ROLANDAS KAUŠAS

2017 07 07

Paskutinis bulius

Pravėrus duris didelė moteris mane atidžiai nuo galvos iki kojų apžiūri ir glaudžiau susupa savo dideles paslaptis chalatan. Aišku. Paslaptys skirtos ne man. Pasitraukus praleidžia vidun, sau už nugaros užtrenkia duris ir parodo ranka priekin. Kelio atgal nebėr, einu priekin, kur parodytas. Eit visai netoli. Miegamajam, lovoj, guli mažas žmogus. Po gausybe įrėmintų nuotraukų su buliais ir matadoru. Matadoras visur tas pats, buliai, matyt, skirtingi. Matadoras azijietis, didele plaukų kupeta ant galvos. Jaunas, grakščiai pasitempęs, toks panašus į balerūną ir savim pasitikintis…

– Aš buvau jo šukuosenų modeliuotoja, – pagavus mano susidomėjusį žvilgsnį tylą nutraukia moteriškė, plačiai nusišypso ir paleidžia iš rankų chalatą. Tas irgi pradeda atitinkamai šypsotis.

Pagarbiai ją apžiūriu: ne kiekvieną dieną sutiksi tokios retos profesijos žmogų. Jau noriu klaust apie matadorą ir kaip jam baigės, bet moteris skaito mano mintis ir idant negaištume laiko, griebia jautį už ragų:

– Dabar nebėr ko modeliuot, – glosto vyriškio pliką galvą, kartu pastatydama mane į vietą, t. y. kad matadorai gali mirt ir lovoj, pusiau nukvakę.

Tikrai, vyriškis lovoj irgi azijietis. Beje, tai vienintelis panašumas, kurį galiu atrast, vėl žiūrėdamas į nuotraukas. Jos žymiai įdomesnės negu galų gale Alzheimerio buliaus lovon pargriautas matadoras. Mano turimom žiniom, toj pozicijoj būt jam likę šeši mėnesiai ar mažiau. Bet moteris, matyt, nėra linkus taip ilgai laukti.

– Kiek kartų vežėm taksi atgal iš Tichuanos sulaužytais šonkauliais, meluodavom sveikatos draudimo kompanijoms, kad jis nuo laiptų nukrito, – bosu sugriaudi moteriškė, žengdama žingsnį artyn ir merkdama man akį.

Matyt, tam, kad ir aš būčiau to mažo suokalbio dalyvis. Besišypsantis chalatas irgi, rodos, linkęs priimt suokalbininką išskėstom rankom ir rodo daugiau, negu tokiais atvejais priklauso. Matadoras abejingai stebi lubas: mirs lovoj, kaip koks generolas. Didelė moteris viena ranka pasimodeliuoja sau plaukus, kita kažką nuima man nuo peties. Ranka sunki. Girdžiu, kaip suošia korida. Nei aš grakščiai nuaugęs, nei savim pasitikintis, siunčiu žinutes telepatiniu būdu moters pusėn. Taip pat ir su buliais neturiu nieko bendro… Tuo tarpu chalatas suokalbiškai apnuogina dar ir vieną petį. Ryšys yra.

– Bulių reikdavo nusipirkt pačiam, – moteriškė vis labiau įsijaučia. – Kainuodavo 1 000 dolerių.

Suklūstu. Kaina skamba pamaloninančiai: jeigu jau už tūkstantį. Be to, ir kainos nuo to laiko turėtų būt sukilusios. Kol galutinai nesusitarėm, pasislenku arčiau abejingojo matadoro. Ne dėl to, kad pasiteiraučiau apie kainą. Greičiau dėl moralinės paramos.

– Kodėl smaigsto durklus į sprandą? – greit bandau susirinkt informaciją dėl visa ko, jeigu nesutartumėm dėl kainos ir tektų susiremt.

– Ten širdis, – sako didelė moteris ir vaizdumo dėlei abiem rankom pradeda ieškot savosios. Sekas jai sunkiai, dėl to kalta įspūdingo dydžio krūtinė.

– Geri matadorai pataiko iš pirmo karto, – taip ir neradus kalba toliau, merkdama man akį. – Už tai gauni buliaus ausis ir uodegą. Vadinasi perfect kill, – nesiliauja informavus. – Bet tokių yra labai mažai. Dažniausiai gauni tik vieną ausį. Dešinę, – prideda ir kambary pasidaro trošku.

Langai uždaryti, užuolaidos užtrauktos. Jeigu ir šaukčiau, ne ką tepadėtų. Tokie pareiškimai, įlėkę per vieną ausį, per kitą neišlekia. Blogiausiu atveju ausį galima prisiūti, lenda mintis į galvą. Tada liktų tik moralinė trauma.

– Kaip aš į jį žiūrėdavau, – vėl susiima abiem rankom už vietos, kur turėtų būt širdis.

Apžiūri nuotraukas ant sienos, pabučiuoja savo pirštų galiukus ir jais paliečia matadoro veidą nuotraukoj. Jau labai jai anas prie širdies. Mano akivaizdoj vyksta drama. Labai didelė drama.

– Ar žinai, kad ta kova – tai mistinis ritualas: tarp žmogaus ir žvėries, žmogaus su pačiu savimi, Kristaus su demonu?

Tema būtų įdomi ir netgi intriguojanti, kitokioms aplinkybėms susiklosčius, raudona nosinaite mojuodamos pralekia mintys. Bet kur tas Kristus, kai jo reikia, čia jau aš pats sau sakau, pavydžiai nulydėjęs mintis į tolį. Jos ten nulėks, pasislėps ir sugrįš, kai nereikia. O kur man dėtis?

Moteriškė pasirausia stalčiuj ir ištraukia kažką panašaus į šventą paveikslėlį. Matyt, idant pabrėžtų mistinę mūsų susitikimo pusę. Jei kartais būčiau vienas iš tų, lėtai susigaudančių situacijoj. Paduoda man ir stebi. Ir tikrai: ten nupiešti pirmieji krikščionys, koliziejuj kovojantys su liūtais, t. y. palikti likimo valiai. Nedidelė man paguoda. Kitoje pusėje matadoro vardas, kovos data ir vieta. Jėzaus ir ten nė kvapo. Ir kas galėjo pagalvot, kad viskas taip susikomplikuos.

