ROLANDAS KAUŠAS 2014 05 13

Į ateitį šviesią per ateitį šviesią trekšt trekšt

Ką tik gimusių ir šiukšliadėžėse pamestų kūdikių lavonai, vaikų namų ištvirkinti auklėtiniai, nebeištvėrę patyčių ir pasikorę mokiniai, kalbos apie moterų teisę rūkyt besilaukiant. Šventos kalėdinės pasakos apie šimtus išpjautų kūdikių ir velykinės – apie paklaikusį senį, vidiniam balsui paraginus ant žagarų krūvos aukojantį savo sūnų. O kaip paskutinis lašas ciklą uždaro žinutės apie užmuštus ir sužalotus vaikus pėsčiųjų perėjose. Po vieną ar du per mėnesį ir dabar, atšilus, turbūt dar padaugės. Pirmą beviltiško pykčio bangą pergalėjęs, mintyse paklausi to pizduko prie vairo:
– Ir kur jau tu, šūdo krūva, taip lėkei? Tau kažkur kitur reikia būt. Čia tik praeinantys ir dėmesio neverti dalykai.
Ėjo gatve žmogelis, dar turintis tikėjimo, jog mums svarbu, kad jis nueitų. Mokytojai, tėvai, policininkai jai (jam) pasakė nebijot, eit drąsiai. Pėsčiųjų perėja yra tokia saugi vieta, kur pagal visuotinį suaugusių žmonių susitarimą būsi praleistas, kelias tau bus atviras. Tu eik, kur tau reikia.
Jie patikėjo ir ėjo.
Ir dabar tiems žmogeliams, jeigu jie išliko gyvi, atrodo, kad dėdėms ir tetoms nusišvilpt ant jų. Žmogeliai tiek verti, kiek ant priekinio mašinos stiklo prikibę uodai. Dėdės ir tetos turi svarbių reikalų ir tikslų, net gali vieną kitą vaiką tiems svarbiems reikalams ir tikslams paaukot ir sutraiškyt. O paskui vandens papurškę valytuvais nuvalyt, kruvinus peilius nušluostyt, šiukšlių dėžių turinį sąvartynan išvežt, pakaruoklius su kunigu palaidot. Taip jus iškreiptu būdu myli Kristus.
Paskui kažkaip tikies, kaip pripratęs, visuomenės reakcijos. Nes juk tie žmogiukai yra svarbiausia ir brangiausia, ką mes turim. Štai tuoj įvyks demonstracija už nesugriautą, sveiką, tikinčią ir savimi pasitikinčią ateitį. Juk gėjai ir lesbietės eina, darbo žmonės eina, aplink bažnyčias kažkur eina. Negimusias gyvybes gina, Putiną smerkia, rūkymo žalą demaskuoja. Lankos maldyklose, skaityklose, valgyklose, paskaitose ir sporto salėse. Kuria sielų ir imigrantų gelbėjimo komitetus ir politines platformas. Tai negi neišeis su plakatais ir vėliavom ir argi nešauks per garsiakalbius: „Mes jus mylim, vaikai. Mes norim, kad jūs toli nueitumėt.“
Ir Kristus mus myli, ir politikai prieš rinkimus. Mes savo ruožtu mylim tėvynę, cepelinus ir per Vėlines numirėlius. Tiek tos meilės aplink, apie ją chorų karai šaukia ant jūros kranto ir atplaukia raudona puta: „Už Lietuvą, vyrai.“
Tie vaikai, rodos, ir patys užauga, ką tu jiems bedarytum.
Mūsų ateitis yra Europos Sąjungoj ir NATO. Su saulės energija ir vėjo jėgainėm. Su euru ir lygiom teisėm „Eurovizijoj“. Ir reikia greitai lėkt per sankryžas ir pėsčiųjų perėjas, kad ten suspėtume. Ten pasakys, kas mes esam, o kolei kas mašinos važiuoja pačios iš savęs. Ir veža mus tolyn nuo savęs, nuo tikslo.
Ir žmogiukams nebėra kur dėtis, kaip tik užaugt, gaut vairuotojo pažymėjimus, teisę balsuoti ir aukoti pėsčiųjų perėjoj ir bažnyčioj. Be tikėjimo teisės.

