Atidarant bažnytinio paveldo muziejų, kardinolas Joachimas Meisneris nenorėjo sutikti bažnyčią esant muziejumi. Apibrėžimas, kurį kardinolas pateikė, vesdamas katekizaciją Lietuvos Prezidentei ir garbingiems svečiams (keista, juk kardinolų mokykloje turėtų pamokyti, kad aukšti pareigūnai panašiuose renginiuose lankosi iš mandagumo ir noro palaikyti draugiškus santykius, o ne tikėjimo žinių troškulio, juk net ir kardinolai darbo metu nekalba rožančiaus), klampokas: bažnyčia yra pasaulio pasikeitimas kelyje į Dievo karalystę. Išeitų, kad tai yra veiksmas, pakibęs tarp žemės ir dangaus. Apie ją galima sužinoti tik iš to, kas liko jai pralėkus. Tie likučiai yra materialus dalykas ir pakliūva muziejun. Nors patys irgi nėra bažnyčia. Atvirai pasakius ir visiškai nenorint kardinolo įžeisti, vis dėlto norisi pagarbiai paprieštarauti: ar tai, kas yra ir nėra tuo pat metu, tai, kas yra ir kairėj, ir dešinėj tą pačią akimirką, nėra panašiau į ufonautus ir sniego žmogų? Jo pėdsakai irgi lyg matyti, kaip ir ufonautų sudužęs laivas, kažkieno matytas, bet dabar jau dingęs. Nežinau, kaip buvimas ir nebuvimas tuo pat metu įrodo, kad bažnyčia nėra muziejus. Bet jeigu būtų, pasidarytų ant širdies lengviau: muziejus yra tikras ir pagarbos vertas dalykas. Tačiau bažnyčia akivaizdžiai vis tebeieško savo vietos, yra judesys, kurį gal kada ateityje galės užfiksuoti aparatai, nors šiandien tokių dar neturim. Gal dėl to, kol aparatas bus išrastas, Europos Parlamentas nusprendė iš Italijos mokyklų pašalinti kryžius, nes jie, be kita ko, yra ir ką tik pralėkusios nematomos bažnyčios ženklai. Tai yra iš vaiduoklių ar neatpažintų objektų pasaulio. Turbūt juos padės atgal, kai tik bažnyčia galų gale apsispręsm, kur ji iš tikro yra. O kolei kas turime Halloweeną. Stipresnių įspūdžių mėgėjai gali eiti naktį pasivaikščioti po kapines. Taigi, kryžiai, iki sueis laiko pilnatvė, matyt, atsidurs muziejuje.
Galbūt tas nežinojimas, kur dėtis, paskutiniu metu paskatino Vatikaną aktyviai susidomėti Visata. Kažkada už tokį smalsumą sukūrenę Džordaną Bruno (jis manė egzistuojant kitus gyvenamus pasaulius) ir nutildę Galilėjų (šis teigė Žemę nesant Visatos centru), kurie taip pat, manyčiau, yra nematomos visur ir niekur esančios bažnyčios veiklos likučiai, taigi laisvai galėtų atsidurti eksponatų tarpe, bažnyčia dabar bando save surasti ir plačiojoje Visatoje. Galbūt net ir atrasti ten pražuvusių sielų ir eksportuoti dalį savo produkcijos į Dangų, kaip, pavyzdžiui, išganymą ir rojų. Tikrai, gal marsiečių akis geriau treniruota ir jie sugebės įžiūrėti dideliu greičiu judančius objektus ir jų naudą.