– Visad žinodavau, kad sugrįš, – sako man, įdėmiai stebėdama, ar supratau tą gilią mistinę prasmę.

Esu paliktas likimo valiai, kur čia nesuprasi. Bet kodėl aš, spygteli vidinis balsas, gilios prasmės neįžiūrėjęs. O gal aš visai ne aš, akimirką aptemsta protas ir nušvinta galimybė peržengt save ir praplėst sąmonę ne psichotropinėmis medžiagomis. Gal aš – matadoras su durklu rankoj, minia, sulaikius kvapą…

– O paskui mes mylėdavomės, – sako ji ir užmerkia akis.

Bet labai neilgam, matyt, kad neišleistų manęs iš akių. Liežuviu sudrėkina savo putlias lūpas. O mano rankos tuščios, nei durklo, nei raudonos skraistės. Ir net dėl kainos nesusitarta. Matadoro lova pristumta prie sienos, ratu neapibėgsi. Minia sulaikius kvapą laukia… Girdžiu buliaus šnopavimą. Ne, čia tik vyriškis lovoje įraudusiu, įtampos kupinu veidu, lyg stumtų akmenį į kalną. Kelias į žūtbūtinį mūšį? Dar kiek pakovojęs, bet tik su savim, lengviau atsikvepia ir nurimsta. Sodrus, gyvenimo svorio kupinas kvapas pasklinda aplinkui. Didelė moteris, staiga sumažėjus, apeina mane ratu ir praveria langą. Glaudžiai susisupa chalatan: skersvėjis traukte traukia lauk romantiką. Korida eina netikėta linkme, t. y. į pabaigą. Giliai įkvepiu ir slapčia dėkingai merkiu matadorui akį.

Didelė moteris, prieš užverdama duris, atsidūsta.

– Tau dar nepapasakojau, kaip, prieš išleisdami bulių į areną, kartais jam į lytinius organus įvarydavom adatą, – sako.

2013 07 05

Supraskit nesuprantančius

ROLANDAS KAUŠAS

Mes gimėm, užaugom ir gyvenom kitokiais laikais. Pasauly, į kurį atnešdavo gandras. Paskui vaikus laikydavo vaikais kiek įmanoma ilgiau. Jie turėdavo būt paklusnūs, žinot savo vietą, nesimaišyt vyresniems po kojomis ir prie šventinio stalo, stot į nurodytas aukštąsias mokyklas, pageidautina – į mediciną, tuoktis laikui atėjus, turėt vaikų, laikyt savo vaikus vaikais kiek įmanoma ilgiau. Skyrybos ir abortai buvo mūsų teisės. Dar būdavo visos šeimos ir po vieną fotografija su numirėliu grabe. Mirtis buvo išrišimas, Vėlinės – šventė, pasipriešinimas sistemai ir mūsų stiprybė. Šiandien yra seksualinė edukacija iš Vakarų ir vaikai iš vamzdelių, dirbtiniai apsėklinimai, du tėvai ir dvi motinos, moterų teisės, vaikų gynimo komitetai, emancipacija ir kremacija. Ir užtat nebėr kam fotografuotis prie atidaryto grabo, ir nebėr kur užmest žemės saujos, nes nieks nebeturi laiko mirčiai ir jos šventimui. Nebent tik susirinkt kaip žuvims per nerštą per Vėlines.

Viešai demonstruojami dalykai, mes tą žinojom, buvo neteisingi. Todėl buvom išmokyti žygiuot per Spalio revoliucijos metines viešai, o Kūčių vakarienę valgyt paslapčia. Mūsų laikais buvo daug dalykų, kurių negalima buvo rodyti ir garsiai sakyti. Arba reikėjo daryt pasislėpus, puse lūpų. Antraip galėjai būt nubaustas ir uždarytas į psichiatrinę, kad nebeliktų vietos pasislėpti. Susigūžt ir laukt buvo mūsų stiprybė. Tapt nuodėmės ir nevertumo auka – išeitis.

Mes šiandien puolam neteisingų žmonių demonstracijas, nes yra baisu žiūrėti į tą neatsargumą: taip galima susitikt save patį. Tai nuo ilgo tylėjimo ir laimės žiburio, toli ir ne mums uždegto. Todėl mes kentėjom ir brukom save į tamsą, gilyn. Tai gerai matyti veiduose, nespalvotose fotografijose prie grabo ir ateities. Šiandien jūs gyvenat, lyg nebūtų rytojaus. Panorėję net renkatės išeit iš gyvenimo, nes jūsų laimė esat jūs patys. Ir nebelikę Dievo baimės nei dangaus, nei pragaro, ir žmonės patys renkas, kur ir kaip jiems būt laimingiems. Ir nuotraukose gražūs žmonės paikai šypsosi, ir gyvenimas jiems visai nerieda į pragarmę, o tik vyksta.

Mus vežė į Sibirą, jūs tremiat save į Vakarus. Mums Dievas leisdavo vogt iš rusų valdžios, jūs vagiat iš savos. Mūsų laikais nedaug kas pinigų turėjo, o jei ir turėjo, už juos nelabai kas buvo nusipirkt. Dabar už pinigus gali nusipirkt viską, net ir tuos, kur leidžia pinigus. Mūsų laikais malonumų buvo nedaug, bet buvo leista gert, todėl reikėjo švęst, laidotuves ir vestuves reikėjo švęst dvi tris dienas, susitikt ir ilgai viens kitą ragint valgyt ir pakelt taurelę. Ir šnekėt pradėdavom gal tik po trečios ar ketvirtos, nelygu kiek giliai save buvom ištrėmę. Šiandien šneka visi ir bet ką, net būdami blaivūs, ir veidaknygėj skelbia, ką valgė pietums, deda savo nuotraukas ir linki viens kitam labos nakties. Nes tai, matyt, kažkaip yra svarbu, kaip ir parodyt kuo daugiau nuogo kūno ir leist kitiems akimis pažįst pripūstas krūtis. O gyvenimas nuo to tik daros vis lėkštesnis, ir spauda užsimušdama ieško paslapčių, bet gelmėj belikusios tik dujos.

