Viva Las Vegas

-Ne ne, ištaria jis. Sakau ne, dar pakartoja, kad būtų tikriau sumataruoja kairėn dešinėn galva ir po to idėmiai klausos asmens antrame mobilaus telefono gale. Stoviu šalia jo, atsigręžęs į sieną, skiriamas tik lanku išgaubto pisuaro sienelės ir paleidžiu srovę. Vyriškis , vis tebesiklausydamas, dabar viršun apačion smarkiai purto savo įrankį ir su neslepiamu susierzinimu mane nužvelgia, tarsi sakytų: Ką, tu čia nusimyšt atėjai? Nusisuku į šalį, bet ne dėl to, kad nepritaškytų į akis, ar kad būčiau abejingas artimui savo. Tiesiog tai nepramatyta mano vizito į viešąjį Las Vego aerouosto tualetą programoje. Paskui kyštelnu po kranu pirštų galus, ant rankų kur ne kur matytis dažų žemėlapiai , pasitaisau kuprinę ant peties ir praveriu duris. Lošimo mašinos melodingai sugroja sutiktuvių maršą, pasislenka artyn ir vyliojančiai mirkčioja man neoninėmis akutėmis. Padvelkia erotika. Ech, kad dar vis būčiau jaunas ir gražus, labai nuoširdžiai sakau joms. Be to esu vedęs, dėl viso ko priduriu. Ir taip einu pro šalį, dėkingas už dėmesį, bet neatradęs savy jėgų susijaudint. Sirenų savivertė dėl to ne kiek nenukenčia, galių spręst iš jų suokimo iš paskos einančiam. Keista kaip tos vyliokės neprasmuko tualetan, svarstau. Galėtum sau užsidaryt duris, sėdėt ir intymiai bendraut, tampydamas užtrūkusius spenius. Juk skaito ten žmonės knygas. Matyt iš pagarbos žmogiškiems aktams, galiausiai nusprendžiu. O knygos naivios, bet kur leidžias išrengiamos ir atsidavinėja.

 Susirandu ir sėdu prie vartų C9. Čia atskris lėktuvas iš San Diego parsivežti manęs namo. Žodis namai dabar man, nors ir besirandančiam dykumos vidury, kondicionuotam ore ir apsuptam meilaus dėmesio, skamba kaip rami oazė. Ten tikra lova, o ne ant grindų pamestas miegmaišis.  Be to, normali aštuonių valandų darbo diena. Nors remontas Las Vege nuomojamo buto irgi turi privalumų. Ten dykumų gyventojai laiko kupranugarius, žmogaus aktus ant sienų ir pasaulinį tvaną duše. Nojaus arką jie irgi turi, kitaip kaip galėtum paaiškint nespėtą sumokėt kelių mėnesių nuomą. Man pačiam belieka prisipirkt dažų ir nusipiešt vaivorykštę. Trijų dienų ir trijų naktų ilgio, kol iš sienų pradeda lįst vyšnių spalvos neuždažomi kirminai. Bet tik jeigu pakankamai giliai įkvėpinėji. Paskui numiršta visa kas trukdo gyvent, tampi gamtos dalimi, valgai tuštinies, bendrauji su kaktusu per langą ir, galų gale nusprendęs nusiskust, pamatai veidrody taikos balandį.

 What happens in Vegas, stays in Vegas, maloniai prisimenu. Meilė ir taika sėdi man iš kairės ir dešinės. Kupranugariai pasilieka, o aš išvažiuoju, sakau joms.  O juk turėčiau likt ir būt Las Vego veidu. Pasitikt žmones, spaust rankas. Atvažiavęs ir atsitikęs. Iš  miegmaišio kokono evoliucionavęs į gerai trejų dienų sustyguotą mašiną. Pasaulis yra gražus. Bet Las Vegas to nežino. Jam reikia veido su viltim į ateitį. O aš teturiu dažų žemėlapius ant rankų ir laimėtą šią akimirką ant suolo aerouoste. Tiesiai prieš mašiną, pasipuošusią spalvotų lempučių girlianda ir užrašu ant ekrano veido: Heavens Gate. Ten savo religinius poreikius viena ranka tenkina simpatiška dručkė. Ir man gera į ją žiūrėt ir aš linkiu jai sėkmės. Matyt tas veikia, nes prie manęs prieina mašinų sutenerė, apsijuosus plačiu statybininko diržu pinigams ir pistoletui ir siūlo linkėtis kur nors kitur. Matyt darbas akivaizdžiai mane puošia. Arba darys dručkės nuotraukas Las Vego veidui. Pasaulis yra gražus.