Apie Dieva

Primename maloniems skaitytojams, kad Apie Dieva, vysk. Tamkeviciui ir egzorcistams pareikalavus, buvo istremtas is Literaturos ir Meno zurnalo

1. Anomis dienomis egzorcistai su teologais tris dienas smarkiai baliavojo, prisivalge grybu ir isvydo velnia.

-Tai velnias, pagalvojo teologai su egzorcistais.

-Ir vel jie, atsiduso Dievas.

2. Anomis dienomis egzorcistai iš baimės šlakstėsi švęstu vandeniu ir taip tarpusavy kalbėjo:

- Toliau dar ne taip bus.

- Matyt ir vėl bus lietaus, pagalvojo Dievas. Lietuvoj visada ne taip.

3. Anomis dienomis egzorcistai nužvelgė gausią apsėstųjų minią prie savo kabineto durų ir, giliai širdyje atsidusę, taip kalbėjo:

- O kas bus kai susirinks dar ir visi pasauliečiai irgi moterys?

Paskui ir vėl giliai atsiduso. Dievas irgi tik atsiduso.

4. Anomis dienomis aukštieji kunigai / šventraščio aiškintojai, egzorcistai ir teologai ilsėjos Palangos vyrų pliaže ir taip tarpusavy kalbėjo:

- Matyt, kad Dievo nėr, o juk žadėjo pasirodyt.

5. Anomis dienomis teologai su egzorcistais pavargo nuo asmeninio gyvenimo ir pradėjo kovoti su velniu. Taip ju gyvenimai igavo prasme ir jie toliau laimingai ir gražiai gyveno.

6. Anomis dienomis teologams, egzorcistams ir aukštiesiems kunigams / rašto aiškintojams besirūpinant švietimu, kultūra ir apsėdimais, pradėjo gausėti apsėstųjų gretos. Nužvelgę tą minią, jie taip svarstė:

- Pjūtis didelė, darbininkų maža.

Dievas iš minios vis kėlė ranką, vis kėlė, bet anie turėjo svarbesnių reikalų.

7. Anomis dienomis egzorcistai vaikesi paskutines kelias likusias raganas ir septynis nykstukus, bet uzkliuvo uz kelmo ir prasirake nosis. Va kaip ten buvo. O visi galvojo kad juos Dievas nubaude.

8.Anomis dienomis teologai su aukstaisiais kunigais-rasto aiskintojais skaiciavo parduotu sakramentu skaiciu, kuris buvo tiesiogiai proporcingas apsedimu skaiciui. Matematika jiems visad gerai sekdavos.

1. Anomis dienomis I teologus ir aukstuosius kunigus-rasto aiskintojus trenke zaibas. Bet juk aisku kad ne jiems jis buvo skirtas, bet bedieviams ir seniausios profesijos atstovems. Tai irodo, kad pasaulis yra netobulas ir blogi dalykai atsitinka geriems zmonems.

1. Anomis dienomis po Lietuva siautejo egzorcistai ir skelbe velnio darbus ir didybe. Daug seimunu ir vaiku jais itikejo. O kiti nuejo kasti sniego.

1. Anomis dienomis zeme nesiojo egzorcistus ir visus apsestuosius. Ir egzorcistai suprato, kad yra pasaukti padaryti tvarka ir kad dare, kad dare.

Meditacija apie rūką

Jeigu rimti žmonės jums sako rašyt apie rūką, tai geriau neatidėliot, bet sėst ir rašyt.