Mūsų laikais kairiarankiai turėdavo būt perdirbti, nes nederėjo rašyt kaire ranka. Kairė buvo blogai ir nieks tavęs neklausė, ar tu nori rašyt dešine. Ir taip visi judėjo į vieną pusę, grūsdavos iš ryto į autobusą ir važiuodavo į darbą nuo aštuonių iki penkių. Tikėjom visą gyvenimą, kad tai yra vienintelis galimas pasaulis su aiškiai apibrėžtom darbo vietom nuo aštuonių iki penkių, su aiškiai apibrėžtom gyvenamosiom vietom, kur reikės praleist visą likusį laiką ir kitaip nebus. Ribos ir vienakryptiškumas saugojo mus nuo pertekliaus ir depresijos. Šiandien visi turi savo skirtingas nuomones, skirtingas seksualines orientacijas ir bilietus į Angliją, ir nieks nebejuda į priekį, tik į plotį – nuo dietų, depresijos ir baimės stokos. Aiškumas ir paprastumas dingo kartu su moliniais kunigaikščiais nuo sienų ir tėvynės meile. Mums dainavo „Moj adres ne dom i ne ulica, moj adres Sovetskij Sojuz“, bet mes gyvenom Lietuvoj. Buvo ten ir čia, mes ir jie. Jūs dainuojat „Eurovizijoj“ ir šokat Europos Unijoj. O Lietuvoj begyvena tik prisiminimai ir nemokantys šokt ir dainuot pagal kito dūdelę. Ir jauties užspeistas kampe, ir vis sunkiau beatskirt savus nuo svetimų ir tada kandi tam, kuris arčiausiai.

Mes skaitėm Mikaldos knygą, jūs žiūrit „Star Wars“: įvairiausio plauko gyvybės, su straubliais ir be galvų, kvėpuojantys per burną ir per šikinę, žiūrintys per nosį ir su pasitenkinimu valgantys mėšlą. Kur tėvynės nelikę, žemėlapių su Lietuvos vardu nebėr, kur žmonija į save nebepanaši, tautos, lyties ir rasės nė kvapo, kaip ir bendros amžinos ir absoliučios tvarkos visiems. Net Mikaldos knygoj taip neparašyta, net pranašai nedrįso taip toli pažvelgti.

Gyvenom mes Lietuvos laikais, paskui prie sovietų, o dabar tik gyvenam. Anksčiau buvo sunkūs ir nepatogūs laikai, bet mes tikėjomės, kad ateitis bus, vėl bus kaip vakar. Dabar, rodos, ateities iš viso nebėr, o dabarty nebėr mūsų. Ir mes kabom ore, niekieno žemėj, ir mums sunku tai vadint Lietuva.

0

Ar visada kunigo naudą velniai gaudo?

Pasvarstymai iš šalies

Klausei, kas man gyvenimas, – siena,
bet aš galynėjuos.
Sužeistas vėjas yra mano siela,
sužeistas vėjas. S. Geda

Ta istorija vis labiau panašėja į Kunigo naudą velniai gaudo. Todėl norėtųsi šį tą pasakyt.

Į seminariją Sigitas Matusevičius atėjo kaip mielas, draugiškas vaikinas. Mokėmės kartu trejetą metų, aš buvau dvejais kursais vyresnis. Atsimenu jo gerą būdą, šiek tiek nedrąsų norą pritapti. Tais laikais seminarijon eidavo vedami aiškiai suvoktos meilės Tėvynei ir Dievui. Jis buvo vienas iš tokių. Kuriems sunkiausia. Jautriems ir labai nuoširdžiai viską priimantiems.

Žinoma bažnyčios vadybininkai tai paneigs, bet sunku tikėti kad nieks nežinojo apie kun. Sigito ir jo šeimininkės santykius. Jau net ir tikintiesiems, o jau ką ten kalbėt apie smalsius pašaliečius turbūt senokai nekyla toks klausimas: ar kunigai laikosi celibato? Ypač kai vėlyvą naktį, su kunigu besišnekant telefonu, gretimais pasigirsta ir šeimininkės balsas (paminėta straipsny).

Šiuo atveju reikia žiūrėti visai kita kryptim, ne tai kad pro šalį, nes tas jau ir be mūsų yra daroma, o greičiau ieškant priežąsčių ir galimų sprendimo būdų, t.y. kad kunigai, galutinai susipainioję, turėtų kur įsikibt. Nieks ir nesitiki, kad vyskupijų kūrijos, kiek žinau, vis dar kunigų už akių tebevadinamos motinom kūrvijom, ims ir atidarys archyvus ir pasidalins medžiaga.  Tą pravardžiavimą paminiu ne kad linksmiau būtų, bet dėl to, kad jis atspindi tą nepasitikėjimo nuotaiką ir patriarchaliniu modeliu tebegrindžiamus santykius. Kad tam yra pagrindo, matyti iš skubotų kūrijos pareiškimų apie psichinę kunigo diagnozę, visai neturint tam įrodymų: t.y atsiribojant, neprisiimant jokios atsakomybės už savo kritusį narį. Munduro švara yra svarbiau. Antra vertus juk ir neprikabinsi ant kiekvienos klebonijos lentelės su užrašu: Prieš pakeldamas prieš save ranka, skambink tokiu ir tokiu telefono numeriu...

