VIENO VEIKSMO VIETINĖS REIKŠMĖS DRAMA
(su budistinėmis priemaišomis ir milžiniškomis pasekmėmis)

Užrašė Rolandas Kaušas

Here in middle age my hearth has found the Way,
And now I dwell at the foot of the mountain.
When moved by the spirit, I wander,
All alone, drinking the beauty around me.
I walk until I come to a river or lake,
Then sit and watch the gathering clouds.
And some day I will meet an old woodcutter,
To talk, and laugh, and never return.

Vidurio amžiaus sulaukus, mano širdis praregėjo,
Ir dabar aš gyvenu kalno papėdėj.
Kartais, sielos pastūmėtas, klajoju,
Visiškai vienas, gerdamas mane supantį grožį.
Vaikštau, kol pasiekiu upę ar ežerą,
Tada atsisėdu ir stebiu besirenkančius debesis.
Vieną gražią dieną aš sutiksiu seną medkirtį,
Kad šnekėčiausi, juokčiaus ir niekad nebesugrįžčiau.

Wang Wei

Veikiantieji asmenys:

Po palme, žaibo ištiktas žmogus
Karmen Elektra, tokia moteriškė
Protas, pilietis
Vėjas, dalyvis

Anomis dienomis, po palmei dideliu šaukštu bekabinant košę su spirgais ir besidžiaugiant gyvenimu, žaibas iš giedro dangaus nutvieskė jam sąmonę: kad, atseit, esąs jis, kaipo toks, vienintelis ir nepakartojamas ir nėr daugiau tokio panašaus pasauly. Ir tai čia dar ne viskas: kad nieks daugiau jam negali padėt nueit savojo, o taigi unikalaus kelio, kaip tik jis pats. Ir, kas visų blogiausia, kad po palmės vienintelei ir unikaliai natai nenuskambėjus, pasaulis negalės nuskambėt savo tikruoju akordu. Nusipurtė ir padėjo šaukštą: akimirkos žavesys išsiklaidė kaip dūmas, nors, aišku, galėjo čia prisidėt ir skersvėjis.

– Jeigu kas būtų taip pasakęs prieš gerą dvidešimtmetį, kai dar buvo laikas filosofuot, – taip sau mintijo, – kai dar vietoj šaukšto rankoj laikydavau Starkosbutelį, o Geluvos ežeras po to būdavo iki kelių, būtų visai kita kalba. Bet dabar?! – atžagaria ranka pamaišė košę, bet apetitas ir su juo neatsiejamai susijus pakili nuotaika buvo dingę.

– Ir kodėl esu pasmerktas visą laiką galvoti vis naujus dalykus ir siųsti save į visokius naujumo pavojus? – graudžiai svarstė. Apsižvalgė aplinkui: anūkai kieme niurkė šunį, pati pincetu traukė iš apgamo ant kaklo plaukus.

– Už ką? – paklausė nežinia ko, nes Dievo nėra. – Kodėl negalėčiau čia sau ir toliau patogiai sėdėti ir galvoti vis apie tą patį, arba geriau išvis negalvoti? – užsisvajojo. – Kodėl visą laiką turiu keistis?

Nejučiom griebėsi senos gudrybės: triskart trys lygu devyni, du plius du lygu keturi. Truputį palengvėjo.

– Po nakties ateis diena, po dienos ateis naktis, visada taip buvo ir bus, niūniavo sau panosėj, niekas nesikeis, rytoj 8:00 AM vėl į darbą, kaip ir visada.

Jau pasimatė palaimingosios rutinos uodegos galas. Po palme ištiesė ranką, tačiau šlykščioji pasąmonė nesiliovė transliavus sąmonei nesąmonių.

– Ieškok nežinomo ir naujo, – sakė ji. Po palme gailiai akimis nulydėjo nerimo tėkmės nešamą proto sumaniai suręstą užtvanką.

– Kaip trijų paršiukų namelis, – pagalvojo. Iš paskos, stengdamasis neatsilikti, nusiyrė ir šaukštas su košės dubeniu.

