Skrydis virš gegutės lizdo
Šiandien vyksta skrydis virš gegutės lizdo. Jau stoviu
prie durų. Esu ir anksčiau skridęs stovėdamas. Nieko čia man naujo. Svarbiausia
kad būtų durys. Užvertos. Tada gali nuskrist nežinia kur. Arba skrist ir stebėtis. Durų atlapojimai, kaip ir
įjungtas televizorius, kaip ir iš žodžių atsiradę žodžiai, traukia žemyn.Toli
nenulėksi. O čia kaip tik akiratin braunasi toks pirštas, nupieštas ant sienos
prie durų rankenos, įsakmiai kviečiantis pagrot skaičių klaviatūra. Kažkur tas pirštas
man matytas. Tik nelakuotu nagu, išlindęs iš debesies. Juk turi visada kažkas
prikišamai parodyt ir sugadint skridimą. Pastate kur zakristijonas užrakina
duris iš lauko, kol iš žynio burnos
pilas visažinojimo fontanai, mačiau, pagaliau atkapstau. Lubose nupieštą pirštą,
išlindusį iš debesies. Rodė į du pusnuogius vyrukus iki kelių vandeny.
-Dievo pirštas, čia,
stebiuos? Daili plaštaka, jokių nuospaudų anei pridžiūvusių molio likučių. Ryškiai
raudonas nago lakas atsiduoda pamokslu. Atidžiai jį apžiūriu. Ne, čia greičiau
Dievo sekretorė. Ar koks kancleris. Tokia spalva tik atsakingiems asmenims. Aš
irgi taip dažyčiaus, permanentiškai apsižiojęs pirmą komuniją. Dievas paprastai
matos kiaurai ir be dažų.
Durų tikėjimo slėpiniai, kaip ir reikėjo tikėtis,
nesiduoda lengvai išgliaudomi: Prie siauro langelio prisispaudžia veidas,
žmogus iš anapus net prisideda plaštaką prie kaktos, idant geriau matytųsi
horizontas. Žiūri tiesiai į mane. Užsimerkiu, kad nesimatytų sielos veidrodžio:
kam jai nusivilt- tegul geriau ir aš pasimatau kiaurai... plaukia laivas. Išpūčiu
žandus-lengvas pakeleivingas brizas pučia burę. Nežymiai prasimerkiu, kad iš
akių pačiam nepamest horizonto. Ten, žmogus iš anapus, akivaizdžiai maloniai nustebus,
sukioja pirštą prie smilkinio. O juk turėtų pirštu į akį. Matyt per anksti
užsimerkiau. Išleidžiu orą, iš žandų, nutūpiu ir spaudau dienos klavišus: ti ti
tu tu, ti ti tu. Užraktas cyptelna, tarsi perspėdamas. Durys verias, pasirodo
ateivė arba išeivė visam gražume.
-Užmiršau kodą, paleidžia žodžius man visai suprantama
kalba. Aš čia dirbu, priduria ir spraudžias pro Šalį, t.y jai būtinai reikia
per duris. Mano nusistebėjimui nėra galo, bet išlieku atsargus:
-Visi taip sako, mintyju, bet tik sau, kad netyčia
nesugadint tarpgalaktinio susitikimo. Paskui ją tiek ir tematysi. O tokia proga
retokai pasitaiko. Iš pažiūros darbuotoja paženklinta užfiksuotu tikrumu veide,
kaip ir pridera grįžtantiems iš anos pusės. Ir dėl to lengvai susierzinus. T.y.
dėl visko žinojimo, (išskyrus durų kodą) ir su tuo susijusių komplikacijų. Akimis erdviam valgomajam ieškau ar visi namie.
-Ahhhrrr, garsiai sveikinas piratas nuo gretimo staliuko.
-Shut up, suriaumoja jo kaimynė, kurios veiduką galėtum
dėt ant žaizdos. Kartais nuo savęs gali nuskrist toliau nei per duris.
Praleidžiu darbuotoją. Kojom toli nenueisi.
Anava ir kita pora, sėdinti prie savo stalo. Vyras ir
žmona. Veiksme taip pat dalyvauja šviežių bandelių ir sustojusio laiko kvapas
bei už langų nubrėžta mėlyna vandenyno linija. Ant jos, panorėjęs, galėtum
išdėliot vazonėlius su gėlėm. Tai labai brangi, taip pat ir dėl savo
pirmapradžio vaiskumo, anapusybė. Su pagunda iš čia dumt neatsigręžiant. Dėl
to, geruoju, net nekankinama, adminstracija man išduoda durų klaviatūros kodą. Tai
teisinga taktika.
