ciki ciki ir pradejau cituoti teksta. Jau bebaigiant pirma eilute, sirdin eme smelktis itarimas: objektas akis nuleido, bet teksto visa sirdim ir visu protu neprieme. Ok. Dar tik pradzia, save nuraminau. Matau, busit apie tai girdeje. As ir neslepiu: isgasdino mane tas zveris. Bet suemiau save i rankas ir nusprendziau panaudoti daugiau spaudimo. Syptelejau, kaip kad jie iprate matyti per dezutes su paveiksliukais ir, nelaukdamas kol atitoks, triktelejau sakini apie iscias. To ir nereikejo daryt. Musu darbe svarbu neaiskiai kalbeti. Ta merga visai pasiuto. Dabar isivaizduokit visa situacija: Sventa Dvasia jau visai palei zeme, taip sakant, paciame gerume, o ta merguzele kaip ne taip ne. As ir vienaip, ir kitaip. Ir "Bus vadinamas Dievo sunumi", ir "palaiminta tave vadins visos kartos". Ne is vietos. Galiausiai pamane, kad as pas ta zveri atvaziavau. O tu Dieve brangus. Bet tai paklausykit kaip baiges. Atleke toks, aiskiai matyt kad vyras, su skeptru rankoj, bande mane pastumt i sali, bet jus gi zinot, manes taip lengvai neapeisi. Pasigriebe ta savo merga ant ranku ir, spardydamas Sventa Dvasia nuejo is kur atejes. Matyt, kad jam tik seksas galvoj. O man pagaliau kas. As savo teksta pasakiau...

Antrasis Advento sekmadienis (I dalis)

