Vatikanas leidzia moterims buti sveicaru gvardieciais
Pagaliau
O stai mus pasieke ilgai laukta dziugi naujiena: Vatikanas leis moterims buti Sveicaru Gvardieciais. Ir ka dabar pasakysit jus, niekingi bezdetojai pakampese su N.Vasiliauskaite priesaky? Cia jums ne pavardes suvienodint ir ne apie prokreacija. Cia apie rimtus dalykus, t.y. apie sventos popieziaus ramybes saugojima. As jums rimtai pasakysiu: Moteru kunigyste, palyginus su salmu, papuostu raudonom plunksnom ir spalvingom kelnem, yra niekis. Moteriai, tai silpnosios lyties atstovei sautuvo i rankas patikejimas byloja apie didziuli pasitikejima ir belieka tik pasigereti Vatikano pareigunu lygiu teisiu horizontais. Taip atskiriant kulturines priemaisas nuo tikro krikscionisko mokymo. Juk tamsioji pasaulio puse mato moteri tik su samciu rankoj. O Vatikanas sugebejo iziureti muskieta. Ir jeigu lygiu teisiu advokatai dar liks nepatenkinti, tai tegu jie eina s….Tas istorines ir socialines aplinkybes perzengias ir precedento neturintis sprendimas iskele moteri I neregetas aukstumas. Sekit jums lygiu teisiu gynejai. Dabar vepsosit is uz kampo ir varvinsit seile. Juk noretumet taip isdidziai pakele galvas prazygiuoti Sv. Petro aikste ir atiduoti pagarba is aukstybiu jus laiminanciam popieziui. As net nedristu garsiai pasakyti, bet tas pirmasis zingsnis atveria moterims ir kitas iki siol nematytas neregetas galimybes. Pavyzdziui dirbti Vatikano vairuotojomis. Tiesa uniforma ne tokia puosni, bet uztat galima lakuotis nagus ir aveti aukstakulnius. O ir ko gi daugiau joms…atsiprasau, ne tai norejau pasakyti. Tik norejau paryskinti, kad ir atsakingus postus uzimdamos, jos isliks grazios ir elegantiskos, bus, anot Sv. Tevo, meiles, taikos ir zmogaus orumo kurejomis. Tos, kurios nesioja akinius ir turi makslinius laipsnius, I vairuotojas turbut netiktu, bet gal but tokioms galima butu patiketi rinkliavu pinigus suskaiciuoti, tokiu budu islaisvinant kunigus nuo to nemalonaus triuso ir atpalaiduodamos ju meiles ir uolumo dali mazuteliu naudai. Zinoma, vistiek atsirastu niekingu ramybes drumsteju: duok jiems seimininkiu profsajunga. Arba klausinejanciu, kuo vyriska prigimtis skiriasi nuo moteriskos. O juk Jezaus laikais butu uzteke I tokias grieztai paziureti. Del tokiu niekniekiu tiek daug triuksmo? Ir kaip jiems sazine leidzia? Juk XXI amzius. Tik pagalvokit: Dievas issirinko buti gvardieciais tik vyrus. Nes juk yra labai akivaizdu, kad pagal Dievo plana, tik vyru prigimtys tinka kariavimui ir uzmusinejimams. Nes juk jie yra sukurti I Dievo atvaizda ir panasuma, o moterys yra sukurtos gimdyti vaikams. Ir toks yra Dievo planas. Mes cia kalbam apie dvi skirtingas prigimtis, gerbiamieji. Susigaudykit viena kart. Neziurint to, kad moterys yra absoliuciai tokios pat kaip vyrai, ju prigimtys yra skirtingos, nes Kurejas padare jas, kad papildytu vyrus. Jus paklausit: tai ar lytis vaidina esmini vaidmeni tampant popieziaus Sveicaru Gvardieciu arba kunigais? Kas svarbiau: zmogiskumas ar lytis? Stai cia ir gludi didysis atsakymas: jau nebe. Apie tai ir yra mus pasiekusi Geroji Naujiena. Moterims jau leista buti gvardieciais ir nesioti pustas spalvingas kelnes iki keliu. Jus manes paklausit: O tai kaip su ta moteru kunigyste ir profsajungom? Jus ir vel prie savo. Juk pasake JP2 tiesiai sviesiai, kad baznycia neturi teises jusu sventinti kunigais ir liaukites apie tai net maste. Tai yra tikejimo tiesa. Nieko ziuriu jus nesupratot. Nu ir kaip tai pazeidzia moteru kilnuma ir lygias teises? Ar nuo to moterys jaucias nesukurtos I Dievo atvaizda ir panasuma? Bet juk tai tokie niekai. Juk jeigu Popiezius su vyskupais be moteru pagalbos sugeba nuspresti ar leisti daryti abortus ar ne, tai kodel gi jie negali nuspresti tokiu menku klausimu? Stai taip pagaliau popiezius atgaus ramybe: Teises sulygintos ir jas saugos Sveicaru Gvardieciai moterys.
Esame istorinio perejimo nuo Vyrai murai azuolai, mergos terbos bezdalai, prie Ant Nemuno kranto dainas apie laime, dainuoja lietuvis giliai is sirdies.
2009 m. gegužės 24 d., sekmadienis
2009 m. gegužės 17 d., sekmadienis
Autorius sulauke pageidavimu pakartoti serija Apie Dieva nuo pradziu. Kodel gi ne. Pageidavimus bei pasiulymus rasykite po tekstu arba tiesogiai autoriui. Emaila galite rasti paziureje autoriaus profili.
Apie Dieva (1)
1. Anomis dienomis Dievas nusispjovė. Ir kaip mat atsirado religijos.
–Oho, nusistebejo Dievas. Ir nuo to laiko spjaude tik tam nustatytose vietose.
2. Anomis dienomis Dievas gėrė alų su Kąstyčiu. Čia prisistatė teologai, ir, nuriję seilę, klausė:
- Ar Dievas gali sukurti toki dideli bokala, kurio negalėtų išgerti? Dievas sukūrė ir visą išgėrė. Ir teologai liko it musę kandę.
3.Anomis dienomis Dievas pasakė teologams:
- Eikit jūs po velnių. Ir teologai atsidūrė eilės gale.
4. Anomis dienomis Dievas su Kąstyčiu meškeriojo ir pagavo auksinę žuvelę, kur išpildo tris norus. Dar aniems neissiziojus, prieję teologai Dievą perspėjo ir taip išgelbėjo jo gerą vardą. Auksinė žuvelė tik galvą iš nuostabos kraipe.
5. Anomis dienomis į duris paskambino. Dievas atidarė:
- Garbė Jėzui Kristui, pasakė teologai.
- Matyt bus sumaise adresus, pagalvojo Dievas.
6. Anomis dienomis Dievas jautėsi vienišas. Ir taip tęsėsi, kol žmonės sugrįžo iš bažnyčios.
7. Anomis dienomis tokia IVS iš Čikagos nuoširdžiai Dievu tikėjo. Ir nieko teologai čia negalėjo padaryti.
8. Anomis dienomis teologai pasakė:
- Dievas yra meilė. Ir nuo tos dienos Dievas tapo meile.
9.Anomis dienomis Dievas, labai pavargęs, važiavo maršrutiniu autobusu iš Kelmės į Tytuvėnus. Ir Jėzus Kristus užleido jam vietą. Paskui jį dar nukryžiavo.
10. Anomis dienomis Dievas, su Apaštaliniu Vizitu, lankėsi Klausučių Ulytėlej. Apaštalinis Vizitas sėdėjo susiraukęs, kad čia toks užkampis. O Dievui nors ir kuolą ant galvos tašyk, jam visur gerai.
11. Anomis dienomis žmonėms buvo linksma. Ir Dievas nusprendė taip viską ir palikti.
12. Anomis dienomis Dievas nuėjo apžiurėt Šv. Teresės relikvijų, nes daug apie jas buvo girdėjęs. Ir iki ašarų susigraudino pamatęs tų žmonių didelį tikėjimą.
13. Anomis dienomis Dievas buvo linksmas. Ir nieks neišdrįso jo perspėti. Isskyrus teologus.
14. Anomis dienomis Dievas norėjo padėt tokiam žmogui pabėgt nuo vienatvės. Paskui uždusę abu ilgai iš savęs kad juokės, kad juokės.
15. Anomis dienomis Dievas išmetė kauliukus, kad sužinotų savo valią. Taip buvo žymiai patogiau. Bet teologai grieztai ji perspejo.
16. Anomis dienomis Dievas bandė suklysti ir labai lengvai jam pasisekė, nes prieš tai jau buvo sukuręs teologus.
17. Anomis dienomis Dievas numirė ir, nuėjęs į paštą, išsiuntė visiems telegramą. O tai paskui visiems buvo juoko.
Apie Dieva (1)
1. Anomis dienomis Dievas nusispjovė. Ir kaip mat atsirado religijos.
–Oho, nusistebejo Dievas. Ir nuo to laiko spjaude tik tam nustatytose vietose.
2. Anomis dienomis Dievas gėrė alų su Kąstyčiu. Čia prisistatė teologai, ir, nuriję seilę, klausė:
- Ar Dievas gali sukurti toki dideli bokala, kurio negalėtų išgerti? Dievas sukūrė ir visą išgėrė. Ir teologai liko it musę kandę.
3.Anomis dienomis Dievas pasakė teologams:
- Eikit jūs po velnių. Ir teologai atsidūrė eilės gale.
4. Anomis dienomis Dievas su Kąstyčiu meškeriojo ir pagavo auksinę žuvelę, kur išpildo tris norus. Dar aniems neissiziojus, prieję teologai Dievą perspėjo ir taip išgelbėjo jo gerą vardą. Auksinė žuvelė tik galvą iš nuostabos kraipe.
5. Anomis dienomis į duris paskambino. Dievas atidarė:
- Garbė Jėzui Kristui, pasakė teologai.
- Matyt bus sumaise adresus, pagalvojo Dievas.
6. Anomis dienomis Dievas jautėsi vienišas. Ir taip tęsėsi, kol žmonės sugrįžo iš bažnyčios.
7. Anomis dienomis tokia IVS iš Čikagos nuoširdžiai Dievu tikėjo. Ir nieko teologai čia negalėjo padaryti.
8. Anomis dienomis teologai pasakė:
- Dievas yra meilė. Ir nuo tos dienos Dievas tapo meile.
9.Anomis dienomis Dievas, labai pavargęs, važiavo maršrutiniu autobusu iš Kelmės į Tytuvėnus. Ir Jėzus Kristus užleido jam vietą. Paskui jį dar nukryžiavo.
10. Anomis dienomis Dievas, su Apaštaliniu Vizitu, lankėsi Klausučių Ulytėlej. Apaštalinis Vizitas sėdėjo susiraukęs, kad čia toks užkampis. O Dievui nors ir kuolą ant galvos tašyk, jam visur gerai.
11. Anomis dienomis žmonėms buvo linksma. Ir Dievas nusprendė taip viską ir palikti.
12. Anomis dienomis Dievas nuėjo apžiurėt Šv. Teresės relikvijų, nes daug apie jas buvo girdėjęs. Ir iki ašarų susigraudino pamatęs tų žmonių didelį tikėjimą.
13. Anomis dienomis Dievas buvo linksmas. Ir nieks neišdrįso jo perspėti. Isskyrus teologus.
14. Anomis dienomis Dievas norėjo padėt tokiam žmogui pabėgt nuo vienatvės. Paskui uždusę abu ilgai iš savęs kad juokės, kad juokės.
15. Anomis dienomis Dievas išmetė kauliukus, kad sužinotų savo valią. Taip buvo žymiai patogiau. Bet teologai grieztai ji perspejo.
16. Anomis dienomis Dievas bandė suklysti ir labai lengvai jam pasisekė, nes prieš tai jau buvo sukuręs teologus.
17. Anomis dienomis Dievas numirė ir, nuėjęs į paštą, išsiuntė visiems telegramą. O tai paskui visiems buvo juoko.
2009 m. gegužės 5 d., antradienis
GERESNE POSTILE
Rolandas Kausas
Anomis dienomis, dešimt mergaičių, pasiėmusios žibintus, išėjo pasitikti jaunikio. Penkios iš jų buvo protingos, t.y., labai gerai mokėsi mokykloje ir, šokiams pasibaigus, jas visada kas nors norėdavo palydėti namo. Tos mergaitės aktyviai dalyvavo visuomeninėj veikloj, lankė šokių ratelį ir rimtai ruošėsi studijuoti biznio vadybą arba teisę. Jų nuotraukos kabėjo mokyklos garbės lentoj ir nieks neabejojo, kad joms priklauso tautos ateitis.
Likusios penkios mergaitės buvo paikos, t.y., mokytojos, prieš atiduodamos jų rašomuosius darbus, giliai atsidusdavo. Joms pabandžius įsiterpti į pokalbį, visi atsimindavo turį svarbių reikalų ir pasitraukdavo. Paikosios dažniausiai susigūžusios stovėdavo mokyklos koridoriaus kampe, prieblandoj, ir tyliai, kad niekam neužkliūtų, tarpusavyje šnabždėdavosi. Berniukai į jas žiūrėdavo su panieka arba, geriausiu atveju, ju nepastebėdavo.
Taigi, protingosios mergaitės kartu su žibintais pasiėmė induose ir alyvos. Skautų stovykloj jos dar ne tokių dalykų buvo išmokę. Pavyzdžiui, kaip užsikurti laužą lietuj lyjant arba kaip taisyklingai žygiuoti, kad kuo ilgiau nepavargtum.
Paikosios gi, buvo taip susijaudinę ir sunerimę, kad tik ko ne taip nepadarius, kad joms net į galvą nešovė apsirūpinti papildoma alyvos porcija. Vietoj to, pirmą kartą savo gyvenime, jos leido sau pagalvoti, kad, galbūt, kažkas, pokylio metu jas pakvies šokti! O gal netgi jas pašnekins ir pasiūlys taurę limonado. O ką tada reiks daryti?! Paikosioms mergaitėms net kvapą gniaužė apie tai pagalvojus ir jos nejučia dangstėsi delniukais burnas, lyg būtų šnekinamos ir vaišinamos jau dabar.
Istorija šioje vietoje gerokai susipainioja. Pradžioje mums buvo pasakyta, kad mergaitės ėjo jaunikio pasitikti, tačiau čia pat, tas pats pasakotojas, nei kiek neparaudęs, mums aiškina, kad mergaitės sumigo. Galbūt jos sirgo somnambulizmu ir naktį vaikščiodavo stogais, bet mes nieku gyvu negalėtume patikėti, kad protingosios mergaitės būtų turėję tokių didelių netobulumų. Juodai baltų tekstų autoriai niekada nepadarytų tokios klaidos. Antra vertus, visiškai nesunku būtų patikėti, kad paikosios mergaitės turėjo rimtų sveikatos sutrikimų. Taigi, galbūt, pasakotojas čia stengiasi būti diskretiškas arba, paprasčiausiai, yra šiek tiek išsiblaškęs, o gal net įsimylėjęs. Juk niekas nerašo apie mergaites nei iš šio, nei iš to.
Kaip ten bebūtų, mes tas mergaites paseksime ir pažiūrėsime, kas nutiko vėliau.