Jis ateina anksti ryte, dar prieš saulei patekant, panardina pilkšvam lengvume palmių kepures ir mažais lašiukais nusėda ant stiklo ir galvoj. Kaip jis pakliūva galvon ankstyvą rytą, nėra taip lengva paaiškinti. Gal per atvirą langą. Tada geriausia pirštų galais lengvai liečiant savo veidą stikle pajusti drėgmę. Rūkas lange ir rūkas galvoj, jūs dar spėjat nusistebėt, žiūrėdamas į save, ašarotiems pirštams stikliniu veidu slystant žemyn, bet tuojau mintys nuo drėgmės ištįžta, panirdamos rūko nešamam pro šalį lengvam nerime. Atvaizdas stikle dabar į jus dar panašesnis, su pirštų dryžėm per vidurį. Tokius palieka liūdesys arba atsitrenkusių į širdies dugną praradimų aidas. O rūkas palengva renkas į ašaras ir dryžėm teka žemyn. Tai jaudina. Jūs ūmai pasijuntat vienišas ir panūdęs artumo, priglaudžiat veidą prie stiklo ir užsimerkiat. Pasidaro dar tyliau. Nenumatytas šalutinis rūko poveikis. Apsidairot aplink. Taip seniai čia nebūta. Tarsi pabusdamas iš miego drėgnais nedrąsiais pirštais sklaidot rūko užuolaidas. Kaip įpratęs, kad geriau būtų matyt, žengiat žingsnį į priekį. Nuo drėgmes aptirpę proto konstrukcijos, judesio pažadintos kaip mat atsigauna ir vejas apie kojas. Ne, būnant niekur nereikia eiti, tyliai pasigirsta. Tik stovėt ir klausyt savo kvėpavimo. Gerai, instinktyviai jausdami, kad reikia klausyt, atsakot. Ano pasaulio regėjimai nenoriai traukias į tamsius kampus, ten kur laikrodžiai, nuotraukos ir vienintelės tikros tiesos. Jėga, jūsų pačių, saugumo ir komforto dėlei pastatyta saugot šventos ramybės, negalėdama patikėt, klausiamai žiūri jums į akis: angelas prie skardžio sergintis vaiką atleidžiamas iš pareigų? O kas filtruos, kontroliuos ir užtikrins jūsų sielos saugumą? Dabar tik neišsigąst, bet klausytis, atsimenat ir giliai įkvepiat. Libido išdainuoja sielos meniu. Ach taip, jūs nemėgstat savęs, esat ne toks, kokiu reikėtų būti. Jausmas seniai nematomų rankų pasėtas. Atpažintas pašaipiai jus stebi, bet nesitraukia. Jūsų pačių užsiaugintas ir galų gale virtęs demonu, jums nebepavaldžia jėga. Štai iš kur atsiranda velniai, norit pasakyt… ir, juk toks nelabūjų darbas, suprantat, kad jau esat apgautas: įveltas į begalines proto dėliones… Mintys ištrūkę į laisvę matuoja ir sveria, teisia ir pateisina. Smarkiai trankydamos durim kelia triukšmą ir žadina dieną. Rūkas pradeda sklaidytis. Man nereikia dalių, ieškau vienintelio ir nedalomo, sunerimstat. Mes tik sutvarkysim tą chaosą aplink, sako mintys. Čia tiek aistrų, kaitos, neapibrėžtumo ir neužbaigtų tikrovių. Įsismaginusios nuplėšia medicininiu pleistru užklijuotą sielos kampą ir pasimato šviesos ruoželis. Reikia ieškot šviesos ten, kur skauda, sužeidimai yra pakeliui, vėl girdit. Jausmai, neišmokę meluot ir todėl pavojingi, šviesoj kaip mat koncentruojas ant skruostų ir tiesa priartėja. Ypač labiausiai skaudamos vietos. Ar tikrai nori būt atsimerkęs, saves klausinejat. Kodėl ten taip šviesu, vis dar nesat tikras. Nėra kito kelio, jums vėl tyliai atsakoma. Jau daros sunku atskirti tą balsą nuo savojo. O gal tai ir yra jūsų balsas. Taip seniai čia nebuvot. Ar iš pradžių truputį paskaudės, o paskui nieko nebejausiu, neramiai pasimuistot atsiminęs dantisto kabinetą. Bet šviesa nebesiduoda klausinėjama, tik kantriai plikom rankom pradeda rankiot nuo skaudulių gremėzdiškai protingus paaiškinimus. Pasirodo nuogi jausmai, nei geri nei blogi, jūsų kūnas ir kraujas, dalis ir nuosavybė. Dabar reikia juos nuimt nuo kryžiaus, nes pats juos ten ir prikalėt troškimu to, ko neturit ir prisirišimu prie turėjimo vinim. Ir jokių nuskausminančių. Pamažu kaip medžio luobas trupa šalin tai, kas liko po susitikimo su pasauliu. Liekat tik jūs. Jau reikia prisimerkt, nes kas gi galėjo pagalvot…vėl giliai įkvepiat, svarstymai pamažu liaujas maitinęsi rytojaus pažadais ir užmiršta vakar dieną. Tvirtai sugniaužti kumščiai paleidžia pirštus, o jūs atleidžiat sau, jūsų paslaptingam pašnekovui… Išvaduoti jausmai paleidžia į laisvę garsus ir pasigirsta lygus ritmingas kvėpavimas. Dabar jūs pats esat rūkas ir slenkat palmių viršūnėm sustojusiam laike, atpažindamas save. Jums nieko nereikia daryti, tik būti. Visa, kas reikalinga, yra jumyse. Visada ten buvo. Jūs įkvepiat rytmetį, giliai iškvepiat ir atsimerkiat. Vandenynas žiūri į jus per langą ryškiai mėlynom akim. Išaušo nepaprastai graži diena.

Su kuo valgytas Iskunigis

Jau seniai yra pribrendes laikas parasyti apie asmenis, Lietuvoj vadinamus meiliais iskunigiu, santuresniais, t.y. pusiau isverstais ekskunigu, o ypac suinteresuotu asmenu judosiu vardais(asmeniskai esu girdejes viena vyskupa taip sakant) …Judas tas Rolandas Kaušas. Is interneto komentaru.Be paraso. Lygiai tam paciam lygmeny turime cicilika, benkarta, mergos vaika, susidejelius ir bedievius. Tie seni nematomos rupestingos rankos paseti (kazi kas taip galejo padaryti?) grudeliai uzaugo ir subujojo musu derlingoj tevynes zemej ir dabar, anot biblijos, nesa simteriopa derliu: esam tolerantiski, atviri kitokioms nuomonems, geri kaimynai. Svarbu mums isgirsti ir kito nuomone.