Liuobiau ta diena karves, kaip visada. O jau Zaloji tokia nerami, tokia nerami. Ar tai bimbalai su gyliais ja apipuole, ar pas jauti laikas. Vandens kibira isvertus, lenciugas kelis kartus apie akmeni apsivijes. Pakasiau ranka tarp ragu, tai kad paziurejo I mane, visai kaip Juozapas vakaruskoj: gailiai ir prasanciai. Pries nepagada, tetuselis vis sakydavo, o jau jo zodziai visad I dangu, kartu su smilkalu. Pakasiau dar Zalosios sukaitusia nugara ir buvau benueinanti buliaus perkelt, tik netiketai is pakrumes pasigirdo balsas: - Marija! Nukaitau visa. Ar tik nebus Juozapas. Tas toks stukorius. Jam vis tik ignybt ar kokia blevyzga pasakyt. O dabar matai ka is krumu sugalvojes, selmis toks. Nusibraukiau rankas i prijuoste. Neee. Ne taip tetuselis mane moke: Mergaites turtai pakrumiais nesimeto ir akys jos nuleistos. Greit per peti zvilgterejau atgal. Geriau jau nebuciau. Stovejo ten vyriskis baltu svarku bevilkįs, toks panasus i Betygalos virsaiti, tik dar prasmatnesnis. Greit pasitaisiau skareles kutosiukus ir, kaip mokyta, nuleidau akeles. O tas atsikrenkste, uzsikiso nyksti uz dirzo, ispute krutine ir pastate viena koja priekin: - Marija! - nugriaudejo is pakrumio. Baugu pasidare, dangus niaukstytis pradejo. Net karves nustojo rupsnoti zole ir suziuro i medziu virsunes. O anas tese: - Sveika, malonemis apdovanotoji, Viespats su tavimi. Atsargiai, aukstai keldamas kojas apejo karvasudi ir tese: - Nebijok, Marija. Tu radai malone pas Dieva. Zaloji, vaikydama bimbalus, sumosavo galva ir uodega trinktelejo sau per sonus. Kaip isgasdintas zvirblis, ponaitis soko i sali, uzkliuvo uz lenciugo ir issitiese paslikas. As tuo metu stebejausi ta keista ir nesuprantama kalba ir svarsciau savo sirdyje, ka ji galetu reiksti. - As, ponas, kreipiausi i svarka besivalanti, mergaite dar vidurines nebaigus, bet man tamstos sneka skamba kaip vertimas is anglu kalbos, pasakiau nuolankiai. Pagalvojus dar pridejau: - O bijoti man nera ko. As pati viena galiu buliu perkelti, ir pakeliau akis i nepazistamaji. Anas placiai nusisiepe. Jo burnoj kazinkas zybtelejo, rodos net isgirdau garsa: - Cinkt. Ir toliau tese: - Stai tu pradesi isciose ir pagimdysi sunu, kuri pavadinsi Jezumi. Taip ir pasake. Dabar jau visai lietuviskai. Pajutau, kaip kraujas musa man galvon: - Ar tai tamsta manai, kad as paprasta kaimo mergaite, tai su manimi gali elgtis kaip nori?!
Zemyn leidosi rukas, daresi vis nejaukiau, krumuose nutilo zvirbliai. Nezinau kas tamsta moke ir augino, bet ponas esat storzievis. Karviu as su tamsta neganiau ir vaiku as su jumis pakrumej nedirbsiu. Net nepajutau, kaip visa uzkaitau ir pakeliau balsa. Kudlius, iki siol tykiai tupejes salia, suurzge. Tolumoj pasigirdo perkuno trenksmas. Niaukstesi ir rodesi, kad didelis debesis leidziasi zemyn. Izulusis ponas neramiai pazvelge i laikrodi, o paskui i besileidzianti debesi, giliai ikvepe ir subere kaip zirnius is siena : - Jis viespataus Jokubo namams per amzius ir jo viespatavimui nebus galo, snekejo lyg is rasto, lyg ne man o kazkam kitam, tarsi atsakinetu mintinai ismokta pamoka ir bijotu praleisti koki zodi. Pasidare jo gaila. Matyt ne visi zmogui namie. Argi kas, budamas sveiko proto, gali tokius dalykus siulyti pirma karta matomai merginai. Nebent kokiam dideliam mieste, kur nebelike tikejimo. Vienas Dievas tezino kas cia daros: - Eik sau is kur atejes, meldziamasai, kiek galedama svelniau pasakiau. Eik, ir man jau metas. Ar zinai kur tavo namai? Kodel pati isleido viena? Taciau keistasis ponas, rodydamas ranka i debesi, isgasdintu balsu subliuvo: - Sventoji Dvasia nuzengs ant taves ir auksciausiojo galybe pridengs tave savo seseliu, net pritupe is to susijaudinimo. Toka jaunas ir grazus, o toks nelaimingas, pagalvojau. Ir staiga man tarsi zvynai nuo akiu nukrito: - Tai tamsta turbut esi apseklintojas is Nemaksciu. Seniai laukem. Zaloji jau kuris laikas kaip zylioja, ramybes neranda, lengviau atsikvepiau ir paskiau karvei: - Ziurek, tavo kavalierius atvaziavo. Bet per anksti mano apsidziaugta. Staiga pajutau, tarsi daugybe lipniu pirstu lakstytu mano kunu: krutine ir strenomis, keltu sijona ir sagstytu sagas. Galiu prisiekti, kad salimais isgirdau greita alsavima. Ponaitis stovejo karvasudy ir purvinom rankom glamze savo graziojo svarko skverna: - Sakyk, stai as Viespaties tarnaite, teesie man pagal tavo zodi, tryne viena i kita savo meslinus batus. - Gelbekit, surikau. Kudliau, paimk. Šunelis jau ir taip lakste aplink ir bande sugauti debesi dantimis...

Apie skirtingus mato vienetus
Ir atsitik tu man - viena po kito atsiverčiau keletą straipsnių. Matyt, apvaizdos šitaip buvo patvarkyta. Sigito Parulskio Budelių tauta ir Claudio Hummes Privalome ne smerkti pasaulį, bet jį gelbėti. Parulskis išsakė savo liudesį dėl tautos. Ten yra ir tradicinis anksčiau taip nebuvo, ir kad nebėra į ką atsiremti darant sprendimus vis ieškant savo vargano gyvenimo prasmės. Pabaigoj padaro išvadą: neleiskim savo gabumams nueiti perniek. Darykim ką geriausiai sugebam. Taigi, iš pradžių lyg ir nusivylęs, vėliau atranda išganymą žiūrėdamas tiesai į akis. Nuotraukoj Parulskio veidas butent toks, kokio reiktų, norint pradėt reklamuot lietuvių tauta - Samdomi Žudikai & Co. Toks, pasak rašytojo, yra tikrasis lietuvių pašaukimas. Kardinolas Hummes, savo ruožtu, nuotraukoj gražiai šypsos (jau šypsos, tuoj dainuos) ir atrodo kaip laimingas, žinantis atsakymus į visus Parulskio iškeltus klausimus, žmogus. Tik paduok jam tuos nusivylusius ir viltį praradusius. Gaila, kad nuotraukoj nesimato kardinolo rankų, nes jis garantuotai laiko gelbėjimo ratą arba meiliai glosto galveles nepilnamečiams. Įdomu, ar Prulskis skaitė Hummes straipsnį ir dar įdomiau, ar Hummes bent jau akimis permetė, ką Parulskis parašęs, nes joks profesionalas negaletų praleisti tokios progos evangelizacijai. Suinteresuotoms pusėms išreiškus pageidavimą, galėčiau juos abu supažindint, kad bent jau apsikeistų biznio kortelėm. Ką gali žinot.
Bet prie reikalo. Parulskis sako: Lietuviai naikina kultūrą, spjauna į etiką ir dorą, į visus krikščioniškus pagrindus iš viršaus. Atėjo visuomeninio, politinio ir etinio chaoso laikai. Kardinolas net ant pirštų galų pasistiebęs bando jį perrėkti: Ši kultūra persmelkta reliatyvizmu, neigiančiu absoliučias ir transcendentines tiesas, griaunanti moralės pagrindus ir atmetanti religiją. Negana to, ji yra vartotojiška, gašli, palaida ir lėbaujanti. Uff, net prakaitą reikia nusibraukt, kol tas visas blogybes išvardini. Kardinolas sako, kad nyksta tiesos troškimas. Paskaičius Parulskį, visai nepanašu. Visas jo rašinys yra apie tiesos troškulį. Taigi, ir šitoj vietoj abiejų keliai sutampa. Ir kaip po to nepulsi skaityt, ką tas Vatikano diplomatas turi pasakyt. Juk informacija gali pakeisti lietuvių tautos likimą(t.y. tapt samdomais zudikais) ir nuramint Parulskį. Tiesa, kyla klausimas, kodėl kardinolas ir jo pirmtakai iki šiol to nepadarė, per tuos 600 metų? Bet tai provokacinis klausimas, į kurį mes kiekvienam pašlemėkui sušvilpus nepulsim atsakinėti. Be to, Parulskis 600 metų dar ir neišgyveno. Kardinolas šitaip sako: Jėzus Kristus yra tiesa, mes jį pažįstame kaip visuotinį Logosa, išmintį, kuri viska nušviečia ir viska paaiškina. Nu ir..? Stovit užsimerkę ir laukiat. Pasigirsta Hummes pažeriamu motyvacinių citatų iš Biblijos sliukstelejimas per langa. Taip sakant, zdelaj sam.
Ir staiga, matyt vėl apvaizdos patvarkymu, ateina man praregėjimas: Parulskiui, akivaizdžiai skauda, jis nuo širdgėlos nebėga, įsileidžia ją širdin. Dar daugiau, tai jau jo esaties dalis. Ji ten jam kaip pastovus priminimas, skaudulys dėl tautos ir saves paties, nebežinančio, kur dėtis nuo neteisybės, chaoso ir nevilties. Kardinolo straipsny kaip tik pasigendu šitos dalies - buvimo. Jis gražiais terminais įvardinęs išrikiuoja skaudulius, o paskui… pakviečiami pretendentai į išganytojus. Jie traukia kiškį iš kepurės. Ten, kur Parulskis yra skaudžiai gyvas, kardinolo išvis nėra. Ten, kur Parulskis susitikinėja su savo pragarme, Kardinolas mikliai išlaviruoja, pereina vandenį, nesušlapęs kojų. Akivaizdus tikinčio žmogaus pranašumas. Nesėkite Dievo seklos pro klebonijų langus – sako jis, saugiai pasiekęs kitą krantą. Padalija 200 metų senumo šventųjų relikvijų, paskui užbarsto Naujo, 2000 metų senumo, Testamento druska. Jeigu kas netyčia galvojot sėdėt po kardinolo langu, laukdami atsakymų, siūlyčiau užsidėti šalmą- Biblija yra storoka knyga, jeigu kas nesat matę. Paskui, apokaliptinio žvėries akivaizdoj, Parulskis, ir aš tik galiu spėti, kaip žmogui turi skaudėt tai ištariant, pasako, kad mes esam žmogžudžių tauta. Va čia, būtent šitoj vietoj, graikai pradėjo rašyt tragedijas. Apie žmogų, kančios akivaizdoj. Noriu būt banalus dabar… prisimenu garsų teismo procesą ir žmogžudžio motiną teismo salėj. Kamera stambiu planu pritraukia jos veidą, skaitomas nuosprendis sūnui. Idant stiprių įspudžių mėgėjai galėtų pasitenkinti. Bet ne, verkimas ir ranku grąžymas jau seniai pereitas etapas, dabar tik akys nuolankiai sugeria nuosprendi. Jos vaikui. Parulskis sako: Mes, mums. Budelių tauta vistiek yra sava tauta. Vatikanas su savo tarnais yra kažkur anoj pusėj lango. Parulskis per savo skausmą yra pakeliui, Vatikanas su citatom yra velniai žino kur. Nebent panorėtumėt luktert dar 600 metų, kol už klebonijos lango patekės saulė ir ateis Šiandien.

