Politinė apžvalga 3

Nesuprantu koks gali būt grožio konkursas, jeigu gražuolės nesigalinėja purvo gardely. Tada yra į ką pažiūrėt. O dabar tik tas pasakė, anas pasakė. Pensylvanijos gražuolė pareiškė esą ji nesigalinės konkurse su transvestitais, gražuolių rinkėjai atsakė jai eik tu šikt... mes apie tave viską žinom. Tada Pensilvanietė pasakė kad jos ir organizacijos moralės nesutampa, tada anie atsakė išgraužk. Vėliau gražuolė pasakė esanti per graži dalyvaut tokiuos konkursuos, anie pasakė kad jie kompetetingesni nustatyt kas geriau atrodo. Nuobodybė neišpasakyta. Su purvu visai kas kita. Purvas ir per grožį turi matytis. Aš, mano mielieji bičiuliai, jums tiesiai šviesiai pasakysiu: tie moterų judėjimai juda klaidinga kryptimi. O juk visiems aišku – kur bejudėtų, pautų jos neturi ir neturės. Piliete, nemėtykite į mane nugriaužtų kiaulių kojų, tiesos po kaulais nepaslėpsit. Matyt pati esat vienas iš tų transvestitų.Tuo tarpu kai mes čia turiningai leidžiam laiką ir rūpinamės, tokie kaip jūs gadina orą ir verčia visuomenę jaudintis. Dar visai neseniai, per gėjų paradą, sakiau Monsinjorui: žiūrėkit ką į seminariją priimat, nes jeigu ir su pautais ir su papais, tai gali būt kad netinkama. Mes turim vieningai judint viską atgal, t.y.teisinga kryptimi. Uff, net susirūpinau, kad jį kur, tie grožio konkursai troškina. Mergaite, ar jūs ne transvestitė? Tada atneškit dar alaus.

Taip, vienybė turi būt vieninga, mieli ponai. Kai Obama sako kelt turtuoliams mokesčius, Klintonas, matyt po vakaruškos, sako: Aš dabar eisiu per televizorių Obamos pareklamuot ...ir paskelbia kad reikia palikt mokesčius kaip yra. Ir paskui dar paskelbia esą USA yra recesijoj. Šito galėjo ir nesakyt. Recesija, trūkumai ir apkarpymai net ir ne vakaruškoj matos kaip ant delno: mergos vis trumpesniais sijonais. Bet aš jums pasakysiu visą teisybę: Obamai reiktų pradėt vieningai vaikščiot su Klintonu po vakaruškas ir taip demokratų vienybė būtų pastatyta į vietą. O kai išgeri ir mergas pakirkini, pasidarai geras. Manot dėl ko prie Klintono ekonomika klestėjo. Dėl to kad jam gyvenimas kaip žydėjimas vyšnios. Čia ne nuo bankų ir vartojimo priklauso, o nuo vidinio nusiteikimo. O va jaunimui nuo minėtų pasilinksmino formų siūlyčiau susilaikyt. Juk nuo seno žinomas žalingas alkoholio poveikis jauno žmogaus besiformuojančiai psichikai ir organizmui apskritai. Ypač kai kalbam apie karius Afganistane: pašaudei žmonių, eik paskaityt knygos, o ne žalok savo sveikatą. Kur tai matyta, kad dvidešimt vienerių nesulaukę, prieš eidami į ataką geria, t,y, linksta į susinaikinimą. Mergaite, kiek jums metų? Jūsų amžiaus USA taikdariai miršta užsieny gindami USA nuo užpuolikų. O jūs čia padedat žmonėms pataikaut savo žemiesiems instinktams. Kaip jums ne gėda. Sakot nebeaptarnausit? Dėl tokių kaip jūs ir žlunga ekonomika. Man vis kažkaip nesueina: jeigu čia gatvėj kokį transvestitą ar padavėją nupiltum, pasodintų. Jeigu Afganistane dešimt musulmonų pribaigi, gauni medalį. Jūs manęs paklausit: Ar čia nuo klimato priklauso ar kaip? Ar gal nuo skaičiaus, nes juk neduosi medalio dėl vieno. Būtų nei šis nei tas. Paklausykit, vien dėl susidariusios padėties aludėj, atskleisiu jums paslaptį kaip vienu mostu išspręst visas problemas: Pasiųst Gražulį į Afganistaną ir vieną kart leist šaudyt. Žmogus atsigautų ir taika kaip mat būtų atsiekta.t.y. amerikiečiai su savo sėbrais tokį sąjudį pamatę, liautųs atkūtinėję Afganistano medaus pramonę ir taikiai užleistų vietą naujam politiniam judėjimui Turi Šautuvą, Žinai Kelią, nes, kaip anas sakė, nesustabdysi upės bėgimo. Tvirti įsitikinimai įmponuoja. Sakau jums, viskas apie vidinį žmogaus nusiteikimą.

Tas olimpinis fakelas iš Graikijos eina per visą Europą, tik eina. Gali net televizoriaus nežiūrėjęs žinot kur užėjo. Kaip žinot? Šiek tiek atidumo reikia turėt. Jau buvo Ispanijoj, Airijoj ir Portugalijoj, nes tie gavo pinigų. Sakiau kad paprasta. Užeis pakeliui į Italiją ir tie gaus. Ot laimės vaikai. Bet šiaip tai išlepę šiais laikais žmonės. Tokių vokiečių tai nei už ką eilėn prie pinigų nepastatysi. Matyt bijo kad ilgai neišstovės. Skystablauzdžiai. Žinia, čia reikia užsigrūdinimo. Kaip ir prezidentui.

Nežinau kurį rinkt nei per kur. Nors persiplėšk. O noris abiejų. Būtų moterys, padarytum grožio konkursą purvo gardely, tokiu atveju pralaimėjusių nebūtų. O dabar vienas už darbo žmones, kitas už darbščius žmones, vienas už transvestitus, kitas sako mano moralė kitokia, vienas sako kad yra gražus, kitas sako išgraužk...Taip neapsižiūrėjęs gali išrinkt tokį kur be pautų ir be papų ir be vidinio nusiteikimo, o tai jau būtų nebe rinkimai, o svieto pabaiga 2012-tais. Gal kas galėtų dar alaus. ..Papūst jums į kur?