Pilnai pritariu: mergos vaikai ir panasus tu vardu yra pilnai nusipelne. Juk gime baznycios nepalaimintam rysy ir uz tai turi buti nubausti. Lygiai kaip ir iskunigiai, matyt protui aptemus tos pat palaimos atsisake. Kiek suprantu, ir jeigu klysciau, prasau mane pataisyti, ilga laika Kataliku Baznyciai buvo patiketa formuoti musu tevynes kulturini ir moralini gyvenima. Kas patikejo nera aisku, bet matyt buvo ismintingi zmones, nes nuo to laiko viskas musu gimtinej ejo kaip sviestu patepta. Dristu manyti, tie uzvardijimai kazkaip turetu buti susije su Romos Kataliku Baznycia Lietuvoje, juodai balto ekrano televizoriais ir Marijos radijo programa Kas ne su mumis tas pries mus. Nera istoriskai nustatyta, ar meilieji benkartas, iskunigis, mergos vaikas ir panasus uzvardinimai atsirado panasiu laiku kaip mazybiniai kunigelis, vyskupelis ir sventieji tevai ir pan. Bet sunku butu patiketi, kad beformuodama viesaja nuomone ir besirupindama morale, baznycia butu praziopsojus ir panasioj tautos sielos raiskoj, t.y. ivardinti nuo vienintelio tiesaus ir sviesaus kelio nuklydusius, butu nesudalyvavus. Juk karsta meile saviesiems neturetu cia ir dabar pasibaigti. Gamta megsta lygsvara. T.y. turetu jie kazkaip vadinti be jos palaiminimo gimusius ar kitokia nuomone turincius, jeigu tokiu, apsaugok Dieve, pasitaikytu. Atsimenu seminarijoj dalindavomes kraupiom nuogirdom: Kaip Ragausko zmona, velionio, gudzia nakti apsisiautusio juoda mantija beklaidziojancio, be to zibanciom akim(svarbi detale), paraginta, turi surinkti ir sudeginti visas jo ateistine tema parasytas knygas. Kol tas nebus ivykdyta, Ragauskas dangu regesias kaip savo ausis. Oho, galvodavom, visdelto koks Dievas gailestingas. Nei kiek ne geriau sekes V.M.Putinui, kuris, anot labai konfidencialiu saltiniu, ant vinies sutana pasikabines, tik I ja ziuredaves ir net zmonos prie saves neprisileisdaves, taip jam buve gaila, kad tiesiog save grauzte sugrauzes del prarastos kunigystes. O visos tos kalbos apie iskunigiu ispazintis pries mirti, mus klierikus paveikdavo labiau negu gasdinimai pragaru. Meiles kunigystei karstis kaip mat pakildavo isgirdus apie drasusuji pasiryzeli nuodemklausi. Tik perzenges nusidejelio namu slenksti, jis pajusdaves sieros smarve, ka jau ten bekalbeti apie ispazinties turini, kuris, kaip taisykle, budavo, argi nenuostabu, susijes su nepaprastu gailesciu, sirdpersa, ranku grazymu ir tikru pragaru jau siame gyvenime. Tas folkloras, ismaningai atitinkamu instituciju ir suinteresuotu asmenu paretusuotas, sklido ir placiai skleides, formuodamas musu tautini mentaliteta, kurdamas aplink taika, meile ir tarpusavio pasitikejima.

Bet prie reikalo, tusciai burnos neausinus. Jums leidus pateiksiu dvylika istatymu apie iskunigius. Dvylika kad nebuciau apkaltintas kopijavimu.

1. Iskunigiams galima prikisamai pirstu nurodyti kaip elgtis. Tokia teise jiems suteike nematoma ranka, ta pati, kur pasejo taikos ir meiles grudus. Bet Baznycia amzina, o propogandos " geniju" greitai niekas neprisimins. Pasiraso: fu, komjaunuoliai.

2.Visi zino kaip iskunigiai turi elgtis, isskyrus pacius iskunigius. …atgailok, be paraso.

3. Iskunigiai yra padare didziule neatitaisoma klaida(nediskutuotina) Gal geriau Kausas kritiskai ivertintu savo gyvenima ir klaidas? nepasirase

4. Iskunigiai neturi teises keisti savo paziuru ir tono. marods, ypac iskunigiui nedera samprotauti apie enciklikas tokiu tonu. Pasiraso pasi. Arba …. Vargselis. gaila man Taves. kazkada klausiau Tavo pamokslu Kaune dabar skaitau sita marazma ir negaliu patiketi kad tai parasei Tu...pasiraso kunigas Rimantas.

5. Iskunigiai negali dziaugtis gyvenimu. Jeigu iskunigiai taip bando daryti, iskart tampa sudraudziami. Tu niekad nebusi laimingas ir geriau neapsimetinek. Pasiraso: berankis.

6.Jeigu iskunigiai vistiek gyvena ir dziaugiasi, tai jie tik apsimeta, nes tikrai dziaugtis jie negali. Tavo akys meluoja. O sirdis apsiverkus. Pasiraso: nepazistamoji.

7. Iskunigiai turi pasvesti visa likusi gyvenima atgailai ir maldoms uz savo suklydima. Gailekis ir gal Dievas tau dar atleis. Pasiraso: Kostia

8. Prakeikimas iskunigius lydi kartais net iki triju kartu. …Ir tavo vaikai ir tavo anukai bus prakeikti…: be paraso.

9. Iskunigiai turi zinoti savo vieta. Visi likusieji turi teise jiems ta vieta parodyti: ką gero gali parašyti exkunigas Rolandas Kaušas? Pasiraso: popas.