Žinoma rizikuodamas, bet galiu pateikti jums tokį scenarijų. Žinant, kad šeimininkė iš Kauno, galima būtų manyti, kad susipažino Sigitui dar tebesimokant seminarijoje. Mergina, turbūt, iš tikinčios šeimos, laikosi arčiau bažnyčios. Vyresni kunigai jaunai merginai ne tokie idomūs, kaip jauni, energingi klierikai. Vienija tikėjimas, idealai, amžius.  Merginos tėvams toks ryšys irgi atrodo visai priimtinas ir saugus: juk klierikas. Atsiranda simpatija ir žingsnis po žingsnio visi tie imantrūs irodinėjimai apie celibato vertę ir kilnumą nueina šuniui ant uodegos. Jau nuo pat pradžių tas ryšys yra slepiamas. Ir ne tik nuo kitų akių. Nėra lengva, ir netgi žymiai sunkiau yra rasti taiką su pačiu savimi. Abiems, tiek klierikui ar kunigui, tiek jo draugei yra aiškiai pasakyta: jūsų ryšys yra nuodėmingas. Turi mylėti Kristų nepadalinta širdimi. Antra vertus, tas ryšys abiems atrodo toks...tyras, pakylėjantis, nuspalvinantis gyvenimą visom imanomom spalvom. Nuo to ir Dievo meilė įgauną naują gelmę. Kur tas blogis? Šitoj vietoj visai pilnai suprasiu tuos, kurie pasakys: tai palik tą klierikystę ar kunigystę ir ženykis. Kai kurie taip ir padaro. Bet dauguma jaučiasi pašaukti būti kunigais. Net ir mylėdami. Kai kurios merginos, nematydamos perspektyvų, šioje vietoje irgi pasitaukia. Noris turėt šeimą, atsiranda nuovargis nuo to kasdienio slapstymosi ir žeminančios padėties. Titulas šeimininkė, nors ir su mylimu žmogum, toli gražu nėra panašus į svajonių išsipildymą. Bet kitos ryžtąsi. Dvi mylinčios, idealų pilnos širdis. Tokios visada suranda išeitį ar pakankamą pateisinimą savo būviui: ne nuodėmė, nes mes viens kitą mylim, celibatas yra neteisėtas ir Dievas to nenori, kiti kur naktį bažnyčioj susituokia, t.y. priima santuokos sakramentą, tarsi apeidami tą nusikaltimo barjerą, treti paprasčiausiai surambėja. Dar kiti, pavargę nuo to sukimosi užburtam rate ir niekaip negalėdami apsiprast, pradeda ieškot užsimiršimo alkoholy arba narkotikuos.

O viešumoj, tuo tarpu, vieni apsimetinėja, kad laikosi celibato, kiti, vadybininkai,  apsimeta tikį, kad taip ir yra. Ir tik viešumon problemoms iškilus, paskubomis bando sukurpti politiškai teisingą atsakymą.

Paskui, su amžium, mažėja idealizmas, gyvenimas įneša pataisų, visokiausių buitinių prievolių, senstančių tėvų ir ta, kuri yra pasiruošus su tavim eit į pasaulio kraštą, vieną gražią dieną paklausia:

 -O kas bus jei tu numirsi ir aš, atidavus tau savo gyvenimą, liksiu be nieko, tik su savo mergautine pavarde?

Apie šią dramą nieks niekad nekalba. Idant jos išvengt, daroma paprasčiau: tos jau nebe pirmos jaunystės moteriškės, dažniausiai bevaikės, be draugų (nes reikėjo slapstytis), giminių, geriau negu kiti matančių situaciją ir nujaučiančių kas po ja slepiasi, pašiepiamos. Jų statusas visuomenėje gravituoja tarp laisvo elgesio ir svetimo turto pasigviešusio asmens. Tos kunigų draugės ir šeimininkės visad lieka kaltos. Nes suvedžiojo, atėmė iš tikinčiųjų, užbūrė, kėsinosi į bažnyčios gerą (nesuprantamas susirūpinimas, skelbiant nepadalintą bažnyčios atsidavimą Kristui). Šalia viso to situaciją pasūdant teologiniais argumentais apie pirmąjį nusidėjimą ir Ievos kaltę.

Bet kartais ateina diena, kai kova su savim, dievais ir žmonių rašytais įstatymais pasiekia kulminaciją, kai laikinai apmalšinta bet nenugalėta dviprasmybė sprogdina iš vidaus ir giliai įsodintas kaltės jausmas parklupdo ant kelių: Jis užsiminė jaunystėje suklydęs, nusidėjęs Dievui, mylėjęs, ir belieka tik ta viena išeitis. Jeigu kun. Sigitas mieliau kalbėjosi su savo motinos prižiūrėtoja ir jai bandė atsiverti, rodo į dar vieną skaudulį: Jis neturėjo kuo pasitikėti savų konfratrų tarpe. Kas mus veda prie tam tikrų apibendrinimų.

Pažiūrėjau LKB tinklalapį. Ten daug susirūpinimo gamtos nelaimėmis Filipinuose, padėtim Ukrainoje ir gėrėjimusi popiežium. Vilkaviškio vyskupija turi Pasišventusių Našlių Asociaciją, kur narės, nebe pirmos jaunystės damos, ryžtasi laikytis celibato. Dar keletas kitų draugijų, kurioms vadovauja kunigai. Skelbiami rekolekcijų laikai ir datos. Kunigams kaip žmonėms ten nieko nematyti. Sergančių sielų gydytojų likimas yra pačių sergančiųjų reikalas. Esu matęs savižudybių prevencijos numerį Lietuvoje, tikrai toks yra, bet tai argi dėsi tokį į vyskupijos puslapį, dėl tų pačių priežąsčių: munduras neleidžia. Čia tik sveiki, absoliučiai atsidavę ir nenuilstantys Kristaus sekėjai, gausiai susirinkę už kunigą Sigitą laikyt mišių. Reikia tikėtis bent jau kokia konferencija buvo pravesta. Apie tai ką daryt, jeigu nieko nebegali daryt. Pasikvietus profesionalą. O juk derėtų vyskupijoms turėti psichologą, gal kokį saviškį išmokslinti, ne išpažinčių klausyti, ar rekolekcijoms pravedinėti, bet padėti susipainiojusiems, nes pati kunigystė, pakabinta tarp dangaus ir žemės, yra iki šiol sunkiai nusakoma vieta net ir patiems dvasiškiams.