Iš kur atsirado medžiai 

Arba

Teisingesnė pasaka

Šis opusas skirtas visiems, kurie dantis sukandę prieš miegą turėdavo klausytis „neteisingų“ pasakų. Kaip Kastytis gali kvėpuoti po vandeniu, kaip nutukęs paršelis gali pabėgti nuo ilgų distancijų bėgiko vilko, kaip Jonukas su Grytute, iškepę raganą krosnyj, gali ilgai ir, svarbiausia, laimingai gyventi, kaip Raudonkepuraitė iškart neatpažįsta lovoj gulinčio vilko ir, užuot tėškus karštą buljoną apgavikui tiesiai į akis ir neatsigręždama puolus laukan, uždavinėja kvailus klausimus: „Senele, o kodėl tavo tokios didelės ausys?“
Vilkas, matyt, svarstąs savo širdyje, su kuo geriau valgyti anūkę – su grybų padažu ar su šviežiom salotom – kantriai atsakinėja į klausimus, užuot iškart prarijęs įkyrią mergiūkštę.
Norint perduoti mitą šiandienai, reikia pačiam būti su juo akis į akį sąmonės lygmenyje susidūrus. Deja, autorius nėra vienas iš tų, bet užtat turi pretenzijų parašyti teisingą pasaką.
Taigi, gyveno kartą senelis ir senelė…
Baigę grėbt šieną seserys ir broliai, grėblius ir šakes ant pečių užsikėlę, dainuodami lietuvių (taigi savo) liaudies dainas, lėtais tvirtais žemdirbių žingsniais Basanavičiaus al. nuėjo prie vandens – tais laikais Palangoj vasarą pajury dar užtekdavo vietos ir vietiniams. Čia mes turim pastebėti, kad anais laikais žmonija jautėsi didelio, tam tikrą savimonę turinčio organizmo, vadinamo gamta, dalimi, t. y., Vidurio Rytų mitais pasirėmus jiems dar nebuvo išaiškinta apie išvarymą iš rojaus ir kad esą jie tik keleiviai svetimam, nesvetingam krašte, kur turi vieni kitus užmušinėti, kad išliktų. Todėl natūralu, kad jausdavo poreikį prie gamtos prisišlieti ir energija pasikrauti, bet jokių būdu nešiukšlinti. Nusimetė prakaitu ir šviežio šieno kvapo mišiniu (dezodorantai, naikinantys ozoną, dar nebuvo madoj. Juos atstodavo prakaituotos pažastys, t. y., egzistavo harmonija) prikvipusius viršutinius drabužius. Pasirodė ražienų subraižytos blauzdos, visiškai skutimosi peiliuko neregėjusiais plaukais. Berneliams jos sukeldavo atitinkamus jausmus. Merginos gi, užuodę bernelių pažastų kvapą, žinodavo susiradę tinkamą šeimos židinio gynėją. Be to, tokių ir seksualinė orientacija būdavo aiški, taigi, buvo išvengiama nemalonių nesusipratimų. O ir paplūdimius dalinti į vyrų ir moterų nebuvo mados, nes moralė buvo taip sureguliuota, kad berneliai, tik mergelių sijonams aukščiau kelių pasikėlus, tuojau kukliai nuleisdavo akis ir gėdos raudonio padažytais žandais puldavo į krūmus slėptis. Todėl žymiai vėliau parašyta Paskenduolės istorija į tautos per amžius sukauptos energijos archetipinius klodus negali pretenduoti, o ir šiaip labai panašu, kad yra iš piršto išlaužta. Jau nešneku apie Baltušį, tarybinei moralei pardavusį vasaras.
Taigi, mergelėms iš marškinių išsinėrus ir sūrian vandenin panirus, o berneliams salietra atsiduodančiais delnais akeles užsidengus, kaip čia buvęs prisistatė žaltys ir patogiai įsitaisė vienos iš grėbėjėlių, vardu Eglė, marškiniuos.  Pastabesni skaitytojai jau turbūt susivokė, kad jei berneliai per tarpupirštį žiūrėdami būtų lavinę savo estetinius jausmus, kaipmat būtų žaltį pastebėję ir, marškinius sugriebę, krūmuosna nekaltą sutvėrimą iškratę. T. y., pagal harmoningo sugyvenimo taisykles, ir pagal kitas, kurios tą roplių giminės gyvį laikė šventu, visiškai priešingai, negu krikščionybės skelbėjai, vargšą gyvį dėl savo asmeninių interesų įsūdę nelabųjų tarpan.
Taigi, visuotinei energijai atsivėrę ir kūnus tuo pačiu nusimazgoję, pašiurpusiom nuo vandens gaivos ir vakaro vėsos grožybėm, mergelės skubino vėl drabužiuosna panirti. Mados juos kasdien keisti dar nebuvo. Tačiau dėl tokio ekologiško toliaregiškumo žmonės nesirgo gripais ir alergijom. Griebė savo marškinius ir Eglė, bet čia pat metė juos atgal ant smėlio, išvydus iš rankovės išlendantį žaltį, visai tokį pat, kaip nupieštas vaistinėj ant buteliukų. Bet žaltys, mergelę išvydęs, visai nesutriko. Dar daugiau – atsikrenkštė ir gryna lietuvių kalba taip prabilo:
– Garbė Jėzui Kristui, – kas tik paliudija jį buvus paveiktą naujų religinių judėjimų. Į tai Eglė,  kiek nustebus, bet visai neišsigandus (nes įsitikinimas, kad moterys yra bailūs sutvėrimai, ypač biją pelių, vorų ar tarakonų, yra baisus pramanas, nuvalkiotas patriarchalinės visuomenės stereotipas ir mes jokiu būdu čia jo netoleruosim) gražiai žemaitiskai taip atsakė:
– A mun saka?
Kad tolimesnis dialogas būtų visiems suprantamas, t. y., leidę pajusti žemaitiskos tarmės grožį ir subtilumą, toliau, idant pagerbtume kitas etnines mažumas, nes jos yra lygiai taip pat svarbios kuriant kultūrinius tautos klodus, kalbėsim literatūrine kalba, t. y., kaip laikraščiuos. Čia pat paaiškėjo, kad žaltys turi labai rimtų ketinimų, t. y., nori Eglę imti už pačią.
Gerbiamieji skaitytojai, kad ir kaip čia stengtumės būti politiškai korektiški ir teisingi, nepažeisti šliužų teisių ir gerbti juos dėl jų pačių, o ne dėl gydomųjų savybių, turime jums pasakyti, kad tais laikais, nesant nei televizorių anei emailų, Eglė, kad ir kaip apsiskaičius, išsilavinus ir emancipuota buvo, taip širdyje pagalvojo: „Kažin, ar jis gyvena užsienyje?..“ Tačiau iškart pajuto širdyje kažkokį sunkumą, jai tarsi žvynai nuo akių nukrito (ir čia visiškai nėra užuomina į žalčio kūno dangą, greičiau anatominis intarpas) ir ji pagalvojo teisingai: „Kažin, ką tėvužėlis pasakys?“ Nes kad ir kaip viliojančiai tas pasiūlymas būtų skambėjęs platesnių horizontų išsiilgusiai kaimo mergaitei, tėvų žodis, ir tai neklijuojant čia jokių etikečių ir nepradedant diskusijų apie jauno žmogaus išskleistus sparnus ir senosios kartos suglaustus, buvo paskutinis. Arba, giliau pasikapsčius, Eglė dar nebuvo atpažinusi savyje tu archetipinių, ją vairuojančių jėgų, verčiančių besąlygiškai paklusti ir, savaime aišku, nebuvo su jomis sudariusi taikos sutarties, taigi pasitenkino Socialiniu Prisitaikymu vadinamu elgesiu.  Be to, nemačiusiai XXX filmų, kur tai daroma su arkliu arba su šunim, t. y. novatoriškai aukštai iškeliant standartų kartelę, kilusi širdyje sumaištis Eglei neleido pastebėti viso galimo sandėrio potencialo, t. y., kontraktų su televizijų studijomis, nuotraukos pirmam Panelės žurnalo puslapy, Gineso rekordų knygos, etc. Ir čia nėra nieko nuostabaus, nes prakaituotos pažastys, kaip jau minėta, tais laikais visada būdavo siejamos išimtinai su giminės pratęsimu ir darbo jėgos ūkio darbams gaminimu,  t. y., niekas nekovojo už negimusią gyvybę net ir jai gimus. Žmogus buvo regimas kaip įrankis, o ne kaip mažoji Visata. Taigi Eglės atsakymas, kurį daugelis skaitytojų jau žino, buvo padiktuotas ne jaunatviško vėjavaikiškumo, pabrėžiu: ne vėjavaikiškumo arba pragmatiško išskaičiavimo, bet šešėlinės sąmonės pusės, t. y., mergaitė elgėsi taip, kad įtiktų tėvams ir už tai būtų pamaitinta ir gautų virš galvos stogą, taip svarbų išlikimui. O čia kaip tik ir šaltis jau skverbėsi gilyn į kūną, o kas nori susirgti plaučių uždegimu per patį šienavežį.
