ROLANDAS KAUŠAS

2018 03 02

Jūs eikit tiesiai, o mes eisim kur reikia

Prieš diagnozuodamas save sergant depresija ar turint žemą savivertės lygį, pirma apsidairyk aplink: gal tave paprasčiausiai supa šikniai.

                                                                                 Sigmund Freud

Amerikos prezidentas kasmet rėžia „State of the Union“ kalbą. Šįmet Trumpo eilė. Keistas tas prezidentas: paklius istorijon dėl neįprasto užsispyrimo ištesėti, ką pažadėjęs, ir garsaus sakymo, ką iš tikro galvoja. Kitą dieną po kalbos pareina skaičiai: 85 % respublikonų ir… 42 % demokratų kalba patiko. Tuojau pat galvon ateina lenkų karvė, perbėgus pas bizonus…

Trumpą būtų galima palyginti su bizonu, t. y., anot kai kurių apžvalgininkų, primityviu mąstytoju gėrio ir blogio kategorijomis porceliano parduotuvėj (čia tokia autoriaus fantazija). Bizonas bizonu, bet kaip, po galais, mes toje porceliano parduotuvėj atsidūrėm? Pilnoj spygaujančių, lengvai pažeidžiamų, lyg ką tik iš „Twitter“ išdraugintų trapių piliečių, pripratintų kalbėt tik pašnibždom ir tik iš anksto paslaugių dėdžių ir tetų parašytus ir cenzūros patikrintus politkorektiškus, apvalainus žodžius, kur lygybės, pasirinkimo laisvės, žmogaus teisių kristalai sudėlioti ant dogmatiškai išgverusių lentynų, prikaltų kito kelio nėra mantrinėm vinim. Kur daug šnekėjimo ir nieko nepasakymo ir 50 pilkų atspalvių („Oskarai“ teikiami tik pagal veido spalvą), kur įprasta tept zelionkę ant vėžiu sergančio, nes svarbiau yra kaip atrodo, o ne kad pasveiktų, pavadinimas svarbiau nei turinys, poezija vertinama pagal poeto kelnių kantą, o krepšininko talentas – pagal tai, kaip dažnai jis muša žmoną (savo). Taip būtų galima apibūdinti tuos subtilius (suprask – neprimityvius) diplomatinius trepsėjimus aplink porcelianą ir kaip efektyviai jie padeda (-ėjo) išspręsti kad ir taip dažnai minimą dulkių nusėstą (kiekvienam atspalviui po metelius) Jeruzalės problemą. Atsimenu, Schwarzeneggeris, politikas neprofesionalas, tapo Kalifornijos gubernatorium, pasiraitojo rankoves ir ruošės padirbėt (tikrai) ir… nuskendo biurokratijos jūroj. Dar spėjo pavadint politikus sissys (mižniais), prieš nuskęsdamas desperacijos vandenyse. Ach kaip Kalifornijos senatoriai buvo įsižeidę, kaip jie grąžė rankeles, vartė akeles plikais užpakaliais belakstydami po privatų pliažą: kaip jis išdrįso prabilt apie karaliaus nuogybę, nutraukt permanentinę masturbaciją (suprask – gerą gyvenimą). Ech, mano miela Kalifornija su pusiau išvyniotais porceliano dirbiniais ant casting couch ir žvaigždėmis, susirūpinusiomis lygybe ir teisybe iš privačių pliažų. Ach tu sūnau palaidūne gubernatoriau Schwarzeneggeri, suabejojęs (ir dėl to užknistas) begalinių diskusijų, niekur nevedančių ginčų ir kabinėjimosi prie žodžių nauda. Demoralizuotas, praradęs bet kokią viltį, tikėjimą ir kryptį, nuleistom rankom sugrįžęs Holivudan, kur tikras pasaulis su tikrom vertybėm. Bet prezidento taip lengvai į protą neatvesi. „Americans are dreamers too“, – kaip ir įpratęs, nevyniodamas į vatą užgauliojimų, pareiškė ataskaitos metu. Kamera perbėgo ideologinių šešėlių migla aptrauktais demokratų veidais. Gaila, dreamers yra postideologinė visuomenė. Entuziazmu springstantys respublikonai pjovė grybą, nors jau atsistoję (tik politikai vienu metu sugeba ploti ir už nugaros laikyti špygą).

Nežinau, ar kas šiais laikais beatsimena istoriją apie Gordijo mazgą. Pasak senų knygų, buvęs toks – neatmezgamas, be pradžios ir pabaigos. Kas tik bandė, niekam nepavyko atnarpliot. Beje, laimingasis atnarpliotojas turėjęs tapt visos Azijos valdovu. Pro šalį užkariavimo tikslais lėkęs Aleksandras Makedonietis panūdo išbandyt laimę. Ilgai pasikankinęs išsitraukė kardą ir… problema buvo išspręsta. Ir tikrai: tapo jis visos Azijos valdovu.

Jei užkietėjusius vidurius bandai suminkštint burbulų pūtimu ir ideologine retorika… natūralu, kad esi labai nelaimingas ir neišsipildęs, nors susikaupusios dujos padeda susikurti kilimo aukštyn iliuziją. Juk akivaizdu, kad dabartinėj situacijoj seni metodai nebeveikia. Nieks nebeduoda prizo už tai, kad atbėgai paskutinis. Į duris pasibeldžia (va taip: tuk tuk) tikras pasaulis, ne tas paralelinis, skaitmeninis, kur tu esi very special and deserve anything you want(kaip rodo „Facebook“, „Instagram“ ir senelis Holivudas, gryčioj sekantis pasakas mažiesiems).

Džiugu, kad čia galiu pacituot ir lietuvį politiką Izidorių Tamošaitį: „Tvirta asmenybė nesiremia daugumos nuomone, nesidangsto partija, nekalba tautos vardu… Ji neturi būti nei genialiai protinga, nei iškilti savo dorumu, bet stipria valia, kuri stichiškai, galbūt net iki galo nesuprasdama visko, siekia istorijoje dar neapsireiškusio tikslo.“

O tuo metu… ar „Make America Great Again“ yra blogai (kad netaptų shithole)? Ar „America First“ yra blogai (ar mes dabar turim jaustis kalti, kad mums gerai)? Ar ekonominis nacionalizmas blogai (nebeleisim tiems kinams mūsų maustyt)? Ar tas sugrįžęs žodinis realizmas (vulgarus, seksistinis, rasistinis ir demagogiškas) yra taip jau blogai (suprantu, nepatogu)? Ar manot, kad Holivudo mėšlas būtų išplaukęs paviršiun, jei ir toliau būtumėm gyvenę kaip pripratę: viena sakyt, kita daryt. Juk „New York Times“ seniai turėjo visą informaciją apie Weinsteiną, juk visa Los Andželo grietinėlė puikiai žinojo, kas dedas ant casting couch. Pabėgo lenkiška karvė nebeapsikentus, pabėgo gyvent su bizonais.