– Aš gyvenu, kad valgyčiau, gyvo manęs nepaimsit! – ūmai pajuto jėgų antplūdį ir įsijungė televizorių. Tas pripildė kambarį jaukaus suglebimo: laikas čia tekėjo taip, kad po palmei nebuvo gaila za bescelno prožytye gody, jis buvo politically correct, be to, leidosi pagreitinamas, sulėtinamas ar net ir sustabdomas pulto mygtukais. O kas svarbiausia – ėjo seniai visų numintais ir gerai apšviestais takais ir vedėsi su savimi minią ekspertų ir šiaip pakeleivių, kad, gink Dieve, kurio nėra, nepasijustum vienas.

– Phuuu, – atsipūtė po palme, pasijutęs saugus ištikimų draugų būry. Karmen Elektra televizijos ekrane kaip tik matavosi naują maudymosi kostiumėlį ir meiliai, tik jam vienam, šypsojosi.

Jau košė su spirgučiais buvo beatgaunanti skonį ir rutinos ir iš jos išplaukiančios palaimos ilgi pirštai buvo bepradedą daryti kaklo ir pečių masažą, kai Karmen liovėsi demonstravusi krūtinę ir pravėrė burną. Ūmai po palmei pasidarė gaila savęs ir senąjį ir gerąjį egzistencinį liūdesį, pasislėpusi alaus bokalo putoje, pakeitė drastiška kančia: kūrinijos netobulumas draskyte draskė akis ir nebuvo tokių žodžių, kurie išsakytų viską ir iki galo. Tiesa, eilinį kartą vikstelėjusi uodega, nusprūdo nuo papūstų Karmen lūpyčių ir prašapo nežinioje. Atrodė, tarsi Naujųjų Metų rytą stovėtum draugų parvestas ir atremtas į sieną ir nežinotum, kas atsitiks, kai motina pravers namų duris. Tik grožis, tik jis leidosi adoruojamas, galima buvo prisiliesti prie jo šleifo pirštų galiukais. Po palme paglostė televizoriaus ekraną. Karmen meiliai šyptelėjo.

– Tarsi stovėtum prie uždarų durų, – mintyse pakartojo po palme. – Čia jau tik nuojauta, nežinios palydovė, gali padėti. Ir aistra, nepavaldi protui. Ir neužbaigtumai, ir jausmas…

– Meeeilė, – po palme giliai atsiduso. Karmen pamerkė jam akį.

– Ne ta meilė, – susierzino po palme. – Kur aš čia buvau? Aha – tik jie, tie aukščiau paminėti dalykai gali atverti duris, už kurių slepiasi nauja ir dar nepatirta.

Net suprakaitavo iš susijaudinimo:

– Nes jos jau yra toje paslaptyje! – staiga jam viskas galutinai paaiškėjo.

– Pasiųsk ką nors, kad paskui žinotum, kaip ten nueiti, – klastingai pasufleravo protas. – O aš pradėjau rašyt poeziją, – dar pasigyrė. – Nueik nežinia kur, atnešk nežinia ką… Ir tu laisvalaikiu galėtum pabandyt. Kad ir taip: ir vieną baisią dieną susitiksi save patį… Va, sėsk ant sofos ir…

– Mano ištikimasis drauge, gurkštelėjęs iš bokalo ir nusibraukęs prakaitą nuo kaktos, patetiškai prabilo po palme. – Tu ištikimai gynei mane nuo nemalonių ir žeidžiančių tiesų. Darei tai, kad apsaugotum mane nuo manęs paties, – slapčia apžiūrėjo save veidrody ir pamerkė kitam po palmei akį. Atsigręžęs, kad atrodytų dar vyriškiau, pamerkė akį ir Karmen.

– Bet dabar turiu eiti savo keliu, – ranka atmetė atgal plaukus ir didvyriškai pažvelgė į horizontą. Ten prasidėjo reklaminė pauzė: Dantų pasta AquaFresh nuves jus ten, kur nieks dar nebuvo. Apžiūrėjo savo sportbačius, įsikišo kišenėn žemėlapį. Perjungė televizijos kanalą.

– O kur tas yr? – apsimetė kvailiuku protas. Paskui, pamatęs, kad taip lengvai po palmės iš vėžių neišmuš, metė paskutinį kozirį:

– Ten nieks negali nueiti. Gali būti tik pakeliui, bet ne Ten.

