ROLANDAS KAUŠAS

[skaityti komentarus]

Gyčio Norvilo paišas

O tu dabar man pasakyk,
Kodėl tuos rėmuos nėr paveikslo.
Arba teisybės nėr kodėl,
Tarp tavo kojų ir pasauly.
Šaltinis teka vandenin,
Krioklys žemyn, nes taip lengviausia.
Pasaulio rėmus duosiu tau,
Tu pakabink juos ant atkriaušio.
Kur telefono skambesys
Pripildo ausį lig viršaus.
Ir liejasi žemyn krioklys,
Nes lietis jam yra lengviausia.
Į rėmą tuščią be dangaus
Ir be lietaus, bet ant atkriaušio.

Ant kalno mūrai
Manyčiau…ne, esu tvirtai isitikinęs, kad Lietuva turi didžiules perspektyvas ir galimybes, dar niekieno iki šiol nepastebėtas. Grietinė dar nenugriebta, šaukštai nenulaižyti. Niekai visos šnekos apie tiltą tarp Rytų ir Vakarų. O ir savo moteris jau greit baigsim išparduot riebiems kapitalistams ir musulmonams, užsirauks tas šaltinis, ištekės kaip nafta Golfo įlankoj, juk nesitęs be galo. O pradėjus jas gamint serijiniu būdu būtų ne tas. Krepšininkai mūsų tegali gerai rungtyniaut tik svetimų komandose. Tai rodo kad einam neteisinga kryptimi. Kam stengtis įšokt į traukinį, kai mums reikia atgal. T.y. ten, kur esam geriausi. Ne ne, neturiu omeny emigruot su krepšininkais. Atvirkščiai: Užsidaryt dar labiau.
Jūs tik paklausykit: Padarykim Lietuvą kraštutinių tradicionalistų rezervatu, paskutiniu konservatorių bastionu Europoj, su monopoline teise į besąlyginį teisumą. Juk jau buvom paskutiniai apsikrikštydami. Ir vėl galim būt Disneilandu, ištroškusiems įkvėpt to seno gero raugo. Čia bus žymiai geriau negu Žagarės tręšnės arba trirankis Šv.(ne šviežias, bet šventas) Kazimieras. Ir čia dar ne viskas. Jūs tik pagalvokit: Jau turim sukurtą infrastruktūrą: Statom bažnyčias net išsijuosę, turim Seima su Nepilnamečiu apsaugos nuo žalingos informacijos įstatymu, teisėsaugos sistemą, tebeieškancią akinių ant nosies idant pamatytų pedofilus. Įsivaizduokit kaip atsigautų riebus piniguočius iš moraliniu reliatyvizmu persisunkusių Vakarų tik peržengęs Lietuvos sieną ir radęs pakelėj nuorodą su vietinio egzorcisto darbo valandom. Ir kaip giliai įkvėptų oro pakviestas universitetuose kalbėti apie homoseksualus lektorius, po pažąstim nęšinas citatom iš 1940 metais išleistos knygos, kur sakoma, kad dauguma žmogžudžių prisipažįsta randą savy homoseksualumo apraiškų. O kai intelektualinės ir dvasinės turisto reikmės bus patenkintos, jis galėtų praeiti Šliogerio mezgimo kursus ar pabendrauti su Valinsku. Taip sakant prie alaus pašnekėti apie bobas ir delnu tėkšti gėrimus atnešusiai (svečiai turi būti perspėti neįsidurti ranka į virbalus) per užpakalį, kad žinotų į kur kas, taip sakant. Paskui turistui būtų suteikiama galimybė nedviprasmiškai aptarti susidariusią padėti : Tik kvailys gali nesuprasti, kad liberalai jau visai ima viršu, visiems žinoma, kad modernus pasaulis ardo šeimas ir seniai išaiškinta, kad velnias apsižergęs lotyniskai nekalbančius kunigus joja juos pragaran. Gerai apmokami pašnekovai, be masažo paslaugų, turės išmokti ir specialios tik tam tikslui skirtos terminologijos, idant galėtų tą dvasini turistą visapusiškai patenkinti.
Aiškinu. Atvykėlis, jau visai atsipalaidavęs puls guostis kaip jų, tvirtų ir nepajudinamų įsitikinimų saugotojų niekas nesupranta ir kad laikai esą baisūs. Tai taip vadinama pasiteisinimo fazė, t.y. tai, kas sakoma kitiems. Jai pasibaigus, dar po keliolikos alaus bokalų, prasidės racionalizacijos fazė-turistas užmegs intymų pokalbį su pačiu savim. Bėje, abi fazės specialiai treniruoti gidai turės asmęniškai mokėti ir taipogi atpažinti kituose kaip penkis pirštus. Pašnekesiai su savim yra pačios įdomiausios, sielą nutyrinancios patirtys. Todel būtų nedovanotina leisti tokiems lobiams prapulti. Gidai būtinai turetų tokius sielos proveržius moderniom garso irašų priemonėm užfiksuoti ir paskui už atitinkamą sumą parduoti atlikėjams. Čia kad nebūtų pažeistos autorinės teisės ir pokalbiai, vėliau laikraščiuos cituojami, iškraipyti. Tokiu būdu pagerbiant savo kalbų rytais paprastai neatsimenančius. Tai galėtų tapti pagalbiniu pajamų šaltiniu, laikui bėgant net pralenkianciu naftos gavybą ir agurkų auginima. Nes juk niekad negalima sustoti, bet vis is naujo peržengti save, atsinaujinti, atsiversti, įtikėti ir siekti naujų aukštumų.