ROLANDAS KAUŠAS

2014 12 23

Didžiausia pasaulio religija

Taip jau yra ir nieko čia nepadarysi – ištisus metus jis tave iš šalies stebi, užsirašo viską į knygą ir gruodžio 24-osios naktį sužinai, kaip tavo elgesys buvo įvertintas. T. y. randi po egle dovaną. Arba ne. Susidaro įspūdis, kad vertinimo sistema nėra labai jau griežta, nes apsijuokti prieš liudininkus, nieko po egle neradus, asmeniškai dar neteko. Nors, mano nuomone, yra buvę metų, kai dovanų vertas nebuvau. Be to, žinau ir, reikalui esant, galėčiau prikišamai nurodyti ir kitus dovanų nevertus asmenis. Tokia neįprasta vertinimo sistema (tai nieks nesiųs į pragarą?) kelia teisėtą susirūpinimą. Ir smalsumą.

Paveikslai ir portretai mums pateikia tokį vaizdą: raudonskruostis, pražilęs, gana aukštas, tuktelėjęs, bet šiaip jau sveikai atrodantis, besišypsantis, savimi patenkintas ir pasitikintis vyriškis. Jaunatviškos dvasios, nors jau akivaizdžiai perkopęs penkiasdešimt, mėgsta vaikus, sodina juos ant kelių, šnekina, klausosi deklamuojamų eilėraščių. Nors gausiai susitikinėja su mažamečiais, neteko girdėti apie kokias dviprasmybes ar užuominų apie nepilnamečių tvirkinimą. Trumpai pasakius, tokie faktai istorikų niekada nebuvo užfiksuoti. Tiesa, susidomėjimą suaugusiomis dailiosios lyties atstovėmis yra ne kartą pademonstravęs. Apie tai byloja sukurtos giesmės ir filmai. Bet ar už tai mes galėtumėm jį teisti? Nors jis pirmas ir pradėjo sąrašus sudarinėt?

Visi čia išvardinti faktai neleidžia mums abejoti Kalėdų Senelio egzistavimu. Aš pats asmeniškai turiu nuotrauką: prie naujametinės eglutės, kiek sunerimęs (nelabai pavykęs eilių „Tupi žvirblis kamine…“ deklamavimas), sėdžiu jam ant kelių. Sunku būtų abejoti ir jo dieviškumu. Visi kriterijai įvykdyti su kaupu: buvimas vienu metu keliose vietose, dovanų padauginimas, mūsų visų minčių ir elgesio žinojimas, ilga ir stabili santuoka. Beje, skirtingai negu visos kitos dievybės, save pačios dievais pasiskelbusios, Kalėdų Senelis niekad savęs dievu nevadino – manykit sau ką tik norit. Jam, rodos, žymiai įdomesni esam mes ir dovanų dalinimas. Neteko girdėt, kad būt reikalavęs maldų, aukų, smilkalų irgi adoracijų. Kas išties sukelia tam tikrų komplikacijų ir didelį netikrumo jausmą. Juk prieš akis neturint bent jau mažiausiai kokių dešimties įsakymų ar komunizmo statytojo moralinio kodekso ir žinant savo įgimtą nelabumą (pagarba kitiems dievams, nepamirštantiems mums apie tai nuolat priminti), visad išlieka pavojus rasti po egle švilpaujantį vėją. Net kyla pavydas, pagalvojus apie kleboną rinkliavos metu: juk jeigu iš tavęs pinigus paėmė, vadinasi, elgiesi teisingai. Antraip argi imtų? Štai jums ir kompasas, ir kelrodė žvaigždė, ir tiesi kaip antkapio kryžius moralė.

Jeigu Kalėdų Senelis atrodytų paliegęs ir nusipasninkavęs, pasislėpęs urve nuo pasaulio tuštybės (kaip kad visos dievybės, gal išskyrus graikų (užtai graikų tikintieji ir pasiskyrė sau per metus dviejų mėnesių atostogas: kokie dievai, tokie ir tikintieji)), ir mums būtų ant širdies ramiau ir galvoj mažiau rūko: nešk kryžių, o visa kita bus pridėta. Va čia tai būtų viskas aišku: mušim, kol pasitaisysi. Pasijunti šio to vertas esąs. O dovanas gausi anoj pusėj. Užtat ir nubarsto eglės šakom taką iki grabo; suprask, išėjo dovanų atsiimt. Bet ne. Mūsiškis būtinai turi išgerti statines pieno ir suraityti kalnus jam paliktų pyragaičių. O paskui didesnė Žemės rutulio gyventojų dalis gruodžio 25-osios rytą paknopstom lekia po egle ieškot dovanų. Ir randa. Neaišku, už ką. Tarsi viskas būtų palikta mūsų pačių valiai: būk geras. Didžiausia pasaulio religija be katekizmo, kryžių, klausyklų irgi kataklizmų. Su raudonskruosčiu, sveikos psichikos dievu, kuris visus apdovanoja ir nieko nereikalauja mainais. Kur reikia būt geresniems šiaip sau, be jokios rimtesnės priežasties. Ir aš jus myliu ir linkiu jums linksmų švenčių.

Share on facebookShare on twitterShare on emailShare on pinterest_shareMore Sharing Services1

Kiti tekstai, kuriuos parašė ROLANDAS KAUŠAS:

Didžiausia pasaulio religija 
Legenda apie padalintą sielą 
Patys brangiausi bananai 
Į ateitį šviesią per ateitį šviesią trekšt trekšt 
Viva Las Vegas 
Skrydis virš gegutės lizdo 

Pasvarstymai

Klausė manęs ar skaičiau apie Robertą Šalaševičių. Kur neskaitysi, juk pirmam puslapy įdėtas. Tuos bažnyčios biurokratų pareiškimus taipogi skaičiau. Melskimes, gaila, politiškai korektiški pareiškimai: Nieks nesiruošia galvų kapot. Nieko daugiau ir negali laukt. Tik arkivyskupas  Grušas pabaigoj šliūkšt ir išpila lauk kartu su vandeniu ir kūdikį griovin: Dievas tegydo žaizdas, kurias sukelia neištikimybė. Pavadinčiau prarasta proga patylėt. Taip ir matau vargšą Dievą besikasantį pakaušį: kurion pusėn dabar man stot? Jau nekalbant apie žmogišką dramą, kuri kasdien bažnyčioj vaidinama per mišias, bet dabar ją Robertui reiks išgyvent realiam gyvenime. Neištikimybė.

