2012 m. liepos 22 d., sekmadienis
2012 m. gegužės 28 d., pirmadienis
I will gradually make you the holy necklace of Asia.
2012 m. gegužės 9 d., trečiadienis
Į sveikatą
Prieplaukos Nr. 3 vartai iš tinklinės vielos, apžergę medinį taką ir keistai pakibę ore. Aplink vanduo, sienų nėra. Nebent susmaigstytum jas į vandenyną. Kad apsigintum nuo vaikščiojančių skystais paviršiais. Durys rojun, pagalvoju prisiminęs saulėtą laivo denį, kur gyvenama su visom iš to išplaukiančiom pasekmėm. Net ir mirtim. Patapšnoju sau per petį. Pažanga. Juk neturi viskas būt juoda ir balta. Pritaisytoj dėžutėj spaudžiu atitinkamą numerį, pasilenkiu išgirdęs spragtelėjimą. Balsas ištaria mano vardą. Patvirtinu. Pasigirsta čerškėjimas ir turiu kelias sekundes vartų durims praverti ir nerti vidun. Dabar kelionė tarp laivų. Vanduo jaukiai tekši į medinį tako dugną. Laivai, dažniausiai pavadinti moteriškais vardais, stiepias pažiūrėt praeinančio ir, neišlaikę pusiausvyros, dunksi į gumines atramas. Takas šakojas, paskui ir vėl. Jau visai prie išplaukos į atvirus vandenis atpažįstu man reikiamą laivą, prisitaikęs pastatau koją ant laiptelio. Tas, rodos, krusteli, bet ne nuo mano svorio. Greičiau nuo nuolatinio pasaulio judėjimo ir keitimosi. Apie tai kalbėjom praeitą kartą. Tada pasakiau vyriškiui apie Faustą. Apie sustok, akimirka žavinga. Apie norą įsikurt čia amžinai. Rojų ant denio po skėčiu. Ir apie lietuvių liaudies pasakas: ilgai ir laimingai gyveno. Mes kuklesni.
Tada ji dar buvo gyva. Laivas vėl sulinguoja, matyt, nori man primint, ko čia atėjau. Ko čia atėjau? Pranešt užsispyrusio fakto; tai įvyko. Kitų pasakyti dalykai lengviau pasiekia sąmonę.Kitaip nė iš vietos. Nėra kur pastatyt kojos. Terapija, taisyklės. Iš kurių gyvenimas juokias kiekvienam žingsny, bandau rimuot galvoj. Nes kur tik tą koją pastatysi, vis tiek juda. Net ir mirtis, nes galim kalbėt apie dangų. Žmogus stovi ant denio ir žiūri. Nematančiom akim. Žvilgsnis viduj. Jo žmona žiūrėjo panašiai. Turbūt bando vaduotis iš tos akimirkos. Tie sunkūs įkvėpimai ilgam užstringa atminty. Ypač paskutinis. Jeigu dabar įvyktų audra ir laivą pradėtų mėtyt į šalis, paslapčia vėl siunčiu žinutes atitinkamoms instancijoms. Juk vienąkart šį vakarą jau suveikė. Balansas tarp vidaus ir išorės, dvi audros, katarsinė patirtis. Kapitonas stovi prie šturvalo, veidas šlapias nuo vandens purslų, sumišusių su ašarom. Bet tvirtai laiko vairą savo rankose. Kaip knygose ir vadovėliuose. Nesvarbu, kur plaukt, svarbu – kaip, nepasitenkint mažiau… Vyriškis tuo tarpu, matyt, išgirdęs mano žingsnius, pakirsta iš susimąstymo. Pastebi mane. Visai nepanašus į kapitoną. Nors ir su barzda. Danguj nė debesėlio. Malonių maišas užsiraukęs, teks verstis pačiam.