Sekančią dieną, t.y. Antradieni, po vakarykštės katarktinės patirties , turistams galima būtų surengti ypač smagią pramogą: apsilankyti Lietuvos Seime ir pasakyti kalbą, nes tuos pacius idealus išpažįstantys žmonės turi keistis patirtim, vienas kitą įkvepti ir palaikyti. Musų parlamentarų irgi nieks nesupranta, netgi europarlamentarai. Tiesa, esam palaikomi Lenkijoj. Parlamente jau yra apsilankę egzorcistai, taigi ekskursija būtų visiskai saugi, nereiktų net rankų iš tualeto išėjus nusiplauti.
Kitą dieną, jeigu ir toliau laikysimės ano pasaulio kalendoriaus, turėtų būt Trečiadienis, viešai turgaus metu aikštėj sudeginti keletą Piotro Čaikovskio, Virginia’os Woolf ir Oscaro Wilde’o kūrinių. Dėl efekto grojant arfa. Visiems juk aisku kad būtent dėl homoseksualų dreba žemė. Tai moksliškai yra įrodę evangeliškieji krikščionys. O žinant kad tik nekaltos aukos krutančią žemę apramina, gal atsirastų ir savanoris iš dvasiškių tarpo. Nušokimas į tam specialiai iškastą ugnikalnį (pavyzdziui Trijų Kryžių kalne)visai nebūtų pagonybės propagavimas bet greičiau Pelenų dienos tąsa. Žemės drebėjimams nurimus, būtų įrodyta, kad žinaisklaida kaip visad, klydo, kaltai nekaltus dvasiškius užsipuldama. Žiniasklaidos atstovai šitoj vietoj turėtų viešai atsiprašyti. Ta nuoširdi nesuvaidinta misterija, savo ruožtu, turėtų tapti pradžia ilgo serialo, kur pedofilų atsiprašo vaikai, EU atsiprašo per mažai davus, investuotojai atsiprašo bankų, ėriukai liūtų, o vokiečiai atsiprašo graikų ir atiduoda savo metinių atostogų mėnesi, kad anie turėtų tris mėnesius per metus.
Velnio išvarymas arba egzorcizmas Ketvirtadieni, randamas išimtinai tik mūsų geografinėse platumose, be jokios abejones, turėtų tapti kultūrinės ir dvasinės keliones bamba. Vietos pirmojoj eilėj turetų būti dalinamos tik ypatingai nusipelniusiems svečiams, nes ne kasdien turi galimybę būt apspjautas paslaptingo ir tik išrinktųjų iki šiol matyto žmonijos priešo. Apsėstiesiems apsiputojus ir pradėjus skraidyti, būtų geriausias metas atnešti Gražulio koldūnų ir taip, kukliai, kaip kad esam įpratę, apspangusius svečius supažindinti su musu tautine virtuve, bet kad parlamentarą laikytų du policininkai. Be jokios abejonės, seimūno asmeninis dalyvavimas turėtų sukęlti apsėstiesiems traukulius, nes, ir čia nereiktų turėti jokių abejonių, apsėstieji ir yra užsislėpę homoseksualai. Po seanso reiktų dalyvius paklaidinti ilguos kioskelių koridoriuos, idant jie nepražiopsotų galimybes įsigyti relikvijų, švęsto vandens, užpirkti mišių bei susipažinti su kitų religinių patarnavimų kainoraščiais. Del stipresnio efekto, tamsiais užkoboriais mėgėjus (speciali ir unikali paslauga, tik pas mus)pavaikyti galėtų jungtines kvalifikuotų dvasiškių ir seniausios profesijos atstovių pajėgos. Mūsu specialių fotografų visai iš netyčių padarytos nuotraukos būtų kur kas geresnis trofėjus negu briedžio ragai ir turistai, kad ir kaip stengtųsi, tikrai neskaičiuotų išlaidu joms įsigyti.
Šventų vietų lankymą reiktų atlikti kaip tik Penktadienį, pasninko dieną, idant išmokyti/priminti turistams apie teisingas dvasinio troškulio numalšinimo priemones. Ignalinos AE ir uz 1 mlrd litų išasfaltuota stovėjimo aikštelė kaip tik būtų tam tinkama vieta. Mokėjimas išleisti EU skirtus pinigus nematomoms vertybėms neliks nepastebėtas net ir stipriasias dioptrijas nešiojančių turistų. Priblokšti tokio dvasingumo, turistai turėtų po ranka rasti specialiai tam paruoštų pelenų ir jais pasibarstyti galvas. Neišleidžiant iniciatyvos iš rankų, ts. neothodia ot kassy, priblokšti lankytojai čia pat turėtų pasirašyti memorandumą, ginant į būtent tokį lėšų panaudojimą.
Ignalinoj, sekant nepilnamečių apsaugos nuo mąsinių info priemonių įstatymu, spauda turėtų būt uždrausta, idant turistai nebūtų klaidinami.
Šestadienis, išleistuvių diena. Spektaklis Raudonkepuraitė ir Septyni Nykštukai, tik vyskupas turėtų būti kiekvienąkart vis kitas, kad žiūrovams nepasirodytų, jog visi jie tokie.
Gerbiamieji, jūsų palaikymas mūsų kuriamai nepelno organizacijai By…į dėjau, du minty yra gyvybiškai svarbus. Todėl kiekvienas susipratęs patriotas, kuriam rūpi mūsų vertybių išsaugojimas ateinancioms kartoms emigracijoje, turi prisidėti. Aukas prašom siųsti į vėl pradėjusio veikti Sekundes banko sąskaitą #00001. Ir kai pagaliau Lietuvon pradės plūsti lankytojai iš kitų galaktikų, kai už rankų susiėmę planetų vadovai suklaups prie Šiluvos skrynios, kai neįgaliesiems ir homoseksualams bus parodyta jų vieta, kai moterys ir be parodymo žinos savo vietą, tada jūs, gerbiamieji, suprasit, kad laimi tas, kuris juokias iš kitų paskutinis.
NB. Vakarai mums padės, o amerikiečiai turėtų pasirodyti Liepos 16.

