Jūs apsirikote numeriu, pasakė pažįstamas balsas iš už durų
Su amžium vis
sunkiau daros iškęsti mąstymo procesą. Ir vis dėl tos patirties, kad
nepažįstamą paversti pažįstamu pavyks gal kelioms akimirkoms, o po to visata,
kuri nei už ką neleis pamatyt priežąsčių pabaigos, mano pasiskėryčiojimus
ignoruodama, abejingai plėsis toliau. Be to, pasirodys, kad visai ne mano pastangų
dėka iš ryto pateka saulė. O nepaprastai reikšmingi bandymai susigaudyt viduj, kovos su asmeniniais
pasąmonės demonais, glebesčiavimasis su kolektyvinės pasąmonės archetipais,
egzistenciniai pasiblaškymai ir kiti lipimai į Kilimandžarą yra tik juokas. Kam?
Ar kad plikom rankom pažarstyt pseudoprasmės ir epistemologijas ir užsikrėst
kažko žinojimu? T.y. kad nei velnio nieks neaišku. Augalai ir gyvūnai atsirado
prieš 543 milijonus
metų ir nesiblaškydami atlikinėja savo funkciją. Tūlas Armin Capaul Šveicarijos
parlamente reikalauja liautis pjausčius stambiesiems raguočiams ragus: tai esą
nenatūralu ir sukelia skausmą. Su jais gyvuliai yra žymiai laimingesni. Ir čia
man iškyla teisėtas klausimas: O koks yra tas kulminacinis sąmonės rezultatas
ir tikslas? Ar dar yra kas šalia neišsipildymo, nerimo ir elementarių
instinktų? Iš kur Biliūnui atrast valios lipti į Kilimandžarą laimės žiburio,
kai vienintelis motyvas iš ryto lipti iš lovos yra šlapimo pūslė, o ne
pagaugais nuėjęs kūnas, susivokus kad dangus naktį tamsus, nes visata turi
ribas? Gerai kad tuo ir baigųsi. Bet ne, vistiek esam verčiami kasdien keltis
ir būti gyvi. Rinktis interpretacijas arba faktus. Rinktis Dzeusą, Apoloną,
Kovo 8-ą ar krikščionybę. Malonumus
ar išsipildymą. Važiuot tiesos link ar laimingumo, į kapitalizmą žmogaus veidu
ar, anot K.Marx, provinciško gyvenimo idiotizmą. Buitiškai susierzinti ar
egzistenciškai sunerimti. O pasirinkus vistiek beliks nuobodulys, post coitum omne animalium triste est,
inercija ir small talk be entuziazmo, kalbant į abejingos visatos nugarą,
nebesugebant nustebti, nebelikus patior nei
Stairway to Heaven, nei Highway to Hell.
Revoliucijas daro
naivūs idealistai, sapnuotojai ir pasakų kūrėjai, tvirtai tikėdami kad jau
laikas keist tikrovės sampratą, (laisvė tik pretekstas), o iš tikro tik
sugražindami mus į pirminį chaosą, kai dar buvo galima vaikščiot vandens
paviršium. Jų vaisius, tinkamo momento sulaukę, skina pragmatikai bankininkai,
politikai ir kleras, deklaruodami kažko svarbą, visuotinę pasaulio tvarką, tiesos
dominavimą, elgesio normų kontrolę ir bendražmogiškas vertybes. Galiausiai daugumai
nurodoma norėti to paties, kas tai laimingai žmonijos daliai viską paverčia
pirma komunija ir leidžia per gyvenimą nuegzistuot kartais net kojų nesušlapus.
Aiman, racionalumas, kuris turėtų pateisint žmogaus buvimą ir lygtai yra gamtos
pagrindas, tikėjimas, kad egzistuoja gamtos ir istorijos dėsniai, ar net išankstinė
žmogaus duotis, taip ir neatneša išsivadavimo ir žmonijos suklestėjimo. Dar
blogiau: to ką sužinojai, nebegali užmiršti. Cogito, ergo sum, arba žinojimo
pamatas, gerbiamasis Dekartai, yra atradimas, atnešęs daugiau sumaišties nei
naudos: Jūs apsirikote numeriu, pasakė pažįstamas
balsas iš už durų. Gyvendamas
šalia Einšteino, daugiau apie Visatą nesužinosi, o iliuzijos jau pavogtos ir
kas dabar sukels entuziazmą gyvent ir kvėpuot? Atradimai ir sužinojimai atima
viltį ne tik laimingai, bet ir tik gyventi.
Klausimas kaip
pabėgt nuo nerimo, sukelto nuojautos, kad ne, nėra jokių gilių ir pilnai
patenkinančių atsakymų žmogaus buvimui pateisinti, o taigi ir jokio solidaus
pagrindo moralei, prasmėms ir tikslui, yra slidus. O atsakymai nesuteikia nei
išminties nei išganymo.
