Mocartas ir mirtis

Kaip dažnai atsitinka pavandenyny žiemą, tirštas rytmečio rūkas skandina drėgnam debesy palmes ir paplūdimio namelius. Gerai įsižiūrėjus net matyt kaip jis slenka pažemiu miesto link. Tyliai ir užtikrintai. Ir miesto nebelieka. Visa laimė, kad aš, kaip ir rūkas, gerai žinau kelią. Kartu siaura gatvele kylam į kalną. Tolyn nuo vandens, į rytų pusę. Labai dažnai dalykų nesimato, galvoj man jau kuris laikas sukas mintis. Kaip vežio L kūne. Matai tik pasėkmes. L atsisakė bet kokių tolimesnių medicininių intervencijų. Užuot padėję, jos tik būtų apsunkinę likusias dienas. Tuo metu L dar šiaip taip pajėgdavo savom kojom nueit iki virtuvės: Mano kasdieniai maratonai, šypsodavos. Bandau pabėgt. Nuo ko pabėgt, klausdavau? Vietoj atsakymo, staiga susikaupus, patapšnodavo ranka storą žodyną: Negaliu susikoncentruot kalboms, bet paskiri žodžiai kaip tik. Jie pilni turinio, kaip maži pasauliai. Pašiugždenus pirštais lapus, susirasdavo reikiamą vietą, matyt su atsakymu į klausimą.

 Kiekviena mažiausia smulkmena kasdien mažėjančiam L pasauly dabar matės skirtingai. Gėlytės ant arbatinuko, knygų viršeliai. Sugrįžo senos L meilės: Kam nuliūsti, juk vistiek nepadės, sakydavo. Verčiau einam paklausyt dieviškojo Mocarto. Iš tos tavo konservų dėžutės Mocartas skamba kaip dėl maisto besipešančios žuvėdros, maivydavaus. Nesinorėjo jos atiduot nei Dievui nei tam plevėsai muzikantui. Jis moka džiaugtis ir žaist, kaip vaikas, iš po karčiukų matyt išdykę L akys. Ne man konkuruot su Mocartu ir tekdavo nugalėt pavydą. Einam reikšdavo kad reiks stumt L vežimuką vidun ir įdėt grotuvan diską. Tavo gryno oro pakaitalas, dar suniurnėdavau pasiduodamas. Tada abu nutildavom, L užsimerkdavo ir su Mocartu iškeliaudavo, o ir man jau būdavo metas eit. Tyliai uždarydavau duris, palikdamas L lengvabūdžio  muzikanto rankose. Atverstas žodynas rodydavo mirties apibrėžimą:  Permanentinė visų gyvybinių funkcijų pabaiga.

 Po keleto mėnesių L  ėmė be sustojimo šnekėt ir nebepataikyt. Tiesiog užgriūdavo paskirų žodžių lavina atėjusį aplankyti. Dar kurį laiką bandė šypsotis. L labai gražiai šypsodavos. Kerinčiai. Nereikdavo nei žodžių. Iš po karčiukų matydavos besišypsančios akys. Tai vis dar buvo ji. Vėliau liko tik veidas ir be perstojo judančios lūpos. L atrodydavo kad ji kalba, bet mes nieko negirdėjom. Ryšys nutrūko. Išties taip buvo geriau negu beprasmiškai skaudus žodžių kratinys. Vėžys spaudžia tam tikrus smegenų centrus, man aiškino specialistai, tuo pačiu užspausdami manuosius: Greit rytmetinis rūkas įsiverš į L namus ir ją išsineš. Mano mielą gerą L.

Mašina baigia kopt į kalną, posūkis, dar vienas ir jau turėtų būt L namas. Čia. Paspaudžiu knopkę, galėčiau sakyt kad variklis nutyla. Bet kad jo ir taip nesigirdėjo. Pusiau elektrinės mašinos tokiais atvejais yra nesveika. Ypač rūke. Kaip nuo miesto šviesų danguj dingsta žvaigždės, taip garso tarša paskandina tylius balsus. Šiandien noris šiukšlių ir triukšmo. Taip lengviau pabėgt. Sėdžiu mašinoj ir žinau kad nenoriu eit vidun. Atidarau dureles, bet nieks nepasigirsta. Nei paukščių anei kaimynų šiandien nėr, visi kaip susitarę. Kaip galėdamas lėčiau artinuos prie namo durų. Neseniai nupjauta žolė vejoj, viskas pernelyg tvarkinga ir tas nervina.  Nes tai apgaulingas vaizdas. Galim suprast iš perspėjimo ant durų, didelėm raudonom rėkiančiom raidėm: Atsargiai, viduj naudojamas deguonis. Vadinas metas baigt rūkyt arba kitaip žaist su ugnim. Būtinai numesčiau cigaretę ant tos idealiai sutvarkytos vejos, tarp rožių krūmų, taip būtų teisingiau. Tu toks dramatiškas, išgirstu L. O tu net numirt žmoniškai nemoki, įsižeidžiu. Kaip yra numirt žmoniškai man ir pačiam neaišku. L jau trečia para galinėjas su mirtim, be sąmonės, įkvėpinėdama keturis penkis kartus per minutę. Matyt sveiko gyvenimo būdo pasėkmė. Tu pernelyg rimtai į viską žiūri, pasinaudodama rūku vis tebemoko mane gyvent L. Mažiau būtum laksčius po pliažus, dabar nekankintum visų, nevykusiai atsitraukinėju. Ir visai gerai šneki kai nori, kad būtų stipriau priduriu. Pašnekesys vyksta tyloj, prisidengus rūku. O kaip tu norėtum numirt, atrodo visai rimtai manęs klausia? Net galiu matyt jos akis iš po karčiukų. Ji labai mokėdavo klausinėt. Ištraukdavo iš rūko galvoj atsakymus. Staigiai, sakau, arba miegodamas. Akimirką abu patylim. Šeimai būtų skaudžiau, be jokio atsisveikinimo, sako L. Tokiu atveju galiu sau leist būt savanaudžiu, ginuosi. Vėl apžiūriu užrašą ant durų. Kodėl raudonai spalvai skirta tokia rolė...liaukis, šypsos L, vistiek tau reiks eit įeit,  ir kumšteli mane į priekį.