Ir čia mes, kaip buvo pasiūlyta, pašnekėkim apie prozaką. Nes tai yra tiesiogiai susiję su tuo, kas ką tik pasakyta. Prozakas, pagal tuos pat tyrimų rezultatus, padeda tik 28 % (ir vėl tie užsispyrę skaičiai) depresija sergančių. Ir šito priežastis akivaizdžiai byloja, kad vadinamoji depresija visai nėra depresija. Ir pradėta tą reiškinį vadinti demoralizacija. Pastaroji paprastai taikoma specifinėms ekstremalioms situacijoms, tokioms kaip nepagydomo vėžio diagnozė ar kalėjimo kamera, bet šiandien ją gali sukelti ir patologinė tapusi kultūrinė terpė arba, geriau, jeigu jau kalbam tiesiai šviesiai, tai, kuo ji virto: sociopatinė politinė mašina (shithole), kurstomaekonominių prioritetų ir psichologinės manipuliacijos. Demoralizacija yra egzistencinis sutrikimas, susijęs su asmens gyvenimo kelrodžių netekimu, psichologinė-dvasinė krizė, tūlam piliečiui praradus orientaciją, nebesugebant rasti tikslo, prasmės ir savęs realizavimo priemonių. Tokia būsena paprastai lydima pykčio, frustracijos, nevilties ar sarkazmo. Depresija čia niekuo dėta, nes kalbama ne apie cheminių procesų sutrikimą smegenyse, bet apie realistišką atsaką į realią gyvenimo situaciją. Melavimo ir veidmainystės kultūra daro viską, kad bet kokį kelrodį ar žemėlapį iš žmogaus nagų išluptų. Šiandieninis žmogus, skirtingai nuo tų primityvių praėjusio šimtmečio senių, niekingai gliaudžiusių šventoriuj saulėgrąžas, nepajėgus identifikuoti jokios gyvenimo filosofijos ar bent keleto kelrodžių gyvenimo taisyklių. Lėkštas ir trapus kitados žmogum buvusio, o dabar vartotoju tapusio asmens tapatumas lengvai fragmentuojamas, nudvasinamas ir, pritaikius atitinkamus algoritmus, parduodamas turguj. Va tokie čia ne visai cheminiai procesai.

Stebėti pasitikėjimą praradusių ir dvesiančių medijų, negalinčių suprast, kad jų laikas praėjo: jie nebeiškelia, neberenka ir nebenusodina prezidentų, konvulsijas yra atgrasu. Šlykščios politinės valdžios manipuliacijos verčia vemt. Tie seni Trumpo atveju nebeveikiantys kompromitavimo metodai ir demonizacija atrodo pasigailėjimo verti ir atsigręžia prieš pačius jų vartotojus. Ir aš iš visos širdies tikiuosi, kad Clintonų klano užmačios bus atskleistos ir memuarus jie rašys, kaip ir priklauso: uždaroj, griežtai kontroliuojamoj erdvėj, sėdėdami ant šikano, nes per tokius kaip jie amerikiečiai spjaudos atsivertę laikraščius, griebias prozako ir avansu kiša jį burnon nepilnamečiams. Organizacijos, tokios kaip UNESCO ir panašios, daros graudžiai juokingos, kai bando įkąst jas maitinančion rankon, užstrigusios status quo ir susirūpinusios labiau savo išlikimu nei ko nors sprendimu. Ir visi kiti panašūs, patogiai įsitaisę prie Amerikos tešmens, kaišiojantys mums panosėn vargšų kenčiančių vaikų nuotraukas ir besispjaudantys įkvepiančiais lozungais, tegul eina… ir susiranda tikrus darbus. Mažiau putų, daugiau seilių, anot seno provincijos klebono. Vaikai, nematydami veidmainysčių, bus kur kas laimingesni ir išvengs prozako, o ir mums visiems akyse prašviesės. Kitas žingsnis turėtų būt kultūrinė revoliucija: perkošiant politinį procesą, ekonomiką, darbo sampratą, šeimos reikšmę. Ir būtų gerai, kad tai atsitiktų anksčiau negu vėliau, kol neužgriuvo globali katastrofa ir valdžion neatėjo tikri diktatoriai.

Rolandas Kaušas. Amerikietiški kalneliai

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Gražu čia pas mus ir miela: kai tolimuose progreso šviesos nenutviekstuose kraštuose Kristijonas Donelaitis sužvarbusį lietuvį ragina į kakalio glėbį, rudenėlis pietinėj Kalifornijoje žvilgčioja pro atvirą langą. Po ilgos sausros lietaus palaistyta žemė, giliai atsidusus, nedviprasmiškai primins: metas užsiimti ekoseksualumais ‒ laižyti žolę, tuoktis su vandenynu, užsiiminėti seksu su medžiais ir ieškoti žemės klitorio, nes tai pati naujausia geroji naujiena, kurią paskelbė seksologijos daktarė Annie Sprinkle. Ekoseksualumu vadinasi.

Mes keičiam pavarą, sako Annie. Buvo Motina Gamta, dabar bus Gamta Meilužė. Seksologija ir ekologija susilieja. Ok. Tai turėtų būti ypač aktualu kietakakčiams, ant išnykimo ribos esantiems šaltakraujams lietuviams. Kodėl mums nesusituokti su ežeru? Jeigu nesugebėsime pasinaudoti net šia proga, tai nebėra daugiau ką kaltinti. Ant pečiaus sėdėdamas tautos neišgelbėsi.

Apie mums aktualią emigraciją – dar žodelį kitą, nes, pasirodo, JAV gyvena milijonai nelegalų. Statistiškai 30 % jų susiję su kriminaline veikla, taigi atvažiuoja tik rinktinė publika. Iki šiol policininkas, nutvėręs tokį, turėdavo greit nusigręžti kiton pusėn ir pradėti švil­pauti, o pasieniečiai privalėjo kertančius sieną pasivyti ir paspausti ranką. Pasirodo, prieš tokį mielą bendrabūvį pasisako Konstitucija ir įstatymai. Ir kas būtų galėjęs pagalvoti. Kai kuriuos tautų draugystės propaguotojus patirties pasidalijimo tikslais net sugalvota iš­emigruoti namo. Dangaus keršto besišaukiantis poelgis. Tad nenuostabu išgirsti giliai įskaudintos Meksikos vyriausybės rūpestį: nelegaliai JAV gyvenantiems savo piliečiams suteiksime legalią pagalbą. Poeto vertas gestas, gal net Hillary Clinton plunksnos. Mes visa širdimi su tavim, Meksika.

Pakelkite ranką, kas norite su manim eiti griauti stovylų? Progą pasimankštinti mums suteikia kairiųjų inicijuota pastanga peržiūrėti JAV istoriją. Amerikos pilietinio karo 1862–1865 m. generolas Robertas E. Lee pakliuvo pačion perversmų uragano akin. Pasirodo, kai mes Lietuvoje vedami kairių pažiūrų raudonųjų kilom prieš carą, generolas pasisakė už vergovę. ESPN ta proga pademonstravo gražią iniciatyvą ir Robertui Lee uždraudė komentuoti amerikietiškojo futbolo rungtynes. Kitąkart tas azijietis žinos, kaip pasirinkti sau vardą ir pavardę. Visi gudrūs kelti sumaištį. Ta proga turėtume uždrausti gatvėse rodytis Vytautams, nes ekspansionistiniai kunigaikščio tikslai visiems aiškūs ir absoliučiai nepriimtini. Meilė ir medžių glėbesčiavimas mūs žingsnius telydi.

Visuotinio teisingumo bangos nešama viena ponia ruošiasi paduoti į teismą „McDonald’s“. Priežastis rimta: darbuotojai prilupo jos sūnų, bandžiusį apiplėšti greitmaisčio užeigą. Neteisybės įskaudinta moteriškė teigia, jog prilupo ne šiaip sau, o dėl to, kad yra rasistai. Motinos meilė viską nugali.