Vėl nutyla. Paskui kažką spaudžia ir pasigirsta tylus burzgimas. Paviršiun iškyla… tabernakulis? Vyriškis praveria dureles. Ne, tai baras. Butelių tviskesys besileidžiančios saulės šviesoj verčia prisimerkti. Klausiamai į mane pažiūri. Pažvelgiu į priekį. Šįvakar ten, matyt, slepias visi atsakymai. Brizas šiurena palmių šakas. Saulė nyra į sūrų vandenį. Penktadienio vakaras, ir man nejučiom pasisako:
2012 m. kovo 1 d., ketvirtadienis
Pasigirsta Nakties serenadą, ar dar reikia ką bepridurt. Naktį visad lengviau išeit. Ir baisiau, priduria L. Ji taip visad sakydavo. Greit metu žvilgsnį lovos link. L burna pusiau pražiota. Ar bijai mirt, pagaliau isdrįstu? Jokio atsakymo. Nejauku, todėl mintyse šliejuos prie kitų: Ar dar reikia melstis, galvoju, ar Dievas myli ją labiau negu aš ir Mocartas? Dieve, dėl visa ko sakau... L sunkiai truktelna vidun oro ir nutyla. Negali būt kad tiek maldos būtų užtekę. Kartu su medicinos seserim suklūstam: ar bus dar vienas? Mocartas išdykėliškai straksi rūko paviršium, žalia šviesa jam ne motais, o gal taip ir reikia išeit. Vėl pasigirsta oro traukimas. Dieve, leisk jai eit, prašau. Paliečiu L ranką, ji neįprastai karšta. Šūdas tie visi prašinėjimai.
2011 m. rugsėjo 13 d., antradienis
Amerikietiški kalneliai
Kas galėjo pagalvot: Amerikoj ir vėl aukso karštligė. Kažkada geltonasis metalas suteikė doleriui vertę, doleris, savo ruoštu, suteikė vertę kam tik reikėjo. Vėliau, kai tapo aišku, kad USA neturi tiek aukso, kad supirkt visus apyvartoj esančius dolerius, Nixon'as pareiškė, kad USA vyriausybė, ne auksas, yra tas garantas. Seni geri laikai. Tada žmonės stovėdavo prieš fotoaparatą už diržo užsikišę nykštį ir atkišę vieną koją į priekį laukdavo išskrendant paukščiuko. Šiandien už $250 gali nusipirkt vieną auksinį ($1). Tai įrodo, kad vyriausybė ir doleris yra neatsiejamai susiję. Prieš kurį laiką vienas (1) kongresmenas įsigudrino būt nutvertas šaldytuvo kameroj belaikantis šimtą tūkstančių grynais. Mat gavo kyšį. Žinoma galima būtų ginčytis dėl saugojimo vietos, bet, bet kuriuo atveju, taip tvirtai pasitikintį doleriu kongresmeną reiktų nešiot ant rankų. Juk galėjo kyšį imt auksu. Bet verčiau rinkos būt apnuogintas ir visų pajuokai išstatytas,t.y. likt neatsiejamai susirišęs su vyriausybe, t.y. savim padengtu doleriu. Vadinčiau tai nepaperkamu patriotizmu. Tai ir yra Nixon'o minimas garantas. Bet ne. Sodina jį šaltojon, matyt nori išsaugot geresniems laikams, idant nesugestų ir būtų pavyzdžiu ateinančioms kartoms. Arba kol jį, kaip apaštalą, dieviška šviesa sargams į akis paspiginus, paleis teisingumo infliaciją. Nes yra šiam pasauly nesikeičiančių dalykų. O Dievas išvis gali daryt ką nori. Tuo tarpu galima būtų į vakuojančias nepaperkamų kongresmenų kėdes susodint iphon'us arba ipod'us. Nes ir jie yra visiškai nereikalingi, o tačiau mums jų nepaprastai reikia. Bet kur tau. Atrodytų tokia pažangi nacija, o devyniasdešimt trys procentai amerikiečių, be perstojo minkantys ipod'us ir iphon'us, šlykštis automatiniais autoatsakovais. Atseit gyvas balsas verčia amerikiečius jaustis vertinamais klientais. Prieš vėją nepapūsi, net ir su progresu. Net jei pūstum ten kur nesueina. Bet apie organizuotas religijas mes šiandien nešnekėsim. O apie šnekėjimą būtinai. Ypač jeigu šnekama su intonacija ir mokama suskelt bajerį. Kad Obama sako, būktai užsienis nepasitiki mūsų politikais, o ne sugebėjumu apmokėt skolas, tai jo reikalas. Jam bajerį suskelt visad buvo problema. Bet negalima ginčytis dėl Obamos važinėjimo autobusu po Ajovas ir kitas provincijas, kur amerikiečiams trūksta pramogų, ir šnekėjimo per langus, naudos. Kad jį vėl išrinktų į kėdę. Ir kad jis vėl savo griešnu kūnu padengtų dolerį. Obamai iš paskos Warren Buffet, doras žmogus, siuntinėja laiškus, prašydamas pagailėt jo ir kitų panašių, priklausančių vienam procentui dorų ir turtingų. Sako: patys pagalvokit. Moku aš septynis milijonus dolerių mokesčių. Gal ir atrodo daug, bet tai yra septyniolika procentų nuo mano metinių pajamų. Mano šlavėja daugiau mokesčių moka. Sumažinti mokesčiai turtingiesiems nepadidina kuriamų darbų skaičiaus biedniesiems. Todėl aš blogai jaučiuos ir noriu mokėt daugiau. Balsas tyruose, per kuriuos lekia Obamos autobusas. Pastarasis, išgirdęs tik paskutinę prašymo dalį, per autobuso langą pyškina rožančių: darbas...darbas...darbas, ir tie kad dygsta kairėj ir dešinėj, kaip grybai po lietaus.Taip jis kuria darbo vietas prieš rinkimus. Ir važiuoja kuo toliau nuo nuogu doleriu apsisiautusio kongreso. Nes anas, kongresas, dėl nepaaiškinamų priežąsčių, baisiai nepopuliarus. Pavyzdžiui jeigu nori eit pašaudyt kongresmenų, turi užsirašyt į eilę. Amžinatilsi Osama, ir tas turėtų gerokai palaukt. O šešiasdešimt du procentai rinkėjų pakelėj bando pagaut besileidžiančius muilo burbulus ir nustebę rodo į prezidentą pirštais. Bet Obamą, kaip nekaltos mergaitės iš musulmonų dangaus, lydi septyniasdešimt du automobiliai tokių pat nuogų palydovų, tai iš kur jam žinot kad jis, USA vyrausybė, niekuo nepadengtas. Taip net galima pradėt juoktis iš apsirengusių. Kartu su akcijų birža, kuri jau seniai juokias. Tai yra pono Dievo buvimo įrodymas, tas abejingas, šaltas juokas. Ir gerosios močiutės Lietuvoj jau mezga vilnones kojines ir siūs tą labdarą Amerikon. Ypač vyriausybei, kad nors kiek savo griešnus kūnus prisidengtų. Kadangi pasaulio pabaiga, ačiu Dievui, jau ne už kalnų, šįkart rugsėjo dvidešimt pirmą, (tas evangeliškasis krikščionis tikrai turi žinoti, ne pirmą kartą skelbia) aš Obamos vietoj liaučiaus važinėjęs, apsiaučiau tas kojines, pradėčiau vaikščiot pėsčiom ir juoktis kartu su šešiasdešimt šešiais procentais. Taip lengviau surast Ameriką ir joj taurujį metalą. Pėščiom ir grynam ore.
Amerikietiški kalneliai
Kas galėjo pagalvot: Amerikoj ir vėl aukso karštligė. Kažkada geltonasis metalas suteikė doleriui vertę, doleris, savo ruoštu, suteikė vertę kam tik reikėjo. Vėliau, kai tapo aišku, kad USA neturi tiek aukso, kad supirkt visus apyvartoj esančius dolerius, Nixon'as pareiškė, kad USA vyriausybė, ne auksas, yra tas garantas. Seni geri laikai. Tada žmonės stovėdavo prieš fotoaparatą už diržo užsikišę nykštį ir atkišę vieną koją į priekį laukdavo išskrendant paukščiuko. Šiandien už $250 gali nusipirkt vieną auksinį ($1). Tai įrodo, kad vyriausybė ir doleris yra neatsiejamai susiję. Prieš kurį laiką vienas (1) kongresmenas įsigudrino būt nutvertas šaldytuvo kameroj belaikantis šimtą tūkstančių grynais. Mat gavo kyšį. Žinoma galima būtų ginčytis dėl saugojimo vietos, bet, bet kuriuo atveju, taip tvirtai pasitikintį doleriu kongresmeną reiktų nešiot ant rankų. Juk galėjo kyšį imt auksu. Bet verčiau rinkos būt apnuogintas ir visų pajuokai išstatytas,t.y. likt neatsiejamai susirišęs su vyriausybe, t.y. savim padengtu doleriu. Vadinčiau tai nepaperkamu patriotizmu. Tai ir yra Nixon'o minimas garantas. Bet ne. Sodina jį šaltojon, matyt nori išsaugot geresniems laikams, idant nesugestų