Namo viduj irgi tylu, tik parpia deguonies mašina. Jaunyvo amžiaus medicinos sesuo sėdi  L kėdėj ir varto L žodyną.  

-Įdomi močiutė, sako man ir rodo į storą knygą. Jai čia matyt kaip muziejus. Neišskiriant nei pacientės. Pažiūriu į L. Lovoj ji atrodo didesnė. Idomumo nedaug likę. 

-Aš ją ką tik apverčiau, pagauna mano žvilgsnį sesuo. Jau buvo dvi  valandos, be to ji lengviau kvėpuoja ant dešinio šono.

-Labai ačiu, sakau. Ji tikrai buvo idomi močiutė. Psichologė, konsultuodavo Holivudo žmones, pridedu. Matau ironišką L žvilgsnį. Tu ir tavo nepilnavertiškumo  kompleksai, girdžiu ją bet apsimetu neišgirdęs. Bendrauji su ižymybėm, nesiliauja?  Atstok sena varna, tyliai sakau, nors tokiu momentu galėtum patylėt.

-Jeigu jūs nieko prieš, įjungsiu grotuvą, L mėgdavo Mocartą, pažiūriu į medicinos seserį?  

-Jis turi čia būt. Jos geriausias draugas, priduriu.  Medicinos sesuo pažiūri į mane kiek nustebus ir palinksi galva. Šiandien aš tam  plevėsai nepavydžiu, dar daugiau, esu linkęs perleist visą bendravimą, jau mintyse sakau. Tegul jis būna atsakingas už visą ceremoniją, įjungia žalią šviesą. Kad L ramiai galėtų išeit. Aš tik atidžiai žiūrėsiu ir gal, durims prasivėrus, spėsiu akimirką pamatyt anapus.
Pasigirsta Nakties serenadą, ar dar reikia ką bepridurt.  Naktį visad lengviau išeit. Ir baisiau, priduria L. Ji taip visad sakydavo. Greit metu žvilgsnį lovos link. L burna pusiau pražiota. Ar bijai mirt, pagaliau isdrįstu? Jokio atsakymo. Nejauku, todėl mintyse šliejuos prie kitų: Ar dar reikia melstis, galvoju, ar Dievas myli ją labiau negu aš ir Mocartas? Dieve, dėl visa ko sakau... L sunkiai truktelna vidun oro ir nutyla. Negali būt kad tiek maldos būtų užtekę. Kartu su medicinos seserim suklūstam: ar bus dar vienas? Mocartas išdykėliškai straksi rūko paviršium, žalia šviesa jam ne motais, o gal taip ir reikia išeit. Vėl pasigirsta oro traukimas. Dieve, leisk jai eit, prašau. Paliečiu L ranką, ji neįprastai karšta. Šūdas tie visi prašinėjimai.

 -Eik, eik, nelauk niekieno leidimo, eik ten kur Mocartas kone iššaukiu. L vėl sunkiai įkvepia ir ilgai ilgai gargaliuodama išleidinėja orą. Nebegaliu žiūrėt į tą įsitempusį kūną. Viduj chaosas, panika sumišus su neviltim. Pasitraukiu į šalį. Bandau pabėgt, sakau. L, puse lūpų šyptelna. Nuo ko pabėgt, klausia? Atsiprašau kad taip tave noriu išstumt, čia iš silnumo, teisinuos. Skauda širdį, sakau. Skauda širdį, klausiamai žiūri į mane L? Todėl kad...laukia kol užbaigsiu sakinį? Todėl kad niekad neapverkti praradimai eina lauk, sakau pats save nustebindamas. Pašnairuoju į seselę. Ta, įnikus į savo iphone, minko klavišus. Žodynas padėtas į šalį. Viskas savo vietose. L tyli ir ilgai sulaikius kvėpavimą stebi mane. Medicinos sesuo suklūsta, padeda mobilų į šalį, priėjus paima L ranką. Pasako žodį. Viskas, viskas, mintyse išsiverčiu ir ten pat karštligiškai vartau žodyną ieškodamas prasmės. Viskas? Keistas žodis, be pradžios ir pabaigos. Paskutinį kart atidžiai pažiūriu į L. Ji dabar yra to visko turėtoja. Grotuvas nutilęs. Galim būtų ir vėl paleist, bet ten bus tik muzika. L išsivedė Mocartą. Širdy tuščia. Neišeik, sakau. Negalim prarast visko, lygtai išgirstu, bet ne, tik pasirodė.

 Praeinu nepriekaištingai sutvarkytoj vejoj iš retėjančio rūko  besivaduojančius rožių krūmus. Ir vėl pražiopsojau durų prasivėrimą. Kartais dalykų nesimato, dar pagalvoju. Bet jie turėtų būt.