 O jeigu paklaustumėm Roberto Šalaševičiaus: Ar nori toliau dirbt? Turbūt sakytų taip. Myliu tuos žmones, gera man su jais. Jeigu paklaustumėm žmonių, t.y. bažnyčios: Ar norit kad ir toliau būtų jūsų kunigas. Turbūt kad sakytų: žinoma, geras kunigas, koks mums skirtumas. Jeigu slapčia paklaustumėm arkivyskupo, taip sakant be protokolo: Juk gerai būtų kad liktų?..O tai kur tada problema?

Ech, nusifantazavom, juk yra paragrafai, Romoj parašyti gudrių vyrukų ir pacituoti vietinių jų reprezentantų. Vyrukų, kur vieną gražią deną sugalvojo būt gudresni už poną Dievą: Veiskitės ir dauginkitės?  Ot ir nesiveisit ir nesidauginsit ir savo turtais pro šalį nesišvaistysit. Ar ne tie patys vyrukai valdo Vatikano bankelį, per kurį mafija plauna pinigus? Ar ne tie patys vyrukai sukeitinėja pasauly pedofilus vietom? Ar tik ne Vatikane slepias nuo įstatymo pabėgę, tokie kaip Bostono kardinolas ir buvęs mūsiškis Marcinkus? Ar ne apie tuos vyrukus ir jų rietenas kalba iš popiežaus apartamentų jo asmeninio liokajaus išnešti dokumentai? Ar ne tų vyrukų mašinos su diplomatiniais numeriais per sienas vežioja narkotikus. Ar ne tų vyrukų užsisakytų porno filmų išklotines pasigardžiuodami spauzdina laikraščiai? O gal tie vyrukai yra pernelyg užsiėmę įrenginėdami bažnytėlėse kreditinių kortelių priėmimo aparatukus ir todėl užmiršo panaikint celbatą? O gal tyčia nori palaukt iki tūkstantmečio nuo celibato įsteigimo jubilejaus?

O juk galima būtų pasislėpt ir gyvent kaip niekur nieko. Normas, drausmes ir paragrafus kuriantys vyrukai įrodė kad galima. Vyrukai, kurie yra tikroji bažnyčia, ir tikrai pastatyta ant akmens, nes žaibas iš dangaus į juos netrenkia, nei Dievas. Tai ko gi tu, Robertai, nebūni ištikimas?

Dievas tegu gydo tavo žaizdas, Robertai, bet ne tas. Prašviesės vieną gražią dieną, o dabar nesidairyk atgal.

Kaip ir dera pabaigoj, linkiu viso ko geriausio, kaip kad biblija sako: vyskupas tegul būna vieną kartą vedęs. Tai Dievo žodis. Kol vyrukai nepanaikino.

Rolandas Kaušas

ROLANDAS KAUŠAS 2014 09 09

Legenda apie padalintą sielą

Legenda byloja apie sielas, po gimimo padalintas į dvi dalis. Tos dalys, tik vėl viena kitą atradusios, tapusios viena, bus laimingos, išsipildys. Gimė jie… ir buvo atskirti. Net pavardes gavo skirtingas. Getras Pražulis ir Vida Nasiliauskaitė. Dvyniai augo ne dienom, bet valandom. Išmintim Vida, bet malone pas Aukščiausiąjį tik Getras. Džiaugės jais motina Tėvynė, o tėvai buvo skirtingi. Gal todėl linkę buvo rinktis skirtingas žaidimų aikšteles. Vida, beieškodama grynųjų, pirmapradžių, nedalomų idėjų ir Logos, labiau mėgo iš paskos deginti tiltus, ypač jei ten, ieškodamas arsonizmo priežasčių, stovėdavo koks psichologas, krikščionis riteris ar apsiverkusi tautos sąžinė, o Getras smagindavosi beieškodamas smegenų ten, kur nesueina, tokiu būdu garbindamas nežinomą (bent jau visai kitą, negu pats galvojo) dievą, laisvalaikiu keldamas siuvimo meno kartelę į pasturgalio aukštumas. Kukliu autoriaus įsitikinimu, jei Getras kitados būtų buvęs priimtas dvasinėn akademijon, nebūtų reikėję taip toli ieškoti, o tas kelnes būtų galėjęs nešioti pats. Vidos kelionė į nežinia kur esančius ir nuo šalčio skambančius ledo rūmus, kur gyveno idėjos, Logika ir karalienė Elza iš kinuko vaikams ir suaugusiesiems, nebuvo lengva. Seniai seniai, kai ją dar spausdino „Bernardinai“, dar smėlio dėžėj, sužavėta ambicijos būti kaip dievai, žengė per tautos moralinės krizės griuvėsius kairėn, kur idėjos turėjo slėptis, nors iš tikro galėjo jų rasti ir galvoj. Pakeliui mindžiodama rūtų darželius, krikščionišką, t. y. bendražmogišką moralę beigi egzistuojančius galios santykius irgi nusistovėjusias socialines praktikas, liberalus, konservatorius ir visus nuomonę turinčius (taip pat nustojusius mąstyti), kilo aukštyn, nes mąstyti, be to, logiškai, niekad nenustojo. Visa laimė, to nepastebėjo žemai likęs (nes lygybė yra tik pragmatinė nuostata, bet ne ontologinė būtinybė) psichologų cechas, antraip jie ir vėl būtų padarę išvadas apie Vidos skaudžias patirtis, narcisizmą ir nemokėjimą kurti ryšio. Ką jau ką, bet ryšį, t. y. tą susirašinėjant, nu tą feisbuke, kur nė už ką negali pasislėpti, Vida net ir iš viršaus mokėjo kurti. Ir ne tik: Tai nebekomentuokite, nes nė velnio nesupratote, kokia mano pozicija. Išmintis, aukojama ant canaglie aukuro. Šūksnis, prisodrintas egzistencinio nuovargio ir kilnios vienatvės, scena, verta dailininko teptuko: viešas pritūpimas Katedros aikštėj – neužstokit man saulės.

