Legenda apie padalintą sielą
Legenda byloja apie sielas, po gimimo padalintas į dvi dalis. Tos dalys, tik vėl viena kitą atradusios, tapusios viena, bus laimingos, išsipildys. Gimė jie… ir buvo atskirti. Net pavardes gavo skirtingas. Getras Pražulis ir Vida Nasiliauskaitė. Dvyniai augo ne dienom, bet valandom. Išmintim Vida, bet malone pas Aukščiausiąjį tik Getras. Džiaugės jais motina Tėvynė, o tėvai buvo skirtingi. Gal todėl linkę buvo rinktis skirtingas žaidimų aikšteles. Vida, beieškodama grynųjų, pirmapradžių, nedalomų idėjų ir Logos, labiau mėgo iš paskos deginti tiltus, ypač jei ten, ieškodamas arsonizmo priežasčių, stovėdavo koks psichologas, krikščionis riteris ar apsiverkusi tautos sąžinė, o Getras smagindavosi beieškodamas smegenų ten, kur nesueina, tokiu būdu garbindamas nežinomą (bent jau visai kitą, negu pats galvojo) dievą, laisvalaikiu keldamas siuvimo meno kartelę į pasturgalio aukštumas. Kukliu autoriaus įsitikinimu, jei Getras kitados būtų buvęs priimtas dvasinėn akademijon, nebūtų reikėję taip toli ieškoti, o tas kelnes būtų galėjęs nešioti pats. Vidos kelionė į nežinia kur esančius ir nuo šalčio skambančius ledo rūmus, kur gyveno idėjos, Logika ir karalienė Elza iš kinuko vaikams ir suaugusiesiems, nebuvo lengva. Seniai seniai, kai ją dar spausdino „Bernardinai“, dar smėlio dėžėj, sužavėta ambicijos būti kaip dievai, žengė per tautos moralinės krizės griuvėsius kairėn, kur idėjos turėjo slėptis, nors iš tikro galėjo jų rasti ir galvoj. Pakeliui mindžiodama rūtų darželius, krikščionišką, t. y. bendražmogišką moralę beigi egzistuojančius galios santykius irgi nusistovėjusias socialines praktikas, liberalus, konservatorius ir visus nuomonę turinčius (taip pat nustojusius mąstyti), kilo aukštyn, nes mąstyti, be to, logiškai, niekad nenustojo. Visa laimė, to nepastebėjo žemai likęs (nes lygybė yra tik pragmatinė nuostata, bet ne ontologinė būtinybė) psichologų cechas, antraip jie ir vėl būtų padarę išvadas apie Vidos skaudžias patirtis, narcisizmą ir nemokėjimą kurti ryšio. Ką jau ką, bet ryšį, t. y. tą susirašinėjant, nu tą feisbuke, kur nė už ką negali pasislėpti, Vida net ir iš viršaus mokėjo kurti. Ir ne tik: Tai nebekomentuokite, nes nė velnio nesupratote, kokia mano pozicija. Išmintis, aukojama ant canaglie aukuro. Šūksnis, prisodrintas egzistencinio nuovargio ir kilnios vienatvės, scena, verta dailininko teptuko: viešas pritūpimas Katedros aikštėj – neužstokit man saulės.
Tinkamą kryptį pasirinkus, žinojimą po mažai apie viską palaipsniui keitė žinojimas daug apie nieką. Idėjos jau, rodės, ranka pasiekiamos. Dvelkė šalčiu, logika ir atitinkamai deguonies stygium. Bet, žiūrėk, aiman, ir vėl ją matom bėgančią žemyn nuo riedančio Sizifo akmens: Vertinti ir manyti jie, žinoma, gali, bet iš to seka ne panreliatyvizmas, ne visų pozicijų anihiliavimasis lygybėje, o kad kai kurių vertinimai ir manymai – nieko verti. O tie lakstymai, ypač žemyn, išvargina ir glumina. Nenuostabu tad, kad taip besikankinant ir logikai neprodukuojant stebuklų, pamažu troškimas mąstyti užleido vietą ilgesiui kažko. Kaip lietuvių liaudies pasakoj – nueik nežinia kur, atnešk nežinia ką. Arba pažvelkim į Mikę Pūkuotuką, egzistencinio nerimo genamą aplink stulpą, nenuilstamai ieškant šio bei to. Tokiais atvejais pritūpimas jau prie klausyklos tampa visai logiškas. Pagunda apatiškai siūbuot voratinkly – kas jos nėra išgyvenęs tamsią valandą. Bendražygiai, kvailumui prasiskolinusi visuomenė ir šiaip marozai ne ką apie kažką žinojo ir vietoj Katedros aikštės tūpčiojo vietoj. Pozicijas ir nuomones turintys, t. y. nustoję mąstyti (bet turintys teisę balsuoti) žmogos arė ir akėjo, virino, statė senius besmegenius, o panery vamzdžius ir šiaip beprasmiškai švaistė laiką.
– Į ką atsiremt? – glostė vamzdį. – Svarbu nenustot mąstyt, – kildama viršun ir iš šalčio kalendama dantim kartojo sau Vida*. – Idėjinis vamzdis yra svarbiau už tikrą. Tikri vamzdžiai yra pririšti prie nuomonių, aplinkybių, politizuoti ir ideologizuoti. O idėjiniai švarūs ir dėl savęs pačių. Į juos gali pasakyti „aūūū“ ir gaut atsakymą, ne taip kaip prie klausyklos, – suprakaitavus mintijo ir vėl lėkdama žemyn. Iš paskos demokratija lipo ant kulnų.
Getras mėgo dirbti Seime, dalyvauti kryžiaus žygiuose ir demokratiniuose procesuose. Mama meiliai glostydavo Getriukui galvelę: „Juk tu, vaikeli, ir daržinę Tėvynės labui buvai padegęs.“ (Galėjo būti dėl užsiliepsnojusio gėjaus-meteoro.) Taigi Getras idėjų siekė iš kitos daržinės pusės. T. y. kai Vida kamavo save švariausių pavidalų ir realybės fundamentų paieškom iš namelio su širdele duryse pusės, t. y. kur bulvienojai, jis, Getras, idėjas be vargo, ir jau seniai, buvo gavęs tiesiai į rankas iš dvasinių asabų – šiems jos sugedusio telefono žaidimo principu buvo pašnibždėtos rubuilių androginiškų cherubinų, kurie išskaitė jas iš šventų knygų, kurias asmeniškai parašė pats ponas Dievas, t. y. kokios (idėjos) buvo jo, paties pono Dievo, galvoj, t. y. nuo pasaulio sukūrimo pačios pradžios, t. y. prieš tų normatyvinių idėjų tiesioginę retransliaciją savo išrinktiesiems. Trumpai tariant, Getras gavo gerąją naujieną atsistojęs prie plačiųjų daržinės vartų ir nuo pirmosios komunijos žvakės ja užsidegęs. Naujiena buvo apie žmogaus ir visuomenės prigimtį bei visuomenės organizaciją ir paskirtį. Bet Getras tas idėjas žinojo kaip dešimt įsakymų, nes ant rankų turėjo tiek pirštų, taigi lengviau buvo atsiminti. Kojų pirštai nesiskaitė, nes buvo per žemai. Gyvenimas turint įsakymus buvo aiškus – jeigu aš su tavim sutikčiau, mes abu būtumėm neteisūs. Jokios atsakomybės jam prisiimt nereikėjo, kalba ir logika jo kūrybinės saviraiškos nevaržė, taigi galėjo paprasčiausiai degti ir padeginėti, t. y. dažnai net prieš pačiam tiltą perėjus nešti ugnį žmonijai. Arba, šaltukui spaudžiant, už Lietuvą palaižyti vamzdį. Mėgo jis dirbti ir galva, bet durys vis rečiau atsidarydavo. Kartais žmonės vietoj padėkos net šunis paleisdavo ar juokdavos. Tai glumino ir gesino ugnį.
– Juk už Lietuvą, – ir vėl laužė galvą į sieną.
Padegimai turėjo ugnies, bet stokojo minties. Taip norėjos kažkam duoti į veidą, bet kad ir Zaratustra leistų, t. y. būtų tam pagrindas.
Neaišku, susitiko jie prie klausyklos pritūpę, „Gay Pride Parade“ metu ar žiemą prie vamzdžio. O gal šūkčiodami viens kitam iš skirtingų krantų, abu tokie teisūs iš savo pusės. Ugnis ir trapi snaigė tamsoj ir nuomonėse paskendusiai žmonijai.
* Nuo sušalimo gali išgelbėti tik herojiškas karštis. Žiūrėk filmuką „Frozen“.
Ryto Jurgelio piešinys
– Į ką atsiremt? – glostė vamzdį. – Svarbu nenustot mąstyt, – kildama viršun ir iš šalčio kalendama dantim kartojo sau Vida*. – Idėjinis vamzdis yra svarbiau už tikrą. Tikri vamzdžiai yra pririšti prie nuomonių, aplinkybių, politizuoti ir ideologizuoti. O idėjiniai švarūs ir dėl savęs pačių. Į juos gali pasakyti „aūūū“ ir gaut atsakymą, ne taip kaip prie klausyklos, – suprakaitavus mintijo ir vėl lėkdama žemyn. Iš paskos demokratija lipo ant kulnų.
Getras mėgo dirbti Seime, dalyvauti kryžiaus žygiuose ir demokratiniuose procesuose. Mama meiliai glostydavo Getriukui galvelę: „Juk tu, vaikeli, ir daržinę Tėvynės labui buvai padegęs.“ (Galėjo būti dėl užsiliepsnojusio gėjaus-meteoro.) Taigi Getras idėjų siekė iš kitos daržinės pusės. T. y. kai Vida kamavo save švariausių pavidalų ir realybės fundamentų paieškom iš namelio su širdele duryse pusės, t. y. kur bulvienojai, jis, Getras, idėjas be vargo, ir jau seniai, buvo gavęs tiesiai į rankas iš dvasinių asabų – šiems jos sugedusio telefono žaidimo principu buvo pašnibždėtos rubuilių androginiškų cherubinų, kurie išskaitė jas iš šventų knygų, kurias asmeniškai parašė pats ponas Dievas, t. y. kokios (idėjos) buvo jo, paties pono Dievo, galvoj, t. y. nuo pasaulio sukūrimo pačios pradžios, t. y. prieš tų normatyvinių idėjų tiesioginę retransliaciją savo išrinktiesiems. Trumpai tariant, Getras gavo gerąją naujieną atsistojęs prie plačiųjų daržinės vartų ir nuo pirmosios komunijos žvakės ja užsidegęs. Naujiena buvo apie žmogaus ir visuomenės prigimtį bei visuomenės organizaciją ir paskirtį. Bet Getras tas idėjas žinojo kaip dešimt įsakymų, nes ant rankų turėjo tiek pirštų, taigi lengviau buvo atsiminti. Kojų pirštai nesiskaitė, nes buvo per žemai. Gyvenimas turint įsakymus buvo aiškus – jeigu aš su tavim sutikčiau, mes abu būtumėm neteisūs. Jokios atsakomybės jam prisiimt nereikėjo, kalba ir logika jo kūrybinės saviraiškos nevaržė, taigi galėjo paprasčiausiai degti ir padeginėti, t. y. dažnai net prieš pačiam tiltą perėjus nešti ugnį žmonijai. Arba, šaltukui spaudžiant, už Lietuvą palaižyti vamzdį. Mėgo jis dirbti ir galva, bet durys vis rečiau atsidarydavo. Kartais žmonės vietoj padėkos net šunis paleisdavo ar juokdavos. Tai glumino ir gesino ugnį.
– Juk už Lietuvą, – ir vėl laužė galvą į sieną.
Padegimai turėjo ugnies, bet stokojo minties. Taip norėjos kažkam duoti į veidą, bet kad ir Zaratustra leistų, t. y. būtų tam pagrindas.
Neaišku, susitiko jie prie klausyklos pritūpę, „Gay Pride Parade“ metu ar žiemą prie vamzdžio. O gal šūkčiodami viens kitam iš skirtingų krantų, abu tokie teisūs iš savo pusės. Ugnis ir trapi snaigė tamsoj ir nuomonėse paskendusiai žmonijai.
* Nuo sušalimo gali išgelbėti tik herojiškas karštis. Žiūrėk filmuką „Frozen“.
Dalintis
441
1
2
0
0
4411200
Komentarai / 2