ir būtų pavyzdžiu ateinančioms kartoms. Arba kol jį, kaip apaštalą, dieviška šviesa sargams į akis paspiginus, paleis teisingumo infliaciją. Nes yra šiam pasauly nesikeičiančių dalykų. O Dievas išvis gali daryt ką nori. Tuo tarpu galima būtų į vakuojančias nepaperkamų kongresmenų kėdes susodint iphon'us arba ipod'us. Nes ir jie yra visiškai nereikalingi, o tačiau mums jų nepaprastai reikia. Bet kur tau. Atrodytų tokia pažangi nacija, o devyniasdešimt trys procentai amerikiečių, be perstojo minkantys ipod'us ir iphon'us, šlykštis automatiniais autoatsakovais. Atseit gyvas balsas verčia amerikiečius jaustis vertinamais klientais. Prieš vėją nepapūsi, net ir su progresu. Net jei pūstum ten kur nesueina. Bet apie organizuotas religijas mes šiandien nešnekėsim. O apie šnekėjimą būtinai. Ypač jeigu šnekama su intonacija ir mokama suskelt bajerį. Kad Obama sako, būktai užsienis nepasitiki mūsų politikais, o ne sugebėjumu apmokėt skolas, tai jo reikalas. Jam bajerį suskelt visad buvo problema. Bet negalima ginčytis dėl Obamos važinėjimo autobusu po Ajovas ir kitas provincijas, kur amerikiečiams trūksta pramogų, ir šnekėjimo per langus, naudos. Kad jį vėl išrinktų į kėdę. Ir kad jis vėl savo griešnu kūnu padengtų dolerį. Obamai iš paskos Warren Buffet, doras žmogus, siuntinėja laiškus, prašydamas pagailėt jo ir kitų panašių, priklausančių vienam procentui dorų ir turtingų. Sako: patys pagalvokit. Moku aš septynis milijonus dolerių mokesčių. Gal ir atrodo daug, bet tai yra septyniolika procentų nuo mano metinių pajamų. Mano šlavėja daugiau mokesčių moka. Sumažinti mokesčiai turtingiesiems nepadidina kuriamų darbų skaičiaus biedniesiems. Todėl aš blogai jaučiuos ir noriu mokėt daugiau. Balsas tyruose, per kuriuos lekia Obamos autobusas. Pastarasis, išgirdęs tik paskutinę prašymo dalį, per autobuso langą pyškina rožančių: darbas...darbas...darbas, ir tie kad dygsta kairėj ir dešinėj, kaip grybai po lietaus.Taip jis kuria darbo vietas prieš rinkimus. Ir važiuoja kuo toliau nuo nuogu doleriu apsisiautusio kongreso. Nes anas, kongresas, dėl nepaaiškinamų priežąsčių, baisiai nepopuliarus. Pavyzdžiui jeigu nori eit pašaudyt kongresmenų, turi užsirašyt į eilę. Amžinatilsi Osama, ir tas turėtų gerokai palaukt. O šešiasdešimt du procentai rinkėjų pakelėj bando pagaut besileidžiančius muilo burbulus ir nustebę rodo į prezidentą pirštais. Bet Obamą, kaip nekaltos mergaitės iš musulmonų dangaus, lydi septyniasdešimt du automobiliai tokių pat nuogų palydovų, tai iš kur jam žinot kad jis, USA vyrausybė, niekuo nepadengtas. Taip net galima pradėt juoktis iš apsirengusių. Kartu su akcijų birža, kuri jau seniai juokias. Tai yra pono Dievo buvimo įrodymas, tas abejingas, šaltas juokas. Ir gerosios močiutės Lietuvoj jau mezga vilnones kojines ir siūs tą labdarą Amerikon. Ypač vyriausybei, kad nors kiek savo griešnus kūnus prisidengtų. Kadangi pasaulio pabaiga, ačiu Dievui, jau ne už kalnų, šįkart rugsėjo dvidešimt pirmą, (tas evangeliškasis krikščionis tikrai turi žinoti, ne pirmą kartą skelbia) aš Obamos vietoj liaučiaus važinėjęs, apsiaučiau tas kojines, pradėčiau vaikščiot pėsčiom ir juoktis kartu su šešiasdešimt šešiais procentais. Taip lengviau surast Ameriką ir joj taurujį metalą. Pėščiom ir grynam ore.
2011 m. birželio 29 d., trečiadienis
APIE DIEVA
Anomis dienomis Dievas, bedieviai, seniausios profesijos atstovai irgi lezbietes gere alu ir smarkiai sypsojos. Nes labai yra lengva pakliut i bloga kompanija.