Ilgą laiką mums buvo tvirtinama, kad bažnyčią galima surasti, o galbūt netgi ir nutverti už skverno moralės saugojimo srityje. Kalbėdama apie dorą ir tikėjimą, ji netgi nebuvo klaidinga. Tačiau paskutiniu metu vis dažniau girdim šneką, kad dideliu greičiu lėkdama ji nebeturi laiko domėtis gerumu arba blogumu. Turbūt muziejuje atsidūrė ir katekizmas su bažnyčios tiesomis, kur parašyta apie Dievą, už blogį baudžiantį, o už gerumą atlyginantį. Dabar ji prajodinėja tikėjimo arkliuką. Ir čia ji vis dar neklaidinga. Ką gi, matyt, dėl doros buvo suklysta, o gal dideliu greičiu lėkdama bažnyčia kaip kometa trupa, praranda savo turinį ir dėl trinties greit išnyks negrįžtamai. Gal ji, toliaregiškai numatydama savo baigtį, jau dabar siunčia mums regimus ženklus, galų gale pakliūvančius po stiklu. Todėl siūlau, kad ji būtų muziejumi, į kurį gali ateiti, prisėsti ir nutilti. Stebintis pažiūrėti, o gal net, prižiūrėtojui nusisukus, ir paliesti ranka. Juk negi išmesi visas per šimtmečius sukauptus šventų žmonių kaulus, Turino drobules, Konstantino testamentą, vinis nuo tikro kryžiaus, kūdikėlio Jėzaus apipjaustymo likutį ir kitus stebuklingus daiktus. Jie būtinai turi būti prieinami ir matomi visiems. Juk tiek žmonių prie jų ir dėl jų buvo suklupę. Dabar lauksime, kol tas Browno knygoje aprašytas ir tikrai egzistuojąs aparatas Šveicarijoje, bandantis atrasti dalelę, įgalinančią visas kitas egzistuoti, šalia Dievo pastebės ir bažnyčią, kantriai nešančią savo kryžių, nors kolei kas toks vaizdas tik muziejinė retenybė. Bet čia jau visai kita istorija.
8 komentarai:
ar galima pasakyti, kad baznycia kuria kazka? O jeigu taip, tai ne baznycia.
Nebloga yra užsimerkti ir įsivaizduoti tos pacios Bažnyčios žmogų-na, kad ir pritrenkusią savo atvirumu ir nuoširdumu moterytę Vencislavą, ar įstabų Kretingos brolį pranciškoną Bernardą- tai konkretūs Dievo žmoneliai,aišku, kad tokie yra kaip geros Dievo Bažnyčios plytos .Daug jų yra.Rolandai, nuojauta sako, kad Jūs pareisit iš kelionių tolimų...nes aš galiu pasiekti dėl Tavęs Dievą, kodėl negaliu paprašyt?Žinai, kartais beprotiškai sunku būna už kitus, bet, tai ką?Viską taip ir palikt likimui, kaip sako?
dekui Egle uz gerus norus. Dievas niekur nedingo, kelione tebevyksta, smagu sutikti draugiska pro sali einanti zmogu.
man tik nepriimtina, kad Dievas sutapatinamas su kataliku baznycia, Egle.
Va va...skausmas rodo, jog dar ieskoma:) as cia apie Egle jei ka.Rolandai, o man kaip niekada tapo aisku, jog tamsta esi ten, kur ir nori buti, kitu atveju Dieva patalpintai katalikiskoje baznycioje, uz ka Migeluna nepagirtu.Oi nepagirtu...lol dekui, smagiai skaitosi:)
visi mes pilni tu egzistenciniu skausmu, tik kazkaip Lietuvoj iskart priimama kad tera vienintele Dievui vieta. O yra jam daugybe vietu, arba teisingiau yra jame daugybe vietu visiems.Tik nezinojimas tu kitu lobiu ir temanymas kad tera vienintele galimybe, yra liudnas faktas ir religines monopolijos padarinys.
Rolandai, darsyk praeisiu pro šalį.Ačiū už šiltą "grįžtamąjį ryšį".
-----------------------------------
-Ramybė -kaip upė,
Meilė -kaip jūra-
čia gi iš giesmės.- su geriausiais linkėjimais-Eglė
Migelunai- ar Tu žinai , kas yra skausmas?
nemanau kad butu tokiu, kurie skausmo nepatyre, kodel klausi?
Rašyti komentarą