Apie Dieva 20
1. Anomis dienomis teologai su aukstaisiais kunigais neturejo del ko gyventi ir to pasekoj parase laiska Dievui. Bet paskui susirado gyvenimo prasme, todel Dievo laisko nebeskaite, tik Biblija.
2. Anomis dienomis Dievas skaite laikrasty apie pedofilija ir tik kraipe galva, tik kraipe. Aukstieji kunigai, nutaise abejingus veidus, jam sake: Nepagautas ne vagis. Ir tada Dievas pedofilus pagavo.
3. Anomis dienomis Dievas kure kregzdziu uodegas, bedievius ir paskenduoles, beigi seniausios profesijos atstovais. Bet atejo aukstieji kunigai su rasto aiskintojais ir prikirpo jam uodega uz bendravima su asocialiais asmenimis.
4. Anomis dienomis Dievas, kartu su paskenduole ir seniausios profesijos atstovem vaiksciojo ezero pakrante ir pamate ezero pavirsium bezygiuojancius aukstuosius kunigus. Ir Dievas labai stebejos ju tikejimu.
5. Anomis dienomis Dievas uzkure pirti ir jau ruoses mautis kelnes, bet paskui kazka atsimine, persigalvojo ir ispere kaili aukstiesiems kunigams ir rasto aiskintojams.
6. Anomis dienomis Dievas liepe blakems ir uodams eiti ir gerti krauja. Tiesa, jis nieko panasaus neminejo aukstiesiems kunigams bei rasto aiskintojams. Bet juk del skonio nesigincysi.
7. Anomis dienomis Dievas meskeriojo ir istrauke lydi. Aukstieji kunigai su egzorcistais irgi meskeriojo.
8. Anomis dienomis teologai liepe Dievui liautis uzsiiminejus niekais ir pradeti rupintis pasaulio pabaiga. Nematydami progreso taciau, patys parase scenariju ir taip pasaulio pabaiga atejo 2012.
9. Anomis dienomis aukstieji kunigai su rasto aiskintojais susirupino Dievo kontribucija pasauliui. Ir taip atsirado sakramentai su svestu vandeniu beigi rinkliavos su kaledojimais irgi apeigu kainorastis.
10. Anomis dienomis teologai su aukstaisiais kunigais bei rasto aiskintojais reikalavo Dieva atsiusti taika ir ramybe. Tas atsiunte. Bet matyt sumaise adresa. Taigi del visko yra kalta tarybu valdzia ir mistines jegos.

11. Anomis dienomis Dievui truko proto, bet uztat teologai su aukstaisiais kunigais ir rasto
aiskintojais turejo jo pakankamai. Ir taip meile sklido po pasauli.

Tai muziejus ar ne?

Atidarant bažnytinio paveldo muziejų, kardinolas Joachimas Meisneris nenorėjo sutikt bažnyčią esant muziejum. Apibrėžimas, kurį kardinolas pateikė, pravesdamas katekizacija Lietuvos prezidentei ir garbingiems svečiams (keista, juk kardinolų mokykloj turėtų pamokyti, kad aukšti pareigūnai panašiuos renginiuos lankos iš mandagumo ir noro palaikyt draugiškus santykius, o ne tikėjimo žinių troškulio, juk net ir kardinolai darbo metu nekalba rozančių), klampokas: bažnyčia yra pasaulio pasikeitimas kelyje į Dievo karalystę. Išeitų, kad tai yra veiksmas, pakibęs tarp žemės ir dangaus. Apie ją galima sužinoti tik iš to, kas liko jai pralėkus. Tie likučiai yra materialus dalykas ir pakliuva muziejun. Nors patys irgi nėra bažnyčia. Atvirai pasakius ir visiškai nenorint kardinolo įžeisti, vis dėlto noris pagarbiai paprieštarauti: ar tai, kas yra ir nėra tuo pat metu, tai kas yra ir kairėj ir dešinėj tą pačią akimirką nėra labiau panašu į ufonautus ir sniego žmogų? Jo pėdsakai lygtai irgi matyti, kaip lygiai ir ufonautų suduzžę laivas, kažkieno matytas, bet dabar jau dingęs. Nezinau, kaip buvimas ir nebuvimas tuo pat metu įrodo, kad bažnyčia nėra muziejus. Bet jeigu būtų, pasidarytų ant širdies lengviau: muziejus yra tikras ir pagarbos vertas dalykas. Tačiau, bažnyčia akivaizdžiai vis tebeieško savo vietos, yra judesys, kurį gal kada ateity galės užfiksuot aparatai, nors šiandien tokių dar neturim. Gal dėl to, kol aparatas bus išrastas, Europos Parlamentas nusprendė iš Italijos mokyklų pašalinti kryžius, nes jie, be kita ko, yra ir ką tik pralėkusios nematomos bažnyčios ženklai. Tai yra iš vaiduoklių ar neatpažintų objektų pasaulio. Turbūt, juos padės atgal, kai tik bažnyčia galų gale apsispręs kur ji iš tikro yra. O kolei kas turim Halloween'a. Stipresnių įspūdžių mėgėjai gali eit naktį pasivaikščiot po kapines. Taigi, kryžiai, iki sueis laiko pilnatvė, matyt, atsidurs muziejuj.