1. Viskas ka iskunigiai daro kyla is ... yra emociskai angazuotas, tendencingai aiskina dalykus. Faktas, kad ivykde didele klaida, kuri ji slegia ir kuria bando pateisinti, be to: Kazkas sitam autoriui su proteliu nebegerai. Pasiraso skaitytojas.
2. Iskunigiai Kunigyste meta, dar vartojama sutana nusivelka isimtinai del sijono. ..suviliotas sijono, sukūręs žemišką šeimą. Kaipgi jis nesipiktins Dievo Motina ir katalikybės išsaugojimu… Pasiraso: noe (Paaiskinimas: Viena sijona nusivelka del kito sijono, bet siuo atveju nebe ju paciu.t.y. iskunigiu nesiojamo.)
3. Nei vienas istatymas, net pilnai igyvendintas, nepanaikina istatymo #3

Paaiskinimas anksciau ivardintu istatymu: Iskunigiai yra absoliuciai priklausomi nuo is anksto zinomos nuomones ir negali keistis. Ju paziuros turi islikti tokios pat, ypac religines. Iskunigiai automatiskai praranda visuomenes pagarba. Ju tikejimas turi dar labiau sustipreti, kad butu pajegus atgailoti. Visiems aisku ir nekyla jokiu abejoniu, kad iskunigis padare baisia nuodeme ir kai tik pareis jam galas, velniu bus nutistas pragaran. Iskunigiu dziaugsmai yra apsimestiniai, nes kas gi gali dziaugtis palikes baznycia. Bet kokia iskunigiu kaipo tokiu veikla ir rasinejimai yra nieko neverti: straipsnio autorius exkunigas! Pasiraso: pofka

Psichologinis iskunigiu skerspjuvis: turbūt tas pats Rolandas Kaušas, išdavęs savo priesaiką, todėl toks piktas katalikams. Jeigu griesna iskunigi nutvertum ir praraktum jam makaule, ten, anot specialistu, pamatytum didziule raizgalyne. Kiekvienas iskunigio veiksmas, zestas ar zodis skauda tikrai-juk jis pats buves kataliku kunigas. blogas paukstis, kuris i savo lizda (ties jau buvusi) sika. Pasiraso jo. Arba … yra emociskai angazuotas, tendencingai aiskina dalykus. Faktas, kad ivykde didele klaida, kuri ji slegia ir kuria bando pateisinti. Del to susidariusio slegimo iskunigiai yra nepajegus gyventi normalaus gyvenimo. Jie blaskosi nerasdami sau vietos, raso bjaurius rasinius apie savo buvusi lizda ir visaip ji koneveikia, nes jie labai noretu lizdan sugrizti. Bet kadangi, isimtinai del savo kaltes, duris is lauko puses yra uztrenke, laksto aplink kaip sunes….liudnoka, marods, tokia menkysteles dalia - aplot pravaziuojanti traukini, o jam jau nudundejus, myztelet ant begiu, koja pakelus. Pasiraso pasi. Taip ant sventu dalyku myzciodami jie save apgaudineja ir gali laikinai uzsimirsti, bet tik laikinai, nes Neuztenka, kad suklydo kazkada, tai jo uzsispyrimas ir klaidos tesiasi toliau. Oj sunkus bus jam pragaras, jei toliau taip elgsis...Pasiraso: nuomone. Iskunigiu meile moteriai yra veidmainiska, nes isdave meile baznyciai, jie nera pajegus tikrai myleti, o tik apsimeta, tokiu budu psichiskai suzalodami moteriske ir savo vaikus: …tu esi suskis baznycios isdavikas ir tavo vaikai su zmona sviesios dienos nesulauks...pasiraso: tikintieji.

Is viso kas auksciau parasyta, galima daryti isvada, kad nera kitu tiesu, tik ta vienintele, pati tikriausia, kazkada paseta darbsciu rankeliu patikliu zmoniu sielose. Pasirinkdamas kitoki kelia, iskunigis iseina, (del to ir “is”), ten, kur manosi esas darbsciuju rankeliu nebepasiekiamas. Naivuolis. Kaip ir niekur nedinstanti, tik formas keicianti energija, iskunigis yra atpazistamas bet kokiose formose, kaip nesantuokinis vaikas.

Kad iskunigio padarytas zingsnis yra klaidingas, niekam nekyla abejoniu ir mes cia to net nesvarstysim. Todel kiekvienas ju noras ar pastanga pasisakyti turi buti sutiktas kuo nors panasiu: ….liudnoka, marods, tokia menkysteles dalia - aplot pravaziuojanti traukini, o jam jau nudundejus, myztelet ant begiu, koja pakelus, ir isdidziai grizt i buda, neva darba atlikus...pasiraso: pasi. Arba… Taciau tie rasineliai netarnauja Jusu populiarumui, greiciau tik parodo kenciancia siela. Bet Jus to neprisipazinsit. Pasiraso: Salomeja.

Nera surinkta pakankamai duomenu ar myzciojimas ant begiu yra tiesiogiai susijes su sielos kanciom. Taciau Salomeja sio staripsnio autorius turi nuliudinti prisipazindamas: gailestis iskunigius este eda. Jus tik pagalvokit: Jie, prarade moralini komposa ir nebegaledami orientuotis aplinkoj mano kad visos religijos yra vienodos vertes. Jiems atrodo, kad skirtingu seksualiniu orientaciju zmones turi teise gyventi ir dziaugtis. Jie nesislepdami gali apkabinti mylima zmogu ir viesai visiems parodyti savo vaikus. Atvirumo valandelei uzejus, autorius prisipazista: Nieko ner baisiau kaip paciam uzsidirbti pragyvenimui. Ir jau visai protui aptemus: nepilnameciu minkstosios vietos iskunigius domina dazniausiai tik dirzo paemimo tikslais. Sitie ir kiti dar neisvardinti praradimai liudija iskunigiu beribi kentejima ir, kaip vel sako internetinis komentatorius, …pritariu nuomonei, kad sventus kunigus popiezius paskelbia sventaisiais, o nedorus - ismeta is kunigu. Pasirase: sunku patiketi .

