2014 m. kovo 26 d., trečiadienis

Skrydis virs gegutes lizdo


Skrydis virš gegutės lizdo

Šiandien vyksta skrydis virš gegutės lizdo. Jau stoviu prie durų. Esu ir anksčiau skridęs stovėdamas. Nieko čia man naujo. Svarbiausia kad būtų durys. Užvertos. Tada gali nuskrist nežinia kur. Arba skrist ir stebėtis. Durų atlapojimai, kaip ir įjungtas televizorius, kaip ir iš žodžių atsiradę žodžiai, traukia žemyn.Toli nenulėksi. O čia kaip tik akiratin braunasi toks pirštas, nupieštas ant sienos prie durų rankenos, įsakmiai kviečiantis pagrot skaičių klaviatūra. Kažkur tas pirštas man matytas. Tik nelakuotu nagu, išlindęs iš debesies. Juk turi visada kažkas prikišamai parodyt ir sugadint skridimą. Pastate kur zakristijonas užrakina duris  iš lauko, kol iš žynio burnos pilas visažinojimo fontanai, mačiau, pagaliau atkapstau. Lubose nupieštą pirštą, išlindusį iš debesies. Rodė į du pusnuogius vyrukus iki kelių vandeny.

 -Dievo pirštas, čia, stebiuos? Daili plaštaka, jokių nuospaudų anei pridžiūvusių molio likučių. Ryškiai raudonas nago lakas atsiduoda pamokslu. Atidžiai jį apžiūriu. Ne, čia greičiau Dievo sekretorė. Ar koks kancleris. Tokia spalva tik atsakingiems asmenims. Aš irgi taip dažyčiaus, permanentiškai apsižiojęs pirmą komuniją. Dievas paprastai matos kiaurai ir be dažų.

Durų tikėjimo slėpiniai, kaip ir reikėjo tikėtis, nesiduoda lengvai išgliaudomi: Prie siauro langelio prisispaudžia veidas, žmogus iš anapus net prisideda plaštaką prie kaktos, idant geriau matytųsi horizontas. Žiūri tiesiai į mane. Užsimerkiu, kad nesimatytų sielos veidrodžio: kam jai nusivilt- tegul geriau ir aš pasimatau kiaurai... plaukia laivas. Išpūčiu žandus-lengvas pakeleivingas brizas pučia burę. Nežymiai prasimerkiu, kad iš akių pačiam nepamest horizonto. Ten, žmogus iš anapus, akivaizdžiai maloniai nustebus, sukioja pirštą prie smilkinio. O juk turėtų pirštu į akį. Matyt per anksti užsimerkiau. Išleidžiu orą, iš žandų, nutūpiu ir spaudau dienos klavišus: ti ti tu tu, ti ti tu. Užraktas cyptelna, tarsi perspėdamas. Durys verias, pasirodo ateivė arba išeivė visam gražume.

-Užmiršau kodą, paleidžia žodžius man visai suprantama kalba. Aš čia dirbu, priduria ir spraudžias pro Šalį, t.y jai būtinai reikia per duris. Mano nusistebėjimui nėra galo, bet išlieku atsargus:

-Visi taip sako, mintyju, bet tik sau, kad netyčia nesugadint tarpgalaktinio susitikimo. Paskui ją tiek ir tematysi. O tokia proga retokai pasitaiko. Iš pažiūros darbuotoja paženklinta užfiksuotu tikrumu veide, kaip ir pridera grįžtantiems iš anos pusės. Ir dėl to lengvai susierzinus. T.y. dėl visko žinojimo, (išskyrus durų kodą) ir su tuo susijusių komplikacijų.  Akimis erdviam valgomajam ieškau ar visi namie.

-Ahhhrrr, garsiai sveikinas piratas nuo gretimo staliuko.

-Shut up, suriaumoja jo kaimynė, kurios veiduką galėtum dėt ant žaizdos. Kartais nuo savęs gali nuskrist toliau nei per duris. Praleidžiu darbuotoją. Kojom toli nenueisi.

Anava ir kita pora, sėdinti prie savo stalo. Vyras ir žmona. Veiksme taip pat dalyvauja šviežių bandelių ir sustojusio laiko kvapas bei už langų nubrėžta mėlyna vandenyno linija. Ant jos, panorėjęs, galėtum išdėliot vazonėlius su gėlėm. Tai labai brangi, taip pat ir dėl savo pirmapradžio vaiskumo, anapusybė. Su pagunda iš čia dumt neatsigręžiant. Dėl to, geruoju, net nekankinama, adminstracija man išduoda durų klaviatūros kodą. Tai teisinga taktika.