Apie Dieva (19)

Anomis dienomis, Dievas rinko voveruskas su kelmuciais, o aukstieji kunigai ir rasto aiskintojai pinigus baznycioj. Nes darbus reikia perpus pasidalinti.

Anomis dienomis, spaudos draudimo gadynei uzejus, visiems is naujo katekizma beskaitant, Dievas zvake uzsideges pradejo leisti pogrindzio laikrasti Dievo Balsas. Ir ko tik jam I galva neateidavo.

Anomis dienomis, kol aukstieji kunigai ir rasto aiskintojai Siluvoj is sakyklos skaite tikintiesiems Dievo laiskus. Tas tik pecius kilojo is nustebimo.

Anomis dienomis Dievas dare ka panorejes. Paskui ateje teologai pasake, kad Dievui nera negalimu dalyku ir Dievas turejo ju klausyti.

Anomis dienomis Dievas deliojo ant grybu samanas ir uzmirso sekmadieni nueiti i baznycia. Ir is to paaiskeja kodel isganymas baznycioj yra taip sunkiai pasiekiamas.

Anomis dienomis Dievas sukure tokius aukstuosius kunigus ir rasto aiskintojus kuriu net pats negalejo pakelti. Ir taip atsirado rupintojelis.

Anomis dienomis lezbietes su Kastyciu ir bedieviais rinko grybus, dziovino ir dejo i barkscius. Bet juk mes zinom kad matys jie dangu kaip savo ausis, tai ko cia taip stengtis?

Anomis dienomis teologai kepe blynus, netycia sumaise recepta ir gavos sakramentai. Bet negi ismesi.

Anomis dienomis blusos irgi uodai gere krauja, nes dar nebuvo atejes laikas nekruvinoms aukoms. O paskui atejo laikas nekruvinoms aukoms ir krauja pradejo gerti aukstieji kunigai ir rasto aiskintojai.

Anomis dienomis nutiko dar daug dalyku, kuriu nei aprasyti negalima, todel apie tai bus parasyta kita karta.