PS. Citatos surinktos ir atspauzdintos be autoriu sutikimo

Trecioji dalis (paskutine)

Gulejau ant zoles ir ziurejau i debesis. Va tas panasus i mano traktoriu, o anas, su dviem didelem melynom akim, panasus i Marija. Ech, kaip ji moka pasiziureti, taip tarsi netycia mesti zvilgsni per peti. Uzkaistu visas kai ji taip padaro, lyg buciau simta gramu ismetes. Va ir dabar, kai apie ja pagalvojau, sirdis lyg kuvalda pradejo musti krutinej. Tolumoj nugriaudejo perkunas, virs galvos tvenkesi debesys. O mano Marija tokia tyli ir nedrasi. Pasijuntu salia jos kaip azuols. Akys nuleistos, i kitus nei nepazvelgs. O kokia seimininke. Sugurge pilvas kai pagalvojau apie kleckus kur vakar valgem. Tai ir sakau: geresnes visoj apylinkej nerastum. Kazinko tas dangus taip niaukstos? Juk per radija sake, kad bus pagada. Ar ismoks jie kada pasakyt teisybe? Sokau nuo zoles ir isspjoviau smilga, kur buvau isikandes. Reik vaziuot paziuret kaip Marija. Ji dabar kaip tik bus pas karves. Uzkuriau traktoriu. O migla staiga pasidare tokia, kad kelio nematyt. Bet as galiu ir per laukus, po tiesumais. Man taip visada geriausiai. Ir Marijai tiesiai sviesiai pasakiau: - Tekek uz manes, kai baigsi vidurine. Ta tik nuraudo visa kaip zarija, o paskui pasokus pakstelejo i zanda ir pabego. Veliau dar snekejomes ir ziedziuka is dvieju supintu vielikiu jai daviau. Nesioja. Is kur tas ruks toks vidury dienos, lyg butu katins piena paliejes. Rodos isgirdau saukiant ka. A tik nebus Marija? O ko tas suo ten taip draskos? Griebiau astuoniolikos rakta is po sedynes. Dabar jau visai aiskiai pasigirdo: - Gelbekit! Puoliau i ta puse ir atsitrenkiau i kazka minksta. Pamaciau balta svarka ir zmogaus galva: - Marija, riktelejau, dairydamasis aplink. O galva kone suspiege: - Sakyk, stai as Viespaties tarnaite, teesie man pagal tavo zodi. Griebiau galva i rankas ir prikisau rakta; - Ka cia pezi! Kokia tarnaite? Marija, suktelejau. Kazkas salimais susmezavo. Paleidau baltasvarki, tas minkstai znektelejo ant zemes, ir puoliau i prieki. O ten mano Marija. Vajergau. Suknia suplesyta, parvirtus ant zemes. Bus, matyt, bulius pasileides. Suspaudziau rakta saujoj. Juk seniai sakiau: iskastruot, kad butu ramesnis ir zmoniu nepuldinetu. Juk gyvuliui nepaaiskinsi. Pakeliau Marija nuo zemes ir nusinesiau i traktoriu. Apkabino ji mano kakla ir stipriai prisispaude prie krutines. - Viskas bus gerai, Marija, pasakiau. Myliu tave. O ta buliu mes veliau pagausim. Kai migla issisklaidys. Vaziuojam namo.

Advento sekmadienis (2 dalis)