Ryto Jurgelio piešinys

Tinkamą kryptį pasirinkus, žinojimą po mažai apie viską palaipsniui keitė žinojimas daug apie nieką. Idėjos jau, rodės, ranka pasiekiamos. Dvelkė šalčiu, logika ir atitinkamai deguonies stygium. Bet, žiūrėk, aiman, ir vėl ją matom bėgančią žemyn nuo riedančio Sizifo akmens: Vertinti ir manyti jie, žinoma, gali, bet iš to seka ne panreliatyvizmas, ne visų pozicijų anihiliavimasis lygybėje, o kad kai kurių vertinimai ir manymai – nieko verti. O tie lakstymai, ypač žemyn, išvargina ir glumina. Nenuostabu tad, kad taip besikankinant ir logikai neprodukuojant stebuklų, pamažu troškimas mąstyti užleido vietą ilgesiui kažko. Kaip lietuvių liaudies pasakoj – nueik nežinia kur, atnešk nežinia ką. Arba pažvelkim į Mikę Pūkuotuką, egzistencinio nerimo genamą aplink stulpą, nenuilstamai ieškant šio bei to. Tokiais atvejais pritūpimas jau prie klausyklos tampa visai logiškas. Pagunda apatiškai siūbuot voratinkly – kas jos nėra išgyvenęs tamsią valandą. Bendražygiai, kvailumui prasiskolinusi visuomenė ir šiaip marozai ne ką apie kažką žinojo ir vietoj Katedros aikštės tūpčiojo vietoj. Pozicijas ir nuomones turintys, t. y. nustoję mąstyti (bet turintys teisę balsuoti) žmogos arė ir akėjo, virino, statė senius besmegenius, o panery vamzdžius ir šiaip beprasmiškai švaistė laiką.
– Į ką atsiremt? – glostė vamzdį. – Svarbu nenustot mąstyt, – kildama viršun ir iš šalčio kalendama dantim kartojo sau Vida*. – Idėjinis vamzdis yra svarbiau už tikrą. Tikri vamzdžiai yra pririšti prie nuomonių, aplinkybių, politizuoti ir ideologizuoti. O idėjiniai švarūs ir dėl savęs pačių. Į juos gali pasakyti „aūūū“ ir gaut atsakymą, ne taip kaip prie klausyklos, – suprakaitavus mintijo ir vėl lėkdama žemyn. Iš paskos demokratija lipo ant kulnų.
Getras mėgo dirbti Seime, dalyvauti kryžiaus žygiuose ir demokratiniuose procesuose. Mama meiliai glostydavo Getriukui galvelę: „Juk tu, vaikeli, ir daržinę Tėvynės labui buvai padegęs.“ (Galėjo būti dėl užsiliepsnojusio gėjaus-meteoro.) Taigi Getras idėjų siekė iš kitos daržinės pusės. T. y. kai Vida kamavo save švariausių pavidalų ir realybės fundamentų paieškom iš namelio su širdele duryse pusės, t. y. kur bulvienojai, jis, Getras, idėjas be vargo, ir jau seniai, buvo gavęs tiesiai į rankas iš dvasinių asabų – šiems jos sugedusio telefono žaidimo principu buvo pašnibždėtos rubuilių androginiškų cherubinų, kurie išskaitė jas iš šventų knygų, kurias asmeniškai parašė pats ponas Dievas, t. y. kokios (idėjos) buvo jo, paties pono Dievo, galvoj, t. y. nuo pasaulio sukūrimo pačios pradžios, t. y. prieš tų normatyvinių idėjų tiesioginę retransliaciją savo išrinktiesiems. Trumpai tariant, Getras gavo gerąją naujieną atsistojęs prie plačiųjų daržinės vartų ir nuo pirmosios komunijos žvakės ja užsidegęs. Naujiena buvo apie žmogaus ir visuomenės prigimtį bei visuomenės organizaciją ir paskirtį. Bet Getras tas idėjas žinojo kaip dešimt įsakymų, nes ant rankų turėjo tiek pirštų, taigi lengviau buvo atsiminti. Kojų pirštai nesiskaitė, nes buvo per žemai. Gyvenimas turint įsakymus buvo aiškus – jeigu aš su tavim sutikčiau, mes abu būtumėm neteisūs. Jokios atsakomybės jam prisiimt nereikėjo, kalba ir logika jo kūrybinės saviraiškos nevaržė, taigi galėjo paprasčiausiai degti ir padeginėti, t. y. dažnai net prieš pačiam tiltą perėjus nešti ugnį žmonijai. Arba, šaltukui spaudžiant, už Lietuvą palaižyti vamzdį. Mėgo jis dirbti ir galva, bet durys vis rečiau atsidarydavo. Kartais žmonės vietoj padėkos net šunis paleisdavo ar juokdavos. Tai glumino ir gesino ugnį.
– Juk už Lietuvą, – ir vėl laužė galvą į sieną.
Padegimai turėjo ugnies, bet stokojo minties. Taip norėjos kažkam duoti į veidą, bet kad ir Zaratustra leistų, t. y. būtų tam pagrindas.
Neaišku, susitiko jie prie klausyklos pritūpę, „Gay Pride Parade“ metu ar žiemą prie vamzdžio. O gal šūkčiodami viens kitam iš skirtingų krantų, abu tokie teisūs iš savo pusės. Ugnis ir trapi snaigė tamsoj ir nuomonėse paskendusiai žmonijai.
* Nuo sušalimo gali išgelbėti tik herojiškas karštis. Žiūrėk filmuką „Frozen“.