Anomis dienomis Dievas ir seniausios profesijos atstoves keites zenkliukais ir baksnojo viens kita alkunem. Bet taip tikrai ilgai nesites, nes juk yra ir Vatikano zenkliuku.
Anomis dienomis Dievo neileido i baznycia, bet jis pats del to yra kaltas.
Anomis dienomis Dieva su Paskenduole isvare is baznycios, nes yra daug pasauktuju, bet mazai isrinktuju.
Anomis dienomis Dievas, placiai issketes rankas, ejo per pasauli. Taip teses kol jam aukstieji kunigai su rasto aiskintojais neiteike tinko i rankas ir nepasake: Nuo siol tu zmones zvejosi. Nes viskas turi but pagal Dievo zodi.
Anomis dienomis Dievas sedejo baznycioj ir lauke gerosios naujienos. Kiek veliau, klapciukams pradrasejus, sedo ir gerosios naujienos skelbejai.
Anomis dienomis Dievas piese danguj vaivorykste, o gejai su lezbietem laike apacioj dazus. Butu nelaike, butu jiems taip neatsitike.
Anomis dienomis, isleidus nepilnameciu apsaugos istatyma, aukstieji kunigai su rasto aiskintojais puole ginti nepilnameciu, kad net dulkes ruko. Todel negalima sakyti, kad nepilnameciai yra palikti Dievo valiai.
Anomis dienomis daug zmoniu susirupino materialiniais dalykais ir del to aukstieji kunigai su rasto aiskintojais labai sunerimo. Nes juk tie istekliai nera begaliniai.
Anomis dienomis buvo daug pamokslaujanciu ir nuo to labai pagerejo gyvenimas. O paskui ir tikintieji pradejo laukt pagerejimo.
Anomis dienomis aukstieji kunigai su rasto aiskintojais taip smarkiai laikes celibato, kad susitryne nuospaudas. Tada Dievas pamate kad tai yra gera ir pasiule isleist nepilnameciu apsaugos istatyma.
Anomis dienomis Dievas sedejo baznycioj ir zvelge i savo atvaizdus: O buvo kaip nulietas. Tada pasikviete bedievius su seniausios profesijos atstovem pasiziureti. Bet tie nieko neismane apie mena ir labai nuliudo.
Anomis dienomis Dievas su Seniu Salciu ciulpe atlaidinius saldainius ir apsalo jiems sirdys ir Dievas sugalvojo ilist per kamina per pati pakylejima. Tada jis gavo su kietu daiktu per veida ir suprato kokia galinga yra rozanciaus malda.
Anomis dienomis aukstieji kunigai su rasto aiskintojais desertui uzsisake uzdrausto vaisiaus. O paskui uzdraude ir visiems kitiems valgyti.
Anomis dienomis toks Jezus Kristus eme uzdrausta vaisiu, lauze ir dave sakydamas: Imkite ir valgykite jo visi. O paskui paaiskejo, kad meniu buvo neteisingai sudarytas, bet jau buvo saukstai po pietu.
Anomis dienomis aukstieji kunigai su rasto aiskintojais dalino vaistus nuo homoseksualizmo: Tam dave, tam dave, o patiems ir nebeliko. Bego bego aukstieji kunigai su rasto aiskintojais, nes sportas yra sveikata.
Anomis dienomis zaide Dievas saskem su Seniu Salciu. O aukstieji kunigai su rasto aiskintojais ziurejo per rakto skyle ir mane kad Senis Saltis kalbas su savim ir bade pirstu sau i smilkinius.
Anuo metu Dievo valiai buvo palikta viskas: gandrai, rupuzes, nusidejeliai ir net Paskenduole. Bet dalykai turi but suorganizuoti, nes kitaip neaisku kas eis i dangu.
Anomis dienomis pakvipo siera is aukstieji kunigai su rasto aiskintojais paskelbe kad jau. Ir taip baiges ju viespatyste.
Anomis dienomis reikalai ir morale taip pagedo, kad reikejo nei begt nei rekt. Taip sakant viskas ejo velniop. Ir dar niekad taip prastai nebuvo buve. Ir teko Dievui keltis nuo stalo kur gere arbata su bedieviais ir geju porom beigi paskenduole, atsiprasyt ir eit imtis grieztu priemoniu, nes tvarka turi buti.