Politinė apžvalga

Gera taip sėdėt ir žiūrėt į burbuliukus, kylančius bokalo paviršiun. Nes gyvenimas nelepina: vėl reiks mokytis Prancūzijos prezidento vardo. Kodėl juos vis reikia perrinkinėt, kelt sąmyšį ir žmones komfjūzyt? Juk galim būtų paskirt iki gyvos galvos. Nori būt politiku- dar rūpinkis ir visuomenės gerove. Ir taip kol kojas užversi. Ir vardas tas pats, atsimeni ką kaltint dėl visų nelaimių. Žiūriu tas naujasis, dar nei kojų nespėjęs apšilt, jau ruošias skleist gerovę aplink: apdės turtuolius 75% mokesčiais. Socializmas vadinasi. Labai gerai. Tie pinigai matyt bus išdalinti vargšėms viešbučių kambarinėms visam pasauly ir tokiu būdu pasieks adresatą. Prancūzai visad revoliucijų priešaky. Skaitau šiandien, naujasis sako: Ne taupymui. Vadinas kambarinėms ateina geri laikai. O kai jau viską bus išdalinęs, tada gal atpigins benziną ir pasirūpins genetiškai modifikuota duona ir kompiuteriniais žaidimais likusiems, t.y. vartotojams, ir tiems kurie mokesčių nemoka. Naujasis ir pensijinį amžių keis? Teisingai: jeigu jau rūpintis kitais, tai iki galo.Vadinas šok striptizą Champs-Élysées iki 66 vietoj 62! Aukščiausias menininko įvertinimas: Suteikiama galimybė mirt scenoj. Nauda tiek ekonominė, tiek moralinė, nes ne viską gali įvertint pinigais. Mergaite, prašom dar vieną alaus mano kaimynui. Taigi jeigu manęs kas paklaustų, tai pasakyčiau...A nieks neklausiat? Vistiek pasakysiu.

Kitoj pelkių pusėj gyvena toks Romney. Savas žmogus, milijonierius, žino būsimų milijonierių rūpesčius ir vargus. Štai veikė kažką jis Otterbein universitete, užėjo į kavinę, atsikando sumuštinio, o čia šast ir prisistatė pilietis, negalįs sumokėt studento skolų, skundžias, t.y. gadina apetitą. Negali žmogus nei ramiai pavalgyt. Bet Romney visuotinė gerovė pirmoj vietoj. Taip vargšui sakė:

 -Sveikinu.

Gilią atsako prasmę supras ne kiekvienas. Žmogaus pilna burna reikia ypač idėmiai klausytis. Aiškinu: rūpestis savo negalia yra pagirtinas reiškinys ir negali susilaikyt tokio nepasveikinęs. Po tokio atsako tik visiškas nesusipratėlis ir sąžinę praradęs nebrendyla drįstų abejot Romney sugebėjimu suprast likusius %99 Amerikos būsimų milijonierių. Pagirtinas ir Romney rūpestis jaunimo problemomis: Skolinkitės pinigų, nebijokit, darykit biznį. Jeigu nėra iš ko kito, skolinkitės iš savo tėvų. Va, žiūrėkit, vienas tik paprašė tėvo, o tas tik švyst $20.000. Nes juk tikrai kiekvienas amerikietis, net nemirktelėjęs, tokią sumą iš kojinės ištrauktų. Nebent kojinės būtų kiauros. Bet tai jau stiliaus reikalas ir Romney čia visiškai ne prie ko. Ir iš vis nesuprantu kaip galim žmogui prikaišiot jo turimus turtus ir kasmetines $20.000.000 pajamas. Juk jis net mokesčių mažiau moka negu jo sekretorė. Žmogus akivaizdžiai stengias būt su mažiau pasiekusiais ir ant žemesnio socialinio laiptelio bestovinčiais. Mergaite, man žirniukų su spirgais pakartot.

Obama irgi baigė Harvardą ir taip pat skolinosi pinigus. Ir nieko jam neatsitiko. Tiesa, tapo prezidentu, bet kiek gi galima žmogui dėl to prikaišiot. Bet svarbiausia kad Obama moka iš grabų prikelt numirėlius. Taip sako Romney, o tas juk nemeluos. Mes turėtumėm galvot šitaip: Obama pagavo ir nugalabijo Osamą. Vadinas, moka vyrukas tvarkytis: išrenkam jį dar ketveriems metams. Be to, gal nugalabys ir likusius. Romney ir panašūs sako: negerai yra prikėlinėt numirėlius rinkimų metu ir vadina tai politizavimu. Kitaip pasakius kalba apie valdžią ir pinigus. Bet aš jums pasakysiu apie ką čia ištikrųjų: Matyt bijo kad ir jų neprikeltų. Kvapas labai nekoks, be to prisikėlę laksto po gatves paklaikusiom akim su biblijom po pažasčia, vargas ir našta šeimai ir visuomenei. Liūdnas gyvenimas, priešams nelinkėčiau. Bet man rodos kad čia šaukštai jau po pietų, nes jeigu pradėsi baust visus prikėlinėjimais reguliariai beužsiimančius ir iš to politiškai ir ekonomiškai pasipelnančius, gali tęstis iki sekančių Velykų. Gerai gerias šiandien, kaip per kaimyno pagrabą. Kur aš čia...Aha, taigi ir sakau: visad turi aiškiai žinot ko nori. Romney kažin kodėl vis apšnekinėja Obamos apsaugos vyrukus, pasižymėjusiais Kolumbijoj. Čia jau visai pro šalį. Atvirai pasakius aš jo nesuprantu: tai jis, Romney, nori kad apie jį visi žinotų ar ne? Galų gale būtų jau laikas ir apsispręst. Ne visi išgarsėjimai yra tos pat vertės. Vienas dalykas jei rašai memuarus iš viešųjų namų, ir visai kitas jeigu iš Baltųjų Rūmų. Juolab kad apsaugos vyrukai neprisirinko mergužėlių iš gatvių, bet mergičkų iš katalogo už $800 per valandą. Tai kiek už valandą turėtų mokėt prezidentas? Och...Net kūnas pagaugais nueina pagalvojus. Prezidento atsakomybė yra ne juokas.

 Užtat Roney nuvažiavo į Costa Rika ir vienintelis scenoj nešoko. Net ir nesišypsojo. Va taip turi elgtis prezidentas, matyt norėta pasakyti. Čia tai aš pritariu. Nes jeigu šypsais atlapa burna, kaip mat gausi į dantis. Tarkim kandidatas, smarkiai šypsodamasis viešai pareiškia mylįs visą šalį ir ypač priešingą partiją. Paskui nusifotografuoja su alkanais vaikais ir papasakoja kaip jie kiekvieną vakarą eina miegot nevalgę, kaip tik dėl to kitos partijos kaltės. Paskui kandidatas pavalgo, vėl nusišypso ir eini miegot, nes visas tas reikalas turi išnokt. Kai atsikelia iš ryto, pamato kitą besišypsantį kandidatą, laikrašty nusifotografavusį su vieniša penkių vaikų motina, kuri ką tik prarado darbą. Nu ir kaip gali tokį pakęst. Taigi šypsena kenkia sveikatai ir provokuoja aplinkinius nedorumams. Tada pirmasis kandidatas turi susirast bedarbį santechniką ir pažadėt jam darbą. Kai tik jį išrinks prezidentu. Tada anas kandidatas nusišypso ir pradeda šnekėt apie tavo veiklą nedarbo metu, t.y. pradeda kelt iš numirusių. Va taip nuo pastovios šypsenos ir ištrupa dantys. Dar aišku, prisideda ir radiacija iš Japonijos. Beje, nežinau kodėl būtinai tik prezidentai gali surast darbus, o kiti ne. Juk atrodo, jeigu taip labai nori, paėmei ir suradai. Mergaite, gal galėtumėt tą vyruką išnešt. Toks alaus bokale ir paskęst gali. Be to knarkia kaip pasiutęs. Penktas bokalas, pats laikas pakalbėt apie sielos reikalus.Talibanas išleido poezijos rinkinį. Aš visad galvojau kad jie dvasingi vyrukai. Juk neisi į karą be jokios priežąsties:

I will murder all the enemies of your religion and prosperity,
I will gradually make you the holy necklace of Asia.

Ne taip kaip Obama: atsikėlė vieną gražų rytą ir, kaip tas archangelas Paulius nuo arklio ant galvos nukritęs, išgirdo balsa ir nukrito jam pleiskanos nuo akių: Sakė kad dabar jau jis myli homoseksualus. O paskui išlėkė į Hollywood. Obama išlėkė. Romney nieks I Hollywood nekviečia, tai tas ir vėl duodas po universitetų kavines: Gyvenimo sakralumas, tradicinis šeimos apibrėžimas. Ko tik pilna burna neprišnekėsi. Obama, matyt slapčia nusiklausęs, Hollywood viską kartoja. Aš jums sakau, prie gero šitos vertybės neprives. Manau kad čia be egzorcistų neapseisi. Arba ištremt abu žalčius į negyvenamą salą ir pažiūrėt kuris išgyvens. O prezidentu paskirt Tryškių kleboną. Mergaite, dar vieną bokalą, kad akyse prašviesėtų. Myžt noris. Palaukit, niekur neikit, tuoj grįšiu.

Į sveikatą

2012 05 04

ROLANDAS KAUŠAS

Jis turėjo paskambint. Bet ne taip greit.

Tik prieš keletą dienų mačiau jo žmoną. Sėdinčią kėdėj ir bereikšmiu žvilgsniu stebinčią televizoriaus ekraną. Prisėdus šalia, apžiūrėjo ir mane kaip ekraną. Paskui netikėtai ištiesė ranką ir palietė mano plaukus.

– Ji taip bendrauja, – šoko manęs ramint jos vyras.

Šyptelėjau jam. Ligonė tyrinėjo toliau. Dabar ji jau lietė mano veidą. Galima buvo pamanyt, kad neregė.

– Ji mato, – atspėjo mano mintis vyriškis. – Tik nekalba.

Pamojo man ranka, kviesdamas viršun. Siaurais laiptukais užlipom į denį. Tik dabar pasijuto lengvas sūpavimas. Mažos bangelės minkštais pirštukais tapšnojo laivo šonus. Prieky matės Ramiojo vandenyno mėlynė.

– Sunku patikėt, a? – vėl perskaitė mano mintis vyriškis. – Ir rojuj nėra laimės.

Nutilo. Matyt, buvo visa tai svarstęs šimtus kartų. Netoliese sukleketavo žuvėdra. Atrodė, kad piktai juokias. Keli nedidukai debesys atsispindėjo vandens paviršiuj. Įlankos prieplauka, pripildyta mažų ir didelių laivų, gyveno savo eilinę dieną.

– Prieš metus ją operavo, išėmė auglį. Paskui radiacija, chemoterapija. Dabar ji sveika… atrodo, kad sveika, – sunkiai pasakė.

Laivas vėl lengvai sujudėjo. Tik mažas krustelėjimas tarp sveiko ir nesveiko.

– Prieš mėnesį ji nustojo valgyt. Paskui kalbėt. Gydytojai sako, jos kūnas atsisako toliau gyvent.

Parodė ranka į du krėslus po skėčiu šešėly. Tylėdami susėdom.

– Neįprasta, kad taip ant vandens… – buvau bepradedąs.

– Noriu, kad ji mirtų laive, kur mes gyvenom, keliavom, buvom laimingi… – nutilo.

Matės, tarsi skausmo gūsis perbėgo veidu ištarus žodžius. Atsiduso, skausmo banga leidos žemyn, vėl buvo tvirtas vyriškis. Šnekėjom ilgai. Išsiskyrėm kaip du geri pažįstami.

Ir štai šiandien skambutis. Ką tik mirė. Po motinos išėjimo tas žodis man prisipildė svarumo. Jis ten vienas, dabar jau visiškai vienas. Su užgriuvusiu svoriu.

– Būsiu už dvidešimt minučių.

Jeigu nebus spūsčių, mintyse priduriu. Neturi būti, tikinu save ir dėl visa ko pasiunčiu žinutes visoms atsakingoms antgamtinėms instancijoms, pridėdamas: tai labai svarbu, reikia, ne man, kitiems. Matyt, žinutės pasiekia adresatus, nes penktadienio pavakarys šiandien ramus ir niekur neskubantis, kaip niekad.

Neradęs kitos vietos, įspraudžiu mašiną tarp šiukšlių konteinerio ir kavinės sienos ir paskutinę kelionės dalį įveikiu pėsčias. Pro ilgą eilę laivų ir šiaip laivukų. Man reikia prieplaukos Nr. 3. Nuotaika ne visai tinkanti mirties vizitui. Gal dėl to, kad penktadienio pavakarys. Be to, visi reikalingi komponentai čia: saulė, vanduo, lengvas brizas palmėse. Bet yra ir dar kažkas, ko negaliu įvardint… Tiesiai į mane atlekia didžiulis palaidas dogas. Sustoju. Šunėkui iš paskos, kiek atsilikus, trepsi sukaitus dručkė:

– Nebijokit, jis labai draugiškas. Atsiprašau.

Pagriebia nuo žemės šuns pasaitėlį. Išspaudžiu privalomą šypseną. O iš kur man žinot, mintyse burbteliu. Penktadienio pavakarys su palaidais dogais man visai nesusijęs. O gal ir susijęs. Geri dalykai nesitęsia amžinai, pagaliau pasiekia mano sąmonę. Ratas užsidaro. Tu ir vėl su savo krikščionišku pesimizmu, nusišaipau iš savęs. Bet juk baigias, smelkias kaip nuodai vidun. Netu ščiastja na zemle. Kita kalba lengviau išsakyt tai, ko nedrįstam savąja. Laimė arba turi nesibaigt, arba tai tik saulės zuikutis. Taip man įkalė į galvą.
Prieplaukos Nr. 3 vartai iš tinklinės vielos, apžergę medinį taką ir keistai pakibę ore. Aplink vanduo, sienų nėra. Nebent susmaigstytum jas į vandenyną. Kad apsigintum nuo vaikščiojančių skystais paviršiais. Durys rojun, pagalvoju prisiminęs saulėtą laivo denį, kur gyvenama su visom iš to išplaukiančiom pasekmėm. Net ir mirtim. Patapšnoju sau per petį. Pažanga. Juk neturi viskas būt juoda ir balta. Pritaisytoj dėžutėj spaudžiu atitinkamą numerį, pasilenkiu išgirdęs spragtelėjimą. Balsas ištaria mano vardą. Patvirtinu. Pasigirsta čerškėjimas ir turiu kelias sekundes vartų durims praverti ir nerti vidun. Dabar kelionė tarp laivų. Vanduo jaukiai tekši į medinį tako dugną. Laivai, dažniausiai pavadinti moteriškais vardais, stiepias pažiūrėt praeinančio ir, neišlaikę pusiausvyros, dunksi į gumines atramas. Takas šakojas, paskui ir vėl. Jau visai prie išplaukos į atvirus vandenis atpažįstu man reikiamą laivą, prisitaikęs pastatau koją ant laiptelio. Tas, rodos, krusteli, bet ne nuo mano svorio. Greičiau nuo nuolatinio pasaulio judėjimo ir keitimosi. Apie tai kalbėjom praeitą kartą. Tada pasakiau vyriškiui apie Faustą. Apie sustok, akimirka žavinga. Apie norą įsikurt čia amžinai. Rojų ant denio po skėčiu. Ir apie lietuvių liaudies pasakas: ilgai ir laimingai gyveno. Mes kuklesni.
Tada ji dar buvo gyva. Laivas vėl sulinguoja, matyt, nori man primint, ko čia atėjau. Ko čia atėjau? Pranešt užsispyrusio fakto; tai įvyko. Kitų pasakyti dalykai lengviau pasiekia sąmonę.Kitaip nė iš vietos. Nėra kur pastatyt kojos. Terapija, taisyklės. Iš kurių gyvenimas juokias kiekvienam žingsny, bandau rimuot galvoj. Nes kur tik tą koją pastatysi, vis tiek juda. Net ir mirtis, nes galim kalbėt apie dangų. Žmogus stovi ant denio ir žiūri. Nematančiom akim. Žvilgsnis viduj. Jo žmona žiūrėjo panašiai. Turbūt bando vaduotis iš tos akimirkos. Tie sunkūs įkvėpimai ilgam užstringa atminty. Ypač paskutinis. Jeigu dabar įvyktų audra ir laivą pradėtų mėtyt į šalis, paslapčia vėl siunčiu žinutes atitinkamoms instancijoms. Juk vienąkart šį vakarą jau suveikė. Balansas tarp vidaus ir išorės, dvi audros, katarsinė patirtis. Kapitonas stovi prie šturvalo, veidas šlapias nuo vandens purslų, sumišusių su ašarom. Bet tvirtai laiko vairą savo rankose. Kaip knygose ir vadovėliuose. Nesvarbu, kur plaukt, svarbu – kaip, nepasitenkint mažiau… Vyriškis tuo tarpu, matyt, išgirdęs mano žingsnius, pakirsta iš susimąstymo. Pastebi mane. Visai nepanašus į kapitoną. Nors ir su barzda. Danguj nė debesėlio. Malonių maišas užsiraukęs, teks verstis pačiam.

– Tai sunkiausia akimirka mano gyvenime, – sako žiūrėdamas į priekį. Lyg būtumėm tik vakar baigę kalbėtis.

– Man labai gaila, – sakau priekiui ir atsistoju šalia.

Tik dabar pastebiu vyriškio rankoj taurę. Laivas sujuda. Bando vaduotis. Numirėliai neišvengiamai sustingdo laiką. Iš to ir skausmas, nes mes, gyvieji, vis dar judam. Skausmingai nepatogus disonansas.

– Nori pamatyt? – klausia jis manęs.

Linkteliu: ne tik noriu, bet ir turiu konstatuot mirtį, bet garsiai to nesakau. Jau pažįstamais laiptukais lipame žemyn ir su kiekvienu žingsniu gali jaust artėjantį stingstančio laiko klampumą. Moteris guli lovoj, kaip ant mirusio laiko altoriaus. Net ir prieblandoj matyt jau pradėjęs vaškėt bekraujis veidas. Vyriškis pastato taurę ant mažo staliuko ir sėdas ant lovos. Apkabina žmoną ir, akimirkai prie jos prigludęs, sustingsta. Tik matyt, kaip virpa jo pečiai. Taip virpa amžinybė, prisilietus prie gyvenimo. Gėrimas taurėj irgi lengvai virpčioja. Atsargiai paliečiu jo petį.

– Palauksiu viršuj, – sakau.

Viršuj tas pats vakaro ramumas, saulė netoli horizonto, diena gęsta, lyg nieko nebūtų atsitikę. Rytoj ji vėl prisikels. Pasigirsta į viršų lipančiojo žingsniai. Atsistoja šalia. Abu žiūrim į priekį.

– I said to her goodbye, – sako po ilgo laiko tarpo.
Vėl nutyla. Paskui kažką spaudžia ir pasigirsta tylus burzgimas. Paviršiun iškyla… tabernakulis? Vyriškis praveria dureles. Ne, tai baras. Butelių tviskesys besileidžiančios saulės šviesoj verčia prisimerkti. Klausiamai į mane pažiūri. Pažvelgiu į priekį. Šįvakar ten, matyt, slepias visi atsakymai. Brizas šiurena palmių šakas. Saulė nyra į sūrų vandenį. Penktadienio vakaras, ir man nejučiom pasisako:

– Ką švęsim?

– Gyvenimą, – atsako man.

– „Jack Daniel’s“ on the rocks? – klausiamai į mane pažiūri.

Linkteliu. Gintaro spalvos skystis taurėj paskandina ledo kubelius. Kaip gyvenimas mirtį. Neatskiriamai.

– Muzikos? – klausia.

Koks gali būti rojus be muzikos. Vėl linkteliu.

Maža didelio pasaulio scena ant denio. Du vyriškiai prieblandoj tylėdami sėdi po skėčiu. Ant staliuko stovi dvi aprasojusios taurės, bet tai gali pajust tik jas palietęs. Laivas moterišku vardu lengvai siūbuoja, rodos, net pataikydamas į ritmą. Nėra audros nei purslų. Tik lengvas brizas sūriais pirštais liečia ir džiovina veidą.

– Dabar man jau geriau, – sako vienas iš vyriškių.

Viena po kitos danguj užsidega žvaigždės. „Rolling Stones“ groja „That’s how strong my love is“.

Priekio nebematyt. Viskas, ko reikia, priartėja, yra čia ir dabar.

– Ačiū, – žiūrėdamas į žvaigždes, po ilgos pauzės tyliai sako kitas.

Mocartas ir mirtis

Kaip dažnai atsitinka pavandenyny žiemą, tirštas rytmečio rūkas skandina drėgnam debesy palmes ir paplūdimio namelius. Gerai įsižiūrėjus net matyt kaip jis slenka pažemiu miesto link. Tyliai ir užtikrintai. Ir miesto nebelieka. Visa laimė, kad aš, kaip ir rūkas, gerai žinau kelią. Kartu siaura gatvele kylam į kalną. Tolyn nuo vandens, į rytų pusę. Labai dažnai dalykų nesimato, galvoj man jau kuris laikas sukas mintis. Kaip vežio L kūne. Matai tik pasėkmes. L atsisakė bet kokių tolimesnių medicininių intervencijų. Užuot padėję, jos tik būtų apsunkinę likusias dienas. Tuo metu L dar šiaip taip pajėgdavo savom kojom nueit iki virtuvės: Mano kasdieniai maratonai, šypsodavos. Bandau pabėgt. Nuo ko pabėgt, klausdavau? Vietoj atsakymo, staiga susikaupus, patapšnodavo ranka storą žodyną: Negaliu susikoncentruot kalboms, bet paskiri žodžiai kaip tik. Jie pilni turinio, kaip maži pasauliai. Pašiugždenus pirštais lapus, susirasdavo reikiamą vietą, matyt su atsakymu į klausimą.

 Kiekviena mažiausia smulkmena kasdien mažėjančiam L pasauly dabar matės skirtingai. Gėlytės ant arbatinuko, knygų viršeliai. Sugrįžo senos L meilės: Kam nuliūsti, juk vistiek nepadės, sakydavo. Verčiau einam paklausyt dieviškojo Mocarto. Iš tos tavo konservų dėžutės Mocartas skamba kaip dėl maisto besipešančios žuvėdros, maivydavaus. Nesinorėjo jos atiduot nei Dievui nei tam plevėsai muzikantui. Jis moka džiaugtis ir žaist, kaip vaikas, iš po karčiukų matyt išdykę L akys. Ne man konkuruot su Mocartu ir tekdavo nugalėt pavydą. Einam reikšdavo kad reiks stumt L vežimuką vidun ir įdėt grotuvan diską. Tavo gryno oro pakaitalas, dar suniurnėdavau pasiduodamas. Tada abu nutildavom, L užsimerkdavo ir su Mocartu iškeliaudavo, o ir man jau būdavo metas eit. Tyliai uždarydavau duris, palikdamas L lengvabūdžio  muzikanto rankose. Atverstas žodynas rodydavo mirties apibrėžimą:  Permanentinė visų gyvybinių funkcijų pabaiga.

 Po keleto mėnesių L  ėmė be sustojimo šnekėt ir nebepataikyt. Tiesiog užgriūdavo paskirų žodžių lavina atėjusį aplankyti. Dar kurį laiką bandė šypsotis. L labai gražiai šypsodavos. Kerinčiai. Nereikdavo nei žodžių. Iš po karčiukų matydavos besišypsančios akys. Tai vis dar buvo ji. Vėliau liko tik veidas ir be perstojo judančios lūpos. L atrodydavo kad ji kalba, bet mes nieko negirdėjom. Ryšys nutrūko. Išties taip buvo geriau negu beprasmiškai skaudus žodžių kratinys. Vėžys spaudžia tam tikrus smegenų centrus, man aiškino specialistai, tuo pačiu užspausdami manuosius: Greit rytmetinis rūkas įsiverš į L namus ir ją išsineš. Mano mielą gerą L.

Mašina baigia kopt į kalną, posūkis, dar vienas ir jau turėtų būt L namas. Čia. Paspaudžiu knopkę, galėčiau sakyt kad variklis nutyla. Bet kad jo ir taip nesigirdėjo. Pusiau elektrinės mašinos tokiais atvejais yra nesveika. Ypač rūke. Kaip nuo miesto šviesų danguj dingsta žvaigždės, taip garso tarša paskandina tylius balsus. Šiandien noris šiukšlių ir triukšmo. Taip lengviau pabėgt. Sėdžiu mašinoj ir žinau kad nenoriu eit vidun. Atidarau dureles, bet nieks nepasigirsta. Nei paukščių anei kaimynų šiandien nėr, visi kaip susitarę. Kaip galėdamas lėčiau artinuos prie namo durų. Neseniai nupjauta žolė vejoj, viskas pernelyg tvarkinga ir tas nervina.  Nes tai apgaulingas vaizdas. Galim suprast iš perspėjimo ant durų, didelėm raudonom rėkiančiom raidėm: Atsargiai, viduj naudojamas deguonis. Vadinas metas baigt rūkyt arba kitaip žaist su ugnim. Būtinai numesčiau cigaretę ant tos idealiai sutvarkytos vejos, tarp rožių krūmų, taip būtų teisingiau. Tu toks dramatiškas, išgirstu L. O tu net numirt žmoniškai nemoki, įsižeidžiu. Kaip yra numirt žmoniškai man ir pačiam neaišku. L jau trečia para galinėjas su mirtim, be sąmonės, įkvėpinėdama keturis penkis kartus per minutę. Matyt sveiko gyvenimo būdo pasėkmė. Tu pernelyg rimtai į viską žiūri, pasinaudodama rūku vis tebemoko mane gyvent L. Mažiau būtum laksčius po pliažus, dabar nekankintum visų, nevykusiai atsitraukinėju. Ir visai gerai šneki kai nori, kad būtų stipriau priduriu. Pašnekesys vyksta tyloj, prisidengus rūku. O kaip tu norėtum numirt, atrodo visai rimtai manęs klausia? Net galiu matyt jos akis iš po karčiukų. Ji labai mokėdavo klausinėt. Ištraukdavo iš rūko galvoj atsakymus. Staigiai, sakau, arba miegodamas. Akimirką abu patylim. Šeimai būtų skaudžiau, be jokio atsisveikinimo, sako L. Tokiu atveju galiu sau leist būt savanaudžiu, ginuosi. Vėl apžiūriu užrašą ant durų. Kodėl raudonai spalvai skirta tokia rolė...liaukis, šypsos L, vistiek tau reiks eit įeit,  ir kumšteli mane į priekį.

Namo viduj irgi tylu, tik parpia deguonies mašina. Jaunyvo amžiaus medicinos sesuo sėdi  L kėdėj ir varto L žodyną.  

-Įdomi močiutė, sako man ir rodo į storą knygą. Jai čia matyt kaip muziejus. Neišskiriant nei pacientės. Pažiūriu į L. Lovoj ji atrodo didesnė. Idomumo nedaug likę. 

-Aš ją ką tik apverčiau, pagauna mano žvilgsnį sesuo. Jau buvo dvi  valandos, be to ji lengviau kvėpuoja ant dešinio šono.