Galbūt tas nežinojimas kur dėtis, paskutiniu metu paskatino Vatikaną aktyviai susidomėti Visata. Savo metu už tokį smalsumą sukurenę Džordaną Bruno (manė egzistuojant kitus, apgyventus pasaulius) ir nutildę Galilėjų (teigė Žemę nesant Visatos centru), kurie taip pat, manyčiau, yra nematomos visur ir niekur esančios bažnyčios veiklos likučiai, taigi laisvai galėtų atsidurti eksponatų tarpe, bažnyčia dabar bando save surasti ir plačiojoj Visatoj. Galbūt, net ir atrasti ten pražuvusių sielų ir eksportuoti dalį savo produkcijos į Dangų, kaip, pavyzdžiui, išganymą ir rojų. Tikrai, gal marsiečių akis geriau treniruota ir jie sugebės įžiūrėti dideliu greičiu judančius objektus ir jų naudą.

Ilgą laiką mums buvo tvirtinama, kad bažnyčią galima surasti, o, galbūt, netgi ir nutverti už skverno moralės saugojimo srityje. Kalbėdama apie dorą ir tikėjimą, ji netgi nebuvo klaidinga. Paskutiniu metu, tačiau, vis dažniau girdim šneką, kad dideliu greičiu lėkdama, ji nebeturi laiko domėtis gerumu arba blogumu. Turbūt, muziejuj atsidūrė ir katekizmas su bažnyčios tiesom, kur parašyta apie Dievą, už blogį baudžiantį, o už gerumą atlyginantį. Dabar ji prajodinėja tikėjimo arkliuką. Ir čia ji yra vis dar neklaidinga. Ką gi, matyt, dėl doros buvo suklysta, o gal dideliu greičiu lėkdama, bažnyčia kaip kometa trupa, praradinėja savo turinį ir dėl trinties greit išnyks negrįžtamai. Gal ji, toliaregiškai pramatydama savo baigtį, jau dabar siunčia mums regimus ženklus, galų gale pakliuvančius po stiklu. Todėl siūlau, kad ji būtų muziejum, kur gali ateit, prisėst ir nutilt. Su nuostaba pažiūrėt, o gal net, prižiūrėtojui nusisukus, ir paliest ranka. Juk negi išmesi visas per šimtmečius sukauptus šventų žmonių kaulus, Torino drobules, Konstantino testamentą, vinis nuo tikro kryžiaus, kūdikėlio Jėzaus apipjaustymo likutį ir kitus stebuklingus daiktus. Jie būtinai turi būti prieinami ir matomi visiems. Juk tiek žmonių prie jų ir dėl jų buvo suklupę. Dabar lauksim, kol tas Brown'o knygoj aprašytas ir tikrai egzistuojąs aparatas Šveicarijoj, kur bando atrasti dalelę, įgalinančią visas kitas egzistuoti, šalia Dievo pastebės ir bažnyčią, kantriai nešančią savo kryžių, nors kolei kas toks vaizdas tik muziejinė retenybė. Bet cia jau visai kita istorija.