Vyriškis, saviškį pamatęs, moja man ranka. Sukeltas vėjo
gūsis skraidina mane artyn. Mes abu iš už durų, t.y. jis žino kodą, todėl tik
lankos. Pamaitint moters, kurią vadina žmona. Vadinimai šioj pusėj yra slidus
dalykas ir krenta nuo tam skirtų lentynų. Moteris stebi stalo įrankius. Jie
kartu čia gyvena. Kartais pažvelgia į ją maitinantį vyriškį. Nes jis liečia
įrankius su kuriais ji gyvena. Jai net nereikia užsimerkt. Viskas ir taip matyt
kiaurai: Anksčiau, tokioj karalystėj, vieną gražų rytą, ji gyveno su vyru ir
dviem vaikais. Airių šeima piršto paunksmėj.
Vėliau, pėsčiųjų perėjoj, ant altoriaus alkoholis paaukojo dūkrą, o
paskui Aids, kartu su vaikų pornografijos industrija, sūnų. Pirštas, nepajėgdamas
apibėgt tamsos ir tuštumos intensyvumo, zginul toplivo iztrativ ir užsiraukė iš
kur atėjęs, t.y. debesyse bet ne dangaus žydrynėj. Moteris, ignoruodama kančios
išganomąją misiją, nutilo, prakiuro ir ten apsigyveno. Taip pat ir su blizgančiais
stalo įrankiais ant sniego baltumo staltiesės. Juos liesdamas jauti vėsą ir
svorį. Vyriškis, žemės traukai paliepus, palinko ir anksti ryte laistomoj žolėj
tebeieško vietos kur save padėt tarp maitinimų.
Sėdim tylėdami. Tokios čia taisyklės. Vyriškis pažvelgia
į mane, šypteli, giliai įkvepia ir akimirkai užsimerkia. Jis atprato kalbėt, be
to, jau viską yra pasakęs. Tiek pirštui, tiek delnui, tiek kitoms kūno dalims
ir ant visko pa-dėjęs antpirštį. Šypsaus jam atgal. Tai daugiausia ką galiu
pasakyti. Taip bendraudami mes laukiam Godot ir pirmo patiekalo. Iš meniu
išsirenku desertą: paslaptingų prasmių paiešką. Tai iš žmogiško silpnumo,
laisvos valios ir naivaus tikėjimo paslaptingų jėgų rūpesčiu. Vyriškis, saldumynų
atsivalgęs, sukandęs dantis, imasi maitinti tik jam burną praveriančią žmoną. Sukandęs
ne dėl to, kad bijotų ją vėl prabilsiant
ar kad pats labai norėtų valgyt, bet dėl svarmenų abejose rankose: Vienintelis
vyriškio likęs rūpestis dabar yra pirmam neatsidurt po anksti ryte laistoma
žole. Tada žmona liktų su stalo įrankiais ir sniego baltumo staltiese pėsčiųjų
perėjoj. Vyriškiui tai atrodo nepakeliama. Idant pakeltum, reiktų liautis
vaikščiojus ir maitinus, bet tai būtų neįprasta ir reikalautų papildomų, su
šaukšto kilojimu nesusijusių pastangų. Pastangos būtų nepakeliamos. Taip, net
burnos nepravėręs, jis geria savo kasdienę taurę, žmona, žiūrėdama į priekį,
valgo ilgo gyvenimo sriubą su aštriais meksikietiškais prieskoniais, laikrodis
ant sienos konsumuoja mus visus.
Paslaptingos jėgos
darbe, kaip įpratę, ir vėl nepasirodo ir aš lieku it musę kandęs, nors to visai
nebuvau užsisakęs. Užtat pasirodo guvi mergaitė, ją prie mūsų stalo atneša kepsnys,
juodi lakuoti batukai ir koketiškas kaspinas plaukuos. Mergaitė irgi tyli,
teisingiau tik ispaniškai ir tai yra gera neutrali zona, kur mes, visi prie
stalo, galim patylėt savo kalbom. Moteris su stalo įrankiais, aš su
įsivaizduojamais pagelbininkais, vyriškis su taure. Matytis aukštyn žemyn judantis
Adomo obuolys. Paskui jis trinkteli taurę ant horizonto padėklo kad net lašai
ištykšta ant baltos staltiesės. Jau gerokai apgirtęs, o ir man metas namo. Imu
jį už parankės ir mes abu, pasigalinėję su žemės trauką, pakylam nuo stalo ir aptaškytų
staltiesių pakilimo taku nusklendžiam durų link. Jaučiu jo kietą kaulėtą
pakeleivio petį.
-Ahhhrrr, vaiko musę nuo pakilimo tako piratas.
-Shut up, drąsina jo kaimynė.
Išpūčiu žandus. Lengvas brizas pučia mums į nugarą. Pirštas
reguliuoja eismą prie durų, nuduoda nepastebįs mūsų laivo. Už durų debesuota su
pragiedruliais, oro prognozė kaip tik mums. Ir taip iki kito karto, bet ar
kojom toli nueitum.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą