Amerikietiški kalneliai

Kas galėjo pagalvot: Amerikoj ir vėl aukso karštligė. Kažkada geltonasis metalas suteikė doleriui vertę, doleris, savo ruoštu, suteikė vertę kam tik reikėjo. Vėliau, kai tapo aišku, kad USA neturi tiek aukso, kad supirkt visus apyvartoj esančius dolerius, Nixon'as pareiškė, kad USA vyriausybė, ne auksas, yra tas garantas. Seni geri laikai. Tada žmonės stovėdavo prieš fotoaparatą už diržo užsikišę nykštį ir atkišę vieną koją į priekį laukdavo išskrendant paukščiuko. Šiandien už $250 gali nusipirkt vieną auksinį ($1). Tai įrodo, kad vyriausybė ir doleris yra neatsiejamai susiję. Prieš kurį laiką vienas (1) kongresmenas įsigudrino būt nutvertas šaldytuvo kameroj belaikantis šimtą tūkstančių grynais. Mat gavo kyšį. Žinoma galima būtų ginčytis dėl saugojimo vietos, bet, bet kuriuo atveju, taip tvirtai pasitikintį doleriu kongresmeną reiktų nešiot ant rankų. Juk galėjo kyšį imt auksu. Bet verčiau rinkos būt apnuogintas ir visų pajuokai išstatytas,t.y. likt neatsiejamai susirišęs su vyriausybe, t.y. savim padengtu doleriu. Vadinčiau tai nepaperkamu patriotizmu. Tai ir yra Nixon'o minimas garantas. Bet ne. Sodina jį šaltojon, matyt nori išsaugot geresniems laikams, idant nesugestų ir būtų pavyzdžiu ateinančioms kartoms. Arba kol jį, kaip apaštalą, dieviška šviesa sargams į akis paspiginus, paleis teisingumo infliaciją. Nes yra šiam pasauly nesikeičiančių dalykų. O Dievas išvis gali daryt ką nori. Tuo tarpu galima būtų į vakuojančias nepaperkamų kongresmenų kėdes susodint iphon'us arba ipod'us. Nes ir jie yra visiškai nereikalingi, o tačiau mums jų nepaprastai reikia. Bet kur tau. Atrodytų tokia pažangi nacija, o devyniasdešimt trys procentai amerikiečių, be perstojo minkantys ipod'us ir iphon'us, šlykštis automatiniais autoatsakovais. Atseit gyvas balsas verčia amerikiečius jaustis vertinamais klientais. Prieš vėją nepapūsi, net ir su progresu. Net jei pūstum ten kur nesueina. Bet apie organizuotas religijas mes šiandien nešnekėsim. O apie šnekėjimą būtinai. Ypač jeigu šnekama su intonacija ir mokama suskelt bajerį. Kad Obama sako, būktai užsienis nepasitiki mūsų politikais, o ne sugebėjumu apmokėt skolas, tai jo reikalas. Jam bajerį suskelt visad buvo problema. Bet negalima ginčytis dėl Obamos važinėjimo autobusu po Ajovas ir kitas provincijas, kur amerikiečiams trūksta pramogų, ir šnekėjimo per langus, naudos. Kad jį vėl išrinktų į kėdę. Ir kad jis vėl savo griešnu kūnu padengtų dolerį. Obamai iš paskos Warren Buffet, doras žmogus, siuntinėja laiškus, prašydamas pagailėt jo ir kitų panašių, priklausančių vienam procentui dorų ir turtingų. Sako: patys pagalvokit. Moku aš septynis milijonus dolerių mokesčių. Gal ir atrodo daug, bet tai yra septyniolika procentų nuo mano metinių pajamų. Mano šlavėja daugiau mokesčių moka. Sumažinti mokesčiai turtingiesiems nepadidina kuriamų darbų skaičiaus biedniesiems. Todėl aš blogai jaučiuos ir noriu mokėt daugiau. Balsas tyruose, per kuriuos lekia Obamos autobusas. Pastarasis, išgirdęs tik paskutinę prašymo dalį, per autobuso langą pyškina rožančių: darbas...darbas...darbas, ir tie kad dygsta kairėj ir dešinėj, kaip grybai po lietaus.Taip jis kuria darbo vietas prieš rinkimus. Ir važiuoja kuo toliau nuo nuogu doleriu apsisiautusio kongreso. Nes anas, kongresas, dėl nepaaiškinamų priežąsčių, baisiai nepopuliarus. Pavyzdžiui jeigu nori eit pašaudyt kongresmenų, turi užsirašyt į eilę. Amžinatilsi Osama, ir tas turėtų gerokai palaukt. O šešiasdešimt du procentai rinkėjų pakelėj bando pagaut besileidžiančius muilo burbulus ir nustebę rodo į prezidentą pirštais. Bet Obamą, kaip nekaltos mergaitės iš musulmonų dangaus, lydi septyniasdešimt du automobiliai tokių pat nuogų palydovų, tai iš kur jam žinot kad jis, USA vyrausybė, niekuo nepadengtas. Taip net galima pradėt juoktis iš apsirengusių. Kartu su akcijų birža, kuri jau seniai juokias. Tai yra pono Dievo buvimo įrodymas, tas abejingas, šaltas juokas. Ir gerosios močiutės Lietuvoj jau mezga vilnones kojines ir siūs tą labdarą Amerikon. Ypač vyriausybei, kad nors kiek savo griešnus kūnus prisidengtų. Kadangi pasaulio pabaiga, ačiu Dievui, jau ne už kalnų, šįkart rugsėjo dvidešimt pirmą, (tas evangeliškasis krikščionis tikrai turi žinoti, ne pirmą kartą skelbia) aš Obamos vietoj liaučiaus važinėjęs, apsiaučiau tas kojines, pradėčiau vaikščiot pėsčiom ir juoktis kartu su šešiasdešimt šešiais procentais. Taip lengviau surast Ameriką ir joj taurujį metalą. Pėščiom ir grynam ore.

　
Amerikietiški kalneliai
Kas galėjo pagalvot: Amerikoj ir vėl aukso karštligė. Kažkada geltonasis metalas suteikė doleriui vertę, doleris, savo ruoštu, suteikė vertę kam tik reikėjo. Vėliau, kai tapo aišku, kad USA neturi tiek aukso, kad supirkt visus apyvartoj esančius dolerius, Nixon'as pareiškė, kad USA vyriausybė, ne auksas, yra tas garantas. Seni geri laikai. Tada žmonės stovėdavo prieš fotoaparatą už diržo užsikišę nykštį ir atkišę vieną koją į priekį laukdavo išskrendant paukščiuko. Šiandien už $250 gali nusipirkt vieną auksinį ($1). Tai įrodo, kad vyriausybė ir doleris yra neatsiejamai susiję. Prieš kurį laiką vienas (1) kongresmenas įsigudrino būt nutvertas šaldytuvo kameroj belaikantis šimtą tūkstančių grynais. Mat gavo kyšį. Žinoma galima būtų ginčytis dėl saugojimo vietos, bet, bet kuriuo atveju, taip tvirtai pasitikintį doleriu kongresmeną reiktų nešiot ant rankų. Juk galėjo kyšį imt auksu. Bet verčiau rinkos būt apnuogintas ir visų pajuokai išstatytas,t.y. likt neatsiejamai susirišęs su vyriausybe, t.y. savim padengtu doleriu. Vadinčiau tai nepaperkamu patriotizmu. Tai ir yra Nixon'o minimas garantas. Bet ne. Sodina jį šaltojon, matyt nori išsaugot geresniems laikams, idant nesugestų ir būtų pavyzdžiu ateinančioms kartoms. Arba kol jį, kaip apaštalą, dieviška šviesa sargams į akis paspiginus, paleis teisingumo infliaciją. Nes yra šiam pasauly nesikeičiančių dalykų. O Dievas išvis gali daryt ką nori. Tuo tarpu galima būtų į vakuojančias nepaperkamų kongresmenų kėdes susodint iphon'us arba ipod'us. Nes ir jie yra visiškai nereikalingi, o tačiau mums jų nepaprastai reikia. Bet kur tau. Atrodytų tokia pažangi nacija, o devyniasdešimt trys procentai amerikiečių, be perstojo minkantys ipod'us ir iphon'us, šlykštis automatiniais autoatsakovais. Atseit gyvas balsas verčia amerikiečius jaustis vertinamais klientais. Prieš vėją nepapūsi, net ir su progresu. Net jei pūstum ten kur nesueina. Bet apie organizuotas religijas mes šiandien nešnekėsim. O apie šnekėjimą būtinai. Ypač jeigu šnekama su intonacija ir mokama suskelt bajerį. Kad Obama sako, būktai užsienis nepasitiki mūsų politikais, o ne sugebėjumu apmokėt skolas, tai jo reikalas. Jam bajerį suskelt visad buvo problema. Bet negalima ginčytis dėl Obamos važinėjimo autobusu po Ajovas ir kitas provincijas, kur amerikiečiams trūksta pramogų, ir šnekėjimo per langus, naudos. Kad jį vėl išrinktų į kėdę. Ir kad jis vėl savo griešnu kūnu padengtų dolerį. Obamai iš paskos Warren Buffet, doras žmogus, siuntinėja laiškus, prašydamas pagailėt jo ir kitų panašių, priklausančių vienam procentui dorų ir turtingų. Sako: patys pagalvokit. Moku aš septynis milijonus dolerių mokesčių. Gal ir atrodo daug, bet tai yra septyniolika procentų nuo mano metinių pajamų. Mano šlavėja daugiau mokesčių moka. Sumažinti mokesčiai turtingiesiems nepadidina kuriamų darbų skaičiaus biedniesiems. Todėl aš blogai jaučiuos ir noriu mokėt daugiau. Balsas tyruose, per kuriuos lekia Obamos autobusas. Pastarasis, išgirdęs tik paskutinę prašymo dalį, per autobuso langą pyškina rožančių: darbas...darbas...darbas, ir tie kad dygsta kairėj ir dešinėj, kaip grybai po lietaus.Taip jis kuria darbo vietas prieš rinkimus. Ir važiuoja kuo toliau nuo nuogu doleriu apsisiautusio kongreso. Nes anas, kongresas, dėl nepaaiškinamų priežąsčių, baisiai nepopuliarus. Pavyzdžiui jeigu nori eit pašaudyt kongresmenų, turi užsirašyt į eilę. Amžinatilsi Osama, ir tas turėtų gerokai palaukt. O šešiasdešimt du procentai rinkėjų pakelėj bando pagaut besileidžiančius muilo burbulus ir nustebę rodo į prezidentą pirštais. Bet Obamą, kaip nekaltos mergaitės iš musulmonų dangaus, lydi septyniasdešimt du automobiliai tokių pat nuogų palydovų, tai iš kur jam žinot kad jis, USA vyrausybė, niekuo nepadengtas. Taip net galima pradėt juoktis iš apsirengusių. Kartu su akcijų birža, kuri jau seniai juokias. Tai yra pono Dievo buvimo įrodymas, tas abejingas, šaltas juokas. Ir gerosios močiutės Lietuvoj jau mezga vilnones kojines ir siūs tą labdarą Amerikon. Ypač vyriausybei, kad nors kiek savo griešnus kūnus prisidengtų. Kadangi pasaulio pabaiga, ačiu Dievui, jau ne už kalnų, šįkart rugsėjo dvidešimt pirmą, (tas evangeliškasis krikščionis tikrai turi žinoti, ne pirmą kartą skelbia) aš Obamos vietoj liaučiaus važinėjęs, apsiaučiau tas kojines, pradėčiau vaikščiot pėsčiom ir juoktis kartu su šešiasdešimt šešiais procentais. Taip lengviau surast Ameriką ir joj taurujį metalą. Pėščiom ir grynam ore.