Dalintis4411200

Kiti tekstai, kuriuos parašė ROLANDAS KAUŠAS:
Legenda apie padalintą sielą
Patys brangiausi bananai
Į ateitį šviesią per ateitį šviesią trekšt trekšt
Viva Las Vegas
Skrydis virš gegutės lizdo

ROLANDAS KAUŠAS 2014 07 01

Patys brangiausi bananai

Pati sako, šitie mūsų kieme augantys bananai yra patys brangiausi pasaulyje. Dėl sąnaudų, iš kurių svarbiausias – vanduo. Pietinėj Kalifornijoj lyja gal šešiskart per metus. Geriausiu atveju. Bet, užuot nerimavęs, esu slapčia linkęs didžiuotis: brangiausi, mūsų kieme. Šalia žemės drebėjimų ir saulėlydžių. Be to, nors tai ir nėra pakankama priežastis ant jų liet vandenį, bananmedžiai man primena grybus ir šeimos metus: skleidžia po žeme šaknų tinklą, vėliau iš jo ratu aplink save leidžia daigus. Viens iš kito, tarsi teleskopinė meškerė, iš tų daigų lenda lapai, paskui jie tampa kamienu. Gal po metų, t. y. gerokai pasvarstęs, vietoj lapo bananmedis išleidžia kekę. Aš suprantu tuos ilgus svarstymus. Gerai suprantu. Kekė yra tai, dėl ko bananmedis gyvena. Jis yra vienkartinis augalas.
– Aš jau noriu išvažiuot mokytis, – po vakarienės kieme, sėdėdamas prie šalia to bananmedžio pastatyto stalo, sako mums sūnus.
Jam septyniolika, ką tik baigė vidurinę. Rankom išgąstingai sumosikuoja kaimyno palmės. Lyg apie tai anksčiau nebūtų girdėjusios. Mes, likusieji, tvirčiau įsikimbam į kėdes.
Tarp pirštų sūnus laiko smilkstantį motinos nupirktą cigarą. Tai yra antras pagal svarbumą noras. Kažkaip paslaptingai, kaip neatsiejamai po žeme susinarpliojusios ir daigus laukan bekaišiojančios bananmedžio šaknys, cigaras yra susijęs su įvaizdžiu ir laisve. Be to, internete sūnus neseniai išstudijavo alkoholio rūšis. Pavyzdžiui, kuo skirias brendis nuo konjako ir viskio. Man jie visi vienodai apybjauriai. Užtat vargšas vaikas turi remtis patikimesniais informacijos šaltiniais. Ir degustacijos tikslais namie turimom atsargom. Pusiau legaliai, t. y. tėvams stebint, ruoštis studento gyvenimui. „Trejos devynerios“, kaip koks žemės drebėjimas, jį gerokai nupurto. Sakė palieka geriausią įspūdį. Mano manymu, geras skonis. Pradėtas alaus butelis ant stalo pasiklysta tarp lėkščių ir jo nebedomina. Tai kažkaip nuvilia.
– Pasigailėk savo smegenų, – sako pati. – Jos dar vystos. Suspėsi.
Aiškiai jaučias dar ne viską per tuos ilgus metus padarius.
Mums jis atrodo labai jaunas ir nepatyręs. Tas mūsų suaugęs vaikas, kuriam septyniolika.
– Pažadėk, kad būsi protingas, – tarsi griebias už šiaudo pati.
Matyt, jai nepadeda net ir pačios nupirktas cigaras sūnaus rankoj, kurį reikia nuolat traukt, kad neužgestų. O juk tai ugdo atsakomybės jausmą.
Stoja tyla. Tik girdis, kaip didelius bananmedžio lapus sklaido lengvas vėjelis. Lyg kokią knygą. Bet ne bananų kekę. Ji didelė ir sunki, išlindus iš koto ir nusvirus žemyn. Bananai dar žali, bet jau su savo kryptim. Reiktų tikros audros juos pajudint. Bet čia, kieme, ramu, tik girdis bananmedis, mūsų tylėjimas ir matos brangus saulėlydis. Virš stalo kartu su cigaro dūmais kabo mūsų nuogąstavimai, patarimai ir išsiskyrimo nuojauta.
– Negaliu patikėt, kad greit tavęs čia nebebus, – galų gale suranda tuos žodžius tarp cigaro dūmų pati.
O gal tai aš. Saulė garsiai pliumpteli į Ramųjį vandenyną. Cigaro pelenai ant kiemo betono. Pasaulio pabaiga jau čia pat.
– Noriu būt bananmedžiu, – sakau, – tiesiog nuolankiai priimt, kas skirta, tik mažas vaidmuo kito žmogaus gyvenime, ir saulės belikęs griežinėlis.
Užsimerkiu, bet daros tik dar sunkiau, turi žiūrėt tiesiai liūdesiui į akis. Atsiranda ir nebelieka, sakau sau vis dar užsimerkęs. Galų gale ir saulė išnaudos savo energiją, bus tamsu ir šalta. Materija išgaruos begalinėj erdvėj ir visata bus tuščia ir apleista iki laikų pabaigos… Bet kas man ta šalta visata su žvaigždėm ir planetom. Tie septyniolika metų, pasirodo, yra žymiai svarbiau. Ir užmerktos akys, atrodė, kad taip bus visada, žemė po kojom, šaknys ir daigai. Atveriu akis. Bet laikas dirba viršvalandžius, net ir užsimerkus: saulės jau nebėr. Jeigu žinočiau kodėl, būtų lengviau. Bet pasaulis jau pasibaigęs. O liūdesys vis dar čia.
– Žymiai paprasčiau būtų tų bananų nusipirkt parduotuvėj, – susumuoja pati, išjudindama sustojusią visatą. Ir mes einam plaut lėkščių.