Angelu idarbinimo agenturos uzsakymu buvau patenkintas. Vienas is Dievu nori pasiusti saukli i Zemes planeta. Uzkampis, tiesa, Pauksciu Tako provincija, bet vistiek darbas. Gavau instrukcijas ir paaiskinimus apie planetos specifika. Gyventojai buna dvieju lyciu ir atskirti juos galima pavyzdziui pagal ugi. Moterys zemesnes ir ju vienintelis tikslas yra isteketi. Vyrai didesni, geria is kartoniniu pakeliu ir visada nori sekso. Net ir ju kunigai, bet jiems negalima, net ir kai suauga. Dar paaiskino, kad ilgos ir sunkios nekuriu asmenu pastangos galu gale dave gausiu vaisiu - nemaza dalis Zemes gyventoju buvo itikinti, kad tik prasideje jau yra nusikalte. Bande paaiskinti smulkiau, bet nesekmingai. Taip ir parasiau anketoje apie paruosimo kelionei kokybe: Jeigu nesugebat paaiskinti, geriau isvis patylekit. Bet viena moteris kazkaip isigudrino gimti nenusikaltus. Klausiau kokie jos atpazinimo zenklai. Gal paimti kraujo megini. Ne, atsake, Dievas pasitiki teologais. Kaip jie pasakys taip ir bus. Vienu zodziu, ta moteris pasirinkta pagimdyti Dieva, ta, kuris mane siuncia. As jums sakau, mane sunku nustebinti, bet kai man pasake, kad kazkokia nauja Dievu atmaina, vadinama Sventa Dvasia, ta moteri apvaisins, sirdin isigavo negera nuojauta. Ne ta Dvasia mane nustebino, ne. Dzeusas visad miglom prisidenges ar kuo pasivertes isdykaudavo. Bet man buvo paaiskinta, kad tam kraste moteris, kuri nesusituokus pradeda tuo uzsiimineti, suprantat ka turiu omenyje, uzmusamos akmenimis. Ir man buvo pasakyta atrodyti kaip vyrui, o tai galiu gauti savo akmenu porcija. Patriarchaline visuomene vadinasi. Taip man paaiskino. Parode ir knyga, kuria veliau parasys tos planetos gyventojai. Ten bus pasakyta, kad ta moteris turejo suzadetini, kas yra gryna teisybe, o paskui paskleis ganda, kad jis buvo senas. Atseit vaikas ne jo. Siaip tai jis nebuvo senas anei ka. Sakau, nesvarus reikalas, labai nekoks scenarijus. O ir moters gaila. As jums atvirai pasakysiu: jau kiek tu pusdieviu isleista i Visata, ar kam nuo to lengviau pasidare. Bet ka as cia dabar. Uzsakymas priimtas, avansas sumoketas. Teksta ismokau ir nulekiau. Dar toki balta spindinti svarka man dave, sake moterims patinka. Be to, aiskiai dave suprasti: patriarchalines visuomenes moterys nuleidusios galveles su viskuo sutinka, taigi jokiu komplikaciju neturetu buti. Kiekvienoj planetoj savi paprociai. Dar norejau paklausti, ar jai nekils minciu laikytis anksciau duotu isakymu, t.y. Nr.6 ir 9, nesvetimauk ir net negalvok apie tai, bet, Dievams geriau matyti. Jiems ne pirmas kartas isakymus palankstyti reikiamon pusen. Teks pasikliauti spindinciu svarku. Ta Zeme man visai patiko, ne taip kaip 8-tam Jupiterio palydove, kur turejau paskelbti 16-kos asmenu vienos prigimties Dieva. Vietiniai siaip ne taip patikejo, bet jau klimatas ten neduok Dieve, t.y. teesie tavo valia. Taip gyvenant gali dar ir ne tuo patiketi. O cia tokos malonios akiai spalvos, i mazus angelus panasus gyviai krumuose komunikuoja. Mergaite kaip tik tapsnojo dideliam zveriui per nugara. Atsisegiau apatine svarko saga, kad viskas butu ciki ciki ir pradejau cituoti teksta. Jau bebaigiant pirma eilute, sirdin eme smelktis itarimas: objektas akis nuleido, bet teksto visa sirdim ir visu protu neprieme. Ok. Dar tik pradzia, save nuraminau. Matau, busit apie tai girdeje. As ir neslepiu: isgasdino mane tas zveris. Bet suemiau save i rankas ir nusprendziau panaudoti daugiau spaudimo. Syptelejau, kaip kad jie iprate matyti per dezutes su paveiksliukais ir, nelaukdamas kol atitoks, triktelejau sakini apie iscias. To ir nereikejo daryt. Musu darbe svarbu neaiskiai kalbeti. Ta merga visai pasiuto. Dabar isivaizduokit visa situacija: Sventa Dvasia jau visai palei zeme, taip sakant, paciame gerume, o ta merguzele kaip ne taip ne. As ir vienaip, ir kitaip. Ir "Bus vadinamas Dievo sunumi", ir "palaiminta tave vadins visos kartos". Ne is vietos. Galiausiai pamane, kad as pas ta zveri atvaziavau. O tu Dieve brangus. Bet tai paklausykit kaip baiges. Atleke toks, aiskiai matyt kad vyras, su skeptru rankoj, bande mane pastumt i sali, bet jus gi zinot, manes taip lengvai neapeisi. Pasigriebe ta savo merga ant ranku ir, spardydamas Sventa Dvasia nuejo is kur atejes. Matyt, kad jam tik seksas galvoj. O man pagaliau kas. As savo teksta pasakiau...

Antrasis Advento sekmadienis (I dalis)