Idedamas ka tik Kauno Dienoj pasirodes http://kauno.diena.lt/naujienos/nuomones/r-kausas-apie-lytinius-santykius-meile-ir-sautuva-237686
naujas autoriaus opusas (cia keliais sakiniais ilgesnis)
Download the original attachment
Apie lytinius santykius, meilę ir šautuvą
O štai ir naujas įstatymas apie lytinius santykius, hmmm… Ir kaip čia neprisiminsi klasikos: "cекс: что-то новое или мы давно этим занимаемся"? Niekad nesenstanti tema, ivairiausio plauko ideologams parankiasias budas iskreiptu budu pasipelnyti. Butinai noriu dalyvauti.
Kaip šiandien atsimenu, kieme keistai "sukibusius" du šunis ir kaimynką berėkiančią per langą:
- Pilkit vandens ant jų, pilkit.
Taip prasidėjo mano lytinis auklėjimas. Gatvė ir vyresni kiemo vaikai pasirūpino likusių spragų užpildymu:
a) Vyrams yra skirta tureti apie 2000 erekciju per gyvenima. Skaitliukas užsivedė, turbūt, 8-oje klasėje. Vėliau skaičių pamečiau. Apytiksliais duomenimis jau greit turėčiau kvotą išnaudoti.
b) Onanizmas nepaprastai kenkia inkstams, gali nudziuti dešinė (arba kairė, priklausomai, ar esi kairiarankis ar dešiniarankis) ranka, arba gali apakti. Besiartinant prie 50-ties man jau reikia akinių, taigi, belieka stebėtis gatvės išmintim. Iš tiesų, anonizmas yra lėtai veikiantis nuodas.
Paskui mane auklėjo seminarija. Atvirai pasakius, dabar net sunku susigaudyt, ką aš ten apie lytinius santykius išmokau. Vieną vertus buvo pasakyta, Dievas sukūrė žmogų veistis ir daugintis, ir apvaldyti pasaulį, o paskui penkerius metus mokė, kaip viso šito išvengti. Turiu omeny pirmąją sakinio dalį. Atsimenu kaip šiandien, seminarijon apsilankęs vienas ką tik pabaigęs Panevėžio vyskupijos vikaras mums, akis išpūtusiems seminaristams, kambary pravedė seminarą, kurio pagrindinė mintis buvo maždaug tokia: jeigu lytiniais santykiais užsiiminėji ant kieto paviršiaus, giliau lenda. Kaip čia neatsiminsi. Seminarijoj dar buvo grupė klierikų, kurie tik apie moteris užsiminus. paniekinamai supurkšdavo ir delniukais užsidengdavo burnas. Taigi, paskui mes, vargšai moteriškos giminės gerbėjai, paslapčia kambary susimetę svarstydavom, o kaip homoseksualai praranda skaistybę? Dabar vienas garbingas Kaišiadorių vyskupijos klebonas, o tada seminaristas, giliai įkvėpęs pasakė:
- Kai pirmą kart nusišika.
Ir taip, pamažu, bet užtikrintai, sužinojau apie lytinius santykius viską. Iš draugų ir pažįstamų. Be to, ir pats aplink skleidžiau, ką išmokęs. Sakot, eik tu išsiplaut burnos niekų nerašinėjęs? Jau lekiu. Tik paliksiu pradaras vonios duris, kad galėčiau paprieštarauti. Jau vien todėl, kad naujasis įstatymas apie nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos man pilnai pritaria: pagaliau mūsų valdžia suprato, kur šuo pakastas. Nėr geresnio mokytojo, kaip nieko nemokymas. Žmonės patys susižinos viską, ko jiems reikia. Kur ta mano dantų pasta? Dalykai patys savaime išsiprendžia, kai apsimeti kad jų nėra. Pažiurėkit į katalikų bažnyčią. Juk ji suformavo vakarų pasaulio moralę ir vertybių sistemą. O ar esat girdėję kada apie lytinius santykius iš sakyklos? Na, nebent kartais apie pasileidusį ir pragaro link beriedantį pasaulį, bet užtat šalutiniais kanalais iš kartos į karta lašino gyvybės eleksyrą. Antraip, iš kur tiek savo lytiškumo išsigandusių jaunų žmonių Lietuvoj? Paskui gerbiamasis Ministras pirmininkas, krikščionis demokratas, visai teisingai pareiškė, kad reiktų uždrausti ne tik homoseksualius, bet ir visokius kitokius lytinius santykius. Čia tai aš suprantu ir pritariu. Lytiniai santykiai tik prokreacijai. Kaip dabar atsimenu mokymą apie Santuokos Sakramentą: jis būna arba panaudotas arba nepanaudotas. Kad aiškiau būtų, turėjom ir pavyzdį: susituokė pora, vos išėjo iš bažnyčios, kai fašistai (mokiaus tarybiniais laikais, dabar turbūt sako rusai) paėmė vargšą vaikiną tiesiai nuo didžiųjų durų fronto darbams. Santuoka nepanaudota, jaunoji gali čia pat ištekėti už pabrolio ir panaudoti. Vėliau, kai pas mane ateidavo poros šnekėtis dėl sutuoktuvių, būdavo labai paprasta: jeigu tu nebuvai bažnyčioj susituokęs pirmą kartą, nežiūrint to, kad turi trejetą vaikų iš pirmosios santuokos, tuokis kiek tau patinka, nes santuoka nepanaudota bažnyčios akyse ir tie vaikai kaip ir neegzistuoja. Taigi, lytiniai santykiai yra apie panaudojimą arba nepanaudojimą. Ką čia daug aiskinti? Taip pat ir apie lytines ligas. Jos atsiranda ir užsibaigia kartu su lytiniais santykiais, taigi, yra viens nuo kito neatsiejami, o susirgti lytine liga ir atsidurti vendispancery, tą visi žinojo, buvo baisiausia gėda. Todėl geriau nė už ką neprisipažint ir gydytis pačiam, dedant ant tos vietos trauklapius arba, jeigu nepadėjo, permiegant su nekalta mergaite. Taip man senais gerais laikais paaiškino išsikvietę draugiškam pokalbiui KGB, o juk jie viską žinojo. Todėl disonansu man suskamba šiandieninės kalbos apie meilę ir tarpusavio santykių ugdymą. Tarsi duodama suprasti, kad dvieju žmonių tarpusavio ryšys yra kažkas daugiau, negu lytinis panaudotas arba nepanaudotas aktas. Juokdariai. Todėl pilnai pritariu tautos viešam svarstymui, ar kandidatė į prezidentes kartais nėra lesbiete. Gaila, nebėra KGB, tie tai tikrai žinotų. Nes, jeigu jos seksualinė orientacija neteisinga, o ji vistiek ją naudoja, tai kaip ji gali prezidentaut? Juk tuomet ji visiškai kitokia, negu visi normalūs žmonės. Arba, jeigu ji nėra katalikė, nevalgo cepelinų ir negroja kanklėm, tai kokia ji lietuvė?
Ir apie kokias meiles ir tarpusavio ryšio kūrimą čia šnekama? Tas lytinis auklėjimas yra graži priedanga, Trojos eržilas, kapitalistų atvežtas prie Gedimino pilies ir paliktas, kad išmindžiotų mūsų rūtų darželius ir sutryptų įgimtas lietuviškas krikščioniškas dorybes. Žmonės, atsikvošėkit! Tegyvuoja Nepilnamečių apsaugos įstatymas! Šalin informaciją ir švietimą apie lytinius santykius! Tegyvuoja lietuvių liaudies pasakos! Šalin supuvę vakarai! Ir leiskite man užsikišti pirštą už diržo ir garsiai jų pusėn nusijuokti. Va taip: - Cha cha cha!