O jos, kiek prieš miegą pasišnekėję, sumigo. Teisingiau būtų pasakyti, kad šnekėjosi tik protingosios. Paikųjų jos beveik net nepastebėjo, t.y. stengėsi būti mandagios, nes, šiaip ar taip, buvo tolimos giminaitės. Paikosioms, tačiau, pilnai užteko būti šalia protingųjų ir gerte gerti anų džiugų čiauškėjimą apie berniukus, kaip akivaizdžiai po kelnėm sukieteja jų varpa, kai protingosios apžergia motociklus ir krūtinėmis prisiglaudžia prie jų nugarų ir apie tai, kaip senbernis fizikos mokytojas, pravarde Zuikis, vis pasilieka po pamokų kai kurias dvyliktokes ir tada jie "kartoja kursą".
Skurdžios nuotrūpos iš kino filmų ir perskaitytų knygų nė iš tolo negalėjo prilygti tai informacijai, kuri čia buvo patiekiama ir paikosios, tokios dovanos nė iš tolo nesitikėję, buvo protingosioms nepaprastai dėkingos. Žinoma, jos garsiai to nepasakė, nes kas jos tokios, kad jų būtų klausoma. Mergaitės jau buvo pripratę viską laikyti savo širdelėse, kad nebūtų skaudžiai užgautos ir joms atrodė, kad tokia situacija yra visiškai teisinga - protingi ir gražūs gauna viską ir su kaupu pirmieji, o tokie nevykėliai kaip jos, o jos tikrai žinojo, kad tokios yra, nes joms ne kartą buvo pasakyta, pasitenkina likučiais.
Jaunikis, visai atvirkščiai negu mūsų kraštuose, vėlavo. Vakaras buvo šiltas ir vėlyvas, paukščiai seniai sumigę ir tik dangaus žvaigždės ruošės kasnaktiniams grožio karalienės rinkimams. Mergaičių pokalbiai blėso, jos sugulė ant vis dar šiltos žemės ir įsistebeilijo dangun. Pilnos vakaro pažadų širdys aprimo, dangaus žvaigždžių pastovus ir nesikeičiantis tikrumas atvedė ramybę, o paskui ir miegą.
Iš pasakojimo galime suprasti, kad jaunikis buvo nepaprastai svarbus ir įtakingas asmuo, savo rankose laikąs visų kitų likimus ir vienu žodžiu galįs pakeisti dabartį. Jis garsėjo gerais darbais ir meile nuskriaustiesiems bei mažutėliams. Taigi, vestuvių puota turėjo būti nepaprasta.
Tuo tarpu miegas, kuris buvo beveik toks pat galingas kaip ir minėtasis jaunikis, sekė mergaitėms savo pasakas. Išmintingosios gavo dovanų sapnus apie ilgas kopėčias viršun ir pakeliui pasitaikančius kliuvinius. Jos turėjo nustumti žemyn kliūtis, tačiau rankos staiga apsunko ir protingosios mergaitės negalėjo jų pakelti. Taip pat apsunko ir kojos, rodes, kad jos niekad negalės pasiekti debesyse paskendusio viršaus.
Paikosios, apžergę motociklus ir iš visų jėgų prisiglaudę prie raumeningų mokyklos berniukų nugarų, lėkė gatvėmis. Vėjas plaikstė jų plaukus ir mergaitės vis bandė kaip nors pamatyti, ar jau sukietejusios motociklą vairuojančiųjų varpos. Jos vis labiau spaudėsi prie berniukų nugarų ir dar niekad nepatirtas saldus jausmas plėtėsi visu kunu. Staiga, labai netikėtai, motociklistai atsigręžė ir pasakė:
- Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!
Protingosios tuo metu pajuto, kad nebegali išsilaikyti ant kopėčių ir pradėjo kristi žemyn. Visai prie žemės, bet dar jos nepasiekus, jos taip pat išgirdo balsą, skelbiantį apie jaunikio atėjimą.
Šauksmo išbudintos, paikosios mergaitės, rado savo rankas beliečiancias kuna. Tai buvo nauja patirtis. Jos, greit susitvarkę, kūnuose vis tebejausdamos saldųjį pasitenkinimo jausmą, pašoko nuo žemės. Pabėgę nuo miego, pašoko ir protingosios ir taisėsi žibintus. Ir tik dabar, galutinai išsivadavę iš išdykėlio miego glėbio, paikosios mergaitės susivokė nepasiėmusios induose alyvos atsargai. Giliai atsidusę ir pažiūrėję į žvaigždžių šviesos nutviekstą dangų pagalvojo, kad norėtų atgal į sapną. Tuo metu protingosios susikaupę, kad nei vienas lašelis nenubėgtų pro šalį, pylė alyvą į savo žibintus.
Likusiu mergaiciu alyva baigėsi, žibintai geso. Eilinį vakarą, paikosios griuvinėdamos būtų pasiekę namus tamsoje. Jos buvo pripratę prie panašių atsitikimų ir žinojo, kad už savo kvailumą turi mokėti, bet šįvakar, kiek pabuvę šalia išmintingųjų, slapčia vylėsi įgave šiokių tokių privilegijų ir atrado savyje drąsos I jas kreiptis:
- Prašau, duokite mums alyvos, nes mūsų žibintai gesta. Jau tardamos paskutinius žodžius, savęs susigėdo ir norėjo kone skradžiai žemėn prasmegti. Kas jos tokios, kad joms reikėtų duoti alyvos! Kvailos ir niekam tikę, pagalbos nevertos, taip joms ir reikia. Ir iš tikro. Galutinai atsikratę slogaus sapno likučių, protingosios mergaitės atsakė:
- Kad kartais nepristigtų ir mums ir jums, verčiau nueikite pas prekiautojus ir nusipirkite. Protingųjų rankos ir kojos vėl buvo lengvos ir jokia kliūtis nebūtų jų sulaikiusi pasitikti tokio įžymaus svečio. Tuo labiau tos nevykę giminaitės. Ir kam jos išvis nusprendė dalyvauti ceremonijoje? Geriau būtų sėdėję namie. Atvirai pasakius, protingosios nenorėjo būti pastebėtos kartu su paikosiomis, tai galėjo pakenkti jų prestižui mokykloje.
Nuovokesni skaitytojai jau turbūt susivokė, kad tokiu metu parduotuvės jau buvo uždarytos ir protingosios mergaitės pasiūlė tik tam, kad atsikratytų paikųjų. Įdomiausia yra tai, kad paikosios irgi puikiai žinojo parduotuvės darbo valandas. Tačiau jos bet kokia kaina norėjo priklausyti, dalyvauti tam, iš šalies žiūrint, žiauriam žaidime, netgi savo galutinio pažeminimo kaina ir, siunčiamos parduotuvėn, kurią žinojo esant uždarytą, išbarstyti paskutinius savo orumo likučius. Eidamos jos tylėjo ir tik žvaigždės sekė jų taką, krupteldamos kiekvieną kartą mergaitėms suklupus ar atsitrenkus vienai į kitą.
Protingosios mergaitės, tuo tarpu, prisipildė savo žibintus atsinešta alyva ir kruopščiai nusišluostė rankas į jau iškritusią rasą. Ir pačiu laiku. Su savo pulku pasirodęs jaunikis apgaubė jas šurmuliu ir vyrišku dėmesiu. Niekas net nepastebėjo, kad trūksta penkių paikųjų. Aiman. Kaip visada.
Ir durys buvo uždarytos.
Vėliau, lydimos nevilties ir visiško savim nepasitikėjimo, atėjo ir anos mergaitės ir ėmė prašytis:
- Gerbiamasis, atidaryk, čia mes! Šauktukas čia padėtas tik todėl, kad taip liepia anas pasakotojas. Labai abejotina, kad tos mergaitės dar būtų turėję vidinės jėgos garsiai ištarti žodį. Juo labiau kažko pareikalauti, pasakydamos tą svarbųjį "mes". Garsas labiau panašėjo į aimaną. Mergaitės pakeliui buvo visiškai pametę save.
Jaunikiui, puotos šurmuly tik per stebuklą išgirdus paikąsias, situacijos įvertinimui prireikė akimirkos. Mergaičių nenuovokumas ir nesugebėjimas tinkamai išreikšti pagarbos jį lengvai suerzino:
- Iš tiesų sakau jums, aš jūsų nepažįstu.
Jis tikrai nebūtų jų pažinęs, net jei būtų pravėręs duris.
Dabar, kai apsiniaukusiam danguj pasislėpė žvaigždės, paikųjų mergaičių širdeles apgaubė tamsa ir ten nebeliko nieko. Net nevilties, atvedusios jas prie durų. Net ištikimosios palydovės savigraužos. Mergaitės įsistebeilijo į savo purvinus vestuvinius batelius…
Iš ryto jaunikis su visa savo palyda traukė prie ežero maudytis. Jie linksmai šurmuliavo, dalinosi praeitos nakties įspūdžiais ir iš susivėlusių galvų traukė šiaudus. Ant kranto vestuvininkai rado kruopščiai nuvalytus, puošnius, kažkur matytus batelius. Linksma kompanija greit sumojo, kad gali iš radinio pasidaryti pramogą ir suvaidino Pelenės istoriją - jaunikis vaikštinėjo nuo mergaitės prie mergaitės ir prašė ju batelius pasimatuoti. Krykštavimui nebuvo galo. O paskui batelius paleido ežeran, kur jie, prisisėmę vandens, galų gale paskendo.
Teko girdėti, kad jaunikis vėliau atidavė savo gyvybę už kitus.
Protingosios mergaitės, karts nuo karto išsikrapštydamos iš šukuosenų šiaudus, nieko nebodamos kopė karjeros laiptais aukštyn. Nes jos buvo protingos.
Žvaigždės, kiek paliudėję, vėl pradėjo ruošti grožio konkursus.
Rolandas Kausas
Anomis dienomis, dešimt mergaičių, pasiėmusios žibintus, išėjo pasitikti jaunikio. Penkios iš jų buvo protingos, t.y., labai gerai mokėsi mokykloje ir, šokiams pasibaigus, jas visada kas nors norėdavo palydėti namo. Tos mergaitės aktyviai dalyvavo visuomeninėj veikloj, lankė šokių ratelį ir rimtai ruošėsi studijuoti biznio vadybą arba teisę. Jų nuotraukos kabėjo mokyklos garbės lentoj ir nieks neabejojo, kad joms priklauso tautos ateitis.
Likusios penkios mergaitės buvo paikos, t.y., mokytojos, prieš atiduodamos jų rašomuosius darbus, giliai atsidusdavo. Joms pabandžius įsiterpti į pokalbį, visi atsimindavo turį svarbių reikalų ir pasitraukdavo. Paikosios dažniausiai susigūžusios stovėdavo mokyklos koridoriaus kampe, prieblandoj, ir tyliai, kad niekam neužkliūtų, tarpusavyje šnabždėdavosi. Berniukai į jas žiūrėdavo su panieka arba, geriausiu atveju, ju nepastebėdavo.
Taigi, protingosios mergaitės kartu su žibintais pasiėmė induose ir alyvos. Skautų stovykloj jos dar ne tokių dalykų buvo išmokę. Pavyzdžiui, kaip užsikurti laužą lietuj lyjant arba kaip taisyklingai žygiuoti, kad kuo ilgiau nepavargtum.
Paikosios gi, buvo taip susijaudinę ir sunerimę, kad tik ko ne taip nepadarius, kad joms net į galvą nešovė apsirūpinti papildoma alyvos porcija. Vietoj to, pirmą kartą savo gyvenime, jos leido sau pagalvoti, kad, galbūt, kažkas, pokylio metu jas pakvies šokti! O gal netgi jas pašnekins ir pasiūlys taurę limonado. O ką tada reiks daryti?! Paikosioms mergaitėms net kvapą gniaužė apie tai pagalvojus ir jos nejučia dangstėsi delniukais burnas, lyg būtų šnekinamos ir vaišinamos jau dabar.
Istorija šioje vietoje gerokai susipainioja. Pradžioje mums buvo pasakyta, kad mergaitės ėjo jaunikio pasitikti, tačiau čia pat, tas pats pasakotojas, nei kiek neparaudęs, mums aiškina, kad mergaitės sumigo. Galbūt jos sirgo somnambulizmu ir naktį vaikščiodavo stogais, bet mes nieku gyvu negalėtume patikėti, kad protingosios mergaitės būtų turėję tokių didelių netobulumų. Juodai baltų tekstų autoriai niekada nepadarytų tokios klaidos. Antra vertus, visiškai nesunku būtų patikėti, kad paikosios mergaitės turėjo rimtų sveikatos sutrikimų. Taigi, galbūt, pasakotojas čia stengiasi būti diskretiškas arba, paprasčiausiai, yra šiek tiek išsiblaškęs, o gal net įsimylėjęs. Juk niekas nerašo apie mergaites nei iš šio, nei iš to.
Kaip ten bebūtų, mes tas mergaites paseksime ir pažiūrėsime, kas nutiko vėliau.
O jos, kiek prieš miegą pasišnekėję, sumigo. Teisingiau būtų pasakyti, kad šnekėjosi tik protingosios. Paikųjų jos beveik net nepastebėjo, t.y. stengėsi būti mandagios, nes, šiaip ar taip, buvo tolimos giminaitės. Paikosioms, tačiau, pilnai užteko būti šalia protingųjų ir gerte gerti anų džiugų čiauškėjimą apie berniukus, kaip akivaizdžiai po kelnėm sukieteja jų varpa, kai protingosios apžergia motociklus ir krūtinėmis prisiglaudžia prie jų nugarų ir apie tai, kaip senbernis fizikos mokytojas, pravarde Zuikis, vis pasilieka po pamokų kai kurias dvyliktokes ir tada jie "kartoja kursą".
Skurdžios nuotrūpos iš kino filmų ir perskaitytų knygų nė iš tolo negalėjo prilygti tai informacijai, kuri čia buvo patiekiama ir paikosios, tokios dovanos nė iš tolo nesitikėję, buvo protingosioms nepaprastai dėkingos. Žinoma, jos garsiai to nepasakė, nes kas jos tokios, kad jų būtų klausoma. Mergaitės jau buvo pripratę viską laikyti savo širdelėse, kad nebūtų skaudžiai užgautos ir joms atrodė, kad tokia situacija yra visiškai teisinga - protingi ir gražūs gauna viską ir su kaupu pirmieji, o tokie nevykėliai kaip jos, o jos tikrai žinojo, kad tokios yra, nes joms ne kartą buvo pasakyta, pasitenkina likučiais.
Jaunikis, visai atvirkščiai negu mūsų kraštuose, vėlavo. Vakaras buvo šiltas ir vėlyvas, paukščiai seniai sumigę ir tik dangaus žvaigždės ruošės kasnaktiniams grožio karalienės rinkimams. Mergaičių pokalbiai blėso, jos sugulė ant vis dar šiltos žemės ir įsistebeilijo dangun. Pilnos vakaro pažadų širdys aprimo, dangaus žvaigždžių pastovus ir nesikeičiantis tikrumas atvedė ramybę, o paskui ir miegą.
Iš pasakojimo galime suprasti, kad jaunikis buvo nepaprastai svarbus ir įtakingas asmuo, savo rankose laikąs visų kitų likimus ir vienu žodžiu galįs pakeisti dabartį. Jis garsėjo gerais darbais ir meile nuskriaustiesiems bei mažutėliams. Taigi, vestuvių puota turėjo būti nepaprasta.
Tuo tarpu miegas, kuris buvo beveik toks pat galingas kaip ir minėtasis jaunikis, sekė mergaitėms savo pasakas. Išmintingosios gavo dovanų sapnus apie ilgas kopėčias viršun ir pakeliui pasitaikančius kliuvinius. Jos turėjo nustumti žemyn kliūtis, tačiau rankos staiga apsunko ir protingosios mergaitės negalėjo jų pakelti. Taip pat apsunko ir kojos, rodes, kad jos niekad negalės pasiekti debesyse paskendusio viršaus.