Apie Banginius , Lietu ir Kina

Lietus, dėl visko yra kaltas lietus ir sušalęs vėjas nuo Aliaskos, neįprastas šiose geografinese platumose. Jis atpučia net ir banginius, o tai yra dideli sutvėrimai ir reikia būt labai piktam, kad juos pajudintum. Banginiai, retsykiais plačiom kaip ližė uodegom tekšnodami San Diego vandenis, plaukia šilumos link. Oro sąlygos plaukimui labai nepalankios, net ir iškišus iš vandens galvą, jiems turėtų matytis tik kitas vanduo ir visai nebeaišku, kodėl moteriškė per radiją kalba apie orą. Jo tarp lietaus čiurkšlių mažai belikę - taip atrodo per langą ir vis noris tualetan. Galima būtų nusipirkti bilietą ir laivu plaukti pažiūrėti banginių, bet jei taip ir toliau lis, jie greit ir taip bus čia. Be to, banginiai neturi pasirinkimo, vėjas juos pučia Meksikos linkui, o mes turim, todėl šiandien važiuosim į kiną, 8-tu greitkeliu rytų pusėn, kur prekybos centras. Į patį rytinį seansą, nes namie šalta. Reik tikėtis, banginiai jau bus praplaukę pro šalį ir netrikdys eismo. Rytinis seansas, pasirodo, yra pigiausias, tik $6 vienam asmeniui. Mergaitė palinki gero žiūrėjimo, mes jai palinkim nesušalt ir neriam erdvion šilton salėn, kvepiančion šviežiais spragintais kukurūzais ir pažadėtais kinematografiniais burtais. Užrašas ant mūsų bilietų skelbia, kad žiūrėsim Šerloką Holmsą. Atžala jau nebe pirmą kartą atsargiai teiraujas, ar ten bus zombių su vampyrais. Jam atsakome, kad jau nuo šešių ryto jis prisišaudė kompiuteriniuose žaidimuose ir jam jau pačiam išvarvėję akys, todėl dabar atėjęs metas kultūrai ir švietimui ir kad tai yra šeimos laikas ir kad dabar, nori jis to ar ne, bus taip. Lietus išplovė kalbos minkštumą ir sugrąžino senus primirštus papročius: visi kartu nueinam į tualetą, kad paskui nereiktų. Kino teatras yra dviejų aukštų ir turi bene 15 kino salių. Įsmunkam į vieną, kur rodo Šerloką Holmsą. Dar tik reklama, salė pustuštė, todėl geriausios vietos, kur ant geležinių turėklų galima susikelti kojas, atitenka mums. Salėj šilta ir jauku, ant aplinkinių kėdžių išdėliojam drėgnas striukes, susikeliam kojas ir pasijuntam kaip namie. Šiuo atveju tai yra neteisinga, bet posakį naudoju avansu, kai vėl sušils. Pats laikas pažvelgt į ekraną. Ten jau kuris laikas rodoma reklama apie USA Army. Raumeningi vyrukai ir, kad viskas būtų politiškai teisinga, kažkuo juodu ištepliotais veidais merginos, dėl to irgi panašios į vyrukus, šokinėja iš lėktuvų, plaukia vandeniu, paskui vėl, rankose laikydami ginklus, šokinėja per kliūtis… ir išgelbsti civilius gyventojus iš degančiu namų. Jeigu išgelbsti vaiką, perduoda jį tiesiai į sužavėtos blondinės rankas, jeigu suaugusį, tai abu šoka per langą iš liepsnų ant tam tyčia pripūstos pagalvės ir kurį laiką jų nematyti. Jeigu nebūtų šokinėję per kliūtis, būtų išgelbėję greičiau, topteli galvon. Atsargiai pažiūriu į atžalą, ar jam kartais nekyla noras su automatu rankoj gelbėt žmonijos. Tas žiovauja. Gerai. Tarpuose tarp gelbėjimu, matyti baltos raidės juodam fone: Grūdink charakterį, vėliau: Grūdink valią. Užrašai palydimi atitinkama muzika. Jeigu ją paleistų dar garsiau, gautum trūkį. Todėl muzikinius tarpus prasėdzžu išsižiojęs. Reklama tęsias gal 10 minučių ir jau turėtų pasirodyt Spider Man, bet vietoj to matyti kylančios saulės apšviesti ryžtingi naujų rekrūtų veidai. Atžala sulaužo reklamos sukurtą idiliją dar kartą pabandydamas mus įkalbėti išleisti jį žiūrėti tikrai įdomių filmų, bet jam pasiulome grūdinti valią ir charakterį. Prasideda kino filmų anonsas. Galėtum pagalvoti vėl iš naujo bežiūrįs USA Army reklaminį klipą. Bruce Vilis jau kažkelintą kartą gelbsti pasaulį, kiti aktoriai, kuriuos žinau iš matymo, bet niekaip negaliu prisiminti pavardžių, irgi gelbsti, tik jiems sekas prasčiau. Benicio del Toro, antram filme, tačiau, nekaip baigias: jis net treškėdamas pavirsta vilkolakiu ir mėnesienos šviesoj apauga gaurais. Atžala kaip mat atsigauna ir palinksta į priekį, kad geriau matytų. Mes su pačia paniekinamai purkštelim, aš dėl to, kad irgi turiu gaurų ant krūtinės. Ji uždeda savo delną ant manojo ir mes taip žiūrim, kas bus toliau. O toliau, jau dar kitam filme, Higher Power užpyksta ant žmonijos ir atsiunčia blogus angelus padaryt tvarkos. Apie tai praneša žemas gergždantis balsas iš garsiakalbių. Geriau jau ta Higher Power pasirūpintų lietum, ateina šventvagiška mintis, bet reklama baigias. Dabar rūpestingasis ekranas liepia nutildyti visus aparatus, išnešti laukan kūdikius, o gaisro metu nebėgti, bet palengva eiti prie Exit pažymėtų durų. Aš tai nei už ką nebėgčiau, ir tada mane išgelbėtų USA Army blondinės, gal net tos pačios, kur buvo reklamoj. Bet paklūstu ir išleidžiu nepasitenkinimą Higher Power už durų, kad netrukdytų aplinkiniams. Jų visai nedaug, tik patys drąsiausi, sugebėję prasibrauti per vandens čiurkšles. Dabar, jau šiek tiek apdžiuvę, pradžiai jie siurbčioja iš milžiniško dydžio popierinių puodų soft drinks, kad paskui lengviau būtų įsirašyt į USA Army. Greitai kino teatre sėdėsim vienutėlaičiai.