Liuobiau ta diena karves, kaip visada. O jau Zaloji tokia nerami, tokia nerami. Ar tai bimbalai su gyliais ja apipuole, ar pas jauti laikas. Vandens kibira isvertus, lenciugas kelis kartus apie akmeni apsivijes. Pakasiau ranka tarp ragu, tai kad paziurejo I mane, visai kaip Juozapas vakaruskoj: gailiai ir prasanciai. Pries nepagada, tetuselis vis sakydavo, o jau jo zodziai visad I dangu, kartu su smilkalu. Pakasiau dar Zalosios sukaitusia nugara ir buvau benueinanti buliaus perkelt, tik netiketai is pakrumes pasigirdo balsas: - Marija! Nukaitau visa. Ar tik nebus Juozapas. Tas toks stukorius. Jam vis tik ignybt ar kokia blevyzga pasakyt. O dabar matai ka is krumu sugalvojes, selmis toks. Nusibraukiau rankas i prijuoste. Neee. Ne taip tetuselis mane moke: Mergaites turtai pakrumiais nesimeto ir akys jos nuleistos. Greit per peti zvilgterejau atgal. Geriau jau nebuciau. Stovejo ten vyriskis baltu svarku bevilkįs, toks panasus i Betygalos virsaiti, tik dar prasmatnesnis. Greit pasitaisiau skareles kutosiukus ir, kaip mokyta, nuleidau akeles. O tas atsikrenkste, uzsikiso nyksti uz dirzo, ispute krutine ir pastate viena koja priekin: - Marija! - nugriaudejo is pakrumio. Baugu pasidare, dangus niaukstytis pradejo. Net karves nustojo rupsnoti zole ir suziuro i medziu virsunes. O anas tese: - Sveika, malonemis apdovanotoji, Viespats su tavimi. Atsargiai, aukstai keldamas kojas apejo karvasudi ir tese: - Nebijok, Marija. Tu radai malone pas Dieva. Zaloji, vaikydama bimbalus, sumosavo galva ir uodega trinktelejo sau per sonus. Kaip isgasdintas zvirblis, ponaitis soko i sali, uzkliuvo uz lenciugo ir issitiese paslikas. As tuo metu stebejausi ta keista ir nesuprantama kalba ir svarsciau savo sirdyje, ka ji galetu reiksti. - As, ponas, kreipiausi i svarka besivalanti, mergaite dar vidurines nebaigus, bet man tamstos sneka skamba kaip vertimas is anglu kalbos, pasakiau nuolankiai. Pagalvojus dar pridejau: - O bijoti man nera ko. As pati viena galiu buliu perkelti, ir pakeliau akis i nepazistamaji. Anas placiai nusisiepe. Jo burnoj kazinkas zybtelejo, rodos net isgirdau garsa: - Cinkt. Ir toliau tese: - Stai tu pradesi isciose ir pagimdysi sunu, kuri pavadinsi Jezumi. Taip ir pasake. Dabar jau visai lietuviskai. Pajutau, kaip kraujas musa man galvon: - Ar tai tamsta manai, kad as paprasta kaimo mergaite, tai su manimi gali elgtis kaip nori?!
Zemyn leidosi rukas, daresi vis nejaukiau, krumuose nutilo zvirbliai. Nezinau kas tamsta moke ir augino, bet ponas esat storzievis. Karviu as su tamsta neganiau ir vaiku as su jumis pakrumej nedirbsiu. Net nepajutau, kaip visa uzkaitau ir pakeliau balsa. Kudlius, iki siol tykiai tupejes salia, suurzge. Tolumoj pasigirdo perkuno trenksmas. Niaukstesi ir rodesi, kad didelis debesis leidziasi zemyn. Izulusis ponas neramiai pazvelge i laikrodi, o paskui i besileidzianti debesi, giliai ikvepe ir subere kaip zirnius is siena : - Jis viespataus Jokubo namams per amzius ir jo viespatavimui nebus galo, snekejo lyg is rasto, lyg ne man o kazkam kitam, tarsi atsakinetu mintinai ismokta pamoka ir bijotu praleisti koki zodi. Pasidare jo gaila. Matyt ne visi zmogui namie. Argi kas, budamas sveiko proto, gali tokius dalykus siulyti pirma karta matomai merginai. Nebent kokiam dideliam mieste, kur nebelike tikejimo. Vienas Dievas tezino kas cia daros: - Eik sau is kur atejes, meldziamasai, kiek galedama svelniau pasakiau. Eik, ir man jau metas. Ar zinai kur tavo namai? Kodel pati isleido viena? Taciau keistasis ponas, rodydamas ranka i debesi, isgasdintu balsu subliuvo: - Sventoji Dvasia nuzengs ant taves ir auksciausiojo galybe pridengs tave savo seseliu, net pritupe is to susijaudinimo. Toka jaunas ir grazus, o toks nelaimingas, pagalvojau. Ir staiga man tarsi zvynai nuo akiu nukrito: - Tai tamsta turbut esi apseklintojas is Nemaksciu. Seniai laukem. Zaloji jau kuris laikas kaip zylioja, ramybes neranda, lengviau atsikvepiau ir paskiau karvei: - Ziurek, tavo kavalierius atvaziavo. Bet per anksti mano apsidziaugta. Staiga pajutau, tarsi daugybe lipniu pirstu lakstytu mano kunu: krutine ir strenomis, keltu sijona ir sagstytu sagas. Galiu prisiekti, kad salimais isgirdau greita alsavima. Ponaitis stovejo karvasudy ir purvinom rankom glamze savo graziojo svarko skverna: - Sakyk, stai as Viespaties tarnaite, teesie man pagal tavo zodi, tryne viena i kita savo meslinus batus. - Gelbekit, surikau. Kudliau, paimk. Šunelis jau ir taip lakste aplink ir bande sugauti debesi dantimis...