Apie Dieva (17)
Primename, kad Vysk Tamkeviciui pareikalavus, savaitrastis Literatura ir Menas buvo priversti serija Apie Dieva isvaryti I gatve.

Ana diena aukstiesiems kunigams rasto aiskintojams bevaziuojant I Siluva, kelia perbego juodi katinai ir seniausios profesijos atstoves. Ir po to juos parase spauda, bet ne katinus ir seniausios profesijos atstoves.

Anomis dienomis, jau visai netoli Siluvos, teologai su aukstaisiais kunigais/rasto aiskintojais rode kelia i sviesu rytoju. Juodi katinai su seniausios profesijos atstovem ju paklause, o butu ko gero Siluva ir pravaziave.

Anomis dienomis, teologai su aukstaisiais kunigais/rasto aiskintojais, apsizerge stumtrauki, jojo i sviesia ateiti. Pakeliui isvyde Siluva sustojo pasimelsti. Ir taip 400 metu. O kad ji vis verkia ir verkia.

Anomis dienomis Vatikano Bankas kartu su kitais pasieke liepto gala kad net Dievas jam negalejo padeti. Tai pasiunte ji i Siluva daryti rinkliavu. Ir taip tikintieji padare stebukla.

Anomis dienomis, Dievas, kartu su daktaru Aiskauda atvyko I Siluvos jubilieju, bet visi lauke stebuklo ir daktaras turejo gerokai pasidarbuoti ir net keleta isgydyti.

Anomis dienomis buvo atrasti nekaltai pradeti rykliai ir tai yra gera zinia teologams ir aukstiesiems kunigams/rasto aiskintojams, nes jei tik uzsinori, tai ir yra imanoma.

Anomis dienomis, Siluvoj atradus skrynia, geriau ja buvo iskart ir vel uzkasti.

Anomis dienomis, Marijai graudziomis asaromis beverkiant, pasirode aukstieji kunigai ir rasto aiskintojai ir padare stebukla.

Anomis dienomis, Dieva palike kasti bulviu, Betygalos tikintieji vaziavo i Siluva ir prase Dieva kad padetu bulves nukasti.