Ekrane pasirodo Šerlokas Holmsas. Reikia labai įdėmiai žiūrėti, kad jį pamatytum, nes jis jau savaitė kaip nesiplovęs galvos, apšepęs ir apimtas depresijos sėdi kambary ir šaudo į sieną. Prie tokio aš nepratęs. Jį vaidina aktorius, kuris vaidina Iron Man. Užtat dr. Watson toks, kaip priklauso: su skrybėle, lazdele rankoj ir gerom manierom, žodžiu, tikras džentelmenas. Jis atidaro langą ir išvėdiną Šerloko Holmso kambarį. Lango atidarymas sutampa su paslaptingų dalykų pradžia Londone. Kamera išlenda per langą laukan, kur toks negeras žmogus, naudodamasis antgamtinių jėgų pagalba, galabija jaunas merginas ir sėja aplink paniką. Visai teisėtai jį pakaria ir dr.Watson, kad būtų tikriau, patikrina pakaruoklio pulsą, kurio nėra. Štai čia ir prasideda. Atbėga persigandęs kapinių sargas ir paskelbia matęs pakaruoklį prisikėlusį. Tą patvirtina ir tuščia kapo duobė. Dar vėliau pamatom blogietį tikrai prisikėlusi, net su kaklaraiščiu, slaptam susirinkime, kur jis paskelbia naują tvarką ir planus paimti valdžią į savo rankas: iš pradžių vietiniu masteliu, o jau paskui ir plačiau. Nesuprantu, kur žiūri Vatikanas, nes čia copy right pažeidimas lįste lenda akysna. A, tiesa, jie dabar žiūri Avatar, kad kitiems pasakytų nežiūrėt. Bet man asmeniškai baisiausia yra tai, kad filmas, rodos, vis labiau klimpsta į mistiką, juodas jėgas ir nepanašu, kad depresijos apimtas, pasišiaušęs, nešvariais, susiglamžiusiais drabužiais žmogus galėtų tiems prietarams pasipriešinti ir demaskuoti dar vieną Mesiją. Todėl čia viešai ir turiu atsiprašyt režisieriaus ir scenaristo už tikėjimo stoką. Prašau man atleisti. Net ir būdamas ne pačios geriausios formos, Šerlokas Holmsas sugeba išnarpliot mistinę raizgalynę ir padėt į vietą Mesiją. Žmogaus protas ir valia nugali, tamsybininkai ištraukiami į šviesą, kur jų funkcionavimas nebetenka prasmės. Užuomina filmo pabaigoj sako, kad savo eilės jau laukia kitas išganytojas. Ko gero, būtų labai gerai, kad į pasaulį neateitų taika ir ramybė, nes kas gi po to norės į US Army?

Ekranas pradeda rodyt raides, susirenkam išdžiuvusius drabužius ir apsnudusią atžalą ir drožiam atgal, iš kur atėję, t.y., į didžiąją salę. Tačiau, už lango tebepila lietus. Motina gamta niekais verčia žmonijos proto ir valios sugebėjimus. Vėjo nešamas pro šalį pralekia raitelis be galvos sulaužytu lietsargiu. Ach šitaip. Mes dar pamatysim. Ant kulno apsisukę, sutartinai patraukiam priešingon pusėn nuo išėjimo, t.y., bufeto link. Nesam mes jau tokie pirštu penimi. Dantis už dantį, akis už akį. Čia mes drąsūs ir mūsų sugebėjimų niekas nekvestionuoja. Atžalos nuostolius kompensuoja pica ir jau anksčiau minėtas už jį patį didesnis soft drink puodas. Jam dar tik 13 ir nieks jo į kariuomenę nepaims, ko jie ten nebūtų į tą gėrima pridėję. Pati, su savim pakovojus, išsirenka… kitokia picą, o man atitenka čipsų dėžė su lydyto sūrio kaušeliu - patiekalas, vadinamas nacios. Gėrimų aš sriūbtelsiu iš tų dviejų didelių puodų. Paprastai tiek nevalgom, bet čia principo reikalas. Malonumas kainuoja $38.00 ir yra žymiai malonesnis, negu ėjimas laukan, kur banginiai ir išdidi gamta. Tegu dabar žiūri į mus pro langą. Taip apsiginklavę ir nepraradę savo orumo, patraukiam ilgu koridorium, skaitydami bėgančius užrašus virš kino salių durų.
The Tooth fairy skamba neblogai, be to, reikia kažkur pavalgyt. Sugūžam vidun. Bedažant čipsus į sūrį paaiškėja, apie ką čia bus. Ledo ritulininkas garsėja tuo, kad grubiai žaidžia ir išmušinėja kitiems dantis. Iš čia ir tooth fairy. Tiems, kurie pažįstami tik su Kalėdu Seniu, galiu paaiškinti, kad minėta asaba surenka iš po pagalvių iškritusius pieninius dantis ir jų vietoj palieka dolerius. Kupiūros po pagalve dydis paprastai kažkodėl yra tiesiogiai proporcingas šeimos pajamom ir kodėl taip yra, galėtų suprast tik Šerlokas Holmsas. Bet jis liko kitoj salėj. Tyliai su pačia pasiginčijam, kaip reiktų kino filmo pavadinimą išversti. Mano manymu, geriausiai tiktų Pieninių Dantų Fėja, bet kartu su čipsų treškėjimu aš jau ir taip keliu pernelyg daug triukšmo, o visus tuos dalykus kartu su kūdikiais reikėjo palikti už durų.