Gavęs teigiamą atsakymą, žaltys pakėlė skrybėlę, mandagiai atsisveikino ir dingo tamsoj. Galima būtų klausti, kaip jis pajūry atsidūrė, nes, specialistų teigimu, žalčiai smėlio anei sūrumo nemėgsta, o be to, ir skrybėlių nenešioja, bet patys turit suprasti, kad tai buvo kitoks, šnekantis, sūrumą mėgstantis ir į paskutinį mados šauksmą atsiliepiantis šliužas. Skaitydami kitų tautų pasakas, biblijas ir padavimus jais juk tikim, tai kodėl saviškiais turėtume abejoti? Juk prakalbus parabolėm, simboliais ir mitais, neaiškūs dalykai paaiškėja, vaikai užmiega, o dvasiškiai pradeda atlikinėti šventus pinigų rinkimo ritualus.
Eglės tikrai būta jaunos mergaitės, dar visiškai nepatyrusios, kitaip ji būtų žinojus, kad šnekantis žaltys ir dar taip meistriškai mokantis pasinaudoti kitiems nepalankiomis aplinkybėmis, yra dalykas rimtas ir nedelsdama kreipusis į vidaus reikalų pareigūną, bet argi kas galėtu ją smerkti už jaunystę ir pasidavimą kolektyvinės pasąmonės nenugalimai jėgai?
Taigi vakare, ir ko čia stebėtis, tik šaukštus į batvinių bliūdą sumerkus, kieme pasigirdo šnypštimas ir išgąsdintų naminių gyvulių baubimas irgi žviegimas, ir apskritai kilo didelis ermyderis. Persigandęs per duris įvirto piemuo ir pareiškė, kad jo darbo aprašyme žalčiai nebuvo paminėti, taigi jis jau geriau pasiimsiąs kirvelį* ir eisiąs namo. Tokios insubordinacijos paakintas, tėvas iškišo galvą laukan ir, pamatęs visą kiemą pilną žalčių, mandagiai – nes turėjo rodyti gerą pavyzdį savo sūnums ir tokiu būdu pratęsti hierarchinę vyriškos lyties individų dominavimo liniją – šliužų paklausė, kam turi būti dėkingas už tokį neišpasakytą pagarbos ir dėmesio ženklą. Gavęs atsakymą rūsčiai pažiūrėjo į Eglę, tarsi norėdamas pasakyti: „Sakiau tau – mažiau tų knygų skaityk“ – posakis „šaukštai po pietų“ dar nebuvo išrastas.
Po to parimęs kurį laiką svarstė žmonijos suartėjimo su likusia gamtos dalimi galimybes, perspektyvas ir galimas legalias pažado nesilaikymo pasekmes. Tai paliudija senajam Lietuvos kaime ne tik astronomą Šmukštarą ir naktibaldą Giedraitį, betgi ir gilaus kaimo sermėgom apsivilkusius artojus gebėjus giliai mąstyti beigi daryti giliamintiškas išvadas. Kaip žinome, būdamas progresyvus ir jau seniai atsisakęs senųjų pagoniškų dievų bei matydamas kur kas geresnes perspektyvas ten, kur trys dievai yra lygu vienam dievui, t. y., matematika priskiriama literatūros sričiai, šeimos galva greitai sumetė, kad moralę, kaip ir matematiką, šitokiam reikalui prispaudus (žaltys juk yra velnio sėkla), irgi galima pasukti reikiama linkme, t. y., atėjo laikas dvigubiems standartams. Taip atradęs tvirtą atramą moraliniam sprendimui, apmąstymus užbaigė ir ryžtingai ėmėsi veikti: gerai prigirdė žalčius pienu, aptaisė nuotakos rūbais amo netekusią samdytą mergą ir išstūmė per duris. Čia mums derėtų pašnekėti apie samdinių teises Lietuvos kaime, nes, tarp mūsų šnekant, vargšė mergaitė nieku gyvu nesvajojo būtent tokiu būdu išgarsėti. Ir čia mes, gink Dieve, nenorim pasakyti, kad samdiniai rinkdamiesi būtų buvę prastesni, kaip ir jų toliau daržinės nesiekiantys horizontai. Anaiptol, tikėjimas dangišku atlygiu po mirties kėlė jų mintis aukštybėsna ir darė juos nepasiekiamus pigioms šios žemės vilionėms.
Geroką kelio gabalą nulėkę, žalčiai liovės dainavę, nes apsižiūrėjo esą apgauti – gegutė, svetiman lizdan kiaušinius sudėjus, aišku, būtinai turėjo įkišti liežuvį:
– Samdinę vietoj jaunosios vežasi, samdinę…
Šliužai, mergą pakeliui išleidę, palinkėjo jai kovoti už savo teises jau šios žemės karalystėj, dangų pasiliekant kaip atsarginį planą, giliai į plaučius netraukiant išnaudotojų paruošto opiumo liaudžiai. Ir nuo tada samdinė pradėjo švęsti Gegužės Pirmąją ir atidarė raudonų vėliavų sukirpimo ir siuvimo kombinatą. Vėliau prasidėjus industrinė revoliucija Lietuvą rado jau pribrendusią socialiniams pasikeitimams, lygioms teisėms ir keturiems komunarams.
Žalčiai tuo tarpu, savo pačių kalbos samdinei įkvėpti, ryžtingai nulėkė atgal, norėdami pažiūrėti Eglės tėvui į akis, nes tik tiesa gali mus išlaisvinti, t. y., naiviai tikėdamiesi aną sugėdinti.
Pamatęs kiemą pilną žalčiu, tėvas, supratęs patarlės melo kojos trumpos teisingumą ir išsigandęs legalių, visai su morale nesusijusių, bet didžia dalim religijos sričiai priklausančių pasekmių, išleido Eglę kelionėn, nes moteriškos lyties asmenys, ypač nekalti** (lytiniai santykiai, neįrodytais duomenimis,  kenkia mėsos kokybei), pagal seną ir nerašytą, taigi archetipinį paprotį, visad būdavo aukojami pabaisoms, slibinams ir nykštukams, nes turėjo kažkokių, mums iki šiol nežinomų, maistinių savybių jų nemalonei numaldyti. O be to, moteriškos lyties asmenys, kaip kad mokė naujieji religiniai judėjimai, dažniausiai dėl visko ir būdavo kalti, bent jau netiesiogiai, kaip ir šiuo atveju. Noriu pastebėti, kad niekur neminimi tie vėplos Eglės broliai, tradiciškai pasibalnojantys bėrus žirgus ir galandantys kirvius irgi kalavijus aštrius. Tas pažeistas amžinasis balansas tarp silpnų, savo nuomonės neturinčių, kūno formom manipuliuojančių ir absoliučiai priklausomų mergaičių ir raumeningų, situaciją kontroliuojančių vyrukų truputį neramina. Bet žiūrėkim, kas bus toliau.