Tada grožis, iš tų
svarstymų pasijuokęs, kaip Donelaičio pavasaris, kartu su Šopenhaueriu pažadinęs
tokią estetinę sąmonę ir mus iš mūsų pačių akimirkai išvadavęs, bando gelbėt
pasaulį. Valia gyventi, užliūliuota tirpstančių varveklių ir pavasarinio saulėto
triukšmo, prisnūsta. Bet ar ilgam ta kvapni sužydus pieva? Staiga šast, vidury
baltos dienos, gėles beuostant, neuromokslai nuplėšia paskutinį figos lapą ir
grožio triūsus pargiaudami juokias: mes tik šimtaprocentiniai galvijai ir
vietoj nemirtingos sielos ar savęs, po Adomo ir Ievos lapu tik tuštuma. Visata
turi pabaigą. Mintys tik smegenys. Jokių vaiduoklių toj mašinoj. O tikėjais kad
nors jau nebus šešėlio ar veidrody atspindžio. Žiūrėk nežiūrėjęs į tą bedugne,
nieks atgal nepažvelgs. Tik fizinė ir protinė egzistencija, molekulės. Visa
kita tik sociologija. Nebeisim mes vaduot tų užburtų princesių, anei ieškot
prasmės, t.y. viena ranka sukyt perdegusiios
lemputės, kita glostant šuns kurio nėra. Taigi grožis, turėjęs išgelbėti
pasaulį, reikalauja vis daugiau aukų. Nes jis laikinas, o bjaurumas amžinas. Su
ragais ir mes būtume laimingesni.
Net kalba, laikui
bėgant, nustoja atspindėjus pasaulį. Kad neteršt Visatos ir vietinio eterio,
vietoj jos užtektų naudotis pirštais, kaip Kratilas. Ypač tiktų vidurinis,
spaudant klaviatūros klavišus po vieną, akivaizdžiam visatos beprasmiškumui
tiesiai į nematomą veidą. Už reikalavimą tikslo ir išsipildymo, palikus likimo
valiai prieš ekraną. Tas bent savo veido neslepia: sąmonė užges kartu su
smegenim, nuspaudus power off. Laikrodininką keičia super kompiuteris. Jis bijo
tik dulkių, bet ne Dievo, nes kelionės, ypač kelionės laiku, neveda niekur, tik sendina.
Ąžuolas stovi šimtus metų. Nieko jis daugiau ir nemoka. Kaip ir Dievas, ir
knyga Teorija Apie Viską. Ir belieka, susirinkus retus entuziazmo trupinius, pradėt be jokios
rimtos priežąsties bandyt įpaišyt save į gyvenimą.
Nei dievų nei
transcendencijų. Šypsotis ir mojuoti ranka nuplaukiančiam laivui. Kartu su Don
Kichotu ir Niče, nes būt normaliu - tik beprasmis laiko švaistymas. Arba galima
pasileist su Silenu ir Epikuru kelionėn, pakeliui girtuokliaujant ir
paleistuvaujant. Tam tyčia ir kad būtų už ką gyvus ir mirusius teisti. Naktį
yra tamsu, nes bent jau laikas nėra beribis. Antraip visų žvaigždžių šviesa mus
pasiektų ir niekad tamsu nebūtų. Ir išsipildytų amžinoji šviesa jiems tešviečia.
Sakė tyro veido, mėlynų kaip
dangus akių močiutė Ugionyse prie Dubysos, išgirdus iš sakyklos apie Anos
Kareninos kančias: Karvutės jai reikėjo,
arba gal dviejų. Reliatyvios, bet malonios betarpiškos patirties tiesos. On est bien, là – mums čia gerai, išvertus iš prancūzų. Nėra kito pasirinkimo. Iki menkiausio
piršto krustelėjimo. Viskas yra mano: šešėliai ir mielos saviapgavystės. Ir
tamsa ir žvaigždęs naktį. Ir bepročiai, destruktyvūs, pilni šešėlių dievai, bet
vistiek žadantys išgelbėti. Nepatogūs tikėjimai ir atsitiktinumai. Sapnai,
idealai, legendos, pakelės smuklės su užburtom princesėm. Ir Šliogeris,
fotografuojantis biteles. Ir rytojus, kuris vakar buvo visai kitoks. Ir
sėdėjimas po šakom akacijos baltos, su Volterų ir Tolstojum kapstymasis darže
geriausiam iš geriausių pasaulių. Ir sėdėjimas kieme, įsistebeilijus į mėlyną
vandenyno horizonto liniją, jaučiantis pasaulio krašto gabaliuko savininku.
Villie Nelson, giliai užsitraukęs, sako bliuzas yra trys akordai ir jausmas.
Jokių dievų tik transcendencijos. Aukščiausias gėris, šalia prisėdęs,
prieštarauja Epikuras. Taip būna dievai. Trys akordai laikinai numaldyt stepių vilkui,
o aplink balta balta kur dairais. Įskaitant tamsiąją mėnulio pusę, visa esu aš.
Grožis laikinas, bjaurumas amžinas Ir tas balsas iš už durų mano: Jūs
apsirikote numeriu.