Ekrane pradeda vystytis siužetas. Ledo ritulininkas yra žmogus sužeista siela, praradęs pasitikėjimą savim, ko pasekoj jis užmušinėja kitų dvasią ir dangsto savo žaizdas demonstruodamas raumenis. Jis net pasako mažai mergaitei, kad tokio stverimo kaip tooth fairy nėra ir būti negali. Negana to, nudžiauna iš po pagalvės fėjos paliktus pinigus, kad susimokėtų už savo ir savo sėbrų picą ir alų. Tai darydamas jis gražiai šypsos. Picos klausimu, tai jo eita teisingu keliu, bet Mintyse pasižymiu: pasakyk N kad nueitų pasižiūrėt The Tooth fairy. Tik visiškas tamsuolis gali nežinoti, kad panašus elgesys užtraukia dangaus kerštą, bet ledo ritulininkas galvoja tik apie seksą su mergaitės mama ir jeigu taip tęstusi, pražiopsotų gyvenime žymiai svarbesnius dalykus. Taip mano scenaristas. Su juo uždaroj kompanijoj, prie alaus, galima būtų ir pasiginčyti. Mūsų tuščios maisto dėžės keliauja po sėdynėm, didžiuliai popieriniai kruzai su soft drinks patogiai įsitaiso ant sėdynių rankenų, specialiai tam padarytose įdubose. Prikimštais pilvais mes pasiruošę stebėt ledo ritulininko dramą. Vargšui išauga sparnai, bet ne erelio ir net ne angelo, o fėjos. Atitinkamoj kontoroj, kaip Šuriko nuotykiuos, jam perskaito verdiktą: dvi savaitės sunkiųjų fėjų darbų. Paskiria socialinį darbuotoją, kad pravestų instruktažą ir išmokytų dantų keitimo doleriais gudrybių. Suprask: išmušinėt lengva, bet pabandyk juos surinkt. Gal dėl to, kad pavalgiau, bet ledo ritulininkas man patiko. Net ir jo išvaizda kelia pasitikėjimą. Buvęs profesionalus imtynininkas, pravarde Rock, samoietes ir juodo žmogaus mišinys su plačia šypsena veide. Neperlenkę lazdos, juokai nenuvažiavo ten, kur reikia juoktis dėl to, kad aktorius pargriuvo. Situacijos lengvai rutuliojos viena iš kitos, o ne dėl to, kad taip reikėjo scenaristui. Buvo ir happy end: ledo ritulininkas pasveikusia siela vėl pradeda rimtai žaist, o ne stumdytis. Nedrąsus ir kitų skriaudžiamas berniukas viešai scenoj sugroja gitara, (atžala man šnibžda kad jis negroja, tik imituoja, o jis tuos dalykus išmano; aš jam sušnibždu, kad ne tai čia svarbu), socialinis darbuotojas-fėja įgyvendina seną svajonę ir pats pradeda keisti dantis į dolerius, visiems šviečia saulė.

Tik ne mums. Išeinam iš kino salės. Dabar iš lauko per langą mus apžiurinėja žuvys, matyt turistės iš Čikagos, ir kažką vienos kitoms sako, nes iš burnų joms eina burbulai ir kyla į viršų. Geras ženklas. Reiškia, viršuj dar yra oro. Tik pamanykit. Vėl atsistojam į eilę. Šįkart nusiperkam Kalėdų Senio maišo dydžio spragintų kukurūzų, apipiltų sūriu sviestu, terbą. Atžala gauna dėžutę tokių ledų, kuriuos, kaip saldainius įsimeti po vieną į burną. Kadangi pirkom large kategorijos puodus, juos soft drink'ais pripildo už dyką. Esam sotūs ir sušilę, valia visai nusilpus, ir, kad nesiblaškytume, paleidžiam atžalą į laisvę. Jis nulekia žiūrėt tikrai gerų filmų, t.y., Legion.