Ar esate girdėję apie Hillary Clinton? Talentinga rašytoja, kurios net ji pati nėra skaičius. Rimtai rekomenduoju paskutinį opusą lietuviui pažįstama tema „lakštingala negali nečiulbėti“. Kandidatė į prezidentus pagaliau nebeturi ko slėpti: „Kas atsitiko?“ – klausia ji. Stoja nejauki tyla. Grupė „Antis“ jau seniai klausimą yra nagrinėjus ir atsakymą pateikus: „Ne tau, Martynai, mėlynas dangus.“

Rusų paveikti rinkimai mums jau seniai neduoda ramybės. Žmogaus tautybė JAV dabar nustatoma pagal tai, ar kišosi į rinkimų procesą. Aš kišausi, net ėjau balsuoti. Žinau dar keletą. Reiks keisti pasą. Ta proga galėtume prisiminti pilietį, duodantį teisman „Fruitloom“ apatinio trikotažo kompaniją. Priežastis rimta. Vyriški apatiniai, pagaminti minėtos, matyt, rusų, kompanijos, pakreipė piliečio brangiausią turtą neteisinga kryptimi.

Nukentėjusysis tvirtino, jog vos tik savo pasididžiavimą parodys prisiekusiesiems tarėjams teismo salėje, jie iškart stos jo pusėn. Taip, jeigu tarėjai bus rusai. Tada reikalai pakryps teisinga linkme. Jei ne, grabas ištiesins.

P. S. Kur jau ištisus metus žiūri Donaldo Trumpo ryšių su rusais tyrėjai? Proto bokštai, reikia žiūrėti giliau, apa­tiniuose.

Dar Karlas Marxas su Friedrichu Engelsu sakė, kad kapitalistų nagai į save riesti. O gal ir K. Donelaitis. Pasirodo ‒ klydo. Projektas, išlyginsiąs kapitalistinius nelygumus, yra toks: kiekvienam JAV suaugusiajam kas mėnesį duoti po 1000 dolerių, ir baigtas kriukis. Kartu su K. Donelaičiu kapitalistų labai atsiprašome: abu norime būti kapitalistai.

Jūs, sąžinę pardavę, už 900 dolerių perkate naują „iPhone“. Labai gera idėja, nes šis telefonas atsirakina tik pažiūrėjęs jums į veidą. Jeigu policijai ar šiaip teisingumo organams kada parūps sužinoti, kas viduje, nebereikės ten brautis per gvaltą. Užteks pažiūrėti į veidą... Gal net pavyks išvengti smurto prie „McDonald’s“.

O štai rubuilis Rocketmanas mums ramybės tikrai neduos. Tikriausiai prog­resas jam galvą apsuko: duok daugiau raketų ir kad skristų jos kuo toliau. Jezusmarja, duokit žmogui keletą raketų. Turint tokį vardą, neturėti raketų... Kiekvienam kantrybė sprogtų.

ROLANDAS KAUŠAS

2017 10 20

Nesakykite, kaip mums gyventi, tai mes nesakysim, kur jums eiti

Noris tikėti, yra kažkur tie patys teisingiausi, paskutiniai ir nebeužginčijami žodžiai, bet jų nieks nei matęs, nei girdėjęs ir dėl to filosofai yra liūdni, klerui už prekystalių gerai sekas matematika, o poetai palaipsniui virsta prozininkais. Išsiblaškiusioms sieloms visa tai, ne kitaip. Galbūt kartais, bet labai retai, pasiseka prisėlint ir žvilgtert į grožį, kuris nei moralus, nei teisingas, bet ir tas turi tendenciją keistis, kaip ta pati moralė (daryk ką nori, jei su skoniu ir elegantiškai), priklausomai nuo geografinės platumos ir ilgumos. Kaip matot, reikalai yra gerokai suknisti ir todėl nieks neapsaugotas nuo pasidavimo pagundai savo paradigmas, laimes ir teisybes paskelbti vienintelėmis ir unikaliomis. Todėl dabar aš būsiu visiškai politiškai nekorektiškas (jautrumas grožiui gadina moralę), t. y. neglotniai tarškėsiu apie laimę ir teisybę, kaip per televiziją, kuri yra politiškai korektiška, nors užsiima lygiai tuo pačiu: dabar šūdo malimo pusvalandis apie masinę migraciją, genderizmą, feminizmą, multikultūralizmą, politinį korektiškumą, žmogaus teises, centralizaciją, standartizavimą, kontinentalizmą, kultūrinį marksizmą, dešinįjį (kairysis vadintinas teisėtu pykčiu) ekstremizmą etc. ir kaip mums ir vėl reiks keistis, nes jau tik šast ir prisistatė nauji gelbėtojai, nešini paskutinėm, pačiom teisingiausiom žiniom, ir tuoj pastatys mūsų savimonę į vietą ir nukreips teisinga linkme identiteto paieškas.

Jeigu mus ko išmokė ar bent jau turėjo išmokyt istorija, tai neprašinėt kitų leidimo būt laimingiems, bet tvot gerai atsivėdėjus į marmūzę tiems, kurie pasiskelbia supratę ar iš aukščiau gavę amžinų tiesų originalus, t. y. kurie net nusišikt be ideologijos ar Dešimt Dievo įsakymų nesugeba. Tvot su skoniu ir elegantiškai, kad nepasirodytum užsidaręs ir abejingas. O dabar prie reikalo.

Palikit mus ramybėj. Eikit jūs kitur šikt. Nustokit varstyt mūsų duris, idant mus sukategorintumėt ir sustereotipintumėt. Čiuožkit pasuokt apie širdis ir meiles į mišką pas mešką. Mūsų lauko šikutkės jau seniai turėjo išpjaustytas širdeles, tai ne jūsų suideologizuotiunisex šikinykai. Taigi daiktus mes galim ir mokam pavadint ir savo kalba. Kokie jau mes ten esam, tokie: lietaus, purvo, nepriteklių ir vargo užauginti. Netelpantys visažinių nustatytuos padorumo rėmuos ir teisingos teisybės kalvės žaizdran. Ir gerai, ir pabučiuokit mums į rūrą. Palikit mus ramybėj su mūsų kraujiniais vėdarais ant stalo, tyliu kietakaktiškumu veide, rusiškom dainom Palangoj ir trijų dienų pakasynom, grybais ir uogom, gražiausiom moterim pasauly, naiviu tikėjimu, kad kitur geriau, žemaičių valgiais, pagamintais tamsoje, ir numirėliais, vežiojamais iš Sibiro.