Paikosios, apžergę motociklus ir iš visų jėgų prisiglaudę prie raumeningų mokyklos berniukų nugarų, lėkė gatvėmis. Vėjas plaikstė jų plaukus ir mergaitės vis bandė kaip nors pamatyti, ar jau sukietejusios motociklą vairuojančiųjų varpos. Jos vis labiau spaudėsi prie berniukų nugarų ir dar niekad nepatirtas saldus jausmas plėtėsi visu kunu. Staiga, labai netikėtai, motociklistai atsigręžė ir pasakė:
- Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!
Protingosios tuo metu pajuto, kad nebegali išsilaikyti ant kopėčių ir pradėjo kristi žemyn. Visai prie žemės, bet dar jos nepasiekus, jos taip pat išgirdo balsą, skelbiantį apie jaunikio atėjimą.
Šauksmo išbudintos, paikosios mergaitės, rado savo rankas beliečiancias kuna. Tai buvo nauja patirtis. Jos, greit susitvarkę, kūnuose vis tebejausdamos saldųjį pasitenkinimo jausmą, pašoko nuo žemės. Pabėgę nuo miego, pašoko ir protingosios ir taisėsi žibintus. Ir tik dabar, galutinai išsivadavę iš išdykėlio miego glėbio, paikosios mergaitės susivokė nepasiėmusios induose alyvos atsargai. Giliai atsidusę ir pažiūrėję į žvaigždžių šviesos nutviekstą dangų pagalvojo, kad norėtų atgal į sapną. Tuo metu protingosios susikaupę, kad nei vienas lašelis nenubėgtų pro šalį, pylė alyvą į savo žibintus.
Likusiu mergaiciu alyva baigėsi, žibintai geso. Eilinį vakarą, paikosios griuvinėdamos būtų pasiekę namus tamsoje. Jos buvo pripratę prie panašių atsitikimų ir žinojo, kad už savo kvailumą turi mokėti, bet šįvakar, kiek pabuvę šalia išmintingųjų, slapčia vylėsi įgave šiokių tokių privilegijų ir atrado savyje drąsos I jas kreiptis:
- Prašau, duokite mums alyvos, nes mūsų žibintai gesta. Jau tardamos paskutinius žodžius, savęs susigėdo ir norėjo kone skradžiai žemėn prasmegti. Kas jos tokios, kad joms reikėtų duoti alyvos! Kvailos ir niekam tikę, pagalbos nevertos, taip joms ir reikia. Ir iš tikro. Galutinai atsikratę slogaus sapno likučių, protingosios mergaitės atsakė:
- Kad kartais nepristigtų ir mums ir jums, verčiau nueikite pas prekiautojus ir nusipirkite. Protingųjų rankos ir kojos vėl buvo lengvos ir jokia kliūtis nebūtų jų sulaikiusi pasitikti tokio įžymaus svečio. Tuo labiau tos nevykę giminaitės. Ir kam jos išvis nusprendė dalyvauti ceremonijoje? Geriau būtų sėdėję namie. Atvirai pasakius, protingosios nenorėjo būti pastebėtos kartu su paikosiomis, tai galėjo pakenkti jų prestižui mokykloje.
Nuovokesni skaitytojai jau turbūt susivokė, kad tokiu metu parduotuvės jau buvo uždarytos ir protingosios mergaitės pasiūlė tik tam, kad atsikratytų paikųjų. Įdomiausia yra tai, kad paikosios irgi puikiai žinojo parduotuvės darbo valandas. Tačiau jos bet kokia kaina norėjo priklausyti, dalyvauti tam, iš šalies žiūrint, žiauriam žaidime, netgi savo galutinio pažeminimo kaina ir, siunčiamos parduotuvėn, kurią žinojo esant uždarytą, išbarstyti paskutinius savo orumo likučius. Eidamos jos tylėjo ir tik žvaigždės sekė jų taką, krupteldamos kiekvieną kartą mergaitėms suklupus ar atsitrenkus vienai į kitą.
Protingosios mergaitės, tuo tarpu, prisipildė savo žibintus atsinešta alyva ir kruopščiai nusišluostė rankas į jau iškritusią rasą. Ir pačiu laiku. Su savo pulku pasirodęs jaunikis apgaubė jas šurmuliu ir vyrišku dėmesiu. Niekas net nepastebėjo, kad trūksta penkių paikųjų. Aiman. Kaip visada.
Ir durys buvo uždarytos.
Vėliau, lydimos nevilties ir visiško savim nepasitikėjimo, atėjo ir anos mergaitės ir ėmė prašytis:
- Gerbiamasis, atidaryk, čia mes! Šauktukas čia padėtas tik todėl, kad taip liepia anas pasakotojas. Labai abejotina, kad tos mergaitės dar būtų turėję vidinės jėgos garsiai ištarti žodį. Juo labiau kažko pareikalauti, pasakydamos tą svarbųjį "mes". Garsas labiau panašėjo į aimaną. Mergaitės pakeliui buvo visiškai pametę save.
Jaunikiui, puotos šurmuly tik per stebuklą išgirdus paikąsias, situacijos įvertinimui prireikė akimirkos. Mergaičių nenuovokumas ir nesugebėjimas tinkamai išreikšti pagarbos jį lengvai suerzino:
- Iš tiesų sakau jums, aš jūsų nepažįstu.
Jis tikrai nebūtų jų pažinęs, net jei būtų pravėręs duris.
Dabar, kai apsiniaukusiam danguj pasislėpė žvaigždės, paikųjų mergaičių širdeles apgaubė tamsa ir ten nebeliko nieko. Net nevilties, atvedusios jas prie durų. Net ištikimosios palydovės savigraužos. Mergaitės įsistebeilijo į savo purvinus vestuvinius batelius…
Iš ryto jaunikis su visa savo palyda traukė prie ežero maudytis. Jie linksmai šurmuliavo, dalinosi praeitos nakties įspūdžiais ir iš susivėlusių galvų traukė šiaudus. Ant kranto vestuvininkai rado kruopščiai nuvalytus, puošnius, kažkur matytus batelius. Linksma kompanija greit sumojo, kad gali iš radinio pasidaryti pramogą ir suvaidino Pelenės istoriją - jaunikis vaikštinėjo nuo mergaitės prie mergaitės ir prašė ju batelius pasimatuoti. Krykštavimui nebuvo galo. O paskui batelius paleido ežeran, kur jie, prisisėmę vandens, galų gale paskendo.
Teko girdėti, kad jaunikis vėliau atidavė savo gyvybę už kitus.
Protingosios mergaitės, karts nuo karto išsikrapštydamos iš šukuosenų šiaudus, nieko nebodamos kopė karjeros laiptais aukštyn. Nes jos buvo protingos.
Žvaigždės, kiek paliudėję, vėl pradėjo ruošti grožio konkursus.
2009 m. balandžio 23 d., ketvirtadienis
Apie Dieva (15)
NB. Sios serijos spauzdinimas, po beveik metu egzistavimo Literaturos ir Meno savaitrastyje, vysk. Tamkeviciui pagrasinus redakcijai, minetame laikrastyje buvo nutrauktas. Dabar bus publikuojamas cia.
Anomis dienomis Dievas klausinejo teologu: Tai jeigu Marija yra mano sunaus motina, ji yra mano zmona? Bijok tu Dievo, sake jam teologai.
Anomis dienomis Dievas tevas su Dievu sunum nuejo I pirti. Sventa Dvasia irgi nuejo, bet jos neileido nei i moteru nei i vyru skyrius, tai taip ir liko nesiprauses/us. Todel yra labai svarbu zinoti savo lyti dar pries einant.
Anomis dienmis teologai priskyre Dievui aukleti dar du tos pacios prigimties atskirus asmenis. Ju vardai buvo dievassunus ir dievassventadvasia. Ir nuo tada Dievas vengdavo teologu.
Anomis dienomis Dievas nuosirdziai aiskino, kad jam ir taip gerai ir nieko netruksta, bet tai ar teologai klausys. Nes jie buvo perskaite biblija ir zinojo kaip istikruju turi buti.
NB. Sios serijos spauzdinimas, po beveik metu egzistavimo Literaturos ir Meno savaitrastyje, vysk. Tamkeviciui pagrasinus redakcijai, minetame laikrastyje buvo nutrauktas. Dabar bus publikuojamas cia.
Anomis dienomis Dievas klausinejo teologu: Tai jeigu Marija yra mano sunaus motina, ji yra mano zmona? Bijok tu Dievo, sake jam teologai.
Anomis dienomis Dievas tevas su Dievu sunum nuejo I pirti. Sventa Dvasia irgi nuejo, bet jos neileido nei i moteru nei i vyru skyrius, tai taip ir liko nesiprauses/us. Todel yra labai svarbu zinoti savo lyti dar pries einant.
Anomis dienmis teologai priskyre Dievui aukleti dar du tos pacios prigimties atskirus asmenis. Ju vardai buvo dievassunus ir dievassventadvasia. Ir nuo tada Dievas vengdavo teologu.
Anomis dienomis Dievas nuosirdziai aiskino, kad jam ir taip gerai ir nieko netruksta, bet tai ar teologai klausys. Nes jie buvo perskaite biblija ir zinojo kaip istikruju turi buti.
2009 m. balandžio 20 d., pirmadienis
2009 m. balandžio 13 d., pirmadienis
IS KUR ATSIRADO MEDZIAI
Arba
Teisingesne pasaka
Šis opusas skirtas visiems, kurie dantis sukandę, prieš miegą turėdavo klausytis "neteisingų" pasakų. Kaip Kastytis gali kvėpuoti po vandeniu, kaip nutukęs paršelis gali pabėgti nuo ilgų distancijų bėgiko vilko, kaip Jonukas su Grytute, iškepę raganą pečiuj, gali ilgai ir, svarbiausia, laimingai gyventi, kaip Raudonkepuraitė iškart neatpažįsta lovoj gulinčio vilko ir, užuot tėškus karštą buljoną apgavikui tiesiai į akis ir neatsigręždama puolus laukan, uždavinėja kvailus klausimus: Senele, o kodėl tavo tokios didelės ausys?
Vilkas, matyt svarstąs savo širdyje, su kuo geriau valgyti anukę - su grybų padažu ar su šviežiom salotom - kantriai atsakinėja į klausimus, užuot iškart prarijęs įkyrią mergiūkštę.
Norint perduoti mitą šiandienai, reikia pačiam būti su juo akis į akį sąmonės lygyje susidūrus. Deja, autorius nėra vienas iš tų, bet užtat su pretenzijom parašyti teisingą pasaką.
Taigi, gyveno karta senelis ir senelė…
Baigę grėbt šieną seserys ir broliai grėblius ir šakes ant pečių užsikėlę, dainuodami lietuvių (taigi savo) liaudies dainas, lėtais tvirtais žemdirbių žingsniais Basanavičiaus al. nuėjo prie vandens - tais laikais Palangoj vasaros metu pajury dar užtekdavo vietos ir vietiniams. Čia mes turim pastebėti, kad anais laikais žmonija jautėsi didelio, tam tikrą savimonę turinčio organizmo, vadinamo gamta, dalimi, t.y., Vidurio Rytų mitais pasirėmus, jiems dar nebuvo išaiškinta apie išvarymą iš rojaus, ir kad esą jie tik keleiviai svetimam, nesvetingam krašte, kur turi viens kitą užmušinėti dėl išlikimo. Todėl natūralu, kad jausdavo poreikį prie gamtos prisišlieti ir energija pasikrauti, bet jokių būdu nešiukšlinti. Nusimetė prakaitu ir šviežaus šieno kvapo mišiniu (deodorantai, naikinantys ozoną dar nebuvo madoj. Juos, deodorantus, atstodavo prakaituotos pažastys, t.y. , egzistavo harmonija) prikvipusius viršutinius drabužius. Pasirodė ražienų subraižytos blauzdos, visiškai skutimosi peiliuko neregėjusiais plaukais. Berneliams jos sukeldavo atitinkamus jausmus. Merginos gi, užuodę bernelių pažastų kvapą, žinodavo susiradę tinkamą šeimos židinio gynėją. Be to, tokių ir seksualinė orientacija būdavo aiški, taigi, buvo išvengiama nemalonių nesusipratimų. O ir pliažus dalinti į vyrų ir moterų nebuvo mados, nes moralė buvo taip sureguliuota, kad berneliai, tik mergelių sijonams aukščiau kelių pasikėlus, tuojau kukliai nuleisdavo akis ir gėdos raudonio padažytais žandais puldavo į krūmus slėptis. Todėl žymiai vėliau parašyta Paskenduolės istorija į tautos per amžius sukauptos energijos archetipinius klodus negali pretenduoti, o ir šiaip labai panašu, kad yra iš piršto išlaužta. Jau nešneku apie Baltušį, tarybinei moralei pardavusiam vasaras.
Taigi, mergelėms iš marškinių išsinėrus ir surian vandenin panirus, o berneliams salietra atsiduodančiais delnais akeles užsidengus, kaip čia buvęs prisistatė žatys ir patogiai įsitaisė vienos iš grėbėjėlių, vardu Eglė, marškiniuos. Pastabesni skaitytojai jau turbūt susivokė, kad jei berneliai per tarpupirštį žiūrėdami būtų lavinę savo estetinius jausmus, kaip mat būtų žaltį pastebėję ir marškinius sugriebę, krumuosna nekaltą sutverimą iškratę. T.y., pagal harmoningo sugyvenimo taisykles, ir pagal kitas, kurios tą roplių giminės gyvį laikė šventu, visiškai priešingai, negu krikščionybės skelbėjai, vargšą gyvį, vardan savo asmeninių interesų, įsūdę nelabųjų tarpan.
Taigi, visuotinei energijai atsivėrę ir kūnus tuo pačiu nusimazgoję, pašiurpusiom nuo vandens gaivos ir vakaro vėsos grožybėm, mergelės skubino vėl drabužiuosna panirti. Mados juos kasdien keisti dar nebuvo. Dėl tokio ekologiško toliaregiškumo, tačiau, žmonės nesirgo gripais ir alergijom. Griebė savo marškinius ir Eglė, bet čia pat metė juos atgal ant smėlio, išvydus iš rankovės išlendantį žaltį, visai tokį pat, kaip nupieštas vaistinėj ant buteliukų. Žaltys, tačiau, mergelę išvydęs, visai nesutriko. Dar daugiau - atsikrenkštė ir gryna lietuvių kalba taip prabilo:
- Garbė Jėzui Kristui, - kas tik paliudija jį buvus paveiktą naujų religinių judėjimų, į ką Eglė, kiek nustebus, bet visai neišsigandus, nes įsitikinimas, kad moterys yra bailūs sutvėrimai, ypač biją pelių, vorų ar tarakonų, yra baisus pramanas, nuvalkiotas patriarchalinės visuomenės stereotipas ir mes jokiu būdu čia jo netoleruosim, gražiai žemaitiskai taip atsakė:
- A mun saka?
Kad tolimesnis dialogas būtų visiems suprantamas, t.y., leidę pajusti žemaitiskos tarmės grožį ir subtilumą, toliau, idant pagerbtume likusias etnines mažumas, nes jos yra lygiai taip pat svarbios kuriant kultūrinius tautos klodus, kalbėsim literatūrine kalba, t.y., kaip laikraščiuos. Čia pat paaiškėjo, kad žaltys turi labai rimtų ketinimų, t.y., nori Eglę imti už pačią.
Gerbiamieji skaitytojai, kad ir kaip čia stengtumėmės būti politiškai korektiški ir teisingi, nepažeisti šliužų teisių ir gerbti juos dėl jų pačių, o ne dėl gydomųjų savybių, turime jums pasakyti, kad tais laikais, nesant nei televizorių anei e-mailų, Eglė, kad ir kaip apsiskaičius, išsilavinus ir emancipuota buvo, taip širdyje pagalvojo: "Kažin, ar jis gyvena užsienyje?.." Tačiau iškart pajuto širdyje kažkokį sunkumą, jai tarsi žvynai nuo akių nukrito (ir čia visiškai nėra užuomina į žalčio kūno dangą, greičiau anatominis intarpas) ir ji pagalvojo teisingai: "Kažin ką tėvužėlis pasakys?" Nes kad ir kaip vyliojančiai tas pasiūlymas būtų skambėjęs, platesnių horizontų išsiilgusiai kaimo mergaitei, tėvų žodis, ir tai neklijuojant čia jokių etikečių ir nepradedant diskusijų apie jauno žmogaus išskleistus sparnus ir senosios kartos suglaustus, buvo paskutinis. Arba, giliau pasikapsčius, Eglė dar nebuvo atpažinusi savyje tu archetipinių, ją vairuojančių jėgų, verčiančių besąlygiškai paklusti ir, savaime aišku, nebuvo su jomis sudariusi taikos sutarties, taigi pasitenkino Socialiniu Prisitaikymu vadinamu elgesiu. Be to, nemačiusiai XXX filmų, kur tai daroma su arkliu arba su šunim, t.y. novatoriškai aukštai iškeliant standartų kartelę, kilusi širdyje sumaištis Eglei neleido pastebėti viso galimo sandėrio potencialo, t.y., kontraktų su telestudijomis, nuotraukos pirmam Panelės žurnalo puslapy, Gineso rekordų knygos, etc. Ir čia nėra nieko nuostabaus, nes prakaituotos pažastys, kaip jau minėta, tais laikais visada būdavo siejamos išimtinai su giminės pratęsimu ir darbo jėgos ūkio darbams gaminimu, t.y., niekas nekovojo už negimusią gyvybę net ir jai gimus. Žmogus buvo regimas kaip įrankis, o ne kaip mažoji Visata. Taigi Eglės atsakymas, kurį daugelis skaitytojų jau žino, buvo padiktuotas ne jaunatviško vėjavaikiškumo, pabrėžiu: ne vėjavaikiškumo, arba pragmatiško išskaičiavimo, bet šešėlinės sąmonės pusės, t.y., mergaitė elgėsi taip, kad įtiktų tėvams ir už tai būtų pamaitinta ir gautų virš galvos stogą, taip svarbų išlikimui. O čia kaip tik ir šaltis jau skverbėsi gilyn į kūną, o kas nori susirgti plaučių uždegimu per patį šienavežį.
Gavęs teigiamą atsakymą, žaltys pakėlė skrybėlę, mandagiai atsisveikino ir dingo tamsoj. Galima būtų klausti, kaip jis pajury atsidūrė, nes, specialistų teigimu, žalčiai anei smėlio anei sūrumo nemėgsta, o be to ir skrybėlių nenešioja, bet patys turit suprasti, kad tai buvo kitoks, šnekantis, sūrumą mėgstantis ir į paskutinį mados šauksmą atsiliepiantis šliužas. Skaitydami kitų tautų pasakas, biblijas ir padavimus jais juk tikim, tai kodėl saviškiais turėtumėm abejoti? Juk prakalbus parabolėm, simboliais ir mitais, neaiškūs dalykai paaiškėja, vaikai užmiega, o dvasiškiai pradeda atlikinėti šventus pinigų rinkimo ritualus.
Eglės tikrai būta jaunos mergaitės, dar visiškai nepatyrusios, kitaip ji būtų žinojus, kad šnekantis žaltys ir dar taip meistriškai mokantis pasinaudoti kitiems nepalankiomis aplinkybėmis, yra dalykas rimtas ir nedelsdama kreipusis į vidaus reikalų pareiguną, bet argi kas galėtu ją smerkti už jaunystę ir pasidavimą kolektyvinės pasamonės nenugalimai jėgai?
Taigi vakare, ir ko čia stebėtis, tik šaukštus į batvinių bliūdą sumerkus, kieme pasigirdo šnypštimas ir išgąsdintų naminių gyvulių baubimas irgi žviegimas ir apskritai pasikėlė didelis ermyderis. Persigandęs per duris įvirto piemuo ir pareiškė, kad jo darbo aprašyme žalčiai nebuvo paminėti, taigi jis jau geriau pasiimsiąs kirvelį* ir eisiąs namo. Tokios insubordinacijos paakintas, tėvas iškišo galvą laukan ir, pamatęs visą kiemą pilną žalčių, mandagiai, nes turėjo rodyti gerą pavyzdį savo sūnums ir tokiu būdu pratęsti hierarchinę vyriškos lyties individų dominavimo liniją, šliužų paklausė, kam turi būti dėkingas už tokį neišpasakytą pagarbos ir dėmesio ženklą. Gavęs atsakymą rūsčiai pažiūrėjo į Eglę, tarsi norėdamas pasakyti "Sakiau tau maziau tų knygu skaityk": Posakis Saukstai po pietu dar nebuvo israstas.
Po to parimęs kurį laiką svarstė apie žmonijos suartėjimo su likusia gamtos dalimi galimybes, perspektyvas ir galimas legalias pažado nesilaikymo pasekmes. Tai paliudija senajam Lietuvos kaime ne tik astronomą Šmukštarą ir naktibaldą Giedraitį, betgi ir gilaus kaimo sermėgom apsivilkusius artojus gebėjus giliai mąstyti beigi daryti toli siekiančias išvadas. Kaip žinia, būdamas progresyvus ir jau seniai atsisakęs senųjų pagoniškų dievų bei matydamas kur kas geresnes perspektyvas ten, kur trys dievai yra lygu vienam dievui, t.y., matematika priskiriama literatūros sričiai, šeimos galva greitai sumetė, kad moralę, kaip ir matematiką, šitokiam reikalui prispaudus, (žaltys juk yra velnio sėkla), irgi galima pasukti reikiama linkme, t.y., atėjo laikas dvigubiems standartams. Taip atradęs tvirtą atramą moraliniam sprendimui, apmąstymus užbaigė ir ryžtingai ėmėsi veikti: gerai prigirdė žalčius pienu, aptaisė nuotakos rūbais amo netekusią samdytą mergą ir išstūmė per duris. Čia mums derėtų pašnekėti apie samdinių teises Lietuvos kaime, nes, tarp mūsų šnekant, vargšė mergaitė nieku gyvu nesvajojo būtent tokiu būdu išgarsėti. Ir čia mes, gink Dieve, nenorim pasakyti, kad samdiniai savo pasirinkimuose būtų buvę prastesni, kaip ir jų toliau daržinės nesiekiantys horizontai. Anaiptol, tikėjimas dangišku atlygiu po mirties kėlė jų mintis aukštybėsna ir darė juos nepasiekiamus pigioms šios žemės vylionėms.
Geroką kelio gabalą nulėkę, žalčiai liovės dainavę, nes apsižiūrėjo esą apgauti, (gegutė, svetiman lizdan kiaušinius sudėjus, aišku būtinai turėjo įkišti liežuvį):
- Samdinę vietoj jaunosios vežasi, samdinę…
Šliužai, mergą pakeliui išleidę, palinkėjo jai kovoti už savo teises jau šios žemės karalystėj, dangų pasiliekant kaip atsarginį planą, giliai į plaučius netraukiant išnaudotojų paruošto opiumo liaudžiai. Ir nuo tada samdinė pradėjo švęsti Gegužės Pirmąją ir atidarė raudonų vėliavų sukirpimo ir siuvimo kombinatą. Vėliau, prasidėjus industrinė revoliucija, Lietuvą rado jau pribrendusią socialiniams pasikeitimams, lygioms teisėms ir keturiems komunarams.
Žalčiai tuo tarpu, savo pačių kalbos samdinei įkvėpti, ryžtingai nulėkė atgal, norėdami pažiūrėti Eglės tėvui į akis, nes tik tiesa gali mus išlaisvinti, t.y., naiviai tikėdamiesi aną sugėdinti.
Pamatęs kiemą pilną žalčiu, tėvas, savo ruožtu, supratęs patarlės melo kojos trumpos teisingumą ir išsigandęs legalių, visai su morale nesusijusių, bet didžia dalim religijos sričiai priklausančių pasekmių, išleido Eglę kelionėn, nes moteriškos lyties asmenys, ypač nekalti**, (lytiniai santykiai, neįrodytais duomenimis, kenkia mėsos kokybei), pagal seną ir nerašytą, taigi archetipinį paprotį, visad būdavo aukojami pabaisoms, slibinams ir nykštukams, nes turėjo kažkokių, mums iki šiol nežinomų maistinių savybių jų nemalonei numaldyti. O be to, moteriškos lyties asmenys, kaip kad mokė naujieji religiniai judėjimai, dažniausiai dėl visko ir būdavo kalti, bent jau netiesiogiai, kaip ir šiuo atveju. Noriu pastebėti, kad niekur neminimi tie vėplos Eglės broliai, tradiciškai pasibalnojantys bėrus žirgus ir galandantys kirvius irgi kalavijus aštrius. Tas pažeistas, per amžius nustatytas balansas tarp silpnų, savo nuomonės neturinčių, kūno formom manipuliuojančių ir absoliučiai priklausomų mergaičių ir raumeningų, situaciją kontroliuojančių vyrukų truputį neramina. Bet žiurėkim, kas bus toliau.
Čia pasakojimas perkelia mus į povandeninius rūmus, turbūt Baltijos jūros dugne. Aplink plaukioja pavaldinės žuvys. Eglė sėdi prie ratelio, kaip ir priklauso 4-rių vaikų motinai. Praleisti, arba suinteresuotų asmenų tam tyčia sunaikinti, patys mieliausi vyriškai širdžiai momentai, tie, kur dar prieš vaikų atsiradimą. Užtat Eglė, kaip minėta, jau visai kitokia, jau nebe paauglė. Tai tik paryškina keistai supintos siulus verpiančios šeimos židinio saugotojos ir tuo pačiu vejančios minties giją apie galimybę ištrūkti paviršiun, (dar kartą leidžiantis mums pasijuokti iš mūsų elgesio "laisvumo", tik pasąmonei žinant tikruosius mūsų elgesio motyvus), linijos. Čia išryškėja mūsų civilizacijos ribotumas, kur, dėka ilgos ir nelygios kovos, abiejų lyčių atstovai, apsimesdami gerbia vienas kito lygias teises, santuokoj manosi auginą ir stipriną tarpusavio ryšį. Eglė, tačiau, užauginta toj tikrojoj, civilizacijos nesubjaurotoj visuomenėj, kur vyrai, begaliniai egoistai***, būtų buvę nepataisomai sužaloti išgirdę moteris turint savo asmeninių minčių ir planų, jokiu būdu tokios klaidos nebūtų padarius. Todėl ji, lyg tarp kitko, Žilvinui, toks yra jos vyro vardas, užsimena: mano tėvai jau seni, gal reiktų juos pamatyt, - kol tas, galų gale, supranta, apie ką šneka. Spėkit iš trijų kartų, ar išleido? Ir ne tik dėl to, kad prisiminė pamario ūkininkų verdamos žuvienės kvapą. Vyriškas nuosavybės jausmas, kuris sudaro apie pusę jo meilės, yra paties savininko tąsa, žmonos užkariavimo priminimas. Juk netgi vienas iš barzdotų Dievų yra rimtu veidu pareiškes: "Aš esu tavo Viešpats ir Dievas. Neturėk kitų, tik mane vieną."
Taigi, jūrų valdovas, turėdamas aiškią intenciją jos niekada neišleisti, prisako žmonai atlikti tris darbus - lygių teisių iliuzija, diplomatinis triukas. Žilvinas jau manosi laimėjęs. Naivuolis, matyt pirmą kartą vedęs, įsivelia į kovą, kurią pralaimėti yra pasmerktas jau nuo akmens amžiaus. Suverpti šilkų kuodelį, sunešioti geležines kurpes, uzmaisyti lauktuvėms ragaišį rėty - cha cha cha, zuikių dainos. Čia Eglė pademonstruoja savo giminei charakteringą kantrybę ir išmonę, kovojant su nedideliais ir, atrodytų, niekad nesibaigiančiais kasdienybės pershėjimais. Nulekia pas povandeninę žiniuonę ir kaip mat gauna reikiamą, per amžius paslapčia, vyrams nieko nenujaučiant, sukauptą informaciją. Paskutinis reikalavimas, t.y., ragaišis - netiesioginė nuoroda į Adomo ir Ievos Lietuvoj paplitusia legendą su obuoliu: moterys, jau seniai supratę galinčios valdyti vyrus per pilvus, taip sistemiškai gadina jų virškinimo traktus ir moralę. Žilvino atveju regime atvirkštinę perspektyvą: iš pasąmonės plaukiantis poreikis išprovokuoti Eglę jį apgauti ir taip save nubausti už pirmykštį nusikaltimą, užmiršti gerį ir blogį ir sugrįžti į pirmykštį nekaltumą. Argi tai ne ironiška. Užmarštis neateina, gėris vėluoja, užtat blogis kaip mat prisistato: Eglė įkiša kuodelį ir kurpes į ugnį, o ragaišį iškepa pasinaudodama elementariąja chemija.
Dabar apie "Tik niekam nesakyk". Čia jau toks naudotas ir pernaudotas anachronizmas. Žilvinas, turbūt slapčia apsidžiaugęs, kad pralaimėjo kovą su pačia, toliau degraduoja ir tęsia kelionę susinaikinimo kryptim: užprogramuoja savo vaikus jį išduoti. Paaiškinęs kaip jį kviesti viešnagei pasibaigus, (užuomina apie kraują tik patvirtina Žilvino sadomazochistinius polinkius), griežtai perspėja:
- O jūs vaikai, šiukštu neprasitarkit, kaip mane šaukti reikia.
Padavime apie Jėzų Kristų, nors tiesiai pasakoma: "Dar triskart gaidžiui neužgiedojus mane išduosi," - reiškia, dar nuo amžių amžinųjų Petras paslaptingų jėgų buvo pasmerktas išduoti. Ir nieko čia nepakeisi, vietos improvizacijai ir laisvai valiai nepalikta ir mes tai galim suprasti. Bet Žilvino nepatyrimas tiesiog ausis drąsko. Taip žaisti su vaikų ir žmonos paslaptingom pasąmoninėm jėgom, sudarant laisvo pasirinkimo iliuziją. Neišmanėliškumas tiesiog erzinte erzina. Atseit, palieka jiems pasirinkimą. Noris ropštis tekstan ir šaukte šaukti:
- Ką tu čia, povandenine pabaisa, nusigaruoji! Patylėtum geriau, jeigu nežinai, kaip su vaikais atsisveikinti, - bet ar tokiam ką pasakysi?
Ir taip Eglė su vaikais išneria iš vandens tiesiai į namiškių glėbį. Geria ir valgo, kaip Lietuvoj pripratę, paskui valgo ir geria, lyg būtų svečių iš Amerikos sulaukę. Ir tada tiems broliams, kurie nei piršto nepajudino, Eglę iš namų išvežant, staiga sukyla kaltės ir pavydo jausmai, kuriuos jie, sprendžiant iš stiprumo, seniai ir giliai savyje nešiojo. Žinoma, vietoj to, kad internalizuotu, savy susivoktų, sau atleistų ir su savim susitaikytų, nusprendžia išlieti pykti ant nekaltų. Matom vieną baisiausių užspausto pykčio sužalotų žmonių siautėjimą. Vedasi tuos paauglius į mišką, grasina, primuša. Priedanga gera: reikia išklausti slaptažodį, kaip žaltį šaukti. Ko tik girtas, savo sielą sužalojęs žmogus nesugalvos, kad tik neprisiėmus atsakomybės, kad tik išvengus savianalizės ir neprisipažinus suklydus. Metų metais širdis ėdęs kaltės ir pavydo jausmas išvirsta į begėdišką egzekuciją. Girti, alkoholio iškraipyti snukiai tamsiam miške, jų seilės tyškančios ant nekaltų vaikų veidų. Vargšė mergaitė neatlaiko ir pasako. Argi tai neprimena kitos jaunutės mergaitės pajury. Ir kas gi ją galėtų kaltinti? Sužvėrėję nulekia prie vandens, išsikviečia žaltį ir dalgiais sukapoja. Ir taip Žilvinas savo pasiekia. Panašiai gimsta ir kitų tautų išganymo istorijos. Broliams, deja, iki išganymo dar toli. Kad taip lengvai galėtum atsikratyti kaltės ir pavydo naštos. Kažkada net rankos nepakėlus seseriai apginti, o vėliau taip ir likus kaimo gūdumoj, turbut taip save baudžiant, net vidurinės nebaigus, ėjus iš įkalinimo istaigos į išblaivinimo ir atgal. O čia dar Eglės e-mailai iš po vandenio: šiandien tapau povandens valdove; šiandien man gimė sūnus; važiuoju su vyru turistinen kelionen, skandint laivu į Bermudų Trikampį, etc. Kur berasi labiau nusikaltusią. Broliai turbūt grįžta namo ir geria iki samonės praradimo, kad atsibustų kruvinom panagėm dar didesniam skausmui.
Paskui atplaukia kraujo puta: vyriškis, skirtingai negu moteris, niekada savo negalavimų ramiai nepriims, bet informuos visatą apie savo skausmus, net jeigu jau būtų nebegyvas. Pvz., JK rodo savo žaizdas apaštalui Tomui.
Eglė vaikus prakeikia. Deja, obuolys nuo obels netoli rieda, tamsa garsiai nusijuokia: lygiai kaip ir broliai, ji, užuot sumurdžius jų galvas jų pačių vėmaluosna, atsigręžia prieš nekaltus. Negrįžtamai prarandama galimybė galų gale atsitiesti ir pažiurėti į akis toms tamsiosioms jėgoms, galimybė galų gale išgyventi savo tragediją, galimybe tureti vietini isganytoja, galimybė perduoti ateinančioms lietuvių kartoms išdidumo ir savigarbos slėpinį. Ne, kartu su trim paršiukais, Eglė pabėga ir po jos šakomis šlapinasi pro šali bėgą zuikiai.
Ar visa ši apgaulės, žiaurumo ir išdavystės prisotinta drama tam, kad paaiškintų vaikams, iš kur atsirado medžiai ir kuo jie skirias?
Taip.
* Baltušis, Parduotos vasaros, II tomas
** Nekaltas - neturėjęs lytinių santykių. Turejes yra savaime kaltas. Pastarieji yra naudotini tik giminės pratęsimui. Plačiau apie tai skaityti Katalikų Bažnyčios Katekizme ir Ginekologijos vadovėlyje.
***teisetas saves be galo mylejimas, dazniausiai slepias giliai islavinta dvasini ir emocini asmens charakteri
Arba
Teisingesne pasaka
Šis opusas skirtas visiems, kurie dantis sukandę, prieš miegą turėdavo klausytis "neteisingų" pasakų. Kaip Kastytis gali kvėpuoti po vandeniu, kaip nutukęs paršelis gali pabėgti nuo ilgų distancijų bėgiko vilko, kaip Jonukas su Grytute, iškepę raganą pečiuj, gali ilgai ir, svarbiausia, laimingai gyventi, kaip Raudonkepuraitė iškart neatpažįsta lovoj gulinčio vilko ir, užuot tėškus karštą buljoną apgavikui tiesiai į akis ir neatsigręždama puolus laukan, uždavinėja kvailus klausimus: Senele, o kodėl tavo tokios didelės ausys?
Vilkas, matyt svarstąs savo širdyje, su kuo geriau valgyti anukę - su grybų padažu ar su šviežiom salotom - kantriai atsakinėja į klausimus, užuot iškart prarijęs įkyrią mergiūkštę.
Norint perduoti mitą šiandienai, reikia pačiam būti su juo akis į akį sąmonės lygyje susidūrus. Deja, autorius nėra vienas iš tų, bet užtat su pretenzijom parašyti teisingą pasaką.
Taigi, gyveno karta senelis ir senelė…
Baigę grėbt šieną seserys ir broliai grėblius ir šakes ant pečių užsikėlę, dainuodami lietuvių (taigi savo) liaudies dainas, lėtais tvirtais žemdirbių žingsniais Basanavičiaus al. nuėjo prie vandens - tais laikais Palangoj vasaros metu pajury dar užtekdavo vietos ir vietiniams. Čia mes turim pastebėti, kad anais laikais žmonija jautėsi didelio, tam tikrą savimonę turinčio organizmo, vadinamo gamta, dalimi, t.y., Vidurio Rytų mitais pasirėmus, jiems dar nebuvo išaiškinta apie išvarymą iš rojaus, ir kad esą jie tik keleiviai svetimam, nesvetingam krašte, kur turi viens kitą užmušinėti dėl išlikimo. Todėl natūralu, kad jausdavo poreikį prie gamtos prisišlieti ir energija pasikrauti, bet jokių būdu nešiukšlinti. Nusimetė prakaitu ir šviežaus šieno kvapo mišiniu (deodorantai, naikinantys ozoną dar nebuvo madoj. Juos, deodorantus, atstodavo prakaituotos pažastys, t.y. , egzistavo harmonija) prikvipusius viršutinius drabužius. Pasirodė ražienų subraižytos blauzdos, visiškai skutimosi peiliuko neregėjusiais plaukais. Berneliams jos sukeldavo atitinkamus jausmus. Merginos gi, užuodę bernelių pažastų kvapą, žinodavo susiradę tinkamą šeimos židinio gynėją. Be to, tokių ir seksualinė orientacija būdavo aiški, taigi, buvo išvengiama nemalonių nesusipratimų. O ir pliažus dalinti į vyrų ir moterų nebuvo mados, nes moralė buvo taip sureguliuota, kad berneliai, tik mergelių sijonams aukščiau kelių pasikėlus, tuojau kukliai nuleisdavo akis ir gėdos raudonio padažytais žandais puldavo į krūmus slėptis. Todėl žymiai vėliau parašyta Paskenduolės istorija į tautos per amžius sukauptos energijos archetipinius klodus negali pretenduoti, o ir šiaip labai panašu, kad yra iš piršto išlaužta. Jau nešneku apie Baltušį, tarybinei moralei pardavusiam vasaras.
Taigi, mergelėms iš marškinių išsinėrus ir surian vandenin panirus, o berneliams salietra atsiduodančiais delnais akeles užsidengus, kaip čia buvęs prisistatė žatys ir patogiai įsitaisė vienos iš grėbėjėlių, vardu Eglė, marškiniuos. Pastabesni skaitytojai jau turbūt susivokė, kad jei berneliai per tarpupirštį žiūrėdami būtų lavinę savo estetinius jausmus, kaip mat būtų žaltį pastebėję ir marškinius sugriebę, krumuosna nekaltą sutverimą iškratę. T.y., pagal harmoningo sugyvenimo taisykles, ir pagal kitas, kurios tą roplių giminės gyvį laikė šventu, visiškai priešingai, negu krikščionybės skelbėjai, vargšą gyvį, vardan savo asmeninių interesų, įsūdę nelabųjų tarpan.
Taigi, visuotinei energijai atsivėrę ir kūnus tuo pačiu nusimazgoję, pašiurpusiom nuo vandens gaivos ir vakaro vėsos grožybėm, mergelės skubino vėl drabužiuosna panirti. Mados juos kasdien keisti dar nebuvo. Dėl tokio ekologiško toliaregiškumo, tačiau, žmonės nesirgo gripais ir alergijom. Griebė savo marškinius ir Eglė, bet čia pat metė juos atgal ant smėlio, išvydus iš rankovės išlendantį žaltį, visai tokį pat, kaip nupieštas vaistinėj ant buteliukų. Žaltys, tačiau, mergelę išvydęs, visai nesutriko. Dar daugiau - atsikrenkštė ir gryna lietuvių kalba taip prabilo:
- Garbė Jėzui Kristui, - kas tik paliudija jį buvus paveiktą naujų religinių judėjimų, į ką Eglė, kiek nustebus, bet visai neišsigandus, nes įsitikinimas, kad moterys yra bailūs sutvėrimai, ypač biją pelių, vorų ar tarakonų, yra baisus pramanas, nuvalkiotas patriarchalinės visuomenės stereotipas ir mes jokiu būdu čia jo netoleruosim, gražiai žemaitiskai taip atsakė:
- A mun saka?
Kad tolimesnis dialogas būtų visiems suprantamas, t.y., leidę pajusti žemaitiskos tarmės grožį ir subtilumą, toliau, idant pagerbtume likusias etnines mažumas, nes jos yra lygiai taip pat svarbios kuriant kultūrinius tautos klodus, kalbėsim literatūrine kalba, t.y., kaip laikraščiuos. Čia pat paaiškėjo, kad žaltys turi labai rimtų ketinimų, t.y., nori Eglę imti už pačią.
Gerbiamieji skaitytojai, kad ir kaip čia stengtumėmės būti politiškai korektiški ir teisingi, nepažeisti šliužų teisių ir gerbti juos dėl jų pačių, o ne dėl gydomųjų savybių, turime jums pasakyti, kad tais laikais, nesant nei televizorių anei e-mailų, Eglė, kad ir kaip apsiskaičius, išsilavinus ir emancipuota buvo, taip širdyje pagalvojo: "Kažin, ar jis gyvena užsienyje?.." Tačiau iškart pajuto širdyje kažkokį sunkumą, jai tarsi žvynai nuo akių nukrito (ir čia visiškai nėra užuomina į žalčio kūno dangą, greičiau anatominis intarpas) ir ji pagalvojo teisingai: "Kažin ką tėvužėlis pasakys?" Nes kad ir kaip vyliojančiai tas pasiūlymas būtų skambėjęs, platesnių horizontų išsiilgusiai kaimo mergaitei, tėvų žodis, ir tai neklijuojant čia jokių etikečių ir nepradedant diskusijų apie jauno žmogaus išskleistus sparnus ir senosios kartos suglaustus, buvo paskutinis. Arba, giliau pasikapsčius, Eglė dar nebuvo atpažinusi savyje tu archetipinių, ją vairuojančių jėgų, verčiančių besąlygiškai paklusti ir, savaime aišku, nebuvo su jomis sudariusi taikos sutarties, taigi pasitenkino Socialiniu Prisitaikymu vadinamu elgesiu. Be to, nemačiusiai XXX filmų, kur tai daroma su arkliu arba su šunim, t.y. novatoriškai aukštai iškeliant standartų kartelę, kilusi širdyje sumaištis Eglei neleido pastebėti viso galimo sandėrio potencialo, t.y., kontraktų su telestudijomis, nuotraukos pirmam Panelės žurnalo puslapy, Gineso rekordų knygos, etc. Ir čia nėra nieko nuostabaus, nes prakaituotos pažastys, kaip jau minėta, tais laikais visada būdavo siejamos išimtinai su giminės pratęsimu ir darbo jėgos ūkio darbams gaminimu, t.y., niekas nekovojo už negimusią gyvybę net ir jai gimus. Žmogus buvo regimas kaip įrankis, o ne kaip mažoji Visata. Taigi Eglės atsakymas, kurį daugelis skaitytojų jau žino, buvo padiktuotas ne jaunatviško vėjavaikiškumo, pabrėžiu: ne vėjavaikiškumo, arba pragmatiško išskaičiavimo, bet šešėlinės sąmonės pusės, t.y., mergaitė elgėsi taip, kad įtiktų tėvams ir už tai būtų pamaitinta ir gautų virš galvos stogą, taip svarbų išlikimui. O čia kaip tik ir šaltis jau skverbėsi gilyn į kūną, o kas nori susirgti plaučių uždegimu per patį šienavežį.
Gavęs teigiamą atsakymą, žaltys pakėlė skrybėlę, mandagiai atsisveikino ir dingo tamsoj. Galima būtų klausti, kaip jis pajury atsidūrė, nes, specialistų teigimu, žalčiai anei smėlio anei sūrumo nemėgsta, o be to ir skrybėlių nenešioja, bet patys turit suprasti, kad tai buvo kitoks, šnekantis, sūrumą mėgstantis ir į paskutinį mados šauksmą atsiliepiantis šliužas. Skaitydami kitų tautų pasakas, biblijas ir padavimus jais juk tikim, tai kodėl saviškiais turėtumėm abejoti? Juk prakalbus parabolėm, simboliais ir mitais, neaiškūs dalykai paaiškėja, vaikai užmiega, o dvasiškiai pradeda atlikinėti šventus pinigų rinkimo ritualus.
Eglės tikrai būta jaunos mergaitės, dar visiškai nepatyrusios, kitaip ji būtų žinojus, kad šnekantis žaltys ir dar taip meistriškai mokantis pasinaudoti kitiems nepalankiomis aplinkybėmis, yra dalykas rimtas ir nedelsdama kreipusis į vidaus reikalų pareiguną, bet argi kas galėtu ją smerkti už jaunystę ir pasidavimą kolektyvinės pasamonės nenugalimai jėgai?
Taigi vakare, ir ko čia stebėtis, tik šaukštus į batvinių bliūdą sumerkus, kieme pasigirdo šnypštimas ir išgąsdintų naminių gyvulių baubimas irgi žviegimas ir apskritai pasikėlė didelis ermyderis. Persigandęs per duris įvirto piemuo ir pareiškė, kad jo darbo aprašyme žalčiai nebuvo paminėti, taigi jis jau geriau pasiimsiąs kirvelį* ir eisiąs namo. Tokios insubordinacijos paakintas, tėvas iškišo galvą laukan ir, pamatęs visą kiemą pilną žalčių, mandagiai, nes turėjo rodyti gerą pavyzdį savo sūnums ir tokiu būdu pratęsti hierarchinę vyriškos lyties individų dominavimo liniją, šliužų paklausė, kam turi būti dėkingas už tokį neišpasakytą pagarbos ir dėmesio ženklą. Gavęs atsakymą rūsčiai pažiūrėjo į Eglę, tarsi norėdamas pasakyti "Sakiau tau maziau tų knygu skaityk": Posakis Saukstai po pietu dar nebuvo israstas.
Po to parimęs kurį laiką svarstė apie žmonijos suartėjimo su likusia gamtos dalimi galimybes, perspektyvas ir galimas legalias pažado nesilaikymo pasekmes. Tai paliudija senajam Lietuvos kaime ne tik astronomą Šmukštarą ir naktibaldą Giedraitį, betgi ir gilaus kaimo sermėgom apsivilkusius artojus gebėjus giliai mąstyti beigi daryti toli siekiančias išvadas. Kaip žinia, būdamas progresyvus ir jau seniai atsisakęs senųjų pagoniškų dievų bei matydamas kur kas geresnes perspektyvas ten, kur trys dievai yra lygu vienam dievui, t.y., matematika priskiriama literatūros sričiai, šeimos galva greitai sumetė, kad moralę, kaip ir matematiką, šitokiam reikalui prispaudus, (žaltys juk yra velnio sėkla), irgi galima pasukti reikiama linkme, t.y., atėjo laikas dvigubiems standartams. Taip atradęs tvirtą atramą moraliniam sprendimui, apmąstymus užbaigė ir ryžtingai ėmėsi veikti: gerai prigirdė žalčius pienu, aptaisė nuotakos rūbais amo netekusią samdytą mergą ir išstūmė per duris. Čia mums derėtų pašnekėti apie samdinių teises Lietuvos kaime, nes, tarp mūsų šnekant, vargšė mergaitė nieku gyvu nesvajojo būtent tokiu būdu išgarsėti. Ir čia mes, gink Dieve, nenorim pasakyti, kad samdiniai savo pasirinkimuose būtų buvę prastesni, kaip ir jų toliau daržinės nesiekiantys horizontai. Anaiptol, tikėjimas dangišku atlygiu po mirties kėlė jų mintis aukštybėsna ir darė juos nepasiekiamus pigioms šios žemės vylionėms.
Geroką kelio gabalą nulėkę, žalčiai liovės dainavę, nes apsižiūrėjo esą apgauti, (gegutė, svetiman lizdan kiaušinius sudėjus, aišku būtinai turėjo įkišti liežuvį):
- Samdinę vietoj jaunosios vežasi, samdinę…
Šliužai, mergą pakeliui išleidę, palinkėjo jai kovoti už savo teises jau šios žemės karalystėj, dangų pasiliekant kaip atsarginį planą, giliai į plaučius netraukiant išnaudotojų paruošto opiumo liaudžiai. Ir nuo tada samdinė pradėjo švęsti Gegužės Pirmąją ir atidarė raudonų vėliavų sukirpimo ir siuvimo kombinatą. Vėliau, prasidėjus industrinė revoliucija, Lietuvą rado jau pribrendusią socialiniams pasikeitimams, lygioms teisėms ir keturiems komunarams.
Žalčiai tuo tarpu, savo pačių kalbos samdinei įkvėpti, ryžtingai nulėkė atgal, norėdami pažiūrėti Eglės tėvui į akis, nes tik tiesa gali mus išlaisvinti, t.y., naiviai tikėdamiesi aną sugėdinti.
Pamatęs kiemą pilną žalčiu, tėvas, savo ruožtu, supratęs patarlės melo kojos trumpos teisingumą ir išsigandęs legalių, visai su morale nesusijusių, bet didžia dalim religijos sričiai priklausančių pasekmių, išleido Eglę kelionėn, nes moteriškos lyties asmenys, ypač nekalti**, (lytiniai santykiai, neįrodytais duomenimis, kenkia mėsos kokybei), pagal seną ir nerašytą, taigi archetipinį paprotį, visad būdavo aukojami pabaisoms, slibinams ir nykštukams, nes turėjo kažkokių, mums iki šiol nežinomų maistinių savybių jų nemalonei numaldyti. O be to, moteriškos lyties asmenys, kaip kad mokė naujieji religiniai judėjimai, dažniausiai dėl visko ir būdavo kalti, bent jau netiesiogiai, kaip ir šiuo atveju. Noriu pastebėti, kad niekur neminimi tie vėplos Eglės broliai, tradiciškai pasibalnojantys bėrus žirgus ir galandantys kirvius irgi kalavijus aštrius. Tas pažeistas, per amžius nustatytas balansas tarp silpnų, savo nuomonės neturinčių, kūno formom manipuliuojančių ir absoliučiai priklausomų mergaičių ir raumeningų, situaciją kontroliuojančių vyrukų truputį neramina. Bet žiurėkim, kas bus toliau.
Čia pasakojimas perkelia mus į povandeninius rūmus, turbūt Baltijos jūros dugne. Aplink plaukioja pavaldinės žuvys. Eglė sėdi prie ratelio, kaip ir priklauso 4-rių vaikų motinai. Praleisti, arba suinteresuotų asmenų tam tyčia sunaikinti, patys mieliausi vyriškai širdžiai momentai, tie, kur dar prieš vaikų atsiradimą. Užtat Eglė, kaip minėta, jau visai kitokia, jau nebe paauglė. Tai tik paryškina keistai supintos siulus verpiančios šeimos židinio saugotojos ir tuo pačiu vejančios minties giją apie galimybę ištrūkti paviršiun, (dar kartą leidžiantis mums pasijuokti iš mūsų elgesio "laisvumo", tik pasąmonei žinant tikruosius mūsų elgesio motyvus), linijos. Čia išryškėja mūsų civilizacijos ribotumas, kur, dėka ilgos ir nelygios kovos, abiejų lyčių atstovai, apsimesdami gerbia vienas kito lygias teises, santuokoj manosi auginą ir stipriną tarpusavio ryšį. Eglė, tačiau, užauginta toj tikrojoj, civilizacijos nesubjaurotoj visuomenėj, kur vyrai, begaliniai egoistai***, būtų buvę nepataisomai sužaloti išgirdę moteris turint savo asmeninių minčių ir planų, jokiu būdu tokios klaidos nebūtų padarius. Todėl ji, lyg tarp kitko, Žilvinui, toks yra jos vyro vardas, užsimena: mano tėvai jau seni, gal reiktų juos pamatyt, - kol tas, galų gale, supranta, apie ką šneka. Spėkit iš trijų kartų, ar išleido? Ir ne tik dėl to, kad prisiminė pamario ūkininkų verdamos žuvienės kvapą. Vyriškas nuosavybės jausmas, kuris sudaro apie pusę jo meilės, yra paties savininko tąsa, žmonos užkariavimo priminimas. Juk netgi vienas iš barzdotų Dievų yra rimtu veidu pareiškes: "Aš esu tavo Viešpats ir Dievas. Neturėk kitų, tik mane vieną."
Taigi, jūrų valdovas, turėdamas aiškią intenciją jos niekada neišleisti, prisako žmonai atlikti tris darbus - lygių teisių iliuzija, diplomatinis triukas. Žilvinas jau manosi laimėjęs. Naivuolis, matyt pirmą kartą vedęs, įsivelia į kovą, kurią pralaimėti yra pasmerktas jau nuo akmens amžiaus. Suverpti šilkų kuodelį, sunešioti geležines kurpes, uzmaisyti lauktuvėms ragaišį rėty - cha cha cha, zuikių dainos. Čia Eglė pademonstruoja savo giminei charakteringą kantrybę ir išmonę, kovojant su nedideliais ir, atrodytų, niekad nesibaigiančiais kasdienybės pershėjimais. Nulekia pas povandeninę žiniuonę ir kaip mat gauna reikiamą, per amžius paslapčia, vyrams nieko nenujaučiant, sukauptą informaciją. Paskutinis reikalavimas, t.y., ragaišis - netiesioginė nuoroda į Adomo ir Ievos Lietuvoj paplitusia legendą su obuoliu: moterys, jau seniai supratę galinčios valdyti vyrus per pilvus, taip sistemiškai gadina jų virškinimo traktus ir moralę. Žilvino atveju regime atvirkštinę perspektyvą: iš pasąmonės plaukiantis poreikis išprovokuoti Eglę jį apgauti ir taip save nubausti už pirmykštį nusikaltimą, užmiršti gerį ir blogį ir sugrįžti į pirmykštį nekaltumą. Argi tai ne ironiška. Užmarštis neateina, gėris vėluoja, užtat blogis kaip mat prisistato: Eglė įkiša kuodelį ir kurpes į ugnį, o ragaišį iškepa pasinaudodama elementariąja chemija.
Dabar apie "Tik niekam nesakyk". Čia jau toks naudotas ir pernaudotas anachronizmas. Žilvinas, turbūt slapčia apsidžiaugęs, kad pralaimėjo kovą su pačia, toliau degraduoja ir tęsia kelionę susinaikinimo kryptim: užprogramuoja savo vaikus jį išduoti. Paaiškinęs kaip jį kviesti viešnagei pasibaigus, (užuomina apie kraują tik patvirtina Žilvino sadomazochistinius polinkius), griežtai perspėja:
- O jūs vaikai, šiukštu neprasitarkit, kaip mane šaukti reikia.
Padavime apie Jėzų Kristų, nors tiesiai pasakoma: "Dar triskart gaidžiui neužgiedojus mane išduosi," - reiškia, dar nuo amžių amžinųjų Petras paslaptingų jėgų buvo pasmerktas išduoti. Ir nieko čia nepakeisi, vietos improvizacijai ir laisvai valiai nepalikta ir mes tai galim suprasti. Bet Žilvino nepatyrimas tiesiog ausis drąsko. Taip žaisti su vaikų ir žmonos paslaptingom pasąmoninėm jėgom, sudarant laisvo pasirinkimo iliuziją. Neišmanėliškumas tiesiog erzinte erzina. Atseit, palieka jiems pasirinkimą. Noris ropštis tekstan ir šaukte šaukti:
- Ką tu čia, povandenine pabaisa, nusigaruoji! Patylėtum geriau, jeigu nežinai, kaip su vaikais atsisveikinti, - bet ar tokiam ką pasakysi?
Ir taip Eglė su vaikais išneria iš vandens tiesiai į namiškių glėbį. Geria ir valgo, kaip Lietuvoj pripratę, paskui valgo ir geria, lyg būtų svečių iš Amerikos sulaukę. Ir tada tiems broliams, kurie nei piršto nepajudino, Eglę iš namų išvežant, staiga sukyla kaltės ir pavydo jausmai, kuriuos jie, sprendžiant iš stiprumo, seniai ir giliai savyje nešiojo. Žinoma, vietoj to, kad internalizuotu, savy susivoktų, sau atleistų ir su savim susitaikytų, nusprendžia išlieti pykti ant nekaltų. Matom vieną baisiausių užspausto pykčio sužalotų žmonių siautėjimą. Vedasi tuos paauglius į mišką, grasina, primuša. Priedanga gera: reikia išklausti slaptažodį, kaip žaltį šaukti. Ko tik girtas, savo sielą sužalojęs žmogus nesugalvos, kad tik neprisiėmus atsakomybės, kad tik išvengus savianalizės ir neprisipažinus suklydus. Metų metais širdis ėdęs kaltės ir pavydo jausmas išvirsta į begėdišką egzekuciją. Girti, alkoholio iškraipyti snukiai tamsiam miške, jų seilės tyškančios ant nekaltų vaikų veidų. Vargšė mergaitė neatlaiko ir pasako. Argi tai neprimena kitos jaunutės mergaitės pajury. Ir kas gi ją galėtų kaltinti? Sužvėrėję nulekia prie vandens, išsikviečia žaltį ir dalgiais sukapoja. Ir taip Žilvinas savo pasiekia. Panašiai gimsta ir kitų tautų išganymo istorijos. Broliams, deja, iki išganymo dar toli. Kad taip lengvai galėtum atsikratyti kaltės ir pavydo naštos. Kažkada net rankos nepakėlus seseriai apginti, o vėliau taip ir likus kaimo gūdumoj, turbut taip save baudžiant, net vidurinės nebaigus, ėjus iš įkalinimo istaigos į išblaivinimo ir atgal. O čia dar Eglės e-mailai iš po vandenio: šiandien tapau povandens valdove; šiandien man gimė sūnus; važiuoju su vyru turistinen kelionen, skandint laivu į Bermudų Trikampį, etc. Kur berasi labiau nusikaltusią. Broliai turbūt grįžta namo ir geria iki samonės praradimo, kad atsibustų kruvinom panagėm dar didesniam skausmui.
Paskui atplaukia kraujo puta: vyriškis, skirtingai negu moteris, niekada savo negalavimų ramiai nepriims, bet informuos visatą apie savo skausmus, net jeigu jau būtų nebegyvas. Pvz., JK rodo savo žaizdas apaštalui Tomui.
Eglė vaikus prakeikia. Deja, obuolys nuo obels netoli rieda, tamsa garsiai nusijuokia: lygiai kaip ir broliai, ji, užuot sumurdžius jų galvas jų pačių vėmaluosna, atsigręžia prieš nekaltus. Negrįžtamai prarandama galimybė galų gale atsitiesti ir pažiurėti į akis toms tamsiosioms jėgoms, galimybė galų gale išgyventi savo tragediją, galimybe tureti vietini isganytoja, galimybė perduoti ateinančioms lietuvių kartoms išdidumo ir savigarbos slėpinį. Ne, kartu su trim paršiukais, Eglė pabėga ir po jos šakomis šlapinasi pro šali bėgą zuikiai.
Ar visa ši apgaulės, žiaurumo ir išdavystės prisotinta drama tam, kad paaiškintų vaikams, iš kur atsirado medžiai ir kuo jie skirias?
Taip.
* Baltušis, Parduotos vasaros, II tomas
** Nekaltas - neturėjęs lytinių santykių. Turejes yra savaime kaltas. Pastarieji yra naudotini tik giminės pratęsimui. Plačiau apie tai skaityti Katalikų Bažnyčios Katekizme ir Ginekologijos vadovėlyje.
***teisetas saves be galo mylejimas, dazniausiai slepias giliai islavinta dvasini ir emocini asmens charakteri
2009 m. balandžio 4 d., šeštadienis
Dar viena nuomone apie privaloma celibata
Kaip tik siandien jauciu turis neklystamumo dovana. Matyt pats metas pradeti rasyti apie celibata. Va tuojau nutaisysiu rimta veida.
Klausiate apie jo atsiradimo istorija? Gerai. Zydu tautos istorijoj, Pradzios knygoj sakoma, kad Dievas, sukures Adoma ir Ieva, oficialiai ir niekieno neverciamas sitaip pasakes: Veiskites ir dauginkites ir apvaldykit pasauli. Pasirodo Ieva sukurta is Adomo sonkaulio. Tai va is kur man tas potraukis i moteriska gimine. Net ir kunigai toki jaucia: “- Kadangi esi sveikas žmogus, polinkis į lytiškumą, aišku, kad yra.”, sako tulas klebonas is Vilkaviskio vyskupijos”. Jam antrina ir vyskupas Tamkevicius : “– Visuomet buvo kunigų, kurie norėjo ir kunigystės, ir santuokos, kadangi kunigais gali būti normalūs vyrai, turintys natūralų kitos lyties potraukį. Tik internetinėje erdvėje galima rasti piktų komentarų, neva kunigystę renkasi tik neaiškių seksualinių polinkių vyrai. “Aha, tai jeigu jau taip, vadinasi knyga, vadinama Sventu Rastu, sako teisybe. Priezastis, del kurios Adomas dovanu gavo Ieva? Cituoju ta pacia Pradzios knyga: Negera zmogui buti vienam. (2, 18)Chm. Taip ir matau jus besikasant pakausi: kaip cia tada yr su tuo celibatu? Mat ja galas ta sena knyga. Imkim naujesne. Isivaizduokit situacija: Jezus Kristus, zmogus, kuris sake esas Dievo sunus, pazadejo greit ateiti savuju pasiimti. Ka daryt? Tada zmogus vardu Povilas, placiau zinomas Pauliaus slapyvardziu, paragina neuzsiimti niekais, bet pasiruosti isejimui, nes jau tuojau turi ateiti Kristus. Todel jis sako, kad jeigu jau nespejai susirast antros puses, geriau nei neieskok. Kam gaist laika niekams. Taip besedint ir belaukiant pradejo skaityt knygas, nes juk reikia kazkuo uzsiimti. Kaip tik tuo metu buvo tokie gnostikai, kurie sudejo kruvon rytu misticizma, graiku filosofija ir krikscioniu mokyma ir paskelbe, kad santuoka yra velnio ismislas, nes jeigu jau mes esam gime susitepe, tai koks tikslas ta nesvara skleist dar placiau gaminant vaikus. Bet krikscionys buvo protingi zmones, nepuole i krastutinumus ir nusprende, kad naudos Dievo duotus padargus tik isimtinai giminei pratesti, nes Kristaus vis dar kaip nesimate taip nesimate, o juk kazkas ji turejo pasitikti kai ateis. Toliau belaukiant pradejo statyt baznycias, ismoko varyt samagona ir valytis dantis. Vienu zodziu isismagino gyvent. Mazdaug tuo metu pasirode toks laiskas, rasytas Timotiejui: “...vyskupas tebuna viena karta vedes...”(1Tim3,2)Matyt laukimas buvo pakyrejes, norejos valgyt ir vaiku turet. Bet tuos vaikus reikejo ir rengt, ir praust, ir uzpakalius nusluostyt ir tai trukde ziuret i dangu. Kilo aiskus pavojus praziopsot Kristaus atejima. Ir taip, i gnostikus ir graiku stoikus nusiziurejus, pradeta manyt, kad celibatas yra didelis patogumas, o santuoka tebus luzeriams, tiems kurie nesugeba susivaldyt. Vel pacituosiu tula klebona:” Tačiau ilgainiui, kai iš tikėjimo požiūrio matai pasaulį ir pastebi jo klaidas, dažnai džiaugiesi pasirinkęs būtent tokį kelią. Pamatai, kad žmogus yra sukurtas kažkam kitam, nei pasaulis tau siūlo. Jėzus teigia, kad „nėra didesnės meilės kaip gyvybę už draugus atiduoti".” Jam antrina ir vyskupas Tamkevicius:” Tačiau celibato panaikinimas neišspręstų gerų kunigų trūkumo problemos. Problemų tik padaugėtų, nes į kunigystę ateitų daugiau „kulto tarnų“, kuriems ji būtų reikalinga kaip profesija, užtikrinanti jų šeimoms tam tikrą saugumą. Iš tikrųjų Bažnyčiai reikia kunigų, kurie absoliučiai pasiaukotų Dievo ir žmonių tarnystei, o ne dirbančių su tam tikrais išskaičiavimais. “ As tik galvoju tada, kodel ant kleboniju kabo uzrasai: Darbo valandos: nuo astuoniu iki penkiu. O dar geriau, kodel Betygaloj ant klebono tvoros kabo perspejimas: Piktas suo. Ar cia tik ne nuo celibato jam taip?
Dabar butinai noriu papasakot jums apie Sv. Augustina, kuriam, kaip doram manichieju isaukletam zmogui, pasaulis atrode kaip kova tarp sviesos ir tamsos. Toks Armagedonas, bet dar tik vietines reiksmes. Dievas, kuris yra tyra dvasia, galejo buti pasiektas tik kitos tyros dvasios. Kad taptume dvasia, reikejo atsikratyti kuno ir ypac tu seksualiniu potraukiu. Jo manymu, net Adomas ir Ieva, dar danguj tebebudami, seksu uzsiiminejo tik prokreacijos tikslais. Dar daugiau, Augustinui turim buti dekingi uz pagrindu sudejima teologijai: Adomo ir Ievos nuodeme, perduodama sekso budu is kartos i karta. Stai is kur atsirado terminas Gimtoji Nuodeme, jeigu iki siol nezinojot. Ant sito termino visame grazume stovi teologinis rumas.
Tokiomis nuotaikomis begyvenant, suklestejo vienuolynai ir vis daugiau zmoniu gaudavo celibato charizma. Tai yra tokia speciali Dievo dovana kai kuriems zmonems. Taigi tiespanasiai nuo VI iki X simtmeciu, i seksa buvo ziurima isimtinai kaip i prokreacijos priemone. Kaip sakoma, velnias visada aplenkia lozungus, bet pasislepia kasdienybej. Dangaus belaukiant,teko sukurt bausmes uz oralini, analini seksa. Lytiniai santykiai buvo uzdrausti Sekmadieniais(Dieva garbinkit, o ne…), Penktadieniais(Kristus kencia, o jus…), sventomis dienomis(apmastykit isganymo istorija, o ne…), menstruaciju metu(gydykis, o ne…). I moteri buvo ziurima kaip i nuodemes neseja ir gundytoja, buvo sukurti ritualai jai nuvalyti nuo pogimdyvines “nesvaros” ir po menstruaciju. Lytinis aktas buvo “nesvarus ir nesveikas”. Todel pasiremiant senuju rytu religiju nustatytomis normomis, kunigams pries atliekant religines praktikas ir po ju buvo uzdraustas. Tai ypac isryskejo IV simtmety, galu gale susiformavus kazkam panasaus i misias. Zinoma, kaip visad butina atsizvelgi i istorines salygas ir ypac korumpuota to meto popiezija. Jau vien ko Sergiejus III (904-911) vertas. Su tada dar paaugle Morozija sugyvenes busima popieziu Jona XI. Baznytines pozicijos buvo perkamos ir parduodamos: Narbonoj, 1016 metais, desimties metu berniukas tapo arkivyskupu, uz tai sumokejus 100.000 solidi. Vyskupyste tapo seimu nuosavybe ir dazniausiai budavo skirta pavainikiui arba jauniausiam seimos sunui. Zinoma, visas sukauptas turtas taip pat isslysdavo baznyciai is ranku. Del to 1018 metais Pavijos susirinkimas paskelbe, kad dvasiskiu vaikai turi buti atiduoti i vergija ir neturi teises paveldeti tevo turto. Taciau bendrai paemus, to meto dvasiskija, anot Ralph Glaber, niekuo ypatingu neissiskyre ir “buvo savo laikmecio morales dalim”.
Nieko nuostabaus tat, kad po ilgu kovu vienuolis Hildebrandas, tapes popiezium ir pasivadines Grigalium VII, pareikalavo is dvasiskijos atsisakyti santuokos ir gyventi kaip vienuoliams. Praejus penkeriems metams po atsiskyrimo nuo Rytu Baznycios, 1059 ivykes I Laterano susirinkimas kunigams oficialiai uzdraude tuoktis. Sprendziant pagal istorinius davinius, niekas sprendimo rimtai neprieme. Italijoj, Vokietijoj o ir pacioj Romoj gyvenimas toliau ejo savo vaga. Sekantis zingsnis buvo zengtas 1139 metais, susaukus II Laterano susirinkima. Santuokos sakramentas, kuri kunigai buvo prieme, buvo paskelbtas nebegaliojanciu. Tokiu budu kunigu zmonos tapo “sugyventinemis”. Kaipo tokios buvo atiduotos viesnamiu zinion. Kunigu vaikai tapo baznycios nuosavybe, t.y. tapo vergais. Nei vieni nei kiti nebeteko legalios teises paveldeti tevo ir vyro turto.
Tai kas toliau, jus manes paklausit ? Sventos atminties kun. Prof. Vaicekonis, seminarijoj destydamas baznytine tiese sakydavo, kad senajam kodekse buves istatymas, draudziantis kunigams medzioti. Esa parapijieciai mirdave be kunigo, bet zuikiai su. (Grigalius VII uzdraude kunigams naudotis ginklais. Istatymo laikytis geriausiai padeda istatymas). Nepaprastas atsidejimas kunigystei ir celibatui pastebimas ir veliau. XIII a. Vokietijoj, I parapija paskyrus nauja kuniga, parapijieciai isrinkdavo jam moteriske, idant “klebonas nelistu prie svetimu zmonu”.Tamsus viduramziai, ko noret. Norintiems suzinot daugiau, siuloma paskaityt Gargantiua ir Pantagrueli.
Keletu simtmeciu veliau, 1537, korupcijai ir toliau baznycioj klestint, Martynas Liuteris, protestuodamas pries dvasiskijos nusikaltimus, iskaitant ir tuos, kurie jo manymu kilo is celibato prievoles, rase:
“Jie visiskai neteisetai uzdraude santuoka, apsunkindami dieviska kunigystes statusa celibato reikalavimu. Taip elgdamiesi, jie elgesi kaip antikrikscionys, tironai, nesventi niekseliai, atverdami duris visokiausioms bjaurioms, nesuskaiciuojamoms nuodemems pries skaistybe, kurias tebedaro iki siol.” Nors panorejus Biblijoj galima rasti citatu pagristi bet kam, taciau celibatas yra miela reta isimtis. Ilgai ieskojes pagrindimo ir nerades, Liuteris vede.
Trento susirinkimas (1545-1563):”Jeigu kuris neigia, kad gyventi nekaltybeje arba nevedus yra isganingiau, negu santuokoje, tebunie atskirtas”.(suprask: atskirtas nuo baznycios, t.y. atiduodamas inkvizicijos globai).
Sosta uzemus Jonui XXIII, baznycia kveptelejo gryno oro ir pabande reformuotis. Daugeliui vyskupu norint, privalomo celibato klausimas turejo buti svarstomas II Vatikano susirinkime. Taciau popieziui mirus, jo paveldetojas Povilas VI parase ne visiems skirta laiska:”Dabar ne pats geriausias laikas viesai diskutuoti toki delikatu klausima. Musu intencija yra ne tik issaugoti celibata, bet ir sustiprinti jo laikymasi”. Vyskupams pakartotinai reikalaujant, popieziaus sekretorius arkivyskupas Paul Poupard pranese, kad” …popiezius Povilas bijo, kad kunigams , kurie nera stiprus, tai gali tureti rimtu pasekmiu”. 1967 minetas popiezius isleido enciklika “Sacerdotalis Celibatus”. Enciklika, anot ekspertu, del savo neaiskumo pilna itampos. Ten sakoma, kad celibatas nera butina celibato dalis. Taciau jeigu tai nera esmine dalis, tada idetos pastangos irodyti “ypatinga celibato tikima kunigystei” taip niekuo rysio tarp celibato ir kunigystes ir nepagrindzia. Hipotetiniai pasvarstymai apie vedusiu kunigu galimybe pasibaigia kazkuo panasiu: Bažnyčiai reikia kunigų, kurie absoliučiai pasiaukotų Dievo ir žmonių tarnystei, o ne dirbančių su tam tikrais išskaičiavimais. O kaip ten apie tas darbo valandas? Visai neseniai paskaiciau apie K. Rahner, viena is kataliku baznycios stulpu, kardinolo Julius Dofner uzsakymu parasiusi kunigijos tarpe isplatinta atvira laiska, ginanti celibata. Prasideda jis zodziais: Mielas broli... Laiskas parasytas teisuolio tonu. Ji perskaite kitaip galvojantys turi pasijusti kalti. Taciau idomus ne pats laiskas. Teisingiau kiti K. Rahner rasyti laiskai. Rasytoja Luise Rinser neatsispyre pagundai isleisti knyga “Vaiksciojant ant istempto lyno. Draugystes Laiskai Rahner 1962-1984.” Pasirodo per 20 metu abu apsikeite simtais meiles laisku. Rinser tuos laiskus tebeturi ir reikalui esant gali juos parodyti. Nebelieka jokiu abejoniu, kad nuodeme i pasauli iejo per moteri. Akivaizdu, kad Raneris celibato dovanos neturejo. Idomus dvigubu standartu atvejis. Bet turbut tik pavienis, reta isimtis. Gaila besispjaudanciu Ranerio gerbeju. O ka reiskia ka tik nuskambejes kunigo Josef Friedl atvejis. Ne del to kad jis su moterim gyvena jau dvidesimt penkeri metai ir vaikai viesai ji vadina tevu. Parapijieciams tai visai jokia paslaptis, kunigyste su celibatu jiems visai nesusijus. Vienu balsu jie tvirtina: tevas Friedl yra geras kunigas. Idomu tai, kad vyskupas zinojo apie padeti ir taip pat galvojo, kad jis yra geras kunigas. Todel visiskai nemate reikalo ka nors keisti. Siaip panasiais atvejais kunigai perspejami nesukelti vieso skandalo ir blogiausiu atveju perkeliami i kita parapija. Viesai, taciau, deklaruojant mintinai ismokta maldele apie celibato privalomumus. Sunku pasakyti kokia is tokios situacijos nauda. Tikrai ne kunigui, kuris sventos celibato dovanos negaves turi gyventi dviguba gyvenima, kokios seksualines orientacijos jis bebutu, nei moteriai, permanentiskai padetai i “seimininkes- pusseseres” statusa, nei vyskupui, reginciam didejanti is kitur aptarnaujamu parapiju skaiciu. Anei parapijieciams, kuriems klebono ir seimininkes-pusseseres santykiai seniai yra viesa paslaptis. Klebone, tik jums atrodo, kad nieks nemato. Tarp kitko, apklausos rezultatai rodo, kad 80% Amerikos ir Vakaru Europos kataliku noretu, kad ju kunigai butu vede. Daug ko jie gali noreti. Yra rimti zmones, kurie nusprendzia kaip turi buti.
Palaidi liezuviai pliauskia, kad celibatas yra viena is geju kulturos baznycioj suklestejimo priezasciu. Vysk. Tamkevicius sako, kad tokie dalykai dedas tik internete. Ir kaip nepasidalinsi. Senais gerais laikais isidarbinau katalikiskoj mokykloj religinio auklejimo direktorium. Ja kuraves kunigas man tuoj pat pasake, kad yra gejus. Buvo geras doras zmogus. Bet geri dalykai ilgai testis negali. Pasieme jis metus atostogu, kad apsvarstyt ka jam toliau daryt: Sunku gyvent dviguba gyvenima. Atejo kitas, atkeltas is Anglijos, kuris nieko nesake, bet kazkodel vis nuomodavos geju porno filmus, kur dirbo viena jo parapijiete. Atsimenat per ka nuodeme iejo i pasauli? Be to turejo miela asistenta, ne kuniga, ji visur lydinti ir galinti nebaudziamai daryti ka nori. Iskele juos abu kazkur, ar ne i Afrika. O trecio jau as nebelaukiau. Bet tokie dalykai atsitinka tik Amerikoj. Tiesa, ne internete.
Ir stai arteja celibato paskelbimo tukstantmetis. Celibato dovana gane ir negave petys petin plusa zmonijos geroves labui. Padek Dieve.
Kaip tik siandien jauciu turis neklystamumo dovana. Matyt pats metas pradeti rasyti apie celibata. Va tuojau nutaisysiu rimta veida.