Vyriškis, saviškį pamatęs, moja man ranka. Sukeltas vėjo gūsis skraidina mane artyn. Mes abu iš už durų, t.y. jis žino kodą, todėl tik lankos. Pamaitint moters, kurią vadina žmona. Vadinimai šioj pusėj yra slidus dalykas ir krenta nuo tam skirtų lentynų. Moteris stebi stalo įrankius. Jie kartu čia gyvena. Kartais pažvelgia į ją maitinantį vyriškį. Nes jis liečia įrankius su kuriais ji gyvena. Jai net nereikia užsimerkt. Viskas ir taip matyt kiaurai: Anksčiau, tokioj karalystėj, vieną gražų rytą, ji gyveno su vyru ir dviem vaikais. Airių šeima piršto paunksmėj.  Vėliau, pėsčiųjų perėjoj, ant altoriaus alkoholis paaukojo dūkrą, o paskui Aids, kartu su vaikų pornografijos industrija, sūnų. Pirštas, nepajėgdamas apibėgt tamsos ir tuštumos intensyvumo, zginul toplivo iztrativ ir užsiraukė iš kur atėjęs, t.y. debesyse bet ne dangaus žydrynėj. Moteris, ignoruodama kančios išganomąją misiją, nutilo, prakiuro ir ten apsigyveno. Taip pat ir su blizgančiais stalo įrankiais ant sniego baltumo staltiesės. Juos liesdamas jauti vėsą ir svorį. Vyriškis, žemės traukai paliepus, palinko ir anksti ryte laistomoj žolėj tebeieško vietos kur save padėt tarp maitinimų.

Sėdim tylėdami. Tokios čia taisyklės. Vyriškis pažvelgia į mane, šypteli, giliai įkvepia ir akimirkai užsimerkia. Jis atprato kalbėt, be to, jau viską yra pasakęs. Tiek pirštui, tiek delnui, tiek kitoms kūno dalims ir ant visko pa-dėjęs antpirštį. Šypsaus jam atgal. Tai daugiausia ką galiu pasakyti. Taip bendraudami mes laukiam Godot ir pirmo patiekalo. Iš meniu išsirenku desertą: paslaptingų prasmių paiešką. Tai iš žmogiško silpnumo, laisvos valios ir naivaus tikėjimo paslaptingų jėgų rūpesčiu. Vyriškis, saldumynų atsivalgęs, sukandęs dantis, imasi maitinti tik jam burną praveriančią žmoną. Sukandęs  ne dėl to, kad bijotų ją vėl prabilsiant ar kad pats labai norėtų valgyt, bet dėl svarmenų abejose rankose: Vienintelis vyriškio likęs rūpestis dabar yra pirmam neatsidurt po anksti ryte laistoma žole. Tada žmona liktų su stalo įrankiais ir sniego baltumo staltiese pėsčiųjų perėjoj. Vyriškiui tai atrodo nepakeliama. Idant pakeltum, reiktų liautis vaikščiojus ir maitinus, bet tai būtų neįprasta ir reikalautų papildomų, su šaukšto kilojimu nesusijusių pastangų. Pastangos būtų nepakeliamos. Taip, net burnos nepravėręs, jis geria savo kasdienę taurę, žmona, žiūrėdama į priekį, valgo ilgo gyvenimo sriubą su aštriais meksikietiškais prieskoniais, laikrodis ant sienos konsumuoja mus visus.

 Paslaptingos jėgos darbe, kaip įpratę, ir vėl nepasirodo ir aš lieku it musę kandęs, nors to visai nebuvau užsisakęs. Užtat pasirodo guvi mergaitė, ją prie mūsų stalo atneša kepsnys, juodi lakuoti batukai ir koketiškas kaspinas plaukuos. Mergaitė irgi tyli, teisingiau tik ispaniškai ir tai yra gera neutrali zona, kur mes, visi prie stalo, galim patylėt savo kalbom. Moteris su stalo įrankiais, aš su įsivaizduojamais pagelbininkais, vyriškis su taure. Matytis aukštyn žemyn judantis Adomo obuolys. Paskui jis trinkteli taurę ant horizonto padėklo kad net lašai ištykšta ant baltos staltiesės. Jau gerokai apgirtęs, o ir man metas namo. Imu jį už parankės ir mes abu, pasigalinėję su žemės trauką, pakylam nuo stalo ir aptaškytų staltiesių pakilimo taku nusklendžiam durų link. Jaučiu jo kietą kaulėtą pakeleivio petį.

-Ahhhrrr, vaiko musę nuo pakilimo tako piratas.

-Shut up, drąsina jo kaimynė.

Išpūčiu žandus. Lengvas brizas pučia mums į nugarą. Pirštas reguliuoja eismą prie durų, nuduoda nepastebįs mūsų laivo. Už durų debesuota su pragiedruliais, oro prognozė kaip tik mums. Ir taip iki kito karto, bet ar kojom toli nueitum.

Komentarų nėra: