Aš esu kurs esu

 Už lango, nuo pat ankstyvo ryto, vyksta kolibrių, vietinių dar vadinamų humming birds, muštynės. Ir kas galėtų pagalvot, kad tokie maži ir nekaltai atrodantys Dievo sutvėrimai, tik prašvitus, griebtųsi prievartos konfliktams išspręsti. Atrodo per dienas siurbčiodamas nektarą turėtum būt maloniai apspangęs ir numot ranka(sparnu) į gyvenimo nesklandumus. Ypač sekmadienio rytą. Gal čia taip jiems dėl keleto vardų, identiteto krizė? Mūšis vyksta kaimyno Petro(vardas išverstas) medy, kurio pavadinimo nieks nežino. Negana to, kad nesileidžia identifikuojamas, medis dar ir žydi aštriai raudonais plaušais, traukte traukdamas tuos mažus paukščius nepaukščius ir keldamas jų tarpe nesantaiką, mojuodamas raudona spalva prieš jų snapus, žadina kraujo troškulį ir koridą. Taigi sekmadienio rytas lauke pilnas nesusipratimų ir netikrumo. Nieko kito ir nelaukiau. Visa laimė, kambario vidų jis pasiekia jau praradęs pusę energijos: keltis ar dar pagulėt nėra toks jau sunkus klausimas laisvą valią turinčiam. Dienotvarkė viduj išskydus, rėmo nelikę. Aš ne kolibris, pasidžiaugiu. Ranka paliečiu laptop‘ą. Tas šiltas kaip koks katinas. Girdis kaip tyliai stumdo šilumą jo ventiliatorius. Rodos tuoj pradęs murkt. Laptop‘o viduj karai, pornografija ir facebook. Jei atsiverstum, kaip mat pasijustum kaltas. Dėl karų irgi. Imu džiaugtis nesąmoningom akimirkom...per vėlu. Sekmadienio klastą supratau jau seniai: Ilsėkis, žinoma, jei manai turįs pakankamai tam laiko. Neria kilpą ant kaklo ir klausia ar neveržia. Nuodai pradeda veikt: Galėčiau tapti kažkuo, o vietoj To... To nežinot gali tik kolibriai. Sekmadienis nuodingesnis už medį be pavadinimo. Klastingas iki paskutinio lašo. Bet aš galiu pasirinkt. Palieku vieną ranką ant užversto laptop‘o ir vėl užsimerkiu. Pažiūrėjus pro langą atrodys kad esu vienas iš tų tvirtų žmonių, ramiai galinčių gulėt lovoj ir nesirūpint. Gulėt ir tiek. Aš stiprus, kartoju sau. Ir ramus. Darysiu ką norėsiu...stop, laiku pajuntu apgaulę. Pagrūmoju pirštu nematomoms jėgoms. Aš stiprus, pradedu iš naujo. Ir ramus. Nieko nedarysiu ir nesijausiu kaltas. Va dabar teisingai. Trys neiginiai šalia viens kito gali ramiai sugyvent, gal ir aš kaip nors... Vrrrum, pro šalį už lango pralekia apglušęs Dievo sutvėrimas. Iš kur jam žinot kas čia daros. Į kokią beviltišką padėtį esam padėti/numesti...nematomų jėgų, gal net paties Dievo. Užsimerkiu. Gal taip Būsiu mažiau matomas ir nekris į akis dvasinė ubagystė. Bet sekmadienio keliama graužatis dėl netapimo atranda kelią per tamsą ir nusijuokia man tiesiai į akis. Sulaikau kvėpavimą. Nes kaltės jausmas matyt pakliūva vidun ir per orą. Paskui kraujas išnešioja jį po visą organizmą. Nėr kito paaiškinimo. Iš kur tada jis atsiranda? Giliai giliai, kiekvienoj lastelėj, sąmonėj ir kvėpavimo organuos?

- Aš esu kurs esu, deguonies trūkumas verčia greit padaryt išvadas. Be to pats sau esu tai kartojęs daugelį kartų. Pats sau tinginys ir darbštuolis vienoj vietoj, viešai deklaruoju. Nestatau namų ir nevedu tautos. Ko jūs iš manęs norit? Klausimas sekmadieniui ir jį pasiuntusiems. Atsakymo kaip visad- jokio. Tik girdis neidentifikuotų jėgų prisukti ir paleisti kolibriai.

-Aš galiu ir nusišnypšt, ką darysit nebetekę terpės tarpt, iš paskutinių bandau išlaikyt orumą.

Vis labiau trūksta oro. Kraujas lekia per organizmą tik šiaip sau, iš įpratimo, be nuodų. Nepriklausomybė beveik ranka pasiekiama.

- Labai gražu, ironizuoju. Mušimai tęsis kol sutvirtės moralė? Neturit geresnių būdų žmogui parklupdyt? . ..

-Kas nustatė kad pasivartymas lovoj yra nusikaltimas, viską supaprastinęs, jeigu kartais turėčiau reikalą su mažiau išsivysčiusio intelekto būtybėm, klausiu prieš įkvėpdamas, nes įkvėpęs objektyviai mąstyt nebegalėsiu. Aplink tylu, kaip sekmadienio rytą. Pasiduodu ir priverstinai įkvepiu nuodų. Bet tegu nesijaučia pastatę mane į vietą. Ateis pirmadienis ir užkrioks žadintuvas. Tada šoksiu į kelnes be jokių identiteto ir pašaukimo krizių. Įsiliesiu į mašinų srautą, giliai įkvėpsiu išmetamų dujų ir parodysiu pirštą(flip the bird, atsiprašau kolibrių, nieko čia asmeniško), be eilės į greitkelį bandančiam prasmukt piliečiui:

- Fuck you, čia tau ne korida. Ir atsargiai, mintyse, išmetamoms dujoms sklindant po organizmą, tą patį parodysiu sekmadienį užsiundžiusioms ir bicepsus mano lastelėse bedemonstruojančioms neįvardintoms kosminėms jėgoms: aš esu kurs esu...