Čia pasakojimas perkelia mus į povandeninius rūmus, turbūt Baltijos jūros dugne. Aplink plaukioja pavaldinės žuvys. Eglė sėdi prie ratelio, kaip ir priklauso keturių vaikų motinai. Praleisti, arba suinteresuotų asmenų tam tyčia sunaikinti, patys mieliausi vyriškai širdžiai momentai, tie, kur dar prieš vaikų atsiradimą. Užtat Eglė, kaip minėta, jau visai kitokia, jau nebe paauglė. Tai tik paryškina keistai supintos siūlus verpiančios šeimos židinio saugotojos ir kartu vejančios minties giją apie galimybę ištrūkti paviršiun (dar kartą leidžianti mums pasijuokti iš mūsų elgesio „laisvumo“, tik pasąmonei žinant tikruosius mūsų elgesio motyvus) linijos. Čia išryškėja mūsų civilizacijos ribotumas, kur po ilgos ir nelygios kovos abiejų lyčių atstovai apsimestinai gerbia vienas kito lygias teises, santuokoj manosi auginą ir stipriną tarpusavio ryšį. Tačiau Eglė, užauginta toj tikrojoj, civilizacijos nesubjaurotoj visuomenėj, kur vyrai, begaliniai egoistai***, būtų buvę nepataisomai sužaloti išgirdę moteris turint savo asmeninių minčių ir planų, jokiu būdu šitos klaidos nebūtų padarius. Todėl ji, lyg tarp kitko, Žilvinui – toks yra jos vyro vardas – užsimena: „Mano tėvai jau seni, gal reikėtų juos pamatyt“, kol tas galų gale supranta, apie ką ji šneka. Spėkit iš trijų kartų, ar išleido? Ir ne tik dėl to, kad prisiminė pamario ūkininkų verdamos žuvienės kvapą. Vyriškas nuosavybės jausmas, kuris sudaro apie pusę jo meilės, yra paties savininko tąsa, žmonos užkariavimo priminimas. Juk netgi vienas iš barzdotų Dievų yra rimtu veidu pareiškęs: „Aš esu tavo Viešpats ir Dievas. Neturėk kitų, tik mane vieną.“
Taigi, jūrų valdovas, turėdamas aiškią intenciją jos niekada neišleisti, prisako žmonai atlikti tris darbus – lygių teisių iliuzija, diplomatinis triukas. Žilvinas jau manosi laimėjęs. Naivuolis, matyt, pirmą kartą vedęs, įsivelia į kovą, kurią pralaimėti yra pasmerktas jau nuo akmens amžiaus. Suverpti šilkų kuodelį, sunešioti geležines kurpes, užmaišyti lauktuvėms ragaišį rėty – cha cha cha, zuikių dainos. Čia Eglė pademonstruoja savo giminei charakteringą kantrybę ir išmonę kovojant su nedideliais ir, atrodytų, niekad nesibaigiančiais kasdienybės peršėjimais. Nulekia pas povandeninę žiniuonę ir kaipmat gauna reikiamą, per amžius paslapčia, vyrams nieko nenujaučiant, sukauptą informaciją. Paskutinis reikalavimas, t. y., ragaišis – netiesioginė nuoroda į Lietuvoj paplitusią Adomo ir Ievos su obuoliu legendą: moterys, jau seniai supratę galinčios valdyti vyrus per pilvus, taip sistemiškai gadina jų virškinimo traktus ir moralę. Žilvino atveju regime atvirkštinę perspektyvą: iš pasąmonės plaukiantis poreikis išprovokuoti Eglę jį apgauti ir taip save nubausti už pirmykštį nusikaltimą, užmiršti gėrį ir blogį ir sugrįžti į pirmykštį nekaltumą. Argi tai ne ironiška? Užmarštis neateina, gėris vėluoja, užtat blogis kaipmat prisistato: Eglė įkiša kuodelį ir kurpes į ugnį, o ragaišį iškepa pasinaudodama elementariąja chemija.
Dabar apie „Tik niekam nesakyk“. Čia jau toks naudotas ir pernaudotas anachronizmas. Žilvinas, turbūt slapčia apsidžiaugęs, kad pralaimėjo kovą su pačia, toliau degraduoja ir tęsia kelionę susinaikinimo kryptim: užprogramuoja savo vaikus jį išduoti. Paaiškinęs, kaip jį kviesti viešnagei pasibaigus (užuomina apie kraują tik patvirtina Žilvino sadomazochistinius polinkius), griežtai perspėja:
– O jūs, vaikai, šiukštu neprasitarkit, kaip mane šaukti reikia.
Padavime apie Jėzų Kristų nors tiesiai pasakoma: „Dar triskart gaidžiui neužgiedojus mane išduosi“ – vadinasi, dar nuo amžių amžinųjų Petras paslaptingų jėgų buvo pasmerktas išduoti. Ir nieko čia nepakeisi, vietos improvizacijai ir laisvai valiai nepalikta ir mes tai galim suprasti. Bet Žilvino nepatyrimas tiesiog ausis drasko. Taip žaisti su vaikų ir žmonos paslaptingom pasąmoninėm jėgom, sudarant laisvo pasirinkimo iliuziją! Neišmanėliškumas tiesiog erzinte erzina. Atseit, palieka jiems pasirinkimą. Noris ropštis tekstan ir šaukte šaukti:
– Ką tu čia, povandenine pabaisa, nusigaruoji?! Patylėtum geriau, jeigu nežinai, kaip su vaikais atsisveikinti, – bet ar tokiam ką pasakysi?
Ir taip Eglė su vaikais išneria iš vandens tiesiai į namiškių glėbį. Geria ir valgo, kaip Lietuvoj pripratę, paskui valgo ir geria, lyg būtų svečių iš Amerikos sulaukę. Ir tada tiems broliams, kurie nė piršto nepajudino Eglę iš namų išvežant, staiga sukyla kaltės ir pavydo jausmai, kuriuos jie, sprendžiant iš stiprumo, seniai ir giliai savyje nešiojo. Žinoma, vietoj to, kad internalizuotų, savy susivoktų, sau atleistų ir su savim susitaikytų, nusprendžia išlieti pykti ant nekaltų. Matom vieną baisiausių užspausto pykčio sužalotų žmonių siautėjimų. Vedasi tuos paauglius į mišką, grasina, primuša. Priedanga gera: reikia išklausti slaptažodį, kaip žaltį šaukti. Ko tik girtas, savo sielą sužalojęs žmogus nesugalvos, kad tik neprisiimtų atsakomybės, kad tik išvengtų savianalizės ir neprisipažintų suklydus. Metų metais širdis ėdę kaltės ir pavydo jausmai išvirsta į begėdišką egzekuciją. Girti, alkoholio iškraipyti snukiai tamsiam miške, jų seilės, tyškančios ant nekaltų vaikų veidų. Vargšė mergaitė neišlaiko ir pasako. Argi tai neprimena kitos jaunutės mergaitės pajūry? Ir kas gi ją galėtų kaltinti? Sužvėrėję nulekia prie vandens, išsikviečia žaltį ir dalgiais sukapoja. Taip Žilvinas savo pasiekia. Panašiai gimsta ir kitų tautų išganymo istorijos. Broliams, deja, iki išganymo dar toli. Kad taip lengvai galėtum atsikratyti kaltės ir pavydo naštos… Kažkada net rankos nepakėlus seseriai apginti, o vėliau taip ir likus kaimo gūdumoj, turbūt taip save baudžiant, net vidurinės nebaigus, ėjus iš įkalinimo įstaigos į išblaivinimo ir atgal. O čia dar Eglės emailai iš po vandenio: „šiandien tapau povandens valdove“; „šiandien man gimė sūnus“; „važiuoju su vyru turistinėn kelionėn, skandint laivų į Bermudų Trikampį“, etc. Kur berasi labiau nusikaltusią?  Broliai turbūt grįžta namo ir geria iki sąmonės praradimo, kad atsibustų kruvinom panagėm dar didesniam skausmui.
Paskui atplaukia kraujo puta: vyriškis, kitaip negu moteris, niekada savo negalavimų ramiai nepriims, bet informuos visatą apie savo skausmus, net jeigu jau būtų nebegyvas, pvz. – kaip JK rodo savo žaizdas apaštalui Tomui.
Eglė vaikus prakeikia. Deja, obuolys nuo obels netoli rieda, tamsa garsiai nusijuokia: lygiai kaip ir broliai, ji, užuot sumurdžius jų galvas jų pačių vėmaluosna, atsigręžia prieš nekaltus. Negrįžtamai prarandama galimybė galų gale atsitiesti ir pažiūrėti į akis toms tamsiosioms jėgoms, galimybė galų gale išgyventi savo tragediją, galimybė turėti vietinį išganytoją, galimybė perduoti ateinančioms lietuvių kartoms išdidumo ir savigarbos slėpinį. Ne, kartu su trim paršiukais Eglė pabėga ir po jos šakomis šlapinasi pro šalį skuodžią zuikiai.
Ar visa ši apgaulės, žiaurumo ir išdavystės prisotinta drama tam, kad paaiškintų vaikams, iš kur atsirado medžiai ir kuo jie skirias?
Taip.

*   Baltušis, „Parduotos vasaros“, II tomas
** Nekaltas – neturėjęs lytinių santykių. Turėjęs yra savaime kaltas. Pastarieji yra naudotini tik giminės pratęsimui. Plačiau apie tai skaityti Katalikų Bažnyčios Katekizme ir ginekologijos vadovėlyje.
***teisėtas savęs be galo mylėjimas, dažniausiai slepiąs giliai išlavintą dvasinį ir emocinį asmens charakterį.

Viva Las Vegas

-Ne ne, ištaria jis. Sakau ne, dar pakartoja, kad būtų tikriau sumataruoja kairėn dešinėn galva ir po to idėmiai klausos asmens antrame mobilaus telefono gale. Stoviu šalia jo, atsigręžęs į sieną, skiriamas tik lanku išgaubto pisuaro sienelės ir paleidžiu srovę. Vyriškis , vis tebesiklausydamas, dabar viršun apačion smarkiai purto savo įrankį ir su neslepiamu susierzinimu mane nužvelgia, tarsi sakytų: Ką, tu čia nusimyšt atėjai? Nusisuku į šalį, bet ne dėl to, kad nepritaškytų į akis, ar kad būčiau abejingas artimui savo. Tiesiog tai nepramatyta mano vizito į viešąjį Las Vego aerouosto tualetą programoje. Paskui kyštelnu po kranu pirštų galus, ant rankų kur ne kur matytis dažų žemėlapiai , pasitaisau kuprinę ant peties ir praveriu duris. Lošimo mašinos melodingai sugroja sutiktuvių maršą, pasislenka artyn ir vyliojančiai mirkčioja man neoninėmis akutėmis. Padvelkia erotika. Ech, kad dar vis būčiau jaunas ir gražus, labai nuoširdžiai sakau joms. Be to esu vedęs, dėl viso ko priduriu. Ir taip einu pro šalį, dėkingas už dėmesį, bet neatradęs savy jėgų susijaudint. Sirenų savivertė dėl to ne kiek nenukenčia, galių spręst iš jų suokimo iš paskos einančiam. Keista kaip tos vyliokės neprasmuko tualetan, svarstau. Galėtum sau užsidaryt duris, sėdėt ir intymiai bendraut, tampydamas užtrūkusius spenius. Juk skaito ten žmonės knygas. Matyt iš pagarbos žmogiškiems aktams, galiausiai nusprendžiu. O knygos naivios, bet kur leidžias išrengiamos ir atsidavinėja.

 Susirandu ir sėdu prie vartų C9. Čia atskris lėktuvas iš San Diego parsivežti manęs namo. Žodis namai dabar man, nors ir besirandančiam dykumos vidury, kondicionuotam ore ir apsuptam meilaus dėmesio, skamba kaip rami oazė. Ten tikra lova, o ne ant grindų pamestas miegmaišis.  Be to, normali aštuonių valandų darbo diena. Nors remontas Las Vege nuomojamo buto irgi turi privalumų. Ten dykumų gyventojai laiko kupranugarius, žmogaus aktus ant sienų ir pasaulinį tvaną duše. Nojaus arką jie irgi turi, kitaip kaip galėtum paaiškint nespėtą sumokėt kelių mėnesių nuomą. Man pačiam belieka prisipirkt dažų ir nusipiešt vaivorykštę. Trijų dienų ir trijų naktų ilgio, kol iš sienų pradeda lįst vyšnių spalvos neuždažomi kirminai. Bet tik jeigu pakankamai giliai įkvėpinėji. Paskui numiršta visa kas trukdo gyvent, tampi gamtos dalimi, valgai tuštinies, bendrauji su kaktusu per langą ir, galų gale nusprendęs nusiskust, pamatai veidrody taikos balandį.

 What happens in Vegas, stays in Vegas, maloniai prisimenu. Meilė ir taika sėdi man iš kairės ir dešinės. Kupranugariai pasilieka, o aš išvažiuoju, sakau joms.  O juk turėčiau likt ir būt Las Vego veidu. Pasitikt žmones, spaust rankas. Atvažiavęs ir atsitikęs. Iš  miegmaišio kokono evoliucionavęs į gerai trejų dienų sustyguotą mašiną. Pasaulis yra gražus. Bet Las Vegas to nežino. Jam reikia veido su viltim į ateitį. O aš teturiu dažų žemėlapius ant rankų ir laimėtą šią akimirką ant suolo aerouoste. Tiesiai prieš mašiną, pasipuošusią spalvotų lempučių girlianda ir užrašu ant ekrano veido: Heavens Gate. Ten savo religinius poreikius viena ranka tenkina simpatiška dručkė. Ir man gera į ją žiūrėt ir aš linkiu jai sėkmės. Matyt tas veikia, nes prie manęs prieina mašinų sutenerė, apsijuosus plačiu statybininko diržu pinigams ir pistoletui ir siūlo linkėtis kur nors kitur. Matyt darbas akivaizdžiai mane puošia. Arba darys dručkės nuotraukas Las Vego veidui. Pasaulis yra gražus.

Skrydis virs gegutes lizdo

Skrydis virš gegutės lizdo

Šiandien vyksta skrydis virš gegutės lizdo. Jau stoviu prie durų. Esu ir anksčiau skridęs stovėdamas. Nieko čia man naujo. Svarbiausia kad būtų durys. Užvertos. Tada gali nuskrist nežinia kur. Arba skrist ir stebėtis. Durų atlapojimai, kaip ir įjungtas televizorius, kaip ir iš žodžių atsiradę žodžiai, traukia žemyn.Toli nenulėksi. O čia kaip tik akiratin braunasi toks pirštas, nupieštas ant sienos prie durų rankenos, įsakmiai kviečiantis pagrot skaičių klaviatūra. Kažkur tas pirštas man matytas. Tik nelakuotu nagu, išlindęs iš debesies. Juk turi visada kažkas prikišamai parodyt ir sugadint skridimą. Pastate kur zakristijonas užrakina duris  iš lauko, kol iš žynio burnos pilas visažinojimo fontanai, mačiau, pagaliau atkapstau. Lubose nupieštą pirštą, išlindusį iš debesies. Rodė į du pusnuogius vyrukus iki kelių vandeny.

 -Dievo pirštas, čia, stebiuos? Daili plaštaka, jokių nuospaudų anei pridžiūvusių molio likučių. Ryškiai raudonas nago lakas atsiduoda pamokslu. Atidžiai jį apžiūriu. Ne, čia greičiau Dievo sekretorė. Ar koks kancleris. Tokia spalva tik atsakingiems asmenims. Aš irgi taip dažyčiaus, permanentiškai apsižiojęs pirmą komuniją. Dievas paprastai matos kiaurai ir be dažų.

Durų tikėjimo slėpiniai, kaip ir reikėjo tikėtis, nesiduoda lengvai išgliaudomi: Prie siauro langelio prisispaudžia veidas, žmogus iš anapus net prisideda plaštaką prie kaktos, idant geriau matytųsi horizontas. Žiūri tiesiai į mane. Užsimerkiu, kad nesimatytų sielos veidrodžio: kam jai nusivilt- tegul geriau ir aš pasimatau kiaurai... plaukia laivas. Išpūčiu žandus-lengvas pakeleivingas brizas pučia burę. Nežymiai prasimerkiu, kad iš akių pačiam nepamest horizonto. Ten, žmogus iš anapus, akivaizdžiai maloniai nustebus, sukioja pirštą prie smilkinio. O juk turėtų pirštu į akį. Matyt per anksti užsimerkiau. Išleidžiu orą, iš žandų, nutūpiu ir spaudau dienos klavišus: ti ti tu tu, ti ti tu. Užraktas cyptelna, tarsi perspėdamas. Durys verias, pasirodo ateivė arba išeivė visam gražume.

-Užmiršau kodą, paleidžia žodžius man visai suprantama kalba. Aš čia dirbu, priduria ir spraudžias pro Šalį, t.y jai būtinai reikia per duris. Mano nusistebėjimui nėra galo, bet išlieku atsargus:

-Visi taip sako, mintyju, bet tik sau, kad netyčia nesugadint tarpgalaktinio susitikimo. Paskui ją tiek ir tematysi. O tokia proga retokai pasitaiko. Iš pažiūros darbuotoja paženklinta užfiksuotu tikrumu veide, kaip ir pridera grįžtantiems iš anos pusės. Ir dėl to lengvai susierzinus. T.y. dėl visko žinojimo, (išskyrus durų kodą) ir su tuo susijusių komplikacijų.  Akimis erdviam valgomajam ieškau ar visi namie.

-Ahhhrrr, garsiai sveikinas piratas nuo gretimo staliuko.

-Shut up, suriaumoja jo kaimynė, kurios veiduką galėtum dėt ant žaizdos. Kartais nuo savęs gali nuskrist toliau nei per duris. Praleidžiu darbuotoją. Kojom toli nenueisi.

Anava ir kita pora, sėdinti prie savo stalo. Vyras ir žmona. Veiksme taip pat dalyvauja šviežių bandelių ir sustojusio laiko kvapas bei už langų nubrėžta mėlyna vandenyno linija. Ant jos, panorėjęs, galėtum išdėliot vazonėlius su gėlėm. Tai labai brangi, taip pat ir dėl savo pirmapradžio vaiskumo, anapusybė. Su pagunda iš čia dumt neatsigręžiant. Dėl to, geruoju, net nekankinama, adminstracija man išduoda durų klaviatūros kodą. Tai teisinga taktika.

Vyriškis, saviškį pamatęs, moja man ranka. Sukeltas vėjo gūsis skraidina mane artyn. Mes abu iš už durų, t.y. jis žino kodą, todėl tik lankos. Pamaitint moters, kurią vadina žmona. Vadinimai šioj pusėj yra slidus dalykas ir krenta nuo tam skirtų lentynų. Moteris stebi stalo įrankius. Jie kartu čia gyvena. Kartais pažvelgia į ją maitinantį vyriškį. Nes jis liečia įrankius su kuriais ji gyvena. Jai net nereikia užsimerkt. Viskas ir taip matyt kiaurai: Anksčiau, tokioj karalystėj, vieną gražų rytą, ji gyveno su vyru ir dviem vaikais. Airių šeima piršto paunksmėj.  Vėliau, pėsčiųjų perėjoj, ant altoriaus alkoholis paaukojo dūkrą, o paskui Aids, kartu su vaikų pornografijos industrija, sūnų. Pirštas, nepajėgdamas apibėgt tamsos ir tuštumos intensyvumo, zginul toplivo iztrativ ir užsiraukė iš kur atėjęs, t.y. debesyse bet ne dangaus žydrynėj. Moteris, ignoruodama kančios išganomąją misiją, nutilo, prakiuro ir ten apsigyveno. Taip pat ir su blizgančiais stalo įrankiais ant sniego baltumo staltiesės. Juos liesdamas jauti vėsą ir svorį. Vyriškis, žemės traukai paliepus, palinko ir anksti ryte laistomoj žolėj tebeieško vietos kur save padėt tarp maitinimų.

Sėdim tylėdami. Tokios čia taisyklės. Vyriškis pažvelgia į mane, šypteli, giliai įkvepia ir akimirkai užsimerkia. Jis atprato kalbėt, be to, jau viską yra pasakęs. Tiek pirštui, tiek delnui, tiek kitoms kūno dalims ir ant visko pa-dėjęs antpirštį. Šypsaus jam atgal. Tai daugiausia ką galiu pasakyti. Taip bendraudami mes laukiam Godot ir pirmo patiekalo. Iš meniu išsirenku desertą: paslaptingų prasmių paiešką. Tai iš žmogiško silpnumo, laisvos valios ir naivaus tikėjimo paslaptingų jėgų rūpesčiu. Vyriškis, saldumynų atsivalgęs, sukandęs dantis, imasi maitinti tik jam burną praveriančią žmoną. Sukandęs  ne dėl to, kad bijotų ją vėl prabilsiant ar kad pats labai norėtų valgyt, bet dėl svarmenų abejose rankose: Vienintelis vyriškio likęs rūpestis dabar yra pirmam neatsidurt po anksti ryte laistoma žole. Tada žmona liktų su stalo įrankiais ir sniego baltumo staltiese pėsčiųjų perėjoj. Vyriškiui tai atrodo nepakeliama. Idant pakeltum, reiktų liautis vaikščiojus ir maitinus, bet tai būtų neįprasta ir reikalautų papildomų, su šaukšto kilojimu nesusijusių pastangų. Pastangos būtų nepakeliamos. Taip, net burnos nepravėręs, jis geria savo kasdienę taurę, žmona, žiūrėdama į priekį, valgo ilgo gyvenimo sriubą su aštriais meksikietiškais prieskoniais, laikrodis ant sienos konsumuoja mus visus.

 Paslaptingos jėgos darbe, kaip įpratę, ir vėl nepasirodo ir aš lieku it musę kandęs, nors to visai nebuvau užsisakęs. Užtat pasirodo guvi mergaitė, ją prie mūsų stalo atneša kepsnys, juodi lakuoti batukai ir koketiškas kaspinas plaukuos. Mergaitė irgi tyli, teisingiau tik ispaniškai ir tai yra gera neutrali zona, kur mes, visi prie stalo, galim patylėt savo kalbom. Moteris su stalo įrankiais, aš su įsivaizduojamais pagelbininkais, vyriškis su taure. Matytis aukštyn žemyn judantis Adomo obuolys. Paskui jis trinkteli taurę ant horizonto padėklo kad net lašai ištykšta ant baltos staltiesės. Jau gerokai apgirtęs, o ir man metas namo. Imu jį už parankės ir mes abu, pasigalinėję su žemės trauką, pakylam nuo stalo ir aptaškytų staltiesių pakilimo taku nusklendžiam durų link. Jaučiu jo kietą kaulėtą pakeleivio petį.

-Ahhhrrr, vaiko musę nuo pakilimo tako piratas.

-Shut up, drąsina jo kaimynė.

Išpūčiu žandus. Lengvas brizas pučia mums į nugarą. Pirštas reguliuoja eismą prie durų, nuduoda nepastebįs mūsų laivo. Už durų debesuota su pragiedruliais, oro prognozė kaip tik mums. Ir taip iki kito karto, bet ar kojom toli nueitum.

Kuo Gražulis skirias nuo žvirblio

Neužtenka pasakyt, kad taip yra, ir nutaisius atitinkamą veido išraišką skėstelti rankom. Lieka neaišku - tai yra gerai ar blogai, teisinga ar neteisinga. Ir dėl to viskas komplikuojas ir kelia daug nepatogumo aplinkiniams. Nes reikia surast moralę visur, net ir tokioj vietoj kaip sėdynė. Tuo mes skiriamės nuo žvirblių. Tai kas, kad jie nešas plakatus su vaivorykštėm ir širdim. Juk vis tiek viskas baigias lovoj. Taip yra. Taip mums sako amžinų tiesų žinotojai ir religija. O ir kas gali geriau žinot apie miegamąjį.

Verta ar neverta užtarti Sodomą, klausia autorius(-ė) („Š. A.“, VII.26). Aš irgi. Ar kas nors bent jau skaitėt tą knygą? Bibliją? O tie, kurie skaitė, matyt, kaip visad, pusiau užsimerkę. Nes kai reikia ką nors nušaut, visad primerki akį, kad netrukdytų kas aplinkui. Pateikiu čia ir dabar, taip sakant, ne otchodia ot kassy, kad nebūtų nesusipratimų: Maldauju, mano broliai, nesielkite nedorai! Žiūrėkite, aš turiu dvi dukteris, kurios dar nėra pažinusios vyro. Leiskite man jas jums atvesti, darykite su jomis, kas jums patinka, tik nedarykite nieko aniems vyrams  (Pr 19, 7-8)”. Ar jūs manot, biblijos dievas rankom už galvos susiėmė išgirdęs tokį pasiūlymą? Nieko panašaus. Net nemirktelėjo. Lyg nebūtų išgirdęs. Nes nepalyginti svarbiau yra stebėt, ką du suaugę žmonės veikia miegamajam, negu vaikų tvirkinimas. Iš tikro tai sena ir rafinuota pramoga atitinkamuose sluoksniuose. A, teisybė, vaikų tvirkinimas irgi.

Tai kurie čia labiau save tenkino „Baltic Pride“ parado metu iškreiptu būdu? Ar tie, kur padargas užpakaly, ar tie, kur smegenyse? Man įdomus dar vienas fenomenas: tie, kuriems nebuvo vietos okupuotoj Lietuvoj, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių buvo persekiojami, dabar yra pirmose persekiotojų eilėse. Ar čia toks vėlyvas noras atsigriebt puolant silpnesnius, taip sakant, ar čia noras bet kokia kaina ir toliau būt auka? Klausimas retorinis.

Žinot ką, man Pilėnai šiuo atveju skamba kur kas patraukliau. Ten mūsiškiai gynės nuo jūsiškių su biblijom po pažastim. Neišmetė nė vieno už tvoros.

P.S. Beje, skubu užpatentuot: jau įkurta Sėdynės partija. Ji turėtų suvienyti visus beieškančius išminties, tiesos it trašos. Vojeristai ir vaikučių mylėtojai, idant sutrumpėtų procesas, partijon registruojasi artimiausiame policijos poskyryje.

Supraskit nesuprantančius

Mes gimėm, užaugom ir gyvenom kitokiais laikais. Pasauly, į kurį atnešdavo gandras. Paskui vaikus laikydavo vaikais kiek įmanoma ilgiau. Jie turėdavo būt paklusnūs, žinot savo vietą, nesimaišyt vyresniems po kojų ir prie šventinio stalo, stot į nurodytas aukštąsias mokyklas, pageidautina - į mediciną, tuoktis laikui atėjus, turėt vaikų, laikyt savo vaikus vaikais kiek įmanoma ilgiau. Skyrybos ir abortai buvo mūsų teisės. Dar būdavo visos šeimos ir po vieną fotografija su numirėliu grabe. Mirtis buvo išrišimas, Vėlinės - šventė, pasipriešinimas sistemai ir mūsų stiprybė. Šiandien yra seksualinė edukacija iš Vakarų ir vaikai iš vamzdelių, dirbtiniai apsėklinimai, dveji tėvai ir dvejos motinos, moterų teisės, vaikų gynimo komitetai, emancipacija ir kremacija. Ir užtat nebėr kam fotografuotis prie atidaryto grabo, ir nebėr kur užmest žemės saujos, nes nieks nebeturi laiko mirčiai ir jos šventimui. Nebent tik susirinkt kaip žuvims per nerštą per Vėlines.

Viešai demonstruojami dalykai, mes tą žinojom, buvo neteisingi. Todėl buvom išmokyti žygiuot per Spalio revoliucijos metines viešai, o Kūčių vakarienę valgyt paslapčia. Mūsų laikais buvo daug dalykų, kurių negalima buvo rodyti ir garsiai sakyti. Arba reikėjo daryt pasislėpus, puse lūpų. Antraip galėjai būt nubaustas ir uždarytas į psichiatrinę, kad nebeliktų vietos pasislėpti. Susigūžt ir laukt buvo mūsų stiprybė. Tapt nuodėmės ir nevertumo auka - išeitis.

Mes šiandien puolam neteisingų žmonių demonstracijas, nes yra baisu žiūrėti į tą neatsargumą: taip galima susitikt save patį. Tai nuo ilgo tylėjimo ir laimės žiburio, toli ir ne mums uždegto. Todėl mes kentėjom ir brukom save į tamsą, gilyn. Tai gerai matyti veiduose, nespalvotose fotografijose prie grabo ir ateities. Šiandien jūs gyvenat, lyg nebūtų rytojaus. Panorėję net renkatės išeit iš gyvenimo, nes jūsų laimė esat jūs patys. Ir nebelikę Dievo baimės nei dangaus, nei pragaro, ir žmonės patys renkas, kur ir kaip jiems būt laimingiems. Ir nuotraukose gražūs žmonės paikai šypsosi, ir gyvenimas jiems visai nerieda į pragarmę, o tik vyksta.

Mus vežė į Sibirą, jūs tremiat save į Vakarus. Mums Dievas leisdavo vogt iš rusų valdžios, jūs vagiat iš savos. Mūsų laikais nedaug kas pinigų turėjo, o jei ir turėjo, už juos nelabai kas buvo nusipirkt. Dabar už pinigus gali nusipirkt viską, net ir tuos, kur leidžia pinigus. Mūsų laikais malonumų buvo nedaug, bet buvo leista gert, todėl reikėjo švęst, laidotuves ir vestuves reikėjo švęst dvi tris dienas, susitikt ir ilgai viens kitą ragint valgyt ir pakelt taurelę. Ir šnekėt pradėdavom gal tik po trečios ar ketvirtos, nelygu kiek giliai save buvom ištrėmę. Šiandien šneka visi ir bet ką, net būdami blaivūs, ir veidaknygėj skelbia, ką valgė pietums, deda savo nuotraukas ir linki viens kitam labos nakties. Nes tai, matyt, kažkaip yra svarbu, kaip ir parodyt kuo daugiau nuogo kūno ir leist kitiems akimis pažįst pripūstas krūtis. O gyvenimas nuo to tik daros vis lėkštesnis, ir spauda užsimušdama ieško paslapčių, bet gelmėj belikę tik dujos.

 Mūsų laikais kairiarankiai turėdavo būt perdirbti, nes buvo nedera rašyt kaire ranka. Kairė buvo blogai ir nieks tavęs neklausė, ar tu nori rašyt dešine. Ir taip visi judėjo į vieną pusę, grūsdavos iš ryto į autobusą ir važiuodavo į darbą nuo aštuonių iki penkių. Tikėjom visą gyvenimą, kad tai yra vienintelis galimas pasaulis, su aiškiai apibrėžtom darbo vietom nuo aštuonių iki penkių, su aiškiai apibrėžtom gyvenamosiom vietom, kur reikės praleist visą likusį laiką ir kitaip nebus. Ribos ir vienakryptiškumas saugojo mus nuo pertekliaus ir depresijos. Šiandien visi turi savo skirtingas nuomones, skirtingas seksualines orientacijas ir bilietus į Angliją, ir nieks nebejuda į priekį, tik į plotį, nuo dietų, depresijos ir baimės stokos. Aiškumas ir paprastumas dingo kartu su moliniais kunigaikščiais nuo sienų ir tėvynės meile. Mums dainavo „Moj adres ne dom i ne ulica, moj adres Sovetskij Sojuz“, bet mes gyvenom Lietuvoj. Buvo ten ir čia, mes ir jie. Jūs dainuojat „Eurovizijoj“ ir šokat Europos Unijoj. O Lietuvoj begyvena tik prisiminimai ir nemokantys šokt ir dainuot pagal kito dūdelę. Ir jauties užspiestas į kampą, ir vis sunkiau beatskirt savus nuo svetimų ir tada kandi tam, kuris arčiausiai.

Mes skaitėm Mikaldos knygą, jūs žiūrit „Star Wars“: įvairiausio plauko gyvybės, su straubliais ir be galvų, kvėpuojantys per burną ir per šikinę, žiūrintys per nosį ir su pasitenkinimu valgantys mėšlą. Kur tėvynės nelikę, žemėlapių su Lietuvos vardu nebėr, kur žmonija į save nebepanaši, tautos, lyties ir rasės nė kvapo, kaip ir bendros amžinos ir absoliučios tvarkos visiems. Net Mikaldos knygoj taip neparašyta, net pranašai nedrįso taip toli pažvelgti.

Gyvenom mes Lietuvos laikais, paskui prie sovietų, o dabar tik gyvenam. Anksčiau buvo sunkūs ir nepatogūs laikai, bet mes tikėjomes, kad ateitis bus, vėl bus kaip vakar. Dabar, rodos, ateities iš viso nebėr, o dabarty nebėr mūsų. Ir mes kabom ore, niekieno žemėj, ir mums sunku tai vadint Lietuva.

 

ROLANDAS KAUŠAS

– Noriu, kad tu man atlaikytum mišias, – sako N.

Pasako ir nutyla. Jam reikia atgaut kvapą. Man irgi. Klausiamai į jį žiūriu. Atvirai pasakius, net nežinau, ką sakyti. N atsimerkia ir mane stebi. Jo išbalęs veidas kasdien vis labiau nyksta baltos pagalvės fone. Tik juodi plaukai ir akys dar gyvi. N jau kuris laikas nebeturi jėgų atsikelt iš lovos. Tik liežuvis ir smegenys veikia be priekaištų. Tuo pat metu, kažkieno žiauriu sumanymu, jis visiškai sąmoningas, matyt, kad galėtų stebėti savo mirimo procesą.

„Pernelyg gerai veikia“, – sakau sau ir susierzinęs stebiu ligonį. Siauros N akys dar labiau susiaurėja. Tai iš pasitenkinimo, matant mane suglumusį. Ir dar dėl to, kad jis kinas. Kinas katalikas, kas jau savaime yra tam tikra anomalija. Nereikėtų daryt tokių drastiškų šuolių ir juokint žmonių. Tai mano nuomonė, kuria esu su N pasidalinęs. N, savo ruožtu, yra išsakęs ir savąją, kurią būtų galima sutraukti į kultūrinius rėmus peršokančią lietuvišką išmintį: juokiasi puodas, kad katilas juodas – N žino kai kuriuos mano gyvenimo faktus. Kaip ir aš jo. Mes esam geri bičiuliai. Verta paminėt ir N profesiją: juvelyras. Mano nuomone, tai trečia akių siaurumo priežastis, dėl kurios jis nesiginčija, tik sako galįs mane matyti kiaurai ir neprisimerkęs.

Taip mes abu kurį laiką tylim. Girdis, kaip pro šalį sunkiai dūsaudama važiuoja šiukšlių mašina.

– Paskambinsiu tavo parapijos kunigui, – atsargiai pradedu…

– Tu gal neprigirdi šiandien, – sukrizena N. Arba jam ir vėl trūksta oro. Kai susipažinom, N dar vaikščiojo. Dabar jam jau sunku ir kalbėt.

– Aš noriu, kad tai padarytum tu, – pasitaiso deguonies vamzdelį, išsišakojantį abiejose šnervėse.

Paskutinio žodžio svarba, matyt, tiesiogiai proporcinga suvartoto deguonies kiekiui. Taisyk netaisęs, oro vis tiek trūksta. O aparatas ir taip jau varinėja ar ne penkis litrus deguonies.

– Galiu tau pašokt ant stalo, – darkart bandau laimę.

N ir vėl sukrizena, azijietiškai kampuotai. Humoro jausmo tik užuomazgos, o ir juoktis jiems neduota, pykstu ant kino dėl keliamų nepatogumų.

– Tam yra profesionalų, – sako N.

O gal ir turi jie tą humoro jausmą, keičiu mintyse nuomonę. Kinas, katalikas ir dar juvelyras. Juokingiau nesugalvosi.

– Juk tu nori tikros religinės patirties, – bandau apeliuot į vienintelę likusią sveiką N kūno vietą. – Pats pagalvok. Aš nebeatstovauju tai religijai, negana to, esu jos suspenduotas, t. y. eisiu tiesiai į pragarą. Kur jau čia man mišias belaikyt.

Apie pragarą mes su N irgi jau esam kalbėję. Kaip ir daugelis atsivertėlių azijiečių, į tikėjimo tiesų rinkinį jis žiūri selektyviai. Jo kultūroj tokio dalyko nėra, vadinasi, pragaras neegzistuoja.

– Tau gerai, – sakau, turėdamas omeny jo religines ir kultūrines nuostatas, – o kas man bus? Pasiųs ten kartu su gėjais, išsiskyrusiais ir visais nekatalikais net neatsiklausę.

– Tai nelabai kas ir pasikeis, ko tau rūpintis, – spaudžia mane į kampą N.

Svarstymai apie pragaro nebuvimą mus ir suartino. Mišios išskirs. Ironiška.

– Bet juk aš tais dalykais netikiu, – metu paskutinį kozirį, nes atrodo, kad N tikrai nejuokauja. – Juk tu nori tam tikros produkto kokybės, o ne tik spektaklio, – dar pridedu.

N nieko nesako, tik užsimerkia ir sunkiai šnopuoja. Matyt, tai išgirdusi, įeina jo žmona ir deda ant ligonio piršto deguonies matuoklį. Nematau tų skaičių, bet matau jos sunerimusią veido išraišką. Paskui pasižiūri į mane. Priekaištingai. Ar čia tas atvejis iš Biblijos, kai atidarė duris dėl įkyrumo, klausiu savęs. Arba antgamtinių jėgų. Pats nežinau, kieno klausiu, bet man reikia kažkokio pagrindo po kojom. Jausti prasmę… Žmonai paprasčiau: čia lovoj guli love of her life ir ji bet ką padarys, kad tik jam palengvėtų, bandau racionalizuot.

– Tu esi jo draugas, – sušnypščia eidama pro šalį. – Jis dėl tavęs viską padarytų.

Lyg būtų perskaičiusi mano mintis. Pašiurpsta oda. Kambarys, rods, vis labiau pildosi įtampos, lyg prieš audrą, pakibęs tarp gyvybės ir mirties, stumia lauk asmeniškumus, teisingumus, dangų, pragarą ir kitas smulkmenas. Jame guli mirštantis žmogus. Jo nedaug belikę, būtent tiek, kad užtektų išmušti iš pusiausvyros…

Kambarin sugrįžta N žmona, deda ant staliuko prie lovos padėklą su duonos rieke lėkštutėj ir taurę, pilną tamsiai rausvo skysčio. Rankose ji laiko knygą. Uždega drakono burnoj įstrigusią žvakę. Paglosto vyrui galvą, užsideda akinius. N atsimerkia ir paėmęs glaudžia jos delną sau prie lūpų. Man kažkaip pasidaro šviesiau, nors nieks užuolaidų ir neatitraukė. Ir aš netikėtai užsinoriu čia būti, tų dviejų drąsių didelių žmonių draugėj. Būti kartu erdvėj, pilnoj šviesos ir naštos lengvumo. Ir aiškumo taip pat, nes moteris skaito knygą ir aš suprantu kiekvieną tos čaižios ir šokinėjančios kalbos žodį. Po kurio laiko ji nutyla, pažiūri į mane ir akimirkai prasiveria galimybė būt didesniam. Paimu duonos riekę, atlaužiu gabaliuką ir dedu ligoniui į burną. Moteris greit išaižo iš popieriaus šiaudelį, deda jį į taurę. Prinešu ją prie N. Tas patraukia kelis gurkšnius. Matau, kaip kurį laiką burnoj palaikęs nuryja. Vėl atsimerkia. Akimis susiranda žmoną ir lėtai mirkteli. N žmona lengvai paliečia mano ranką. Aš linkteliu galvą ligoniui. Ramybė lėtai nusėda aplink lovą. Mes ir vėl čia, šviesiam kambary su užtrauktom užuolaidom, kur parpia deguonies aparatas.

– Ačiū, kad leidot man paėjėt kartu, – tyliai sakau. – Dabar aš jau eisiu sau.

N mosteli ranka, tarsi sakytų:

– Eik.

Ir aš išeinu.