Dievai mato, mes bandėm ir bandėm. Viską darėm, kad tik kiti būtų patenkinti, kad tik mes priklausytumėm, kad tik būtumėm dalis koordinuotų pastangų pagerinant žmoniją. Buvom gavę Galingų žodžių ir Didingų simbolių iš tų žinančių, kas mums geriausia, žinančių pačius teisingiausius žodžius. Iš Vakarų atėjo Rytai, kai krikščionybė mums, paskutiniams Europos pagonims, ta krikščionybė, kur mums perlaužė stuburą, pasakė visą ir paskutinę teisybę, po kurios jau nebėr kur: apie baisų žvėrį mumyse, apie nuodėmę dar negimus, apie mūsų įgimtą nelabumą ir nevertumą, beprasmybę ir tuštybę žemėj ir laimę danguj, ir kad dabar taip bus per amžius amen. Nuo tada nustojo mums sektis, bet pasidarė nueik nežinia kur, atnešk nežinia ką, susimaišė mums protas, ir išėjom apgraibom kvanklinėt po svetimas dykumas maudžiančia siela, beviltiškai bandydami užpildyt senųjų savo dievų formos skylę širdy. Bet kiek toli su svetimu kryžium ir savęs baime nueisi, teisybės link žemyn nuo skardžio. Nebuvom ir netapom mes niekad krikščionimis: stengėmės, deklaravom ir garsiai išpažinom, obuoliu springom, o netapom. Pesimistais mes pasidarėm, ne krikščionim. Uždėjom rūpintojėliui erškėčių vainiką, bet toliau mūsų pagoniška siela mums neleido, nes šaknys mūsų nei iš Rytų, nei iš Vakarų, bet nežmoniškai stipriai įsikibusios toj gelmėj, iš kur esam atėję, kur dalykai dar nepalytėti nei kalbos, nei rankų. Negalim mes gyvent svetimo gyvenimo ir tai yra labai nuoširdu ir turi gydomųjų savybių, jeigu sugebi tai sau prisipažinti, užuot išpažintį atlikinėjęs prie klausyklos, beviltiškai besiblaškydamas tam dabar jau ir lietuviškų šventų vyskupų šešėly, toj išsikvėpusioj barokinėj iliuzijoj.

O paskui buvo komunizmas, kuris buvo ne už kalnų ir jau greitai. Rojus žemėj, kai kuriems Sibire, o viskas, kas likę, darbo žmogui, t. y. nedaug, bet pigiai. Lozungai ir kalbos, kosmonautai, danguj neradę Dievo, ir Leninas, gyvesnis už visus gyvuosius. Mes dar turėjom jėgų gintis, mat’ tvoju, tos kalbos nubėgdavo mumis kaip vanduo nuo žąsies. Ir kas jom tikėjo, kas skaitė tuos pirmus laikraščių puslapius, tik paskutinį, kur buvo apie „Žalgirį“ ir krepšinį, buvom mes ir jie, ribos labai aiškios, kerštaudami vogėm mes iš jų, o iš tikro tik iš savęs, vis sunkiau darės susigaudyt, lyg ir norėjos į Vakarus, o mus siuntė į Rytus, nes Lietuvoj rojaus kaip nebuvo, taip nebuvo, tik tas nenumaldomas ilgesys.

Bet juk turi rojus kažkur būt, mes taip buvom išmokyti, kad reikia galų gale pakliūt į dangų, vienąkart metuose atlikus velykinę ir pažadėjus daugiau taip nedaryt. Ir vėl laikai keitės. Guodėmės: esam Europos centras, bet nepaliko jausmas – greičiau periferija ir sąvartynas, nes tas laisvasis pasaulis kartu su Vakarų demokratija suverčia čia savo nevykusių eksperimentų atliekas. Kartu su daniškų kiaulių srutom dabar ateina nauji kryžeiviai, jau šįkart ne kibirais rožančių nešini, ne, pasirodo, geroji naujiena, ta krikščionybė, kur išdraskė gyvastį mums širdy, ir nebuvo taip jau gerai. Ne, tik Biblija ir sifilis. Nė visų šalių taip ir nesusivieniję proletarai. Ir tie prašovė pro šalį. Paskutinė ir neapskundžiama tiesa nebuvo paskutinė, kaip anksčiau manyta, ne, greičiau gražus sapnas, bet dabar mes jau žinom, šįkart tikrai žinom, kaip turi būt, ateitis jau čia pat, suvienytoj žmonijoj be sienų, kur mes būsim belyčiai (ta biologija nuo ideologijos nelabai ir skirias, o jau tarias tai tikrai panašiai), laisvi nuo rūpesčių, kančių ir istorinės sąmonės (atsargiai, piktas šuo), dalinsimės savo pigia, nors ir esam gimę nuostabūs, darbo jėga (liumpenproletariatas su prievole ant pečių būt laimingas). Belieka būt smalsiems gyvenimo nuotykiui be glitimo, bet chalaliniam ir košeriniam, be laktozės, bet biodinamiškam, saulės energijos užaugintam ir nedidinančiam anglies dvideginio taršos, visas vaivorykštės spalvas turinčiam. Laisvė ir autentiškumas, visiems išdalins jų po vieną, o tam geriausiai tinka bevardystė, nes vardai įkalina. Tik gimusiems mums duos numerį, visiems tą patį, t. y. jokios diskriminacijos. Taigi, visi būsim numeris 1. Vaikai eis į mokyklą tris dienas per metus, o likusiu laiku išgirs, kokie yra nuostabūs, t. y. jeigu 16-os sulaukę dar tebebus baltieji, heteroseksualūs vyrai, bus izoliuoti, nes tai yra užgaulu. Įsivaizduokit laisvę nuo tautos, kalbos, kultūros, kurioj užaugot, ir savų tradicijų (paskutinis Vilniaus oro uoste, prašom užgesint Lietuvoj šviesą). Nauji katekizmai ir nauji šventieji. Neužgaulūs, neseksistiniai ar nediskriminuojantys. Ir duosim jums abstrakčius standartus, kurių nereikia pasiekt: tai bus jūsų tikslas. Pardavėjai tie patys, tik prekės kitos, mašinos varžtelis ar vartotojas, vertė unikali.

Gal ką ne taip būsiu pasakęs (pleval ja, Kostia, s Eifelevoj bašni na golovy bespečnych parižan), prabočykit jūs, inovacijų šerpai, madų evangelistai, skaitmeninio pasaulio pranašai ir eiliniai pretendentai į naujus šeimininkus, bet mums reikia atsigaut. Mums vėl reikia save susirast tarp tų griuvenų, nuolaužų, nuojautų, trupinių ir likučių, save tokius mažus su didele istorija. Reikia bėgt lauk iš kreivų veidrodžių karalystės, nuo kokiam reikia būt į kas esam, iš dykumos atgal į savo lietų, klausyt, gal dar išgirsim tą šnarėjimą, tą kuždesį. Taigi priversim dureles kuriam laikui, bet tai nėra mūsų tikslas, tik priemonė, kad paskui, savyje susigaudę, kuo didžiuotis atradę ir savęs nebesigėdindami, vėl galėtumėm kartu kurti geresnį pasaulį. Nesirūpinkit, mes jus pakviesim apsilankyt ir pakvėpuot tyru oru ir atsigert neužteršto vandens. Atsikėlę iš ryto ir nusprendę, kokios lyties ar orientacijos tą dieną esat, galėsit eit pasižmonėt tarp vyrų ir moterų, ne socialinės inžinerijos nužiestų, bet kaip motina pagimdė. Žinau, jums kils pagunda užsiimt evangelizacija arba sprogdinimais, bet mes, jūsų išmokyti, jums žvakelę uždegsim. Galėsit parymot ir pakraipyt galvelėm: žiūrėk tu man, o manėm, išnyks jie, nes neturi kiaušių. Matyt, ir vėl būsim suklydę.

  

ROLANDAS KAUŠAS

2017 07 07

Paskutinis bulius

Pravėrus duris didelė moteris mane atidžiai nuo galvos iki kojų apžiūri ir glaudžiau susupa savo dideles paslaptis chalatan. Aišku. Paslaptys skirtos ne man. Pasitraukus praleidžia vidun, sau už nugaros užtrenkia duris ir parodo ranka priekin. Kelio atgal nebėr, einu priekin, kur parodytas. Eit visai netoli. Miegamajam, lovoj, guli mažas žmogus. Po gausybe įrėmintų nuotraukų su buliais ir matadoru. Matadoras visur tas pats, buliai, matyt, skirtingi. Matadoras azijietis, didele plaukų kupeta ant galvos. Jaunas, grakščiai pasitempęs, toks panašus į balerūną ir savim pasitikintis…

– Aš buvau jo šukuosenų modeliuotoja, – pagavus mano susidomėjusį žvilgsnį tylą nutraukia moteriškė, plačiai nusišypso ir paleidžia iš rankų chalatą. Tas irgi pradeda atitinkamai šypsotis.

Pagarbiai ją apžiūriu: ne kiekvieną dieną sutiksi tokios retos profesijos žmogų. Jau noriu klaust apie matadorą ir kaip jam baigės, bet moteris skaito mano mintis ir idant negaištume laiko, griebia jautį už ragų:

– Dabar nebėr ko modeliuot, – glosto vyriškio pliką galvą, kartu pastatydama mane į vietą, t. y. kad matadorai gali mirt ir lovoj, pusiau nukvakę.

Tikrai, vyriškis lovoj irgi azijietis. Beje, tai vienintelis panašumas, kurį galiu atrast, vėl žiūrėdamas į nuotraukas. Jos žymiai įdomesnės negu galų gale Alzheimerio buliaus lovon pargriautas matadoras. Mano turimom žiniom, toj pozicijoj būt jam likę šeši mėnesiai ar mažiau. Bet moteris, matyt, nėra linkus taip ilgai laukti.

– Kiek kartų vežėm taksi atgal iš Tichuanos sulaužytais šonkauliais, meluodavom sveikatos draudimo kompanijoms, kad jis nuo laiptų nukrito, – bosu sugriaudi moteriškė, žengdama žingsnį artyn ir merkdama man akį.

Matyt, tam, kad ir aš būčiau to mažo suokalbio dalyvis. Besišypsantis chalatas irgi, rodos, linkęs priimt suokalbininką išskėstom rankom ir rodo daugiau, negu tokiais atvejais priklauso. Matadoras abejingai stebi lubas: mirs lovoj, kaip koks generolas. Didelė moteris viena ranka pasimodeliuoja sau plaukus, kita kažką nuima man nuo peties. Ranka sunki. Girdžiu, kaip suošia korida. Nei aš grakščiai nuaugęs, nei savim pasitikintis, siunčiu žinutes telepatiniu būdu moters pusėn. Taip pat ir su buliais neturiu nieko bendro… Tuo tarpu chalatas suokalbiškai apnuogina dar ir vieną petį. Ryšys yra.

– Bulių reikdavo nusipirkt pačiam, – moteriškė vis labiau įsijaučia. – Kainuodavo 1 000 dolerių.

Suklūstu. Kaina skamba pamaloninančiai: jeigu jau už tūkstantį. Be to, ir kainos nuo to laiko turėtų būt sukilusios. Kol galutinai nesusitarėm, pasislenku arčiau abejingojo matadoro. Ne dėl to, kad pasiteiraučiau apie kainą. Greičiau dėl moralinės paramos.

– Kodėl smaigsto durklus į sprandą? – greit bandau susirinkt informaciją dėl visa ko, jeigu nesutartumėm dėl kainos ir tektų susiremt.

– Ten širdis, – sako didelė moteris ir vaizdumo dėlei abiem rankom pradeda ieškot savosios. Sekas jai sunkiai, dėl to kalta įspūdingo dydžio krūtinė.

– Geri matadorai pataiko iš pirmo karto, – taip ir neradus kalba toliau, merkdama man akį. – Už tai gauni buliaus ausis ir uodegą. Vadinasi perfect kill, – nesiliauja informavus. – Bet tokių yra labai mažai. Dažniausiai gauni tik vieną ausį. Dešinę, – prideda ir kambary pasidaro trošku.

Langai uždaryti, užuolaidos užtrauktos. Jeigu ir šaukčiau, ne ką tepadėtų. Tokie pareiškimai, įlėkę per vieną ausį, per kitą neišlekia. Blogiausiu atveju ausį galima prisiūti, lenda mintis į galvą. Tada liktų tik moralinė trauma.

– Kaip aš į jį žiūrėdavau, – vėl susiima abiem rankom už vietos, kur turėtų būt širdis.

Apžiūri nuotraukas ant sienos, pabučiuoja savo pirštų galiukus ir jais paliečia matadoro veidą nuotraukoj. Jau labai jai anas prie širdies. Mano akivaizdoj vyksta drama. Labai didelė drama.

– Ar žinai, kad ta kova – tai mistinis ritualas: tarp žmogaus ir žvėries, žmogaus su pačiu savimi, Kristaus su demonu?

Tema būtų įdomi ir netgi intriguojanti, kitokioms aplinkybėms susiklosčius, raudona nosinaite mojuodamos pralekia mintys. Bet kur tas Kristus, kai jo reikia, čia jau aš pats sau sakau, pavydžiai nulydėjęs mintis į tolį. Jos ten nulėks, pasislėps ir sugrįš, kai nereikia. O kur man dėtis?

Moteriškė pasirausia stalčiuj ir ištraukia kažką panašaus į šventą paveikslėlį. Matyt, idant pabrėžtų mistinę mūsų susitikimo pusę. Jei kartais būčiau vienas iš tų, lėtai susigaudančių situacijoj. Paduoda man ir stebi. Ir tikrai: ten nupiešti pirmieji krikščionys, koliziejuj kovojantys su liūtais, t. y. palikti likimo valiai. Nedidelė man paguoda. Kitoje pusėje matadoro vardas, kovos data ir vieta. Jėzaus ir ten nė kvapo. Ir kas galėjo pagalvot, kad viskas taip susikomplikuos.

– Visad žinodavau, kad sugrįš, – sako man, įdėmiai stebėdama, ar supratau tą gilią mistinę prasmę.

Esu paliktas likimo valiai, kur čia nesuprasi. Bet kodėl aš, spygteli vidinis balsas, gilios prasmės neįžiūrėjęs. O gal aš visai ne aš, akimirką aptemsta protas ir nušvinta galimybė peržengt save ir praplėst sąmonę ne psichotropinėmis medžiagomis. Gal aš – matadoras su durklu rankoj, minia, sulaikius kvapą…

– O paskui mes mylėdavomės, – sako ji ir užmerkia akis.

Bet labai neilgam, matyt, kad neišleistų manęs iš akių. Liežuviu sudrėkina savo putlias lūpas. O mano rankos tuščios, nei durklo, nei raudonos skraistės. Ir net dėl kainos nesusitarta. Matadoro lova pristumta prie sienos, ratu neapibėgsi. Minia sulaikius kvapą laukia… Girdžiu buliaus šnopavimą. Ne, čia tik vyriškis lovoje įraudusiu, įtampos kupinu veidu, lyg stumtų akmenį į kalną. Kelias į žūtbūtinį mūšį? Dar kiek pakovojęs, bet tik su savim, lengviau atsikvepia ir nurimsta. Sodrus, gyvenimo svorio kupinas kvapas pasklinda aplinkui. Didelė moteris, staiga sumažėjus, apeina mane ratu ir praveria langą. Glaudžiai susisupa chalatan: skersvėjis traukte traukia lauk romantiką. Korida eina netikėta linkme, t. y. į pabaigą. Giliai įkvepiu ir slapčia dėkingai merkiu matadorui akį.

Didelė moteris, prieš užverdama duris, atsidūsta.

– Tau dar nepapasakojau, kaip, prieš išleisdami bulių į areną, kartais jam į lytinius organus įvarydavom adatą, – sako.

2013 07 05

Supraskit nesuprantančius

ROLANDAS KAUŠAS

Mes gimėm, užaugom ir gyvenom kitokiais laikais. Pasauly, į kurį atnešdavo gandras. Paskui vaikus laikydavo vaikais kiek įmanoma ilgiau. Jie turėdavo būt paklusnūs, žinot savo vietą, nesimaišyt vyresniems po kojomis ir prie šventinio stalo, stot į nurodytas aukštąsias mokyklas, pageidautina – į mediciną, tuoktis laikui atėjus, turėt vaikų, laikyt savo vaikus vaikais kiek įmanoma ilgiau. Skyrybos ir abortai buvo mūsų teisės. Dar būdavo visos šeimos ir po vieną fotografija su numirėliu grabe. Mirtis buvo išrišimas, Vėlinės – šventė, pasipriešinimas sistemai ir mūsų stiprybė. Šiandien yra seksualinė edukacija iš Vakarų ir vaikai iš vamzdelių, dirbtiniai apsėklinimai, du tėvai ir dvi motinos, moterų teisės, vaikų gynimo komitetai, emancipacija ir kremacija. Ir užtat nebėr kam fotografuotis prie atidaryto grabo, ir nebėr kur užmest žemės saujos, nes nieks nebeturi laiko mirčiai ir jos šventimui. Nebent tik susirinkt kaip žuvims per nerštą per Vėlines.

Viešai demonstruojami dalykai, mes tą žinojom, buvo neteisingi. Todėl buvom išmokyti žygiuot per Spalio revoliucijos metines viešai, o Kūčių vakarienę valgyt paslapčia. Mūsų laikais buvo daug dalykų, kurių negalima buvo rodyti ir garsiai sakyti. Arba reikėjo daryt pasislėpus, puse lūpų. Antraip galėjai būt nubaustas ir uždarytas į psichiatrinę, kad nebeliktų vietos pasislėpti. Susigūžt ir laukt buvo mūsų stiprybė. Tapt nuodėmės ir nevertumo auka – išeitis.

Mes šiandien puolam neteisingų žmonių demonstracijas, nes yra baisu žiūrėti į tą neatsargumą: taip galima susitikt save patį. Tai nuo ilgo tylėjimo ir laimės žiburio, toli ir ne mums uždegto. Todėl mes kentėjom ir brukom save į tamsą, gilyn. Tai gerai matyti veiduose, nespalvotose fotografijose prie grabo ir ateities. Šiandien jūs gyvenat, lyg nebūtų rytojaus. Panorėję net renkatės išeit iš gyvenimo, nes jūsų laimė esat jūs patys. Ir nebelikę Dievo baimės nei dangaus, nei pragaro, ir žmonės patys renkas, kur ir kaip jiems būt laimingiems. Ir nuotraukose gražūs žmonės paikai šypsosi, ir gyvenimas jiems visai nerieda į pragarmę, o tik vyksta.

Mus vežė į Sibirą, jūs tremiat save į Vakarus. Mums Dievas leisdavo vogt iš rusų valdžios, jūs vagiat iš savos. Mūsų laikais nedaug kas pinigų turėjo, o jei ir turėjo, už juos nelabai kas buvo nusipirkt. Dabar už pinigus gali nusipirkt viską, net ir tuos, kur leidžia pinigus. Mūsų laikais malonumų buvo nedaug, bet buvo leista gert, todėl reikėjo švęst, laidotuves ir vestuves reikėjo švęst dvi tris dienas, susitikt ir ilgai viens kitą ragint valgyt ir pakelt taurelę. Ir šnekėt pradėdavom gal tik po trečios ar ketvirtos, nelygu kiek giliai save buvom ištrėmę. Šiandien šneka visi ir bet ką, net būdami blaivūs, ir veidaknygėj skelbia, ką valgė pietums, deda savo nuotraukas ir linki viens kitam labos nakties. Nes tai, matyt, kažkaip yra svarbu, kaip ir parodyt kuo daugiau nuogo kūno ir leist kitiems akimis pažįst pripūstas krūtis. O gyvenimas nuo to tik daros vis lėkštesnis, ir spauda užsimušdama ieško paslapčių, bet gelmėj belikusios tik dujos.

Mūsų laikais kairiarankiai turėdavo būt perdirbti, nes nederėjo rašyt kaire ranka. Kairė buvo blogai ir nieks tavęs neklausė, ar tu nori rašyt dešine. Ir taip visi judėjo į vieną pusę, grūsdavos iš ryto į autobusą ir važiuodavo į darbą nuo aštuonių iki penkių. Tikėjom visą gyvenimą, kad tai yra vienintelis galimas pasaulis su aiškiai apibrėžtom darbo vietom nuo aštuonių iki penkių, su aiškiai apibrėžtom gyvenamosiom vietom, kur reikės praleist visą likusį laiką ir kitaip nebus. Ribos ir vienakryptiškumas saugojo mus nuo pertekliaus ir depresijos. Šiandien visi turi savo skirtingas nuomones, skirtingas seksualines orientacijas ir bilietus į Angliją, ir nieks nebejuda į priekį, tik į plotį – nuo dietų, depresijos ir baimės stokos. Aiškumas ir paprastumas dingo kartu su moliniais kunigaikščiais nuo sienų ir tėvynės meile. Mums dainavo „Moj adres ne dom i ne ulica, moj adres Sovetskij Sojuz“, bet mes gyvenom Lietuvoj. Buvo ten ir čia, mes ir jie. Jūs dainuojat „Eurovizijoj“ ir šokat Europos Unijoj. O Lietuvoj begyvena tik prisiminimai ir nemokantys šokt ir dainuot pagal kito dūdelę. Ir jauties užspeistas kampe, ir vis sunkiau beatskirt savus nuo svetimų ir tada kandi tam, kuris arčiausiai.

Mes skaitėm Mikaldos knygą, jūs žiūrit „Star Wars“: įvairiausio plauko gyvybės, su straubliais ir be galvų, kvėpuojantys per burną ir per šikinę, žiūrintys per nosį ir su pasitenkinimu valgantys mėšlą. Kur tėvynės nelikę, žemėlapių su Lietuvos vardu nebėr, kur žmonija į save nebepanaši, tautos, lyties ir rasės nė kvapo, kaip ir bendros amžinos ir absoliučios tvarkos visiems. Net Mikaldos knygoj taip neparašyta, net pranašai nedrįso taip toli pažvelgti.

Gyvenom mes Lietuvos laikais, paskui prie sovietų, o dabar tik gyvenam. Anksčiau buvo sunkūs ir nepatogūs laikai, bet mes tikėjomės, kad ateitis bus, vėl bus kaip vakar. Dabar, rodos, ateities iš viso nebėr, o dabarty nebėr mūsų. Ir mes kabom ore, niekieno žemėj, ir mums sunku tai vadint Lietuva.