– Bet aš negaliu kitaip, – ožiavosi po palme, – iš paslėpsnių man ateina noras susijungt su visuma. Ne, palauk, iš pasąmonės, – viduj kiek pasikuitęs, pakeitė nuomonę.

– Juk tau visad viskas būdavo aišku, – pajutęs po palmės svyravimą ir užuodęs iš susijaudinimo suprakaitavusias pažastis, stūmė arčiau supamą kėdę protas. – Priežastis–pasekmė, laikas eina tiesia linija, geometrija. Juk dar Spinoza sakė…

– Tai kodėl man taip ilgu kartais pasidaro, – po palme sušniurksėjo nosim ir įsistebeilijo į užrašą ant savo maršakinėlių: Life’s a bitch. Later on you die.

– Nenoriu, – sumekeno. – Matai, – kažkam pasakė, – kaip laikas eina. Mano laikas. Užsimetė kuprinę.

– Noriu suskambėti, – tepratarė. Pravėrė duris ir atsidūrė vienas prieš vėją.

– O maniau, bus iškart už durų, – kiek nusivylęs pasakė, gal vėjui. Tas krovė į rietuvę debesis ir neturėjo laiko kalbėtis. Po palme, pakėlęs galvą, įsistebeilijo į dangų. Jokių slaptų ženklų nebuvo matyti.

– Tai kur gi man dabar eiti? – paklausė nežinia ko, nes Dievo nėra. Ištiesė rankas į priekį, tarsi norėtų pačiupinėti orą ar būtų aklas. Buvo girdėti, kaip anoj pusėj, bandydamas išsiveržti laukan, duris spardo protas:

– Žiūrėk, ką per 64 kanalą rodo, – girdėjo.

– Karmen papai netikri, – kažkaip netikėtai suradęs jėgų po palme iškošė pro dantis ir žengė žingsnį į priekį. Visuma atrodė kaip San Diegas naktį, tik buvo šiek tiek karščiau. – Kaži, ar čia būsiu pataikęs? – truktelėjo pečiais. – Eisiu nuo sankryžos iki kol prašvis, – nusprendė.

Liudininkai sakosi matę gatve žingsniuojantį žmogų. Ėjo jis lėtai, tuščiomis rankomis, šnekino praeivius, prisidėjęs delną prie kaktos skaitė pakelės reklamų stendus. Dažnai niūniuodavo negirdėtas melodijas ir tada žmonės sekdavo jam iš paskos, norėdami išgirsti jas iki galo. Tačiau melodijos neturėdavo pabaigos. Kartais kartu su juo žingsniuojantį ir niūniuojantį žmonės matydavo Dievą. Bet paskui jų keliai išsiskirdavo iki kito karto. Retsykiais jis sėdėdavo kelkrašty ir stebėdavo skubančius pro šalį, išgyvendamas vienišumo melodiją. O kartais, visai atvirkščiai, srautan įsiliedavo ir patirdavo bendrumo su kitais džiugesį. Atrodė, kad žino kažkokią paslaptį ir dėl to neprašo kitų leidimo būti laimingam. Apie tai paklaustas sakė, kad visa, kas reikalinga galutiniam suskambėjimui, yra jame, tik dar nėra viso to atradęs. Kad atrastum, – sakė, – tereikia leisti sau nutilti ir klausytis, kristi kaip akmuo ežero dugnan, leisti melodijai jį traukti į save. Tada galų gale suskambėsi.

Taip darėsi kasdien vis tylesnis ir nepastebimesnis, kol pagaliau ištirpo tarsi lėktuvo drūžė dangaus mėlynėj. Žmonės sakosi girdėję tylų, lengvą lyg varpelio skambesį, praeivio paskutinės mirties jiems įduotą į Kelią.

Iš policijos protokolo.

2:00 AM pilietis Protas informavo apie nuogą žmogų, Balboa parke glėbesčiuojantį medžius. Nuvykus įtariamasis buvo rastas besėdįs ant suolo, kalbąsis su žuvėdromis. Vedamas automobilin nesipriešino, sakėsi tik jis pats galįs save areštuoti. Vėliau, jau vežant, iš bagažinės buvo girdėti dainavimas. Nuovadoje bagažinę atidarius, piliečio nerasta. Turbūt iškrito laukan važiuojant per duobę.