Apie skirtingus mato vienetus
Ir atsitik tu man - viena po kito atsiverčiau keletą straipsnių. Matyt, apvaizdos šitaip buvo patvarkyta. Sigito Parulskio Budelių tauta ir Claudio Hummes Privalome ne smerkti pasaulį, bet jį gelbėti. Parulskis išsakė savo liudesį dėl tautos. Ten yra ir tradicinis anksčiau taip nebuvo, ir kad nebėra į ką atsiremti darant sprendimus vis ieškant savo vargano gyvenimo prasmės. Pabaigoj padaro išvadą: neleiskim savo gabumams nueiti perniek. Darykim ką geriausiai sugebam. Taigi, iš pradžių lyg ir nusivylęs, vėliau atranda išganymą žiūrėdamas tiesai į akis. Nuotraukoj Parulskio veidas butent toks, kokio reiktų, norint pradėt reklamuot lietuvių tauta - Samdomi Žudikai & Co. Toks, pasak rašytojo, yra tikrasis lietuvių pašaukimas. Kardinolas Hummes, savo ruožtu, nuotraukoj gražiai šypsos (jau šypsos, tuoj dainuos) ir atrodo kaip laimingas, žinantis atsakymus į visus Parulskio iškeltus klausimus, žmogus. Tik paduok jam tuos nusivylusius ir viltį praradusius. Gaila, kad nuotraukoj nesimato kardinolo rankų, nes jis garantuotai laiko gelbėjimo ratą arba meiliai glosto galveles nepilnamečiams. Įdomu, ar Prulskis skaitė Hummes straipsnį ir dar įdomiau, ar Hummes bent jau akimis permetė, ką Parulskis parašęs, nes joks profesionalas negaletų praleisti tokios progos evangelizacijai. Suinteresuotoms pusėms išreiškus pageidavimą, galėčiau juos abu supažindint, kad bent jau apsikeistų biznio kortelėm. Ką gali žinot.
Bet prie reikalo. Parulskis sako: Lietuviai naikina kultūrą, spjauna į etiką ir dorą, į visus krikščioniškus pagrindus iš viršaus. Atėjo visuomeninio, politinio ir etinio chaoso laikai. Kardinolas net ant pirštų galų pasistiebęs bando jį perrėkti: Ši kultūra persmelkta reliatyvizmu, neigiančiu absoliučias ir transcendentines tiesas, griaunanti moralės pagrindus ir atmetanti religiją. Negana to, ji yra vartotojiška, gašli, palaida ir lėbaujanti. Uff, net prakaitą reikia nusibraukt, kol tas visas blogybes išvardini. Kardinolas sako, kad nyksta tiesos troškimas. Paskaičius Parulskį, visai nepanašu. Visas jo rašinys yra apie tiesos troškulį. Taigi, ir šitoj vietoj abiejų keliai sutampa. Ir kaip po to nepulsi skaityt, ką tas Vatikano diplomatas turi pasakyt. Juk informacija gali pakeisti lietuvių tautos likimą(t.y. tapt samdomais zudikais) ir nuramint Parulskį. Tiesa, kyla klausimas, kodėl kardinolas ir jo pirmtakai iki šiol to nepadarė, per tuos 600 metų? Bet tai provokacinis klausimas, į kurį mes kiekvienam pašlemėkui sušvilpus nepulsim atsakinėti. Be to, Parulskis 600 metų dar ir neišgyveno. Kardinolas šitaip sako: Jėzus Kristus yra tiesa, mes jį pažįstame kaip visuotinį Logosa, išmintį, kuri viska nušviečia ir viska paaiškina. Nu ir..? Stovit užsimerkę ir laukiat. Pasigirsta Hummes pažeriamu motyvacinių citatų iš Biblijos sliukstelejimas per langa. Taip sakant, zdelaj sam.
Ir staiga, matyt vėl apvaizdos patvarkymu, ateina man praregėjimas: Parulskiui, akivaizdžiai skauda, jis nuo širdgėlos nebėga, įsileidžia ją širdin. Dar daugiau, tai jau jo esaties dalis. Ji ten jam kaip pastovus priminimas, skaudulys dėl tautos ir saves paties, nebežinančio, kur dėtis nuo neteisybės, chaoso ir nevilties. Kardinolo straipsny kaip tik pasigendu šitos dalies - buvimo. Jis gražiais terminais įvardinęs išrikiuoja skaudulius, o paskui… pakviečiami pretendentai į išganytojus. Jie traukia kiškį iš kepurės. Ten, kur Parulskis yra skaudžiai gyvas, kardinolo išvis nėra. Ten, kur Parulskis susitikinėja su savo pragarme, Kardinolas mikliai išlaviruoja, pereina vandenį, nesušlapęs kojų. Akivaizdus tikinčio žmogaus pranašumas. Nesėkite Dievo seklos pro klebonijų langus – sako jis, saugiai pasiekęs kitą krantą. Padalija 200 metų senumo šventųjų relikvijų, paskui užbarsto Naujo, 2000 metų senumo, Testamento druska. Jeigu kas netyčia galvojot sėdėt po kardinolo langu, laukdami atsakymų, siūlyčiau užsidėti šalmą- Biblija yra storoka knyga, jeigu kas nesat matę. Paskui, apokaliptinio žvėries akivaizdoj, Parulskis, ir aš tik galiu spėti, kaip žmogui turi skaudėt tai ištariant, pasako, kad mes esam žmogžudžių tauta. Va čia, būtent šitoj vietoj, graikai pradėjo rašyt tragedijas. Apie žmogų, kančios akivaizdoj. Noriu būt banalus dabar… prisimenu garsų teismo procesą ir žmogžudžio motiną teismo salėj. Kamera stambiu planu pritraukia jos veidą, skaitomas nuosprendis sūnui. Idant stiprių įspudžių mėgėjai galėtų pasitenkinti. Bet ne, verkimas ir ranku grąžymas jau seniai pereitas etapas, dabar tik akys nuolankiai sugeria nuosprendi. Jos vaikui. Parulskis sako: Mes, mums. Budelių tauta vistiek yra sava tauta. Vatikanas su savo tarnais yra kažkur anoj pusėj lango. Parulskis per savo skausmą yra pakeliui, Vatikanas su citatom yra velniai žino kur. Nebent panorėtumėt luktert dar 600 metų, kol už klebonijos lango patekės saulė ir ateis Šiandien.