Klausiate apie jo atsiradimo istorija? Gerai. Zydu tautos istorijoj, Pradzios knygoj sakoma, kad Dievas, sukures Adoma ir Ieva, oficialiai ir niekieno neverciamas sitaip pasakes: Veiskites ir dauginkites ir apvaldykit pasauli. Pasirodo Ieva sukurta is Adomo sonkaulio. Tai va is kur man tas potraukis i moteriska gimine. Net ir kunigai toki jaucia: “- Kadangi esi sveikas žmogus, polinkis į lytiškumą, aišku, kad yra.”, sako tulas klebonas is Vilkaviskio vyskupijos”. Jam antrina ir vyskupas Tamkevicius : “– Visuomet buvo kunigų, kurie norėjo ir kunigystės, ir santuokos, kadangi kunigais gali būti normalūs vyrai, turintys natūralų kitos lyties potraukį. Tik internetinėje erdvėje galima rasti piktų komentarų, neva kunigystę renkasi tik neaiškių seksualinių polinkių vyrai. “Aha, tai jeigu jau taip, vadinasi knyga, vadinama Sventu Rastu, sako teisybe. Priezastis, del kurios Adomas dovanu gavo Ieva? Cituoju ta pacia Pradzios knyga: Negera zmogui buti vienam. (2, 18)Chm. Taip ir matau jus besikasant pakausi: kaip cia tada yr su tuo celibatu? Mat ja galas ta sena knyga. Imkim naujesne. Isivaizduokit situacija: Jezus Kristus, zmogus, kuris sake esas Dievo sunus, pazadejo greit ateiti savuju pasiimti. Ka daryt? Tada zmogus vardu Povilas, placiau zinomas Pauliaus slapyvardziu, paragina neuzsiimti niekais, bet pasiruosti isejimui, nes jau tuojau turi ateiti Kristus. Todel jis sako, kad jeigu jau nespejai susirast antros puses, geriau nei neieskok. Kam gaist laika niekams. Taip besedint ir belaukiant pradejo skaityt knygas, nes juk reikia kazkuo uzsiimti. Kaip tik tuo metu buvo tokie gnostikai, kurie sudejo kruvon rytu misticizma, graiku filosofija ir krikscioniu mokyma ir paskelbe, kad santuoka yra velnio ismislas, nes jeigu jau mes esam gime susitepe, tai koks tikslas ta nesvara skleist dar placiau gaminant vaikus. Bet krikscionys buvo protingi zmones, nepuole i krastutinumus ir nusprende, kad naudos Dievo duotus padargus tik isimtinai giminei pratesti, nes Kristaus vis dar kaip nesimate taip nesimate, o juk kazkas ji turejo pasitikti kai ateis. Toliau belaukiant pradejo statyt baznycias, ismoko varyt samagona ir valytis dantis. Vienu zodziu isismagino gyvent. Mazdaug tuo metu pasirode toks laiskas, rasytas Timotiejui: “...vyskupas tebuna viena karta vedes...”(1Tim3,2)Matyt laukimas buvo pakyrejes, norejos valgyt ir vaiku turet. Bet tuos vaikus reikejo ir rengt, ir praust, ir uzpakalius nusluostyt ir tai trukde ziuret i dangu. Kilo aiskus pavojus praziopsot Kristaus atejima. Ir taip, i gnostikus ir graiku stoikus nusiziurejus, pradeta manyt, kad celibatas yra didelis patogumas, o santuoka tebus luzeriams, tiems kurie nesugeba susivaldyt. Vel pacituosiu tula klebona:” Tačiau ilgainiui, kai iš tikėjimo požiūrio matai pasaulį ir pastebi jo klaidas, dažnai džiaugiesi pasirinkęs būtent tokį kelią. Pamatai, kad žmogus yra sukurtas kažkam kitam, nei pasaulis tau siūlo. Jėzus teigia, kad „nėra didesnės meilės kaip gyvybę už draugus atiduoti".” Jam antrina ir vyskupas Tamkevicius:” Tačiau celibato panaikinimas neišspręstų gerų kunigų trūkumo problemos. Problemų tik padaugėtų, nes į kunigystę ateitų daugiau „kulto tarnų“, kuriems ji būtų reikalinga kaip profesija, užtikrinanti jų šeimoms tam tikrą saugumą. Iš tikrųjų Bažnyčiai reikia kunigų, kurie absoliučiai pasiaukotų Dievo ir žmonių tarnystei, o ne dirbančių su tam tikrais išskaičiavimais. “ As tik galvoju tada, kodel ant kleboniju kabo uzrasai: Darbo valandos: nuo astuoniu iki penkiu. O dar geriau, kodel Betygaloj ant klebono tvoros kabo perspejimas: Piktas suo. Ar cia tik ne nuo celibato jam taip?
Dabar butinai noriu papasakot jums apie Sv. Augustina, kuriam, kaip doram manichieju isaukletam zmogui, pasaulis atrode kaip kova tarp sviesos ir tamsos. Toks Armagedonas, bet dar tik vietines reiksmes. Dievas, kuris yra tyra dvasia, galejo buti pasiektas tik kitos tyros dvasios. Kad taptume dvasia, reikejo atsikratyti kuno ir ypac tu seksualiniu potraukiu. Jo manymu, net Adomas ir Ieva, dar danguj tebebudami, seksu uzsiiminejo tik prokreacijos tikslais. Dar daugiau, Augustinui turim buti dekingi uz pagrindu sudejima teologijai: Adomo ir Ievos nuodeme, perduodama sekso budu is kartos i karta. Stai is kur atsirado terminas Gimtoji Nuodeme, jeigu iki siol nezinojot. Ant sito termino visame grazume stovi teologinis rumas.
Tokiomis nuotaikomis begyvenant, suklestejo vienuolynai ir vis daugiau zmoniu gaudavo celibato charizma. Tai yra tokia speciali Dievo dovana kai kuriems zmonems. Taigi tiespanasiai nuo VI iki X simtmeciu, i seksa buvo ziurima isimtinai kaip i prokreacijos priemone. Kaip sakoma, velnias visada aplenkia lozungus, bet pasislepia kasdienybej. Dangaus belaukiant,teko sukurt bausmes uz oralini, analini seksa. Lytiniai santykiai buvo uzdrausti Sekmadieniais(Dieva garbinkit, o ne…), Penktadieniais(Kristus kencia, o jus…), sventomis dienomis(apmastykit isganymo istorija, o ne…), menstruaciju metu(gydykis, o ne…). I moteri buvo ziurima kaip i nuodemes neseja ir gundytoja, buvo sukurti ritualai jai nuvalyti nuo pogimdyvines “nesvaros” ir po menstruaciju. Lytinis aktas buvo “nesvarus ir nesveikas”. Todel pasiremiant senuju rytu religiju nustatytomis normomis, kunigams pries atliekant religines praktikas ir po ju buvo uzdraustas. Tai ypac isryskejo IV simtmety, galu gale susiformavus kazkam panasaus i misias. Zinoma, kaip visad butina atsizvelgi i istorines salygas ir ypac korumpuota to meto popiezija. Jau vien ko Sergiejus III (904-911) vertas. Su tada dar paaugle Morozija sugyvenes busima popieziu Jona XI. Baznytines pozicijos buvo perkamos ir parduodamos: Narbonoj, 1016 metais, desimties metu berniukas tapo arkivyskupu, uz tai sumokejus 100.000 solidi. Vyskupyste tapo seimu nuosavybe ir dazniausiai budavo skirta pavainikiui arba jauniausiam seimos sunui. Zinoma, visas sukauptas turtas taip pat isslysdavo baznyciai is ranku. Del to 1018 metais Pavijos susirinkimas paskelbe, kad dvasiskiu vaikai turi buti atiduoti i vergija ir neturi teises paveldeti tevo turto. Taciau bendrai paemus, to meto dvasiskija, anot Ralph Glaber, niekuo ypatingu neissiskyre ir “buvo savo laikmecio morales dalim”.
Nieko nuostabaus tat, kad po ilgu kovu vienuolis Hildebrandas, tapes popiezium ir pasivadines Grigalium VII, pareikalavo is dvasiskijos atsisakyti santuokos ir gyventi kaip vienuoliams. Praejus penkeriems metams po atsiskyrimo nuo Rytu Baznycios, 1059 ivykes I Laterano susirinkimas kunigams oficialiai uzdraude tuoktis. Sprendziant pagal istorinius davinius, niekas sprendimo rimtai neprieme. Italijoj, Vokietijoj o ir pacioj Romoj gyvenimas toliau ejo savo vaga. Sekantis zingsnis buvo zengtas 1139 metais, susaukus II Laterano susirinkima. Santuokos sakramentas, kuri kunigai buvo prieme, buvo paskelbtas nebegaliojanciu. Tokiu budu kunigu zmonos tapo “sugyventinemis”. Kaipo tokios buvo atiduotos viesnamiu zinion. Kunigu vaikai tapo baznycios nuosavybe, t.y. tapo vergais. Nei vieni nei kiti nebeteko legalios teises paveldeti tevo ir vyro turto.
Tai kas toliau, jus manes paklausit ? Sventos atminties kun. Prof. Vaicekonis, seminarijoj destydamas baznytine tiese sakydavo, kad senajam kodekse buves istatymas, draudziantis kunigams medzioti. Esa parapijieciai mirdave be kunigo, bet zuikiai su. (Grigalius VII uzdraude kunigams naudotis ginklais. Istatymo laikytis geriausiai padeda istatymas). Nepaprastas atsidejimas kunigystei ir celibatui pastebimas ir veliau. XIII a. Vokietijoj, I parapija paskyrus nauja kuniga, parapijieciai isrinkdavo jam moteriske, idant “klebonas nelistu prie svetimu zmonu”.Tamsus viduramziai, ko noret. Norintiems suzinot daugiau, siuloma paskaityt Gargantiua ir Pantagrueli.
Keletu simtmeciu veliau, 1537, korupcijai ir toliau baznycioj klestint, Martynas Liuteris, protestuodamas pries dvasiskijos nusikaltimus, iskaitant ir tuos, kurie jo manymu kilo is celibato prievoles, rase:
“Jie visiskai neteisetai uzdraude santuoka, apsunkindami dieviska kunigystes statusa celibato reikalavimu. Taip elgdamiesi, jie elgesi kaip antikrikscionys, tironai, nesventi niekseliai, atverdami duris visokiausioms bjaurioms, nesuskaiciuojamoms nuodemems pries skaistybe, kurias tebedaro iki siol.” Nors panorejus Biblijoj galima rasti citatu pagristi bet kam, taciau celibatas yra miela reta isimtis. Ilgai ieskojes pagrindimo ir nerades, Liuteris vede.
Trento susirinkimas (1545-1563):”Jeigu kuris neigia, kad gyventi nekaltybeje arba nevedus yra isganingiau, negu santuokoje, tebunie atskirtas”.(suprask: atskirtas nuo baznycios, t.y. atiduodamas inkvizicijos globai).
Sosta uzemus Jonui XXIII, baznycia kveptelejo gryno oro ir pabande reformuotis. Daugeliui vyskupu norint, privalomo celibato klausimas turejo buti svarstomas II Vatikano susirinkime. Taciau popieziui mirus, jo paveldetojas Povilas VI parase ne visiems skirta laiska:”Dabar ne pats geriausias laikas viesai diskutuoti toki delikatu klausima. Musu intencija yra ne tik issaugoti celibata, bet ir sustiprinti jo laikymasi”. Vyskupams pakartotinai reikalaujant, popieziaus sekretorius arkivyskupas Paul Poupard pranese, kad” …popiezius Povilas bijo, kad kunigams , kurie nera stiprus, tai gali tureti rimtu pasekmiu”. 1967 minetas popiezius isleido enciklika “Sacerdotalis Celibatus”. Enciklika, anot ekspertu, del savo neaiskumo pilna itampos. Ten sakoma, kad celibatas nera butina celibato dalis. Taciau jeigu tai nera esmine dalis, tada idetos pastangos irodyti “ypatinga celibato tikima kunigystei” taip niekuo rysio tarp celibato ir kunigystes ir nepagrindzia. Hipotetiniai pasvarstymai apie vedusiu kunigu galimybe pasibaigia kazkuo panasiu: Bažnyčiai reikia kunigų, kurie absoliučiai pasiaukotų Dievo ir žmonių tarnystei, o ne dirbančių su tam tikrais išskaičiavimais. O kaip ten apie tas darbo valandas? Visai neseniai paskaiciau apie K. Rahner, viena is kataliku baznycios stulpu, kardinolo Julius Dofner uzsakymu parasiusi kunigijos tarpe isplatinta atvira laiska, ginanti celibata. Prasideda jis zodziais: Mielas broli... Laiskas parasytas teisuolio tonu. Ji perskaite kitaip galvojantys turi pasijusti kalti. Taciau idomus ne pats laiskas. Teisingiau kiti K. Rahner rasyti laiskai. Rasytoja Luise Rinser neatsispyre pagundai isleisti knyga “Vaiksciojant ant istempto lyno. Draugystes Laiskai Rahner 1962-1984.” Pasirodo per 20 metu abu apsikeite simtais meiles laisku. Rinser tuos laiskus tebeturi ir reikalui esant gali juos parodyti. Nebelieka jokiu abejoniu, kad nuodeme i pasauli iejo per moteri. Akivaizdu, kad Raneris celibato dovanos neturejo. Idomus dvigubu standartu atvejis. Bet turbut tik pavienis, reta isimtis. Gaila besispjaudanciu Ranerio gerbeju. O ka reiskia ka tik nuskambejes kunigo Josef Friedl atvejis. Ne del to kad jis su moterim gyvena jau dvidesimt penkeri metai ir vaikai viesai ji vadina tevu. Parapijieciams tai visai jokia paslaptis, kunigyste su celibatu jiems visai nesusijus. Vienu balsu jie tvirtina: tevas Friedl yra geras kunigas. Idomu tai, kad vyskupas zinojo apie padeti ir taip pat galvojo, kad jis yra geras kunigas. Todel visiskai nemate reikalo ka nors keisti. Siaip panasiais atvejais kunigai perspejami nesukelti vieso skandalo ir blogiausiu atveju perkeliami i kita parapija. Viesai, taciau, deklaruojant mintinai ismokta maldele apie celibato privalomumus. Sunku pasakyti kokia is tokios situacijos nauda. Tikrai ne kunigui, kuris sventos celibato dovanos negaves turi gyventi dviguba gyvenima, kokios seksualines orientacijos jis bebutu, nei moteriai, permanentiskai padetai i “seimininkes- pusseseres” statusa, nei vyskupui, reginciam didejanti is kitur aptarnaujamu parapiju skaiciu. Anei parapijieciams, kuriems klebono ir seimininkes-pusseseres santykiai seniai yra viesa paslaptis. Klebone, tik jums atrodo, kad nieks nemato. Tarp kitko, apklausos rezultatai rodo, kad 80% Amerikos ir Vakaru Europos kataliku noretu, kad ju kunigai butu vede. Daug ko jie gali noreti. Yra rimti zmones, kurie nusprendzia kaip turi buti.
Palaidi liezuviai pliauskia, kad celibatas yra viena is geju kulturos baznycioj suklestejimo priezasciu. Vysk. Tamkevicius sako, kad tokie dalykai dedas tik internete. Ir kaip nepasidalinsi. Senais gerais laikais isidarbinau katalikiskoj mokykloj religinio auklejimo direktorium. Ja kuraves kunigas man tuoj pat pasake, kad yra gejus. Buvo geras doras zmogus. Bet geri dalykai ilgai testis negali. Pasieme jis metus atostogu, kad apsvarstyt ka jam toliau daryt: Sunku gyvent dviguba gyvenima. Atejo kitas, atkeltas is Anglijos, kuris nieko nesake, bet kazkodel vis nuomodavos geju porno filmus, kur dirbo viena jo parapijiete. Atsimenat per ka nuodeme iejo i pasauli? Be to turejo miela asistenta, ne kuniga, ji visur lydinti ir galinti nebaudziamai daryti ka nori. Iskele juos abu kazkur, ar ne i Afrika. O trecio jau as nebelaukiau. Bet tokie dalykai atsitinka tik Amerikoj. Tiesa, ne internete.
Ir stai arteja celibato paskelbimo tukstantmetis. Celibato dovana gane ir negave petys petin plusa zmonijos geroves labui. Padek Dieve.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