0

Ar visada kunigo naudą velniai gaudo?

Pasvarstymai iš šalies

Klausei, kas man gyvenimas, – siena,
bet aš galynėjuos.
Sužeistas vėjas yra mano siela,
sužeistas vėjas. S. Geda

Ta istorija vis labiau panašėja į Kunigo naudą velniai gaudo. Todėl norėtųsi šį tą pasakyt.

Į seminariją Sigitas Matusevičius atėjo kaip mielas, draugiškas vaikinas. Mokėmės kartu trejetą metų, aš buvau dvejais kursais vyresnis. Atsimenu jo gerą būdą, šiek tiek nedrąsų norą pritapti. Tais laikais seminarijon eidavo vedami aiškiai suvoktos meilės Tėvynei ir Dievui. Jis buvo vienas iš tokių. Kuriems sunkiausia. Jautriems ir labai nuoširdžiai viską priimantiems.

Žinoma bažnyčios vadybininkai tai paneigs, bet sunku tikėti kad nieks nežinojo apie kun. Sigito ir jo šeimininkės santykius. Jau net ir tikintiesiems, o jau ką ten kalbėt apie smalsius pašaliečius turbūt senokai nekyla toks klausimas: ar kunigai laikosi celibato? Ypač kai vėlyvą naktį, su kunigu besišnekant telefonu, gretimais pasigirsta ir šeimininkės balsas (paminėta straipsny).

Šiuo atveju reikia žiūrėti visai kita kryptim, ne tai kad pro šalį, nes tas jau ir be mūsų yra daroma, o greičiau ieškant priežąsčių ir galimų sprendimo būdų, t.y. kad kunigai, galutinai susipainioję, turėtų kur įsikibt. Nieks ir nesitiki, kad vyskupijų kūrijos, kiek žinau, vis dar kunigų už akių tebevadinamos motinom kūrvijom, ims ir atidarys archyvus ir pasidalins medžiaga.  Tą pravardžiavimą paminiu ne kad linksmiau būtų, bet dėl to, kad jis atspindi tą nepasitikėjimo nuotaiką ir patriarchaliniu modeliu tebegrindžiamus santykius. Kad tam yra pagrindo, matyti iš skubotų kūrijos pareiškimų apie psichinę kunigo diagnozę, visai neturint tam įrodymų: t.y atsiribojant, neprisiimant jokios atsakomybės už savo kritusį narį. Munduro švara yra svarbiau. Antra vertus juk ir neprikabinsi ant kiekvienos klebonijos lentelės su užrašu: Prieš pakeldamas prieš save ranka, skambink tokiu ir tokiu telefono numeriu...

Žinoma rizikuodamas, bet galiu pateikti jums tokį scenarijų. Žinant, kad šeimininkė iš Kauno, galima būtų manyti, kad susipažino Sigitui dar tebesimokant seminarijoje. Mergina, turbūt, iš tikinčios šeimos, laikosi arčiau bažnyčios. Vyresni kunigai jaunai merginai ne tokie idomūs, kaip jauni, energingi klierikai. Vienija tikėjimas, idealai, amžius.  Merginos tėvams toks ryšys irgi atrodo visai priimtinas ir saugus: juk klierikas. Atsiranda simpatija ir žingsnis po žingsnio visi tie imantrūs irodinėjimai apie celibato vertę ir kilnumą nueina šuniui ant uodegos. Jau nuo pat pradžių tas ryšys yra slepiamas. Ir ne tik nuo kitų akių. Nėra lengva, ir netgi žymiai sunkiau yra rasti taiką su pačiu savimi. Abiems, tiek klierikui ar kunigui, tiek jo draugei yra aiškiai pasakyta: jūsų ryšys yra nuodėmingas. Turi mylėti Kristų nepadalinta širdimi. Antra vertus, tas ryšys abiems atrodo toks...tyras, pakylėjantis, nuspalvinantis gyvenimą visom imanomom spalvom. Nuo to ir Dievo meilė įgauną naują gelmę. Kur tas blogis? Šitoj vietoj visai pilnai suprasiu tuos, kurie pasakys: tai palik tą klierikystę ar kunigystę ir ženykis. Kai kurie taip ir padaro. Bet dauguma jaučiasi pašaukti būti kunigais. Net ir mylėdami. Kai kurios merginos, nematydamos perspektyvų, šioje vietoje irgi pasitaukia. Noris turėt šeimą, atsiranda nuovargis nuo to kasdienio slapstymosi ir žeminančios padėties. Titulas šeimininkė, nors ir su mylimu žmogum, toli gražu nėra panašus į svajonių išsipildymą. Bet kitos ryžtąsi. Dvi mylinčios, idealų pilnos širdis. Tokios visada suranda išeitį ar pakankamą pateisinimą savo būviui: ne nuodėmė, nes mes viens kitą mylim, celibatas yra neteisėtas ir Dievas to nenori, kiti kur naktį bažnyčioj susituokia, t.y. priima santuokos sakramentą, tarsi apeidami tą nusikaltimo barjerą, treti paprasčiausiai surambėja. Dar kiti, pavargę nuo to sukimosi užburtam rate ir niekaip negalėdami apsiprast, pradeda ieškot užsimiršimo alkoholy arba narkotikuos.

O viešumoj, tuo tarpu, vieni apsimetinėja, kad laikosi celibato, kiti, vadybininkai,  apsimeta tikį, kad taip ir yra. Ir tik viešumon problemoms iškilus, paskubomis bando sukurpti politiškai teisingą atsakymą.

Paskui, su amžium, mažėja idealizmas, gyvenimas įneša pataisų, visokiausių buitinių prievolių, senstančių tėvų ir ta, kuri yra pasiruošus su tavim eit į pasaulio kraštą, vieną gražią dieną paklausia:

 -O kas bus jei tu numirsi ir aš, atidavus tau savo gyvenimą, liksiu be nieko, tik su savo mergautine pavarde?

Apie šią dramą nieks niekad nekalba. Idant jos išvengt, daroma paprasčiau: tos jau nebe pirmos jaunystės moteriškės, dažniausiai bevaikės, be draugų (nes reikėjo slapstytis), giminių, geriau negu kiti matančių situaciją ir nujaučiančių kas po ja slepiasi, pašiepiamos. Jų statusas visuomenėje gravituoja tarp laisvo elgesio ir svetimo turto pasigviešusio asmens. Tos kunigų draugės ir šeimininkės visad lieka kaltos. Nes suvedžiojo, atėmė iš tikinčiųjų, užbūrė, kėsinosi į bažnyčios gerą (nesuprantamas susirūpinimas, skelbiant nepadalintą bažnyčios atsidavimą Kristui). Šalia viso to situaciją pasūdant teologiniais argumentais apie pirmąjį nusidėjimą ir Ievos kaltę.

Bet kartais ateina diena, kai kova su savim, dievais ir žmonių rašytais įstatymais pasiekia kulminaciją, kai laikinai apmalšinta bet nenugalėta dviprasmybė sprogdina iš vidaus ir giliai įsodintas kaltės jausmas parklupdo ant kelių: Jis užsiminė jaunystėje suklydęs, nusidėjęs Dievui, mylėjęs, ir belieka tik ta viena išeitis. Jeigu kun. Sigitas mieliau kalbėjosi su savo motinos prižiūrėtoja ir jai bandė atsiverti, rodo į dar vieną skaudulį: Jis neturėjo kuo pasitikėti savų konfratrų tarpe. Kas mus veda prie tam tikrų apibendrinimų.