-Labai ačiu, sakau. Ji tikrai buvo idomi močiutė. Psichologė, konsultuodavo Holivudo žmones, pridedu. Matau ironišką L žvilgsnį. Tu ir tavo nepilnavertiškumo  kompleksai, girdžiu ją bet apsimetu neišgirdęs. Bendrauji su ižymybėm, nesiliauja?  Atstok sena varna, tyliai sakau, nors tokiu momentu galėtum patylėt.

-Jeigu jūs nieko prieš, įjungsiu grotuvą, L mėgdavo Mocartą, pažiūriu į medicinos seserį?  

-Jis turi čia būt. Jos geriausias draugas, priduriu.  Medicinos sesuo pažiūri į mane kiek nustebus ir palinksi galva. Šiandien aš tam  plevėsai nepavydžiu, dar daugiau, esu linkęs perleist visą bendravimą, jau mintyse sakau. Tegul jis būna atsakingas už visą ceremoniją, įjungia žalią šviesą. Kad L ramiai galėtų išeit. Aš tik atidžiai žiūrėsiu ir gal, durims prasivėrus, spėsiu akimirką pamatyt anapus.
Pasigirsta Nakties serenadą, ar dar reikia ką bepridurt.  Naktį visad lengviau išeit. Ir baisiau, priduria L. Ji taip visad sakydavo. Greit metu žvilgsnį lovos link. L burna pusiau pražiota. Ar bijai mirt, pagaliau isdrįstu? Jokio atsakymo. Nejauku, todėl mintyse šliejuos prie kitų: Ar dar reikia melstis, galvoju, ar Dievas myli ją labiau negu aš ir Mocartas? Dieve, dėl visa ko sakau... L sunkiai truktelna vidun oro ir nutyla. Negali būt kad tiek maldos būtų užtekę. Kartu su medicinos seserim suklūstam: ar bus dar vienas? Mocartas išdykėliškai straksi rūko paviršium, žalia šviesa jam ne motais, o gal taip ir reikia išeit. Vėl pasigirsta oro traukimas. Dieve, leisk jai eit, prašau. Paliečiu L ranką, ji neįprastai karšta. Šūdas tie visi prašinėjimai.

 -Eik, eik, nelauk niekieno leidimo, eik ten kur Mocartas kone iššaukiu. L vėl sunkiai įkvepia ir ilgai ilgai gargaliuodama išleidinėja orą. Nebegaliu žiūrėt į tą įsitempusį kūną. Viduj chaosas, panika sumišus su neviltim. Pasitraukiu į šalį. Bandau pabėgt, sakau. L, puse lūpų šyptelna. Nuo ko pabėgt, klausia? Atsiprašau kad taip tave noriu išstumt, čia iš silnumo, teisinuos. Skauda širdį, sakau. Skauda širdį, klausiamai žiūri į mane L? Todėl kad...laukia kol užbaigsiu sakinį? Todėl kad niekad neapverkti praradimai eina lauk, sakau pats save nustebindamas. Pašnairuoju į seselę. Ta, įnikus į savo iphone, minko klavišus. Žodynas padėtas į šalį. Viskas savo vietose. L tyli ir ilgai sulaikius kvėpavimą stebi mane. Medicinos sesuo suklūsta, padeda mobilų į šalį, priėjus paima L ranką. Pasako žodį. Viskas, viskas, mintyse išsiverčiu ir ten pat karštligiškai vartau žodyną ieškodamas prasmės. Viskas? Keistas žodis, be pradžios ir pabaigos. Paskutinį kart atidžiai pažiūriu į L. Ji dabar yra to visko turėtoja. Grotuvas nutilęs. Galim būtų ir vėl paleist, bet ten bus tik muzika. L išsivedė Mocartą. Širdy tuščia. Neišeik, sakau. Negalim prarast visko, lygtai išgirstu, bet ne, tik pasirodė.

 Praeinu nepriekaištingai sutvarkytoj vejoj iš retėjančio rūko  besivaduojančius rožių krūmus. Ir vėl pražiopsojau durų prasivėrimą. Kartais dalykų nesimato, dar pagalvoju. Bet jie turėtų būt.

Amerikietiški kalneliai

Kas galėjo pagalvot: Amerikoj ir vėl aukso karštligė. Kažkada geltonasis metalas suteikė doleriui vertę, doleris, savo ruoštu, suteikė vertę kam tik reikėjo. Vėliau, kai tapo aišku, kad USA neturi tiek aukso, kad supirkt visus apyvartoj esančius dolerius, Nixon'as pareiškė, kad USA vyriausybė, ne auksas, yra tas garantas. Seni geri laikai. Tada žmonės stovėdavo prieš fotoaparatą už diržo užsikišę nykštį ir atkišę vieną koją į priekį laukdavo išskrendant paukščiuko. Šiandien už $250 gali nusipirkt vieną auksinį ($1). Tai įrodo, kad vyriausybė ir doleris yra neatsiejamai susiję. Prieš kurį laiką vienas (1) kongresmenas įsigudrino būt nutvertas šaldytuvo kameroj belaikantis šimtą tūkstančių grynais. Mat gavo kyšį. Žinoma galima būtų ginčytis dėl saugojimo vietos, bet, bet kuriuo atveju, taip tvirtai pasitikintį doleriu kongresmeną reiktų nešiot ant rankų. Juk galėjo kyšį imt auksu. Bet verčiau rinkos būt apnuogintas ir visų pajuokai išstatytas,t.y. likt neatsiejamai susirišęs su vyriausybe, t.y. savim padengtu doleriu. Vadinčiau tai nepaperkamu patriotizmu. Tai ir yra Nixon'o minimas garantas. Bet ne. Sodina jį šaltojon, matyt nori išsaugot geresniems laikams, idant nesugestų ir būtų pavyzdžiu ateinančioms kartoms. Arba kol jį, kaip apaštalą, dieviška šviesa sargams į akis paspiginus, paleis teisingumo infliaciją. Nes yra šiam pasauly nesikeičiančių dalykų. O Dievas išvis gali daryt ką nori. Tuo tarpu galima būtų į vakuojančias nepaperkamų kongresmenų kėdes susodint iphon'us arba ipod'us. Nes ir jie yra visiškai nereikalingi, o tačiau mums jų nepaprastai reikia. Bet kur tau. Atrodytų tokia pažangi nacija, o devyniasdešimt trys procentai amerikiečių, be perstojo minkantys ipod'us ir iphon'us, šlykštis automatiniais autoatsakovais. Atseit gyvas balsas verčia amerikiečius jaustis vertinamais klientais. Prieš vėją nepapūsi, net ir su progresu. Net jei pūstum ten kur nesueina. Bet apie organizuotas religijas mes šiandien nešnekėsim. O apie šnekėjimą būtinai. Ypač jeigu šnekama su intonacija ir mokama suskelt bajerį. Kad Obama sako, būktai užsienis nepasitiki mūsų politikais, o ne sugebėjumu apmokėt skolas, tai jo reikalas. Jam bajerį suskelt visad buvo problema. Bet negalima ginčytis dėl Obamos važinėjimo autobusu po Ajovas ir kitas provincijas, kur amerikiečiams trūksta pramogų, ir šnekėjimo per langus, naudos. Kad jį vėl išrinktų į kėdę. Ir kad jis vėl savo griešnu kūnu padengtų dolerį. Obamai iš paskos Warren Buffet, doras žmogus, siuntinėja laiškus, prašydamas pagailėt jo ir kitų panašių, priklausančių vienam procentui dorų ir turtingų. Sako: patys pagalvokit. Moku aš septynis milijonus dolerių mokesčių. Gal ir atrodo daug, bet tai yra septyniolika procentų nuo mano metinių pajamų. Mano šlavėja daugiau mokesčių moka. Sumažinti mokesčiai turtingiesiems nepadidina kuriamų darbų skaičiaus biedniesiems. Todėl aš blogai jaučiuos ir noriu mokėt daugiau. Balsas tyruose, per kuriuos lekia Obamos autobusas. Pastarasis, išgirdęs tik paskutinę prašymo dalį, per autobuso langą pyškina rožančių: darbas...darbas...darbas, ir tie kad dygsta kairėj ir dešinėj, kaip grybai po lietaus.Taip jis kuria darbo vietas prieš rinkimus. Ir važiuoja kuo toliau nuo nuogu doleriu apsisiautusio kongreso. Nes anas, kongresas, dėl nepaaiškinamų priežąsčių, baisiai nepopuliarus. Pavyzdžiui jeigu nori eit pašaudyt kongresmenų, turi užsirašyt į eilę. Amžinatilsi Osama, ir tas turėtų gerokai palaukt. O šešiasdešimt du procentai rinkėjų pakelėj bando pagaut besileidžiančius muilo burbulus ir nustebę rodo į prezidentą pirštais. Bet Obamą, kaip nekaltos mergaitės iš musulmonų dangaus, lydi septyniasdešimt du automobiliai tokių pat nuogų palydovų, tai iš kur jam žinot kad jis, USA vyrausybė, niekuo nepadengtas. Taip net galima pradėt juoktis iš apsirengusių. Kartu su akcijų birža, kuri jau seniai juokias. Tai yra pono Dievo buvimo įrodymas, tas abejingas, šaltas juokas. Ir gerosios močiutės Lietuvoj jau mezga vilnones kojines ir siūs tą labdarą Amerikon. Ypač vyriausybei, kad nors kiek savo griešnus kūnus prisidengtų. Kadangi pasaulio pabaiga, ačiu Dievui, jau ne už kalnų, šįkart rugsėjo dvidešimt pirmą, (tas evangeliškasis krikščionis tikrai turi žinoti, ne pirmą kartą skelbia) aš Obamos vietoj liaučiaus važinėjęs, apsiaučiau tas kojines, pradėčiau vaikščiot pėsčiom ir juoktis kartu su šešiasdešimt šešiais procentais. Taip lengviau surast Ameriką ir joj taurujį metalą. Pėščiom ir grynam ore.

　
Amerikietiški kalneliai
Kas galėjo pagalvot: Amerikoj ir vėl aukso karštligė. Kažkada geltonasis metalas suteikė doleriui vertę, doleris, savo ruoštu, suteikė vertę kam tik reikėjo. Vėliau, kai tapo aišku, kad USA neturi tiek aukso, kad supirkt visus apyvartoj esančius dolerius, Nixon'as pareiškė, kad USA vyriausybė, ne auksas, yra tas garantas. Seni geri laikai. Tada žmonės stovėdavo prieš fotoaparatą už diržo užsikišę nykštį ir atkišę vieną koją į priekį laukdavo išskrendant paukščiuko. Šiandien už $250 gali nusipirkt vieną auksinį ($1). Tai įrodo, kad vyriausybė ir doleris yra neatsiejamai susiję. Prieš kurį laiką vienas (1) kongresmenas įsigudrino būt nutvertas šaldytuvo kameroj belaikantis šimtą tūkstančių grynais. Mat gavo kyšį. Žinoma galima būtų ginčytis dėl saugojimo vietos, bet, bet kuriuo atveju, taip tvirtai pasitikintį doleriu kongresmeną reiktų nešiot ant rankų. Juk galėjo kyšį imt auksu. Bet verčiau rinkos būt apnuogintas ir visų pajuokai išstatytas,t.y. likt neatsiejamai susirišęs su vyriausybe, t.y. savim padengtu doleriu. Vadinčiau tai nepaperkamu patriotizmu. Tai ir yra Nixon'o minimas garantas. Bet ne. Sodina jį šaltojon, matyt nori išsaugot geresniems laikams, idant nesugestų ir būtų pavyzdžiu ateinančioms kartoms. Arba kol jį, kaip apaštalą, dieviška šviesa sargams į akis paspiginus, paleis teisingumo infliaciją. Nes yra šiam pasauly nesikeičiančių dalykų. O Dievas išvis gali daryt ką nori. Tuo tarpu galima būtų į vakuojančias nepaperkamų kongresmenų kėdes susodint iphon'us arba ipod'us. Nes ir jie yra visiškai nereikalingi, o tačiau mums jų nepaprastai reikia. Bet kur tau. Atrodytų tokia pažangi nacija, o devyniasdešimt trys procentai amerikiečių, be perstojo minkantys ipod'us ir iphon'us, šlykštis automatiniais autoatsakovais. Atseit gyvas balsas verčia amerikiečius jaustis vertinamais klientais. Prieš vėją nepapūsi, net ir su progresu. Net jei pūstum ten kur nesueina. Bet apie organizuotas religijas mes šiandien nešnekėsim. O apie šnekėjimą būtinai. Ypač jeigu šnekama su intonacija ir mokama suskelt bajerį. Kad Obama sako, būktai užsienis nepasitiki mūsų politikais, o ne sugebėjumu apmokėt skolas, tai jo reikalas. Jam bajerį suskelt visad buvo problema. Bet negalima ginčytis dėl Obamos važinėjimo autobusu po Ajovas ir kitas provincijas, kur amerikiečiams trūksta pramogų, ir šnekėjimo per langus, naudos. Kad jį vėl išrinktų į kėdę. Ir kad jis vėl savo griešnu kūnu padengtų dolerį. Obamai iš paskos Warren Buffet, doras žmogus, siuntinėja laiškus, prašydamas pagailėt jo ir kitų panašių, priklausančių vienam procentui dorų ir turtingų. Sako: patys pagalvokit. Moku aš septynis milijonus dolerių mokesčių. Gal ir atrodo daug, bet tai yra septyniolika procentų nuo mano metinių pajamų. Mano šlavėja daugiau mokesčių moka. Sumažinti mokesčiai turtingiesiems nepadidina kuriamų darbų skaičiaus biedniesiems. Todėl aš blogai jaučiuos ir noriu mokėt daugiau. Balsas tyruose, per kuriuos lekia Obamos autobusas. Pastarasis, išgirdęs tik paskutinę prašymo dalį, per autobuso langą pyškina rožančių: darbas...darbas...darbas, ir tie kad dygsta kairėj ir dešinėj, kaip grybai po lietaus.Taip jis kuria darbo vietas prieš rinkimus. Ir važiuoja kuo toliau nuo nuogu doleriu apsisiautusio kongreso. Nes anas, kongresas, dėl nepaaiškinamų priežąsčių, baisiai nepopuliarus. Pavyzdžiui jeigu nori eit pašaudyt kongresmenų, turi užsirašyt į eilę. Amžinatilsi Osama, ir tas turėtų gerokai palaukt. O šešiasdešimt du procentai rinkėjų pakelėj bando pagaut besileidžiančius muilo burbulus ir nustebę rodo į prezidentą pirštais. Bet Obamą, kaip nekaltos mergaitės iš musulmonų dangaus, lydi septyniasdešimt du automobiliai tokių pat nuogų palydovų, tai iš kur jam žinot kad jis, USA vyrausybė, niekuo nepadengtas. Taip net galima pradėt juoktis iš apsirengusių. Kartu su akcijų birža, kuri jau seniai juokias. Tai yra pono Dievo buvimo įrodymas, tas abejingas, šaltas juokas. Ir gerosios močiutės Lietuvoj jau mezga vilnones kojines ir siūs tą labdarą Amerikon. Ypač vyriausybei, kad nors kiek savo griešnus kūnus prisidengtų. Kadangi pasaulio pabaiga, ačiu Dievui, jau ne už kalnų, šįkart rugsėjo dvidešimt pirmą, (tas evangeliškasis krikščionis tikrai turi žinoti, ne pirmą kartą skelbia) aš Obamos vietoj liaučiaus važinėjęs, apsiaučiau tas kojines, pradėčiau vaikščiot pėsčiom ir juoktis kartu su šešiasdešimt šešiais procentais. Taip lengviau surast Ameriką ir joj taurujį metalą. Pėščiom ir grynam ore.
　

APIE DIEVA

Anomis dienomis Dievas, bedieviai, seniausios profesijos atstovai irgi lezbietes gere alu ir smarkiai sypsojos. Nes labai yra lengva pakliut i bloga kompanija.

Anomis dienomis Dievas ir seniausios profesijos atstoves keites zenkliukais ir baksnojo viens kita alkunem. Bet taip tikrai ilgai nesites, nes juk yra ir Vatikano zenkliuku.

Anomis dienomis Dievo neileido i baznycia, bet jis pats del to yra kaltas.

Anomis dienomis Dieva su Paskenduole isvare is baznycios, nes yra daug pasauktuju, bet mazai isrinktuju.

Anomis dienomis Dievas, placiai issketes rankas, ejo per pasauli. Taip teses kol jam aukstieji kunigai su rasto aiskintojais neiteike tinko i rankas ir nepasake: Nuo siol tu zmones zvejosi. Nes viskas turi but pagal Dievo zodi.

Anomis dienomis Dievas sedejo baznycioj ir lauke gerosios naujienos. Kiek veliau, klapciukams pradrasejus, sedo ir gerosios naujienos skelbejai.

Anomis dienomis Dievas piese danguj vaivorykste, o gejai su lezbietem laike apacioj dazus. Butu nelaike, butu jiems taip neatsitike.

Anomis dienomis, isleidus nepilnameciu apsaugos istatyma, aukstieji kunigai su rasto aiskintojais puole ginti nepilnameciu, kad net dulkes ruko. Todel negalima sakyti, kad nepilnameciai yra palikti Dievo valiai.

Anomis dienomis daug zmoniu susirupino materialiniais dalykais ir del to aukstieji kunigai su rasto aiskintojais labai sunerimo. Nes juk tie istekliai nera begaliniai.

Anomis dienomis buvo daug pamokslaujanciu ir nuo to labai pagerejo gyvenimas. O paskui ir tikintieji pradejo laukt pagerejimo.

Anomis dienomis aukstieji kunigai su rasto aiskintojais taip smarkiai laikes celibato, kad susitryne nuospaudas. Tada Dievas pamate kad tai yra gera ir pasiule isleist nepilnameciu apsaugos istatyma.

Anomis dienomis Dievas sedejo baznycioj ir zvelge i savo atvaizdus: O buvo kaip nulietas. Tada pasikviete bedievius su seniausios profesijos atstovem pasiziureti. Bet tie nieko neismane apie mena ir labai nuliudo.

Anomis dienomis Dievas su Seniu Salciu ciulpe atlaidinius saldainius ir apsalo jiems sirdys ir Dievas sugalvojo ilist per kamina per pati pakylejima. Tada jis gavo su kietu daiktu per veida ir suprato kokia galinga yra rozanciaus malda.

Anomis dienomis aukstieji kunigai su rasto aiskintojais desertui uzsisake uzdrausto vaisiaus. O paskui uzdraude ir visiems kitiems valgyti.

Anomis dienomis toks Jezus Kristus eme uzdrausta vaisiu, lauze ir dave sakydamas: Imkite ir valgykite jo visi. O paskui paaiskejo, kad meniu buvo neteisingai sudarytas, bet jau buvo saukstai po pietu.

Anomis dienomis aukstieji kunigai su rasto aiskintojais dalino vaistus nuo homoseksualizmo: Tam dave, tam dave, o patiems ir nebeliko. Bego bego aukstieji kunigai su rasto aiskintojais, nes sportas yra sveikata.

Anomis dienomis zaide Dievas saskem su Seniu Salciu. O aukstieji kunigai su rasto aiskintojais ziurejo per rakto skyle ir mane kad Senis Saltis kalbas su savim ir bade pirstu sau i smilkinius.

Anuo metu Dievo valiai buvo palikta viskas: gandrai, rupuzes, nusidejeliai ir net Paskenduole. Bet dalykai turi but suorganizuoti, nes kitaip neaisku kas eis i dangu.

Anomis dienomis pakvipo siera is aukstieji kunigai su rasto aiskintojais paskelbe kad jau. Ir taip baiges ju viespatyste.

Anomis dienomis reikalai ir morale taip pagedo, kad reikejo nei begt nei rekt. Taip sakant viskas ejo velniop. Ir dar niekad taip prastai nebuvo buve. Ir teko Dievui keltis nuo stalo kur gere arbata su bedieviais ir geju porom beigi paskenduole, atsiprasyt ir eit imtis grieztu priemoniu, nes tvarka turi buti.

Koncertas 6/5/2011 San Diege. Martynas dainuoja Rush daina Closer to the heart. Maloniai prasom paklausyti. Aciu. http://www.youtube.com/watch?v=zLr01tHbhJ8&feature=mfu_in_order&list=UL