Mes susirandam kino salę taikiu Leap Year pavadinimu. Sukišam su pačia rankas į riebų kukurūzų maišą. Šįkart ekrane graži mergina valiūkiškai riesta nosyte ir didelėm akim padeda pardavinėt nekilnojamą turtą. Teisingiau pasakius, jį pripildo baldais ir visokiais kitais gražiais dalykais, "kad potencialus pirkėjai pamatytų galimybes". Įvykus pardavimui, visa butaforija išnešama, lygiai kaip kad nusipirkęs alaus negauni kartu ir jį reklamavusios merginos. Matyt, netikrų vaizdinių kūrimas paveikia ir jos vidinį gyvenimą: nuo pat pradžių mums duodama suprasti, kad jos mylimasis nėra būtent tai, ko jai reikia, tačiau nekilnojamojo turto dekoratorė nenori to sau pripažinti ir net ryžtasi važiuoti pas jį į Airiją ir, pagal seną keliamųjų metų tradiciją, kuri suteikia merginai teisę Vasario 29-tųjų pasipiršti savo išrinktajam, ryžtasi lemiamam žingsniui. Čia ir prasideda. Norėdama pasiekti tikslą, perskrenda vandenyną, aukštais kulnais avėdama išbraido vešlias Airijos provincijos pievas, tiesiogine prasme išsivolioja purve (čia salė dūsta iš juoko, o man mergaitės gaila, nes ji neturi pasiėmusi drabužių pasikeitimui, dar gaus plaučių uždegimą), vien tam, arba, kaip gerai, kad suvoktų mylinti visai kitą. Tai terapinė kelionė, kurion vykusiai prikaišiota nepaprastai gražių Airijos pajūrio vaizdų. Tikras mylimasis panašus į Keviną Kostnerį, net ir kalba prieš tai ilgai reikšmingai pažiūrėjęs. Pažiurėjimo beveik ir užtektų, nes pusė jo airiskos kalbos vistiek negali suprasti. Druskos nugriaužtom lūpom išeinam laukan. Mergaitė surado savo tikrą meilę. Mes ieškom savosios. Atžalos aplink nesimato, reikėjo neduot to soft drink neštis, jau, turbūt, bus įsirašęs į legionierius. Einam gelbėt, bet velnią ten jį tamsoj rasi. Ekrane žmonija kovoja už išlikimą. Ir gerai. Tegul atžala pratinas. Laukan iš kino salės išėję pasižiurim per langą, paskui bufeto pusėn ir nusipurtom: kukurūzų maišas dar pusiau pilnas, pati nešas didįjį soft drink puodą, kad jau visiškai apsėmus, galėtų parodyt, kad mes su jais, su vandens gyventojais, saviškiai, taip sakant. Galvoj nelikę jokių minčių, tarsi ten būtų priliję. Ėjimo kryptis kaip ir pasibaigė, tai pirma nueinam į tualetą, o po to patraukiam į kiną.

Youth in Revolt yra mūsų sekantis taikinys. Labai į temą, nes atžalai jau trylika. Kamera lėtai slenka kambario sienom, girdėti intensyvus šnopavimas. Pasigirsta palaikymo šūksniai iš salės. Dabar ekrane matos judanti kaldra. Paskui kaldra nulekia ant žemės, iš paskos nulekia ant grindų ir (suprask porno) žurnalas. Jaunuolis sėdi ant lovos krašto ir maunas apatinius. Rankų nenusiplovęs skuba pasakot savo istoriją: vis dar neturėjęs moters, looser'is (paprastai parodoma pridedant prie kaktos ištiestą plaštaką delnu į priekį, nykštį atkraginus, likusius pirštus laikant kartu ištiestus), nieks jo nesupranta, mėgsta klausytis Frank Sinatros. Iš motinos, kuri pavaizduota kaip tipiška white trash, jokios pagalbos nėra, bet užtat netikėtai vaikinukas susitinka Ją. Ji gyvena su savo tėvais, religiniais fanatikais, apsiklijavus kambarį Jean Paul Belmondo nuotraukomis ir svajoja pabėgti į Paryžių. Tačiau Ji anaiptol nėra naivi provincijos mergaitė, bet, greičiau, panaši į gundytoją Lolitą. Jau ko verta Jos inicijuota kremo nuo saulės tepimo ant nugaros scena. Net akmenį sujaudintų. Vidury filmo Ji tampa panaši į tėvų nuskriaustą auką ir mes turim jos gailėtis ir, jau pabaigoj, meilės išgydyta, tampa dekabristo žmona. Jaunuolis, tačiau, jokių transformacijų, išskyrus nekaltybės praradimą žiūrovų akivaizdoj, nepatiria. Išlieka naivus idealistas iki galo. Kad butų kartu, porelei reikia įveikti daugybę kliūčių, tame tarpe ir sudeginti pusę Malibu. Kaip romantiška, sako Ji, išgirdus apie prie jos kojų sudėtą auką. Maištas baigiasi areštu, ne taip, kaip daugumoj filmų, kur policija nepastebi gatvėm nuklotų lavonų ir mašinų lektynių didmiesčio gatvėmis. Testosterono siautėjimas net ir policijos nepalieka abejingos. Ar tu manęs lauksi daug metu? - pabaigoj virpančiu balsu klausia jis, policijai dedant antrankius. Kvaileli, - atsako ji, - po trijų mėnesių tave vistiek išleis, juk tu nepilnametis. Vienu žodziu, lauks. Taip ir baigias.

Lauke jau tamsu, bet ne nuo drumzlino vandens, o dėl to, kad atėjo naktis. Atžala veržias pažiūrėti dar vieno filmo, bet greičiau iš principo, negu tikro fizinio noro, nes gavęs neigiamą atsakymą, tuojau pasiduoda. Kad taip būtų visad.

Kas dar? Lietus pagaliau liovės.