Pažiūrėjau LKB tinklalapį. Ten daug susirūpinimo gamtos nelaimėmis Filipinuose, padėtim Ukrainoje ir gėrėjimusi popiežium. Vilkaviškio vyskupija turi Pasišventusių Našlių Asociaciją, kur narės, nebe pirmos jaunystės damos, ryžtasi laikytis celibato. Dar keletas kitų draugijų, kurioms vadovauja kunigai. Skelbiami rekolekcijų laikai ir datos. Kunigams kaip žmonėms ten nieko nematyti. Sergančių sielų gydytojų likimas yra pačių sergančiųjų reikalas. Esu matęs savižudybių prevencijos numerį Lietuvoje, tikrai toks yra, bet tai argi dėsi tokį į vyskupijos puslapį, dėl tų pačių priežąsčių: munduras neleidžia. Čia tik sveiki, absoliučiai atsidavę ir nenuilstantys Kristaus sekėjai, gausiai susirinkę už kunigą Sigitą laikyt mišių. Reikia tikėtis bent jau kokia konferencija buvo pravesta. Apie tai ką daryt, jeigu nieko nebegali daryt. Pasikvietus profesionalą. O juk derėtų vyskupijoms turėti psichologą, gal kokį saviškį išmokslinti, ne išpažinčių klausyti, ar rekolekcijoms pravedinėti, bet padėti susipainiojusiems, nes pati kunigystė, pakabinta tarp dangaus ir žemės, yra iki šiol sunkiai nusakoma vieta net ir patiems dvasiškiams.

ROLANDAS KAUŠAS

2014 12 23

Didžiausia pasaulio religija

Taip jau yra ir nieko čia nepadarysi – ištisus metus jis tave iš šalies stebi, užsirašo viską į knygą ir gruodžio 24-osios naktį sužinai, kaip tavo elgesys buvo įvertintas. T. y. randi po egle dovaną. Arba ne. Susidaro įspūdis, kad vertinimo sistema nėra labai jau griežta, nes apsijuokti prieš liudininkus, nieko po egle neradus, asmeniškai dar neteko. Nors, mano nuomone, yra buvę metų, kai dovanų vertas nebuvau. Be to, žinau ir, reikalui esant, galėčiau prikišamai nurodyti ir kitus dovanų nevertus asmenis. Tokia neįprasta vertinimo sistema (tai nieks nesiųs į pragarą?) kelia teisėtą susirūpinimą. Ir smalsumą.

Paveikslai ir portretai mums pateikia tokį vaizdą: raudonskruostis, pražilęs, gana aukštas, tuktelėjęs, bet šiaip jau sveikai atrodantis, besišypsantis, savimi patenkintas ir pasitikintis vyriškis. Jaunatviškos dvasios, nors jau akivaizdžiai perkopęs penkiasdešimt, mėgsta vaikus, sodina juos ant kelių, šnekina, klausosi deklamuojamų eilėraščių. Nors gausiai susitikinėja su mažamečiais, neteko girdėti apie kokias dviprasmybes ar užuominų apie nepilnamečių tvirkinimą. Trumpai pasakius, tokie faktai istorikų niekada nebuvo užfiksuoti. Tiesa, susidomėjimą suaugusiomis dailiosios lyties atstovėmis yra ne kartą pademonstravęs. Apie tai byloja sukurtos giesmės ir filmai. Bet ar už tai mes galėtumėm jį teisti? Nors jis pirmas ir pradėjo sąrašus sudarinėt?

Visi čia išvardinti faktai neleidžia mums abejoti Kalėdų Senelio egzistavimu. Aš pats asmeniškai turiu nuotrauką: prie naujametinės eglutės, kiek sunerimęs (nelabai pavykęs eilių „Tupi žvirblis kamine…“ deklamavimas), sėdžiu jam ant kelių. Sunku būtų abejoti ir jo dieviškumu. Visi kriterijai įvykdyti su kaupu: buvimas vienu metu keliose vietose, dovanų padauginimas, mūsų visų minčių ir elgesio žinojimas, ilga ir stabili santuoka. Beje, skirtingai negu visos kitos dievybės, save pačios dievais pasiskelbusios, Kalėdų Senelis niekad savęs dievu nevadino – manykit sau ką tik norit. Jam, rodos, žymiai įdomesni esam mes ir dovanų dalinimas. Neteko girdėt, kad būt reikalavęs maldų, aukų, smilkalų irgi adoracijų. Kas išties sukelia tam tikrų komplikacijų ir didelį netikrumo jausmą. Juk prieš akis neturint bent jau mažiausiai kokių dešimties įsakymų ar komunizmo statytojo moralinio kodekso ir žinant savo įgimtą nelabumą (pagarba kitiems dievams, nepamirštantiems mums apie tai nuolat priminti), visad išlieka pavojus rasti po egle švilpaujantį vėją. Net kyla pavydas, pagalvojus apie kleboną rinkliavos metu: juk jeigu iš tavęs pinigus paėmė, vadinasi, elgiesi teisingai. Antraip argi imtų? Štai jums ir kompasas, ir kelrodė žvaigždė, ir tiesi kaip antkapio kryžius moralė.

Jeigu Kalėdų Senelis atrodytų paliegęs ir nusipasninkavęs, pasislėpęs urve nuo pasaulio tuštybės (kaip kad visos dievybės, gal išskyrus graikų (užtai graikų tikintieji ir pasiskyrė sau per metus dviejų mėnesių atostogas: kokie dievai, tokie ir tikintieji)), ir mums būtų ant širdies ramiau ir galvoj mažiau rūko: nešk kryžių, o visa kita bus pridėta. Va čia tai būtų viskas aišku: mušim, kol pasitaisysi. Pasijunti šio to vertas esąs. O dovanas gausi anoj pusėj. Užtat ir nubarsto eglės šakom taką iki grabo; suprask, išėjo dovanų atsiimt. Bet ne. Mūsiškis būtinai turi išgerti statines pieno ir suraityti kalnus jam paliktų pyragaičių. O paskui didesnė Žemės rutulio gyventojų dalis gruodžio 25-osios rytą paknopstom lekia po egle ieškot dovanų. Ir randa. Neaišku, už ką. Tarsi viskas būtų palikta mūsų pačių valiai: būk geras. Didžiausia pasaulio religija be katekizmo, kryžių, klausyklų irgi kataklizmų. Su raudonskruosčiu, sveikos psichikos dievu, kuris visus apdovanoja ir nieko nereikalauja mainais. Kur reikia būt geresniems šiaip sau, be jokios rimtesnės priežasties. Ir aš jus myliu ir linkiu jums linksmų švenčių.

Share on facebookShare on twitterShare on emailShare on pinterest_shareMore Sharing Services1

Kiti tekstai, kuriuos parašė ROLANDAS KAUŠAS:

Didžiausia pasaulio religija 
Legenda apie padalintą sielą 
Patys brangiausi bananai 
Į ateitį šviesią per ateitį šviesią trekšt trekšt 
Viva Las Vegas 
Skrydis virš gegutės lizdo